Author Archives: artnews.lt

Paroda „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ Kaune

Sausio 31 d., penktadienį, 17 val. M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas) įvyks parodos „300 paveikslų antikiniam romanui „Satyrikonas“ atidarymas.

„Satyrikonas“ yra vienas iš dviejų (antras yra Apulėjaus „Aukso asilas“) Romėnų laikais parašytų romanų. Manoma, jog šio kūrinio autorius yra Petronijus.

Parodos eksponatai yra sukurti pagal „Satyrikono“ tekstus, kurie čia taip pat rodomi. Dauguma koliažo elementų yra gimę prieškario laikotarpiu, kai žmogaus veikla dar nebuvo kompiuterizuota. Koliažai ne tik atpasakoja Romėnų laikų istorijas, bet ir pateikia interpretacijas apie tai, kas galėjo nutikti vienu ar kitu atveju.

Romanas „Satyrikonas“ išties stebėtinai modernus, atspindintis seksualinę laisvę kūrinys. Čia vyksta diskusijos apie meną, maistą ir filosofiją. Anksčiau buvęs vergas, dabar turtuolis Trimalchionas yra puikiai atskleistas personažas, manoma, kad tai ironiškas imperatoriaus Nerono portretas. Petronijaus romane demonstruojamas įvairių socialinių sluoksnių gyvenimas. Pasakojimo antiherojus Enholpijus gyvenimas sukasi tarp meilužio Gitono – šešiolikmečio berniuko, kuris yra pats praktiškiausias asmuo šioje istorijoje, ir meilužės Kirkės. Ir vienu, ir kitu atveju Enholpijus yra susirūpinęs savo erekcijos problemomis, nuo kurių jis išsivaduoja tik pasakojimo pabaigoje. Romane gausu intarpų – novelių, kurios demonstruoja visuomenės nuosmukį, papročius, ydas.

Parodoje eksponuojamuose kūriniuose visa tai pateikiama išėmus atskirus epizodus iš konteksto arba suteikiant jiems kitą prasmę. Ekspoziciją galima apžiūrėti kaip nesusijusius spalvingus pasakų paveikslus arba kaip vizualius komentarus ir simbolius Petronijaus tekstui.

Paroda veiks: 2020 01 31 – 2020 03 15

Ketvirtoji ciklo „Indivizijos” dalis. Kaip atrodo progreso pasekmės?

Kaip atrodo progreso pasekmės? Ko pasigendame labiausiai, Vakarų pasaulyje netylant diskusijoms dėl klimato atšilimo ir taršos? Ar tiesa, kad „lėtas laikas” tampa vis didesne prabanga? Lėto laiko iššūkį meta reklamos kūrėjai, menininkai Rudolfas Levulis ir Paulius Mazūras laidoje „Indivizijos” sausio 25 d. per LRT Plius.

Ketvirtoji ciklo „Indivizijos” dalis, pavadinta „Konvejerio juosta”, sukurta bendradarbiaujant su atliekų tvarkymo įmone EMP Recycling. Netradicinę filmavimo vietą pasirinkę autoriai savo motyvus aiškina: „Intensyviai greitėjant mus supančios aplinkos informaciniams srautams, net ir televizijos, – nusprendėm pasirinkti slow tv (lėtą TV) koncepciją – meditatyvinį nekarpyto, nenutrūkstamo kadro formatą, sugrąžinti žiūrovui realaus laiko pojūčio suvokimą.”

Lėtos TV ištakos – avangardiniame kine (galime prisiminti kultinės Pop meno figūros Andy Warholo devynių valandų trukmės miegančio žmogaus vaizdą). Lėtoji TV neregėtą populiarumą įgavo Norvegijoje, kurioje žiūrovai dešimtis valandų stebi šiaurės elnių migraciją ar besikeičiantį vaizdą nuo riedančio traukinio stogo. Ten jau beveik dešimt metų tokio pobūdžio TV dokumentika rodoma per nacionalinę televiziją. „Konvejerio juosta” mėgins patikrinti Lietuvos žiūrovų vaizduotę ir kantrybę per daug trumpesnį laiką.

