Author Archives: artnews.lt

Monikos Eidintaitės ir Julijos Skudutytės paroda „Natiurmortai ir Peizažai“ „Galeroje“

Rugpjūčio 23 d. 19 val. Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ (Užupio g. 2A) atidaroma VDA absolvenčių, jaunųjų menininkių Monikos Eidintaitės ir Julijos Skudutytės tapybos darbų paroda „Natiurmortai ir Peizažai“.

Monikos darbai – tai aliejiniais dažais tapyti gamtos peizažai. Jos tikslas – įvaldyti peizažą taip, jog jis pulsuotų energija, lengvumu, ir kartu matytųsi technikos ir klasikinės mokyklos žinios.

Julijos dėmesio centre – perpildyti, detalūs natiurmortai, nulieti akvarele. Ji siekia perkrautuose natiurmortuose ieškoti spalvų, tūrių ir detalumo harmonijos.

Abiejų tapytojų tikslas – šiuolaikiniame pasaulyje atrasti klasikinius kontekstus, gebėti kurti klasikiniais motyvais, bet su savita raiška. Tai, kas galbūt kitiems šiuolaikiniame meno pasaulyje atrodo kaip sena ir atgyventa, šioms menininkėms tebėra įdomu ir prasminga.

Paroda veiks iki rugsėjo 6 d.

Įėjimas nemokamas.

Paroda „3Dvs2D“ Prospekto fotografijos galerijoje

Rugpjūčio 22 d. (trečiadienį) 17.30 val. Prospekto fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43) atidaroma paroda „3Dvs2D“.

Menininkai: Danas Aleksa, Arūnas Gudaitis, Aistė Kisarauskaitė, Arūnas Kulikauskas, Vytautas Kumža ir Eduardo Leòn, Tomas Martišauskis, Dalia Mikonytė ir Adomas Žudys, Gytis Skudžinskas, Gintautas Trimakas.

Kuratorius Gytis Skudžinskas.

Apskritai, apie pasaulio atvaizdavimo, suvokimo ir apibūdinimo istoriją galime kalbėti kaip apie nesibaigiančią dvimatės ir trimatės sąrangos kovą. Nors pirmosios sferinės žemės idėjos išsakytos senovės Graikijos filosofų 6 a.p.Kr., bet ir dvidešimtajame amžiuje įsikuria plokščiojo pasaulio draugija be atvangos siekianti pagrįsti faktą, kad žemė yra frisbio formos. Vis atsiranda naujų ir bemaž įtikinamų hipotezių, argumentuojančių dvimatės ar trimatės sampratos pranašumą. Tad ginčas ir diskusija galbūt ir yra vienintelė nekintanti duotybė.

Akivaizdu, ir reprodukavimo technologijos vis kursto aistras. Ypač fotografinės medijos lauke girdimos diskusijos apie atvaizdo manipuliatyvumą, ar reprodukuoto vaizdo nepajėgumą atstovauti realiam įvaizdintam objektui. Apie sidabro kristalo materialumą ar fotonų neįgalumą perduoti daiktiškumą.

Bet parodoje dalyvaujantys menininkai kalba ne tik apie nesibaigiančią ir vis iš naujo permąstomą tikrovės ir jos reprezentacijos dvikovą. Vaizdų reprodukavimo medžiagos, metodai ar atvaizdai kūriniuose, šiuo atveju, suvokiami kaip atminties objektai, įkūnyti faktai ar tūriniai įvykiai. O patys kūriniai kalba apie platesnius vizualiosios kultūros kontekstus. Nors bendras vardiklis lieka 3D vs 2D antipodai, juose užsimezga ir saviti, nepriklausomi naratyvai, išskleidžiantys talpesnius probleminius ir sociokultūrinius klausimus. Tad ir šie įkūnyti dokumentai parodoje kaip hipotetiniai dabarties simptomai ir išeities paieškos, tačiau ne diagnozė ar pretenzija.

Paroda veiks iki rugsėjo 15 d.

Iliustracijoje: Arūnas Kulikauskas, Jono Meko kamera, 2004

Venecijos architektūros bienalėje Lietuva kelia žmonijos ateities klausimus

Venecijoje, mieste, pastatytame ant pelkės, jau trečią mėnesį vyksta prestižinė 16-oji Venecijos architektūros bienalė, kurioje veiklą tęsia ir Lietuva – ką tik duris užvėrė antroji iš trijų mūsų šalies eksperimentinės laboratorijos „Pelkių mokyklos“ (angl. The Swamp School) dalių – Ateitybės sala (angl. Futurity Island), subūrusi diskusijai filosofus, architektus, botanikus, politikos tyrėjus ir menininkus iš viso pasaulio.

Paviljoną kuruoja menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Masačusetso technologijos instituto Architektūros ir planavimo mokyklos (MIT) tyrėjai, menininkai; komisaras – architektas Pippo Ciorra, Nacionalinio muziejaus MAXXI Romoje architektūros departamento vyriausiasis kuratorius.

Kokia bus mūsų ateitis?

Projekto autoriai pabrėžia, kad pelkės tema gali leisti naujai suvokti ateitį. „Žmonijos santykis su laiku yra tiesiogiai priklausomas nuo to, kaip suvokiame mus supančio pasaulio geografiją. Tarkime, utopijų kūrėjams labai svarbus salos įvaizdis. Tai apibrėžta vieta, kurią galima iš visų pusių apžiūrėti, joje lengva orientuotis, ji yra aprėpiama žmogui. Šia prasme miestai, valstybės, rajonai ir regionai irgi įgauna salos pavidalą. Tiek utopiniu, tiek distopiniu atveju ateitis projektuojama kaip gerai įsisąmoninta vieta, parengta mūsų peržiūrai. Toks mąstymas apie ateitį numato žmogaus žvilgsnį“, – teigia Kristupas Sabolius, filosofas, vienas iš Lietuvos „Pelkių paviljono“ komandos narių.

