Author Archives: artnews.lt

Vilniaus erdvės atsiveria šventei: maršrutuose – gatvės teatro festivalis ir architektūros savaitgalis

Ketvirtadienį sostinėje prasidėjęs trečiasis gatvės teatro festivalis „SPOT“ Vilniaus gyventojus ir svečius pakvietė į įprastas miesto vietas pažvelgti kitaip, nei įprasta – viešąsias erdves užpildė scenos menų pasirodymai ir instaliacijos. Ši keturių dienų trukmės įvietintų scenos menų šventė, žiūrovus kviečianti aplankyti šešis itin skirtingus renginius – ne vienintelis miesto erdves atveriantis šios savaitės įvykis: šeštadienį ir sekmadienį lankytojus pasitiks pasikeitęs architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“. Šie renginiai – puiki proga mieste pasiliekantiems gyventojams išeiti į gatves ir pasinerti į unikalias urbanistines patirtis.

Koronavirusas vasaros metu pakoregavo ne tik miestiečių įpročius, bet ir festivalių rengėjų planus. Vietoje įprastos tarptautinių pasirodymų programos „SPOT“ organizatoriai šių metų festivalio pagrindą sudėliojo iš Lietuvoje kuriančių menininkų darbų, o „Open House Vilnius“ architektūrinius pasivaikščiojimus iš pastatų vidaus perkėlė į lauką. Abiems festivaliams visų norinčiųjų sutalpinti nepavyks – siekiant užtikrinti dalyvių saugumą, į „SPOT“ renginius bei „Open House Vilnius“ maršrutus pasiūlytas ribotas išankstinės registracijos vietų skaičius. Visgi organizatoriai džiaugiasi, jog naujosios sąlygos sukelia ne tik iššūkius, bet ir atradimus – atvirose erdvėse vykstantys renginiai suteikia galimybę naujai pažvelgti į savo miestą ir patirti atradimo džiaugsmą vietose, įprastai pranykstančiose kasdienybės fone.

Gatvės teatro festivalis „SPOT“ ketvirtadienį pristatė pirmuosius tris pasirodymus iš šešių. Pirmasis praeivių dėmesį patraukė ant Bernardinų sodo prieigose esančio Fluxus tiltelio šniokščiantis krioklys – Oskaro Gudo skulptūrinė instaliacija „Prakriti“, visas festivalio dienas tekėsianti nuo 16 val. iki vidurnakčio. Europos humanitarinio universiteto kieme susėdusius žiūrovus į meditatyvų šokio stebėjimą pakvietė Latvijoje kuriantis duetas „IevaKrish“, pristatę imersinį šokio spektaklį „Labrys“, o Nacionalinės dailės galerijos prieigose į dangų iškėlę melodikas klausytojus garsais užbūrė šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ ir Andreas Trobollowitsch. Jų garsinis performansas „Santa Melodica Orkestras“, priešingai, nei daugelis kitų festivalio „SPOT“ renginių, gali būti lankomas be registracijos – penktadienio vakarą 19-21 valandomis jis skambės nuo Gedimino pilies bokšto.

Šeštadienį prasidėsiančio pasivaikščiojimų savaitgalio „Open House Vilnius“ lankytojai galės rinktis iš 9-ių miesto pažinimo maršrutų. Kiekvienas maršrutas atskleis vis kitokį miesto veidą bei kitu kampu atvers nematytas jo erdves. Tiems, kam nepavyko suspėti užsiregistruoti į šiuos maršrutus, „Open House Vilnius“ paruošė tris intriguojančius maršrutus savarankiškam miesto pažinimui. Juos architektūros mylėtojai suras „Open House Vilnius“ programėlėje, kur maršrutai bus prieinami visos vasaros metu.

Daugiau informacijos apie renginius: www.menuspaustuve.lt ir https://www.openhousevilnius.lt/

Iliustracijoje: Sporto rūmai. Norbert Tukaj nuotrauka

Arvydo Umbraso lauko skulptūrų instaliacija „Gausa – krentančios žvaigždės“

Liepos 7 – 31 d. veiks Rupert rezidento, lietuvių menininko Arvydo Umbraso lauko skulptūrų instaliacija „Gausa – krentančios žvaigždės“. Kūriniai bus instaliuoti už Pakrantės pastato esančioje pievoje, įsikūrusio Valakampių II paplūdimyje (Vaidilutės g. 79).

Rekomenduojama instaliaciją aplankyti dienos metu.

Iki Pakrantės galima atvykti 15 autobusu, kuris išvyksta iš Tverečiaus stotelės kas valandą ir sustoja Antrojo paplūdimio stotelėje tiesiai priešais Pakrantės pastatą, kuriame įsikūręs Rupert. Tikslus tvarkaraštis čia: https://bit.ly/autobusas_15

Oskaro Gudo skulptūrinė instaliacija „Prakriti“ ant Fluxus tilto

Liepos 9-12 d. (ketvirtadienis-sekmadienis) 16:00-00:00 val. ant Fluxus tilto (šalia Vilniaus dailės akademijos) veiks Oskaro Gudo (LT) skulptūrinė instaliacija „Prakriti“. Instaliacija yra šiuolaikinio gatvės teatro festivalio SPOT dalis.

