Author Archives: artnews.lt

Paroda „Tapatumo ženklai. Vinco Kisarausko ekslibrisai iš Pauliaus Galaunės kolekcijos“ Kaune

Birželio 20 d., ketvirtadienį, A. ir P. Galaunių namuose (Vydūno al. 2, Kaunas) pradės veikti paroda „Tapatumo ženklai. Vinco Kisarausko ekslibrisai iš Pauliaus Galaunės kolekcijos”.

Vinco Kisarausko kūrybos diapazonas labai platus: tapyba, grafika, scenografija; kūrė mozaikas, medalius, knygų iliustracijas. Kartu buvo labai ryškus ir savitas ekslibriso srityje. Šiuo žanru susidomėjo praėjusio amžiaus šeštame dešimtmetyje ir per visą kūrybos laikotarpį sukūrė keletą šimtų knygos ženklų. Parodoje, skirtoje Vinco Kisarausko 85-osioms gimimo metinėms, eksponuojama arti 30 ekslibrisų, leidiniai, laiškai, rašyti P. Galaunei. Tai tik nedidelė V. Kisarausko kūrybinio palikimo dalis, saugoma A. ir P. Galaunių namuose.

Neatsitiktinai artimas meno kalbos suvokimas bei panašūs pomėgiai, tokie kaip grafika, Lietuvos dailės istorija, tapo V. Kisarausko ir P. Galaunės draugystės priežastimi ir pamatu. Juos taip pat vienijo ir domėjimasis ekslibrisu. P. Galaunės žavėjimasis šiuo grafikos žanru dar studijų metais Peterburge ilgainiui peraugo į kolekcionavimą – surinko per 800 vnt. ekslibrisų rinkinį. Didelį dėmesį savo rinkinyje jis skyrė lietuvių autorių kūriniams. Dėl meninės išraiškos savitumo greta kitų P. Galaunė ypač vertino V. Kisarausko mišriomis technikomis jo bibliotekai sukurtus knygos ženklus.

Vincas Kisarauskas knygos ženklus laikė savarankiška meno sritimi. Juose nesunkiai galime atpažinti visą dailininko kūrybą jungiančią menininko pasaulėjautą. Ji – gana sudėtinga, dažnai dramatiška. V. Kisarausko kūrybai nesvetimas monumentalumas, ekspresija – tai ryšku ir jo kurtuose ekslibrisuose.

Vienas novatoriškiausių sovietinio laikotarpio dailininkų Vincas Kisarauskas savo kūryba laužė įprastinius rėmus, vaizduojamojo meno normas. Ieškotojas, eksperimentatorius, mąstytojas, meną laikęs priemone žmogaus fantazijų pasauliams atverti.

Paroda veiks: 2019 06 20 – 2019 08 28

„Auksiniu liūtu“ įvertintame Lietuvos paviljone opera skambės dažniau

Pirmą kartą istorijoje prestižiniu „Auksiniu liūtu“ Venecijos meno bienalėje apdovanotas Lietuvos paviljonas sulaukė didžiulio pasaulio žiniasklaidos ir lankytojų dėmesio. Kiekvieną šeštadienį rodomą menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ aplanko virš tūkstančio lankytojų, kuriems eilėje tenka palaukti net ir iki trijų valandų.

Lietuvos paviljonas atidarytas prieš mėnesį, gegužės 10 dieną. Jame dvidešimties atlikėjų gyvai atliekamą operą-performansą planuota rodyti aštuonias valandas nepertraukiamai vieną kartą per savaitę, iki pat spalio pabaigos. Atsižvelgiant į susidomėjimą ir lankytojų srautus bei gavus papildomą finansavimą, nuspręsta rodymų skaičių padidinti. Tad pagrindinį Bienalės apdovanojimą pelnęs kūrinys nuo birželio 19 dienos bus rodomas ne tik šeštadieniais, bet ir trečiadieniais. Kitomis dienomis paviljone įrengtame paplūdimyje kaip ir iki šiol veiks garso instaliacija, kurią kasdien aplanko iki 400 žiūrovų.

Galimybė operą-performansą rodyti dažniau atsirado sulaukus papildomo finansavimo: Lietuvos paviljoną pristatančios Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija kūrinio rodymui skyrė 80,5 tūkst. eurų, Vilniaus miesto savivaldybė – 50 tūkst. eurų. Taip pat paviljoną parėmė Šveicarijos meno fondas „Laurenz Foundation“, o sutelktinio finansavimo kampanijoje per „Indiegogo“ platformą pavyko surinkti beveik 38 tūkst. eurų, kurie suplaukė net iš 48 pasaulio šalių. Lietuvos paviljono biudžetas siekia 590 tūkst. eurų. Lietuvos kultūros taryba dar iki Bienalės apdovanojimo paskelbimo operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ sukūrimui ir sklaidai 2018–2019 jau buvo skyrusi 193 tūkstančius eurų iš Kultūros rėmimo fondo lėšų.

Premijomis įvertintos ir pačios menininkės. Praėjusią savaitę asociacijos LATGA taryba visoms trims kūrinio autorėms skyrė po 3000 eurų (neatskaičius mokesčių).

Lietuvos paviljoną organizuojančios Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomosios direktorės ir paviljono komisarės Rasos Antanavičiūtės teigimu, performanso menas yra trapus ir reikalaujantis palaikymo. „Esame dėkingi už paramą, kurią prieš prasidedant Venecijos bienalei suteikė pirmieji projektu patikėję mecenatai „Lewben Art Foundation“,„JCDecaux Lietuva“ ir privatūs asmenys. Džiaugiamės, kad sulaukę papildomo finansavimo tiek iš institucijų ir fondų, tiek iš pačių meno gerbėjų, gyvais balsais skambančio mūsų šalies paviljono duris galėsime atverti dar platesniam žiūrovų ratui“, – sako R.Antanavičiūtė.

