Author Archives: artnews.lt

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės paroda „MES TURIME BŪTI YPATINGAI ATSARGŪS“ „Autarkia“ lofte

Spalio 10 d. – lapkričio 10 d.  projektų erdvėje „Autarkia“ (Naugarduko g. 41, Vilnius) veikia Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės Grėbliauskaitės bendra paroda „Mes turime būti ypatingai atsargūs“. Monikos Kalinauskaitės kuruotoje parodoje menininkės pristato savo naujus kūrinius – objektus, videoinstaliacijas ir kitus darbus, reflektuojančius įtampos, galios, gijimo ir savitarpio struktūrų temas.

Bendroje Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės parodoje patenkame į chaotišką trilerį, kurio siužetas skleidžiasi atminties, skausmo ir ironijos erdvėse, kurios, kad ir svetimos, yra kažkuo nepatogiai pažįstamos. Menininkių kūriniai atsiremia į skirtingai išgyventas, bet persipinančias kūrybos, mokymosi ir bendravimo patirtis. Tačiau užuot bergždžiai atakavusios neįveikiamas hierarchines sistemas, jos atskleidžia tokio patyrimo absurdiškumą. Eksponuodamos specialiai šiai parodai sukurtus kūrinius – video- ir audio- darbus, instaliacijas ir objektus – Aurelija Bulaukaitė ir Eglė Grėbliauskaitė naujose „Autarkios“ erdvėse kuria parodą apie makabriškus dalykus, vykstančius dienos šviesoje. Su jais susidūrę turime būti ypatingai atsargūs.

Visgi, dauguma lankytojų parodą pamatys jau prieblandoje – ją iki lapkričio 10 d. projektų erdvėje „Autarkia“ galima aplankyti ketvirtadienio ir penktadienio vakarais, 18-20 val. Tačiau menininkių akiratyje atsidūrusios problemos tokio patogaus galiojimo laiko neturi. Pasak Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės, jos užgimsta sunkiai yrančiose socialinėse ir politinėse struktūrose, kurios per ilgai buvo nepajudinamos, ir apie kurias nebegalima nekalbėti – tiek žodžiais, tiek kūriniais.

Aurelija Bulaukaitė – šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti ir Funen dailės akademijoje Odensėje, Danijoje reziduojanti menininkė. Ilgai kūrusi tapybos darbus, Bulaukaitė pastaruoju daugiau dirba su instaliacijomis – neretai pasitelkdama ir perdirbimo arba antrinio panaudojimo metodus – video- bei garso eksperimentais. Jos kūriniuose idealistiniai siekiai persipina su neretai jiems priešiškos tikrovės analize, kurdami brutalius kontrastus tarp banalios kasdienybės ir jos fantasmagorinio potencialo.

Eglė Grėbliauskaitė – šiuo metu Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė, Vilniaus dailės akademijos doktorantė, aktyviai eksponuojanti Lietuvos ir užsienio galerijose bei viešosiose erdvėse. Menininkė renkasi šiuolaikines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas. Visuomenėje rezonuojančiais kūriniais, tokiais kaip „Kombinatas“ (2015 m.), „Triumfo arka“ (2016 m.), „Į šaltą mūrą atsitrenkus iš savo sapno nubudau“(2018 m.) ir kitais, Grėbliauskaitė gilinasi į represijų mechanizmus, veikiančius šiuolaikinėje visuomenėje, kelia į paviršių sudėtingus socialinius bei politinius klausimus, neturinčius nei patogių, nei vienareikšmiškų atsakymų.

Parodos kuratorė Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir šiuolaikinio meno parodų kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti Vilniaus dailės akademijoje. 2018–19 m. Kalinauskaitė kartu su Adomu Narkevičiumi kuravo „JCDecaux premijos“ parodų seriją. Ji taip pat reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.

Paroda veiks iki 2019 m. lapkričio 10 d. Parodą galima aplankyti ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 18 iki 20 val., arba pagal susitarimą telefonu +37067631456. „Autarkia“, Naugarduko 41, 03227 Vilnius.

Aurelijos Bulaukaitės instaliacija „Įkaitai“

Eglės Grėbliauskaitės instaliacija „Atlantida“

Parodos „Mes turime būti ypatingai atsargūs“ erdvės

Parodos „Mes turime būti ypatingai atsargūs“ fragmentas

Eglės Grėbliauskaitės videoinstaliacijos „Mes turime būti ypatingai atsargūs“ fragmentas

Eglės Grėbliauskaitės videoinstaliacijos „Mes turime būti ypatingai atsargūs“ fragmentas

Eglės Grėbliauskaitės videoinstaliacijos „Mes turime būti ypatingai atsargūs“ fragmentas

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės videoinstaliacija „Parrhesia“

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės videoinstaliacija „Parrhesia“

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės videoinstaliacija „Parrhesia“

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės videoinstaliacija „Parrhesia“

Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės videoinstaliacija „Parrhesia“

Aurelijos Bulaukaitės instaliacija „Įkaitai“

Aurelijos Bulaukaitės instaliacija „Įkaitai“

Nuotraukos: Vismantė Ruzgaitė

Arturo Bumšteino garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“ „Menų spaustuvėje“

„Iliada“ atgimė… 12 balsų koliažo forma. Toks žmogiškosios atminties tyrimas, virtęs šiuolaikiniu mitu, plėtojamas menininko Arturo Bumšteino garso instaliacijoje-performanse „Olympian Machine“. Spalio 24 d., ketvirtadienį, 19 val., kūrinys sugrįžta į Vilniaus „Menų spaustuvės“ „juodąją dėžutę“, o prieš tai – trumpas žvilgsnis į kūrinio užkulisius. Kūrybinio proceso detalėmis dalijasi trijų kolonėlių balsai – kompozitorius Mindaugas Urbaitis, slemeris Domas Raibys ir šokėja Greta Grinevičiūtė.

 Kiek žinau, pats „Olympian Machine“ kūrybinis procesas buvo gana paslaptingas. Ar iš anksto žinojote, kas jūsų laukia?

Greta Grinevičiūtė. Atsimenu, viskas vyko labai paslaptingai – nežinojau, ko laukti. Tačiau man labai patinka Arturo kūryba, todėl visuomet prisijungiu, kai jis kažką pasiūlo. Žinojau tik tiek, kad Arturas man kažką paskaitys, o aš turėsiu papasakoti tai, ką atsimenu.

Mindaugas Urbaitis. Nežinau, kaip kitiems, bet man jis truputį užsiminė, kad bus skaitomas kažkoks tekstas, jį reikės bandyti atsiminti ir kažką papasakoti. Žinojau, kad reikės reakcijos į tekstą ir tiek.

