Author Archives: artnews.lt

Panevėžio miesto dailės galerija meno mugėje „ArtVilnius 2021“ pristato stiklo menininką Remigijų Kriuką

Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius2021“, vyksiančioje spalio 15–17 dienomis, Panevėžio miesto dailės galerija pristato panevėžiečio stiklo menininko Remigijaus Kriuko kūrybą.

Sostinės „Litexpo“ parodų rūmuose šiuolaikinio meno gerbėjai išvys naujausius menininko darbus, sukurtus jo autorine technologija.

Remigijus Kriukas į „ArtVilnių“ atvyks iš Čekijos, Novy Boro, kur intensyviai kūrė vietinėje stiklo studijoje. Tiesiai iš šio stiklininkų miesto krosnių į meno mugę Vilniuje atkeliaus ir naujausi menininko kūriniai.

„Stiklas – daugiau nei aistra. Jis teka mano venomis“, – sako meninio stiklo kūrėjas.

Remigijus Kriukas prieš porą savaičių grįžo iš Dubajaus, kur prestižinėje pasaulinėje parodoje „Expo 2020“ atstovauja Lietuvai ir mūsų šalies paviljone eksponuoja savo kūrinių ciklą „Dykumos gėlės“.

Remigijus Kriukas – vienas ryškiausių ne tik Lietuvos, bet ir Europos stiklo meno kūrėjų. Nuo 1985 m. aktyviai dalyvauja parodose ir tarptautiniuose simpoziumuose Lietuvoje, Bulgarijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Latvijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kt. šalyse.

Jo autorinių darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Budapešto meno muziejus (Vengrija), Evald Okas muziejus (Haapsalu, Estija), Frauenau stiklo muziejus (Vokietija), K. A. Savitskio galerijos Penzos filialas – Stiklo ir krištolo muziejus (Nikolskas, Rusija), Kuskovo rūmai. Maskva, (Rusija), Lvovo meno muziejus (Ukraina), Lvovo stiklo muziejus (Ukraina), Ningbo stiklo muziejus (Ningbo, Kinija), Rygos stiklo muziejus (Latvija), Rusijos dekoratyvinės-taikomosios dailės ir liaudies meno muziejus (Maskva, Rusija), Suomijos stiklo muziejus (Riihimäki, Suomija).

2000 metais R. Kriukas Panevėžyje įkūrė meninio stiklo studiją „Glasremis“. Jis yra Tarptautinio meninio stiklo simpoziumo „GlassJazz“, rengiamo Panevėžyje nuo 2014 metų, idėjos autorius ir meno vadovas.

2011 m. R. Kriukas išrinktas Metų panevėžiečiu. 2014 m. menininkui už aktyvią kūrybinę veiklą ir šiuolaikinio stiklo meno propagavimą suteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos „Auksinis ženkliukas“. Šiemet jis tapo Panevėžio kultūros ir meno premijos laureatu.

R. Kriuko kūryba tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ pristatoma ne pirmą kartą.

2017-aisiais stiklo menininkų duetas – Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė šioje meno mugėje išrinkti „Žiūrovų rinktiniais menininkais“ (atstovavo Dusetų dailės galerija). 2019 m. R. Kriukas tapo „ArtVilnius‘19“ „Žiūrovų rinktiniu menininku“.

„Panevėžio miesto dailės galerija tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius“ dalyvauja nuo pat 2009 metų, kai šis didžiausias Baltijos šalyse tokio pobūdžio renginys buvo organizuotas pirmą kartą. Galerija jau yra pristačiusi žinomus menininkus: Juozą Lebednyką, Stasį Eidrigevičių, Algimantą Aleksandravičių, Egidijų Radvenską, grupę „Baltos kandys“, Das Vegas (Vygandą Šimbelį), Evaldą Ivanauską, Artūrą Stančiką, Eugenijų Čibinską, Sigitą Laurinavičių, Saulių Saladūną. Mums garbė šiemet pristatyti meninio stiklo grando Remigijaus Kriuko kūrybą“, – sakė galerijos direktorius Egidijus Žukauskas.

 Panevėžio miesto dailės galerijos inf..

 Iliustracijoje: Indrės Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Remigijus Kriukas meno mugėje „ArtVilnius 2021“ eksponuos naujausius savo kūrinius.

„ArtVilnius’21“ kviečia į tradicinį pasivaikščiojimą „Taku“

Šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’21“ nekeičia tradicijos – spalio 15–17 dienomis lankytojus pasitiks skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“. Joje šiais metais savo naujus kūrinius rodys 22 menininkai.

Tarptautinė skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“ – kasmetė šiuolaikinio meno „ArtVilnius“ paroda. Per 12 savo gyvavimo metų stipriai išaugusi ir išplėtusi savo ribas, ši paroda sulaukia ypatingo dėmesio – galerijos joje atranda naujų menininkų, o kolekcininkai – netikėtų kūrinių.

Praėjusiais metais parodos „Takas“ dalyvio, menininko Rafalo Piesliako instaliacija „Sodas“ buvo nupirkta ilgametės renginio mecenatės, advokatų kontoros „Cobalt“ vadovaujančio partnerio Dr. Irmanto Norkaus. Šią instaliaciją jis padovanojo Vilniaus miestui.

Parodą „Takas“ nuo mugės pradžios kuravo menotyrininkė, prof. dr. Raminta Jurėnaitė, vėliau – menotyrininkės dr. Elona Lubytė ir „ArtVilnius“ meno vadovė Sonata Baliuckaitė. Šiais metais „Tako“ vairą perimti pakviestas kuratorius Vytenis Burokas. „Kiekvienas kuratorius turi savo viziją ir, drįsčiau sakyti, skonį. Kadangi „Takas“ yra konkursinė paroda, labai įdomu stebėti, kaip kuratorius jai renka menininkus. Vienais metais patenka vieni, kitais – visai kiti, mums svarbu mugėje parodyti įvairovę, atspindėti meno pasaulyje vykstančias tendencijas“, – sako „ArtVilnius’21“ vadovė Diana Stomienė.

„Takas“ man asocijuojasi su pasivaikščiojimu, žvilgsnio pasikeitimu, taip pat – su kitokiu judėjimo stiliumi ir tempu. Tai kelionė pažintiniu taku, kuriame susidursime su įvairių kartų menininkų kūriniais“, – sako „Takas“ kuratorius V. Burokas.

Parodų ir edukacijos Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorius, vienas iš parodos „JCDecaux premijos“ kuratorių, Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedros dėstytojas, menininkas V. Burokas teigia, kad šiais metais „Tako“ kūrinių – objektų, skulptūrų, instaliacijų ir performansų temos yra labai įvairios. Suverti jas kaip žemuoges ant vienos smilgos nepavyko, taigi paroda tampa ir diagnostiniu įrankiu, kalbančiu apie tai, kas rūpi jų autoriams ir ką jie kūrė pastaraisiais metais.

„Kartu su paraiškomis dalyvauti parodoje menininkai mums siuntė savo naujausių kūrinių aprašymus. Iš jų ir dėliojome tako segmentus, užutėkius, atsiveriančias laukymes ar tankmes. Jose meno gerbėjams atsiveria galimybė patyrinėti, ką per pastaruosius pandemijos metus kūrė skirtingų kartų menininkai. Tai skulptūros, objektai, performansai, šviesos instaliacijomis virtusi, iš įprastinių rėmų išėjusi spalvos lauko tapyba“, – sako parodos kuratorius V. Burokas ir priduria, kad „Take“ eksponuojama tiek skulptorių, tiek ir kitų menininkų kūryba, kuri išsilieja už savojo žanro ribų, virsta erdvinėmis instaliacijomis ar kitaip kelia medžiagiškumo, erdviškumo klausimus.

Parodoje bus pristatyta ir mugės lankytojų itin mėgstama performansų programa, kurioje visas tris mugės dienas bus galima pamatyti įspūdingą Monikos Dirsytės ištvermės ir valios performansą, taip pat Nancie Naive, Gabrielės Vetkinaitės, Edvino Mikulskio pasirodymus. Skirtingi kūrėjai nagrinės populiariosios kultūros ir jos ikoniškumo, individo formavimosi šeimoje ir visuomenėje, lyčių stereotipų klausimus. Vienas iš performansų – Domo Raibio „Padirbtas menotyrininkas“ taps neatsiejama mugės dalimi – menininkas ves performatyvią ekskursiją po mugę, kurioje pasakos išgalvotas istorijas, besirandančias jo galvoje, žiūrint į kūrinius.

