Architektūra kaip tapatybės ženklas. Interviu su Vaidu Petruliu

Liepos 1-ąją, minint architektūros dieną, leidykla LAPAS kviečia pažvelgti į architektūrą kaip ne tik meninę ar inžinerinę raišką, bet ir kaip kultūrinį, politinį bei istorinį dokumentą. Vienas iš tokių liudijimų – šiemet Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose už teoriją ir sklaidą nominuota Vaido Petrulio, Brigitos Tranavičiūtės, Pauliaus Tautvydo Laurinaičio monografija „Jonas Mulokas: architektūrinio identiteto paieškos globaliame pasaulyje“.

Tai ne tik pasakojimas apie iškilaus išeivijos architekto kūrybą, bet ir įžvalgi refleksija apie lietuviškos architektūros galimybę egzistuoti už Lietuvos ribų. Knygos bendraautorius – architektūros istorikas Vaidas Petrulis, su kuriuo kalbamės apie architektūrą kaip tapatybės ženklą, istorijos refleksiją ir šiandienos aktualijas.

Kaip gimė idėja rašyti knygą apie Joną Muloką? Kodėl būtent jis?

Knygos atsiradimą lėmė gražus aplinkybių sutapimas. Viena vertus – Jonas Mulokas, yra svarbi lietuviškosios architektūros istorijos dalis. Jis buvo vienas iš ryškiausių dipukų (angl. displaced people) kartos architektų, kurie pabėgę nuo sovietinio pasaulio, atmintyje išlaikė tarpukario Lietuvą ir tęsė profesinę praktiką egzilyje. Vedini nostalgijos, o kartu ir angažuodamiesi aktyviai kovai už nepriklausomybės atgavimą, šios kartos žmonės pasižymėjo unikalia pasaulėjauta atspindinčia dramatiškus valstybės ir asmeninio gyvenimo pokyčius. Nėra abejonės, kad jų kūryba turime įausti į Lietuvos architektūros istoriją. Kita vertus, knygos atsiradimui buvo svarbu ir tai, kad išliko architekto archyvas. Vienas iš Jono Muloko sūnų – Rimas, taip pat tapo architektu ir netgi kurį laiką dirbo su Jonu Muloku komandoje. Atsiradus galimybei šį archyvą paversti knyga – nebuvo abejonių, kad tai prasmingas ir Lietuvai reikalingas darbas.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai tyrinėjant Jono Muloko architektūrinį palikimą?

Architektūros istoriko darbas prasideda nuo informacijos rinkimo, tik turėdamas medžiagą gali suvokti kokią žinią perduoda architekto kūryba ir formuoti pasakojimą. Gavus visą Muloko brėžinių kolekciją išliko rimtų iššūkių sukaupiant monografijai būtiną informacinį kontekstą. Didžiausia kliūtimi tapo fizinis šių objektų aplankymas, nors pasakojimą galima formuoti remiantis rašytiniais ir vaizdiniais šaltiniais, visgi architektūra yra erdvinis menas skirtas išgyventi visais pojūčiais. Didele sėkme tapo „Baltic-American Freedom Foundation“ suteikta galimybė pusę metu praleisti JAV, visų pirma Čikagoje, ten kur didžiąja savo aktyvios karjeros dalį praleido Jonas Mulokas. Tuo pat metu teko prisidėti prie TV laidos „Stop juosta“ kuriamo dokumentikos ciklo „Laisvės architektūra“, kurio metu apvažiavome nemažą dalį dipukų architektūros. Tokiu būdu pavyko susikurti realybės patirtimi grįstą suvokimą apie šių pastatų kontekstą, mastelį, medžiagiškumą, esamą būklę.  

Kaip rinkote medžiagą apie Muloką? Ar teko susidurti su trūkstamais šaltiniais, galbūt netikėtais atradimais?