 Kokios mintys kilo, klausantis Arturo, skaitant „Iliadą“? „Olympian Machine“ viešų rodymų metu jis lygiai taip pat skaito publikai – teksto tankiu ir nuotaikos monotonija, atrodo, net įtraukdamas į savotišką transą…

G.G. Buvo šalta žiemos diena, Arturas nusivedė mane į įrašų studiją ir labai ilgai skaitė tą antikinę istoriją – vos neužmigau beklausydama (juokiasi). Galvojau – ir kaip man viską atsiminti? Galvojau apie tai tiek daug, kad net normaliai neišgirdau istorijos. „Iliadą“ skaityti teko dar mokyklos laikais, vėliau – Akademijoje, tačiau tikrai nežinojau kūrinio taip detaliai. O po „Olympian Machine“ supratau, kokia deformuota išties yra atmintis. Šis kūrinys man priminė, kaip atmintis gali dekonstruoti faktus, ir kaip smarkiai ją veikia asociacijos.

M.U. Sureagavau taip: nieko neatsimenu ir neturiu, ką pasakyti šiuo klausimu. Atsiminti – neįmanoma, bet reikia kažką sugalvoti. Tekstas nepaprastai tankus, kaip kokia sukompresuota Vikipedia, tyčia naudojama daugybė pavardžių, įvykių ir pan.

Domas Raibys. Smūgis žemiau juostos.

Tad už ko bandėte kabintis, kaip dėliojote savo individualias istorijas?

M.U. Niekada nesu tiek gilinęsis į šį kūrinį, kad atsiminčiau konkrečius dalykus, tad tiesiog bandžiau sudėlioti paveikslą to, ką Arturas skaitė. Man tai buvo kūrybinis iššūkis – kažką pasakyti, kažkaip pakomentuoti patį tekstą, įvykio faktą – buvo įdomu.

D.R. Pasakojau kažką apie kariuomenę.

G.G. Valanda įrašų studijoje man prabėgo nepaprastai greitai – mėgstu pabūti viena, dažnai ir šiaip garsiai kalbuosi su savimi. Bandydama atsiminti, suvokiau, kas man iš tikrųjų įdomu, o kas neramina. „Užsikabinau“ už sienos statymo epizodo – jis man susisiejo su politine padėtimi. Ėmiau svarstyti, kad mes, žmonės, praėjus daugeliui metų, nelabai ir pasikeitėm, nepasimokėm iš savo klaidų, tad ir toliau neaišku, ką darome su savo ateitimi.

Kaip nuteikė galutinis rezultatas?

G.G. Ne todėl, kad pati šiame kūrinyje dalyvauju, tačiau „Olympian Machine“ man – vienas stipriausių Arturo darbų. Performansas nepaprastai įdomus savo aktualumu, kontekstualumu, atminties dimensija. Čia analizuojamos žmogiškumo / ne žmogiškumo temos. Be galo įdomu klausytis tos dekonstruotos istorijos. Atrodo, „Olympian Machine“ neveikia nė vienas realus žmogus, bet šis kūrinys – labai žmogiškas, apie žmones.

D.R. Tiek darbo procese, tiek galutiniame rezultate Artūras sugebėjo viską išsukti ir padaryti nenuobodžiai. Nuobodumas yra šiuolaikinio meno vėžys. „Olympian Machine“ nėra žiūrėjimo į tolius.

M.U. Man iš pat pradžių buvo įdomiausia, ką Arturas su visa ta medžiaga darys, nes tai atrodė visiškai crazy. Rezultatas man žiauriai patiko. Nesitikėjau, kad taip gali gautis. Suprantu, kad buvo įdėta labai daug darbo – Arturas pasakojo, kad daug laiko reikėjo ir medžiagai atrinkti, ir sukomponuoti. „Olympian Machine“ muzikos pasirinkimas taip pat labai įdomus – kažkuo net primena Roberto Ashley video operas. Gavosi kažkoks teatrinis žanras, išryškėjo draminiai santykiai, kalbos muzika, būdinga kiekvienam veikėjui – intonavimas, tembras ir pan.

Tikėtumėtės „Olympian Machine“ tęsinio?

M.U. Gaila, kad kūrinys lietuviškas – kitu atveju galėtų būti prieinamas platesnei, tarptautinei auditorijai.

G.G. Mane žavi būtent tai, kad „Olympian Machine“ principu dirbti galima įvairiose tarpdisciplininio meno srityse. Arturas galėtų padaryti visą tokių istorijų ciklą, kas būtų labai įdomu. „Olympian Machine“ turi potencialo gyvuoti įvairiausiomis formomis.

Spalio 24 d., ketvirtadienį, 19 val. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ – garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“. Bilietus platina tiketa.lt.

 Trumpas kūrinio pristatymas: https://vimeo.com/343665465

Nuoroda į renginį: https://www.facebook.com/events/2325990264103928/

Kristinos Inčiūraitės kūryba „amžinajame“ mieste: Romoje pristatyta šiuolaikinio meno paroda ir muzikinis renginys

  

Spalio 12 d. Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI, Romoje, žinoma šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė pristatė muzikinį pasirodymą „Fragmentas kaip priežodis“. Iki spalio 26 d. Italijos sostinėje galima apžiūrėti ir personalinę menininkės parodą „Reflecting Women“ (liet. „Apmąstant moteris“), kuri vyksta šiuolaikinio meno parodų erdvėje „AlbumArte“.

 Moters tapatybės svarba

 Kūrėjos Kristinos Inčiūraitės darbuose dažnai nagrinėjamos svarbios sociokultūrinės problemos, kurios perteikiamos netiesiogiai, o žiūrovas transliuojamą žinutę analizuoja pasitelkdamas asmenines asociacijas. Parodoje „Reflecting Women“ nagrinėjama viena aktualiausių pastarojo laiko temų – moteriška tapatybė.

„Parodoje siekiu subtiliai perteikti tam tikrą moters transformaciją. Tačiau feministinis aspektas man yra svarbus ne tik norint kalbėti apie moteris, bet ir apie emancipacijos poreikį plačiąja prasme – kritinę refleksiją, pokyčio galimybę“, – akcentuoja parodos idėją K. Inčiūraitė.

Šį renginį kuruojanti, Lietuvos meno sceną puikiai pažįstanti, Benedetta Carpi de Resmini sako, kad K. Inčiūraitės kūryba puikiai atskleidžia, kad Lietuvos menininkės taikliai geba įžvelgti šiandieniniam žmogui aktualias temas, suteikiant joms naujų perspektyvų.

Ne moters kūno stilizavimas, o jos balsas

 Šioje parodoje, sujungiant filmus, instaliacijas ir objektus, svarbus ne kūno stilizavimas, bet balso akcentavimas.