„Prie nenutrūkstamai judančios elektroninių atliekų rūšiavimo linijos stovinčių moterų rankų judesiai fiksuoja progreso atliekų rūšiavimą: vertingi metalai, pavojingos atliekos, baterijos, tranzistoriai, laidininkai. Tv laida virsta į hipnozės seansą, sustabdo sugreitėjusį laiką, kviečia permąstyti nuolatinio progreso keliamą įtampą, vartojimą ir to pasekmes” – sako laidos autoriai.

„Indivizijos” – tai aštuonių unikalių apybraižų ciklas apie netolimos ateities vizijas, utopijas ir grėsmes, kylančias iš žmonijos veiklos pasekmių. Plačiajai visuomenei skirtas TV projektas kuriamas drauge su žinomais Lietuvos vizualiojo meno kūrėjais, kurių kiekvienas pasirenka savitą pasakojimo būdą, temą ir vizualinę prieigą. Ciklas bus transliuojamas per LRT Plius sausio-vasario šeštadieniais, 13:30 val.

Ciklą „Indivizijos” inicijuoja nepriklausoma VŠĮ Studija TViP. Laidą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Meninė-dokumentinė apybraiža „Indivizijos. Konvejerio juosta” – Sausio 25 d. (šeštadienį) 13.30 per LRT Plius.

„Indivizijos” Facebook.com www.facebook.com/Indivizijos

Svetingas savaitgalis NDG palydi parodą „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“

 Sausio 24–26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje rengiamas svetingas savaitgalis, skirtas parodos „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ uždarymui. Šia proga vyks nemokamos ekskursijos, Editos Mildažytės filmo „Sujungęs amžius“ peržiūros ir kūrybinės dirbtuvės. Galerijos bilietas penktadienį ir šeštadienį kainuos vieną eurą, o sekmadienį, sausio 26 d., galerijos lankymas bus nemokamas.

Kaip teigia parodos kuratorius dr. Vidas Poškus, pagrindiniai šios parodos veikėjai yra trys: autorius (menininkas), darbo vieta (dirbtuvė arba studija) ir kūrinys. Taigi, šios parodos tikslas – atkurti A. Savicko dirbtuvę. Toji „restauracija“ yra simbolinio pobūdžio. Paroda, primenanti menininko aprašytus rojaus sodus ar čiurlionišką visatą, pasivaikščiojimus, mena neramią A. Savicko kūrybinę kelionę su savais pakilimais ir nuopuoliais, su paveikslų atsiradimais nuo eskizo iki galutinės studijos, su persekiojančiais motyvais ir pasąmonėje įstrigusiais vaizdiniais.

Visi renginiai nemokami, penktadienį ar šeštadienį apsilankiusiems tereikės nusipirkti galerijos bilietą už 1 eurą, o sekmadienį galerijos lankymas bus nemokamas.

 Svetingo savaitgalio programa:

 Sausio 24 d., penktadienis

17 val. ekskursija po parodą su NDG gidu. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

 Sausio 25 d., šeštadienis

Visą šeštadienį, be pertraukų, NDG auditorijoje bus rodomas Editos Mildažytės filmas apie Augustiną Savicką „Sujungęs amžius“. Filmo trukmė – 55 minutės.

12 val. kūrybinės dirbtuvės NDG edukacijos centre. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

16.30 val. ekskursija po parodą su NDG gidu. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

Sausio 26 d., sekmadienis

Visą sekmadienį, be pertraukų, NDG auditorijoje bus rodomas Editos Mildažytės filmas apie Augustiną Savicką „Sujungęs amžius“. Filmo trukmė – 55 minutės.

13 val. ekskursija po parodą su parodos kuratoriumi dr. Vidu Poškumi. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

15 val. ekskursija po parodą su parodos kuratoriumi dr. Vidu Poškumi. Būtina išankstinė registracija el. p. edukacija@ndg.lt.

IliustracijaGintarės Grigėnaitės (LDM) nuotraukoje – parodos „Dirbtuvė. Kūrinio genezė. Augustinas Savickas“ vaizdai.