Pas Mulokus Santa Monikoje radome gana gausių brėžinių archyvą, nors ne visos mįslės šiuose brėžiniuose atsiskleidė, tačiau tai buvo gana solidus atspirties taškas. Norint sukurti išsamią architekto biografiją teko praskleisti kur kas platesnius šaltinių sluoksnius, kurie liečia ne tik kūrybinį, bet ir asmenį gyvenimo kelią. Šioje vietoje didžiulį darbą nudirbo viena iš knygos bendraautorių – istorikė Brigita Tranavičiūtė, kuri surinko informaciją išsibarsčiusią Lietuvos ir Vokietijos archyvuose atskleidžiančią architekto gyvenimą iki pasitraukimo iš Lietuvos, jo šeimos gyvenimą dipukų stovyklose, o ir veiklą lietuvių visuomeninėje veikloje jau gyvenant JAV. Vokietijos periodo tyrimas ne tik gerokai praskleidė asmeninį architekto kelią, bet ir prisidėjo prie gilesnio suvokimo apie karo pabėgėlių kelią ir iššūkius su kuriais buvo susidurta pasitraukus iš Lietuvos.

Kuo Jono Muloko architektūra išsiskiria iš kitų išeivijos architektų kūrybos?

Dipukų kartos architektų profesiniai keliai emigracijoje įgavo įvairias konfigūracijas. Dalis architektų, kaip tarkim Bronius Elsbergas ar Jurgis Okunis sugebėjo prisijungti prie architektūros biurų rengusių stambius projektus, netgi tokius kaip Minoru Yamasaki projektuoti Niujorko dvyniai. Dalis atvykusių buvo pakankamai jauni ir būdami emigracijoje tik pradėjo architektūros studijas ir architekto kelią. Nors jie įsiliejo į vietinį profesinį lauką, tokie diplominiai darbai, kaip tarkim Antano Rimavičiaus parengtas Kauno Šančių išvystymo projektas parengtas kaip diplominis darbas Illinois Institute of Technology Čikagoje, vadovaujant žymimajam vokiečių modernistui Ludwig Hilberseimer – rodo, kad lietuviškasis identitetas buvo aktualus ir jaunesnei kartai. Tuo tarpu Jonas Mulokas, Stasys Kudokas, Jonas Kovalskis-Kova, Edmundas Arbas-Arbačiauskas buvo tie architektai, kurie nešė lietuviškosios architektūros vėliavą emigracijoje. Pagrindiniai Jono Muloko darbai buvo sukurti būtent lietuvių bendruomenėje, bendraujant su lietuvių menininkais, Vytautu Kazimieru Jonynų, Vytautu Kašuba, Brone Jameikiene ir kitais. Jonas Mulokas šiame kontekste ko gero buvo nuosekliausias ir labiausiai angažuotas lietuviškosios architektūros kalbos ieškotojas.

Ką reiškia „architektūrinio identiteto paieškos globaliame pasaulyje“ – ar tai aktualu ir šiandienos architektūrai?

Ankstyvieji modernizmo manifestai siūlė ieškoti universalios, iš funkcinio racionalumo ir technologijų sąveikos gimstančios architektūros. Tai užprogramavo ryškų erdvinės aplinkos suvienodėjimą, kuris dvidešimtojo amžiaus viduryje pasiekė savo piką. Architektūros teoretiko Kenneth Framton žodžiais, miestų centrai transformavosi į bürolandschaft, o masiniai gyvenamieji rajonai įgijo kone identišką raišką, nesvarbu ar tai butų Vilnius ar Santiago de Chile. Netrukta suvokti, kad tokia architektūros kryptis iš esmės transformuoja iki šiol buvusią įvairovę, regioninį unikalumą. Pradėjo formuotis modernizmo kritikos banga kvestionuojanti pamatinę modernizmo dogmą „forma seka funkciją“. Suabejota ne tik galimybe tiksliai nuspėti ir griežtai architektūrinėmis priemonėmis užprogramuoti specifinį ir vienintelį teisingą žmogaus elgesio erdvėje modelį, tačiau ir estetiniu funkcionalizmo potencialu. Su modernizmu į architektūrą atėjusi įtampa tarp techninio globalumo ir vietos charakterio paieškų, išlieka matoma iki šių dienų. Įdomu, kad Jonas Mulokas lietuviškojo identiteto paieškas taip pat matė ne tik kaip savotišką bendruomenės kūrimo formą, bet ir kaip architektūrinį atsaką universalizmo tendencijoms.