Iš 90-ties nacionalinių paviljonų geriausiu pripažintame Lietuvos paviljone įrengtas dirbtinis paplūdimys. Jame, atlikdami pliažo procedūras, apie klimato kaitą dainuoja ir lietuviai, ir vietiniai venecijiečiai, ir kitų tautybių atlikėjai. Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti teigia, kad „Saulė ir jūra (Marina)“ yra savalaikis kūrinys apie šiandieną: „griaudamas ribas tarp parodos, performanso meno ir teatro jis siūlo pažiūrėti į kasdienybę, kurią nuolatos persekioja katastrofa.“

Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. „Saulė ir jūra (Marina)“, pasak meno istorikės ir kuratorės Stephanie Rosenthal vadovaujamos žiuri, yra poilsio ir šiuolaikinio gyvenimo kritika, sudainuota eilinius žmones įkūnijančių atlikėjų ir savanorių lūpomis.

Iliustracijoje: Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ Venecijos bienalėje. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

„Kultūros naktyje“ – 5 įspūdingos meninės instaliacijos

Jau šį penktadienį, birželio 14 d., Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai bus kviečiami tradiciškai pasinerti į „Kultūros nakties“ pasaulį. Teatras, muzika, šokis, klasikinė ir populiarioji kultūra, Bernardinų sode įsikursiantis Magiškas pasaulis visai šeimai, performancai ir meninės instaliacijos neleis miegoti visą naktį. Pristatome penkis didžiausius ir įdomiausius meninius projektus, kurie pakvies pasimėgauti garso ir šviesos instaliacijomis netikėtose erdvėse.

„Go Gaga 2019“

Audiovizualine meno naktis „Go Gaga“ sugrįžta į „Kablio“ terasą. Pirmajame projekte „Scrawler“ persipins muzikine ir skulptūrinė – grafinė kompozicija, kurios dėka turėsite galimybę pažvelgti į atminties evoliucijos gelmes bei jos sluoksnius. Grunto mėginiuose išvysite užfiksuotas kintančias laiko atkarpas – tapatybės ženklus, o tuo tarpu besisukantis sraigtas, lėtai skrosdamas besimainančias formas, atvers jos padarinius.

Kitame audiovizualiniame performanse – „Endless Life“ atlikėjas Entha pasitelkęs garso bei vizualikos elementus atskleis savo sibirietiškas šaknis.

Kur? Kablys (Kauno g. 5)

Kada? 20:00 – 00:30 val.

Festivalio „Noc Kultury“ dovana Vilniaus miestui

Festivalis „Noc Kultury“ dovanoja Vilniui keturis skirtingus projektus, kurie bus išsidėstę skirtingose miesto dalyse.

Pirmąją instaliaciją „Ba!lionai“ atrasite Stiklių g. – ore kabės spalvingi žibintai – balionai, papuošti originaliomis Paulinos Kara gamintomis lėlėmis.

Antrąją instaliaciją „Ryla“ išvysite Bernardinų sode – teatrinę muzikos dėžutę, kuri skleis senojo miesto melodijas, primindamas gražiausius istorinius atspalvius.

Trečioji pasirodys būsimame LMTA studijų miestelio sklype, Olandų g. – „Buveinę“ sudarys miniatiūriniai molinių namų formos žibintai. Instaliacija pasakos apie Liubliną, jo istoriją ir žmones.

Paskutinė „Akimirkos“ įvyks „Menų spaustuvėje“ – trumpas magiškojo šešėlių teatro spektaklis, pripildytas vaidybos, judesio, animacijos ir įsimintinų vizualizacijų.

Kur? Stiklių g.; Bernardinų sodas; Olandų g.; Menų spaustuvė (Šiltadaržio g. 6)

Kada? 18:00 – 02:00 val.

Interaktyvių instaliacijų paroda „Panirus į elektrą“

Pirmoji Vilniaus miesto elektrinė ir vėl atgis! VDA grafinio dizaino studentai pristatys penkias interaktyvias šviesų ir garso instaliacijas, kuriose susijungs įvairių materijų formos. Renginio metu „panirsite į elektrą“ ir susipažinsite su kūrybine elektros, kaip kuriančios jėgos verte.

Kur? Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2)

Kada? 19:00 – 22:30 val.

„Balkonas“

Šv. Ignoto g. atsiras unikali Donato Norušio instaliacija, susidedanti iš socialistinei architektūrai būdingo balkono atitvaros reprodukcijos, kuri kritikuos praeityje nepasiteisinusias ideologijas. Betonas bus pakeičiamas į putoplastą, išdidinamas mastelis ir pastatomas šonu, taip šiam elementui suteikiant ironišką monumentalią kryptį. Fizinės savybės ir pati atlikimo technika atspindės vis dar aktyvias, šiuolaikiškumu prisidengusias praeities ideologijas.

Kur? Šv. Ignoto g. (Dominikonų bažnyčios erdvės)

Kada? 18:00 – 02:00 val.

Kūrybos slėnis

Olandų g., greta „Didžiosios koncertų salės“, senoje koplytėlėje įvyks garso instaliacijos projektas – „Žeminė“. Ši erdvė ilgą laiką funkcionavo kaip parako sandėlis, o jos viduryje buvo įrengta žeminė. Prieš kelerius metus pastatyta erdvė filmo „Tarp pilkų debesų“ filmavimui, dabar pasitarnauja kaip unikali erdvė studentų kino kūrybai. Atkurtos žeminės viduje išgirsite erdvinę garso instaliaciją, kurią sukūrė LMTA Muzikos inovacijų studijų centro komanda.

Kur? Olandų g.

Kada? 18:00 – 04:00 val.

Visi „Kultūros nakties“ renginiai yra nemokami. Festivalio partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, draudimo bendrovė „Seesam“.

Visą festivalio programą rasite čia.

Indrės Šerpytytės solo paroda „From.Between.To“ galerijoje „Vartai“

Birželio 6 – liepos 26 d. galerijoje „Vartai“ veikia Indrės Šerpytytės solo paroda „From.Between.To“.

Galerija „Vartai“ džiaugiasi pristatydama lietuvių menininkės Indrės Šerpytytės naujų darbų parodą „From.Between.To“. Parodoje eksponuojamas autorės tekstilės darbų ciklas Lietuvoje bus pristatomas pirmą kartą. Galerijoje vyksiančios parodos laikas sutampa su kita personaline autorės paroda – naujai užsakytų kūrinių ekspozicija Regbio miesto meno galerijoje ir muziejuje (Rugby Art Gallery and Museum) Didžiojoje Britanijoje.