Poststruktūralizmo filosofė Judita Butler, pastebi, kad negalime kalbėti apie stabilią žmogaus tapatybę, nes lytis yra socialinis konstruktas, kuris nuolat modeliuojamas pagal nusistovėjusią hierarchinę socialinę sąrangą. Pasak projekto organizatorių, parodoje norima konceptualiais meniniais būdais pasipriešinti įprastai moters reprezentacijai, kada ji „įstumiama“ į tam tikrą, iš patriarchalinės perspektyvos pristatomą moters lyties „vaidmenį“ visuomenėje.

„Dėl judėjimo „Me Too”, kalbėdami apie lyčių klausimus, mes atitolome nuo esminių dalykų – tai nėra diskusija tik apie moters seksualumo problemas, o svarbi yra platesnė ir gilesnė samprata, kas yra moteris, kaip ji suvokiama ir apibrėžiama”, – sako parodą kuruojanti meno ekspertė.

Pasak parodos autorės K. Inčiūraitės, moters balso akcentavimas jos kūryboje leidžia kalbėti apie moters tapatybės neapibrėžtumą ir skatina moteris giliau apmąstyti savo vaidmenį.

„Mano kūrinių veikėjos paprastai veikia už kadro. Vaizduojamos moterys tarsi „šešėlio aidas“ sklandantis ore – negali jų pamatyti ir aiškiai identifikuoti. Manau, ne per kūną, o per balsą išreikštos nepastebimumo, tapsmo strategijos bando ardyti visuomenėje dominuojančius galios režimus. Juk dažnai moteris, parodanti savo kūną (labiau apibrėžtą tapatybę), tampa labiau pažeidžiama ir įstumiama į tam tikrus rėmus“, – sako menininkė.

 Kolektyvinė atmintis ir asmeninių patirčių analizė

 Minimali vaizdinė raiška ir dėmesys balsui yra svarbus ne tik parodoje „Reflecting Women“, bet ir praėjusią savaitę Romoje pristatytame muzikiniame performanse „Fragmentas kaip priežodis“. Šio projekto autorė pabrėžia, kad jame subtiliai atliekami populiarių muzikinių kūrinių fragmentai, atskleidžiama balso reikšmė, asmeninės ir kolektyvinės atminties analizė.

 „Audiovizualinės technologijos, kaip vienos iš kapitalistinės rinkodaros įrankių, kontroliuoja ir modeliuoja mūsų pasirinkimus. Šiandieniame preciziškai rinkodaros sukalkuliuotame, nuolat garsus ir vaizdinius (re)produkuojamame pasaulyje, mus jungia panašios patirtys – daugelis žmonių klauso tą pačią melodiją ar žiūri tą patį filmą ir visa tai tampa ne tik asmeninės, bet ir kolektyvinės atminties dalimi”, – pagrindinius muzikinio projekto aspektus išskiria menininkė.

„Muzikinis performansas žiūrovą kviečia patyrinėti naujas, nematomas teritorijas. Žiūrovas turi galimybę dalyvauti pasirodyme ir per kolektyvinę atmintį suaktyvinti asmeninius išgyvenimus”, – žiūrovų įsitraukimą pabrėžia B. C. de Resmini.

Neįprasta muzikinių kūrinių forma – niūniavimas ir švilpavimas

 Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos jos tampa mūsų atminties dalimi. Šiame projekte muzikinių kūrinių fragmentai yra atliekami kitokia forma – niūniavimu ir švilpavimu.

„Kūrinio koncepcijoje paminiu Alaino Resno filmą „Sena daina“ (1997). Šio filmo scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui, jų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos „nuskurdina”. Pasitelkus redukuotas muzikinių kūrinių formas – niūniavimą ir švilpavimą – šiame projekte bandau atkreipti dėmesį į „nuskurdintų“ patirčių problemas”, – teigia K. Inčiūraitė.

Lietuvos kultūros atašė Italijoje, Laura Gabrielaitytė-Kazulėnienė, pabrėžia puikiai pasirinktą pasirodymo vietą ir laiką.

„Menininkės muzikinis pasirodymas pristatytas prestižiniame MAXXI meno muziejuje jau 15-ioliktą kartą organizuojamos „Šiuolaikinio meno dienos“ Italijoje metu. Būti įtrauktiems į šventinę programą – puikus šalies šiuolaikinio meno įvertinimas ir pasitikėjimas. Tarp pasirodymo svečių galima buvo sutikti Lietuvos ir Italijos meno kritikus bei žurnalistus, tarptautinio meno tinklo „Magic Carpets“ kuratorius”, – sako kultūros atašė Italijoje.

Muzikinis kūrinys „Fragmentas kaip priežodis“ buvo pristatomas menininkei bendradarbiaujant su Šv. Cecilijos konservatorijos choro nariais Romoje ir švilpavimo virtuoze Mariko Takagi iš Japonijos.

Monikos Furmanos paroda „Mechaninė siela“ galerijoje „Tsekh“

Sostinės galerija „Meno niša“, minėdama savo 17 metų gimtadienį,  kviečia į tapytojos Monikos Furmanos parodą „Mechaninė siela“.  Paroda vyks galerijoje „Tsekh“ (Vytenio g. 6, Vilnius) nuo spalio 26 iki lapkričio 22 dienos.

Monika Furmana parodoje „Mechaninė siela“ pristatys išties monumentalaus dydžio darbus, siekiančius ir 5 metrų aukštį. Pasak „Meno niša“ direktorės Dianos Stomienės, galerijos „Meno niša“ erdvėse tokie paveikslai jau nebebūtų išsitekę, todėl paroda „Mechaninė siela“ persikėlė į „Tsekh“ galeriją.

Pagrindinė Monikos Furmanos kūrybos tema – moteris ir jos kūnas. Menininkė savo kūryboje provokatyviai ir drąsiai dekonstruoja moters kūną, keičia jo tapatybę. Kūrėja žavisi besitrinančiomis ribomis ir kontrastais, kurie sukrečia bei tuo pačiu žadina. Monika Furmana parodoje „Mechaninė siela“ sieks atskleisti žmogaus, kaip daiktiškosios aplinkos neatsiejamą dalį.

„Žmogaus būtis yra daiktiška. Ji materialistinė ir kitu požiūriu: patį meno kūrinį apmąstau kaip objektą t.y. nepriklausomai nuo manęs (jo kūrėjos) egzistuojantį daiktą šalia kitų objektyviojo pasaulio daiktų. Stebiu kaip meno kūrinyje stebuklingai atsiskleidžia istoriškai besikeičiantis žmogaus ir daikto, žmogaus ir gamtos, religijos santykis. Tolstant nuo meno kūrinio idealizavimo ir dvasinimo, akcentuoju ir mąstau apie paveikslo ir jame gimstančių būtybių daiktiškumą,“ – taip naujausią parodą pristato Monika Furmana.

