Ištrauka iš knygos „Decentralised Autonomous. Organisations and the Arts“
Sudarytojos Ruth Catlow & Penny Rafferty
„Black Swan“ DAO manifestavimas
Laura Lotti & Calum Bowden
ORGANIZACIJA YRA MUTABILI, GALINTI KEISTIS.
Kai meninės praktikos yra pernelyg suvaržytos į griežtas ir statiškas organizacines formas, nukopijuotas iš kapitalizmo priemonių, jos sukelia ekonominius santykius. T. y. kūrybinių vadovaujančių pozicijų mažuma gauna naudos iš meną kuriančių meno darbuotojų, kuriems moka darbo užmokestį. Toli nuo bestruktūriškumo tironijos, „Black Swan“ tyrimai parodo, kaip menininkai praktiškai naudoja įvairias organizacines struktūras ir hierarchijas, taikydami organizacines strategijas, kad jos atitiktų užduotis. Norėdama permąstyti meno pasaulio organizacines struktūras, „Black Swan“ pradeda ieškoti naujų kintančių ir galinčių keistis organizavimo metaforų.
Žvelgdami į žodžių „organizacija“ ir „korporacija“ kilmę, atrandame siaurų prielaidų apie biologiją, išplitusią į socialinę sferą. Organizacijos ir institucijos gali būti laikomos žmonių grupių apvalkalais ir formomis. Organizacijos yra formaliai sukurtos siekti tikslų, kurių individai negali arba nenori pasiekti vieni. Tačiau didėjant jų mastui ir sudėtingumui, organizacijos linkusios formuoti „racionalius“ mechanizmus, atitraukiančius nuo tikrovės, kurioje įklimpę nesugeba prisitaikyti prie besikeičiančio konteksto. Šiuolaikinis kapitalizmas yra organizuota visuomenė, kurioje korporacijos veikėjai geba veikti nepriklausomai nuo savo kūrėjų ketinimų ir interesų. Žmonės arba laikomi šeimos, korporacijos ir valstybės institucijų dalimi, arba iš jų išstumiami. Nuo to, kokią vietą šioje matricoje užima asmuo, bent iš dalies priklauso jo galimybės naudotis ištekliais, ekonominis saugumas ir gyvenimo kokybė. Tačiau yra ir naujų reiškinių. Tai griežtos organizacinės formos, kuriomis remiasi šiandieninė visuomenė, ir su jomis susijęs išstūmimas, atskirtis bei izoliacija. Iki XV amžiaus tokia formalios organizacijos samprata buvo neįsivaizduojama, nes teisinis viešosios ir privačios sferos atskyrimas dar nebuvo išvystytas.
Biologinės metaforos, nuo kurių priklauso šiuolaikinės organizacijos sampratos, dar labiau natūralizuoja organizacijų formą ir struktūrą. Su organizacijomis susijęs racionalumas, nelankstumas ir nekintamumas dalinai kyla iš XV amžiaus Europos prielaidų apie gamtą, pagrįstų mechaniniu požiūriu į visatą kaip į didžiulę amžiną mašiną. Mokslui vystantis, matome, kad atsiranda alternatyvių galimybių organizacijoms, labiau siejamoms su dinamiškais, daugialinijiniais procesais, per kuriuos menininkai kuria kartu. Naujausiuose filosofų Paulo B. Preciado ir Laboria Cuboniks darbuose gamta tampa ginčų ir technologinių pokyčių vieta. Preciado atskleidžia, kaip kūnai gaminami ir atkuriami farmacijos pramonėje, pornografijoje ir vėlyvajame kapitalizme. O Laboria Cuboniks ragina sutelkti šiuolaikinių technologijų potencialą į lytį, seksualumą ir galios skirtumus. Pasak šių autorių, organų, sudarančių kūnus, išdėstymas perteikiamas kaip besikeičiantis, kuriamas ir perkuriamas žiniasklaidos, technomokslo ir ekonomikos. Jei remdamiesi šiuo naujesniu mąstymu apie gamtą permąstysime biologines metaforas, kuriomis grindžiama organizacija, galėsime pamatyti organizacinius kūnus kaip kažką sklandaus, kintančio ir pritaikomo, kas keičia ekologiją, kurioje kuriamas menas. Kaip sako Laboria Cuboniks, „Jei gamta neteisinga, pakeisk gamtą!“. DAO yra naujausias pavyzdys, kaip organizacija gali atsiskirti nuo nekintamos ir idealios kūno formos, nors praktiškai dauguma DAO turi tendenciją grįžti prie ankstesnių prielaidų, kokia organizacija gali būti. „Black Swan“ siekia tai pakeisti.
ORGANIZACIJĄ SUJUNGIA BENDRAS „VAIBAS“.