PRAKRITI

“Kiekvieną akimirką pasaulis kinta – nėra dviejų vienodų aušrų, kaip nėra dviejų vienodai tekančių srovių. Ši nepamainoma ir nevaldoma kaita į Žemės veidą įnešą tą žavesį, tą unikalų, nereplikuojamą grožį, kurį taip bando atkartoti visąkontroliuoti bandantis žmogus, o technologijos neretai bando atsiriboti nuo gamtos, nei būti jos bendražygiu.” liudija meninės instaliacijos “Prakriti” aprašymas, skatindamas ekosistemos santarvę. Visai greta Bernardinų sodo esantis Fluxus tiltas šiandien įgavo naują rūbą – apsipylė dviem 12 metrų vandens kriokliais, kaip “SPOT” Gatvės teatro festivalio dalis.

Instaliacijos pavadinimas prakriti reiškia gamtą, šaltinį ir pirmapradę, apčiuopiamąją, materialią būseną, po kuria slypi išsilaisvinimas, teigia kūrinio konceptas.

“Simetriškų krioklių duetas – technologinis, net kiek ironiškas žmogaus sukurtas “gamtos” stebuklas, iliustruojantis, kad maži bendradarbystės ir bendrystės gestai gali rezonuoti daug didesniuose masteliuose. Ši instaliacija skatina įsiklausyti gamtos – taip, kaip ji įsileidžia žmogų, jo civilizuotas konstrukcijas; taip ir žmogus be baimės turėtų įsileisti gamtą ir stichiją į save ar savo namus. ” apie instaliacijos prasmę pasakoja autorius, vizualiojo meno atstovas Oskaras Gudas. “Neretai mes net nepilnai suprantame, kas ta natūrali gamta – esame ją įpratę matyti jau su žmogaus įtakos padariniais.”

Menininkas dar praėjusių metų gruodį Vilniaus miestui pristatė savo, kaip pats vadina, “kolaboraciją su gamta”. Buvusio Lukiškių kalėjimo kieme buvo įkurta Alternatyvi Kalėdinė erdvė, kurios pagrindinis akcentas – iš vandens krioklių sukonstruota Kalėdinės eglutės instaliacija, kuri, paspaudus vienintelei praėjusios žiemos šalnai, iš tekančios virto į bene juvelyriškai statišką – šalna instaliaciją sumezgė į ledo skulptūrą.

Prakriti – naujausias Oskaro darbas, tęsiantis kolaboracijos su gamta tematiką. “Instaliacija turi transformatyvų pavidalą ir reaguoja į aplinką – tik pamėginkite aplankyti ją lietui lyjant ir suprasite patys.” prasitaria pats menininkas. “Pačiam smalsu išvysti, kaip instaliacija galutinai susiformuos ar transformuosis.”

Vienu skruostu šildoma vakaro saulėlydžio, iš kitos pusės pasveikinama saulėtekio, instaliacija kaskart įgauna vis skirtingą nuotaiką, kasdien kolaboruodama su vidurvasario saule, valiūkiška audra ar gaiviu lietumi ir primena, kad žmogaus sukurtas grožis niekuomet neprilygs gamtos didybei – vardan to svarbu tai globoti. “Prakriti” lankytojų laukia liepos 9-13 dienomis, kasdien tekėdama nuo 16:00 iki pat vidurnakčio.

Teksto autorė: Agnė Buinickaitė | rėmėjas: Layher Baltic

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Tarptautinis meno simpoziumas gaivina žydų kultūrą

Jauna kultūros istorikė Sandra Dastikienė jau septintą kartą Utenoje ir Vyžuonose rengia tarptautinį menininkų – dailininkų ir fotografų – simpoziumą. Simpoziumas prasideda šiandien ir vyks iki liepos 19 dienos.

Tarptautiniame simpoziume dalyvauja 14 menininkų iš JAV, Šveicarijos ir įvairių Lietuvos vietovių.

“Šių metų tema – žydų bendruomenė ir jos kultūra, palikimas Utenoje ir apylinkėse, – sako Sandra Dastikienė.

Kaip įkvėpimo šaltinis tarptautinei bendruomenei pristatyti du garsios Vakarų Europos ekspresionizmo pradininkės Marianos Veriovkinos paveikslai. Ši garsi kūrėja ir iš naujo atrandama feminizmo ikona prieš emigraciją gyveno ir kūrė netoli Utenos išlikusiame Vyžuonėlių dvare.

“Pirmasis, tapytas realizmo stiliumi, yra 1893 m. sukurtas paveikslas “Besimeldžiantys žydai”, antrasis jau ekspresionistinis – iš atminties tapytas – 1936 m. “Žydų smuklė”, vaizduojantis Vyžuonų karčiamą, – supažindina Sandra Dastikienė, – Tikimės kartu su projekto dalyviais ir renginių svečiais naujai atrasti Lietuvos žydų kultūros palikimą, prisiminti šią seniausią, nuo 16 a. Utenos rajone gyvenusią tautinę bendriją, kartu su menininkais sukurti įdomių darbų, kurie vėliau bus eksponuojami įvairiose Lietuvos vietose”.