Akcentuodama daiktiškąjį kūno pradą menininkė demistifikuoja jo prigimtį, be išankstinio plano bei numatytos lemties žiūrėdama į tai kas gimsta amžinam buvimui čia ir dabar. „Demaskuojant religinį aspektą, nebūčiai priešpastatau tikėjimą tuo kas yra matoma ir apčiuopiama. Tikiu tapant apsireiškia tai, kas invaziškai skverbiasi į žmogaus pasaulį ir keičia patį žmogų bei jo funkcijas. Todėl gyvu ir tikriausiu prisilietimu prie tiesos bei tikėjimo laikau patį tapybos procesą. Tikiu tapyba”, – teigia Monika Furmana.

Garsi tapytoja M.Furmana (g.1978) yra Vilniaus Dailės Akademijos doktorantė, menininkė yra surengusi 14 solo parodų. Jos kūrinių yra įsigiję Lietuvos, Belgijos, Suomijos ir JAV kolekcionieriai, tarp kurių yra ir garsiausia Austrijos erotinės literatūros atstovė Karin Rick. Monikos darbai taip pat yra „Lewben Art Foundation“ ir MO muziejų kolekcijose. Galerija „Meno niša“ jau kelintus metus labai sėkmingai pristatė menininkę mugėse „Viennacontemporary“, „Positions Berlin“, „ArtVilnius“ ir kt.

Monikos Furmanos parodos „Mechaninė siela“ organizatoriai – galerijos „Meno niša“ ir „Tsekh“. Paroda veiks nuo spalio 26 iki lapkričio 22 dienos galerijoje „Tsekh“ (Vytenio g. 6, Vilnius). „Tsekh“ darbo laikas – II – VI nuo 14 iki 20 val. Parodos lankymas nemokamas.

Iliustracijoje: Monika Furmana. Ouroboros. 2019, aliejus, drobė, 270×205 cm.

Pirmieji MO muziejaus metai – susumuoti skaičiai

2019 m. spalio 18 d. MO muziejus pasitinka pirmąjį gimtadienį ir apibendrina metų rezultatus. Sulaukta beveik 200 000 lankytojų ir planuojamas beveik 200 000 Eur metinis nuostolis. Nors ir būdamas privatus, MO muziejus nuo pat pradžių sau kėlė visuomeniniams muziejams būdingus tikslus – būti kiek įmanoma atviru ir kuo plačiau tenkinti viešą interesą per kultūrinės edukacijos veiklas. Todėl svarbiausia pirmaisiais metais buvo užmegzti dialogą su visuomene, atverti muziejų kaip kokybiško laisvalaikio vietą, kurioje būtų gera pažinti meną labai įvairiai auditorijai. Tai pavyko įgyvendinti ir pirmieji metai vertinami kaip itin sėkmingi, o rezultatai – pasiekti. Biudžeto tvarumo klausimas išlieka vienu iš iššūkių, kuris ir toliau bus sprendžiamas siekiant subalansuoti miesto, valstybės institucijų, verslo ir privačių asmenų paramą bei vystant MO muziejaus veiklų efektyvumą.

 „Iki atidarymo buvo daug nerimo, ar naujas meno muziejus bus reikalingas Lietuvos visuomenei. Sulaukę beveik 200 000 lankytojų, gavome patvirtinimą, tačiau nestojame ir stengsimės išlaikyti užsimezgusį ryšį. Džiugu, jog sulaukėme daug vertinimų. Pozityvių komentarų, kad MO įsiveržė kaip meteoritas į Lietuvos kultūros pasaulį, ir pripažinimo, kad sugebėjome parodyti kitokį kūrybiškumą ir požiūrį, kaip meno institucija gali megzti dialogą su auditorija. Sulaukėme ir kritikos, kad tapsime komerciški, mūsų sėkmė bus trumpalaikė. MO šūkis – turėk savo nuomonę. Gerai, kad skatiname nuomonių įvairovę. Tikime, jog aktyvios diskusijos reiškia susidomėjimą bei atkreipia dar daugiau dėmesio į meną“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus direktorė.

 Pažinti ir patirti meną

 Per pirmuosius metus MO surengtos 2 didžiosios („Visas menas – apie mus“, „Gyvūnas – žmogus – robotas“) ir 4 mažosios („Praeinantis kasdienis gyvenimas“, „Atspirties taškas“, „Bendrabūvis“, „Mūsų asmenukė“) parodos, pristatyti 7 meniniai projektai ir instaliacijos. Parodose stengiamės kelti klausimus ir kalbėti svarbiomis temomis, kurių ašis yra tapatybė plačiausia prasme. Pristatyta ir MO kolekcija, ir užsienio menininkų kūriniai.

Paroda „Visas menas – apie mus“ atskleidė Lietuvos menininkams būdingas kūrybos temas, atliepiančias lietuviškosios tapatybės sandarą. Antroje didžiojoje parodoje atsigręžėme į šiuo metu itin svarbią temą – žmonijos veiklą žemėje, sugyvenimą su kitomis rūšimis. Mažosiomis parodomis gilinome didžiųjų temas ir eksperimentavome – „Atspirties taške“ bendradarbiavome su patirčių dizaineriais, o paroda-laboratorija „Bendrabūvis“ įgyvendinta su Veimaro Bauhaus universiteto menininkais ir mokslininkais.

MO tęsė savo leidybos tradicijas ir pirmaisiais metais pristatė 2 išsamias didžiųjų parodų – „Visas menas – apie mus“ ir „Gyvūnas – žmogus – robotas“ – knygas, kurios praplečia ir papildo parodos tyrimą, analizuojamus klausimus. Specialiai MO steigėjos Danguolės Butkienės iniciatyva buvo išleista ir poezijos knyga „Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu“.

Kolekciją papildė 19-os autorių nauji 465 kūriniai. Dabar kolekcijoje – 5 440 modernaus ir šiuolaikinio meno Lietuvos kūrėjų darbų.

Muziejus – platforma mokytis visą gyvenimą

 „MO pritraukia labai įvairius žmones, net ir tuos, kurie meno muziejuose nėra buvę nė karto. Tai yra nuostabu, nes pasiūlyti meno muziejų kaip laisvalaikio alternatyvą yra vienas sunkiausių uždavinių. Nuo pat atidarymo siekiame, kad MO būtų gyvas muziejus. Manau, kad šį pažadą išpildėme su kaupu“, – teigia M. Ivanauskienė.

Ji taip pat priduria, kad MO siekia būti vieta, kurioje pasitelkus meną galima mokytis visą gyvenimą. Kiekvienai didžiajai parodai kuriami ir garsinami parodų e. gidai lietuvių bei anglų kalbomis, kurie yra nemokamai prieinami internetu visiems susidomėjusiems. Jų paklausyti jungėsi net 30 proc. muziejaus lankytojų. Per metus MO muziejuje įvyko daugiau kaip 800 ekskursijų, 33 paskaitos, 16 susitikimų su menininkais ir kultūros profesionalais, 28 šeimų sekmadieniai, 20 tarpdisciplininių renginių, įvyko net 280 kino seansų.