Jo nuomone, pelkė nėra nei sala, nei žemynas, nei vandenynas. Būdama tranzito erdve, kurioje nėra aiškių ribų tarp vandens ir žemės, pelkė pasiūlo ir kitokį mąstymą apie ateitį. „Pelkės gali mus išmokyti kitokio laiko suvokimo. Jos procesai nesutampa su žmogaus ritmais – pokyčiai pelkėse vyksta labai lėtai. Kita vertus, pelkės atskleidžia, kad pasitikti ateitį įmanoma tik išmokus sugyventi su šalia tarpstančiomis rūšimis. Iš pelkės perspektyvos nėra vienos ateities, kuri būtų skirta tik žmonijai. Egzistuoja įvairios ateitys, kurios sąveikauja vienu metu“, – sakė K. Sabolius.

„Pelkių mokykla“ skiria dėmesį ne tik aktualiems dabarties klausimams, bet ir žmonijos ateities vizijoms. Menotyrininkas, dizaineris Nikola Bojič „Ateitybės salos“ forume pasidalijo mintimis apie dar 1971 metais atliktą tyrimą, kuris pristatė net 36 galimos ateities schemas – moksliškai paremtas prognozes apie tai, kur toliau eis žmonija. „Tyrimas rėmėsi kibernetiniais ryšiais tarp žmonių, technologijų ir skirtingų aplinkos sistemų. Nauja eksperimentinė publikacija „Antroposcenarium“ išnaudojo šį tyrimą spėjimams apie simetriją tarp žmonių ir nežmogiškos aplinkos sudėtingumo“, – teigė N. Bojič.

Architektūros procesų interpretacija

 

Antrojoje „Pelkių mokyklos“ dalyje Venecijoje viešėjęs profesorius Gintautas Mažeikis, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, pastebi, kad Lietuvos „Pelkių paviljonas“ su „Pelkių mokykla“ ryškiai išsiskiria iš likusių Venecijoje pristatomų paviljonų pirmiausiai tuo, kad tai ne pasyvi ekspozicija, o nenutrūkstama paskaitų serija, kurioje aktyviai vyksta diskusijos, ieškoma naujų mąstymo būdų, kritiškai interpretuojami globalūs architektūros procesai.

„Pelkė Lietuvos paviljone suvokiama kaip biologinis, ekologinis, aplinkosaugos, dizaino ir architektūros, mąstymo būdo pavyzdys, kartu remiant darnaus gyvenimo su gamta, racionalaus pakartotinio naudojimo, ciklinės ekonomikos sąvokas, dalyvaujančią demokratiją ir vietinį socialinį aktyvizmą. Venecijos ir Italijos kairieji labai pozityviai įsitraukė į projektą: mums atvėrė savo apleistas erdves, skaitė paskaitas, kaip korporacinis kapitalas, berluskoniško tipo populizmas ir neoliberalizmas naikina miestą“, – pasakoja prof. G. Mažeikis.

Filosofas pasakoja, kad teigiamai mūsų šalies „Pelkių mokyklos“ mąstymo eksperimentus įvertino ir itin reikšmingas italų mąstytojas Antonio Negri, sociologas ir politikos filosofas, žinomas kaip vienas iš veikalo „Imperija“ autorių ir XVII a. filosofo Barucho Spinozos tyrinėtojų, taip pat skaitęs pranešimą „Pelkių mokykloje“.

„Lietuva gali išnaudoti pelkių eksponavimą ir integravimą panašiai kaip Egiptas, Malaizija ir Australija naudojasi koraliniais rifais. Be to, pelkė turi ir didžiulį poetinį, vaizduotės potencialą, kurį per šimtmečius sukaupė lietuviai, baltai ir kitos kultūros. Įsivaizduokime architektūrą, integruotą į saugomas pelkes, į saugų sambūvį ar į generuojamus pelkių sodus – vietoje pseudofutbolo žolynų“, – sako VDU profesorius.

Aptariama Venecijos kilmė

Lietuvos paviljone pristatoma „Pelkių mokykla“ yra vienintelis Venecijos architektūros bienalės projektas, kuriame aptariama ir pačios Venecijos kilmė – šis miestas buvo pastatytas ant pelkės ir daugiau nei 1000 metų buvo nepriklausoma respublika, atskirta nuo likusios Italijos dalies.

„Dėl pelkės respublika buvo izoliuota ir galėjo išlaikyti savo vidinę tvarką bei pinigų srautus pagal protokapitalistinę sistemą. Galima kelti hipotezę, kad visa tai leido respublikos ypatinga vieta – pelkė. Tai tapo kartu ir apribojimu, ir galimybe – tiek gyventojams, tiek priešams“, – savo pranešime mintimis dalijosi Venecijos universiteto profesorė Angela Vettese.

Šiuo metu Venecija susiduria su keletu problemų. Viena jų – turistų skaičius: per metus čia vienam gyventojui tenka net 70 tūkst. turistų. Antroji – Venecijoje yra daugiau nei 600 tuščių pastatų, o miestas neturi lėšų jiems išlaikyti. Venecijos problematiką nagrinėjanti slovėnų menininkė, architektė Marjetica Potrč pristatė mieste veikiančią asociaciją ASC, kuri kūrybiškai sprendžia pastarąją problemą. ASC vienija neteisėtus apleistų namų gyventojus, kurie pritaiko negyvenamas erdves savo reikmėms.