Be formalių mechanizmų, apibrėžiančių organizacijos veiklos apimtį ir sritį, organizacijai svarbu tai, kas praktikuojama, atliekama ir iš naujo aptariama kiekvieno susitikimo metu. Tai negali būti „sukurta“ a priori. Bendros emocijos gali paskatinti bendras vertybes, bet ne atvirkščiai. Teoretikas Peli Grietzer apibūdina atmosferą kaip estetinę pasaulio ar meno kūrinio vienybę, tai yra „paviršiumi pasiekiama, pasaulį kurianti struktūra“. Kitaip tariant, virpesiai, vibracija, „vaibas“ yra estetinė forma, kuri veikia aukščiau to, ką neoliberali politika reduktyviai vadina socialine sanglauda, sukuriančia kolektyvinius darinius per rezonansus, peržengiančius iš anksto nustatytus socialinius kontekstus. Virpesiai yra rekursyviai susiję su intersubjektyvumu: „vaibas“ yra ir daugelio žmonių dalijimosi subjektyvia patirtimi prielaida, ir atmosfera, galinti apimti daugybę dažnai atpažįstamų reiškinių ir struktūrų, įskaitant skirtumus, triukšmą, dviprasmiškumą, profaniškumą, tai kas nežinoma ir neapsakoma. Bendros vibracijos atsiranda dėl intymumo ir bendrų nuorodų, dažnai sukuriamos vietinėse ir translokaliose meno scenose. Muzikantas Ezra Koenig (per Grietzerį ir savo ruožtu per Elifą Batumaną) „vaibą“ apibūdina kaip vietos spalvą, turinčią istorinę dimensiją: „Tai, kas suteikia atmosferai „autentiškumo“, yra jos gebėjimas naudojant skirtingus elementus sukurti tam tikrą laiką, vietą ir aplinką. Tai tam tikras istorinių, geografinių ir kultūrinių jėgų ryšys“. „Vaibas“ išsiveržia už vienetiškumo ir statiškumo link daugybės heterogeniškų elementų ir negali būti fiksuojamas (bandymai įvardyti ar apibūdinti „vaibą“ visada jį supaprastina). Kaip siūlo Koenigas, „vaibas“ apibrėžia erdvėse ir kultūriniuose kontekstuose besiskleidžiantį laikinumą. Tai sukuria geografiškai neapribotą lokalumą. „Black Swan“ eksperimentai su mėnulio ciklais „Cygnet“ atskleidžia būdus, kaip alternatyvių, daugiau nei žmogiškų, laikinų ritmų susiliejimas gali būti panaudotas kuriant bendrus meno kūrimo substratus.
Oficialios organizacijos, tokios kaip įmonės ir korporacijos, yra įmanomos tik tada, kai yra atskirtos viešosios ir privačios sferos. Atsirandančios šiuolaikinėje epochoje korporacijos įsivaizduojamos kaip individų grupės, kurios gali veikti ir keistis. Šių abstrakčių korporatyvinių kūnų kūrimas priklausomas nuo sudėtingų tapatybių redukavimo į absoliučias vertybes, kurios labiau tarnauja kaip reguliavimo idealai, o ne kaip priemonė rūpintis ar puoselėti besikeičiančius kolektyvinius kūnus. Nors organizacijos ir korporacijos gali viešai deklaruoti, kad jas vienija tikslai ir vertybės, ekonomistai, pavyzdžiui, Ronaldas Coase’as, atskleidė, kad įmonės atsiranda dėl pelno paskatų ir neproporcingai išauga, kai sandorių sąnaudos organizacijos viduje yra mažesnės nei tarp organizacijų. Jei mūsų kolektyviniai kūnai nebebus pagrįsti pelno didinimu ar binarinias ir absoliučiais idealais, kas dar galėtų būti substratas, įgalinantis žmones veikti kartu? Kadangi dėl informacinių technologijų ir „blockchain“ sandorių tarp organizacijų sąnaudos yra tokios pat kaip ir sandorius sudarant organizacijos viduje, individualių ir kolektyvinių kūnų kontūrai tampa vis labiau susipynę abipusiame metabolizme.
„Šiaurinės žvaigždės“ ar misijos ieškojimas neturint bendro „vaibo“ veda prie neaiškių, klišinių ar pernelyg moralizuojančių vertybių formulavimo. Politikos teoretikas Rodrigo Nunesas, suteikdamas galimybę iš naujo išnagrinėti deklaruojamas šiuolaikinio meno pasaulio vertybes, parodo, kaip politinių skirtumų nubrėžimas per ideologines pozicijas sumažina politiką iki pasirinkimų tarp absoliučių vertybių rinkinio. Jis parodo kairiosios politikos skilimą, analizuodamas dvi kairiųjų melancholijas, susijusias su 1917 m. Rusijos revoliucija ir 1968 m. protestais. Pirmoji akcentuoja valstybės veiksmus kaip socialinės transformacijos varomąją jėgą ir vienybės, lyderystės, hegemonijos vertybes; o antroji pabrėžia socialinių veikėjų iniciatyvą, akcentuodama pliuralizmo, autonomijos ir organizacijos „iš apačios į viršų“ vertybes. Nunesas teigia, kad šios dvi pusės, nuolat pabrėždamos skirtumus ir kartodamos abstrakčius principus bei vertybes, kurios neigia viena kitą, užtikrina, kad nebūtų galima rasti bendrų sąlyčio taškų.
