Apie meno rinką. I dalis, arba Ha! Ha! Ha! Hi! Hi!

2012 m. vasario 6 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Romas Zabarauskas

Straipsnis įkvėptas ir paremtas knyga „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“, kurią siūlau pavartyti patiems: http://issuu.com/ltmks/docs/nepriklausomo_meno_istorijos_fragmentai

Joks menas ar mokslas, net filosofija ar sociologija, neišvengia subjektyvios autoriaus įtakos. Taip, tikiu autoriumi. Ne tokiu autoriumi, kuris, kaip sako semiotikai, „nebent kaip vagis įlipa pro balkoną“, bet tokiu, kuris pats tą balkoną ir sumeistravo. Juk ne Dievas ir ne Šiuolaikinio Meno Šventoji Dvasia. Todėl pradėsiu šį straipsnį nuo asmeniškumų, kurie padės perskaityti mano mintis konkrečiame sociokultūriniame kontekste.

Esu nepriklausomybės vaikas, gimęs 90-ais ir todėl neatsimenantis Lietuvos atgimimo metų euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilio. Turbūt kaip dažnam su nepriklausomybe paraleliai suaugusiam menininkui, mano tėvams (kurie tiesiogiai su menu nesusiję) šiuolaikinis menas reiškė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, nuo senamadiško meno supratimo, pagaliau ir nuo Lietuvos Dailininkų Sąjungos. It rusų XX amžiaus pradžios avangardistai Revoliucijos akivaizdoje, lietuvių (ne)priklausomi menininkai ieškojo naujų formų naujai visuomenei. Be to, kad viskas būtų taip, kaip Laisvuosiuose Vakaruose.

Galbūt dėl šių priežasčių tėvai vedėsi į ŠMC, Europos parką; dėl to vaikystę atsimenu su Fluxus kabinetu, Tarasovo garso skulptūromis ir muilų kolekcija ŠMC rūsyje, Karoso televizorių labirintu… Tėvams nebuvo sunku paaiškinti, ką reiškia Fluxus, nes tai vyko kasdienybėje, džiaugiantis ir kuriant tą utopinę „vakarietišką“ laisvę. Kartais, žinoma, būdavo ne Fluxus, o tvinpyksas. Bet niekada nebūdavo nuobodu.

Bet vaikai suauga, o dichotomiška realybė – sovietmetis/senamadiška/priklausomybė/LDS prieš laisvė/naujoviška/nepriklausomybė/ŠMC – rutinizuojasi ir dekonstruojasi. Staiga pradėjo aiškėti, kad vakarietiškas neoliberalizmas – ne tokios jau ir gėlytės. Ne todėl, kad nepatiktų griežtos kapitalistinės rinkos taisyklės, pop kultūra ir sekso ar smurto spektakliai. Tiesiog man nesmagu, kad nešiojamą kompiuterį, kuriuo taipinu, pagamino Kinijoje išnaudojami vaikai; nesmagu, kai gydytojas pataria nevalgyti vaisių, nes visi jie „užnuodyti“; nesmagu, kad politikai – korumpuoti korporacijų ir bankų įkaitai. Po manęs nors ir tvanas, prieš miegą vis kartoju Liudviko XIV žodžius, bet, kai užmiegu, sapnuose įsipainioja froidiški riktai: prie manęs nors ir tvanas, dėl manęs nors ir tvanas.

Ak, bet mes juk apie meną, ne apie politiką. Na taip… Kur baigiau? Taigi, euforijos ir laukinio kapitalizmo kokteilis… Šiuolaikiniai menininkai pykstasi su LDS, ir pagaliau privatizavimo įkarštyje Parodų Rūmų direktoriumi pastatomas Kęstutis Kuizinas. Taip ir liko iki dabar, nevaidinęs rotacijos ar demokratijos. 92-98-aisiais dar vienu stambiu žaidėju tampa Ramintos Jūrėnaitės vadovaujamas Soroso ŠMC fondas, su kuriuo ŠMC ir konkuruoja, ir pasinaudoja.