„Neoliberalioje socialinėje ir ekonominėje tikrovėje ASC parodo gyventojų dosnumo dvasią ir įkvepiantį jų pasipriešinimą – ne kovojant su valdžia, bet konstruojant naują socialinį susitarimą, paremtą abipusiu dalyvavimu. ASC siūlo alternatyvų sprendimą klausimui, ką daryti su apleistais pastatais – užuot parduodant juos turtuoliams, kurie retai juose gyvena, arba paverčiant „Airbnb“ turistų apgyvendinimo vietomis“, – sakė M. Potrč.

Trečioji dalis prasidės rugsėjį

„Pelkių mokyklą“ sudaro trys dalys – „Pelkių radijas“ (angl. The Swamp Radio), kuriuo buvo atidarytas šalies paviljonas, ką tik pasibaigusi „Ateitybės sala“ (angl. Futurity Island) ir „Bendrabūvis“ (angl. Commonism), prasidėsiantis rugsėjo pabaigoje.

Per visas tris dalis Lietuvos paviljone susitiks daugiau nei 100 pasaulio architektų, urbanistų, menininkų, mokslininkų, filosofų ir antropologų, kurie, pasitelkdami pelkę kaip metaforą ir kaip ekosisteminį modelį, tyrinės architektūros ir kitų disciplinų bei Lietuvos savitumo ir globalių procesų sąsajas.

Venecijos architektūros bienalė vyksta jau 16-ą kartą, ji veiks iki lapkričio 25 dienos.

Šiemet jos pagrindinė tema – laisva erdvė (angl. Freespace). Kviečiama tyrinėti, diskutuoti, skleisti savo vizijas, ką reiškia erdvės sąvoka, kas yra kokybiška, atvira erdvė. Šiemet Venecijos architektūros bienalėje dalyvauja 71 dalyvis, pristatomi 63 nacionaliniai paviljonai.

Lietuvos atstovavimą Venecijos architektūros bienalėje finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

 

Lietuvos paviljono naujienos socialiniuose tinkluose:

FB: www.facebook.com/TheSwampPavilion/

Instagram: www.instagram.com/swamppavilion/

Twitter: twitter.com/SwampPavilion

 

Oficialus puslapis: www.swamp.lt

Lietuvos paviljono adresas: Via Giuseppe Garibaldi, 1814, 30122 Venezia VE, Italy

Paviljono kuratoriai: Nomeda ir Gediminas Urbonai

Komisaras: Pippo Ciorra

Prodiuserės: Sandra Šlepikaitė, Architektūros Fondas

Kuruojantys asistentai: Jautra Bernotaitė, Andrius Ropolas, Kristupas Sabolius, Indrė Umbrasaitė, Paulius Vaitiekūnas

Projekto ambasadorė: Julija Reklaitė

Projekto vadovas: Mindaugas Reklaitis

Gamybos koordinatoriai: Adelė Dovydavičiūtė, Indrė Ruseckaitė, Alessandro Zorzetto

Redaktoriai: Jonathanas Crismanas, Mariel Villeré

Grafikos dizaineriai: NODE Berlin / Oslo ir Anna Haas

Komunikacija: AUTORIAI (Giedrė Šileikytė) ir Marta Atzeni

Pristato: Lietuvos kultūros taryba

 

Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi dėl Reformatų skvero atnaujinimo konkurso skaidrumo

Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi su prašymu ištirti, ar teisėtai ir skaidriai buvo vykdomas Vilniaus miesto savivaldybės organizuotas Reformatų skvero atnaujinimo statybos darbų rangos konkursas.

Praeitą savaitę Reformatų skvero iniciatyvinė grupė kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą ir Centrinę projektų valdymo agentūrą prašydama ištirti, ar teisėtai ir skaidriai buvo vykdomas Vilniaus miesto savivaldybės organizuotas statybos darbų rangos konkursas bei skirtos lėšos Reformatų skvero atnaujinimo projektui.

Remiantis viešai prieinama ir paskelbta informacija, ES lėšomis finansuojamą projekto rangos konkursą laimėjo UAB “Eikos statyba”, ir ta pati įmonė finansiškai rėmė ir padėjo įgyvendinti (tai yra finansavo) valstybinėje žemėje esančio parko techninio projekto parengimą. Be to, pirkimo sąlygose buvo išviešinta preliminari sutarties vertė – 1 767 238,02 EUR be PVM. Vienintelė ,,Eika” pasiūlė kainą mažesnę nei išviešinta preliminari kaina, t.y. kitų trijų dalyvių (,,Litcon”, ,,Irdaiva” ir ,,Infes”) pateikti pasiūlymai buvo didesni nei pirkėjo išviešinta kaina, tad bet kokiu atveju (jeigu ,,Eika” nebūtų teikusi pasiūlymo) jų pasiūlymai būtų atmesti.

Tokiu būdu sukuriama neskaidrios veiklos regimybė, kadangi tokiu būdu ,,Eikai” investavus nežymią dalį į projekto rengimą (apie 5% skvero sutvarkymo kainos) buvo gautas solidus užsakymas, apie 2 mln. Eurų, didžiaja dalimi finansuojamas iš Europos sąjungos fondų. Be to, ,,Eika” finansuodama techninio projekto rengimą, galėjo įtakoti į projekto sprendinius sau palankia linkme (projekto sprendiniai, darbų apimtys, medžiagos, sąmatos ir kt.).

Be to, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad UAB ,,Eika” ne tik faktiškai finansavo projekto parengimą, o po to laimėjo to paties projekto rangos darbų konkursą, tačiau su Reformatų parku besiribojančiuose sklypuose jau yra pastačiusi ir dar planuoja statyti naujus gyvenamųjų namų kompleksus, kas taip pat rodo šios įmonės tiesioginį suinteresuotumą šio parko rekonstrukcijos darbais ir galėjo įtakoti į kokių visuomenės grupių (potencialiai bendrovės statomų namų naujakurių) interesus buvo atsižvelgta.

