• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2012    02    06

Apie meno rinką. I dalis, arba Ha! Ha! Ha! Hi! Hi!

Romas Zabarauskas

Straipsnis įkvėptas ir paremtas knyga „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, kurią siūlau pavartyti patiems: http://issuu.com/ltmks/docs/nepriklausomo_meno_istorijos_fragmentai

Joks menas ar mokslas, net filosofija ar sociologija, neišvengia subjektyvios autoriaus įtakos. Taip, tikiu autoriumi. Ne tokiu autoriumi, kuris, kaip sako semiotikai, „nebent kaip vagis įlipa pro balkoną“, bet tokiu, kuris pats tą balkoną ir sumeistravo. Juk ne Dievas ir ne Šiuolaikinio Meno Šventoji Dvasia. Todėl pradėsiu šį straipsnį nuo asmeniškumų, kurie padės perskaityti mano mintis konkrečiame sociokultūriniame kontekste.

Esu nepriklausomybės vaikas, gimęs 90-ais ir todėl neatsimenantis Lietuvos atgimimo metų euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilio. Turbūt kaip dažnam su nepriklausomybe paraleliai suaugusiam menininkui, mano tėvams (kurie tiesiogiai su menu nesusiję) šiuolaikinis menas reiškė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, nuo senamadiško meno supratimo, pagaliau ir nuo Lietuvos Dailininkų Sąjungos. It rusų XX amžiaus pradžios avangardistai Revoliucijos akivaizdoje, lietuvių (ne)priklausomi menininkai ieškojo naujų formų naujai visuomenei. Be to, kad viskas būtų taip, kaip Laisvuosiuose Vakaruose.

Galbūt dėl šių priežasčių tėvai vedėsi į ŠMC, Europos parką; dėl to vaikystę atsimenu su Fluxus kabinetu, Tarasovo garso skulptūromis ir muilų kolekcija ŠMC rūsyje, Karoso televizorių labirintu… Tėvams nebuvo sunku paaiškinti, ką reiškia Fluxus, nes tai vyko kasdienybėje, džiaugiantis ir kuriant tą utopinę „vakarietišką“ laisvę. Kartais, žinoma, būdavo ne Fluxus, o tvinpyksas. Bet niekada nebūdavo nuobodu.

Bet vaikai suauga, o dichotomiška realybė – sovietmetis/senamadiška/priklausomybė/LDS prieš laisvė/naujoviška/nepriklausomybė/ŠMC – rutinizuojasi ir dekonstruojasi. Staiga pradėjo aiškėti, kad vakarietiškas neoliberalizmas – ne tokios jau ir gėlytės. Ne todėl, kad nepatiktų griežtos kapitalistinės rinkos taisyklės, pop kultūra ir sekso ar smurto spektakliai. Tiesiog man nesmagu, kad nešiojamą kompiuterį, kuriuo taipinu, pagamino Kinijoje išnaudojami vaikai; nesmagu, kai gydytojas pataria nevalgyti vaisių, nes visi jie „užnuodyti“; nesmagu, kad politikai – korumpuoti korporacijų ir bankų įkaitai. Po manęs nors ir tvanas, prieš miegą vis kartoju Liudviko XIV žodžius, bet, kai užmiegu, sapnuose įsipainioja froidiški riktai: prie manęs nors ir tvanas, dėl manęs nors ir tvanas.

Ak, bet mes juk apie meną, ne apie politiką. Na taip… Kur baigiau? Taigi, euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilis… Šiuolaikiniai menininkai pykstasi su LDS, ir pagaliau privatizavimo įkarštyje Parodų Rūmų direktoriumi pastatomas Kęstutis Kuizinas. Taip ir liko iki dabar, nevaidinęs rotacijos ar demokratijos. 92-98-aisiais dar vienu stambiu žaidėju tampa Ramintos Jūrėnaitės vadovaujamas Soroso ŠMC fondas, su kuriuo ŠMC ir konkuruoja, ir pasinaudoja.

Kai kažkas ne visai demokratiškai tampa lyderiais, normalu, kad atsiranda pavyduolių, institucionalizmo kritikų. Net pats Kęstutis Kuizinas kritikuoja save: „Kartais susimąstau, kad mes per toli ir per greitai nubėgom. Kokia prasmė turėti vieną stiprią instituciją, kuri gyvuoja be adekvataus konteksto? Be šiuolaikinio meno teorijos, be mokyklų, be muziejaus, be paramos, be galerijų ir naujojo meno rinkos.“ Šiame 2004-ais metų interviu ŠMC direktorius dar pasigiria, kad artėjančios Baltijos trienalės užsieniečiai kuratoriai – „tarsi užrašas ant kvepalų dėžutės“…