Kai kažkas ne visai demokratiškai tampa lyderiais, normalu, kad atsiranda pavyduolių, institucionalizmo kritikų. Net pats Kęstutis Kuizinas kritikuoja save: „Kartais susimąstau, kad mes per toli ir per greitai nubėgom. Kokia prasmė turėti vieną stiprią instituciją, kuri gyvuoja be adekvataus konteksto? Be šiuolaikinio meno teorijos, be mokyklų, be muziejaus, be paramos, be galerijų ir naujojo meno rinkos.“ Šiame 2004-ais metų interviu ŠMC direktorius dar pasigiria, kad artėjančios Baltijos trienalės užsieniečiai kuratoriai – „tarsi užrašas ant kvepalų dėžutės“…

Tai gal tikrai pats laikas išleisti ŠMC kvepalus? Gal taip pagaliau ir būtų sukurta ta išsvajotoji „vakarietiška“ meno rinka? Kvapą parinktų koks nors savo homoseksualumą kruopščiai slepiantis stilistas (sukuruotas ŠMC kuratoriaus, aišku). Su tuo stilistu pritrauktumėt platų spaudos ir elito susidomėjimą, o tada jau tam pačiam elitui galėsite pardavinėti kvepalų dėžutės Konceptualų Apturėjimą Rankoje – svarbu, kad būtų ką nufotografuoti. Va tau ir lietuviška Sensacija. Buvo tokia milijonieriaus Charles Saatchi kolekcijos Jaunųjų Britų Menininkų (YBA) paroda, 1997-ais Londone, Berlyne ir Niujorke kėlusi vėjus dėl vaikžudės nuotraukos ar Mergelės Marijos su vaginomis paveikslo. Tada šiuolaikiniu menu susidomėjo ne tai kad „Žmonės“, bet net ir „Vakaro žinios“. Vienas tų jaunųjų menininkų, Damien Hirst, taip prasisuko meno rinkoje, kad 2007-ais pagamino 14 milijonų svarų vertės deimantinę kaukolę ir pardavė ją už daugiau nei 50 milijonų svarų.

Bet lietuviai žmonės kuklūs. Deimantų čia kol kas tik vienas, ir tas pats Narkevičius… Nors šis lietuvių menininkas garsėja originalia, socialiai užtaisyta kūryba apie sudėtingą posovietinę Lietuvos realybę (beje, paskutinis jo filmas, kurį tuoj pamatysiu Berlinalėje – apie gėjus, ir už tai reikalauju viešo bučinio), lietuviškiems interviu Deimantas neslepia savo neoliberalios logikos. Štai pravdai.lt į klausimą „Kas nutinka, kai iš meno daromas verslas?“, menininkas atsako: „Tai normalu. Tokie yra mūsų visuomenės ekonominiai santykiai. Kultūra turi tiek simbolinę, tiek piniginę vertę.“ Pravda net pasimeta: „Tai vis dėlto, ar jums netrukdo, kai verslininkai parduodami meną užsidirba?“ O Deimantas vis tiek: „Tai yra gerai. Kitaip dominuotų pigi bei masinė kultūra.“ Na taip, nereikia pagalvoti, kad prostitutės ar gėjai Narkevičiui iš tikrųjų rūpi. Kažkuo susirūpinti juk būtų pigu ir masiška.

Bet Narkevičius – daugiau Lietuvos meno produktas, negu rinka. O rinką bandys sukurti 2012 birželį – 2013 balandį vyksianti „Ruperto“ programa. Šiuo metu jaunų menininkų ieškantis projektas padės kartu su užsienio ekspertais įgyvendinti jaunas idėjas. Komisijoje: Jablonskienė, Kuizinas, Malašauskas, Narkevičius, Žakaičiai (Jonas ir „Ruperto“ iniciatorius Darius), Sabolius ir du užsieniečiai: vienas iš Amsterdamo meno centro „Kunstverein“ įkūrėjų Krist Gruijthuijsen, bei Goldsmiths lektorė Andrea Phillips. Gerai, kad užsieniečių nedaug – juk jie, neišmanydami Lietuvos meno užkulisių, gali ir susipainioti!