Birželio 29 d. Vilniaus savivaldybė paviešino Reformatų skvero atnaujinimo projektą, kuris buvo parengtas be konkurso, neatlikus būtinų archeologinių tyrimų, taip pat neatlikus sociologinių tyrimų ir neišvysčius produktyvaus dialogo su visuomene. Projektas buvo plačiai paviešintas žiniasklaidoje tik jau pasirašius sutartį su rangovu.

Visuomenei ir specialistams išreiškus nepritarimą, liepos 30 d. buvo inicijuota piliečių apklausa, kurią šiuo metu yra atsakę daugiau nei 940 žmonių. Apklausos rezultatai rodo, kad piliečiai nepritaria itin didelei daliai projekto sprendimų.

Rugpjūčio 9 d. vykusio Re:formatų festivalio metu šimtai žmonių susirinko protestuoti prieš vienašališkai priimtą Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą dėl Reformatų skvero atnaujinimo. Tą pačią dieną tarp Vilniaus savivaldybės ir visuomenės vykusios diskusijos metu visuomenininkai, architektai, įvairių sričių specialistai, ir bendruomenių atstovai išsakė daug kritikos esamam skvero atnaujinimo projektui, taip pat buvo pabrėžti procedūriniai šio projekto priėmimo pažeidimai. Susitikimo metu buvo priimtas sprendimas suteikti dvi savaites laiko piliečiams siųsti pasiūlymus dėl projekto taisymo bei Vilniaus savivaldybei sureaguoti į šiuos siūlymus.

Rugpjūčio 13 d. Vilniaus savivaldybei ir Aplinkos ministerijai buvo išsiųstas 13 visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti neteisėto Reformatų skvero projekto vykdymą.

Rugpjūčio 20 d. Reformatų iniciatyvinė grupė išsiuntė 43 žmonių teiktus siūlymus, 16 klausimų ir prašymą pateikti 12 iki šiol neviešintų dokumentų ar jų rinkinių. Šiuo metu laukiama Vilniaus savivaldybės atsakymo, kada bus rengiamas susitikimas jų apsvarstymui.

Daugiau informacijos: www.reformatuskveras.lt , reformatu.skveras@gmail.com , tel. +370 675 10015

Diskusija dėl Reformatų skvero atnaujinimo Facebook platformoje: https://www.facebook.com/groups/1417999524966233/

Iliustracijoje: Andrej Vasilenko nuotrauka

Gedimino Akstino paroda „Plaustas“ projektų erdvėje „Sodų 4“

Rugpjūčio 22d. 18 val. LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“ vyks Gedimino Akstino parodos „Plaustas“ atidarymas.

Plaustas, ornamentinė plūduriuojanti susitikimų plokštuma. Šiuo atveju dreifuojanti su palikusiais mus klasiokais. Jie kaip mažuma kasdieniškų dalykėlių pynėje neturintys baikštumo išsekti, nunykti, susenti ar būti nušalintiems.

Pasiaiškinimas: Pertraukos metu mes iššokome pro langą 105 klasėj. Nes buvo labai linksma, smagu ir mokytojas nematė. Dabar jaučiamės kalti, Jokūbas atgailauja.

Informacija apie menininką:
http://www.letmekoo.lt/artists/gediminas-akstinas/

Parodos atidarymas: 2018 m. rugpjūčio 22 d. 18 val.
Paroda veikia 2018 m. gegužės 22 d. – rugsėjo 8 d.
Trečiadieniais – sekmadieniais 15–19 val. arba susitarus tel. +37062728274

Parodą organizuoja Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.

Paroda „ATMOSFERA. Go East – Go West“ Lietuvos Dailininkų Sąjungos galerijoje

Rugpjūčio 17 d. 17 va. Lietuvos Dailininkų sąjungos galerijoje vyks parodos „ATMOSFERA. Go East – Go West“ atidarymas ir susitikimas su menininkais.

Parodos dalyviai: Romualdas Balinskas,  Ameret, Saulius Dastikas, Nele Probst, Mantas Maziliauskas, Anita Staud, Virgis Ruseckas, Renata Kasiulytė, Evelyn Somerhoff.

Projekto “ATMOSFERA. Go East – Go West” menininkai susitiko prieš septynerius metus, kartu  dalyvavo parodose, projektuose, simpoziumuose ir per neformalius bendravimo vakarus nusprendė surengti  meninį dialogą, Atmosferą, nusitęsusią tarp Vilniaus ir Berlyno. Bendros parodos koncepcijos nuspręsta atsisakyti, tam, kad dialogas būtų gyvas ir tai netaptų formalumu.  Menininkai – individualistai, skiriasi ir lietuvių bei vokiečių kultūrinis kontekstas, pastebimas jų kūryboje. Vis dėlto, vieną atmosferą kurti galime, kurią paliekame nuskaityti žiūrovams. Kviečiame tiesiog pajausti  buvimo kokybę, kurią kuria paveikslai ir nesivaržyti užkloti savo kultūrinio sluoksnio bei žvelgti į kūrinius savo pasaulėvaizdžio kontekste. Juk tai- Kūryba! Kurkite dialogą patys, juk menas- tai galimybė pažinti save, kaip pasaulio dalį, ir pasaulį, – kaip dalį savęs.

Kuratorės: Ameret (VBK ir BBK narė Berlyne), Sandra Dastikienė (M. Veriovkinos draugijos vadovė)

Projektą remia Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) Vilniuje /Berlyno menininkų asociacija (VBK) Berlyne / Marianos Veriovkinos draugija  (LT) / privatūs rėmėjai (Vilnius / Berlynas)

2018 10.13 – 11.04 Paroda Berlyno menininkų asociacijos VBK galerijoje.  Susitikimas su menininkais spalio 15 d. 17 val.