Simpoziumo metu daug dėmesio bus skiriama edukacijai – vaikams bei jaunimui bus pristatyta klasikinė sinagogų architektūra ir Šabo dienos reikšmė bei tradicijos. Vyks viešos paskaitos apie litvakų kultūrą ir garsiausius iš Lietuvos ir buvusių LDK žemių kilusius žydų dailininkus bei jų įtaką Europos dailei.

Visi norintys liepos 19 dieną (14 val.) yra kviečiami į simpoziumo parodą ir uždarymo šventę Vyžuonėlių dvare, kur atgis žydų kultūra gyvai – koncertuos žydų dainų ir šokių ansamblis “Fajerlech”, o aprangos kodas – 20 a. pradžia.

Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais.

Vyžuonos išrinktos ateinančių 2021 metų Lietuvos mažąja kultūros sostine.

Marianos Veriovkinos draugija siekia atgaivinti Vyžuonėlių dvarą (Utenos r.), kuriame gyveno ir kūrė menininkė, organizuoja kultūrinius renginius, susijusius su dvaro istorija, kūrybiniais ryšiais jungia Uteną su pasaulio miestais

Mariana Veriovkina – (Marianne Werefkin, 1860-1938) – žymi rusų kilmės Vokietijos dailininkė, buvo susijusi su Lietuva. Veriovkinos tėvai įsigijo dvarą Vyžuonėlėse prie Utenos ir pavadino jį „Blagodat“ (rus. “palaima”). Čia Mariana praleisdavo savo vasaras, mėgo jodinėti žirgais, medžioti, užsiėmė karitatyvine veikla, gydė vietinius gyventojus. M. Veriovkina mokėsi pas dailininką Ilją Repiną, o 1896 m. su savo draugu tapytoju Aleksejumi Javlenskiu išvyko gyventi ir studijuoti į Miuncheną. Charizmatiška, energinga, intelektuali menininkė savo namuose subūrė menininkų saloną, kurio lankytojai 1912m. įkūrė ekspresionizmo sambūrį „Mėlynasis raitelis“ (Blaue Reiter). Jam priklausė vokiečių modernizmo klasikai Vasilijus Kandinskis, Aleksejus Javlenskis, Paulis Klee, Franzas Marcas, Augustas Macke ir kiti.  Pirmojo pasaulinio karo metais Veriovkina pasitraukė į Šveicariją, nuo 1918m. iki mirties 1938m. gyveno Askonos mieste, kurio muziejuje “Museo comunale” yra sukaupta didžioji dalis dailininkės darbų palikimo.

 

https://www.facebook.com/marianaveriovkina

 MENININKAI:

  • Saulius Dastikas, tapyba, Vilnius
  • Aleksandra Jacovskytė, Vilnius
  • Irma Gineikienė, fotografija, JK
  • Heiner Fierz, tapyba, Šveicarija
  • Lukas Handschin, fotografija, Šveicarija
  • Vilma Fiokla Kiurė, tapyba, Anykščiai
  • Lauryna Kiškytė, sienos freska, Vilnius
  • Lina Praudzinskaitė, fotografija, Utena
  • Ramunė Sladkevičiūtė- Dainienė, tapyba, Zarasai
  • Alvydas Stauskas akvarelė, Dusetos
  • Andrius Surgailis, fotografija, Vilnius, Utena
  • Irena Šaparnis, tapyba, JAV
  • Rita Škarnulienė, tapyba, fotografija, Vilnius
  • Lina Šlipavičiūtė sienos freska, Vilnius

PARODOS

  • Rugpjūtis: simpoziumo paroda Utenos muziejuje;
  • Rugsėjis:       simpoziumo paroda Zarasų muziejuje;
  • Spalis: simpoziumo paroda Dusetų galerijoje;

Lapkritis: simpoziumo paroda Visagino kultūros centre;

Vilniuje ir vėl susiburs jaunieji Baltijos šalių menininkai

 

Kuo šiandien gyvena pradedantys mūsų regiono menininkai? Kokias temas analizuoja savo kūryboje bei kokias nūdienos aktualijas reflektuoja savo kūriniuose jaunoji menininkų karta? Visa tai išvysime šių metų konkurse XII Jaunojo tapytojo prizas.

Lietuviai jau dvyliktą kartą kviečia Baltijos šalių menininkus iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos ištraukti į dienos šviesą naujausius savo tapybos darbus. O meno vertintojus ir mylėtojus – susitikti tiek internetinėje erdvėje, tiek ir vėliau vyksiančiuose projekto renginiuose, diskutuoti, vertinti ir dalintis kūrybinėmis patirtimis.