Vilniaus gimtadienio išvakarėse atidaromoje parodoje – pirmąkart lietuviškai užrašytas Vilnius

Sausio 24 d., penktadienį, 17 val. Lietuvos dailės muziejus ir Vilniaus universiteto biblioteka kviečia į Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaromą parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“. Tai trečioji paroda iš 2018–2022 m. tarptautinių parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“, skirto Vilniaus 700 metų jubiliejui pasirengti. Parodą atidarys kultūrologų pokalbis, kuriame dalyvaus prof. Viktorija Daujotytė, habil. dr. Ingė Lukšaitė, prof. Eugenija Ulčinaitė, dr. Darius Kuolys. Pokalbį moderuos dr. Aurimas Švedas. Renginyje dalyvaus ir pianistė Aleksandra Žvirblytė, aktorė Jūratė Vilūnaitė.

Paroda „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“ pristato pirmąkart lietuviškai užrašytą Vilniaus vardą. Ankstyviausias iki šiol žinomas šaltinis, kuriame sostinės vardas užrašytas lietuviškai, yra 1595 m. Vilniuje išleistas Mikalojaus Daukšos Katekizmas. Šios knygos viršelyje Lietuvos sostinės vardas lietuviškai užrašytas vietininko linksniu – „Wilniuie“ (pilnas įrašas knygoje: Katekizmas. Ižspaustas Wilniuie Metusę vžgimimo Wieszpaties 1595). M. Daukšos Katekizmas – tai pirmoji Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleista knyga lietuvių kalba, o pasaulyje veikiausiai išlikęs tik vienas jos egzempliorius, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ši knyga įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“. Trečioji paroda iš parodų ciklo „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ aktuali keliais aspektais. 2020 m. skelbiami UNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais, taip pat kitąmet sukanka 425 metai, kai buvo išleistas M. Daukšos Katekizmas, todėl tai ir proga paminėti knygos jubiliejų, o Vilniaus ir Lietuvos visuomenei parodyti unikalų leidinį, įtrauktą į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą, ir taip aktualinti UNESCO pasaulio paveldą Lietuvoje. Be to, šiais metais Vilniaus universiteto biblioteka minės 450 metų jubiliejų. Kadangi vienintelis knygos egzempliorius, kuris saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, paroda aktualina Vilnių kaip universitetinį miestą, skatina domėtis universiteto ir jo bibliotekos istorija. 2020 m. Lietuva švęs 30 metų nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Lietuvių kalbos išsaugojimas ir puoselėjimas buvo vienas pagrindinių Sąjūdžio programos tikslų, o lietuvių kalba yra vienas iš kertinių lingvistiniu pagrindu susikūrusios tautos savimonės pamatų, todėl parodoje akcentuojama kalbos kaip tapatybės dalies svarba. Šiuo požiūriu lietuvių kalba tampa bendru vektoriumi, jungiančiu lietuvių kalbos puoselėtojo M. Daukšos veiklą ir valstybės nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų. Organizuojamoje parodoje akcentuojama kalbos svarba formuojant tautinį identitetą ir jos vaidmuo istorijoje. Paroda, skirta reikšmingai Vilniaus dienai įprasminti, atskleidžia daugiasluoksnius Vilniaus, Lietuvos istorijos ir jos kultūros paveldo klodus.

Parodą lydi kultūros renginių ciklas: diskusija, koncertas, paskaita.

Parodos organizatoriai tikisi, kad istorinių atodangų ciklas „Vilniaus miesto istorijos svarbiausieji ženklai“ atskleis Vilnių kaip unikalų Europos lotyniškosios civilizacijos miestą, o parodose pristatomi ženklai-simboliai padės praplėsti sostinės istorijos pažinimą.

 Paroda veiks iki 2020 m. sausio 31 d.

