Institucijos(e) yra žmonės. Pokalbis su Rupert rezidencijų ir viešųjų programų kuratoriumi JL MURTAUGH

IEVA GRAŽYTĖ: Puikiai pamenu pirmą mūsų susitikimą, įvykusį „Zoom“ platformoje kiek daugiau nei prieš metus. Pasimetusi tarp amžinai besikeičiančių laiko juostų, iš pradžių jį paprasčiausiai praleidau. Suprasdamas gyvenimo amžiname kisme sudėtingumą, pokalbį operatyviai, be menkiausių asmeniškumų perplanavai. Kompiuterio ekrane pasitikai mane svetingai, patikindamas, kad puikiai žinai, ką reiškia amžinai judėti.

JL MURTAUGH: Gerai prisimenu tą skambutį. Jaučiau nuoširdų tavo entuziazmą ir buvau dėkingas, kad skyrei laiko būdama kitame pasaulio krašte. Tuo metu dar nežinojai, kad išgyvenome sunkų metą, – Rupert komandai labai trūko rankų. 

Tokie pokalbiai mus ir palaiko. Be galo malonu, kad žmonės kaip tu domisi ir drąsiai prisideda prie mūsų veiklų. Drąsa pasitikėti kitais leidžia daug pasiekti.

Turime rimtai, su atjauta kalbėti apie dabartines mūsų darbo sąlygas ir stengtis jas pagerinti. Juk mūsų komandos pagrindinis noras ir yra padėti talentingiems žmonėms siekti savo meninių tikslų, kokie jie bebūtų.

Kad ir su kuo bendrauju, stengiuosi kiek įmanoma labiau atsižvelgti į jos ar jo perspektyvą. Nors tokia strategija nėra tobula, pastebėjau, kad ji dažniausiai duoda neblogų darbo vaisių. Visi norime įtaigaus rezultato, deja, ne visiems pažįstamas tas bendro tikslo jausmas, ir kartais tai neišeina į gera. Vis dėlto bandau išlikti optimistiškas ir empatiškas.

Norint dalyvauti bet kurioje mūsų programoje, reikia drąsos ir ryžto. Rupert pasižymi stipria reputacija, bet paraiškos yra labai asmeniškas, intymus dalykas. Tiek Rupert, tiek kituose savo projektuose renkuosi dirbti su išties entuziastingais žmonėmis, suvokiančiais, kokiais ištekliais ir rezultatais – darbu, laiku, pokalbiais, idėjomis ar panašiai – kiekviena šalis prisideda prie projekto, atitinkamai besielgiančiais.

Su visais bent kartą pasišneku – daug laiko skiriu preliminariems pokalbiams. Tačiau neturiu energijos tiems, kurie bando kuo daugiau išgauti, mainais nieko neduodami, net savo dėmesio. Kad santykiai klestėtų, kiekvienas turi kuo nors prisidėti. Pats dėmesį skiriu tiems menininkams ir partneriams, kurie gali pasiūlyti abipusiai vaisingus mainus.

I.G.: Ir kaip Liamas, ir kaip Syndicate esi klajojantis šiuolaikinio meno subjektas, organizuojantis parodas, renginius, užsiimantis leidyba. Tavo tarptautinį veikimą meno lauke matau kaip didžiulę Rupert stiprybę. Papasakok daugiau apie tai, kaip Rupert puoselėja draugystę su savo ilgalaikiais partneriais iš viso pasaulio. Juk ne paslaptis, kad palaikyti tvarius santykius globalioje projektinėje kasdienybėje itin sudėtinga.

JL MURTAUGH: Ačiū už komplimentą, pabandysiu klausimą padalinti į dvi dalis.

