Tikiuosi, nomadiški sodai

Kad ir apsivyniojusi lietumi, pliaupianti ar lašnojanti, bet vis tik vasara! Kada nors debesų atsargos baigsis ir saulė išvarys mus prie atšilusių ežerų ar upių, vilios braidyti po vėdrynais, ramunėmis, katilėliais nutaškytas pievas, klausyti, kaip burzgia bičių pilnos liepos. Net kvepalų reklamos bruka pabėgimo iš miesto motyvus: „Diptyque“ vasaros kolekcija, įkvėpta laiko sodyboje. Kokia idilė! Gulėti medžio pavėsyje, raškyti sultingus vaisius ir tingiai leisti valandas saulės atokaitoje toli toli už miesto. (…) Lėtas ir paprastas sodybos gyvenimas – tai savotiška meno forma.“ Panašu, kad menininkai puikiai žino apie šią meno formą. Vienas garsiausių pabėgėlių į kaimą buvo garsusis Vincentas Van Gogas. Jo kolega Paulis Gogenas spruko dar toliau, net į Haitį, ieškodamas to, ką naiviai žada kvepalų reklama ir gal net rado tą tingų gulėjimą po medžiu, pilnu prinokusių vaisių. Tačiau neabejotinai abu su Van Gogu, izoliavęsi nuo didmiesčio kultūrinio gyvenimo, rado naujas tapybos formas. 

Net sovietmečiu, kai miestiečiams buvo draudžiama pirkti sodybas, daugelis lietuvių menininkų jas kažkaip įsigydavo ir visai vasarai išsikraustydavo ten. Atgavus nepriklausomybę, vienu iš įdomesnių 2000-ųjų pradžios meno įvykių tapo Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro su sūnumis rengtos parodos jų sodyboje Dzūkijoje. Pamatyti pievose eksponuojamų skulptūrų ir akvarelių ar gigantiškų menininkės sukurtų ausų skulptūrų („Miško ausys“, 2003), pritvirtintų miške ant pušų kamienų, suvažiuodavo galybė žmonių. Šiuolaikiniai menininkai taipogi dažnai renkasi pilną ar dalinį gyvenimą sodyboje, tarp jų yra ir Gogenas Nr. 2, t. y. Juozas Laivys. Jo vienas iš kūrybinių projektų ir buvo žymiojo postimpresionisto tapatybės prisiėmimas. Į Laivio sodybą vykstama ne tiek žiūrėti eksponuojamų darbų, kiek juos palaidoti Kūrinių kapinėse. Kolegos taip pat keliauja pas Laurą Garbštienę į buvusią Marcinkonių traukinių stotį ar į menininkės įsteigtą Verpėjų rezidenciją, tačiau nemaža dalis sodybas naudoja tam jau minėtam pabėgimui net ir nuo kolegų. Tuomet tarpusavio ryšiai tampa kiek mažiau akivaizdūs, tačiau pasistengus taip pat nesunkiai įžvelgiami.

– Čia auga Alvydo Lukio pomidorai, – sako keramikė Rasa Justaitė-Gecevičienė ekskursijos po savo šiltnamį metu. 

 – Moliūgų sėklas man davė Laura Garbštienė, – taip galerijoje Drifts Vytenis Burokas komentuoja savo parodos „Nežinomybės sodai“ eksponatus. Venoje iš faneros dėžių, įprastai skirtų meno kūrinių transportavimui, veši daržovės ir prieskoninės žolės po specialiomis UV lempomis. Šias niekuo neypatingas frazes laikau kuo rimčiausiu ryšių įrodymu, sodybininkų subkultūros požymiu. Nors jie ir nutolę nuo vienas kito, nuo triukšmingojo miesto, vis tik menininkus jungia nematomi specifiniai saitai. Neabejoju, kad net draugystė gali būti paremta pokalbiais apie sodinukus, alaus gamybą ar bites. Buroko sodyba yra Lauryniškėse, apie 40 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Vilniaus, kur, pagal parodos kuratorės Mėtos Valiušaitytės cituojamus menininko žodžius, prasidėjo „ekspedicija į sodybą ieškant naujų meninės raiškos būdų“.