„Take“ bus įkurdintas ir Geraširdžio Linkėtojo – menininko Vytauto Viržbicko kūrinys „Nieko švento“. Bus galima pamatyti ir pirmosios bei vienintelės iš Lietuvos menininkų į leidyklos „Thames & Hudson“ knygą „100 Painters of Tomorrow“ – perspektyviausių šiuo metu kuriančių pasaulio tapytojų sąrašą įtrauktos menininkės Kristinos Ališauskaitės naujieną – „Autoportretas košmaras“.

Savo „Vilniaus baziliską“ pristatys skulptorius, instaliacijų ir objektų kūrėjas Tauras Kensminas, o savo transformacijas – Matas Janušonis, šiais metais sukūręs kūrinį „Iškabos“. Neabejotinai daug minčių žiūrovams sukels skulptoriaus Mykolo Saukos „Galvos“, o ir kitų parodos menininkų – Dano Aleksos, Jono Aničo, Evelinos Dapkutės, Tomo Daukšos, Andriaus Ermino, Nerijus Ermino, Domo Ignatavičiaus, Džiugo Karaliaus, Ivetos Laure, Domo Mykolo Malinausko, Živilės Minkutės, Kęstučio Svirnelio, Pauliaus Šliaupos, Dalios Truskaitės, Karolio Vaivados darbai.

Paroda „Takas“ šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’21“ veiks jau nuo šio penktadienio, spalio 15 dienos. „ArtVilnius’21“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, globoja Vilniaus miesto savivaldybė, mecenatė – advokatų kontora „Cobalt“, ypatingasis partneris – „Lewben“.

Iliustracijoje: Tauras Kensminas. Skulptūra Vilniaus baziliskas. Paroda Takas

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai“ NDG

Lietuvos meno kūrėjų asociacija (LMKA) spalio 14 dieną (ketvirtadienį) kviečia į konferenciją „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai”, kuri vyks Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje.

Konferencijoje kviesime diskutuoti apie kūrybos ekonomiką ir meno poveikį visuomenei. Kaip įvertinti menininko ir meno sukuriamo socialinio pokyčio naudą? Ar menininkų sukuriamos kultūros paslaugos skatina ekonomiką, inovacijas ir kaip. Kultūros „nauda” yra apskaičiuojama sumokėtais mokesčiais, sukurtomis darbo vietomis, KKI rodikliais. Kaip apskaičiuoti visas meno misijos dedamąsias, tik ilgalaikėje perspektyvoje išryškėjančius pokyčius? Ir ar juos reikia įvertinti / apskaičiuoti?

Šalies intelektinis kapitalas, netiesioginis kūrybiškumo ir kritinio mąstymo skatinimas ir t.t., tai skaičiais ar rodikliais sudėtingai suskaičiuojami dalykai, bet labai svarbūs visuomenės raidoje, ypač į kasdienį gyvenimą vis labiau smelkiantis įvairiems simuliakrams bei link „žmogiškųjų ribų” artėjant dirbtiniam intelektui. Kaip menininkai patys vertina / supranta jų sukuriamą intelektinę pridėtinę vertę visuomenei?

Filosofų ir antropologų klausime kokiame visuomenės raidos etape šiuo metu esame. Kokia menininko ir meno priedermė šiandienos visuomenėje? Ar menininkas ir menas vis dar reikalingi, o ateityje? Šios ir kitos temos bus aptariamos pirmojoje tokio pobūdžio Lietuvos meno kūrėjų asociacijos rengiamoje konferencijoje.

Konferencijos „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai” programa:

Konferencijos pradžia 10:00 val.:

Jonas Staselis, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas

Daina Urbanavičienė, Kultūros viceministrė

I sesija „Kūrėjas ekonomikai” (10:10 – 12:00 val.)

prof. dr. Jūratė Černevičiutė „Kultūros ir ekonomikos santykis kūrybinėse industrijose: permainos kultūros politikoje”

prof. dr. Rolandas Strazdas „Menininko vaidmuo kuriant „Wow” inovacijas”

Andrea Křístek Kozárová President of IAA Europe (The International Association of Art (IAA) „Skaičiavimo kultūra – vizualaus meno kūrėjo apibrėžimas, padėtis ir išmatuojamas indėlis į ekonomiką”

  1. Vytautas Tumėnas„Dalyvauti etnolukultūrinėje industrijoje: prestižas ar kančia?”

Moderuos Karina Metrikytė

II sesija „Kūrėjas visuomenei” (13:00 – 15:00 val.)

Tadas Šarūnas „Valstybės ir kūrėjų santykiai: neįprastini ar kasdieniški?”

Deimantas Narkevičius „Menininko įvaizdžio kaita – asmeninė patirtis”

  1. Erika Drungytė„Oro pagalvė ar fundamentas? Menininko vieta valstybėje”
  2. doc. Ramutė Rachlevičiūtė„Kritikos vaidmuo meno projektų epochoje”

Renata Jančiauskienė „Maži menininkai mažuose miestuose?”

Moderuos dr. Liutauras Degėsys

 III sesija „Ar visuomenė jau yra menas” (15:30 – 17:30 val.)

  1. dprof. Nerijus Milerius„Kam reikalingas menas?”
  2. Vytautas Rubavičius„Menas medijų kapitalizmo sąlygomis”
  3. doc. Irena Eglė Laumenskaitė„Menininkas – žmogus: kas aš esu?”

Moderuos dr. Rasius Makselis

Po kiekvienos sesijos pranešimų vyks moderuojamos diskusijos tarp pranešėjų bei kviesime įsijungti ir klausytojus (auditorijoje). 

Konferencijos organizatorė – Lietuvos meno kūrėjų asociacija (www.lmka.lt), kurios veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Susitikimų FB renginys: https://fb.me/e/1aPSnyyjd

Registracija:

https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfLEHf_-Ux1Vb6AJ1gtAjKH_-ZCIzlLYO3gPZM3Y0V6WBnHsw/viewform

 

Nidos meno kolonija tęsia Neringos miško architektūros ekskursijų ciklą

NERINGOS MIŠKO ARCHITEKTŪROS EKSKURSIJŲ CIKLAS PIEMENAVIMAS / KRAŠTOVAIZDIS / MENAS / APLINKA / TERITORIJA / VISA SUSIPYNĘ

2021 m. spalio 16, 23, 30 d. 12 val.

Susitikimo vieta:

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija

E. A. Jonušo g. 3

Nida LT-93127

Naujasis „Neringos miško architektūros“ ekskursijų ciklas vyks nuo spalio 16 d. šeštadieniais 12 val.

Šiuo metu vykstant piemenų rezidencijai, pirmosiose trijose ekskursijose daugiausia dėmesio bus skiriama diskusijoms apie piemenavimą ir avių ganymą Kuršių nerijoje. Maloniai kviečiame susipažinti su reziduojančiomis piemenėmis colectivo amasijo, Milda Laužikaite ir Dovile Lapinskaite bei išgirsti apie jų pastarųjų mėnesių patirtį dirbant Neringos kraštovaizdyje ir su juo. Susitikimų metu meninėmis praktikomis užsiimančios piemenaitės papasakos apie konkrečius savo darbų aspektus, susijusius su žemės ūkio, ekonomikos ir teritorijų klausimais, menu, sąmoningu darbo su naminiais ir laukiniais gyvūnais, Neringos miškų ir kopų laukinių augalų fermentavimu bei daugeliu kitų sričių. Kai kurie susitikimai bus organizuojami piknikų forma, kiti – kaip pasivaikščiojimai ar muzikiniai susitikimai.

Dalyvavimas susitikimuose nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas. Išankstinė registracija privaloma el. paštu: neringaforestarchitecture@nidacolony.lt

NMK ragina visus lankytojus būti dėmesingais ir laikytis galiojančių apsaugos priemonių siekiant išvengti Covid-19 plitimo.