I. Šerpytytės kūryba nagrinėja konfliktą ir jo sukeltą traumą. Didžioji dalis jos ankstesnių darbų, pasitelkiančių fotografiją, skulptūrą ir įvairias kitas raiškos priemones, dėmesį nukreipė į neseną Lietuvos istoriją, jos atminimą bei poveikį tautos tapatybei. Tačiau naujieji kūriniai nutolsta nuo tokio konkretumo ir tyrinėja kultūriškai įkrautų simbolių kaip abstrakčios kalbos naudojimą – komunikacijos formą, siekiančią įtvirtinti universalų diskursą.

Serijoje „From.Between.To“ I. Šerpytytė pasitelkia Baltijos regionui būdingas apeigines juostas, sluoksniuodama jas ant paveikslų porėmių. Šie iš tradicinių medžiagų sukurti darbai brėžia regiono bendruomenių sankirtas – raštų motyvai iš vienos šalies yra perskaitomi kitoje ir atskleidžia konflikto naratyvo suvienytų tautų sąšauką. Menininkė taip pat tiria, kaip šių raštų kartotė arba ritmas gali būti suvokiamas it platesnė vizuali kalba, įgalinanti komunikaciją tarp karo paveiktų kultūrų arba kraštų. Lygiai taip pat, kaip kalbinės išraiškos formos sutelkia bendruomenę, vaizdinė medžiaga gali pasitarnauti tarpusavio supratimo procesui.

Greta baltiško konteksto, kūriniai taip pat kalba apie kitą istoriją – tarptautinio modernizmo ir ypač abstrakcijos bei rasto objekto (redimeido) sampratos raidą. Suausdama juostas į įmantrias tinklines kompozicijas ant porėmių, menininkė prikelia geometrinės abstrakcijos tropus, o naudodama jas nepakeistas, kaip redimeidus, ji kartu atiduoda duoklę jų istorinei reikšmei ir dekonstruoja ją. Ankstesniuose serijos darbuose menininkė naudojo tradicines juostų spalvas – dažniausiai raudoną, geltoną, juodą ir baltą, tačiau pastaruoju metu ji taip pat bendradarbiauja su audėjais, kad gautų popmeno ir oparto spalvinį intensyvumą primenančias ryškių spalvų juostas, dar labiau didindama kūriniuose užkoduotų nuorodų skaičių.

Kūriniai iš serijos „From.Between.To“ įtraukti į šių metų balandžio mėnesį pasirodžiusį naują didelio masto leidyklos „Phaidon“ leidinį „Vitamin T“.

Indrė Šerpytytė gimė Lietuvoje 1983 m. Ji studijavo Braitono universitete ir Londono Karališkajame meno koledže. Menininkės kūriniai pristatyti parodose įvairiose pasaulio šalyse. Pastaraisiais metais jos personalinės parodos buvo surengtos Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2017), galerijoje „Parafin“ Londone (2016), „Still House Group“ Niujorke (2016), Krokuvos Šiuolaikinio meno muziejuje (2015), galerijoje „Ffotogallery“ Kardife (2013) bei Fotografų asociacijoje Londone (2011). Tarp reikšmingų grupinių parodų yra „Memory Matters“ Eskizų muziejuje Lunde (2018), Rygos šiuolaikinio meno bienalė (2018), „Undersong“ galerijoje „KIM?“ Rygoje (2018), Tegu fotografijos bienalė Pietų Korėjoje (2017), „Age of Terror: Art after 9/11“ Imperiniame karo muziejuje Londone (2018), „Ocean of Images: New Photography 2015“ Modernaus meno muziejuje Niujorke (2015), „Conflict, Time, Photography“ galerijoje „Tate Modern“ Londone (2014) ir Folkvango muziejuje Esene (2014–2015) bei „Poetiniai dokumentai“ Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje (2013). 2018 m. I. Šerpytytė gavo GRAIN fotografijos centro užsakymą naujiems kūriniams sukurti ir 2019 m. gegužę pristatė juos Regbio miesto meno galerijoje bei muziejuje.

Parodos grafinis dizainas: Laura Grigaliūnaitė.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Vytenio Buroko solo paroda „Sanatorija“ ŠMC skaitykloje

Gegužės 15 – birželio 7 dienomis Šiuolaikinio meno centro skaitykloje veikė Vytenio Buroko solo paroda „Sanatorija“. Parodos kuratorė: Justina Zubaitė

„Atvykau į sanatoriją ieškoti proto ramybės, pauzės. Transformuojanti patirtis. Išgyvenau kūrybinių galių rekuperaciją, taip pat pavyko bent trumpam nutildyti obsesija virtusį norą teisinti kiekvieną savo veiksmą. Tuo metu, kai priklausiau slaptajai „Pentino draugijai“, nekūriau artefaktų. Visi mūsų kūriniai vykdavo tik mūsų galvose, ir visuomet atsirasdavo tik judant – net ir eidami plačiausia gatve stumdydavomės, glaustydavomės ir nejučiomis bent alkūnės smaigaliu liesdavomės vienas prie kito. Tą pačią akimirką, kai kas nors iš mūsų vis tik pabandydavo kurti medžiagoje – rašyti, paišyti, tverti erdvėje ar tapyti – kiti tuoj pat įjungdavo savo kritinius aparatus ir paralyžiuodavo troškimą imtis veiksmo. Mes tai vadinome „sutramdymu“. Viskas likdavo tik žodžių žaidimuose ir ritualiniuose šokiuose.

„Pentino klubas“ buvo hermetiška draugija. Nedaug kas numanė, ką jos nariai veikia ar kas juos sieja. Aišku buvo tik tiek, kad pentinai joje buvo skirti tramdyti ne žirgams, o patiems raiteliams ir vidiniams jų troškimams, besikėsinantiems žengti už regulos ribų. Šis tramdymas buvo savitramda (nepainioti su savitvarda). Jokiu būdu negalima teigti, kad mus kartu laikė tik baimė. Nuolatinis nerimas, jaudulys ir priklausymo kažkam didesniam jausmas taip pat buvo galingos, vieną prie kito mus traukiančios jėgos. Prie to prisidėjo ir grupės charizma, aistra ir nuolatiniai simpoziumai. Kiti galbūt pastebėdavo tam tikrą simboliką, gestus, ženklus, kuriuos gal ir galėjo atpažinti, bet negalėjo pilnai įvardinti nieko, kas už to slypi. Susitikę šokdavome ritualinį šokį, kurį praminėme „tramdymu“. Šokdami tarsi piešėme žvaigždę ar pentiną savo kūnais: energingais, sprogstamais judesiais šuoliuodavome iš erdvės vidurio į išorę, mūsų alkūnės atsiskirdavo, bet susikibdavo delnai, o tada pasileisdavome ir kaip sraigtai sukdamiesi aplink savo ašį keisdavomės vietomis su kitais šokėjais, vikriai ir lengvai grįždami į centrą. Mūsų būdavo koks tuzinas, ir visas šis šokis veikė kaip toroidinis magnetizmas. „Tramdymas“ baigdavosi tada, kai visi nariai būdavo susikeitę vietomis ir grįžę ten, kur pradėjo – bet jau kitokie“.

Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje pristatomi Vytenio Buroko akvarelės ir piešiniai tušu — greiti judesiai užrašinėje, jo pramanytos fikcinės bendruomenės ženklai, jėgų atgavimo ritualai. Savo kūryboje menininkas tyrinėja žinių fermentaciją ir metabolizmą, aptrupėjusius kultūrinių įtakų pėdsakus, ir, perleisdamas jas per asmeninių patirčių ir įžvalgų filtrą, jungia į naują visumą.

Vytenis Burokas baigė šiuolaikinės skulptūros ir meno pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2013–2014 m. buvo „Rupert“ alternatyvios edukacinės programos dalyviu. Keletą metų menininkas dirbo edukacijos ir parodų kuratoriumi Nacionalinėje dailės galerijoje, šiuo metu dėsto Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje.

Speciali MO muziejaus steigėjos Danguolės Butkienės inicijuota poezijos knyga

Šiuo metu eksponuojamą pagrindinę MO muziejaus parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ papildo ne tik išsamus parodos temą gilinantis katalogas. Muziejuje taip pat galima susipažinti su nauja MO muziejaus steigėjos Danguolės Butkienės iniciatyva išleista poezijos knyga pavadinimu Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu. Tai ne tik rinktinių eilėraščių, bet ir išskirtinio dizaino knyga.

„Norėjosi rasti naujų formų dalyvauti kūrybiniame MO muziejaus gyvenime. Būtent dėl šios priežasties gimė serija Viktoro filmų Per VB prizmę, – juos šiuo metu galime pamatyti muziejuje. Dėl tokių pat priežasčių atsirado ir ši mano knyga“, – sako D. Butkienė.

Noras jungti skirtingas meno formas

„Seniai ruseno noras rasti skirtingų meno rūšių sąsajas, tad buvo įdomu, kaip dabartinės mūsų muziejaus parodos tema „Gyvūnas – žmogus – robotas“ atsiliepia lietuvių poezijoje. Pradėjau ieškoti eilėraščių apie gyvūnus savo poezijos bibliotekėlėje, vėliau, prie idėjos prisijungus Palmirai Mikėnaitei, atsirado jų ir daugiau“, – teigia D. Butkienė.

Ji taip pat prisipažįsta, kad ieškant eilėraščių visais MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ analizuojamais temos aspektais kebliausia buvo roboto ar futuristinės tematikos dalis. „Atrodytų, kad lietuvių poetams dirbtinis intelektas dar neaktualu“, – priduria ji.

Visgi atrinkusi autorius ir jų kūrinius D. Butkienė pripažįsta, jog pavyko rasti eilėraščių, kurių nuotaika atspindi ir ateities vizijų parodos dalį.

Poezijos daug ir pačiame MO muziejuje

Viena iš knygos sudarytojų P. Mikėnaitė sako, kad sulaukusi D. Butkienės kvietimo prisidėti prie knygos sudarymo jį priėmė su dideliu džiaugsmu. „Viskas, kas vyksta MO muziejuje, taip pat turi galingą poezijos užtaisą: neįmanoma, bet gyvuoja, sunkiai apibūdinama, bet labai traukia, daugiausia pasakoma ne žodžiais ar vaizdais, o tuo, kas už jų“, – motyvus imtis sudaryti knygą vardija P. Mikėnaitė.

Atrinkdama eilėraščius būsimai knygai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai atlieptų šios MO parodos temą, P. Mikėnaitė vadovavosi paprastais kriterijais – nuojauta ir eilėraščių kokybe.

Išskirtinis dizainas

Knygos dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė teigia siekusi, kad knyga nebūtų tik dar vienas elementas lentynoje, tad sukurtu dizainu sufleruoja skaitytojui, jog šią knygą galima ne tik skaityti. Knygoje Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu laukia bent dvi staigmenos.

Knygos puslapius galima lengvai išlankstyti, o juose rasti besislepiančias dailės kūrinių reprodukcijas. Prie knygos dizaino „prisidėjo“ ir žvėris – jos viršelis paženklintas – dryksteltas žvėries nagais.

Kalbėdama apie knygą, dizainerė A. Dautartaitė-Krutulė pasakoja: „Šioje knygoje tekstas yra svarbesnis už vaizdą. Todėl tekstui teikiau prioritetą, o vaizdą – slėpiau. Taip gimė mintis sulankstyti knygos puslapius ir tokiu būdu turėti didesnio formato meno kūrinių reprodukcijas, tarsi tarp lapų paslėptus vidinius žvėris. Knygos viršelis primena menininko darbų aplanką. Jis tarsi apsaugo meną, vidinį pasaulį, iš kurio ar į kurį veržiasi laukinis žmogus ar žvėris. Šiai emocijai stiprinti naudoju viršelio padraskymus. Teko pasigaminti ir specialų instrumentą – žvėries nagus. Knygos įrišimu tapo dvi gumytės, kurios, be funkcijos, turi dar ir asociatyvią prasmę – pilkas žvėrių kojytes ir galvytes.“

Poezijos knygoje Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu nėra ir puslapių numeracijos. Išlankstęs knygos lapus, skaitytojas gali juos sukeisti vietomis, išimti kūrinių reprodukcijas, pasikabinti jas ant sienos ar netgi kam nors padovanoti. Knygą taip pat galima naudoti net kaip užrašinę. „Siekdama išlaikyti įprastą skaitymo procesą, siekiau praplėsti tradicines ribas ir išlaisvinti knygą bei žmogų. Būtų žavu, jei knyga paskatintų skaitytoją kūrybingiems veiksmams – ką nors nuveikti su knygos lapais“, – priduria dizainerė.