Jei rimtai, sąmokslo teorijų nekuriu. Ir abejoju, kad „Rupertas“ proteguotų pažįstamus vardus; kiek girdėjau, kaip tik nuoširdžiai ieško naujų. Bet tai nekeičia fakto, kad ŠMC, „Rupertas“, ar Damien Hirst nekviestionuoja neoliberalaus kapitalizmo ir neieško naujų formų naujai visuomenei. Ir man dėl to gaila. Nes taip tėvai išauklėjo.

O pabaigai savo nuomonę šiek tiek apversiu. Vienas draugas išmintingai pastebėjo: „Sėkmė visada nulemta neteisingų priežasčių – gerų menininkų karjeros paremtos ne tuo, kas jų mene yra įdomaus“. Turėdamas tą omeny, pripažįstu, kad institucinė kritika visada yra teisinga, bet dažnai nuobodi.

Alternatyva kaip „pogrindis“ šiandien yra, deja, nebeįsivaizduotina. Kaip knygoje „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ įvardina sėkmingiausią (ne)priklausomą karjerą sukūrę menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, „šiandien kritiškas projektas turbūt turėtų būti įgyvendinamas kaip „pro-“ pozicija, nes alternatyvų reikia ieškoti ne kapitalizmo užribiuose (tokių ir nebeliko), bet pačiame avangardo priešakyje.“ Savo teiginį Urbonai palydi klausimu „TAIP?“. TAIP, manau, taip. Nors gal yra kitų išeičių – pavyzdžiui, kurti ne meną, o „pigią ir masišką kultūrą“, kaip sako Narkevičius. Arba nekurti išvis, kaip Redas Diržys.

Bet kodėl taip rimtai? Can‘t you take a joke?, klausia nelabai žinoma, bet labai paslaptinga dainininkė Henriette Coulouvrat.

http://www.youtube.com/watch?v=eLDXb8wkP9Y

Can‘t you take a joke? Ha! Ha! Ha! Hi! Hi! Can‘t you take a joke?  This one‘s very faaanny! Can‘t you take a joke my friend? Can‘t you see we‘re watching the end?

Atsakau: SORRY, NO JOKE

Teksto tęsinį – „Apie meno rinką. II dalis, arba kapitalistinis antikapitalizmas ir Berlinalė 2012“ skaitykite čia.

Knygą „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ jau galima įsigyti knygynuose bei internetu www.artbooks.lt

Straipsnio autorius:
Romas Zabarauskas yra kino režisierius, rašantis apie kiną ir meną savo (ir kitų) malonumui. R. Zabarausko trumpo metražo debiutas „Porno Melodrama“ buvo pristatytas Berlinalėje 2011 ir šiuo metu tęsia kelionę po tarptautinius festivalius. Studijavo kiną Paryžiaus Saint-Denis universitete, o šiuo metu studijas tęsia Hunter College, Niujorke.

Komentarai

  1. wall street sks

    pagaliau platesnio akiracio zmogus isryskino neoliberaliu menininku ir kuratoriu problema – bandyma savo smulkiaburzuazinius menus prakisti kaip aktualius. Nors is principo jiems nieks, be ju garsumo ir pelno, nerupi – tai kokia cia aktualija. vienok pradzioj neaisku – dziaugiasi zabarauskas ta hirsto sudkaukole ir slovina rinka, ar vis tik ne?

  2. jon4

    Kokiu PAGRINDU Zabarauskas “tapo” meno “žinovu”?????????? Totali gėda,
    jis apskritai nemoka rašyt. Neringa, kur tavo ambicijos??????????????????????

