Tik nenusigąskite – Artnews.lt neužvers savo skaitmeninių akių. Priešingai – jos ims mirksėti dar tankiau, o gal net pakeis spalvą. Po daugiau nei trylikos metų nuotykio kuriant šį reiškinį, kurį dabar žinome Artnews.lt vardu, palieku redaktorės poziciją, užleisdama vietą...

Lauros Kaminskaitės parodą norisi recenzuoti jos pačios žodžiais, pradedant nuo labiausiai rūpinčio klausimo: kaip atrodo žodžių bučinys („Abstraktuolis“, 2015)? Turbūt panašiai kaip skamba melodinga baladė ištuštėjusiame vestibiulyje. Bučinius, kaip ir balades, vertiname...

Per visą pasaulį nuvilnijusio masinio protesto prieš anti-juodą rasizmą, kilusio po gegužės 25 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose policijos pareigūnų įvykdytos juodaodžio George Floydo žmogžudystės, nuotaikos vis dar aidi šiandien ir, ko gero, dar ilgai aidės. Vien protestuose...

Prieš apsilankant Lietuvos paviljone, keli pirmieji jame spėję pabuvoti žmonės kartojo kaip vienas: „Verkiau. Verkiau kaip senai to nedariau“. Keista, pamaniau – juk šis paviljonas lyg ir nebuvo skirtas graudinti, o jį pristatantys vaizdai atrodė šmaikštūs, net komiški....

2018 m. birželio pabaigoje Vilniaus savivaldybė paviešino savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą Vilniaus Reformatų skvero atnaujinimo projektą ir informaciją apie su rangovu UAB „Eikos statyba“ pasirašytą sutartį, pagal kurią jau 2018 m. vasarą ketinta...

Kažkas sukūrė tinklalapį #akadespaslaptis. Iš tamsiai mėlyno ekrano, tarsi iš kapo, ėmė veržtis raidės, žodžiai, sakiniai, po truputį, likdami lyg po vandeniu, šnabždėdami apie tai, kaip menininkas, tikras genijus, herojus, pagyrė, iškėlė virš kitų, bet už tai reikalavo...

Šio teksto pretekstu galėjo tapti vasarą įvykusi ir mano atmintyje įstrigusi neakivaizdi polemika tarp šių metų Vilniaus dailės akademijos „Meno celių“ parodos kuratoriaus bei VDA muziejaus vadovo Vido Poškaus ir meno kritikės Aistės Paulinos Virbickaitės (pastaroji parodą...

Šio teksto nereikėtų sureikšminti. Tai para-menotyrinis trileris arba retro-aktyvus treileris suintrigavusiai parodai. Kur kas labiau retorinis nuotykis nei įžvalgi interpretacija. Bet, žinoma, kažkas vis dėlto jame yra. Kaip visada... Malonaus hip hop'o.    Ponios ir ponai,...

Gegužės pabaigoje menininkų įkurtoje Vilniaus galerijoje „Malonioji g. 6“atidaryta Vytauto Viržbicko paroda, kurioje rodyti kūriniai kartu buvo ir baigiamieji darbai magistro laipsniui įgyti. Parodą sudarė dvi iš pirmo žvilgsnio gana skirtingos, bet išties glaudžiai susijusios...

Šis netrumpas tekstas susideda iš dviejų dalių: pirmoji yra pabandymas pažvelgi į situaciją problematiškiau, antroji – patirčių ir įspūdžių, lankantis Gedimino Akstino ir Antano Gerliko parodoje, išklotinė. I dalis Neseniai vienas menininkas pasiūlė pabandyti pamiršti...

Dažnai manome, kad technologijų kūrimo procesas yra objektyvus, kad jas kuriant priimti sprendimai yra fiksuoti, nekintami, nekvestionuojami. Technologijas kuriame, analizuojame ir kritikuojame remdamiesi techno-ekonomine-strategine kalba ir nuostatomis (Cohn, 1987). Jomis vadovaujasi ir...

  Kur prasideda ir kur baigiasi atomiškumas: urano kasykloje, reaktoriuje, radioaktyvių atliekų kapinyne? Kada Lietuva, tradiciškai pristatoma kaip žemės ūkio ir laukinės gamtos šalis, jau pamatys save kaip atominį kraštą, turintį prisiimti atsakomybę už dvidešimtojo amžiaus...