Projekto XII Jaunojo tapytojo prizas laimėtojas gaus štai tokį „sėkmės paketą“: dviejų mėnesių rezidenciją SIM meno rezidencijų centre, Reikjavike, Islandijoje (2021-ųjų birželį-liepą), 2000 Eur finansinę premiją ir galimybę surengti personalinę parodą “Pamėnkalnio” galerijoje, Vilniuje. Bene reikšmingiausia „paketo“ dalis yra ta, kad laimėtojo darbas bus įtrauktas į Lietuvos Nacionalinio dailės muziejaus tapybos rinkinį, saugomą Nacionalinėje dailės galerijoje.

XII Jaunojo tapytojo prizas projekte kviečiami dalyvauti įvairių sričių Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai, studijuojantys ar jau baigę meno studijas bet kurioje pasaulio aukštojoje meno mokykloje. Pagrindinės dalyvavimo projekte sąlygos – konkursui pateikti tapybos darbą (kurio meninės raiškos priemonės nėra ribojamos) bei neturėti daugiau nei 30 metų. Su likusiomis dalyvavimo sąlygomis kviečiame susipažinti žemiau pateiktoje informacijoje:

Dalyvavimo XII Jaunojo tapytojo prizas projekte sąlygos: 

  1. Projekte XII Jaunojo tapytojo prizasgali dalyvauti visi menininkai, turintys ar beįgyjantys meninį išsilavinimą nuo 18 iki 30 metų imtinai.
  2. Projekte dalyvauja menininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
  3. Konkursui teikiamo tapybos darbo sukūrimo metai – 2019/2020 (konkursui teikiamas vienas darbas, kurį menininkas parenka savo nuožiūra).
  4. Iki 2020 m. rugsėjo mėn. 1d. elektroniniu paštu: jtp.ypp@gmail.compateikiama ši informacija:
  • Dalyvio paraiška (online)
  • Kokybiškos 5 darbų fotografijos – konkursinio darbo fotografiją BŪTINAI išskirkite iš kitų 4 lydinčių darbų. Būtina pateikti kūrinių metrikas (LT ir EN kalbomis) : kūrinio pavadinimas,dydis, atlikimo technika, data. Nurodyti kur yra paveikslo viršus. Darbų nuotraukas siųsti tik jpg, jpeg, tiff, tif formatu. Kūrinio metrikos rašomos atskirai, ne ant darbų nuotraukų.
  • Kūrybinė biografija (LT ir EN kalbomis)
  • Konkursui teikiamo darbo koncepcijos aprašas (maximum iki 1psl, LT ir EN kalbomis);
  1. Menininkas, pateikęs konkursui savo tapybos darbą, sutinka su sąlyga, jog XII Jaunojo tapytojo prizaspagrindinio prizo laimėtojo darbas tampa projekto organizatorių nuosavybe.
  2. Menininkas, pateikęs konkursui savo tapybos darbą, sutinka, kad be autoriaus sutikimo ir nemokant autorinio atlyginimo, projekto organizatoriai turi teisę naudoti kūrinio atvaizdą informacijos sklaidos tikslais.
  3. Projekte negali dalyvauti ankstesnių JTP konkursų pagrindinių prizų laimėtojai.

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/youngpainterprize/

Agnės Juodvalkytės ir Julijos Goyd paroda „Terpė“ galerijoje (AV17)

Iki liepos 17 d. galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veikia menininkių Agnės Juodvalkytės ir Julijos Goyd paroda „Terpė“. Berlyne gyvenančių ir kuriančių menininkių parodoje pristatomos fotografijos, šiuolaikinė tapyba ir objektai, kurių centre atsiduria kūnas ir vanduo. Menininkės savaip tyrinėja atminties likučius ir laiko tėkmę realiuose bei antropomorfiškuose kūnuose, juos panardinant vandenyje ar juo apliejant. Paroda tampa specifine zona – terpe, kurioje vyksta saviti dėsningumai: lūžta šviesa, susiduriama su vidiniais atspindžiais bei panyrama į transcendentinį laiką. Čia erdvė veikia kaip pereinamoji būsena, slenkstis tarp begalinio laiko ir kūniško trapumo bei entropijos.

Pastaruoju metu Julija Goyd savo fotografijose ir video darbuose gvildena gana abstrakčias temas, apimančias erotiką, kūno reprezentaciją ir gamtą, ypatingą dėmesį skirdama vandeniui. Pastarąjį autorė sieja su transcendencijos ir erotikos konotacijomis, tačiau taip pat lieka atvira ir vandens erdvės tyrimams. Naudodama fizikos mokslo įrankius, ji perteikia vandenį kaip specifinę zoną, svetimą ir negyvenamą žmogaus kūnui bei tuo pačiu transformuoja žiūrovo suvokimą, paklaidindama jį tarp realybės ir fikcijos.

Agnės Juodvalkytės kūryba apima tapybą, tekstilę ir objektus, kurie tampa atspirties tašku nagrinėjant ryšius tarp istorijos, kultūros ir identiteto. Naudodama drabužius, natūralius pigmentus, gamtos detales, jos močiutės rankų darbo drobes ir buities įrankius, menininkė analizuoja individualią ir kolektyvinę atmintis, tuo pačiu atkurdama asmenines istorijas. Drobes Juodvalkytė pateikia tarsi objektus, asambliažus ar žmogiškus kūnus, kurie savo spalva, forma ir tekstūra asociatyviai veikia žiūrovo vaizduotę bei prisiminimus.

Julija Goyd (g. 1979) – lietuvių menininkė, gyvenanti ir kurianti Berlyne. Nuo 2010-ųjų užsiima fotografijos ir video menu. Autorė dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Latvijoje, Suomijoje, JAV bei meno bienalėse/mugėse: „Glasgow International“ meno bienalė Škotijoje (2018), „Printed Matter“ meno knygų mugė MoMAPS1 Niujorke, „Offprint London Tate Modern“ Londone (2017) ir kt. Autorė taip pat yra režisavusi du dokumentinius filmus „Trapped in light“ (JAV/Vokietija) ir „Rework“ (Vokietija).

Agnė Juodvalkytė (g. 1987) – lietuvių menininkė, gyvenanti ir kurianti Berlyne bei Vilniuje. Autorė baigė tapybos bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje bei studijavo vizualiuosius menus UCLM universitete Ispanijoje. Ji aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Latvijoje, o savo personalines parodas pristatė Lietuvoje ir Vokietijoje. Rudenį menininkė dalyvaus Meklenburgo rezidencijoje Plüschow, Vokietijoje ir pristatys naujausius tapybos darbus asmeninėje parodoje Danijoje, meno savaitės Aarhus mieste metu.

Paroda „Terpė“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks

Nuotraukos: Julija Goyd ir Philippe Gerlach

14-ąją Baltijos trienalę kuruos Valentinas Klimašauskas ir João Laia

Šiuolaikinio meno centras skelbia 2021 metais vyksiančios 14-osios Baltijos trienalės kuratorių pavardes – tai Valentinas Klimašauskas ir João Laia.

ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas tokį sprendimą pakomentavo šios meno institucijos ir Vilniaus meno scenos laukiančių pokyčių kontekste. „Kadangi 2021 m. ŠMC pastato laukia užsidarymas ilgam remontui, sprendimas pakviesti būtent Valentiną Klimašauską buvo priimtas įvertinus, kad dabar labiau nei bet kada Trienalei reikia kuratoriaus su tarptautiniu tinklu, labai gerai išmanančio ir Lietuvos meno sceną. Klimašauskas savo ruožtu pasiūlė pakviesti šiuo metu Helsinkyje dirbantį portugalą João Laia plėtoti kūrybinį dialogą kartu su juo.“

Valentinas Klimašauskas plačiau pakomentavo būsimo renginio strategiją ir užmojį. „Galimybė kuruoti vieną labiausiai eksperimentiškų tokio pobūdžio renginių, iš kurio daug mokiausi augdamas kaip profesionalas, mane labai džiugina. Tuo pat metu suprantu ir didžiulį poreikį atsakingai apgalvoti, kaip bus atliekamas tyrimas, kokia bus šio projekto struktūra ir kaip ji bus įgyvendinama, ypač turint omenyje pastarojo meto globalius įvykius. Šiuolaikinis menas buvo suvokiamas kaip kritinis įrankis, skirtas mūsų regiono modernizavimui. Tačiau turint omenyje šiame regione ryškėjančias autokratines, nacionalistines, homofobines ir neoliberalias tendencijas kyla klausimas, kokią įtaką besikeičiantys politiniai vėjai gali turėti šio regiono meno scenai, ir atvirkščiai – kokį poveikį meno scena gali turėti minėtiems procesams.“

João Laia teigia, kad nepaprastai džiaugiasi galimybe dirbti su Baltijos trienale. „Per pastaruosius dešimtmečius ji įsitvirtino kaip galinga platforma, skirta tirti menui kaip socialiniam ir politiniam pasaulio pažinimo įrankiui. Man didelė garbė dalyvauti šios parodos kūrimo istorijoje ir nekantrauju pradėti dirbti su Klimašausku, ŠMC komanda, menininkais ir visais būsimo renginio kūrėjais.“

Įžanginiai Baltijos trienalės renginiai vyks ŠMC skulptūrų kieme liepos 22–24 dienomis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Valentinas Klimašauskas yra kuratorius ir rašytojas. Kartu su Inga Lāce 2019 m. jis kuravo personalinę Daigos Grantinos parodą „Saules Suns“ Latvijos nacionaliniame paviljone Venecijos bienalėje, yra dirbęs programų vadovu Rygos šiuolaikinio meno centre „Kim?“ (2017–2018 m.) ir kuratoriumi Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2003–2013 m.). Jis yra knygų „Oh, My Darling & Other Rants“ (The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, 2018), „Polygon“ (Six Chairs Books, 2018) ir „B“ (Torpedo Press, 2014) autorius.

Tarp naujausiųjų Klimašausko kuruotų projektų – paroda „Columnists“ „Editorial“ projektų erdvėje Vilniuje 2019 m., paroda „Somewhere in Between. Contemporary Art Scenes in Europe“ BOZAR meno centre Briuselyje 2018 m., paroda „Portals, or Location Scouting in Kaunas“ žurnale „Spike Art Quarterly“ 2017 m.; „A hat trick or a theory of the plankton“ meno erdvėse „Podium“ Osle ir „Sodų 4“ Vilniuje (2016 m.); ir paroda „a cab“ „Kunsthalle Athena“ erdvėje Atėnuose ir „Podium“ Osle (2015 m.).

João Laia yra vyriausias parodų kuratorius „Kiasma“ Šiuolaikinio meno muziejuje Helsinkyje. Naujausi jo projektai – „In Free All“ (2019) „CaixaForum“, Barselonoje; „Vanishing Point“ (2019) „Cordoaria Nacional“, Lisabonoje; „Drowning in a Sea of Data (2019) ir „Transmissions from the Etherspace“ (2017) „La Casa Encendida“ Madride; „Salomé Lamas“ (2018) Tarptautiniame Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje; „foreign bodies“ (2018), „P420“ Bolonijoje; „20th and 19th Videobrasil“ (2015–2018 ), „SESC Pompeia“, San Paule; „10000 Years Later Between Venus and Mars“ (2017–2018), Porto Rotušės galerijoje; „Utopia/Dystopia“ (2017) „MAAT“, Lisabonoje; „H Y P E R C O N N E C T E D“ (2016) Maskvos modernaus meno muziejuje MMOMA; „Hybridize or Disappear“ (2015) Nacionaliniame šiuolaikinio meno muziejuje MNAC Lisabonoje.

Klimašauskas ir Laia drauge kuravo parodą „Máscaras“ (Kaukės), kuri iki 2020 m. rugpjūčio 16 d. yra eksponuojama Portugalijoje, Porto Rotušės galerijoje.

Baltijos trienalė pirmąkart buvo surengta Vilniuje 1979 m. kaip nonkonformizmo dvasioje kuriančių jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda. Nuo to laiko kas tris metus rengiamos trylika Baltijos trienalės parodų pavertė ją vienu svarbiausių šiuolaikinio meno renginių Šiaurės Europoje.

Paskutiniajai iki šiol Baltijos trienalei vadovavo Londone tuo metu dirbęs Prancūzijos kuratorius Vincent Honoré, o ją realizuoti padėjo tarptautinė kuratorių komanda – Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumblienė, Cédric Fauq ir Anya Harrison. Ši paroda, pavadinta „Atsisakyk šmėklų“, 2018 m. vyko trijose Baltijos šalyse, o įžanginis jos renginys organizuotas Londone.

Ankstesnė, 12-oji Baltijos trienalė prasidėjo nuo renginių serijos 2014 m. Šiuolaikinio meno centre ir kitose erdvėse Vilniuje (šiuos renginius kuravo Aurimė Aleksandravičiūtė, Virginija Januškevičiūtė ir Jonas Žakaitis), o 2015–2016 m. Virginija Januškevičiūtė kuravo tris šios Trienalės parodas Vilniuje, Rygoje ir Krokuvoje. Atramos tašku projektui tąkart tapo idėja, kad meno kūrinius galima suvokti ne tik per meno prizmę.

Tuo tarpu 2012 m. organizuotos „Mindaugo trienalės“ kuratoriai Defne Ayas, Benjamin Cook, Ieva Misevičiūtė ir Michael Portnoy visus menininkų kūrinius sumanė perteikti per vieną žmogų, kurį pavadino Mindaugu (jo vaidmenį atliko aktorius Darius Gumauskas). ŠMC tuomet surengtas daugiau nei dviejų savaičių trukmės kino ir performansų festivalis.

Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius (Valentinas Klimašauskas) ir Pirje Mykkänen/Suomijos nacionalinė galerija (João Laia).

Kvietimas aplikuoti į virtualią rezidenciją Londone

„Somerset House Studios“ bendradarbiaujant su meno, rezidencijų ir edukacijos centru Rupert bei Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje kviečia Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjus teikti paraiškas virtualiai apmokamai rezidencijai. Rezidencija vyks nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. iki spalio 17 d.

Rezidencija suteiks virtualią erdvę dalyvės/io meninės praktikos vystymui ir bus skirta pasitikėjimo savo individualiais kūrybos procesais stiprinimui. 2 mėnesių trukmės virtualios rezidencijos metu dalyvė/is turės galimybę dirbti su išsirinktu mentoriumi iš „Somerset House Studios“ menininkų rato bei gauti individualias institucijos komandos konsultacijas. Rezidentui bus suteikta galimybė pasiūlyti meninį projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualioms programoms.

Galutinis paraiškų teikimo terminas: 2020 m. Liepos 13 d., Pirmadienis, 10.00 val (Londono laiku)

Atrankos komisiją sudarys „Somerset House Studios“, „Rupert“ institucijų atstovai ir Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė.

Rezidenciją laimėjęs/usi menininkė/as gaus:

  • £ 1000 honorarą / stipendiją
  • Mentorių iš „Somerset House Studios“ bendruomenės
  • „Somerset House Studios“ komandos konsultacijos
  • Galimybę pristatyti savo projektą  „Somerset House Studios“ ir „Rupert“ virtualiose programose.