Bendras kontekstas:

Birželio pradžioje iš Dzūkijos į Nidą buvo atvežta dailininkės Lauros Garbštienės („Verpėjos“) 30 Škudžių veislės avių banda. Nuo tada avys ganosi specialiose tam skirtose Grobšto gamtinio rezervato teritorijose, o jas prižiūri menininkės ir piemenės Milda Laužikaitė, Kathryn Wood, Dovilė Lapinskaitė ir colectivo amasijo.

Šiame bendrame NMK, Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Dzūkijoje veikiančios menininkų rezidencijų bei projektų erdvės „Verpėjos“ projektas sujungiami kelių skirtingų institucijų tikslai. Vadovaujantis galiojančiais Kuršių nerijos nacionalinio parko natūralių buveinių įvairovės palaikymo nuostatais, Nidos Grobšto gamtinio rezervato pievos – ypač vertinga pievų augalų buveinė – saugomos nuo užžėlimo.

Šioje penkių mėnesių trukmės piemenų rezidencijoje menininkų darbo miške su avimis koncepcija tyrinėjama kaip tam tikra sambūvio forma, avis sykiu pasitelkiant Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtosaugai. Darbas su avimis šiame ypatingame kraštovaizdyje menininkėms suteikia galimybę pasigilinti į nuolatinius kraštovaizdžio, erdvės ir gamtos formavimo bei projektavimo procesus. Avys ganysis pievose, kurios nebus iš naujo apsodintos, taip apgyvendindamos kraštovaizdį ir tapdamos naujomis šios saugomos rekreaciją, miškininkystę bei kultūrines praktikas sujungiančios struktūros bendragyventojomis.

Piemenų rezidencija tęsis iki 2021 m. spalio pabaigos. Ši programa įgyvendinama kaip NMK vykdomo projekto „Neringos miško architektūra“ (NMA) ir platesnio projekto „NERINGA – Lietuvos kultūros sostinė 2021“ dalis.

colectivo amasijo buvo įkurta 2019 m. Meksike, grupės moterų iš skirtingų profesijų sričių ir teritorijų: Verakruso, Oaksakos, Meksikos valstijos ir Meksiko. Piemenavimo patirtį jos pradėjo kaupti Kapuline, kur atliko tyrimus apie bendruomenines žemes ir autonomiją. Kolektyvas klausosi pasakojimų, atsirandančių iš šių veiksmų, taip kurdamos mechanizmą, padedantį pamatyti sistemas, kurios įamžina gyvenimą. Šias dvi menininkes domina galimybė įsitraukti į projektus, kuriuose atskleidžiamas ryšys tarp kasdienės praktikos, teritorijos regeneravimo ir rūpinimosi ja. Kolektyvas atlieka tyrimus norėdamas nustatyti ir žymėti su dykuma susijusias gyvybės formas. Tai leidžia nehegemoniškai matuoti teritorinę degradaciją. „colectivo amasijo” yra bendradarbiavęs su Tamayo muziejumi, Kamias Trienale ir Casa Wabi. Šiuo metu kolektyvas yra MoMA tyrėjų grupės dalis.

Dovilė Lapinskaitė studijavo Goldsmiths universitete Londone, šiuo metu gyvena ir kuria tarp Vakarinių Salų (Škotija), Niukastlo (JK), Londono (JK) ir Lietuvos. Pastaruosius du metus menininkė yra įsitraukusi į 25-ių avių bandos, kurios priklauso menininkei ir verpėjai Sally Tyszko, ganymą ir priežiūrą atokioje Luiso saloje Išoriniuose Hebriduose. Nepriklausoma rašytoja savo darbuose nagrinėja LGBTQ+ archyvus, Queer diasporą, seksualumą ir aistrą. Ji taip pat yra nusipelniusi slemo poetė, apdovanota Kauno menininkų namuose organizuotame renginyje, partnerystėje kartu su Wicked Projects (Berlynas, Vokietija). Piemenų rezidencija, pasak pačios menininkės, yra neįkainojama proga nagrinėti savo pačios ryšį su piemenavimu, susipynusiu su šeimos patirtimis bei klajoklišku gyvenimu Išoriniuose Hebriduose, taip pat – pakviesti žmones prisijungti prie šio pasvajojimo kažkur tarp realybės ir fikcijos.

Milda Laužikaitė gyvena ir dirba tarp Vilniaus ir Margionių kaimo Varėnos rajone, keliuose ūkiuose ir vilkų rezervate, kur įgijo pagrindinių žinių apie naminių bei laukinių gyvūnų gyvenimą ir poreikius. Tiek performansuose ir instaliacijose, tiek muzikinėje kūryboje Laužikaitei itin svarbi gyva improvizacija – nuoseklus planas jai tampa tarsi bauginančia siena, stabdančia spontaniškus kūrybinius procesus. Matyt todėl menininkės kūriniai įprastai randasi bendradarbiaujant su žmonėmis, gyvūnais, augalais ar upėmis – tuo, kas nuolatos juda. Rezidencijos metu Laužikaitė ketina susitelkti į bendrą buvimą su avimis, ieškodama būdų integruoti savo kūrybinius procesus į kasdienę piemenišką rutiną.

Kultūra kaip žurnalas: „ArtVilniuje“ pristatomas naujasis * as a Journal

Spalio 15 d., penktadienį, 15.30 val. šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ Lietuvos kultūros institutas pristato naująjį kultūros žurnalą * as a Journal. Diskusijoje „Kultūra kaip žurnalas“ dalyvauja žurnalo redaktorė Kotryna Lingienė, antrojo žurnalo numerio sudarytojas, menininkas Julijonas Urbonas, žurnalo koncepcijos bendraautoriai menotyrininkas Ernestas Parulskis ir kūrybos komunikacijos konsultantas Dovydas Kiauleikis, Instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė. Pokalbį apie žurnalą kaip kultūros sklaidos, tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo erdvę, jo naudą Lietuvos ir pasaulio kultūros laukui, o taip pat apie pirmųjų dviejų numerių misijas ves žurnalistė Indrė Kaminckaitė. Pokalbio bus galima klausytis ir nuotoliniu būdu instituto „Facebook“ paskyroje.

* as a Journal leidyba – labai ambicingas, bet gerai apgalvotas sumanymas, kuris atliepia Instituto misiją kurti tvarias tarptautines kultūros partnerystes ir taip aktualinti ​Lietuvos meno vertę. Naujasis žurnalas pristato Lietuvos kultūrą, tačiau pirmiausia jis suteikia erdvę geografinių ir politinių ribų nesaistomam kultūros apmąstymui, įvairiapusiam bendradarbiavimui, kūrybinių idėjų mainams“, – sako Instituto direktorė Aušrinė Žilinskienė.

Kultūros žurnalas, kurio pavadinimas kaskart keičiasi

Du kartus per metus anglų kalba leidžiamo * as a Journal pavadinimas keičiasi kartu su konkrečiame numeryje analizuojama tema. Ją išvysto kviestiniai žurnalo sudarytojai, pasitelkdami tarptautinį autorių kolektyvą – menininkus, mąstytojus, tyrėjus, kuratorius ir kitus savo sričių specialistus. Pirmajame numeryje žvaigždutę keičia „miškas“ („Forest as a Journal“ – „Miškas kaip žurnalas“), antrajame – „kosmosas“ („Cosmos as a Journal“ – „Kosmosas kaip žurnalas“). Netruks paaiškės ir 2022-ųjų metų numerių temos.

Žurnalo idėją Institutui padėjo išgryninti didelė profesionalų komanda: filosofas Kristupas Sabolius, menotyrininkas Ernestas Parulskis, kultūros atašė JAV, žurnalistė Gražina Michnevičiūtė, menininkas Julijonas Urbonas, menotyrininkė Jogintė Bučinskaitė, kūrybos komunikacijos konsultantas Dovydas Kiauleikis, taip pat Instituto darbuotojų komanda.

Pamatinį žurnalo dizainą sukūrė „Godspeed Branding“. Pirmojo ir antrojo numerių dizainą išvystė Gailė Pranckūnaitė.