Atliekos ir toksiškumas antropoceno eroje yra pamatinės žinojimo kategorijos. Pažvelkime, kaip šią temą svarsto gamtos mokslininkai. Jų nustatyta „didžioji akseleracija“ empiriškai pasireiškia kaip milžiniškas žmogaus veiklos atliekų – anglies molekulių, toksiškų...

Monoindustriniai miestai, kuriuose dominuoja viena įmonė - dažnas industrializuoto pasaulio reiškinys. Tokie miestai priklauso nuo juose veikiančių pramonės įmonių ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai. Toks simbiotinis ryšys dažnai teikė nemažai privalumų monoindustrinio...

Apsilankius tolimoje Škotijos šiaurėje, Kaitno (Caithness) srityje, apima jausmas, kad sena ir nauja nebūtinai trukdo vienas kitam. Beveik septyniasdešimt metų čia sugyvena tradicija ir modernybė, sukurdamos unikalią vietovę, kurioje skandinaviška praeitis maišosi su atomine...

Skaičiuojama, kad garsusis serialas „Černobylis“ (2019) kelis kartus išaugino turistų, keliaujančių pamatyti šiame filme „suvaidinusios“ Ignalinos atominės elektrinės (toliau – Ignalinos AE) ir jos satelitinio miesto Visagino (iki 1992 – Sniečkaus), skaičių. Tačiau dar...

Puslapis iš dienoraščio. 2020m. kovo mėn. Ekskursija po Visaginą yra ekskursiją po nematomų dalykų muziejų. Materialūs objektai taip pat egzistuoja, jie svarbūs, tačiau ne svarbiausi. Materialūs objektai reikalingi kaip portalo vartai, atveriantys vaizduotei tikruosius...

Ankstesnė šio teksto versija buvo sukurta instaliacijai „Archyvas/Simuliatorius“, rodytai parodoje „Dalelių skilimas“ Šiuolaikinio meno centre 2020 m. Bendradarbiaujant su kuratorėmis Ele Carpenter ir Virginija Januškevičiūte, japonų menininkais Finger Pointing Worker ir Kota...

  Gintauto Trimako kūrinys „Plokštumos – viešai“ Vilniaus kavinėje „Žibutė“. Liutauro Pšibilskio kuruotas projektas „Sau ir kitiems“, 1995. Gintauto Trimako nuotrauka. Šis tekstas pasitinka su Gintauto Trimako kūriniu „Plokštumos – viešai“ (1995),...

  Nuskambės paradoksaliai, tačiau sudarinėjant teminį žurnalo numerį apie vaizdus, pastaruosius ir buvo sunkiausia sutramdyti, prijaukinti, kone archeologiškai iškasti, jautriai įsiūti į turinį arba jų atsisakyti. Šis vaizdų ambivalentiškumas randasi, kai begalinį jų...

Darbų aplankas, interneto svetainės, socialiniai tinklai – regis, parodos visur atveria skaitmeninius prospektus. O gal atvirkščiai – interneto nutiesti prospektai iš naujo atveria parodas? Skaitmeninis perkėlimas lemia tai, kad viskas, kas buvo padaryta hegemoninės parodų...

„Gyvenimas nėra vien žavingi dygliai ir giedantys grifai“, – sako Mirtišė, nupjaudama rožių žiedus ir dėliodama jų nuogus stiebus į krištolinę vazą be vandens. Tuomet su pasigėrėjimu ji braukia pirštais per dyglius. Septintajame dešimtmetyje ji buvo su mirtimi...

Apie 80-uosius Amerikos rašytojai norom nenorom skirstėsi į tokias grupes kaip postmodernistai akademikai ir posthipiai intelektualai. Postmodernistai akademikai manė, kad rašydami neišvengiamai užsikasame kituose tekstuose ar vaizdiniuose ir nėra principinės priežasties priešintis...

Ką pasiimtum į negyvenamą salą, kai negyvenamo, apgyvendinto ir nugyvento sąvokos vis labiau priklauso nuo pasaulinio vandens, nuobodulio ir smalsumo, pigaus susisiekimo, demografijos ar wi-fi ryšio lygio? Ar tokios kasdienybės pauzių vietos plyti tik svajonėse, ar jau seniai...