Parodos organizatoriai: Lietuvos dailės muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka

Parodos kuratorius Remigijus Černius

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodą remia JCDecaux

Informacija internete: www.ldm.lt, https://www.facebook.com/dailesmuziejus

Parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“ lydinčių renginių programa:

  • Sausio 25 d., šeštadienį, 18,30 val. koncertas „Po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ženklu“. Atlikejai: Aleksandra Žvirblyte (fortepijonas), Petras Vyšniauskas (saksofonas, klarnetas), aktorė Jūratė Vilūnaitė
  • Sausio 28 d., antradienį, 17 val. kultūrologo dr. Dariaus Kuolio paskaita „Mikalojaus Daukšos programa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje“
  • Sausio 24–26 d. 18–23 val. Vilniaus paveikslų galerijos kieme bus rodoma Vilniaus šviesos festivalio instaliacija „Smilgos“. Autorius Andrius Karklys

Aleksandro Vasiljevo parodoje – trijų šimtmečių aristokratų mada

 

Lietuvos dailės muziejus sausio 21 d., antradienį, 17.30 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (Arsenalo g. 3A, Vilnius) atidaro naują parodą „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“, kurioje kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas Lietuvos publikai pristato tris mados šimtmečius, kurių metu aristokratija formavo mados sampratą ir darė įtaką mados raidai.

Pirma parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Lankytojai pamatys, kaip rokoko stilius pasireiškė to meto mados tendencijose, kaip pasikeitė audiniai, suknelių sukirpimas, spalvų deriniai, vėduoklių ir kitų aksesuarų – tabãkinių, muselių-dėžučių, miniatiūrų ir pan. – forma.

Kita Prancūzijos mados dievaite tapo karalienė Marija Antuanetė iš Habsburgų giminės, Liudviko XVI žmona. Ji buvo ekstravagantiška moteris, aprangos pokyčių įkvėpėja. Būtent ji įvedė graikiško, amerikietiško ir angliško sukirpimo, taip pat „polonezo“ stiliaus suknelių madą. Skiriamasis to laikotarpio bruožas – įmantrios Marijos Antuanetės stiliaus šukuosenos, siekiančios iki vieno metro aukščio.

Parodoje taip pat pristatoma Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Pasiskelbusio Prancūzijos imperatoriumi Napoleono I žmona Žozefina, kilusi iš Karibų jūros Martinikos salos, domėjosi ir mėgavosi mada. Jos skonį ir poreikius formavo senos Versalio tradicijos. Žozefina dievino šalius ir baltas permatomas sukneles, pabrėžiančias jos liekną figūrą. Ampyro stiliui, susiformavusiam Napoleono valdymo laikotarpiu ir imitavusiam graikų ir romėnų madą, parodoje atstovauja rūmų damų suknelės iš muslino, įvairūs šaliai, vyriškos siuvinėtos liemenės, aksominės apyrankės, papuoštos kamėjomis, diademos, lygiapadžiai bateliai ir kt.

Nuvertus Napoleoną prasidėjo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis (nuo 1837 iki 1901 m.). Jis išsiskyrė gana kukliu aprangos stiliumi. Karalienė labai mėgo Škotiją ir savo vasaros rezidenciją – Balmoralio pilį, kurios interjeras buvo drapiruotas langeliais. Todėl nenuostabu, kad XIX a., taikantis prie asmeninių Viktorijos pomėgių, tapo populiarios languotos krinolino suknelės.

Tuo laikotarpiu Prancūzijoje madų pasaulyje viešpatavo ir Eugenija, imperatoriaus Napoleono III žmona, kilusi iš Ispanijos. Būtent ji, tapusi pirmojo mados dizainerio anglo Charleso Fredericko Wortho kliente, buvo aukštosios mados dievaitė. Ch. F. Wortho sukurtos balinės krinolino suknelės išsiskyrė didele apimtimi, rafinuotu kirpimu, originalumu ir apdailos grožiu, pavyzdžiui, juodais Šantiji nėriniais.

Ypatinga ekspozicijos dalis skirta Rusijos imperijai. Parodos lankytojai pamatys, kaip puošėsi Romanovų dvaro aplinkos žmonės. Vienas iš išskirtinių eksponatų – „Brizak“ mados namų apsiaustas rotonda, priklausęs imperatorienei Aleksandrai Fiodorovnai, Nikolajaus II žmonai.