Pirmasis numeris neria į mišką, antrasis – į kosmosą

Skirtingų temų gylį atskleidžia specialiai kiekvienam numeriui pakviečiami temos redaktoriai ir jų suburiamas bendradarbiaujančių autorių kolektyvas. Pirmojo numerio kviestiniais sudarytojais tapo architektų ir tyrėjų duetas Jurga Daubaraitė  ir Jonas Žukauskas, kurie kartu su 26 menininkais, kuratoriais ir tyrėjais iš Estijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos, Vokietijos apmąstė miško temą. Taip žurnalas iš * as a Journal tapo „Forest as a Journal“.

J. Daubaraitė ir J. Žukauskas į mišką kviečia pažvelgti kaip į žmogaus sukonstruotą erdvę, kuri neišvengiamai priklauso nuo jo veiksmų: „Tai nebėra gamta, veikiau infrastruktūra, natūralių sistemų aplinka, kuri yra valdoma, eksploatuojama ir reguliuojama žmogaus intervencijų, technologijų, industrijų, institucijų ir agentūrų“.

Antrasis žurnalo numeris „Cosmos as a Journal“ šiuo metu yra rengiamas ir skaitytojams bus pristatytas lapkričio mėnesį. Šį numerį sudarė Julijonas Urbonas – menininkas, tyrėjas, inžinierius ir Lietuvos erdvės agentūros, atstovaujančios Lietuvai šių metų Venecijos bienalėje, steigėjas. „Cosmos as a Journal“ skiriu kosminės vaizduotės tyrimui, apimančiam itin įvairias temas – nuo nežemiškos komunikacijos, ufologijos, šokio nesvarumo būsenoje, kosminės muzikos, astro-kulinarijos iki lietuviško kosminio identiteto“, – apie sumanymą pasakoja sudarytojas.

Egzotišką temą J. Urbonas nagrinėja drauge su tarptautine kosmoso entuziastų komanda iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Lietuvos ir kitų Žemės planetos kraštų. Žurnalą „Cosmos as a Journal“ planuojama pristatyti Lietuvos nacionaliniame paviljone, Venecijos bienalėje.

Žurnalas jau keliauja po pasaulį

Pirmąjį žurnalo * as a Journal numerį jau gavo virš 100 VIP prenumeratorių visame pasaulyje: festivalių, muziejų ir galerijų kuratoriai, leidyklų atstovai, kultūros žurnalistai ir kiti kultūros lauko profesionalai. Dar tiek pat egzempliorių pateko į žurnalo bendraautorių ir su jais susijusių ekspertų rankas. Vokietijos skaitytojai žurnalą jau gali įsigyti prestižinio Miuncheno meno muziejaus „Haus der Kunst“ knygyne. Pardavimo taškų tinklas Europoje plėsis.

Lietuvoje žurnalu prekiauja MO muziejus Vilniuje. Startavus projektui „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“, žurnalą bus galima įsigyti Kaune, organizatorių prekybos vietose. Netrukus Institutas taip pat pasiūlys galimybę žurnalą įsigyti internetu.

Lapkritį laukia žurnalo pristatymai Kauno bienalėje

Lapkričio mėnesį ketinama abu žurnalo numerius – kiekvieną atskirai – pristatyti specialiuose renginiuose Kauno bienalės metu. Jų metu žurnalo redaktorė, kviestiniai numerių sudarytojai ir žurnalo herojai kvies bienalės lankytojus giliau pažinti miško ir kosmoso temas, pasinerti į kolektyvinius temų apmąstymus.

Dalyvavimas šiuose renginiuose tik su Galimybių pasu, laikantis visų aktualiu metu galiojančių saugumo rekomendacijų.

Lietuvos kultūros institutas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įsteigta biudžetinė įstaiga, savo veikla nuosekliai stiprinanti Lietuvos kultūros vaidmenį pasaulyje. Institutas tikslingai užsienyje pristato Lietuvos kultūrą ir profesionalųjį meną, didina kultūros ir meno kūrėjų, šių sričių specialistų ir organizacijų galimybes tarptautinėje erdvėje.

 

 

Aktualios muzikos festivalis „Gaida 2021“ paskelbė visą programą – ryškių muzikos asmenybių gausa bei individualumo ir kolektyviškumo aspektai

Artėja Tarptautinis aktualios muzikos festivalis „Gaida 2021“. Europos festivalių laureatas, jau 31 kartą organizuojamas didžiausias Baltijos šalyse šiuolaikinės muzikos forumas spalio 20 – lapkričio 7 dienomis publikai pasiūlys išties gausią programą su įžymių muzikos atlikėjų, garsių pasaulio ir Lietuvos solistų, virtuozų pasirodymais bei didelių kolektyvų, orkestrų, ansamblių koncertus, kurie palies šiais laikais aktualius individualumo ir kolektyviškumo aspektus: lyderis ir komanda, kūrėjas ir atlikėjai, solistas ir orkestras arba muzikiniais terminais kalbant „solo – tutti“ ir pan. Festivalio koncertuose nuskambės garsias pasaulio koncertų sales pakerėję, įdomiausi dabarties muzikos kūriniai. Festivalis pristatys net 11 pasaulinių premjerų ir 33 premjeras Lietuvoje, festivalyje viešės trys žymūs kviestiniai kompozitoriai.

Mūsų laikais aktualūs individualumo ir kolektyviškumo aspektai išryškės jau pirmajame festivalio koncerte spalio 20 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje, kuriame pasirodys pasaulinio garso trimitininkas Markus Stockhausen (Vokietija) ir „Grammy“ laureatas – tarptautinėje scenoje plačiai žinomas Estijos nacionalinis vyrų choras. Aukščiausia muzikine kokybe pasižymintis, beveik 50 galingų vyrų balsų vienijantis kolektyvas ir trimito žvaigždė atliks lietuvių kompozitoriaus bei džiazo atlikėjo Tomo Kutavičiaus naujausio kūrinio pasaulinę premjerą. Koncerte taip pat nuskambės pasaulio koncertų sales pakerėję Arvo Pärto, Jameso MacMillano ir kitų autorių kūriniai, tarp kurių – ir Italijoje gyvenančios žinomos lietuvių autorės Justės Janulytės opusas.

Džiazo legendos Viačeslavo Ganelino, vieno ryškiausių Lietuvos sopranų Laurynos Bendžiūnaitės ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas spalio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje pratęs „solo – tutti“ temą. Juo labiau, kad V. Ganelinas (fortepijonas, klavišiniai) pats skambins savo naujausio kūrinio klavišiniams ir orkestrui (2021) pasaulinę premjerą; atlikime dalyvaus ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija). O Lauryna Bendžiūnaitė atliks solo partiją tikru muzikos šedevru vadinamame įžymaus danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno kūrinyje „Let Me Tell You“, kurį pastarąjį dešimtmetį atlieka patys žymiausi pasaulio orkestrai. Koncerto išvakarėse spalio 22 d. įvyks susitikimas-pokalbis su festivalio kviestiniu kompozitoriumi Hansu Abrahamsenu.

Kitaip individualumo ir kolektyviškumo aspektai atsiskleidžia ansambliuose, kur visi – solistai, virtuozai, lygiaverčiai partneriai, tačiau esant poreikiui galintys tapti lyderiais viename ar kitame kūrinyje. Tuo įsitikinti bus galima eilėje kitų festivalio koncertų. Žymiausia Lietuvos mušamųjų grupė „Giunter Percussion“ spalio 28 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengia išskirtinį koncertą, kuriame atliks stulbinančio virtuoziškumo reikalaujančius ir abejingų nepaliekančius garsių kompozitorių kūrinius, dauguma jų Lietuvoje skambės pirmą kartą. Koncerto programą vainikuos JAV gyvenančio garsiausio kinų kompozitoriaus Tan Dun kūrinys „Snow in June“ perkusininkų ansambliui ir violončelei, solistas – vienas ryškiausių šiandienos violončelininkų Gleb Pyšniak.

Visiškai kitoks turėtų būti „Bremen Loudspeaker Orchestra“ (Vokietija) ir „Lietuvos ansamblių tinklo“ koncertas spalio 29 d. Šiuolaikinio meno centre. Čia kolektyviškumo ir individualumo aspektus papildys itin svarbus technologinis dėmuo – prie „gyvų“ atlikėjų prisijungs unikalus garsiakalbių orkestras. Šiame koncerte rengiamos net trys pasaulinės kūrinių premjeros.