Rupert nuo pat pradžių garsėjo kaip organizacija be sienų. Atidžiai sekiau jos veiklą iš tolo. Išskirtinis jos bruožas buvo ir tebėra didesnis dėmesys novatoriškoms idėjoms, meninei kokybei, o ne menininko kilmei. Tiesa, iš pradžių organizacija buvo šiek tiek linkusi pirmenybę teikti tiems, kurie gyveno ar mokėsi didžiuosiuose Europos ar Šiaurės Amerikos miestuose – Londone, Amsterdame, Berlyne, Niujorke, Los Andžele ir taip toliau, – tačiau jau tuomet svarbiausias kriterijus buvo pats mus traukiančių menininkų tipas. Visada laikiau Rupert tarptautine institucija, nors ir tvirtai įsišaknijusia Vilniuje.

Tokiomis iniciatyvomis kaip „Mutual Empathies“, „Alterlife“ ir „Ulysses“ tikiuosi išplėsti mūsų akiratį ir suteikti tiems centrams pirmenybę. Nuo tada, kai prisijungiau prie Rupert, apsvarsčiau visas mūsų partnerystes, įvertinau kiekvienos iš jų kuratorines sąlygas ir rezultatus. Bandau mūsų menininkams – nesvarbu, kur jie gimė – suteikti panašaus lygio išteklius. Tiesą sakant, dažnai pasitaiko biurokratinių kliūčių, uždaro mąstymo ir baimių, tačiau vis tiek svarbu plėsti priimtinų ir įmanomų dalykų ribas.

I.G.: Ar galėtum daugiau papasakoti apie prieš tai minėtas iniciatyvas, pasidalinti, kaip atviras globalumas ir tarpkultūriškumas atsispindi jose? 

JL MURTAUGH: Pirmoji „Mutual Empathies“ – tarptautinio meninių rezidencijų projekto – laida patvirtina šios koncepcijos vertę. Ją kūrėme kartu su Goethe’s instituto Lietuvoje direktore Anna-Maria Strauss, siekdami parodyti, kad tarpkultūrinis dialogas naudingas visiems, o Rupert puikiai tinka vadovauti tokiai programai. Bandomoji laida suorganizuota Vilniuje ir Kelne, ją sudarė Vokietijoje gyvenanti menininkė (Vanja Smiljanic) ir ne Europoje gyvenantis menininkas (Saroot Supsuthevich iš Bankoko, Tailando). Buvo nuostabu stebėti, kaip greitai tarp jų užsimezgė ryšys ir kaip tai įkvėpė jų kūrybą.

Vykdydami naujausią europinį projektą „Ulysses“, tapome Paryžiaus „Ircam“ vadovaujamo, daugiausia iš muzikos ir garso meno institucijų sudaryto tinklo Europoje dalimi. Mūsų organizacija yra pirmoji į vizualiuosius ir tarpdisciplininius menus orientuota šio tinklo narė. Mane patraukė tinklo įsipareigojimas plėtoti ryšius su menininkais, savo darbe naudojančiais garsines medijas. Pirmos dvi šios struktūros Rupert rezidencijos leido dar kartą sugrįžti prie Yen Chun Lin ir Gedimino Žygaus dueto, su kuriais jau esame dirbę remdami ambicingą naują projektą. Taip pat galėjome inicijuoti naują projektą su menininke Nazinina Noori (jos veikla domiuosi jau kurį laiką), drauge Lietuvoje pristatyti jos daugialypę teatrinę režisūrą, hardcore kompozicijas ir politiškai angažuotą praktiką.

„Alterlife“ yra bendras projektas su Amsterdame veikiančia organizacija „Sonic Acts“, kuri yra tinklo „Reimagine Europe“ dalis. Jis suteikia ypatingą galimybę pakviesti menininkę (-ą) dalyvauti Rupert rezidencijos ir mentorystės programoje bei pasiūlyti sukurti kūrinį, kuris būtų eksponuojamas Vilniuje ir Amsterdamo bienalėse. Ši programa sulaukė didžiulio susidomėjimo – į vieną vietą pateikta daugiau nei 500 paraiškų. Glaudžiai bendradarbiavau su pirmąja šios programos menininke Alina Schmuch, kuri pernai kelis mėnesius praleido Vilniuje imdama interviu, vykdydama tyrimus, filmuodama, tobulindama savo koncepciją, vėliau rezidavo Amsterdamo „W139“ erdvėje, kur ją lankiau, kad galėtume toliau plėtoti projektą. Vieną jos naujos kino instaliacijos dalį birželį parodysime Rupert, labai ypatingoje aplinkoje, o kitą pristatysime su „Sonic Acts“ 2025 m. pabaigoje.