Kalbant apie Rusijos aristokratų įtaką pasaulinei madai, negalima nekreipti dėmesio į 1917 m. revoliucijos pasekmes. Netekę per pilietinį karą savo turto, namų, Rusijos aukštuomenės nariai buvo priversti bėgti iš šalies. Norėdami įsitvirtinti naujuose emigracijos centruose – Konstantinopolyje, Berlyne, Prahoje, Paryžiuje, aristokratai ten ėmėsi kurti madą. Taip Paryžiuje radosi daugybė rusų emigrantų įsteigtų mados namų – didžiosios kunigaikštienės Marijos Pavlovnos Romanovos siuvinėjimo namai „Kitmir“, kunigaikščių Irinos (Romanovos) ir Felikso Jusupovų mados namai „Irfe“, kunigaikštienės Marijos Trubeckajos, Marijos Annenkovos ir kunigaikštienės Liubov Obolenskajos mados namai „TAO“, kunigaikštienės Jekaterinos Lobanovos-Rostovskos mados namai „Paul Caret“, imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilinos baronienės Jelizavetos Hoyningen-Huene mados namai „Yteb“ ir kiti. Daugelis tų garsių mados namų aprangos pavyzdžių šioje parodoje demonstruojami pirmą kartą.

Remdamiesi Wallis Simpson, viena iš pripažintų mados dievaičių, pavyzdžiu, sužinosime, kokį vaidmenį XX a. mados raidoje suvaidino Anglijos aristokratai. W. Simpson labai skyrėsi nuo konservatyvių anglų moterų tiek savo žaviu elgesiu, tiek apranga, kuria demonstravo unikalų stilių, dėl jos karalius Eduardas VII turėjo atsisakyti sosto. Parodoje eksponuojama viena suknelė iš W. Simpson garderobo, taip pat suknelės, kurias dėvėjo Anglijos aristokratės, kai sostą perėmė karalienė Elžbieta II.

Dalis ekspozicijos skirta Lietuvos aristokratijai, kuri taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį kuriant pasaulinę madą. Visų pirma tai – Jacqueline Kennedy sesuo amerikietė Lee Radziwill, kuri ištekėjo už garsios Lietuvos giminės kunigaikščio ir buvo tapusi JAV mados dievaite. Parodoje eksponuojamos Lee Radziwill stiliaus suknelės, taip pat drabužiai, sukurti kunigaikštienės Irene Galitzine, tiesioginės kunigaikščių Golicynų, rusų Gediminaičių, palikuonės, mados namuose.

Galiausiai parodoje „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“ lankytojai išvys drabužių pavyzdžius, sukurtus mados dizainerių, kilusių iš senų garsių giminių. Tai Florencijos didikas Emilio Pucci, rusų ir italų kilmės grafas amerikietis Olegas Cassini, prancūzų markizas Jeanas-Charlesʼis de Castelbajacas, markizė Jacqueline de Ribes ir kiti. Šie unikalūs kūriniai primena mums, kaip aristokratai, pardavinėdami savo vardą ir išlavintą skonį, davė pasaulinei madai naują impulsą ir kartu suteikė galimybę kilmingoms šeimoms XX a. antrojoje pusėje gyventi oriai.

Parodos rengėjai: Lietuvos dailės muziejus ir Všį „Alexandre Vassiliev fondas“.

Paroda veiks iki 2021 m. sausio 21 d.

Iliustracijoje: Radvilos. 1910

Simonos Martinkutės paroda „Vieno kūrinio“ galerijoje Plungėje

Vieno kūrinio galerija Plungėje naują sezoną pradeda jaunos kūrėjos Simonos Martinkutės pasistatymu publikai. Parodą, kurią viešojoje erdvėje Senamiesčio aikštė 5 galima apžiūrėti visą parą nuo 2020 sausio 21 iki vasario 20 d. organizuoja Kleopo draugija bendradarbiaudama su VšĮ Vandens bokštas. Netradicinės parodos provincijos kontekste atidarymas netradiciniu laiku devintą valanda ryte. Galerijos veiklą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba per tolygios raidos programą.