Paroda veiks iki rugsėjo 3 d.

Paroda „Bio-fantômas’iški seansai“ Žeimių dvaro sodyboje

Rugpjūčio 18 d. 17:00-21:00 val.  Žeimių dvaro sodyboje, Aikas Žado Laboratorijoje, vyks grupinės parodos „Bio-fantômas’iški seansai“ atidarymas.

2018 m​.​ ​N​ematomo ​ž​mogaus ​kinotekos ​programa yra paremta ekocentrin​ė​mis idė​jomis, kurios čia, lokaliuose ir problematiškuose Žeimiuose, šaukiasi nevienalytiškumo ir skirtingumo, seka rizomine – anti-hierarchine, multi-rūšine būtybių koegzistavimo koncepcija! Ūžiant globaliems ultra-dešiniesiams pavaldiems uraganams ir vėtroms, Nematomo žmogaus kinotekos, įsikūrusios Aikas Žado Laboratorijoje, Žeimių dvaro sodyboje, kuruojama paroda kviečia pamatyti ir išgirsti tai, kas palikta nematoma, tai kas ištrinta ar neprieinama VHS kasetėje, tai, kas tėra tik fantômas’iškos figūracijos, kritiški pasispardymai karštą vasaros naktį, grubūs homofobiški išrautų tvoros lentų įspaudai tavo veide, visos galimos kaukės, genderizavimo aparatai, neužadomos kiaurymės, aižėjantys įtrūkimai, garuojančios tešlos, išbėgę tepalai, suklastoti pažadai, tai, kas telpa ir tai, kas prasmunka pro si-bioarchitektūros botagą ir laiką.

Menininkai:

Eglė Ambrasaitė (LT) „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“
Garso ir vaizdo įrašų serija, instaliacija

80-aisiais – 90-aisiais metais Žeimių dvaro sodyboje veikė eksperimentinis siuvimo baras „Lankesa“. Čia buvo siuvami netikėto sukirpimo rūbai, kurie atspindėjo to meto ciniškumo ir nusivylimo nuotaikas. Kiekvienas rūbas, baldas ar kambarys tuo metu buvo tarsi vientisas istorinis naratyvas, kurį galima perskaityti ir dabar. Šiandien šie naratyvai yra sumišę su kiekviena ateities akimirka. Eglės Ambrasaitės surinktame archyve „Lankesa“ sukurta siuvimo baro patalpos vizija, sauganti materialiąją šios siuvyklos atmintį, o „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ – jos tęsinys – instaliacija bei dokumentinių video darbų ir garso įrašų serija, kuri siekia šiuos naratyvūs šifruoti ir aktyvuoti pasitelkus liudininkus – buvusio siuvimo baro „Lankesa“ darbuotojus – sandėlininkus ir siuvėjus, mechanikus ir direktorius. Darant prielaidą, kad kodinis (latentinis) kapitalizmas liudininko lūpose yra užkoduotas tam tikrais raktažodžiais, „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ siekia padėti atsiskleisti tokiai fantômas’iškai figūrai, kuri šiuose kūriniuose kvestionuoja komunizmo (šiuo atveju melžėjos kostiumo) ir kapitalizmo (šiuo atveju levi’s džinsų) skirtį. Sekdama E. Thacker’iu ir K. Swenson, „Lankesa: spaudžiant akceleratoriaus pedalą“ klausia kaip afektyvūs kūnai yra pripildomi organų ir tampa organizmais ar kitaip, administruojamais dariniais. Kaip veikia afektyvi ortopedija, kuri geba normalizuoti ir homogenizuoti afektus, ar kitaip, kaip veikia mašinos ir mašinerija, kaip teka tepalai? Genderizavimo aparatai čia įtakoja moters poziciją, patirčių perspektyvos atsiskleidžia per feminizuotą/maskulinizuotą darbo sektorius, moteris tampa surogatiniu proletariatu, įkūnydamos buvimą motinomis, mašinomis, monstrais.

Domas Noreika (LT) „Smugleviche”
Si-bioarchitektūros performansas, trukmė: 1 val.