Spalio 30 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Naujų idėjų kamerinis orkestras NIKO, pažymintis savo 15 metų sukaktį, pateiks įspūdingą programą „G. A. G. A.“: Gelgotas, Abrahamsen, Glass, Adams. Visiškai naujoje programoje – net trys premjeros Lietuvoje. Publika turės unikalią galimybę pirmą kartą gyvai išgirsti legendinės muzikos įžymybės Philipo Glasso naujausią styginių kvartetą. Koncerte nuskambės ir NIKO meno vadovo Gedimino Gelgoto naujo kūrinio premjera. Koncerto kulminacija – kito įžymaus JAV muzikos korifėjaus Johno Adamso bene garsiausias kūrinys styginiams „Shaker Loops“. Minimalizmo šedevru laikomą pusvalandžio trukmės kūrinį savo jubiliejaus proga NIKO ruošiasi atlikti pirmą kartą.

Spalio 31 d. Nacionalinėje filharmonijoje koncertuos garsi Niujorko mušamųjų grupė „Sandbox Percussion“. Tai bus vienintelis JAV kolektyvo koncertas Baltijos šalyse. „The New York Times“ apibūdintas kaip „įkvepiantis“, o „The Guardian“ kaip „virtuoziškas ir visiškai užburiantis“, ansamblis „Sandbox Percussion“ Vilniuje atliks rinktinę kūrinių mušamiesiems programą, kurioje skambės ir legendinis Steve‘o Reicho „Mallet Quartet“ bei įžymusis Terry Riley „In C“.

Lapkričio 3 ir 4 d. Menų spaustuvėje rengiami du koncertai, kuriuose bus plačiau pristatomi vieni ryškiausių naujosios kartos Europos kompozitorių – Stefan Prins iš Belgijos ir Michael Beil iš Vokietijos, skambės plataus tarptautinio pripažinimo sulaukę šių kūrėjų darbai, o prieš koncertus vyks susitikimai-pokalbiai su šiais kviestiniais festivalio kompozitoriais. Lapkričio 3 d. pirmą kartą Lietuvoje koncertuos bene žymiausias belgų šiuolaikinės muzikos kolektyvas – „NADAR Ensemble“, pagarsėjęs būtent S. Prinso ir M. Beilio kūrinių atlikimais bei pelnęs didžiulį įvertinimą už savo koncertus. O lapkričio 4 d. savo pasirodymą surengs pripažintas lietuvių šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ – visiškai naujoje šio kolektyvo programoje, rengiamoje specialiai festivaliui, skambės kiti nemažiau įspūdingi M. Beilio ir S. Prinso kūriniai bei Mykolo Natalevičiaus pasaulinė premjera.

Festivalio „Gaidos“ finaliniai koncertai vėl pasiūlys įspūdingas scenines solistų ir orkestrų akistatas. Pasaulio koncertų sales užkariavęs, vienas ryškiausių šiandienos pianistų Lukas Geniušas lapkričio 6 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengia neeilinę premjerą Lietuvos publikai. Su Modesto Pitrėno diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru pianistas atliks naujausią legendinio JAV kompozitoriaus Johno Adamso koncertą fortepijonui „Must the Devil Have All the Good Tunes?“. Taip pat koncerto programoje – teatrališkas ir džiaziškas įžymaus vokiečių menininko, režisieriaus ir kompozitoriaus Heinerio Goebbelso kūrinys iš ciklo „Surogate Cities“ bei dvi lietuvių autorių pasaulinės premjeros.

Festivalio uždarymo koncertas lapkričio 7 d. Valdovų rūmuose pasiūlys klausytojams susitikimą su publikos numylėtiniu, „Grammy“ nominantu Andriumi Žlabiu, kuris drauge su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru atliks nuostabaus grožio ispanų kompozitoriaus Luiso Gustavo Prado fortepijoninį koncertą – tai itin laukiama premjera Lietuvoje. Taip pat vakaro programoje – Niujorke gyvenančios ir platų pripažinimą pelniusios lietuvių kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės naujausio kūrinio orkestrui pasaulinė premjera bei įžymaus danų kompozitoriaus Hanso Abrahamseno ir vokiečių autoriaus Michaelio Beilio kūrinių premjeros Lietuvoje. Orkestrui diriguos maestro Robertas Šervenikas.

Festivalis „Gaida“ jau senokai neįsivaizduojamas be elektroninės muzikos ir įspūdingų audiovizualinių pasirodymų. Šiemet festivalis skiria net tris vakarus įžymioms elektroninės muzikos individualybėms, kurių koncertai vyks Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Spalio 22 d. savo naują projektą UNIEQAV pristatys Vokietijos elektroninės muzikos ir vizualaus meno įžymybė Alva Noto, jam talkins žinomas japonų video menininkas Ken Niibori. Spalio 23 d. su savo naujausiu audiovizualiniu pasirodymu sostinėje viešės žymi britų elektroninės muzikos grupė „Plaid“, globojama garsiosios įrašų kompanijos „WARP Records“. O lapkričio 5 d. įvyks britų elektroninės muzikos ikona vadinamo „Actress“ išskirtinis pasirodymas. „Actress“ – puikiai žinomo elektroninės muzikos atlikėjo Darreno J. Cunninghamo sceninis vardas, užkariavęs didžiausius elektroninės muzikos klubus ir festivalius.

Europos festivalių laureatas („EFFE Laureate“), Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida 2021“ rengiamas spalio 20 – lapkričio 7 d. Vilniuje. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio programa – www.gaida.lt

LXIX Vilniaus aukcione brangiausiai parduoti P. Kalpoko, A. Veščiūno, J. Rimšos tapybos darbai ir J. Kėdainio skulptūra

 Praėjusį penktadienį, spalio 8 d., sostinės galerijoje „Kunstkamera“ įvykusiame LXIX Vilniaus aukcione dalyvių geidžiamiausiais įsigyti kūriniais tapo dailininko Jono Jukonio (1911–1988) kūrinys „Vilniaus senamiesčio stogai“ (XX a. 8–9 deš.), Algio Skačkausko (1955–2009) „Vyskupas ir karvė“ (1993), skulptoriaus Juozo Kėdainio (1915–1998) darbas „Sėdintis vyras“ (1962–1968) ir, žinoma, pagrindinis „intrigantas“, – tapytojo Petro Kalpoko (1880–1945) drobė „Peizažas“ (1908). Pastarasis tapo ir brangiausiai aukcione parduotu lotu.

„Kaip ir reikėjo tikėtis, šiame aukcione išsipildė visos prognozės, o tai reiškia, kad nepaisant sudėtingo laikmečio, meno rinka stabilizavosi ir, galima sakyti, grįžo į buvusio įprasto gyvenimo vėžias. Rezultatai rodo, kad aukciono dalyviai vienodai domėjosi tiek lietuvių, tiek išeivijos daile ir grafika, galbūt kiek didesnio dėmesio šįkart sulaukė litvakų dailės kūriniai ir tai, žinoma, džiugina“, – teigia Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.

Iš viso aukcione parduota daugiau kaip 40 proc. kolekcijos lotų, o jų kainos vidutiniškai kilo apie 34 proc. Tarp brangiausiai įvertintų ir parduotų LXIX Vilniaus aukciono kūrinių tradiciškai vyravo tapyba: tai – P. Kalpoko „Peizažas“, kurio pradinė kaina kilo daugiau kaip dukart – iki 27,5 tūkst. eurų, Jono Rimšos (1903–1978) kūrinys „Pajacas“ (XX a. vid.), paduotas už 4,8 tūkst. eurų, bei Alberto Veščiūno (1921–1976) drobė „Peizažas“ (XX a. II p.), kurios kaina taip pat kilo daugiau nei dukart – iki 3,6 tūkst. eurų. Nuo jų nedaug atsiliko ir dailininko Adomo Galdiko (1893–1969) „Natiurmortas su pajaco kauke ir kanklėmis“ (193[9?]), parduotas už 3,4 tūkst. eurų.