  3. ml

    buvo karta tokia labai garsi kuratore, pasibasciusi po pasauli..sen bei ten padesciusi sugrizo ji i savo gimta sali propaguoti alternatyvia meno scena ir pereme maza emigrantu priemiescio erdve, ji pareiske: tegyvuoja profesionalus menas periferijose…ir gavo ji pinigu is, sakykime, valstybinio fondo, bet visgi pasirode vargsei kuratorei per mazas kasnelis ta tokia fundacija ir atsirieke dideli gabala torto is naftos kompanijos valdomu aukciono namu, parduodama darbus savo kuruojamu “alternatyviu” menininku. naftininkai ne siaip kokie mazi zaidejai…patinka jiems afrikos smelio dezej dauzytis, bet “mazojo” meno centriuko kuratore nejaucia jokio didelio cia priestaravimo, jai atrodo, kad ji tik puikiai reflektuoja siuolaikine meno rinka ir nera cia ko pigiai suktis.(paremta tikrais faktais)

  4. ca

    Na, sviezias balsas, nieko nepridursi, Bet is kitos puses, tai tokiu straipsniu reikia ir daugiau. Bet truksta aiskumo, apie ka konkreciai kalbama? Institucinei kritikai nebutina pripaishyti neoliberalistiniu kelniu nupleshimo, tiesiog, manyciau, kad siame straipsnyje galima butu kiekviena paragrafa paimti ir atskira straipsni parasyti. Pavyzdziui, kalbant apie gerb. Narkeviciu, galima turbut visa knyga parasyti. Kaip sakome ndg puslapyje, “Deimantas Narkevičius has gained wide recognition within the international art scene and represented Lithuania at the 49th Venice Biennale in 2003. He took part in Manifesta, Busan and Gwangju biennials of Contemporary Art, Münster Skulptur 2007, the International Film Festival in Rotterdam. ” Bet reikia pazymeti, kad pries tai Narkevicius dirbo SMC. Esant tokioje strukturoje darbuotojas beveik neisvengiamai susipazista su ivairiomis institucijomis, ir-svarbiau- su ju specifika-su tarptautiniu instituciju kuratoriu ir darbuotoju tinklu. Kuriant mena, produkcija, jau yra padarytas tam tikras idirbis, ir nebereikia skintis kelio ish nezhinios. Be to, sekant instituciju veikla, galima atsekti tam tikras tendencijas, madas, ir diskursus, kaip ir kokios meno produkcijos ir is kur yra siekiama rodyti. Tai nera blogybe ar korupcija, taciau tai yra rysiai, kurie leidzia vienaip ar kitaip isitvirtinti, ar, leisti pradeti isitvirtinimo tarptautineje scenoje kelia. Zodziu, Romai: geros intencijos, bet per daug pipiru vienoje kruvoje.

  5. Zabarausko fb draugas

    Zabarauskas aukstina pyderstiskuma. Ne gejus bet pyderastiskuma. Pats esu gejus, bet nematau reikalo to aukstint ir sakyt, jog tai aukstesnioji klase. Nekenciu taves, o ir kino kurejas tu esi pervertintas.

  6. Pastebetoja

    Knygoje visos pakalbintos moterys menininkes yra zmonos. Arba kolektyvas – Coolturistes. Cia sudarytojai problemu nemato knygos logikoje?

  7. Alfridas

    Laisvo ir nepriklausomo mažoka, dauguma aprašytų projektų kurti už biudžetinius pinigus su visomis ataskaitomis konkrečios partijos ministrui :) Galėtų būti įtrauktos kultūros ir meno nevyriausybinės įstaigos su nuveiktais darbais šalyje ir užsienyje , tikrai nepriklausomi privatūs skulptūros simpoziumai, meno parkai ir tt

  8. V

    Nezinau, kas cia vadinama geru straipsiu. Problemos senai zinomos ir nieko naujo cia nepasakyta. Apskritai pasirinkta reakcijos forma yra neadekvati. O perpasakoti Sapokos knyga nera prasmes.
    Pasigendu ne tik kulturingos rasysenos bet ir konstruktyvesnio poziurio.

  9. sarmas @qazdr

    kaip tik reakcijos forma ir daro straipsnį įdomiu. O šiaip tai jame aprašomi viekėjai taip jau įsisenėję provincijos meno būrelyje, kad savaime komiški atrodo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *