Menininkė Rūta Jusionytė grįžta į Klaipėdą: parodą surengė mamos galerijoje 

 „Gyvendama toli, Pietų Prancūzijoje, vis dažniau jaučiu poreikį atsigręžti į vietas, kurios mane formavo ir kaip žmogų, ir kaip kūrėją“, – sako Prancūzijoje gyvenanti menininkė Rūta Jusionytė. Klaipėdoje, jos gimtajame mieste, atidaryta jos personalinė paroda „Empatija“.  

R. Jusionytės paroda surengta Klaipėdos galerijoje „Jusionis“. Menininkės pavardės ir galerijos sutapimas – neatsitiktinis. „Išties, tai ypatinga vieta, – pripažįsta tapytoja. – Galeriją įkūrė mano mama, o pavadinimas pasirinktas pagerbiant mano tėvo, tapytojo Algimanto Jusionio, atminimą. – Mamos kvietimas buvo natūralus, organiškas žingsnis, o ir aš pati norėjau pajsuti Klaipėdos orą, šviesą, šiaurietišką nuotaiką, kuri labai skiriasi nuo Pietų Prancūzijos. Buvo įdomu, kaip šios aplinkos šiandien rezonuoja su dabartiniu mano meno pajautimu“. 

Personalinėje parodoje pristatomi kūriniai, R. Jusionytės sukurti Prancūzijoje. Tai daugiausia tapyba ir šiek tiek skulptūros. Menininkės kūryba tyrinėja intymų, simbolinį ryšį tarp žmogaus ir gyvūno – giliai emocinį ir egzistencinį susitikimą tarp būtybių, kurios dabartinėje mūsų kultūroje dažnai atskiriamos, hierarchizuojamos ar nutylimos.

Šįkart labiau į tapybą susitelkti nusprendusi menininkė parodą pavadino „Empatija“. Pavadinimas, ji sako, tarsi išryškina žmogaus emocijas, santykį su savimi ir kitais, o taip pat – su gyvūnais.

„Santykiai tarp žmogaus ir gyvūno arba gyvūno žmoguje, šių ryšių emocinė, intuityvi struktūra yra centrinė R. Jusionytės kūrybos ašis. Juk visada egzistuoja klausimas, kur gi baigiasi gyvūnas ir prasideda žmogus?“ – menininkės kūrybą apibūdina menotyrininkė, meno kritikė Neringa J. Miller. 

Jos tapybos personažai – tarsi metaforos, gyvos, kvėpuojančios būtybės, pasinėrusios į eterines, laikui ir gravitacijai nepavaldžias erdves. Gestai, žvilgsniai, spalvos kuria neverbalinę kalbą, skirtą ne vien protui, bet ir instinktui, intuicijai. 

Anot N. J. Miller, R. Jusionytės kūryba kviečia ieškoti pusiausvyros ir susitaikymo. Užuot primetusi žmogaus dominavimą ar pranašumą, ji persmelkia savo veikėjus empatija, skatindama stebėtoją pagalvoti apie kiekvienos būtybės vidinį orumą ir įgimtą vertę. „Bent vienas personažas iš paveikslo žiūri tiesiai į mus atviru, romiu, išmintingu žvilgsniu ir  tarsi žinys, šamanas ar psichoterapeutas laukia, kol savo atsakymus rasime patys”, – sako meno kritikė. 

Parodoje eksponuojamose R. Jusionytės skulptūrose atsiskleidžia archajiškos formos, kurios byloja apie vidinę metamorfozę, būties trapumą ir stiprybę vienu metu.

„Gyvūnas mano darbuose dažnai atspindi jausmą, tarpusavio ryšį, švelnumą. Norėjau pakviesti parodos žiūrovą sustoti ir pajusti tai, kas užmiršta: mūsų ryšį su gyvybe plačiąja prasme, be žodžių, tačiau labai žmogiškai“, – sako R. Jusionytė ir priduria parodos žiūrovams siūlanti ne žiūrėjimą, o susitikimą, kuriame gyvūnas tampa ne „kitu“, o mūsų pačių atspindžiu – būties pratęsimu.

Menininkės įkvėpimo šaltiniai – Leonardas da Vincis, XVI amžiaus flamandų dailininkas Pieteris Bruegelis Vyresnysis, vokiečių ekspresionistė Paula ModersohnBecker, amerikiečių menininkė Nicole Eisenman ir prancūzų skulptorė Germaine Richier. R. Jusionytei visi jie rezonuoja su jos siekiu išreikšti žmogaus, gyvūno ir pasaulio bendrystę, būties vienybę. 

Meno kritikas Mikaëlis Faujouras, turbūt tiksliausiai R. Jusionytės siekį įvardijo sakydamas, kad jos darbai  liudija, jog „tai, ką suvokiame per gyvūną, yra mūsų pačių prigimties atspindys“.

Rūtos Jusionytės paroda „Empatija“ veiks iki rugsėjo 4 dienos galerijoje „Jusionis“ (Herkaus Manto g. 22, Klaipėda).