Pasak S. Skaisgirytės-Makselienės, atsitiktinumas ar ne, bet taip jau sutapo, kad brangiausiai parduotų kūrinių ketvertuke – du peizažai ir du pajacų, klounų, cirko tematiką plėtojantys kūriniai, beje, jungiantys ir dviejų skirtingų kartų kūrėjus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, gana aktyvi kova vyko dėl aukščiausia pradine kaina įvertinto P. Kalpoko „Peizažo“, tačiau varžytuvėmis jį aplenkė dar trys kūriniai. LXIX Vilniaus aukciono dalyviai labiausiai varžėsi dėl dailininko J. Jukonio kūrinio „Vilniaus senamiesčio stogai“, kurio kaina kilo bene triskart iki 1,15 tūkst. eurų. Ne vienas aukciono dalyvis norėjo įsigyti ir J. Kėdainio skulptūrą „Sėdintis vyras“, kurios kaina kilo bene 2,5 karto – nuo 0,9 tūkst. iki 2,25 tūkst. eurų. Lygiai tiek pat kilo ir A. Skačkausko tapyto kūrinio „Vyskupas ir karvė“ vertė – jis parduotas už 1,2 tūkst. eurų.

Be jau paminėtų lotų, LXIX Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – Kazio Šimonio (1887–1978), Dalios Kasčiūnaitės, Virgio Rusecko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Jokūbo Bunimovičiaus (Jacques Bunimowitsch, 1859–1900), Makso Bando (Max Band, 1900–1974) ir kitų gerai žinomų autorių darbai.

Kitas Vilniaus aukcionas vyks šių metų pabaigoje Tolerancijos centre. Jo meno vertybių rinkinys bus formuojamas iki lapkričio 6 dienos.

FAKTAI IR SKAIČIAI

27 500 – tiek eurų kainavo brangiausiai aukcione parduotas kūrinys – dailininko Petro Kalpoko „Peizažas“

100 – tiek eurų kainavo pigiausias LXIX Vilniaus aukciono lotas – fotografo Gurij Kateščenkos (1910–1983) sukurtas atvaizdas „Medžiai dingusioj saloj prie Trakų pilies“ (~1959)

1 760 – tiek eurų vidutiniškai išleido vienas LXIX Vilniaus aukciono vertybes įsigijęs dalyvis

34 – tiek procentų vidutiniškai kilo vieno LXIX Vilniaus aukcione parduoto loto pradinė kaina

43 – tiek lotų parduota iš viso LXIX Vilniaus aukciono rinkinio

Iliustracijoje: Petras Kalpokas-Peizažas (1908)

„Art After Hours“: darbo valandos baigėsi, užsukite į galerijas

Dienomis – didžiulė meno dozė „ArtVilnius‘21”, o vakare, iki pat nakties – atviros Vilniaus miesto galerijų durys. Meno gerbėjai spalio 15 dieną, penktadienį, kviečiami į galerijų festivalį „Art After Hours“, kurio metu iki vėlumos bus atvertos meno erdvių durys, vyks susitikimai su kūrėjais, ekskursijos po parodas.

 Festivalyje „Art After Hours“ dalyvausiančias Vilniaus meno erdves atrinko renginio kuratorės Sonata Baliuckaitė ir Gabija Tarabilda. Svarbiausias atrankos tikslas – galerijas, meno erdves ir menininkus sujungti į vieną kokybiško turinio vakarą, kuriame žiūrovai dalyvaus nemokamai.

„Renginio „Art After Hours“ datą ir koncepciją derinome prie šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius’21”, – teigia mugės meno vadovė ir viena iš „Art After Hours“ kuratorių Sonata Baliuckaitė. – Į mugę kasmet atvyksta daug lankytojų iš kitų Lietuvos miestų, užsienio, taip pat tarptautinių kolekcionierių ir meno kritikų, žurnalistų. Norime, kad iš Vilniaus jie išsivežtų gerą emociją ir įspūdį ne tik apie mūsų miestą, bet ir apie meno erdves, galerijas, jose vykstantį gyvenimą“.

„Tokie festivaliai pritraukia daugybę žmonių, o miestas tampa kultūros ir išskirtinių renginių epicentru. Atvykusiems galerininkams iš užsienio šis vakaras yra ne tik puiki galimybė užmegzti bendradarbiavimą su mūsų miesto galerijomis, bet ir keliaujant festivalio maršrutais, pažinti Vilnių“, – teigia renginio kuratorė Gabija Tarabilda.

Vilniaus Užupio rajonas naktinėtojus pasitiks net trimis parodomis. „AP Galerija“ kviečia į Danguolės Brogienės tekstilės parodą „Mėlynos mintys“, o menininkės Kristinos Norvilaitės galerijoje bus galima panerti į jos psichologinę, filosofinę ir edukacinę parodą „Užmiršti sapnai“. Užupio meno inkubatoriuje susitikti kviečia fotomenininkai Tadas Kazakevičius, Artūras Morozovas ir Paulius Zavadskis. Jų grupinė paroda „Po mišių“ atskleidžia jaudinančias sekmadienių akimirkas iš Lietuvos bažnytkaimių.

Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka“ pristatys grupinę instaliacijų ir įvietinto meno parodą „Įvykio vieta“. Joje dalyvaujantys menininkai Andrius Erminas, Rimantas Milkintas, Nerijus Erminas ir Danas Aleksa dabartį suvokia per nevienodos trukmės nugyventą laiko distanciją, kurią veikia laikmečių progresas, sociokultūrinė patirtis, artimos ateities nuojautos ir mėginimai prisitaikyti prie kintančio laiko.

Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerija „Artifex“ lankytojus pasitiks su paroda „Intuityvios instrukcijos“ ir Donato Norušio kūriniais, kurie istorijas pasakoja, pasitelkę

garso fizikines savybes. Specialiai „Art After Hours“ festivaliui menininkas rengia garsų, vibracijų ir dažnių performansą. Galerijoje AV17 bus atidaryta jaunosios kartos skulptoriaus Tauro Kensmino paroda „Kritinė riba“, kuri pristatys per pastaruosius keletą metų sukurtus menininko objektus, kalbančius apie neišvengiamus mūsų pasaulio pokyčius.

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos projektų erdvėje, galerijoje „Atletika“ ir kultūros komplekse „Sodas 2123” vyks tarptautinio kongreso „Tirti ar netirti post-disciplininėje akademijoje?“ pasirodymai. „Atletikoje“ savo performansus pristatys Robertas Narkus, Anastasia Kolas, Raivo Kelomees, Hardi Kurda ir Raminta Naujanytė. „Sodas 2123” kviečia į tarpdisciplininio meno kūrėjų Vytauto Gečo ir Marijos Puipaitės, Akvilės Anglickaitės, Austėjos Platukytės, Jelenos Škulienės, Laimos Kreivytės, Vitalij Červiakov, Gabrielės Gervickaitės ir kitų menininkų-tyrėjų-doktorantų atviras studijas.

Galerija „Vartai“ savo duris festivaliui atveria kartu su paroda, skirta žymaus Lietuvos modernizmo menininko Antano Mončio šimtosioms gimimo metinėms atminti. Galerijoje „Meno niša“ vyks Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatų Rūtos Katiliūtės ir Vladimiro Tarasovo paroda „Kažkas atsitiko“.

Pagrindinėje Šv. Jono gatvės galerijos salėje rasite grupinę individualistų parodą „Netobulas sodas“. Parodą inspiravo bulgarų kilmės prancūzų filosofo Cvetano Todorovo knyga „Netobulas sodas: humanizmo palikimas“. Galerijos požemiuose – Rūtos Matulevičiūtės paroda „Atlantida“. Vytauto Kasiulio dailės muziejus kvies į Vokietijoje gyvenančios ir dirbančios Patricijos Gilytės parodą „Žemės nėra“.

Galerijoje „Kairė-dešinė“ Vilniaus grafikos meno centre vyks Lietuvos grafinio dizaino kūrėjo Antano Kazakausko paroda, Pamėnkalnio galerijoje – personalinė japonų menininkės Rieko Koga kūrybos paroda, galerijoje „Morka“ – Aglaja Ray paroda, energijos šėlsmas, laisvės šokis su voleliais, teptukais ir purškiamų dažų flakonais – „Struktūros“.