„Siekdami ugdyti įprotį suvokti muziejų kaip pažinimo vietą, pradedame nuo mažiausiųjų ir siekiame sulaužyti stereotipą, kad meno muziejai gali būti aktualūs tik dailės pamokų kontekste. Vykdome trijų krypčių edukacijas: vizualinio mąstymo, emocinio intelekto lavinimo ir integruotų pamokų. Muziejus yra puiki platforma ugdyti svarbiausioms XXI a. kompetencijoms: kūrybiškumui, kritiniam mąstymui, socialinių ir emocinių gebėjimų lavinimui“, – priduria direktorė.

Skaičiuojama, kad pirmaisiais metais MO muziejuje vykusiose edukacijose dalyvavo beveik 7 000 vaikų. MO muziejaus vykdomoje MOkytojo paso programoje dalyvauja beveik 250 Lietuvos mokyklų, o 50 procentų jų – iš regionų.

 Pripažinimas Lietuvoje ir užsienyje

 Šiais metais MO steigėjai paskelbti Metų žmonėmis, jiems suteiktas Vilniaus garbės piliečių titulas. Muziejus išrinktas Metų iniciatyva ir Prezidentės Dalios Grybauskaitė vadintas Šimtmečio dovana Lietuvai. Apdovanota MO įvedimo į rinką rinkodaros kampanija, video filmukas „Pasaulio sukūrimas“ pripažintas geriausiu internetui skirtų video kategorijoje, įvertinta ir apdovanota integruota MO muziejaus komunikacijos kampanija ir vizualinis identitetas.

Užsienyje muziejus buvo įtrauktas į labiausiai vertų aplankyti pasaulyje muziejų TOP-10 ir labiausiai lauktų muziejų TOP-5. Tarptautiniame architektūros konkurse „Architizer A+Awards“ MO pastatas konkuravo su garsiojo britų V&A muziejaus filialu Škotijoje. Dėmesio MO muziejaus atsiradimui skyrė JAV, Lenkijos, Vokietijos, Italijos ir kitų užsienio šalių žiniasklaida.

Menas ir už muziejaus ribų

 Muziejaus atstovų teigimu, MO parodas gausiai lanko ne tik Vilniaus gyventojai, bet ir svečiai iš užsienio bei visos Lietuvos. Vasaros metu turistų dalis išauga iki 20% viso lankytojų srauto. Iš Lietuvos regionų daugiausia lankytojų sulaukiama iš skirtingų miestų ir miestelių mokyklų, kurios atvyksta grupėmis.

Muziejus tęsia ir savo „Keliaujančio muziejaus“ veiklas. 2019 m. MO pirmą kartą išvežė vieną iš savo parodų į Klaipėdą. „Švyturys Bhouse“ patalpose visą vasarą eksponuotas Algimanto Kunčiaus fotografijų ciklas „Prie jūros“. Be to, Lietuvos bibliotekoms ir mokykloms buvo padovanota daugiau nei 8 000 MO leistų meno edukacijos leidinių.

Tęstas ir Vilniaus kalbančių skulptūrų projektas. Šiemet kartu su Vilniaus savivaldybe ir VšĮ „Gatvės gyvos“ prakalbintos dviejų išskirtinių asmenybių – maestro Vytauto Kernagio ir kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos skulptūros. Jos papildė kitų kalbančių skulptūrų gretas, kurių Vilniuje jau 18.

 Svarbi ir privati, ir valstybės parama

 Pasak Mildos Ivanauskienės, privatūs muziejai pasaulyje skiriasi pagal sau keliamus tikslus ir veiklų apimtį. MO muziejus pasirinko daugiau resursų reikalaujančio – visuomeninio muziejaus, tenkinančio kuo platesnį viešąjį interesą, kelią. Jis sukuria daugiau vertės ilgalaikėje veikloje.

Pirmų metų nuostolis dar tikslinamas, bet jis buvo planuotas ir manoma, kad sieks iki 200 000 Eur. Tikėtasi, kad pirmais veiklos metais bus patirta daug investavimo išlaidų. Organizacijos nuostolį kol kas dotuoja MO steigėjai. Muziejaus tikslas – subalansuoti biudžetą siekiant gauti paramos iš miesto, valstybės institucijų, privačių rėmėjų, o taip pat vystant MO muziejaus skirtingas narystės platformas.

Muziejaus direktorės M. Ivanauskienės teigimu, užsienio muziejų statistika rodo, kad yra pakankamai neblogai, kai muziejus surenka 20 proc. biudžeto įplaukų iš bilietų. 2018-2019 m. MO muziejus kėlė sau tikslą iš bilietų surinkti 40-50 proc. įplaukų. Visgi natūralu tikėtis, kad lankytojų srautas dar nusistovės ir ateityje reikia būti pasiruošus ir mažesnei pajamų proporcijai iš bilietų.

Paklausta, iš ko susideda muziejaus biudžetas, MO direktorė teigia, kad metinis biudžetas siekia 1,5–1,7 mln. Eur. Pirmaisiais veiklos metais 55 proc. biudžeto sudarė MO veiklos pajamos, 29 proc. rėmėjai ir 16 proc. valstybės parama – Vilniaus miesto savivaldybės ir Lietuvos kultūros tarybos. „Gan įprasta užsienio muziejams gauti apie 40-50 proc. valstybės paramą. Taigi artimiausiu metu mums svarbu užsitikrinti bent 20-30 proc. siekiantį valstybės indėlį“, – papildo M. Ivanauskienė.

Kuria nauja tradicijas

 Nauja tradicija, kurią muziejus jau pirmaisiais metais pradėjo kurti ir puoselėti – mecenatai ir muziejaus rėmėjai. „Stengiamės keisti verslo požiūrį į kultūrinius objektus ir siekiame įrodyti, kad investuoti į kultūrą ir meną ne tik svarbu, bet ir verta. Todėl siekiame verslo sektoriui suteikti kokybę ir norimą grąžą“, – priduria M. Ivanauskienė.

 Pirmaisiais veiklos metais muziejus sulaukė tiek įmonių, tiek privačių rėmėjų palaikymo. MO parėmė įmonės „Švyturys-Utenos alus“, „Juodeliai“, „Naresta“, „Narbutas“, „Baltisches Haus“. Privatūs asmenys Vilija ir Gediminas Kuprevičiai, Žilvinas Mecelis, Antanas Guoga, Živilė ir Jonas Garbaravičiai, Žana ir Vladas Bumeliai, lietuvių Markevičių ir Milaknių šeima iš Los Andželo, Laima ir Šarūnas Andriukaičiai, Kęstutis Juščius.