Pasak parodos koordinatoriaus Juozo Laivio: „Jaunų šiuo metu kuriančių kūrėjų prisistatymas visuomenei svarbus kaip galimybė vaizduojamojo meno atstovams išsisakyti aktualiais klausimais viešumoje. Šiuo atveju kūrybos pristatymas veikia kaip startinė platforma leidžianti pažinti ir suprasti vieniems kitus. Vieno kūrinio galerijos savo veikimo principai nesivaiko originalumo, o naujumo poreikis, kurį meno laikui diktuoja globalios struktūros, amortizuojamas elementaria kūrėjų saviraiškos potencija.“

Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto magistrantės Simonos Martinkutės kūrinys – objektas, pristatomas galerijoje siūlo žiūrovams permąstyti sovietinį laikmetį ir tai kas sekė po jo. Šiuo atveju atminties leitmotyvas komponuojamas, su tiesiogine nuoroda į tolygią užmarštį. Informacijos saugojimas ir perskaitymo galimybės, čia gretinamos su laikmečio pasakojimų nykimu. Kūrinyje išreiškiamas istorinis universalumas, kuris pasižymi komponentų iš praeities aktualizavimu dabartyje, ir jų nykimu ateities perspektyvoje. Bendra kompozicija susideda iš laikmenas ir laikmetį reprezentacijų komponentų, kurie derinami tarpusavyje generuoja originalų tūrinį.

Kaip nuorodą į prasmių lauką autorė pasirenka citatą iš Reginos Lakačiauskaitės – Kaminskienės teksto (Miestiečio butas sovietų Lietuvoje 1945 – 1990: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“), kurioje atkreipiamas dėmesys į sovietmečiu egzistavusia kontraversišką miesto gyventojų tradiciją daugiabučių virtuvėse kalbėti apie laisvę.“ Vidinė, niekam nematoma erdvė tapo politinio intereso objektu. Tačiau ideologinė kampanija netikėtai paskatino priešingą reiškinį – virtuvės tapo vienintele įmanoma privačia erdve, kurioje puoselėtas atvirumas ir mezgėsi laisvės idėjos.“

Parodoje pateikiamos dvi autentiškos to laikmečio virtuvės plytelės ant kurių priklijuotas atminties diskelio vaizdas. Laikmenos atvaizdas keramikinės plytelės nefasadinėje pusėje veikia kaip nuoroda į alternatyvias informacijos saugojimo galimybes, primenančios posakio “ir sienos turi ausis„ inscenizaciją. Akivaizdu, kad prieš dvidešimt metų egzistavusių jau nebegaminamų atminties diskelių tūrinio skaitytuvų nebėra daug, tačiau pati „flopik“ ikona Word programinėje įrangoje naudojama kaip mygtuko išsaugoti (save) vizualizacija. Todėl, net gi nesureikšminant konkrečios informacijos konkrečiame objekte, šis meno kūrinys skaitomas kaip nuoroda į praeitį menančių interjero detalių išsaugojimą.

Kleopo draugijos informacija

Jazminos Cininas paroda „Eglė ir vilkmergės“ Kaune

Sausio 24 d., penktadienį, 17 val. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) atidaroma Jazminos Cininas paroda „Eglė ir vilkmergės“. Renginyje dalyvaus parodos autorė.

Tolimoje Australijoje gyvenanti J. Cininas yra M. K. Čiurlionio brolio Stasio provaikaitė. Besidomėdama ir ieškodama daugiau informacijos apie savo garsią giminę, parodos „LABDARIAI.LT“ reklamoje ji atsitiktinai pamatė savo prosenelio nuotrauką ir atvyko į muziejų, norėdama daugiau apie jį sužinoti. Parodos rengėjai mielai pasidalijo turima informacija su menininke ir pakvietė ją surengti savo darbų parodą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Tai pirmoji australų menininkės personalinė paroda Lietuvoje nuo 2002 metų. Melburne gimusi lietuviškų šaknų turinti Jazmina vis dar stipriai tapatinasi su protėvių palikimu, į savo kūrybą įtraukdama baltiškus motyvus ir temas. Jau daugiau nei du dešimtmečius menininkė kuria grafikos darbų serijas, pasakojančias vilkolakių moterų istorijas, o neseniai pradėjo daryti menines knygas iš aplinkoje rastų medžiagų: iš panaudotų verslo vokų, nereikalingų enciklopedijų iliustracijų ir pakuočių, kurias transformuoja į vaizdingus pasakojimus. Didžioji medžiagos knygoms dalis buvo surinkta 2017 m. Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu, ją papildė Melburno Lietuvos bibliotekos nebenaudojamos knygos ir nuolatinis sąskaitų srautas iš menininkės pašto dėžutės.