Nepriklausoma eksperimentinė erdvė, galerija ir bendruomenės klausykla „8 akys ir ausys“ Vilniaus Naujamiestyje lankytojams pasiūlys ateistinį žaidimą religinėmis idėjomis – tapytojo Kipro Černiausko parodą „Išverstas šventumas”. Tikrai verta užsukti ir į visą parą veikiantį MO muziejaus skulptūrų sodą. Čia rasite Nacionalinės premijos laureatų kūrinius.

„Art After Hours“ – unikali galimybė per vieną vakarą aplankyti Vilniaus meno erdves ir galerijas. Festivalį finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Renginys nemokamas, daugiau apie jį rasite www.artafterhours.lt

Iliustracijoje: Galerija ARKA. Art After hours organizatorių nuotr.

Mónica Mays paroda „Bukolinė gauja“ Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje

Iki spalio 18 d. Vilniaus Šv. Mergelės Marijos bažnyčios pastate (Savičiaus g. 15, Vilnius) veikia menininkės Mónica Mays paroda „Bukolinė gauja“. Paroda yra nepriklausomo, ne pelno siekiančio meno, rezidencijų ir edukacijos centro Rupert viešosios programos „Magija ir ritualai“ dalis. 

Parodoje „Bucolic Gang“ (liet. „Bukolinė gauja“) menininkė naudojasi neobaroko potencialu, kuriame botanikos pasakojimai aktyvuoja persipynusias perspektyvas ir išblukina aiškiai nubrėžtas pasaulių ribas. Tokiu būdu kvestionuojamos nusistovėjusios tapatybės, vietoje kurių siūlomas kūrybingas neapibrėžtumas.

Parodoje pristatomos skulptūros sukurtos iš elementų surinktų Vilniaus apylinkėse: botaniniai atspaudai ant gyvūnų odos, išmesti buities daiktai, deformuoti kryžiai ir barokinės graviūros iš vietinių bažnyčių. Jų formos naudoja anamorfozę – optinį prietaisą skirtą vizualizuoti iškreiptus vaizdus, kurie yra matomi tik iš specifinio žiūros ar atspindėjimo kampo. Šitie “sugedę” prietaisai yra pristatomi parodos erdvėje, barokinės bažnyčios ir buvusio sovietmečio sandėlio kontekste. Šios patalpos pilnos freskų, kurios gana neįprastai padalintos pusiau betoninėmis grindimis.

Mónica Mays (Ispanija/JAV/Nyderlandai) gyvena ir dirba Amsterdame ir Madride. Tirdama kosmologinio ryšio formas, Mónica Mays savo praktikoje kuria naują santykį su amatais ir kultūrine atmintimi. Plevenančių ir keliaujančių istorijų persmelktos medžiagos, pasakojančios apie globalią cirkuliaciją ir resursų paskirstymą, susilieja su pramanytais, liaudies pasakojimais ir surankiotais namų daiktais, tokiu būdu sukuriant darbų rinkinius kuriuose susiduria praktika, tradicija ir medžiagiškas įgalinimas. Mónica naudoja liaudies ornamentus ir buitinius artefaktais kaip nebylios, nesuprantamos kalbos formas, kurios perduoda nereguliarias ir nutylėtas jų gimimo istorijas. Polifoninių kompozicijų ir magiškojo realizmo pagalba jos skulptūriniuose objektuose ir perfromatyviuose darbuose atskleidžiama botaninė dekolonizacija, iki-patriarchalinės mitologijos ir neobarokas.

Parodos kuratorius: Tautvydas Urbelis

Dizaineriai: Nerijus Keblys ir Mantas Rimkus (TAKTIKA studio)

Parodos architektas: Artūras Čertovas

Parodos koordinatorė: Gabrielė Marija Vasiliauskaitė

PARODOS EKSKURSIJOS:

 Spalio 12 dieną, 18:00 ( su Tautvydu Urbeliu). Ekskursijos kalba: LT

Spalio 13 dieną, 18:00 (su Þórhildur Tinna Sigurðardóttir). Ekskursijos kalba: EN

Spalio 16 dieną, 18:00 (su Þórhildur Tinna Sigurðardóttir). Ekskursijos kalba: EN

Įsivaizduokite, kad atsidūrėte žaliuojančioje lygumoje. Mirguliuojanti šviesa glosto jūsų odą, kol dairydamiesi pastebite, kad ši lyguma ypatinga – be horizonto ir be jokių išskirtinių formų. Ji begalinė ir nežemiška. Jaučiatės šiek tiek apsvaigę, su kiekvienu įkvėpimu gilėja jūsų kvėpavimas, o kūną persmelkia stiprėjantis bendrumo jausmas. Keista, bet buvimas beribiame ir beformiame pasaulyje ramina. Kol dairotės, bekūnis balsas jums pakužda, kad ši lyguma – tai pereinamoji erdvė tarp dviejų pasaulių. Vienas pasaulis ką tik baigėsi, o kitas dar neprasidėjo. Pasikeitimas įvyko nepastebimai; vienas pasaulis užleido vietą kitam, kaip ir daugybę kartų prieš tai. Per visišką atsitiktinumą jūs atsidūrėte pačiame pokyčių viduryje.

Jau kurį laiką esate lygumoje. Jaučiate, kaip jūsų kūnu – vieninteliu objektu visoje erdvėje – teka laikas, o nežemiškoji lyguma palengva ima įgauti formą. Materija mainosi, sukasi ir raibuliuoja. Pastebite, kad naujoji erdvė esti labai išraiškinga. Nepaisant to, jos negalima priskirti konkrečiai vietai, laikotarpiui ar kultūrai. Iškalbingi ornamentai, vaizdingos formos ir ryškūs linkiai stimuliuoja jūsų jutimus, bet suvokimas trūkinėja bandant priskirti patiriamą realybę kokiai nors kategorijai. Ši realybė priklauso naujam pasauliui. Su didžiu lengvumu suprantate, kad jūs taip pat esate jo dalis. Jūsų oda, ilgiausią laiką buvusi tik porėtu barjeru tarp jūsų ir pasaulio, dabar išmarginta skirtingais augalų raštais tęsiasi ir susilieja su jus supančiais neįprastais objektais. Jūs pražystate, kaip žydima tik paauglystėje.

Visas nerimas dėl pasaulio pabaigos jau išnyko. Dabar mokotės gyventi realybėje, kur dalijimasis bendra oda yra ir nežodinės komunikacijos praktika. Kiekvienam pasauliui būdingi saviti bendravimo būdai, o šis atrodo linkęs dalytis ir būti dalijamas. Iš visų aplinkos trūkių ir plyšių sunkiasi kūniškumo jausmas. Jūsų patirtis tampa panaši į pirmykščių rankiotojų: pasineriate į aplinką, kuri duoda, nereikalaudama atsilyginti. Tačiau vis tiek atsilyginama kiekvienu prisilietimu, krimstelėjimu ir bendru buvimu pasaulyje.

Jūsų kūne kyla jaudulys, vedami sąlyginio reflekso išsitraukiate išmanųjį telefoną, atsidarote fotografavimo programėlę ir nukreipiate objektyvą į vieną iš jus supančių objektų. Programėlės dirbtinis intelektas, išmokytas atpažinti daiktus, praneša, kad tai „šuo“. Bet jūs aiškiai matote, kad tai anaiptol ne šuo. Tai kažkas kita, tačiau jūs negalite pasakyti, kas. Kaip ir programėlė, kalba sutrinka susidūrusi su nežinomybe. Technika prarado gebėjimą pasakoti pasaulį.

Išjungiate telefoną ir įsižiūrite į juodą ekraną. Neskrodžiamas šviesos, jis atspindi naujai atsiradusį pasaulį. Iškreiptas atspindys atskleidžia nematytus vaizdus ir realybės plyšius, kurie šiaip liktų nematomi. Ornamentai, raštai ir raižiniai liejasi ir perpildo ekraną, trindami ribas tarp atspindžio ir tikrovės.