Žeimių dvare veikianti bio-performatyvi instaliacija yra kontekstualus, architektūrinis meno kūrinys, sukurtas specialiai dvaro bibliotekos erdvei. Pavadinimas „Smugleviche“ yra žaismingas vardų, priklausančių skirtingiems istoriniams-kultūriniams sluoksniams, junginys (Pranciškus Smuglevičius + Gianni Versace). Domas Noreika si-bioarchitektūros idėją aiškina globalaus neoliberalaus kapitalizmo ir vertybinio konflikto su paveldosauga kontekste ir šiai politinei, ekonominei bei kultūrinei situacijai apibūdinti pasitelkia bio-įtampų naratyvus, kaip pavyzdžiui, ciniškas Lietuvos politinio veikėjo komentaras apie „dvaro pastato vieno galo griuvimą, o kito tvarkymą“ arba amžinas „vestuvininkų“ noras nemokamai įsiamžinti „romantiško, apleisto dvaro laiptų fone“. Žeimių dvaro bibliotekos kambarys, šiai erdvei taikomos paveldosauginės technikos bei filosofija, klasicistines estetines tradicijas iš Romos į Lietuvą XVIII a. atgabenusio P. Smuglevičiaus figūra, ikonografija ir kultūrinės veiklos kontekstas performanso metu pavirsta pagrindine konceptualine ašimi, per kurią aktualizuojasi potencialas kalbėti iš lokalios dvaro si-bioarchitektūrinės pozicijos apie globalias socialines, ekonomines, kultūrinio paveldo, prezervacijos ir konservacijos, geopolitikos problemas bei kurti eko-kritinę teoriją ir praktiką. Posthumanistinis bio-performansas „Smugleviche“ yra socialinis audinys, fantazmas, jį atlieka kiauras Nematomas žmogus. Kas yra šis hibridas, kiborgas, kuris yra daugiau nei apskaičiuojamas, bet mažiau nei vienas? Galbūt tai į socialines-ekonomines, socialines-politines marginalijas nustumta darbo klasė, heterogeniškos nebaltųjų, neheteronormatyvinės queer bendruomenės? Kas nutildyta, nematoma, neįsivaizduojama, ištrinta iš nacionalinės ar kultūrinės istorijos puslapių ir yra šis si-bioarchitektūrinis kapitalas. Tiek medžiagų, tiek konceptų organai užkemša kiaurą žmogų: (žmogaus ar Senosios Romos griuvėsių) detalė yra užspausta odos, kuri vertikaliai projektuojama tokių populistinių politinių personažų kaip S. Berlusconi. Bibliotekos architektūriniame asambliaže gyvenantis Nematomas žmogus ir yra šių (ne)įrašytų, (ne)užkoduotų vibruojančių bio-įtampų, bio-tėkmių materija ir forma. Prie šios instaliacijos realizacijos prisidėjo šie dalyviai: Margarita Servar, Albertas Okunevičius, Enrika Stanulevičiūtė, Eglė Ambrasaitė, Aleksandra Skripnik, Aušra Kaziliūnaitė, Arlene Gibbs, Andrėja Apalainytė, Marco Mansi, Dustin Cauchi, Adil Janah, Rokas Vaičiulis, Martynas Stirneckas, Rimantė Stankūnaitė, Urtė Katiliūtė, Austėja Dobilaitė, Simonas Pigulevičius, Urtė Budnikaitė ir kiti, kurie pasidalino savo fotografijomis į bibliotekos kolekciją.

Anna Belousova (RU) „Interferencija“
Performansas, trukmė: 3 val.

Anna Belousova dalyvauja kartu su Domu Noreika si-bioarchitektūrinėje instaliacijoje, kurioje ji tampa robote, mašina, algoritmu. Jos performansas „Interferencija“ nurodo į T. Young‘o mokslinį eksperimentą, po kurio jis apibrėžė naują šviesos koncepciją, tokią, kuri skyrėsi nuo dominuojančios sampratos tame konkrečiame istoriniame laike. “Šviesa yra banga, o ne dalelė”, – tvirtina T. Young’as. Esmė čia yra adresuoti ne tik šį seną mokslinį-teorinį išradimą, o teigti, jog nauji, aktualūs filosofiniai, onto-epistemologiniai pokyčiai yra įmanomi ir būtini. Annai Belousovai šis transformatyvus potencialas egzistuoja piešimo ar tapymo veiksme, kitaip tariant, meniniame eksperimente, interferencijoje. Jos performansas visada sąlygojamas socialinės erdvės ir laiko. Socialinė, si-bioarchitektūrinė, materiali-materialistinė intervencija ir subversija apima tokius atvejus kaip santykį tarp „aktyvaus“ menininko ir „pasyvaus“ dalyvio-žiūrovo, architektūrinio asambliažo modifikacijos, taip keičiant tai, kas organiška ir neorganiška.

Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell (LT) „Seansas”
garso seansas, trukmė: 15 min.

Gailė Griciūtė ir Viktorija Damerell kviečia įsitaisyti patogiai ir atsiduoti ero-ironijos-seansui. Jame baroko operų įkvėpta improvizacijų bei preparuotų žaislų muzika vedžios tarp pop dainų, užkalbėjimų ir akių gimnastikos.

Jack Finerty (US) „dr. zuma zuk SS 2019″
performansas, trukmė: 30 min.

Nematomo žmogaus kinoteka pristato WE ARE PROPAGANDA deleguoto Rezidentūros Jo-Jo rezidento Jack Finerty performansą, kuris savyje integruos skulptūrinių darbų – seksualiai-sužadinto-vyriško-rūbo kolekcijos pristatymą bei “chemsekso” tekstinės analizės skaitymus. “Chemsex” yra seksualizuoto narkotinių medžiagų vartojimo fenomenas, kuris šiuo metu stipriai paveikinėja miesto gėjų vyrų bendruomenes globaliuose vakaruose. Jack Finerty gamins visos kolekcijos siuvinius bei tekstinę medžiagą ir tai bus antrasis šio projekto įgyvendinimas, kuris iš pradžių buvo sukurtas Portlande, Oregone, 2016 m.

Norėdami atkurti diskusijai savo pašiurpusios odos plaukelius ir atsispirti nuo to, kas “nematomai” įvyko ar tiksliau “nematomai” nugrimzdo į užmarštį 2016 m. Liepos 23-iąją dieną Žeimių dvaro sodyboje queer festivalio metu (Sapfo Fest), Nematomo žmogaus kinoteka jaučia būtinybę bendradarbiauti su „We are Propaganda” kolektyvu ir kviečia kartu dalyvauti performatyviame WE ARE PROPAGANDA VHS kasetės seanse (https://www.facebook.com/events/466798040453208/).

Parodos kuratorė: Nematomo žmogaus kinoteka (Eglė Ambrasaitė)
Parodos koordinatorius ir gidas: Rokas Vaičiulis
Parodos tekstų autoriai: Eglė Ambrasaitė ir Rokas Vaičiulis

Ši paroda yra projektų „2018 m. Nematomo žmogaus kinotekos projektai”, „Lankesa: Spaudžiant akceleratoriaus pedalą” ir „McFlurry (request sent)” dalis ir yra remiama Lietuvos kultūros tarybos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

Dano Aleksos paroda „Titanikas“ VDA „Titanike“

Iki rugpjūčio 22 d. VDA „Titaniko“ I aukšto parodų salėje (Maironio g. 3, Vilnius) veiks personalinė menininko Dano Aleksos paroda „Titanikas“.

