Gegužės pabaigoje menininkų įkurtoje Vilniaus galerijoje „Malonioji g. 6“atidaryta Vytauto Viržbicko paroda, kurioje rodyti kūriniai kartu buvo ir baigiamieji darbai magistro laipsniui įgyti. Parodą sudarė dvi iš pirmo žvilgsnio gana skirtingos, bet išties glaudžiai susijusios instaliacijos: „Atverkite langus, išleiskit muses“ ir „Tada nebuvo kada“.
Šis tekstas buvo parašytas kaip baigiamojo darbo recenzija, pagrindinį dėmesį skiriant kūrinius jungiantiems saitams ir papildomoms reikšmėms, atsirandančioms santykyje tarp dviejų darbų.
Vytauto Viržbicko kūriniuose yra svarbu pasakojimas, ir tai pasireiškia tiek pačiame parodos išdėstyme, tiek vidinėje kūrinių struktūroje.
Visos parodos patyrimas yra linijinis, vedantis žiūrovą tam tikra kryptimi. Lankytojas kieme pasitinkamas pirmojo parodos objekto – suolo, primenančio tradicinį viešų erdvių suolą, tačiau kiek kitokį proporcijomis ir spalva. Šis praktiškai nepastebimas objektas (jis lengvai gali likti neidentifkuotas kaip parodos dalis) yra tarsi preliudas pirmajam kambariui, kuriame kasdienybės objektų metamorfozė įgauna stipresnę išraišką: klasikinio biusto nosis užspaudžiama skalbinių segtuku, vonios kanalizacijos skylė pakimba palubėje, rankena, prarasdama funkcionalumą, atsiduria ant sienos. Savo ruožtu kūrinys „Atverkite langus, išleiskit muses“ įveda į antrajame kambaryje esančią ir iš pirmo žvilgsnio nuo pirmosios smarkiai besiskiriančią instaliaciją. Šviesi, „tvarkinga“ pirmoji instaliacija sukuria įtampos lauką (užspaustos šnervės, užkimšta kanalizacija, užvertas langas), kurį po truputį pradeda skaldyti vienintelis neidentifikuojamas, chaotiškas, tamsus elementas erdvėje – greta užkimštos kanalizacijos skylės plūduriuojantis švino gniužulas. Šis beveik nepastebimas gniužulas yra tarsi jungtis su antruoju kambariu (instaliacija „Tada nebuvo kada“), kurį yra užvaldę nejaukūs, net grėsmingi objektai ir kuriame dominuoja didžiulės juodos, į apvalias skyles įsiurbtos užuolaidos – tarsi atbalsis šalia kanalizacijos skylės glūdinčiam gniutului.
Toks parodos patyrimas gali priminti ėjimą gilyn į pasąmonę, kurio metu tvarkingas, tik lengvai deformuotas paviršius suyra ir atskleidžia po juo slypintį chaosą. Darbų pavadinimai (vienas skirtas dabarčiai ir ateičiai – „Atverkit langus, išleiskit muses“, antras – praeičiai – „Tada nebuvo kada“) išryškina ėjimo kryptį nuo dabarties link praeities.
Pasakojimuose vienas iš svarbiausių elementų yra veikėjas, ir jis (jie) Vytauto Viržbicko darbuose aiškiai egzistuoja. Kūrinyje „Atverkite langus, išleiskit muses“ veikėjas yra centrinis, matomas ir identifikuojamas. Tai veikėjas-biustas, ir kartu jo situaciją atkartojanti kambario erdvė. Tačiau, nepaisant savo matomumo, veikėjas atrodo nejudrus, pasyvus, iš išorės kontroliuojamas. Neatsitiktinai jo situaciją atkartoja erdvė, kurioje egzistuoja galimai aktyvūs elementai, tačiau kuri pati savaime neveikia, o yra tik erdvė galimam veiksmui. Ir pavadinimas yra į išorę nukreiptas kvietimas. Antrajame kūrinyje veikėjo tarsi nėra, tačiau regimi objektai liudija jo neseną būtį. Instaliacija iš dalies primena sceną: teatrinių užuolaidų fone yra likęs veikėjo naudotas rekvizitas – skrybėlė, instrumentai. Nors veikėjo nebėra, palikti daiktai – muzikinis instrumentas, ietis, laužtuvas, bendra chaotiška atmosfera – liudija buvusį jo aktyvumą ir jėgą, kontrastuojantį su pirmojo kambario veikėjo pasyvumu, tačiau galimai palaikanti pirmajame kambaryje susikūrusią įtampą.
Pasakojimuose svarbus dinaminis judėjimo elementas. Parodoje jis egzistuoja žiūrovui judant jos erdvėje, bet kartu yra ir sustingdomas kūrinyje nejudriais elementais. Vytauto Viržbicko kūrinyje dinamiškų procesų santykis su nejudriais objektais yra svarbus, reikšminis ir abiejuose kūriniuose kitoks. Kūrinyje „Atverkite langus, išleiskit muses“ neregimas „oro srovės“ judėjimas yra stabdomas prievartiniu būdu, kuriant įtampą. Antrasis kambarys sukuria kadaise viešpatavusios grubios, stiprios, laisvos energijos įspūdį. Čia ji tarsi išsekusi pati savaime (galbūt – migravusi į pirmąjį kambarį), tačiau palikusi paskui save liudininkus – instrumentus, kuriais energijos judėjimas išreiškiamas labai aiškiai ir kryptingai (stiprus ir kryptingas ieties ar laužtuvo judėjimas, iš instrumento išleidžiamas garsas kaip aiški oro ir garso srovė).
Uždaroje galerijos erdvėje susidarant įtampai tarp dviejų kūrinių, namo išorėje likęs kasdienis ir kartu neįprastų proporcijų (atsigulti leidžiantis) suoliukas, suteikiantis galimybę bet kam juo naudotis, netikėtai lieka neutraliu ir išlaisvinančiu elementu, leidžiančiu pabėgti nuo veikėjų charakterių primetamo diktato ir sustojusio/sustabdyto judesio erdvės.
Roberto Narkaus nuotr.