Praėjusiais metais surengėme rezidencijų ir meno produkcijos iniciatyvą pagal „Tvarios institucijos“ programą, bendradarbiaudami su „E-Werk“ Liukenvaldėje, Vokietijoje, ir LUMA Arlyje. Menininkas, su kuriuo vykdėme programą, buvo bones tan jones – jis šešias savaites dirbo Rupert kartu su manimi, Viktorija, savo projektų vadove Egle Kliučinskaite, daugybe technikų ir atlikėjų. bones tan jones komponavo, o vėliau repetavo naują operos pasirodymą, pernai pristatytą per renginį „Įžeminti II“, po to sukūrė filmuotą versiją peržiūrai, kurią surengiau „Meno avilio“ renginio „Gilios upės tyliai plaukia“ metu. Man teko dirbti su menininkais įvairiausiuose kontekstuose, padėti, patarti kuriant naujus kūrinius ir, be jokios abejonės, galiu pasakyti, kad Rupert siūlo kažką ypatingo, ko negali pasiūlyti kitos institucijos. Mes visada pasirengę netikėtumams.

Šie projektai visais atvejais yra priemonė pasiekti tikslą – rezidencijos turėtų būti šis tas daugiau nei fiziškai vienoje vietoje praleistas laikas. Jos turėtų būti santykių pradžia. Nors kiekvieno žmogaus istorija skirtinga, visi, prisijungę prie Rupert, bendrauja toliau ir vėliau dar ne vienus metus jaučia mūsų paramos naudą. Nemažai laiko skyriau bandydamas įvertinti, kaip galėtume dar labiau pagerinti mūsų santykius su menininkais, palengvinti pakartotinius apsilankymus Vilniuje, pasiūlyti gamybinius išteklius, tolesnes konsultacijas ir kuratorinę paramą.

Norėčiau, kad Rupert išaugtų tiek, kad galėtume kiekvienam rezidencijų programos dalyviui pasiūlyti šį tą daugiau nei erdvę ir kuratorinę paramą. Jau dabar einame ta linkme, kviečiame rezidentus tapti Alternatyvios edukacijos programos mentoriais, rengiame mokamus viešus renginius, pavyzdžiui, peržiūras ir performansus, taip pat suteikiame minėtas produkcijos galimybes. Pokyčiai užtruks, bet kad jie įvyktų, labai svarbus bus mūsų institucinių partnerių – privačių rėmėjų ir, žinoma, Lietuvos kultūros tarybos – indėlis.

Man labai pasisekė, kad mano kolegos – itin talentingi, nuostabūs, motyvuoti žmonės. Turėjau ne kiekvienam prieinamą galimybę laisvai dirbti skirtinguose kontekstuose (viešame ir privačiame, komerciniame ir instituciniame sektoriuose).

Taigi, nors į komandą, be abejonės, atsinešiau savo patirtį, iš tikrųjų Rupert, ir Lietuvoje apskritai, esu todėl, kad ši organizacija visuomet tikėjo tokiais žmonėmis kaip aš. Jei daug dirbi, esi malonus ir atidžiai klausaisi, daug kas tampa įmanoma.

I.G.: Neoliberalios gig-ekonomikos laikais, kai menininkai kraustosi iš vienos rezidencijos į kitą, institucijos neretai pradeda atrodyti lyg namai. Rupert yra bene žinomiausia šiuolaikinio meno rezidencija Lietuvoje, suburianti menininkus iš įvairių kultūrinių kontekstų. Mano nuomone, vienas didžiausių jos privalumų yra galimybė rezidentams bendradarbiauti su Alternatyviosios edukacijos, Viešųjų programų dalyviais ir mentoriais. Aš asmeniškai radau draugų ir užmezgiau profesinių ryšių Rupert, o dabar mielai matausi su šiais žmones jau kitur. Kaip Rupert puoselėja šį bendruomeniškumo jausmą ir ilgalaikį ryšį tarp savo rezidentų?