Jazmina Cininas kūriniai plačiai eksponuojami tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu. Už darbus su popieriumi ji buvo nominuota daugybei premijų. J. Cininas meno kūrinių yra įsigijusi Australijos nacionalinė galerija, Lietuvos dailės muziejus ir MARKK etnografinis muziejus Hamburge, Vokietijoje. Personalinės menininkės parodos buvo eksponuojamos Australijos galerijose – Benalla dailės galerijoje Melburne, Viktorijoje; RMIT galerijoje 2017 m. festivalyje „Baltoji naktis“ Melburne; Salamankos menų centre Tasmanijoje, kaip tarptautinio siaubo filmų festivalio „Nepažįstamasis su mano veidu“ dalis; Estijos spaudos ir popieriaus muziejuje Tartu.

Jos darbai tapo 2018 m. Pasaulio lietuvių meno parodos „Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai” dalimi (Vilniaus rotušė). Jazmina skaito paskaitas apie grafikos ir knygų meną RMIT meno mokykloje Melburne (Australija). Ji taip pat yra Melburno ir Lietuvos folkloro grupės „Pamesta klumpė“ narė.

Paroda veiks: 2020 01 24 – 03 29

In memoriam Jonui Mekui renginių ciklas

“Keep dancing,
keep singing,
have a good
drink and do not
get too serious!
Ok?”

Jonas Mekas

In memoriam Jonui Mekui

Perkusininkas, geras Jono draugas, Dalius Naujokaitis – Naujo kartu su VšĮ „Jono Meko vizualiųjų menų centras“, VšĮ „Menų cechas“ ir talentingais Lietuvos bei užsienio muzikantais kviečia visus visą savaitę dalyvauti renginiuose skambiai prisimenant preš metus mus palikusį pasaulinio garso lietuvių menininką, poetą, kuratorių, JAV avangardinio kino krištatėvį Joną Meką ir garsiai padėkojant jam už milžinišką indėlį į mūsų kultūrą, mūsų laisvę ir atvirą pasaulėžiūrą.

Renginys skirtas prieš metus mus palikusio, poeto, kuratoriaus, JAV avangardinio kino krikštatėviu vadinamo Jono Meko (1922-2019) atminimui.

Renginiai nemokami ir vyks 2020 m. sausio 20 – sausio 25 dienomis koncertų salėje virš baro „Vėjai“, Vilniaus g. 22.

Išsamią renginių programą galite rasti čia.

Filmų programa „Draugių draugės“ projektų erdvėje „Editorial“

Sausio 16 d. 19 val. projektų erdvėje „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius) vyks filmų programos „Draugių draugės“ pristatymas.

Brangūs draugai,

Tikiuosi, kad viskas einasi gerai. Norėtume pakviesti į filmų programą “draugių draugės”. Pasinerti į balsus, kriaukles, aiškumą ir trapumą, gyvūnėlius ir sapnus, žaismingumą ir žvilgsnį, grubiai nuoširdžius pokalbius, kliedesius ir intymumą, labirintus ir atmintį.