Poezijos knygoje pristatomi 16 autorių – Henrikas Radauskas, Birutė Pūkelevičiūtė, Antanas Jonynas, Sigitas Geda, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Mantas Gimžauskas, Sigitas Parulskis, Donatas Petrošius, Daiva Čepauskaitė, Mindaugas Nastaravičius, Stasys Jonauskas, Judita Vaičiūnaitė, Alvydas Šlepikas, Ernestas Noreika, Valdas Gedgaudas, Agnė Žagarkalytė. Iš viso knygoje yra 18 eilėraščių. Visus juos į anglų kalbą išvertė Rimas Užgiris.

Poezijos knygos Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu pristatymas ir susitikimas su knygos sudarytojais bei autoriais įvyks birželio 12 d. 18:00 MO muziejaus terasoje. Renginys atviras visiems. Poezijos knygą taip pat galima įsigyti MO muziejaus parduotuvėje.

Daugiau informacijos apie knygos pristatymo renginį: poezijos knygos HYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2″Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esuHYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2” HYPERLINK “https://mo.lt/parodos/poezija/?pagen=2″pristatymas.

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Vilniaus centre – naujas šiuolaikinio meno kūrinys, žymintis gyvybinę sostinės arteriją

Vilniuje, šalia senosios Vingrių vandenvietės (seniausių Vingrių šaltinių), netoli esančio modernaus meno MO muziejaus, iškilo naujas viešųjų erdvių meno objektas – gerai žinomos menininkės ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės kūrinys „Vandens lelijos”. Šiuolaikinio meno objektas – industrinė vandens talpykla, archaine kryžiuko technika išsiuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, žymi istorinę Vilniaus vandenvietę ir Vingrių šaltinius, kurie ilgus amžius buvo gyvybinė sostinės arterija, gyventojus ir gėlynus maitinusi švariu vandeniu.

Kūrinys yra vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės 2018 m. inicijuotos ir remiamos programos „Kuriu Vilnių“ laimėtojų. Savivaldybė, pasitelkusi ekspertų komisiją, iš 120 novatoriškų, ryškių, unikalių miesto meno projektų atrinko 19 laimėtojų – unikaliausių meno projektų, kurie praturtins Vilniaus miestą.

„Vilnius – kūrybos sostinė, kur originalios idėjos, padedant miestui, virsta realiais projektais. Prieš keletą metų mūsų inicijuota programa „Kuriu Vilnių“, finansuojanti meno projektus netikėtose erdvėse, pritraukė gausybę talentų ir gaivina primirštas miesto erdves. MO muziejaus kaimynystėje, istorinėje Vingrių šaltinių vietoje atsiradusios „Vandens lelijos“ pasakoja įdomią šios erdvės istoriją – „augina“ žiūrovą“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Meno objekto iniciatorius ir rėmėjas – Irmantas Norkus, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujantis partneris Lietuvoje, projekto architektas – Tomas Grunskis.

„Vandens lelijos“ – nuoroda į istoriškai svarbią, bet pamirštą miesto lokaciją

Menininkės kūrinys sukurtas iš industrinės vandens talpyklos, išsiuvinėtos gėlo vandens augalų motyvais, nurodo į istoriškai svarbią miesto vietą. Natūralūs Vingrių šaltiniai nuo pat miesto kūrimosi pradžios iki 20 a. Vilniaus gyventojams tiekė švarų geriamąjį vandenį – jis buvo tiekiamas kasdienėms miesto žmonių reikmėms, aprūpino ne vieną miesto pirtį.

Šio meno kūrinio iniciatoriui ir rėmėjui Irmantui Norkui pasirodė įdomus Severijos pasirinkimas šiuolaikiniu meno kūriniu pažymėti ne didžiųjų asmenybių, herojų ar įvykių, kaip dažniausiai yra mėgstama viešose erdvėse, bet su eilinių žmonių kasdienybe susijusią reikšmingą vietą.

„Vingrių šaltiniai minimi kaip seniausia ir vandeningiausia Vilniuje vieta, todėl neabejotinai buvo svarbi miestiečių gyvenime. Gaila, jog šiuo metu vandenvietės teritorija sostinės gyventojams neprieinama, o šaltiniai teka po žeme ir subėga į miesto nuotekų sistemą. Šiuo kūriniu norėjome įprasminti mažai kam žinomą istorinę Vilniaus vietą ir atskleisti, kokia svarbi ji buvo sostinės gyventojams. Manau, kad šiuolaikinio meno kūrinys viešoje erdvėje, primenantis miestiečiams tarnavusią vietą, yra aktualus ir kuriantis naują istorinį kontekstą. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Severija ir puikiu rezultatu“, – pasakoja I. Norkus.

Vandens perteklius arba trūkumas – vis labiau aštrėjanti 21 a. ekologijos problema

Apjungdama skirtingus su vandeniu susijusius aspektus: specifinę vandens lokaciją, industrinę vandens talpyklą bei vandens augalo – vandens lelijos motyvus, kūrinio autorė atkreipia dėmesį ne tik į istorinės vietos, atminties, bet ir natūralios gamtos ir žmogaus veiklos sąveikos problemas. Pasak kūrinio autorės, vandens perteklius, o kitur, priešingai, jo trūkumas – 21 amžiuje skirtinguose pasaulio regionuose vis labiau aštrėjanti ekologijos problema.

„Korozijos paveikta, povandeninį laivą primenanti, industrinė vandens talpykla, siuvinėta gėlo vandens augalų motyvais, kalba apie natūralios gamtos ir žmogaus veiklos įtampos taškus, taip pat aktualina miesto istorijos atminties ir užmaršties klausimus. Cisterna yra universali talpykla, kuria vis dažniau gabename nebe vandenį, pieną ar girą, bet srutas, kenksmingus chemikalus ar naftos produktus. Šalyje, kurioje negausu brangiųjų iškasenų, tyras vanduo ir žmonių kuriama kultūra yra kertiniai naudingieji ištekliai“, – apie kūrinio ekologinį aktualumą šių dienų kontekste pasakoja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė.