Kaip apibūdintumėte išeivijos architektūros vaidmenį lietuviško identiteto išlaikyme?

Jeigu kalbame apie Šiaurės Ameriką, čia skaičiuojamos kelios emigracijos bangos. Pirmoji, kuri prasidėjo apie 19 a. viduryje ir tęsėsi iki antrojo pasaulinio karo, didžia dalimi buvo dėl ekonominių priežasčių. Lietuviškojo identiteto klausimas šiai bendruomenei buvo aktualus, tačiau dažniau siejosi su nematerialių tradicijų išlaikymu: bažnyčios bendruomenių kūrimu, lietuviškomis mokyklomis. Net ir tuo atveju jei buvo statoma, specifinių architektūros formų paieška nebuvo prioritetas. Apie pastato priklausymą bendruomenei liudijo Vytis, ar kitas simbolis ant fasado. Atvykus dipukams, požiūris į lietuvių jėgomis statomus pastatus pradėjo keistis, ne tik profesinėje, tačiau ir populiariojoje egzilio spaudoje pasipylę diskusijos dėl lietuviškojo identiteto architektūroje, skatino žvelgti į architektūrą ne tik pragmatiškai, tačiau ir kaip etinį bei kultūrinį reiškinį. Tokiu būdu subrendo sąlygos kurti lietuviškuosius centrus, kuriuose bendruomenės vienijimas įgavo ir architektūrinę dimensiją.

Ar Jono Muloko kūryba gali būti laikoma lietuviškosios architektūros tąsa už Lietuvos ribų?

Ne tik Jonas Mulokas, tačiau ir kiti jo kartos architektai įgiję išsilavinimą Lietuvoje ar Europoje, ir karjeras pradėję dar nepriklausomoje Lietuvoje, kurdami egzilyje rėmėsi į atsivežtąją patirtį. Šiaurės Amerika, kurios miestuose po antrojo pasaulinio karo buvo susiformavę gana aiškūs lietuviškosios bendruomenės gyvenimo arealai, tarkim Marquette Park Čikagoje, sudarė sąlygas šiai tradicijai skleistis. Materiali forma, kultūriškai atpažįstama aplinka, tapo simboliniu veiksmu sukuriant mažytes nuo didžiosios ir tikrosios Lietuvos atplyšusias lietuviškumo salas.

Kita vertus lietuviškojo charakterio paieškos buvo vienas iš kertinių architektūrinio mentaliteto akmenų nepriklausomoje Lietuvoje. Egzilyje galime matyti kaip toliau vystosi architektūrinio identiteto paieškos, kurios užsimezgė dar carinės Rusijos imperijoje ir buvo puoselėjamos tarpukario Lietuvoje. Svarbu paminėti ir tai, kad išeivijoje buvo tęsiama sakralinės architektūros tradicija, sovietinėje Lietuvoje šiam funkciniam tipui nelikus vietos, egzilis išliko vienintele galimybe tęsti lietuviškųjų bažnyčių statybą.  

Kaip manote, ar šiandien Lietuvoje pakankamai vertinamas išeivijos architektūros paveldas?

Žinių apie išeivijos architektūros paveldą rinkimas tik įsibėgėja, nors besidomintys architektūra ko gero bus girdėję apie svarbesniuosius pastatui išeivijoje, tačiau istoriniai tyrimai kol kas fragmentiški. Išlieka daugybė mįslių ir nesudėliotų pasakojimų. Tarkim, nors ir plačiai žinoma Amerikos Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos veikla, tačiau šios organizacijos istorija lieka neparašyta. Neparašyta ir nuosekli išeivijos architektūros istorija. Tyrėjai ko gero netgi nėra priėję konsensuso dėl pačio išeivijos paveldo apibrėžimo. Ar tai tik lietuvių architektų kurta architektūra lietuvių bendruomenei? O gal ir lietuvių architektų projektai kurti kitiems užsakovams? Tad kol kas išeivijos architektūros studijose daugiau klausimų negu atsakymų.