JL MURTAUGH: Rupert siūlo labiausiai išsiskiriančią rezidencijų programą Baltijos šalyse ir netgi, manyčiau, visose Šiaurės regiono valstybėse. Tai teigiu be jokios asmeninės bravūros. Šiuos žodžius esu ištaręs dar prieš persikeldamas į Vilnių ir pradėdamas tiesiogiai bendradarbiauti su Rupert. Taip kad tai nėra tik drąsus teiginys. Tiesa, nesu tikras, ar Lietuvos meno bendruomenė šį faktą iki galo įvertina. O puiki rezidencijų programa yra į Rupert reziduoti atvykusių menininkų, ankstesnių kuratorinių ir vadybinių komandų, šios šalies svetingos atmosferos, dirvą paruošusių aukšto lygio Lietuvos šiuolaikinių menininkų ir kuratorių nuopelnas.

Žinoma, lazda turi du galus. Dabartinei komandai labai praverčia mūsų pirmtakų sukurta gera reputacija, tačiau dabar patys privalome prisiimti pamatuotas rizikas, kad išliktume aktualūs ir pirmaujantys kūrybos srityje.

Rupert pamatas yra alternatyvios edukacijos vertė. Rezidencijos buvo būdas į šiuolaikinio Lietuvos meno diskursą įtraukti daugiau pripažintų, novatoriškų balsų. Natūralu, kad mums augant, mūsų tinklui žengiant į trečiąją kartą, atėjo metas šiuos du pagrindinius veiklos polius sujungti.

Tu teisi, menininkams, kuratoriams, įskaitant ir mane, kitos rezidencijos dažnai yra pripažinimo žymė, eilutė gyvenimo aprašyme, įrodanti legitimumą, priklausymą institucijoms, siekius. Vis dėlto rezidencijų programų dabar tiek daug, kad imama pasiriboti gana primityvia samprata – tarsi tai būtų tik kažkas, kas duoda menininkui studijos raktus, palinki sėkmės, o po visko tuos raktus atsiima. Kai kur iš menininkų netgi imamas nemažas nuomos mokestis, todėl, mano galva, šios institucijos niekuo nesiskiria nuo viešbučio.

Rupert turi ir toliau reprezentuoti šį tą daugiau. Kadangi įsitvirtinome kaip sėkmingai menininkus identifikuojanti organizacija, nesame tik edukacijos ar tik rezidencijų institucija. Tai veikiau mūsų pagrindinės įtraukimo priemonės. Iš tikrųjų esame ekosistema, abipusės naudos draugija. Kad ir kur keliaučiau, žmonės visur žino apie Rupert, kalbos apie mūsų reputaciją sklinda iš lūpų į lūpas. Vadovauti pagrindinei Lietuvos tarpininkei tarp vietinio ir tarptautinio šiuolaikinio meno laukų – didžiulė atsakomybė.

Kad išliktume matomi, kad vyktų aktyvūs pokalbiai ir kunkuliuotų veikla, reikia stipraus visų komandos narių – Viktorijos, Godos, Monikos, Aistės, Aistės Marijos – atsidavimo. Visi atliekame svarbų vaidmenį kurdami šiandienos ir ateities Rupert. Labai svarbu kiekvienam žmogui, su kuriuo dirbame, skirti prasmingo laiko ir dėmesio.

I.G.: Iš tiesų, institucijose yra žmonės, ir aš labai džiaugiuosi galėdama juos visus pažinti, Rupert.

Šis straipsnis – antrasis „Inside Stories“ serijos tekstas, pristatantis žmones, darbą ir idėjas, slypinčius Rupert veiklos užkulisiuose.

„Inside Stories“ yra pilotinis „New Perspectives for Action“ projektas, kurį įgyvendina „Re-Imagine Europe“, bendrai finansuojamas Europos Sąjungos ir Lietuvos kultūros instituto.