Burti bendruomenes – vienas iš muziejaus tikslų. Be privačių rėmėjų ir mecenatų labai svarbi muziejui yra MOdernistų bei savanorių bendruomenė. Tai muziejaus palaikytojai ir bendrakūrėjai, kuriuos jungia noras palaikyti nepriklausomo, modernaus muziejaus idėją. Šiuo metu muziejuje yra 550 Modernistų ir 120 savanorių.

Visgi, kaip pripažįsta muziejaus direktorė, dar daug darbo ir laiko reikia, kad šios iniciatyvos taptų ilgametėmis tradicijomis.

„Steigėjai padovanojo MO muziejų Lietuvai. Dabar tai yra bendras mūsų visų – komandos, MOdernistų, savanorių, lankytojų, parodų kūrėjų, mecenatų, rėmėjų – kūrybos ir bendradarbiavimo rezultatas bei laimėjimas. Norime ir siekiame, kad MO muziejus taptų ilgalaikiu pokyčiu ir proveržiu Lietuvos kultūroje. O tam svarbus mūsų visų palaikymas“, – pasakoja M. Ivanauskienė

Gimtadienis ir ateities planai

 Savo gimtadienį spalio 18 d. MO muziejus žada paminėti neįprasta akcija „Kiek noriu, tiek moku“. Lankytojai patekę į muziejų galės patys nuspręsti, kiek nori susimokėti už apsilankymą. Taip bus siekiama atspindėti muziejaus šūkį „Turėk savo nuomonę“.

Dar šiemet MO muziejus pristatys naują mažąją parodą „Mekas mirksi geriau“. Pratęsiant šiuo metu eksponuojamą didžiąją parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, vyks paskaitos su parodos kuratoriais. O be tradicinių renginių, paskaitų ir susitikimų MO gruodžio mėnesį taip pat ruošia ir specialią šventinę programą.

Evitos Vasiljevos ir Daniel Walwin paroda „Town at Edge of Garden at Edge of Town“ POST galerijoje

Rugsėjo 14 d. – spalio 13 dienomis POST galerijoje, Kaune, veikė Evitos Vasiljevos ir Daniel Walwin paroda „Town at Edge of Garden at Edge of Town“.

“Town at Edge of Garden at Edge of Town” (liet. “Miestelis sodo pakrašty, pakrašty miestelio”) – tai dviejų menininkų, Evitos Vasiljevos (LV/NL) ir Danielio Walwino (GB/NL) dueto paroda POST galerijos erdvėje Kaune. Nors menininkų kūriniai pasižymi skirtinga menine raiška, o jų kūryba kartu pristatoma pirmą kartą (o Lietuvoje – pirmą kartą apskritai), parodoje šių menininkų kūriniai intuityviai susilieja į vientisą pasakojimą, steigdami alegorišką santykį tarp gamtos ir architektūros, atminties ir lūkesčio motyvų.

Evita Vasiljeva kuria skulptūras, kurios savo kompozicijomis ir medžiagiškumu yra tuo pat metu brutalios ir trapios. Menininkė, nevengdama didelių mastelių, joms sukurti dažnai pasitelkia medžiagas, būdingas modernistinei architektūrai, tokias kaip cementas ar metalo sijos, naudojamos statybos pramonėje. Nepaisant to, šie kūriniai alsuoja lengvumu ir yra pabrėžtinai laikiški – po parodos menininkės kurtos instaliacijos yra išmontuojamos ir joms tarsi leidžiama suirti. Tokiu būdu išryškėja pasikartojančio fizinio darbo aspektas, o pačios skulptūros tampa nesibaigiančios menininkės praktikos dalimi – jos niekada nėra nei iki galo užbaigtos, nei galutinai suirusios ir taip balansuoja tarp vienas kitą keičiančio lūkesčio ir atminimo.

Įvairialypėje Daniel Walwin kūryboje persipina video ir instaliacijos motyvai, parodinėje erdvėje kuriant savotišką peizažą, kuris veikia kaip palaikanti struktūra galimam pasakojimui. Jo kūryboje architektūros užuominos atsiskleidžia kaip gaivališkos ir nepavaldžios žmogaus valiai, gamtos motyvai tarsi išsižada bet ko, kas telpa žodyje “natūralu”, o fragmentiškas kameros žvilgsnis išvengia linijinio pasakojimo. Tokiu būdu kuriama dinamiška, tačiau beveik monumentali erdvė, tarsi sustingusi, tačiau tuo pat metu kupina melancholijos ir vilties.

Town at Edge of Garden at Edge of Town – tai koliažas, kuriame nuolatinis pasikartojimas leidžia skleistis vis naujoms reikšmės užuomazgoms, o nutylėjimas tampa iškalbingesnis, nei tai, kas ištariama balsu.

Ši paroda yra organizuojama projektų erdvės P////AKT ir Audriaus Pociaus, bendradarbiaujant su POST galerija

Grafinis dizainas: Gaile Pranckunaite

Produkcija: Armands Briģis, Andrius Pukis, Aistis Kavaliauskas, Rokas Valiauga

Nuotraukos: Inga Jankūnaitė

„JCDecaux premija 2019: Ne dėl to, kad kas prašė“ ŠMC

Iki gruodžio 1 d. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (Vokiečių g. 2) veikia jaunųjų kūrėjų darbus pristatanti paroda „JCDecaux premija 2019: Ne dėl to, kad kas prašė“.

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 m. įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. „JCDecaux“ įsteigta vienkartinė 4000 eurų dydžio premija tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

Kuratoriai: Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius

Menininkai:
Agnė Jokšė
Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis
Nancie Naive
Arvydas Umbrasas
Gabrielė Vetkinaitė

Kiekviena mintis prasideda kaip tikrovės orientyras ir tik vėliau nugula tarp istorijos trupinių. Ilgainiui visi tampame veikėjais, figūromis ir priežastimis, kuriais nesijautėme savo poelgių metu. Taip prisimename, kad gyvenimas visgi nėra toks paprastas priežasčių ir pasekmių projektas. Du metus iš eilės kuruodami  konkursinę parodą supratome, kad formalūs pretekstai ir racionalūs motyvai nėra svarbiausi veiksniai kažkam atsirasti. Visos idėjos gyvena ilgai dar iki tol, kol tampa mums matomos, ir kelia prieštaringus jausmus savo išnešiotojams.