Analogišką dinamiką matome ir šiuolaikinio meno pasaulyje: iš vienos pusės, didelės institucijos siekia atsinaujinti vadovaudamosi principu „iš viršaus į apačią“, bandydamos bet kokią naujovę ar egzistencinę grėsmę įtraukti į savo prekės ženklą; kita vertus, nedidelės iniciatyvos, veikiančios „horizontaliai“ ir „autonomiškai“, nepasinaudoja tinklo poveikiu bei nauda, kurią teikia lyderystė ir institucinė parama. Nunes randa išeitį galvodamas apie organizacijos konkrečias problemomas, o ne vien konceptualius santykius: „Svarbu reaguoti į realias situacijas, o ne tik kartoti abstrakčius principus ar priekaištauti tikrovei, kad ji nepanaši į mūsų modelį“. Matome, kad kai prasideda matavimai ir vertinimai pagal nepasiekiamus idealus, abstrakčios vertybės nustoja galioti.
„Vaibai“ ir poreikiai bei norai, kurie išreiškiami praktikoje, gali suteikti geresnių, transversalių organizavimo principų ir sudaryti sąlygas kintamoms struktūroms spręsti bendras įvairių metodų reikalaujančias problemas.
ORGANIZACIJA YRA PALAIKOMA
Nepriklausomai nuo to, ar ją palaiko technologijos, organizacija gali dirbti tvariai ilgą laiką tik tada, kai yra nuolat prižiūrima. Priežiūra – tai socialinių ir techninių mechanizmų, padedančių organizacijai veikti, remontas ir atnaujinimas, leidžiantis jai prisitaikyti prie aplinkos, su kuria susijusi, ir ją individualizuoti. Kaip Yuk Hui ir Harry Halpinas teigė kalbėdami apie alternatyvius socialinių tinklų sampratos būdus, „individualizacija yra laiko ir egzistencinis procesas, o ne tik socialinis ir psichologinis. Projektuodamas bendrą valią, būtent pats projektas sukuria bendrą grupių ir asmenų individualizaciją“.
Kaip ir kitos organizacinės sistemos, DAO veikia kaip piltuvėlis, siekiantis katalizuoti „bendrą valią“ ir paversti „projekciją“ arba „viziją“ projektu – tai yra planu ar koordinuota veikla. Nors noro netrūksta, dauguma iniciatyvų, šiandien kylančių iš „block chain“ industrijos, primena įprastą verslą ir nėra pakankamai drąsios savo ateities, kurią norima įgyvendinti, vizijose.
Dalis kaltės slypi apgaulingoje decentralizacijos optikoje, kai klaidingai pabrėžiamas struktūrinių hierarchijų pašalinimas siekiant panaikinti galios disbalansą; kita dalis – kuravimo stoka pradine to žodžio prasme, t. y. tikrojo rūpinimosi santykiais trūkumas, kurį gali palengvinti DAO.
„Black Swan“ siekia išsiaiškinti dažniausiai pasitaikančias klaidingas abiejų terminų sąvokas, pradedant nuo kuratorystės. Kuruoti – rūpintis, gydyti: nuo kuravimo, kaip rūpinimosi pirtimis romėnų laikais, kunigo, globojusio sielas viduramžiais, iki meno kolekcijų ir artefaktų priežiūros XVIII amžiuje… Kokios naujos slinktys ir metamorfozės randamos kuruojant skaitmeninę aplinką?
„Black Swan“ tyrimas parodo būdus, kuriais bendruomenės fasilitavimas tampa vienu iš svarbiausių gebėjimų, reikalingų ateities kultūros įstaigoms. Kadangi meninė praktika ir patirtis persikelia į internetą ir vis dažniau skleidžiasi už geografinės vietovės ribų, fasilitavimas organizacijose turėtų tapti vienu centrinių elementų. Jis turi būti ugdoma iš vidaus, kad atsiskleistų rūpinimosi funkcija. Bendras „vaibas“, vibracija, kuri yra translokalinio meno scenų šerdis, reikalauja priežiūros ir kuravimo, kad būtų palaikoma, atkuriama ir galėtų keistis.
„Black Swan“ tyrimai taip pat demistifikuoja ir siekia sugriauti „decentralizuotos „autonominės organizacijos“ DAO idėjas. Decentralizacija, kaip techninis principas, gali būti neįkainojama skatinant infrastruktūros atsparumą ir pasiekiamumą, tačiau ji nereiškia hierarchijos panaikinimo ar automatizavimo.
Vietoj to turėtų būti siekiama sukurti ir palaikyti naudingus ir kintamus vaidmenis, kad būtų patenkinti konkrečios iniciatyvos poreikiai. Autonomija yra automatizavimo ir darbo derinys. Darbo, kuris susideda iš rūpinimosi žmonių ir mašinų infrastruktūra, kuriančia perteklių ($urplus). O organizavimas yra horizontalių, vertikalių ir transversalių strategijų junginys.
Vertė: Ieva Mikutienė