Tai gal tikrai pats laikas išleisti ŠMC kvepalus? Gal taip pagaliau ir būtų sukurta ta išsvajotoji „vakarietiška“ meno rinka? Kvapą parinktų koks nors savo homoseksualumą kruopščiai slepiantis stilistas (sukuruotas ŠMC kuratoriaus, aišku). Su tuo stilistu pritrauktumėt platų spaudos ir elito susidomėjimą, o tada jau tam pačiam elitui galėsite pardavinėti kvepalų dėžutės Konceptualų Apturėjimą Rankoje – svarbu, kad būtų ką nufotografuoti. Va tau ir lietuviška Sensacija. Buvo tokia milijonieriaus Charles Saatchi kolekcijos Jaunųjų Britų Menininkų (YBA) paroda, 1997-ais Londone, Berlyne ir Niujorke kėlusi vėjus dėl vaikžudės nuotraukos ar Mergelės Marijos su vaginomis paveikslo. Tada šiuolaikiniu menu susidomėjo ne tai kad „Žmonės“, bet net ir „Vakaro žinios“. Vienas tų jaunųjų menininkų, Damien Hirst, taip prasisuko meno rinkoje, kad 2007-ais pagamino 14 milijonų svarų vertės deimantinę kaukolę ir pardavė ją už daugiau nei 50 milijonų svarų.

Bet lietuviai žmonės kuklūs. Deimantų čia kol kas tik vienas, ir tas pats Narkevičius… Nors šis lietuvių menininkas garsėja originalia, socialiai užtaisyta kūryba apie sudėtingą posovietinę Lietuvos realybę (beje, paskutinis jo filmas, kurį tuoj pamatysiu Berlinalėje – apie gėjus, ir už tai reikalauju viešo bučinio), lietuviškiems interviu Deimantas neslepia savo neoliberalios logikos. Štai pravdai.lt į klausimą „Kas nutinka, kai iš meno daromas verslas?“, menininkas atsako: „Tai normalu. Tokie yra mūsų visuomenės ekonominiai santykiai. Kultūra turi tiek simbolinę, tiek piniginę vertę.“ Pravda net pasimeta: „Tai vis dėlto, ar jums netrukdo, kai verslininkai parduodami meną užsidirba?“ O Deimantas vis tiek: „Tai yra gerai. Kitaip dominuotų pigi bei masinė kultūra.“ Na taip, nereikia pagalvoti, kad prostitutės ar gėjai Narkevičiui iš tikrųjų rūpi. Kažkuo susirūpinti juk būtų pigu ir masiška.

Bet Narkevičius – daugiau Lietuvos meno produktas, negu rinka. O rinką bandys sukurti 2012 birželį – 2013 balandį vyksianti „Ruperto“ programa. Šiuo metu jaunų menininkų ieškantis projektas padės kartu su užsienio ekspertais įgyvendinti jaunas idėjas. Komisijoje: Jablonskienė, Kuizinas, Malašauskas, Narkevičius, Žakaičiai (Jonas ir „Ruperto“ iniciatorius Darius), Sabolius ir du užsieniečiai: vienas iš Amsterdamo meno centro „Kunstverein“ įkūrėjų Krist Gruijthuijsen, bei Goldsmiths lektorė Andrea Phillips. Gerai, kad užsieniečių nedaug – juk jie, neišmanydami Lietuvos meno užkulisių, gali ir susipainioti!

Jei rimtai, sąmokslo teorijų nekuriu. Ir abejoju, kad „Rupertas“ proteguotų pažįstamus vardus; kiek girdėjau, kaip tik nuoširdžiai ieško naujų. Bet tai nekeičia fakto, kad ŠMC, „Rupertas“, ar Damien Hirst nekviestionuoja neoliberalaus kapitalizmo ir neieško naujų formų naujai visuomenei. Ir man dėl to gaila. Nes taip tėvai išauklėjo.

O pabaigai savo nuomonę šiek tiek apversiu. Vienas draugas išmintingai pastebėjo: „Sėkmė visada nulemta neteisingų priežasčių – gerų menininkų karjeros paremtos ne tuo, kas jų mene yra įdomaus“. Turėdamas tą omeny, pripažįstu, kad institucinė kritika visada yra teisinga, bet dažnai nuobodi.

Alternatyva kaip „pogrindis“ šiandien yra, deja, nebeįsivaizduotina. Kaip knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ įvardina sėkmingiausią (ne)priklausomą karjerą sukūrę menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, „šiandien kritiškas projektas turbūt turėtų būti įgyvendinamas kaip „pro-“ pozicija, nes alternatyvų reikia ieškoti ne kapitalizmo užribiuose (tokių ir nebeliko), bet pačiame avangardo priešakyje.“ Savo teiginį Urbonai palydi klausimu „TAIP?“. TAIP, manau, taip. Nors gal yra kitų išeičių – pavyzdžiui, kurti ne meną, o „pigią ir masišką kultūrą“, kaip sako Narkevičius. Arba nekurti išvis, kaip Redas Diržys.

Bet kodėl taip rimtai? Can‘t you take a joke?, klausia nelabai žinoma, bet labai paslaptinga dainininkė Henriette Coulouvrat.

http://www.youtube.com/watch?v=eLDXb8wkP9Y

Can‘t you take a joke? Ha! Ha! Ha! Hi! Hi! Can‘t you take a joke?  This one‘s very faaanny! Can‘t you take a joke my friend? Can‘t you see we‘re watching the end?

Atsakau: SORRY, NO JOKE

Teksto tęsinį – „Apie meno rinką. II dalis, arba kapitalistinis antikapitalizmas ir Berlinalė 2012“ skaitykite čia.

Knygą „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ jau galima įsigyti knygynuose bei internetu www.artbooks.lt