Sodas veikia kaip tam tikra heterotopija, kuri iš tiesų išjungia miesto gyvenimo mechanizmus ir įdiegia savus. Gamtiška aplinka skatina atsikratyti nereikalingų puošmenų, ji siūlo kitas raiškos formas – rytinio paukščių klegesio atvirumą, žolės žalumos tiesmukumą ar laumžirgių blyksnių atsitiktines sekas. Dabarties menininkai dažnai čia ieško laisvos, intuityvios kūrybos raiškos lyg atostogų nuo kietų koncepto gniaužtų. Iš „Nežinomybės sodų“ parodos atrodo, kad taip su piešiniu elgiasi ir parodos autorius. „Kartais piešiniai atsiranda pirmiau nei mintys“, – sako Burokas. Jis sau leidžia kiek nori kartų kartoti motyvą jį abstrahuojant, vystant, džiaugtis išsiliejusiu ant popieriaus sojos padažu, kurti keistoko herojaus portretus, kuris panašus į Joną Meką ar Snusmumriką iš Trolių Mumių istorijų. Tiesą sakant, patys sodybininkai greit sukeistėja, tampa panašūs į Snusmumriką – apsilamdžiusi skrybėlė čia saugo nuo saulės ir nebėra stiliaus detalė, nesvarbus guminių batų brendas, o tik jų patvarumas, mados keliami reikalavimai nusitrina, lieka tik svarbiausia.

Tačiau Burokas yra ne tik menininkas, jis – gerai žinomas kuratorius, dėstytojas, todėl į sodybininko praktiką žvelgia ir iš tyrėjo pozicijos bei apmąsto savo sodybos fenomeną, atsigręžia į kitų menininkų-sodybininkų praktikas. Jį domina Derek Jarman ir jo Prospect Cottage, Dahn Vo, Georgia O’Keefe sodas, o ypač – Ian Hamilton Finlay sodas „Mažoji Sparta“ (Little Sparta). Šiame Škotijoje, netoli Edinburgo, beveik trijuose hektaruose išsidriekusiame sode yra daugiau nei 270 meno kūrinių, jis pilnas įvairių nuorodų ar citatų ir panašus į nuostabią biblioteką. Finlay per sodo struktūrą, įvairių autorių kūrinius kalba apie maištą ir nepaklusnumą priimtai tvarkai. Jau pradžioje, vingiuotu takeliu einant į švelnaus ir didingo grožio glėbį, žiūrovus pasitinka paminklas pirmajam Mažosios Spartos mūšiui. Finlay šiuo gamtos ir menų projektu siekia kelti klausimus apie klasikinių tvarkingo grožio idėjų artumą karo ir terorizmo idėjoms, primena Prancūzų revoliuciją ir Antrąjį pasaulinį karą.

Sodo sanklodų su karu idėja užkoduota ir Buroko parodoje. Dėžės, kuriose sudėti įvairūs įrankiai ar jau minėti piešiniai, gali atrodyti kaip kūrinių transportavimo priemonė, tačiau menininkas jas mato kaip karo, bet kada galinčio atsiristi iki mūsų šalies, grėsmės ženklą, nes labai panašios dėžės tiek istoriškai, tiek dabar naudojamos gabenti ginklams. Viena dėžė yra originali, iš tiesų karinės paskirties, chaki spalvos, o kitas autorius gamino pats, tad jos yra skulptūros, liudijančios baugų ir grėsmingą dabarties laiką. Burokas pastebi, kad tai tarsi galimybė išsigabenti savo sodą bėgant nuo okupacijos. Menininko mintys krypsta ir į sodybos, jos aplinkos istoriją, sulygintus su žeme dvarus, paliktas likimo valiai obelis. Jis iš prie namų griuvėsių augančių obelų vaisių gamina sidrą. Ant butelių užklijuota etiketė-žemėlapis, kuris tarsi sujungia sodybininkavimo praktikas su istoriniu žvilgsniu. Žinoma, kartais tyrimas ir jo siūlomi atradimai pranoksta net geruosius vynus bei ne mažiau svaigina. Parodoje gulintys žemių maišai liudija dabarties nestabilumą, žemės savininkų kaitą, tačiau radikaliausia yra mintis apie žemės ir daržo emigracijos galimybes. Ar karo pabėgėliai su savimi išsineša dalį Tėvynės? Tos sunkios nuo karo ginklų ar žemių su sodinukais dėžės tampa slegiančio nerimo ir baimės metafora. Lyg nuolatinės panikos atakos, ištinkančios klausant žinias. 