Danas Aleksa priklauso ryškiai skulptorių plejadai, kaip Andrius ir Nerijus Erminas ar Žilvinas Landzbergas, sėkmingai bandančių revizuoti ir grąžinti skulptoriaus specialybę į šiuolaikinio meno kontekstą. Kaip ir visa minėta menininkų karta, Danas Aleksa savo kūrinius dažnai grindžia antrinių žaliavų naudojimu, tačiau jam tai yra ne tik medžiagos, siūlančios savo metatekstus, bet, svarbiausia, tyrimo objekto klausimas. Vienas iš tokių projektų, tęsiantis garažo kaip skulptūros ir kaip istorinio objekto liniją – paroda “Titanikas” jau savo pavadinimu siūlanti permąstyti meno kūrinių logistikos, galerinių erdvių, praeities ir dabarties, profesionaliojo meno bei garažų subkultūros sąsajas ar paradigmas.

Kaip nemažai performansų atlikusiam autoriui Danui Aleksai labai svarbu fiziniai skulptūros sukūrimo iššūkiai, matomi ar nujaučiami žiūrovo. Šį kartą tai 2,5 tonos sveriančių garažų pakabinimas VDA parodų salės „Titanikas“ palubėje.

Kalbėdamas apie laivo „Titanikas“ skendimą, menininkas atlieka priešingą veiksmą – iškelia praeities nuolaužas simbolizuojančių garažų masę aukštyn, versdamas ją simboliškai sklęsti virš mūsų galvų.

Kaip teigia pats autorius: “Ši paroda – apie skęstančius laivus ir žole užžėlusius garažus. Turbūt pirmas dalykas, kurį esu išdrožęs dar būdamas vaikas – laivelis iš pušies žievės, o pirmąja mano studija tapo metalinis garažas, kurių pilni Vilniaus pakraščiai. Laivų statybos reikalai pasibaigė su vaikyste, o štai garaže įkalintas su savo kūryba, atrodo, likau visiems laikams. Greičiausiai ši laivą primenanti skulptūra yra duoklė tiems visiems nepastatytiems laivams, o gal tai monumentas Vilniaus pakraščiuose žole užžėlusiems muziejams su juose dūlančiais meno kūriniais.”

Danas Aleksa (g. 1971) gyvena ir kuria Vilniuje, yra baigęs bakalauro ir magistro skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau nuo 2012 m. pradėjęs kurti performatyvius menus, save, aplinką ir santykius su ja traktuodamas kaip socialiai aktyvią erdvinę ir laikinę virtualią „skulptūrą“.

Kuratorė: Aistė Kisarauskaitė.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

13 visuomeninių organizacijų reikalauja stabdyti neteisėto Reformatų skvero projekto vykdymą

Pirmadienį Vilniaus savivaldybei ir Aplinkos ministerijai buvo išsiųstas 13 visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti neteisėto Reformatų skvero projekto vykdymą.

Rugpjūčio 13 d. Vilniaus savivaldybei ir Aplinkos ministerijai buvo išsiųstas 13 visuomeninių organizacijų pasirašytas reikalavimas stabdyti neteisėto Reformatų skvero projekto vykdymą ir sudaryti sąlygas užsakovui tinkamai suformuluoti užduotį ir išgryninti projekto užmojus – diskutuojant viešai su įvairių sričių specialistais ir bendruomenėmis. Rašte nurodoma, kad projekto rengimo proceso metu nebuvo paisoma Orhuso konvencijos (nesudarant sąlygų suinteresuotoms gyventojų grupėms bei specialistams įsitraukti į Reformatų parko projekto užduočių formavimą ir projekto rengimo eigą) bei UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos gairių (UNESCO pasaulio paveldo centras nebuvo iš anksto informuotas apie pasaulio paveldo vietovėje Vilniaus istoriniame centre esančios reikšmingos vietos esminės kaitos projektą).

Tarp organizacijų – Vilniaus bendruomenių asociacija, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis, Lietuvos pėsčiųjų asociacija, VšĮ Architektūros fondas, Lietuvos arboristikos centras, Lietuvos dailės istorikų draugija, skvero kaimynystėje įsikursiantis MO muziejus ir kiti.

Rugpjūčio 9 d. vykusio Re:formatų festivalio metu šimtai žmonių susirinko protestuoti prieš vienašališkai priimtą Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą dėl Reformatų skvero atnaujinimo.

Vilniaus savivaldybės paviešintas Reformatų skvero atnaujinimo projektas buvo parengtas be konkurso, neatlikus būtinų archeologinių tyrimų, taip pat neatlikus sociologinių tyrimų ir neišvysčius produktyvaus dialogo su visuomene. Projektas buvo plačiai paviešintas žiniasklaidoje tik 2018 birželio 29 d., jau pasirašius sutartį su rangovu. Visuomenei ir specialistams išreiškus nepritarimą, liepos 30 d. buvo inicijuota piliečių apklausa Reformatų skvero atnaujinimo klausimu. Šiandieną anketą yra atsakę virš 900 piliečių. 88% apklaustųjų mano, kad skverą reikia atnaujinti. Virš 80% apklaustųjų sutinka su Savivaldybės sprendimu skvere pažymėti sovietmečiu sunaikintas reformatų kapines ir koplyčią, virš 70 proc. pritaria, kad skvere atsirastų paminklas Reformacijai. Tačiau 78 proc apklaustųjų prieštarauja, kad skveras būtų aptvertas ir rakinamas nakčiai, 74 proc. nepritaria Vilniaus savivaldybės sprendimui visiškai sunaikinti devintojo dešimtmečio pradžioje sukurtas laiptuotas struktūras. Taip pat nesutampa požiūriai į augmenijos išsaugojimą. Nuo projekto rengimo pradžios (2014 m.) planuota iškirsti 91 iš 275 medžių (24 jau pašalinti), o esamų krūmų ir vijoklių išsaugoti neketinta. Tačiau minėta apklausa rodo, kad 80 proc. žmonių su šiuo sprendimu nesutinka: 42 proc. apklaustųjų mano, kad svarbu išsaugoti esamas augmenijos ekosistemas, o 38 proc. apklaustųjų mano, kad krūmai ir žoliniai augalai nėra svarbūs, tačiau reikėtų išsaugoti visus brandžius ir sveikus medžius.