Programą sudaro:
𝟏𝟎𝟎𝟎 𝐦𝐨𝐮𝐭𝐡𝐬 Nina Kuttler
𝐃𝐫𝐨𝐧𝐞𝐰𝐚𝐥𝐤𝐢𝐧𝐠 Gedvilė Tamošiūnaitė & Jelly Luise
Яко человеколюбец Miša Skalskis
𝐍𝐨𝐜𝐭𝐮𝐫𝐧𝐚𝐥 𝐌𝐨𝐭𝐢𝐨𝐧 Allison Henriquez
𝐒𝐞𝐞𝐧 𝐎𝐧𝐞 Mark Prendergast
𝐒𝐨𝐧𝐳𝐚𝐢 𝐙𝐨𝐧𝐞 Emilia Tapprest
𝐒𝐰𝐢𝐭𝐜𝐡𝐛𝐥𝐚𝐝𝐞 𝐆𝐫𝐚𝐬𝐬𝐥𝐚𝐧𝐝 Monika Janulevičiūtė & Celyn June
𝐓𝐡𝐞 𝐂𝐡𝐚𝐦𝐩𝐚𝐠𝐧𝐞 𝐃𝐫𝐢𝐧𝐤𝐞𝐫𝐬 Polina Medvedeva

Kuratorė Milda Januševičiūtė

Programos trukmė 135min, rodoma:
Ketvirtadieniais 𝟏𝟗𝐡
Penktadieniais 𝟏𝟗𝐡
Šeštadieniais 𝟏𝟒𝐡
“Editorial” (Latako d. 3, Vilnius)

Dizainas Monika Janulevičiūtė

„Editorial“ programą iš dalies remia: Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė

Rimanto Dichavičiaus fotografijų paroda „Laiko ženklai“ Antakalnio galerijoje

Sausio 17 d. 18 val. Antakalnio galerijoje (Antakalnio g. 86, Vilnius) atidaroma grafiko, tapytojo, knygų leidėjo, albumo “Žiedai tarp žiedų” autoriaus, žymaus fotomenininko Rimanto Dichavičiaus fotografijų paroda LAIKO ŽENKLAI. Parodoje eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti kadrai, tarsi ženklai liudijantys mus supančios būties grožį ir trapumą laiko akivaizdoje.

„Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu Laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis – vanduo, čiurlenantis tamsioje oloje, šaukiantys balsai, žemė byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus…” (Ray Bradbury. Marso kronikos)

Rimanto Dichavičiaus fotografijose laikas kvepia drėgnomis samanomis, išsivadėjusiais kvepalais, pelėsiu, lėtai mirštančių angelų dulkėmis… Dar kvepia viltimi ir tikėjimu. Tikėjimu, kad laikas niekada nesustoja ir nesibaigia. Gyvenimas – tai nuolatinis virsmas. Tikrovė nuolat kinta ir transformuojasi pasirodydama mums pačiais keisčiausiais pavidalais. Vienas būvis keičia kitą. Laiko tėkmę suvokiame stebėdami nuolat kintančią tikrovę. Laikas ir materija yra neatsiejami vienas nuo kito. Laikas savo pėdsakus palieka visur: žmogaus kūne, akmenyje, atmintyje. Laikui nesvarbi mūsų rasė, tikėjimas, tautybė. Laikas neskirsto pagal lytį, profesiją ar turtinę padėtį. Laikui pavaldūs visi: žmonės, šventieji ir net angelai. Angelams, kaip ir žmonėms, lemta pavirsti į dulkes, išnykti be pėdsako… Fotografija – tik dar vienas desperatiškas bandymas sustabdyti laiką nors akimirkai. Nes visi žinome, kad šiandien jau nebėra taip kaip vakar, o rytoj nebebus taip kaip dabar. Rimantas Dichavičius savo fotografijose fiksuoja akimirkos trapumą ir grožį, nes, kaip teigia pats:

„Per Grožį – į Meilę
Per Meilę – į Tiesą
Per Tiesą – į Laisvę
Per Laisvę – į Kūrybą
Per Kūrybą – į Dievą.”

Parodoje „Laiko ženklai” – dviejų pasaulių sandūra laiko plotmėje. Mėgstama menininko tema – kapinės – vartai į kitą pasaulį, erdvė, skirta gyviesiems ir mirusiesiems, nusidėjėliams ir šventiesiems. Antkapiniai paminklai – tarsi šventi, laikui (ne)pavaldūs ženklai, jungiantys žemišką būtį su kosmine begalybe.

Paroda veiks nuo sausio 17 d. iki vasario 18 d.

Džina Jasiūnienė