Ji taip pat primena, jog šiuolaikinis menas ne visuomet būna patogus. Kartais kuria dviprasmiškas situacijas. Kaip ir dvilypė vandens prigimtis. Vanduo – yra tiek gyvybės šaltinis, tiek ir ardanti, visa griaunanti stichija.

„Vandens lelijos“ – pirmoji šiuolaikinio meno mugės metu gimusi iniciatyva, persikėlusi į viešąsias erdves

„Vandens lelijų“ kūrinys yra „ArtVilnius“, didžiausios šiuolaikinio meno mugės visame Rytų Europos regione, metu, gimusi iniciatyva. „Džiugu, kad švenčiant „ArtVilnius“ 10 metų veiklos sukaktį, jos vienu iš jubiliejinių akcentų tapo šio kūrinio sukūrimas. Prieš dvejus metus mugėje tarp dviejų meno kūrinio sumanytojų gimusi idėja jau virto realybe. Toks projektas, kurio iniciatyva būtų kilusi mugės metu, o vėliau persikėlusi į viešąsias miesto erdves – pirmasis. Tai labai svarbus žingsnis skatinantis visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu, o taip pat ir integruojantis Vilnių į reikšmingiausių Europos šiuolaikinio meno sceną. Sostinės viešojoje erdvėje, skirtingai nei kituose pasaulio miestuose, itin mažai šiuolaikinio meno objektų, o juo labiau – sukurtų menininkių moterų, todėl Severijos kūrinys išskirtinis dar ir šiuo aspektu“, – džiaugėsi meno mugės vadovė Diana Stomienė.

Autorė – vertinama menininkė ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinių muziejų ir kolekcionierių

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė dėl savo išskirtinės vizualios raiškos yra gerai žinoma ir tarptautiniame kontekste. Ji dažnai dalyvauja svarbiose parodose užsienyje ir Lietuvoje, jos darbų yra įsigiję reikšmingi Švedijos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Latvijos muziejai bei privatūs kolekcininkai. Prieš keletą metų jai yra tekę dirbti su garsiuoju gatvės meno kūrėju Banksy, kurio asmeniniu kvietimu Severija dalyvavo išskirtinio dėmesio sulaukusiame „Dimaland“ projekte Didžiojoje Britanijoje. Severija yra ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoja.

„Savo kūryboje dažniausiai panaudoju utilitarius metalinius buities daiktus (tokius kaip automobiliai, kariniai šalmai, metaliniai indai, kibirai) ir konceptualiai juos apjungiu su siuvinėjimu kryželiu, kuris kaskart atsidūręs ant skirtingo objekto kuria vis naujas prasmes. Siuvinėjimas kryželiu daug kam atrodytų itin senamadiška, archajiška technika, tačiau jos raiška veikia skaitmeninio pikselinio vaizdo principu“, – apie kūrybą pasakoja autorė.

Nuotrauka: Rytis Šeškaitis

Startuoja Šiluvos meno bienalė 2019

Lietuvos bienalių paletėje atsiranda dar viena nauja spalva – šiemet rengiama pirmoji Šiluvos meno bienalė. Oficialus atidarymas vyks birželio 13 dieną Šiluvos bazilikoje – čia nuskambės specialiai bienalei sukurto šiuolaikinės muzikos opuso „Atverkite man teisumo vartus“ premjera (kompozitorius Arnas Mikalkėnas).

Bienalės programoje – parodos, įvietintos skulptūros, objektai, instaliacijos, žemės meno kūriniai, kūrybinės dirbtuvės ir po miestelį su molbertais nomadiškai klajojantys tapytojai.

Bienalė ir muzika – šie du raktiniai žodžiai pastaruoju metu sklando mūsų pokalbiuose ir mintyse, du žodžiai, koduojantys vieną svarbiausių metų aktualijų Lietuvos mene. Atiduodami pagarbą Lietuvos kūrėjams, laimėjusiems pagrindinį apdovanojimą Venecijoje už operą-performansą „Saulė ir jūra“, ir mes simboliškai bienalę pradedame muzikiniu kūriniu.

Antrasis stebuklas

Lietuva tiesiog kunkuliuoja meniniais įvykiais, čia nestinga ir bienalių tipo renginių. Kuo gi ypatinga bus Šiluvos bienalė? Pirmiausia, šios bienalės temą pasufleravo unikali vietos istorija, kurią nulėmė daugiau nei prieš 400 metų įvykęs stebuklas. Kalvinų dvasininkas, prisiartinęs prie akmens, paklausė verkiančios mergelės: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Tai tarusi, ji pranyko.

Raseinių rajono savivaldybė puoselėja viltį matyti Šiluvą ne vien kaip tikinčiųjų susibūrimo vietą tradicinių atlaidų metų, bet ir garsinti ją kaip Europos piligrimystės centrą, kuriame savo nišą rastų ir solidūs kultūros, meno renginiai. Stebuklas gali šioje vietoje pasikartoti, tik šį sykį – jau kitu pavidalu – kūrybinės energijos proveržiu. Kviečiame prisidėti prie stebuklo ir Šiluvos meno bienalę kartu paversti reprezentatyviu plataus spektro tarptautiniu renginiu, pristatančiu įvairių meno sričių kūrinius, autorius, meno tyrinėtojus ir kuratorius.

Komandinis darbas

Tad Šiluva nori atnaujinti savo veidą, neatsisakydama savo unikalumo. Todėl 2019 metų bienalės tema – citata iš Psalmių knygos: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118:22). Pirmapradis akmuo, į kurį remiasi visos žmogiškosios ir dangiškosios vertybės, aiškus ir nekintantis, kaip pirmasis tuščioje erdvėje ištartas Žodis. Bet kuri kūryba yra visatos sutvėrimo tęsinys, ir koks bus tas Naujasis Pasaulis priklauso tik nuo mūsų pačių. Giluminė meno esmė, slypinti už jo performatyvios funkcijos, gali tapti tuo kertiniu akmeniu, ant kurio guls visi vėlesni egzistenciniai sluoksniai.

Išskirtinis šios, pirmosios, bienalės bruožas – ji neturi vieno kuratoriaus, renginio programą, įvaizdį ir stilistiką kuria grupė kultūros ir meno atstovų iš kelių Lietuvos miestų ir organizacijų. Ar Šiluva galėtų tapti ne tik tikinčiųjų, bet ir meno piligrimų gausiai lankoma vieta? Ar Lietuvos meno pasaulis priims Šiluvą kaip dar vieną vietą, kurioje puoselėjamos šiuolaikinio meno tradicijos? Tai yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakys ši pirmoji bienalė.