Taigi, žvelgiant į parodą, matyti, kad ji skyla į dvi dalis, ir jei reikėtų rinktis vieną, aš rinkčiausi abi. Piešiniai perduoda pasimėgavimą dažo tekėjimu, sklidimu ant kažkieno atiduoto akvarelinio popieriaus (kaip atiduotos daržovių sėklos), jie lyg moliūgų virkščios, išsidriekusios darže – laisvi, atviri pokyčiams ir šiek tiek išdykę. Sodas/daržas iš tiesų yra takus, išsklidęs tiek erdvėje, tiek laike, jame žmogus įsijungia į bendros kūrybos tinklą kartu su sėklomis, dirva, atkakliomis garšvomis ar usnimis, net tomis bitėmis, smagiai dūzgiančiomis liepose. Tokie įtinklinti atrodo ir Buroko piešiniai. Tiesa, turiu priekaištų dėl daržovių sodinukų eksponavimo – pastaraisiais metais įvairūs menininkai jau tiek kartų galerijose rodė sodinukus, šaknis ir net atgabeno medžius, kad to Burokui tikrai nevertėjo kartoti. Iš sodybininko, reflektuojančio savo patirtis, laukčiau ir naujų raiškos formų, kurių jis neabejotinai ieško. Tačiau augalus galima priskirti antrajam parodos segmentui, kurį sudaro jau minėtos autoriaus pagamintos dėžės ir viena chaki spalvos originali dėžė. Parodos kuratorė teisingai pastebi, kad „sodininkystė, kaip ir piešimas, skleidžiasi laike“. Tačiau,ors ir karas skleidžiasi laike, neišspręsta grėsmė nesiskleidžia. Žinoma, ji gali didėti, tačiau pagrindinė jos šios savybė – neišsipildymas. Karo grėsmei paruoštos dėžės kalba ne apie sodą, linkusį jungtis su pievomis ir mišku, su kraštovaizdžiu ir vietos istorija. Jos aiškiai apribotos, uždaros, apibrėžiančios, negali turėti trūkių ir plyšių, nes skirtos apsaugoti. Panašios į dėžes su servizais, kurias mūsų seneliai užkasė savo soduose, slėpdami šeimos relikvijas nuo okupantų. Dabartinės menininko dėžės, jo Nežinomybės sodai negali turėti laiko dimensijos, tik grėsmę, ji styro kaip sunkiasvorė, pilna žemių ašaka. Mano vaizduotėje šios dėžės akimirksniu susikrausto po lova, nes yra begalė sodų, kuriuos norėčiau apsaugoti. Jos iš esmės jau ne vienerius metus styro daugumos mūsų mintyse.

Tačiau galima tikėtis ir gerojo scenarijaus. Jam išsipildžius, dėžės, skirtos augalų išgabenimui, gali tapti tiesiog dar vienu nomadiško sodo projektu. Visuomet sakiau, kad žmogus ir daržas surišti tampriais rūpesčio bei meilės saitais – lyg šuo su žmogumi. Tad visai gali būti, kad grėsmei prapuolus ir man išvykus kur nors pakeliauti, daržas tokiose dėžėse atsektų paskui mane. Arba paskui jų autorių – Vytenį Buroką. O kol kas jie kartu surengė parodą galerijoje Drifts.