Ne daugiau, nei reikia, ne vėliau, nei būtina, protu nesuvokiama, bet savaime suprantama – tokių greitakalbių galime griebtis bandydami pasilengvinti gyvenimą. Galima ir skaičiuoti: kaip išpešti bent simbolinės naudos, kai nesiseka jausti nenustygstančios tikrovės džiaugsmo? Poveikio galia – neblogas pleistras. Tačiau kas nutinka, kai net intuityviausias pažinimas paverčiamas instrumentu? Pakliūname į senas kūnų ir įtakos zonų dalijimo pinkles, kuriose vienas kitam visada būsime „kitas“, kūriniams grės klastotės, o bendraminčiams – konfliktai. Tuo tarpu už jų esantys būviai – nei gryni, nei paprasti, bet jų gyvastį palaiko ne vien formali laisvė.

Būtent todėl šioje parodoje norime išryškinti neapibrėžtumą ir jo svarbą. Kūriniai, kuriuos eksponuojame, ištikimi savo asmeniškoms, daugiaprasmėms ar net skaudžioms ištakoms. Jie nenori būti sukonkretinti ar pakinkyti istorijai, net jei suvokia, kad to neišvengs. Menininkų empatija vidinėse arba socialinėse erdvėse įsikūrusiems kūnams ir tyrinėjimai, kaip šie kūnai tampa pozicijomis ir likimais, kyla ne iš tendencijos ar būtinybės, bet iš vidinio poreikio. Tik dabar, dar nepavirtę minties pėdsakais, jų kūriniai gali būti tokie jautrūs ir įžūlūs. Teoriją įprasta suvokti kaip rėmą, sutvirtinantį vietoje nenustygstantį meno kūrinį – tačiau galbūt tokio meno kūrinio stiprybė bei gyvastis ir glūdi tame, kad jam nereikia ramsčio? Pasitikėjimas svarbiau už įtikinėjimus su visa jų žadama nauda. Pasitikėjimas minties, sąmonės ir kūrybos reiškiniais be įtikinėjimų, kad jie tikrai reikalingi.

Kažkada atsirado tai, kas nebuvo nei gyvybiškai, nei ekonomiškai būtina – ir šiandien mes vis dar tęsiame šį impulsą, galintį mus išlukštenti iš lemties ir svetimos valios, leisti neslėpti savo naivumo ir silpnumo, siekiant to, kas neapskaičiuojama. Šitą istoriją rašo neklusnios ir drebančios rankos – ne dėl to, kad kas prašė, bet dėl to, kas gali būti svarbu.

Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius

2019 m. „JCDecaux premijos“ komisija:
meno kritikas Jens Asthoff,
kuratorė bei projektų erdvės “Mimosa House” Londone įkūrėja Daria Khan,
nepriklausoma kuratorė Monika Lipšic.

Organizatoriai: JCDecaux ir Šiuolaikinio meno centras

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

Agnė Jokšė, Miela, drauge, 2019

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai (detalė), 2019

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai, 2019

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai, 2019

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai, 2019

Arvydas Umbrasas, Sapnagaudžiai, 2019

Gabrielė Vetkinaitė, Žinutės, 2019

Gabrielė Vetkinaitė, Žinutės, 2019

Gabrielė Vetkinaitė, Žinutės, 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas (detalė), 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas (detalė), 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas, 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas, 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas, 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas, 2019

Milda Januševičiūtė ir Miša Skalskis, Bejėgis Vaistas, 2019

Nancie Naive, Aš esu Nancie Naive, 2019

Nancie Naive, Aš esu Nancie Naive, 2019

Nancie Naive, Aš esu Nancie Naive, 2019

Nancie Naive, Aš esu Nancie Naive, 2019

Paroda Ne dėl to, kad kas prašė, ŠMC, 2019

Paroda Ne dėl to, kad kas prašė, ŠMC, 2019

Paroda Ne dėl to, kad kas prašė, ŠMC, 2019

Nuotraukos: Inga Jankūnaitė

Apsilankymai: šiuolaikinės skulptūros, objekto ir instaliacijos parodos Vilniaus mieste

Nuo spalio 16 d. tris savaites vienuolikoje įvairiausių Vilniaus miesto erdvių ir pastatų atidaromos šiuolaikinės skulptūros, objekto ir instaliacijos parodos. Tai galerijos (AV17) pristatomas projektas „Apsilankymai“, kviečiantis susipažinti tiek su žinomų, tiek su jaunų Lietuvos menininkų kūryba netradicinėse, šiuolaikiniam menui neįprastose erdvėse.

Skirtingų autorių parodos kuria savitus ryšius su juos supančia aplinka ir architektūra bei siūlo į pastatus ir erdves pažvelgti kitu kampu. Skulptorius Nerijus Erminas pokarinio modernizmo architektūros šedevru laikomuose Kompozitorių namuose pratęsia pastato interjerą ir jame įkuria instaliaciją „Svetainė”, o nuolatines viešųjų Vilniaus miesto erdvių rekonstrukcijas atspindi Džiugo Šukio paroda Sapiegų rūmų parke. Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose gamtos reikiamybę žmogui apmąsto Evelinos Dapkutės šviesos ir garso instaliacijos, o Vilniaus universiteto planetariume atsiduria Tauro Kensmino kosminiai kūnai ir erdvėlaivių fragmentai „Ateities fosilijos”.

Architektūrinių sprendimų nulemtus žmonių ir gyvūnų elgsenos pokyčius parodoje „Nesuplanuota kryptis” reflektuojantis menininkas Danas Aleksa pasakoja: „Vilniaus geležinkelio stotyje pastato vidų apsaugantys tinklai man primena paukščių ornitologijos stotis – abejose pakreipiamas paukščių judėjimas, kuriasi naujos jų skraidymo trajektorijos. Man įdomu, kaip apskritai gatvių išsidėstymas, pastatai ar kiti objektai moderuoja ne tik gyvūnų, bet ir žmonių elgesį.”

Pasak galerijos (AV17) direktorės Kristinos Mizgirytės: „Tik retais atvejais šiuolaikinės skulptūros parodas matome ne meno institucijose. Norisi, jog aktualias temas reflektuojantys kūriniai keliautų į viešas, atviras erdves, kur būtų sutinkami ne tik meno mėgėjų, bet ir atsitiktinių praeivių. Eksponuojami įvairiausių medijų objektai, leidžia žiūrovui pamatyti šiuolaikinės skulptūros įvairovę, o pats projektas kviečia Vilniaus miesto pastatus ir viešas erdves apžvelgti iš naujo.”

(AV17) galerija, įkurta 2011 metais, yra viena iš nedaugelio Lietuvoje veikiančių galerijų, pristatanti išskirtinai šiuolaikinio objekto, skulptūros ir instaliacijos meną. Netradiciškai pristatydama Lietuvos kūrėjų darbus plačiajai visuomenei, galerija siekia kurti palankų lauką šiuolaikinio meno pažinimui bei suvokimui skatinti.