Rugpjūčio 9 d. vykusios diskusijos tarp Vilniaus savivaldybės ir visuomenės metu visuomenininkai, architektai, įvairių sričių specialistai, ir bendruomenių atstovai išsakė daug kritikos esamam skvero atnaujinimo projektui, taip pat buvo pabrėžti procedūriniai šio projekto priėmimo pažeidimai. Susitikimo metu buvo priimtas sprendimas suteikti savaitę laiko piliečiams siųsti savo pasiūlymus dėl projekto taisymo. Pasiūlymus iki rugpjūčio 19 d. galima siųsti adresu reformatu.skveras@gmail.com , Facebook grupėje „Diskusija dėl Reformatų skvero rekonstrukcijos“ bei Vilniaus savivaldybės svetainėje www.vilnius.lt

Nuotraukoje: akimirka iš Re:formatų festivalio rugpjūčio 9 d. Nuotraukos autorius: Andrej Vasilenko

Detalius apklausos duomenis galite pamatyti užpildę apklausą: https://apklausa.lt/f/reformatu-skvero-atnaujinimo-klausimu-cmjzpl8/answers/new.fullpage

3-asis Vilniaus galerijų savaitgalis kviečia pagarsinti šiuolaikinį meną

Naujas šiuolaikinio meno parodų sezonas sostinėje prasideda su Vilniaus galerijų savaitgaliu. Rugsėjo 6–9 dienomis Vilniuje vyksiantis ir į jo pakraščius išsiplėsiantis renginys kvies užsukti į 27 galerijas ir meno erdves, kuriose – naujų parodų atidarymai, susitikimai su menininkais, koncertai ir diskusijos.

Trečiąjį kartą Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos organizuojamas savaitgalis siekia atkreipti dėmesį į plačią sostinės šiuolaikinio meno panoramą.Vienas pagrindinių Vilniaus galerijų savaitgalio tikslų – nubraižyti įdomiausių ekspozicinių erdvių maršrutą, tikintis, kad jį kartoti po renginio taps įpročiu.

Be centre įsikūrusių galerijų, šiemet galerijų savaitgalio renginiai išsiplės į rytus ir į vakarus nuo Vilniaus. Lentvario geležinkelių stoties pastatų komplekse jau antrąjį kartą bus pristatyta specialiai šiai progai organizuojama jaunų menininkų paroda. O rudenį Naujojoje Vilnioje pradėsiantis veikti „DIY Cultural Centre“ (Tarptautinis muzikos kultūros centras) kvies į pirmąjį pasimatymą su erdvėmis ir iniciatyvos organizatoriais.

Didelį dėmesį Vilniaus galerijų savaitgalis šiemet skiria garsui. Ne tik įtraukdamas naujas muzikantams skirtas meno erdves, ar įkurdindamas parodą Kompozitorių namų pastate, bet ir kviesdamas diskusijai apie meno garsinimą. Klausdamas apie šiuolaikinio meno reklamą, komunikaciją, garsius ir mažiau žinomus kūrėjus, renginys siekia apmąsti savo tikslus populiarinti šiuolaikinio meno erdves, procesus ir menininkus.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė

Renginys nemokamas

VILNIAUS GALERIJŲ SAVAITGALIO DALYVIAI:

DIY Cultural Centre
Edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“
Galerija AV17
Kompozitorių namai
Lentvario lokomotyvų depas
Lentvario kultūros rūmai
Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto galerija“
LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“
Menų fabrikas „Loftas“
Menininkų centras „Autarkia“
Menininkų studijos „Įvairūs partneriai“
Meno laboratorija „SHCH/ŠC“
Meno projektų erdvė „Studium P“
Nacionalinė dailės galerija
Pamėnkalnio galerija
Projektų erdvė „Editorial“
Stiklinis paviljonas „VDA/Lauko ekspo“
Skulptūros ir vitražo centras
Šiuolaikinio meno centras
Šiuolaikinio meno ir teorijos knygynas „Six chairs books“
The Rooster Gallery
VDA galerija „Akademija“
VDA parodų salė „Titanikas“
VDA Tekstilės galerija „Artifex“
VITRINA & Bench
Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“

Partneriai:

Caffeine Roasters
Lentvario kultūros rūmai
Lietuvos geležinkeliai
Lietuvos kompozitorių sąjunga
Menų fabrikas „Loftas“
Projektų erdvė „Editorial“
Spaudos ir reklamos gamyba „Greita spauda“
Trakų rajono savivaldybė

Informaciniai rėmėjai:

15min, Moteris, Be pavadinimo, Artnews.lt, Echo Gone Wrong

Daugiau informacijos: www.letmekoo.lt

VILNIAUS GALERIJŲ SAVAITGALIO PROGRAMA:

Vilniaus galerijų savaitgalio ’18 programa


Renginio organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Renginio koordinatorė: Milda Dainovskytė (milda@letmekoo.lt)
Informacinis Vilniaus galerijų savaitgalio taškas: LTMKS projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4-32, Vilnius)