Šį tekstą parašė Tautvydas Urbelis, galvodamas ir jausdamas kartu su Mónica Mays, Federico Campagna, Silvia Federici, išmaniaisiais telefonais, entelechija (Jane Bennett), Marija Gimbutiene, Lietuvos mitologija ir geografija, Édouard’u Glissant’u, dirbtiniu intelektu, Marku Fisheriu, valgykloje „Chačapuri“ (Sodų g. 7, Vilnius) Mónicos papasakota istorija, Isabelle Stengers, Alice Bucknell instagramo istorija (nebeprieinama), Octavia Butler, Maria Lugones, Kaylos Anderson šliužais, Rupertu (ir kaip efemerišku asmeniu, ir kaip institucija) ir daugeliu kitų, kurie nepanoro būti prisiminti. Jie visi paliko pėdsakus tekste ir darbuose.

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Šiluvos šventovėje – stebuklo ir šiandien kuriančio žmogaus dermė

Viščiukus esame linkę skaičiuoti rudenį, todėl tokį spalvingą laiką prasminga pažvelgti į vasarą, kuomet tikėjomės, jog pandemijos bangos nuslūgs, nors jas, tiesa pakeitė kitos – karščio bangos. Tad vasara buvo pripildyta ne tik karščio, tačiau įvairiausių skirtingų festivalių, kultūros ir ne tik renginių. Tarsi po pandeminės stagnacijos žiūrovai ir organizatoriai mėgintų prisivyti praėjusius karantininius mėnesius ir užbėgti už akių, tikėtina, jau į nugaras alsuojančiam karantinui. Todėl, rodos, natūralu, kad perteklius skirtingų kultūrinių ir ne tik renginių bei veiklų, pripildė žmogaus kasdienybę tiek, jog mažai kas bestebino, o kartais tiesiog buvo plaukiama pasroviui tarp paplūdimio ir festivalio, tarp galerijos ir teatro, tarp kavinės ir vakaro prie ežero.

Tačiau yra vietų, kuriose kūrybos procesas įgauna kitokią prasmę ir nėra pavaldus pandemijos ar kitoms baimėms. Jau karantino laisvėjimo metu pradėti žymėti „Gyvosios piligrimystės“ maršrutai atvedė į Šventovę, atvedė į Šiluvą. Todėl natūralu, jog šis kelias buvo pratęstas iki kultūrinės bei kūrybinės realybės. Šiluva yra kupina, ir kupina ne tik pavienių renginių, tačiau konceptualios kūrybinės būties. Buvimo kartu su atvykusiais, buvimo vienas su kitu, drauge esant tokiems atributams kaip malda, šviesa, viltis, tikėjimas. Visų tų žmogui svarbių reiškinių, kurie kartais, tikėtina, jog per klaidą buvo priskiriami silpnumui, tačiau būtent šiandien, kaip niekad, yra reikalingi.

Pastebėtina, jog kūrybos aktas, gebėjimas prisidėti prie Dieviškosios kūrybos ir šiam reiškiniui leidus skleisti regimojoje tikrovėje, suteikia žmogui ne tik savotišką galią, tačiau ir papildo jo dvasinio išgyvenimo pagrindą. Filosofas Antanas Maceina savo tekste „Dievas ir Žmogus“ teigia, jog būtent kūryba ir atskleidžia žmogaus kelią, jo santykį, o tiksliau esatį iš Dieviškosios kilmės: „Iš tikro kūryba dar labiau atskleidžia žmogaus galią ir jo dieviškąją kilmę, negu pažinimas. Pažinimas eina daugiau, kaip sakėme, į išviršinį pasaulį. Kūryba tuo tarpu daugiau atpalaiduoja išvidines žmogaus dvasios sritis. Iš savo kūrinių žmogus prabyla pačiomis savo gelmėmis.“[1] Kūryba yra savotiškas mediatorius, tarpininkas jungiantis regimąjį ir neregimąjį pasaulį, nes dažnai gimstanti kaip idėja, mintis, vienoks ar kitoks dvasinis aktas, realizuojasi per regimybę, materialią būtį. Tai nėra tapatu pažinimui, tačiau gali vesti jo link. Pažinimui galima suteikti dokumentacijos aliuziją – jis aprašo, apžvelgia tai, kas jau yra, kūryba ne tik sukuria kažką, ko galbūt nėra, tačiau leidžia pajausti tai, kas nepažinu. Pamatyti tai, kas akimis gali būti nematoma. Todėl krikščioniškame pasaulyje išgyvenama neregimosios tikrovės artumas per regimybę, kuri prisotinta dvasinės prasmės.

Būtent toks regimybės išgyvenimas per dvasinę prasmę materializuojasi Šiluvos šventovėje. Šis procesas vyksta keliais lygmenimis. Pradedant fizine ir dvasine piligrimyste, kuri, rodos tetrunka keliolika kilometrų, tačiau prasmingai atveda į šventovę. Penki „Gyvosios piligrimystės“ maršrutai išminti, sužymėti ir veda link Šiluvos. Šį dvasinį gamtos pripildytą potyrį pakeičia žmogaus kūrybos paliestas miestelis. Architektūros kūriniai – nuo Vėlyvojo baroko ir Tomo Podgaiskio skulptūrų Bazilikoje bei modernistinės Antano Vivulskio Apsireiškimo koplyčios iki šiuolaikinio meno bienalės, kuri jau antrą kartą paliečia Šiluvą. Tačiau menas ne tik paliečia vietą, bet ir meno kūrėjai tampa paliesti Šiluvos, todėl nenuostabu, jog Apsireiškimo stebuklu garsėjančioje Šiluvoje šiemet bienalės tema yra „Paliestoji žemė“. O Šiluvos žemę fiziškai šiemet palietė arba dar palies apie trisdešimt menininkų iš viso pasaulio, kurie kūrė liepos mėnesį simpoziumo metu bei rugpjūtį, o jų dalis jų prisilietimo ženklų lieka Šiluvoje. Beje, žinia sklindanti iš Lietuvos ir Šventovės ne tik sukvietė menininkus į taškinį vasaros momentą būti Šiluvoje, tačiau taip pat nukeliavo į kitas šalis, kuriose kuriama būtent Šiluvos bienalės ir „Paliestosios žemės“ tema – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki kaimyninės Ukrainos.

Prisilietimai išgyvenami ne vien šiuolaikinio meno, performanso ar hapeningo pavidalais, tačiau ir sintezėje su muzika bei vietos pažinimu, todėl liepos 24 d. Šiluvoje vyko Bažnyčių naktys. Jų metu Šv. Mišiose gaudė „Šatrijos“ choro balsai, vakare vyko ekskursijos, Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikoje panirome į muzikos valandą bei gaudžiančius argonus. O taip pat visomis liturginėmis spalvomis nušvito baltoji Apsireiškimo koplyčia.

Tiesa, jog Šiluvoje gimsta ne tik menas, tačiau ir teologinės bei turizmo mokslinės minties vaisiai, dar birželio mėnesį įvykusi tarptautinė konferencija, kurios metu su tyrėjais diskutuota piligrimystės ir religinio turizmo klausimais. Tad Šiluvos šventovėje Stebuklas glaudžiai siejasi su žmogiškąja kūryba ir padeda šiai atsiskleisti. Šioje vietoje atvykusius turistus kviečiame tapti piligrimais, o piligrimus – gailestingumo žmonėmis. Nes Šiluvos šventovėje svarbu yra ne tik pažinimas, tačiau ir kūryba, todėl drauge kuriame – santykį su mokslu, su šiuolaikiniu menu, santykį su muzika, su šviesos žaismu, su šokiu, teatru, o svarbiausia, santykį su vienas kitu. Spalvingą veiklomis vasarą rugsėjo pradžioje vainikavo Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai, kuriuos dar kartą buvo išjausta, jog Šiluva, piligrimystė bei keliai į šventovę ne tik neužaugo piktžolėmis, tačiau yra gyvi savo ir mūsų kasdienybėje.

Laukiame atvykstant į Šiluvos šventovę ir ją patiriant visomis įmanomomis priemonėmis bei prasmėmis. Visą informaciją apie pamaldas, lankytinas vietas, „Gyvosios piligrimystės“ maršrutus, piligrimų centro darbo laiką bei renginius galite rasti www.siluva.lt bei socialinio tinklo Facebook paskyroje „Šiluvos šventovė“.

VšĮ Šiluvos piligrimų centro informacija

[1] Maceina Antanas. Dievas ir žmogus, p. 51.

Iliustracijoje: Apšviesta Apsireiškimo koplyčia. Foto Laima Siliūnaitė