Projekto „Apsilankymai” pristatymas vyks spalio 16 d., 18 val. galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius). Visas tris savaites bus vedamos nemokamos ekskursijos su projekte dalyvaujančiais menininkais ir menotyrininkais. Parodos Vilniaus mieste vyks iki lapkričio 6 d.

Parodos ir vietos:

Danas Aleksa „Nesuplanuota kryptis” – Vilniaus geležinkelio stotis (Geležinkelio g. 16)

Jonas Aničas „Stebėtojai” – Pirklių klubas (Gedimino pr. 35)

Evelina Dapkutė „Ne lauke nelaukia” – Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai (Žirmūnų g. 1E)

Andrius Erminas „Kūnai” – Vilniaus televizijos bokštas (Sausio 13-osios g. 10)

Nerijus Erminas „Svetainė” – Kompozitorių namai (A. Mickevičiaus g. 29)

Tauras Kensminas „Ateities fosilijos” – Vilniaus universiteto planetariumas (Konstitucijos pr. 12A)

Rimantas Milkintas – Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (Saulėtekio al. 5)

Raimonda Sereikaitė-Kiziria „#selfie” – Tarptautinis Vilniaus oro uostas (Rodūnios kl. 10A)

Rafal Piesliak – Valakupių reabilitacijos centras (Vaidilutės g. 69)

Marija Šnipaitė „Lūkuriuojant” – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro kasos (A. Vienuolio g. 1)

Džiugas Šukys – Sapiegų rūmų parkas (Antakalnio g. 17)

Daugiau informacijos: www.av17gallery.com/apsilankymai

Projektą remia: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, JCDecaux.

Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko bendra ekspozicija „Kamertono aidas. Antra dalis“ Palangoje

Nuo spalio 16 dienos Antano Mončio namuose-muziejuje, Palangoje atvira Rosandos Sorakaitės ir Povilo Ramanausko bendra ekspozicija ,,Kamertono aidas. Antra dalis”. Tai vizuali minčių ir idėjų ekspozicija – abstrakti, selektyvi, tačiau gan aiškiai atspindinti autorių kasdienybės vaizdinius, kurie kaip kamertono garso vibracija persekioja kūryboje, keldami klausimus ir reikalaudami nuolatinio įsiklausymo. Tai yra antroji “Kamertono aidas” dalis (pirma bendra paroda vyko 2015 metais Kaune).

Tai dueto paroda, kurioje tapybos kūriniai ir objektai eksponuojami prisitaikant ir papildant vienas kito idėjas bei ieškant naujų, bendrų kūrybinių situacijų.

Kamertonas pasirinktas kaip simbolis, kreipiantis mintis suderinamumo, dermės, harmonijos prasmių linkme.

Apie kūrybą galima kalbėti kaip apie dvasinį, vidinio pasaulio kamertoną, kuris surikiuoja jausenas, būsenas ir idėjas. Kita vertus, kūryba išgrynina vertybes, kurios dėliojasi meno ir buities persipynimo santykyje, lemiančiame gyvenimo pilnatvę.

Rosanda Sorakaitė (g. 1988) yra jaunosios kartos tapytoja, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tapytojos kūryba buvo pristatyta Los Andžele, Niujorke, Londone. Jos tapybai būdingas minimalus, subtilus, fragmentiškas vaizdavimo būdas ir kasdienybės estetika.

Povilas Ramanauskas (g. 1987) yra jaunosios kartos menininkas dirbantis tapybos, instaliacijos ir objekto meno srityse bei dalyvaujantis šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė kūrybos sritis – šiuolaikinės tapybos laukas ir tapybos praplėtimo paieškų strategijos.

Ekspozicija atvira: 2019 10 16 d. – 11 16 d.

Antano Mončio namai-muziejus, S. Daukanto g. 16, Palanga.

Darbo laikas: trečiadieniais – sekmadieniais – 11 – 17 val.

Šeštadienį Paryžiuje atidaryta personalinė Deimanto Narkevičiaus paroda „Fleitininkas“

Nuo spalio 12 d. Paryžiaus šiuolaikinio meno galerijoje „gb agency“ veikia vieno žymiausių Lietuvos šiuolaikinių menininkų Deimanto Narkevičiaus personalinė paroda „The Fifer“ (liet. fleitininkas). Tai jau septintoji personalinė menininko paroda šioje žymioje Paryžiaus galerijoje. Atidaryme šeštadienį apsilankė svarbūs Paryžiaus šiuolaikinio meno lauko atstovai. Praėjusį ketvirtadienį Paryžiaus fotografijos ir judančių vaizdų centre „Le Bal“ vyko susitikimas ir diskusija su menininku, parodyti trys trumpametražiai filmai.

Visą mėnesį veiksiančioje parodoje galerijoje „gb agency“ pristatomas naujausias Deimanto Narkevičiaus darbas – „Fleitininkas“, kuris susideda iš keturių atskirų kūrinių. Vienas iš jų – 1920 m. sukurta nespalvota fotografija, kurioje įamžintas jaunas vyras kareivio uniforma groja fleita blausiai apšviestame kambaryje. Menininkas pasakoja, kad ši fotografija įkvėpė jį sukurti šią seriją. Kareivio fotografiją lydi kompiuterinė manipuliacija, kurioje matome tą patį fleitininką iš už apsnigto lango. Fleitos instrumento vidų atliepianti bronzos skulptūra skatina žiūrovą įsivaizduoti fleitos kuriamas melodijas ar garsus, besiveržiančius už instrumento ribų. Taip pat parodoje – skaitmeninė holograma, kuriame matome paukštį, čiulbantį fleitos garsais. D. Narkevičiaus kūrinyje „Fleitininkas“ dokumentiniai, archyviniai šaltiniai tarsi atgyja, skatina žiūrovą patirti kažką naujo, pačiam įsivaizduoti ir atrasti paslėptus pasakojimus.

Galerijoje taip pat pristatomas naujausias D. Narkevičiaus filmas 3D filmas „Dėmės ir įbrėžimai“. Šis filmas pirmą kartą parodytas 2017 m. Vilniuje, personalinėje parodoje Nacionalinėje dailės galerijoje. Filme aktualizuojamas XX a. 8 dešimt. Vilniaus studentų terpėje įvykęs Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas – išskirtinis, nors visuomenei mažai žinomas, sovietmečio alternatyvios kultūros įvykis. „Dėmės ir įbrėžimai“ šiemet apdovanoti tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje Rastos archyvinės medžiagos prizu („Found Footage Award“). Šis prizas skiriamas su archyvine dokumentine medžiaga dirbantiems režisieriams ir videomeno kūrėjams už išskirtinę kūrybą naudojant ir interpertuojant judančius vaizdus.

Paroda „Fleitininkas“ veiks iki lapkričio 23 d.