Kas gali dalyvauti atrankoje?

Visų disciplinų menininkai, gimę ar šiuo metu gyvenantys ir kuriantys Lietuvoje.

Kaip aplikuoti?

CV ir motyvacinį laišką anglų kalba siųskite el. paštu studios@somersethouse.org.uk

Motyvaciniame laiške būtina nurodyti:

  • Kaip ši rezidencija būtų naudinga jūsų praktikai ir jūsų karjerai (ne daugiau nei 100 žodžių).
  • Ko jūs tikėtumėtės savo rezidencijos „Somerset House Studios“ metu?
  • Projekto, kuris galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi, pasiūlymą.
  • Įvardinti 3 „Somerset House Studios“ bendruomenės mentorius, su kuriais norėtumėte dirbti rezidencijos metu, trumpai argumentuojant savo pasirinkimą. „Somerset House Studios“ bendradarbiauja su 100 menininkų. Norėdami pamatyti pilną sąrašą, spustelėkite čia.

Svarbu atkreipti dėmesį ir paraišką susieti su „Somerset House Studios“ misija. Aiškiai apibrėžti rezidencijos tikslą arba pristatyti projekto idėją, kuri galėtų tapti „Somerset House Studios“ virtualios programos dalimi.

Nuotrauka: Somerset House Studios, Dan Wilton

Rupert veiklą remia Lietuvos kultūros taryba

„Apsireiškimai Vilniaus prieigose“. Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda

 

Liepos 9 d. 18 val. Užupio meno inkubatoriaus galerijoje „Galera“ (Užupio g. 2A) atidaroma Birutės Zokaitytės grafikos darbų paroda „Apsireiškimai Vilniaus prieigose“.

 Apie parodą

Geroji mergaitė, Mėlynbarzdė mergelė arba, jeigu jums taip labiau patinka – Mėlynbarzdžio mergelė, galerijoje Užupio prieigose, matyt, apsireiškia paskutinį kartą, nes Birutė šiais darbais tarsi užbaigia ciklą – tam tikrą savo kūrybos, o kartu ir gyvenimo, išgyvenimų etapą.

Kaip ir ankstesnėse parodose, kur buvo eksponuojami šio ciklo darbai, Birutė toliau reflektuoja slėpiningas moteriškos sąmonės, pasąmonės ir savimonės teritorijas ir jose kunkuliuojančias aistras, kartėlius, nuostatas, potroškius, kartais – užslėptą desperaciją.

Estampuose, gana sudėtingo ikonografinio konstrukto piktografinėse, ikoniškose misterijose, autorė naudoja aibę XIX, XX a. pr. graviūrose, litografijose, oleodrukuose arba knygose randamų iliustracijų, pasakojimų bei religinės emblematikos, kartu – tarsi žvelgdama periferiniu žvilgsniu – įterpdama ir Vilniaus miesto labai gerai atpažįstamų ikoniškų vaizdų, urbanistinio peizažo detalių, kurie gali tiek nukelti į nekonkretizuoto amžiaus atmosferą, tiek ir priminti jausmą „čia ir dabar“.

Sąvoka, terminas „apsireiškimas“, kaip žinia, dažniausiai naudojama nagrinėjant, nupasakojant Jėzaus Kristaus, Mergelės Marijos arba archangelų, šventųjų apsireiškimus mokiniams, piemenėliams arba šiaip dievotiems žmogeliams. Čia kalbama apie kiek kitokius apsireiškimus, postmodernioje visuomenėje aptariamus arba nutylimus reiškinius, moteriškos savasties paieškas, moteriškos prigimties ir mumyse slypinčių skausmų, o kartais ir nedidelių demonų apraiškas, graužatį – tai, kas gali kiekvieną iš mūsų, moterų, ne tik prislėgti, bet ir fiziškai sunaikinti, taip kaip Mėlynbarzdis mergeles savo paslaptingoje pilyje.

Birutė meistriškai pasinaudoja iš praeities pasiskolintais vaizdiniais, archetipiniais paveikslais bei paveikslėliais, tokiais kaip moteriško pamaldumo iliustracijos, Kristaus kankinystės emblematika, dažna praėjusių amžių paveiksluose ir graviūrose, reprodukcijose, kabėjusiose beveik kiekvienuose doro kataliko namuose. Kalbėdama apie moterį jau iš XXI a. perspektyvos ji tarsi kultūros antropologė tyrinėja, preparuoja moters potroškius, neviltis, tikėjimą, aukojimąsi, aukojimą, bejėgystę, kartais ir neapykantą, pasipriešinimą refleksų, klišių kupinam požiūriui į moterį. Tyrimų objektu kartais tampa ir pačios moters savivertės dramos, kurios tarsi „išverčia visus vidurius į paviršių“ ir byloja ne tik apie skausmą, bet ir siekį taip išsinuoginus, atsivėrus, apsireiškus Pasauliui, išdrįsti keistis ir būti savimi.