Kokį vaidmenį išeivijos architektūra gali turėti globalios lietuviškos tapatybės formavime šiandien?

Pastatai, kaip sustingęs istorijos liudijimas išlieka kur kas ilgiau nei kultūrinis ir socialinis kontekstas paskatinęs juos sukurti. Šių dienų globali lietuviškoji tapatybė susiduria su visiškai kitokio pobūdžio iššūkiais nei Jono Muloko karta. Visgi šis palikimas išlieka aktualiu liudijimu apie lietuviškojo egzilio istoriją. Istoriškumo suvokimas, kintančios egzilio misijos suvokimas, mano manymu, yra vienas iš pamatinių faktorių nutiesiančių prasminę giją tarp praeities ir dabarties, tarp lietuvių gyvenančių egzilyje ir Lietuvoje.  

Kaip Jus patį paveikė darbas su šia knyga – ar keitėsi Jūsų požiūris į architektūrą, paveldą, tapatybę?

Rašant apie J. Muloką ko gero kaip niekada iki šiol suvokiau, kad architektūros istorija yra nuolatos evoliucionuojanti disciplina. Tradiciškai 20 amžiaus architektūros istorija buvo rašoma kaip savotiška avangardinių idėjų refleksija. Ko gero tai modernizmo meistrų mito įtakotas požiūris, akcentuojantis hierarchinį architektūros istorijos modelį, kuriame yra ryškiausios epochos „žvaigždės“, meistrai, ir jų nubrėžta architektūros raidos linija. Tuo tarpu pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau kalbama apie architektūrą kaip kultūrinių ir politinių procesų dalį. Tad architektūrinės erdvės vertinimas įgyja daugialypius pjūvius. Pastatas tampa ne tik estetinių, bet ir bendrakultūrinių idėjų konteineriu ir liudytoju. Žvelgiant iš šios pozicijos, simbolizmo prisodrinta identiteto paieška istoriniam pasakojimui ne mažiau įdomi, nei avangardinės radikalaus modernizmo vizijos.

Kokį palinkėjimą turėtumėte jauniems architektams, ieškantiems savo identiteto?

Ko gero vienintelis palinkėjimas būtų, kad profesinėje praktikoje būtų kuo daugiau projektų leidžiančių pažvelgti į projektavimo procesą per architektūros idėjų prizmę. Kiekviena karta suformuoja savąjį terminų ir formų žodyną, tačiau fundamentalieji iššūkiai išlieka. Lokalumo ir globalumo balansas, mano manymu, yra vienas iš kertinių šiuolaikinės architektūros klausimų. Ir tik aktyvus šio klausimo kėlimas gali pasiūlyti XXI amžiaus kartai aktualius atsakymus, kurie toliau tęs architektūros kaip meno ir kultūros reiškinio puoselėjimą. 

Ar planuojate tęsti išeivijos architektūros temą kituose savo darbuose?

Akivaizdu, kad monografijoje apie Joną Muloką su kolegomis tik prisilietėme prie plataus, ir kol kas tik fragmentiškai tyrinėto tyrimų lauko. Į akiratį patenka vis daugiau istorinės medžiagos, kurią norisi apibendrinti, sujungti į naują pasakojimą. Ryškiausia dabartinė tyrimų kryptis – bendroji dipukų kartos architektų istorija. Akivaizdu, kad būtent šį karta įnešė didžiulį indėlį išeivijos architektūrinę kultūrą, bei tuo pat metu yra bent jau laiko perspektyvoje tai yra apčiuopiama grupė, turinti savąją profesinę dinamiką, kuri nulemta karo pabėgėlio realybės. Tad mintyse jau yra nubrėžti naujos knygos kontūrai.

Atraskite architektūrą naujai – per kūrėjų pasakojimus, idėjų kismą ir formas, kurios keičia mūsų kasdienybę. Daugiau pasakojimų apie architektūrą raste leidyklalapas.lt

Interviu parengė Rasa Morkūnaitė.