APIE PROGRAMĄ

Du bienalės ciklai

Birželio 13 dieną atidarymo muzikos kūrinyje „Atverkite man teisumo vartus“ persipins klasikos, džiazo, post folkloro, sakralinės muzikos motyvai. Šį postmodernų derinį įgyvendins VU Kauno fakulteto merginų ansamblis „Veni Gaudere“ (vad. Adelė Mikalkėnienė), džiazo trio „Ąžuoliniai berželiai“ (Tomas Razmus – saksofonas, Simonas Kaupinis – tūba, Arnas Mikalkėnas – perkusija) ir solistė Dana Indane (LV). Tą pačią dieną Piligrimų centro muziejuje atidaroma Agnės Jonkutės tapybos darbų paroda.

Antrasis bienalės ciklas liepos 13 d. prasidės tarptautiniu meno simpoziumu, kuriame dalyvaus kelių šalių menininkai. Jo programa labai įvairi, apimanti pagrindines šiuolaikinės kūrybos sritis. Toliau bus tęsiamas parodų ciklas – Šiluvoje planuojamos Algimanto Šlapiko skulptūrų ekspozicija, Sauliaus Vaitiekūno objektų paroda, Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės tapybos darbų paroda Raseinių krašto istorijos muziejuje, Evaldo Mikalauskio didelio formato skaitmeninės grafikos pristatymas atvirose miestelio erdvėse.

Universali meno kalba

Bienalės svečias iš Portugalijos – dailininkas, fotografas, iliustratorius Bruno Gaspar. Šiluvoje jis planuoja pristatyti platų savo kūrybos spektrą: gatvės meną, tapybos darbus ir dailės objektus, sukurtus iš kartono pakuočių. Šio dailininko sukurti objektai bus eksponuojami Piligrimų centro galerijoje kartu su panašios stilistikos Aistės Juškevičiūtės darbais. Juk meno kalba yra labai universali, panašių prasminių ar formos štrichų galime atrasti skirtingų šalių menininkų darbuose.

Meno simpoziumo metu skirtingose Šiluvos vietose gims ir kelios erdvinės instaliacijos. Gretos Kardišiūtės žemės meno objektas – tūkstančiais medinių pagaliukų ant žemės paviršiaus „išaustas“ tekstilės rašto fragmentas, kuris papuoš kalvelę prie įvažiavimo į miestą. Audiovizualinio meno grupė „Bionics“ (Lina Pranaitytė, Urtė Pakers) tuščioje istorinio pastato erdvėje eksponuos vaizdo-garso instaliaciją „Išlikti / prisiminti“. Andrius Kviliūnas, vienas nuosekliausiai videomeną Lietuvoje plėtojančių kūrėjų, tikras videomeno grynuolis, pakvies į savo darbų peržiūrą. Tuomet menininkas atliks performansą kartu su trio ONE TWO Free. Šią programos dalį užbaigs A. Kviliūnio specialiai bienalei sukurto videomeno kūrinio premjera.

Prisilietimas prie paveldo

Bienalės kūrybinėse dirbtuvėse – skirtingų meno žanrų studijos. Boriso Jakubauskio seminare bus kalbama apie tai, kas yra „Šiuolaikinė ikonografija, ikonografijos ištakos ir technologijos“. Kviesime sudalyvauti Vaivos Koveraitės-Trumpės „trasfer“ grafikos technikos laboratorijoje. Viešnia iš Baltarusijos VeraYahoudzik pristatys senąją primityvistinę „maliavankos“ tapybos techniką.

Garsiuosius Šilinių atlaidus, kiekvienais metais vykstančius rugsėjo 7–14 dienomis, savo fotografijose įamžins Tadas Kazakevičius, pelnęs kelis reikšmingus apdovanojimus tarptautiniuose spaudos fotografijos konkursuose. Šiluvos tradicijos juk taip pat ateityje keisis, labai svarbu užfiksuoti šią unikalią aplinką su jos žmonėmis, nematerialiojo paveldo turtą.

Pleneristų desantas

Dar vienas bienalės akcentas – tapytojų iš įvairių šalių „desantas“. Klajojančius su molbertais ir drobėmis lyg tikrus nomadus juos bus galima sutikti įvairiose Šiluvos vietose. Oksana Svizhak (UA), Valerija Moskvitina-Dmytriieva (UA), Daniel Gromacki (PL), Valentinas Varnas (LT) – tai tik dalis iš šios tarptautinės tapytojų kompanijos, kurie bandys Šiluvoje sukurti tikrą Paryžiaus Monmartro atmosferą.

Tokią atmosferą turėtų dar labiau sustiprinti bienalės klubas kavinės „Šiluvos karūna“ terasoje, kur menininkai galės pabendrauti su vietos bendruomene ar čia užklystančiais piligrimais, skambant džiazo muzikai…

Tegul kokybiškas šiuolaikinis menas gyvuoja ne tik Vilniuje, bet ir atokesniuose Lietuvos kampeliuose. Sukurdami įvairovę ir alternatyvą, mes ugdome vieni kitus, skatiname iniciatyvumą, kūrybiškumą. Savo piligriminiame maršrute, netikėtų meno erdvių žemėlapyje pasižymėkime Šiluvą ir atkeliaukime čia idėjų ir smalsos pilnais krepšiais.

Visa informacija apie bienalės renginius – svetainėje www.menopiligrimai.lt ir FB paskyroje.

Meno galerijoje „Kunstkamera“ – žinomų kūrinių, siužetų ir istorijų interpretacijos

Nuo birželio 5 d. meno galerijoje „Kunstkamera“ veiki nauja dviejų autorių – Sigitos Maslauskaitės (g. 1970) ir Viktoro Paukštelio (g. 1983) – kūrybai dedikuota paroda „Prisimenant „ArtVilnius‘19“. Jos tikslas – ne tik pratęsti šventišką meno mugės nuotaiką, bet ir atkreipti dėmesį į šiuolaikinį meną, kuris gali papuošti namų ir darbo erdves, o taip pat tapti meno kūrinių kolekcijų dalimi.