Precizikos kupinuose estampuose Birutė laisvai, koliažo principu komponuoja vaizdinius, ženkliškus vaizdus, vaizdines klišes ir, nors naudojasi „senobiškais“ šaltiniais, jai pavyksta būti net labai šiuolaikišku pasakotoju, kuriam nesvetimas sarkazmas, ironija ir net autoironija.

Taigi Mėlynbarzdė, Mėlynbarzdis ir Geroji mergaitė tikriausiai jau atliko savo misiją ir apsireiškia Vilniaus prieigose paskutinį kartą…

Menotyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Paroda veiks iki rugpjūčio 8 d. Įėjimas nemokamas.

Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“ Vlado Vildžiūno galerijoje

Liepos 9 d. 19 val. Vlado Vildžiūno galerijoje (Lobio g. 6 A, Vilnius) atidaroma tapytojos Justinos Puidokaitės paroda „Florebit“.

Menininkė jau penkiolika metų tapo paveikslus, savitai perteikdama floristinio natiurmorto žanrą. Įkvėpimo semiasi iš senųjų flamandų ir italų meistrų tapybos, liaudies meno, gamtos gaivališkumo. Pasak dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės, Justinos paveikslai nutapyti labai tikroviškai, tarsi būtų tapę baroko natiurmortų meistrai, kita vertus, jos kompozicijos primena simbolinius viduramžių mille-fleurs (“tūkstančio žiedų”) gobelenus. Dar būtų galima pridurti, kad ant tamsaus/spalvoto pagrindo “atausti” ir “sunarplioti” ryškiaspalvių augalų motyvai (ištapyti iš pačios auginamų gėlynėlių) siejasi su liaudies tapyba ant baldų ar ant tamsaus dugno išsiuvinėtomis dzūkių prijuos-tėmis, margaspalvėmis močiučių skarelėmis.

Parodos pavadinimas ataidi iš 91(92) psalmės 13 eilutės – “Iustus ut palma florebit, sicut cedrum Libani multiplicabitur” (“Teisusis žydės kaip palmė, augs kaip Libano kedras”). “Florebit” reiškia ne tik “žydės”. “Floreo” (lot. k.) – tai ir “klestėti, žibėti, sektis, būti labai geroje padėtyje, turėti gerus santykius, gerą vardą”. Anot parodos autorės, gamtos klestėjimas, žibėjimas, žydėjimas kalba apie pilnatvę, dosnumą, nuolankumą, trapumą, amžinybę. Jis apibūdina teisumo vaisius – teisusis lyg palmė žydės, tarsi kedras kerosis. Ši psalmės eilutė, įrašyta garsiajame Arkikatedros “Šv. Kazi-miero Trirankio” paveiksle, primena Venerabilis Icon simboline tapusią dosnumo, gausių malonių dalijimo prasmę.

Gamtos reiškinių ir žmogaus moralinių savybių paralelės būdingos žmogiškajai pasaulėžiūrai. Jos įkūnijamos tiek liaudies mene (augalo kaip gyvybės medžio simbolis), tiek krikščioniškoje simbolikoje, kurie menininkei dažnai tampa įkvėpimo šaltiniu, o augalo tema įvairiomis interpretacijomis gula į ryškiaspalves drobes.

“Studijuodama restauravimą, “atradau” tamsius ir spalvotus gruntus, senųjų meistrų naudotus bent kelis šimtmečius, todėl dažnai tapau ant tamsaus pagrindo. Tamsus fonas mane nuteikia jaukiau, natūraliau, o ryškūs žiedai ant tamsaus dugno atrodo dar ryškesni”– taip menininkė paaiškina lietuvių tapybai nebūdingo kolorito pasirinkimą.

O augalų tema ar išsemiama? Anot autorės, galima ir išsemti. “Kūrėjas semiasi medžiagos ir kalbos įvairioms temoms iš savo vidaus gelmių. Taigi, gal ne tema išsemia, o kūrėjas, kai neberanda sąšaukos, rezonanso su savo vidumi.[…] Mane kalbina augalai, aš kalbinu drobes, jos kalbina žiūrovą, žiūrovas jas kalbina. Kiekvienas mato aplinkoje tai, ką mato savyje. Mato ir tai, ko savyje nenori matyti. Tiesiogiai žiūrovui ne tik kad nenoriu, bet, mano giliu įsitikinimu, net ir negaliu pasakyti. Aš tarpininkauju kalbėdama tam tikra, šiuo atveju tapybos, kalba.” – Justina Puidokaitė (E. Striogaitė “Gėlės – sielą ir gamtą siejanti gija”, “Kauno diena”, 2012 m. birželio 16 d.)

Autorės meninė kalba susiformavo studijuojant tapybą VDA, senąsias tapymo technikas Palazzo Spinelli restauravimo institute Florencijoje, tapybos restauravimą VDA. Parodoje eksponuojami per pastarąjį dešimtmetį sukurti tapybos darbai.

Paroda bus eksponuojama iki rugpjūčio 29 dienos.

Parodos organizatoriai:

VšĮ “Vilniaus Jeruzalės skulptūrų sodas”, VšĮ “Vilniaus Jeruzalės meno centras”