„Idėją surengti tokio pobūdžio parodą padiktavo patys meno mugės lankytojai. Dažnas, aplankęs galerijos stendą, grožėjosi mūsų pristatomais autoriais, jų kūriniais ir neslėpė, kad jie verti atskiros parodos. Grįžusi į meno galeriją „Kunstkamera“ mūsų komanda pagalvojo: o kodėl ne? Nes juk dažnai šiuolaikinių menininkų kūriniai mažai eksponuojami – jų kūriniai neretai tiesiog iškeliauja pas savo naujus šeimininkus ir vėliau nebūna rodomi viešai“, – teigia menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė.

Parodoje pristatomi du šiuolaikiniai lietuvių dailininkais – S. Maslauskaitė ir V. Paukštelis. Iš viso – 15 paveikslų ir 10 miniatiūrų. Abu autoriai yra skirtingi, tačiau ir panašūs: juos vienija kūriniuose užkoduota visiškai nauja jau žinomų kūrinių, siužetų, istorijų interpretacija.

S. Maslauskaitės paveikslai yra įkvėpti Francisco Goya‘os garsiųjų keliolikos „Pinturas negras“ freskų serijos, kuri šiuo metu yra saugoma Prado muziejuje. Šiomis freskomis dailininkas buvo ištapęs savo namą „Quinta del Sordo“ („Kurčiojo namą“), kuriame praleido paskutinius gyvenimo metus, būdamas jau kurčias ir ligotas. Tai – labai autentiški ir atviri kūriniai, nes F. Goya juos kūrė sau, neturėdamas jokių minčių juos eksponuoti.

„Interpretuoti kito kūrėjo ir dar tokio, kaip F. Goya, kūrinius – didžiulė drąsa, iššūkis ir rizika. Tačiau S. Maslauskaitė ne tik tai įveikia, bet ir suteikia netikėtas konotacijas spalviniais sprendimais neutralizuodama beviltiškumą ir desperaciją“, – sako dr. S. Skaisgirytė–Makselienė, pridurdama, kad šioje parodoje eksponuojami patys naujausi, 2018–2019 m. nutapyti dailininkės kūriniai, tokie kaip „Asmodėjas“, „Dvikova“, „Goyos šuniukas“ ir kt.

Kito pristatomo dailininko – V. Paukštelio – paveikslai įkvėpti skirtingų meno kūrinių ir istorijų, kurias jis tarsi pratęsia ir pasakoja toliau nuo to momento, kai faktai pasibaigia arba yra nutylėti ir nežinomi. Legenda tapęs paveikslas „Prieš parskrendant į žemę“ pasakoja lapės medžioklės istoriją, paveiksle „Zelandija“ užfiksuotas istorijos apie Danijos saloje išmestą didžiulį banginį, kurį aplankė dailininkas Albrechtas Diureris, tęsinys ir kt.

Paroda meno galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki liepos 5 dienos – ją apžiūrėti galima nemokamai kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val.

TRUMPAI APIE AUTORIUS

Sigita Maslauskaitė (g. 1970 m.)
1996 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje (VDA)
1997–2000 m. studijavo bažnytinį paveldą Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje
Nuo 2003 m. dėsto Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre
Nuo 2009 m. yra Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė
Nuo 2010 m. tarptautinės paminklų ir vietovių tarybos (ICOMOS) narė
2013 m. ir 2017 m. pelnė valstybės stipendiją, skirtą kultūros ir meno kūrėjui
2015 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu

Viktoras Paukštelis (g. 1983 m.)

2018 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį VDA
Nuo 2018 m. studijuoja tapybos magistrantūrą VDA
2009–2012 rezidavo Paryžiuje menininkų rezidencijoje (Cité Internationale des Arts de Paris)
2016 m. pelnė VDA Justino Vienožinskio vardo premiją
2017 m. pelnė Vilniaus „Rotary“ klubo premiją

Iliustracijoje: V. Paukštelis, Prieš parskrendant į žemę

Kasmetinė šiauliečių menininkų paroda Šiaulių dailės galerijoje

Šiaulių dailės galerijoje iki birželio 22 d. veikia 58-oji kasmetinė šiauliečių menininkų paroda.

Šiauliečių parodos startavo tolimais šešiasdešimtaisiais ir nuo to meto jų būta įvairių. Vienose – kažkas sužibėdavo, kildavo diskusijos, šurmulys, kitos prabanguodavo tyliai, ramiai. Būta didelių ir mažų, parodos rengtos įvairiose miesto vietose tol, kol 1977 metais atkeliavo į ką tik pastatytą dailės galeriją.

Pastarieji keleri metai pasižymėjo eksperimentais, naujų galimybių paieškomis (viskas keičiasi, net ir šiauliečių tradicijos!). Bandyta, formuojant ekspoziciją, į pagalbą pasikviesti architektą (žmogų be išankstinių nuostatų) ir pakeisti nusistovėjusią „eilučių” hierarchiją, bandyta peržengti galerijos ribas ir vėl pasklisti po visą miestą (paroda „Satelitai”), po to – pristatinėti tik pastarųjų metų kūrybą ar mini kolekcijas, dabartį ir retrospektyvą.

Tad kuo bus išskirtiniai šie metai?

Šiemet nėra atrankos, nėra komisijos, nėra kuratoriaus, kuris suformuotų ekspoziciją pagal savo skonį. Visiškas pasitikėjimas mūsų miesto dailininkų branda (juk jau 58-oji paroda). Tad, paveikslus atrenkame patys, patys parenkame jiems vietas, patys susitariame su kolegomis kur ir kaip eksponuoti ir patys, kartu su žiūrovais, džiaugiamės rezultatu.

Tiesiog patys.

Iššūkis?

Manau, taip, bet tuo pat metu ir galimybė.

Ir pabaigoje.

Ši atrankos ir eksponavimo forma kažkuo priminė pietus Benediktinų vienuolyne. Prie ilgų stalų visi susėda ir valgo tyloje. Bendri dubenys – dėkis ką nori ir kiek nori, bet paslėpta viso to prasmė tame, kad matydamas savo lėkštę, turi justi ir visumą. Pajusti, kada kaimynui (trys eilės nuo tavęs į kairę) pritrūko druskos… Pajusk – paduok, ir viskas vyks tobuloje darnoje.

Menininkas Ugnius Ratnikas