Pasak Frye (1983: 75), mylinti akis – tai „akis žmogaus, žinančio, jog norint pažinti tai, kas matoma, reikia remtis daugiau nei tik savo paties valia, interesais, baimėmis ir vaizduote“. Ši mintis man atrodo itin naudinga – jei manau, kad ji nenori pasakyti, jog visai neturėčiau remtis savo interesais ar kad turėčiau atmesti galimybę, jog mano ir mano mylimo žmogaus savastys gali būti itin glaudžiai ir daugybe skirtingų sluoksnių tarpusavyje susijusios. Kadangi čia pabrėžiu, kad negebėjimą mylėti iš dalies lemia negebėjimas susitapatinti, ir kadangi sutinku su Frye, kad „reikia remtis daugiau nei tik savo paties valia, interesais, baimėmis ir vaizduote“, paaiškinsiu, kuo, mano manymu, reikia remtis. Aš negebėjau mylėti savo motinos, kol manyje glūdėjo jausmas, jog tiek aš, tiek kiti gali į ją žiūrėti arogantiškai, ir kad tai priimtina. Norėdama mylėti motiną, turėjau praregėti jos akimis, persikelti į jos „pasaulį“, išvysti mus abi taip, kaip esame sukonstruotos[1] jos „pasaulyje“, ir patirti jos pačios savivoką iš jos „pasaulio“ perspektyvos. Tik taip, nukeliaudama į jos „pasaulį“, galėjau su ja susitapatinti, nes tik taip galėjau liautis ją ignoruoti, būti nuo jos atskira ir atskirta. Tik taip galėjau pradėti ją matyti kaip subjektą – net jei pavaldų kitiems, ir tik taip galėjau apskritai suvokti, kaip tarp mūsų gali rastis tikra, betarpiška prasmė. Idant būtume suprastos, esame visiškai priklausomos viena nuo kitos, o be šio supratimo esame nesuvoktinos, neturime prasmės, nesame vientisos, matomos, integruotos; mus žymi stygius. Taigi, kelionės į viena kitos „pasaulius“ turėjo mus įgalinti būti per meilę viena kitai.
Tikiuosi, kad „susitapatinimo“ prasmė, kurią čia telkiuosi, aiškėja. Bet, kad ji taptų dar aiškesnė, turiu paaiškinti, ką turiu omenyje sakydama „pasaulis“ ir „keliavimas į kitą pasaulį“. Aiškindama savo „pasaulio“ sampratą šiame tekste, nekalbėsiu apie keliones į kitų moterų „pasaulius“; veikiau pamėginsiu padėti jums suprasti, ką turiu omenyje sakydama „pasaulis“, taip pat, kaip pati sau išaiškinau šią sąvoką: per ontologinę vidinę sumaištį, kurią mes, spalvotosios moterys, pusiau juokais vadiname „šizofrenija“ (jaučiamės šizofreniškai keliaudamos tarp skirtingų „bendruomenių“), ir per mano pačios pastangas tą ontologinę sumaištį įprasminti.
Prieš kurį laiką patyriau gilią vidinę sumaištį – supratau, kad jaučiuosi vienu metu ir turinti tam tikrą savybę, ir jos neturinti. Buvau tiesiog įsitikinusi, kad turiu tą savybę, ir sykiu visiškai tikra, kad jos neturiu. Ir toliau šventai tikiu, kad šią savybę ir turiu, ir jos neturiu. Ta savybė – žaismingumas. Esu įsitikinusi, jog esu žaismingas žmogus. Kita vertus, galiu ir su skausmu pasakyti, kad nesu žaismingas žmogus. Tam tikruose „pasauliuose“ nesu žaisminga. Vienas iš dalykų, kuriuos padariau šiuo klausimu pasijutusi sutrikusi, buvo paskambinti draugams – toli gyvenantiems ir gerai mane pažįstantiems žmonėms, – kad įsitikinčiau, ar esu žaisminga. Galbūt jie padėsiantys man išsivaduoti iš šios sumaišties. Jie man atsakė „žinoma, kad esi žaisminga“, ir pasakė tai taip pat neabejodami, kaip sau tai buvau pasakiusi aš. Žinoma, kad aš žaisminga. O štai šalia manęs buvę žmonės pasakė: „Ne, tu nesi žaisminga. Tu – rimta moteris. Tiesiog į viską žiūri labai rimtai.“[2] Jie buvo lygiai taip pat įsitikinę tuo, ką teigė, ir būtų galėję pateikti visus įrodymus, reikiamus norint padaryti išvadą, jog jie buvo teisūs. Taigi tariau sau: „Gerai, galbūt reikalas čia tas, jog egzistuoja savybė, kurią aš turiu, bet yra tam tikri „pasauliai“, kuriuose nesijaučiu pakankamai patogiai, ir būtent dėl to, kad tuose „pasauliuose“ nesijaučiu patogiai, tuose „pasauliuose“ tos savybės neturiu. Bet ką tai reiškia?“ Nerimavau tiek dėl to, ką turėjau omenyje sakydama „pasauliai“, kai teigiau, kad „kai kuriuose „pasauliuose“ tos savybės neturiu“, tiek dėl to, ką turėjau omenyje sakydama, kad būtent toji patogumo stoka lemia, jog tuose „pasauliuose“ nesu žaisminga. Nes, matote, jei tai tik dėl patogumo stokos, galėčiau prie to padirbėti.
Galiu iš dalies paaiškinti, ką turiu omenyje sakydama „pasaulis“. Kol kas nenoriu nustatyti fiksuoto apibrėžimo, nes manau, kad šis terminas yra įtaigus, ir nenoriu per anksti užkardyti šio įtaigumo. Galiu pateikti keletą požymių, pasitarnaujančių atskiriant „pasaulį“, utopiją, galimą „pasaulį“ filosofine prasme ir „pasaulėžiūrą“. Sakydama „pasaulis“, galvoje turiu visai ne utopiją. Mano vartojama prasme, utopija „pasauliu“ nelaikytina. „Pasauliai“, apie kuriuos kalbu, yra galimi. Tačiau apskritai galimas „pasaulis“ irgi nėra tai, ką turiu omenyje sakydama „pasaulis“, taip pat neturiu omenyje ir „pasaulėžiūros“, nors šioje sampratoje esama kažko panašaus į „pasaulėžiūrą“.
Kad kažkas būtų laikytina „pasauliu“ mano vartojama prasme, jame turi šiuo metu gyventi tikri žmonės iš kūno ir kraujo. Todėl tai negali būti utopija. Jame taip pat gali gyventi įsivaizduojami žmonės. Jame gali gyventi ir mirę žmonės arba žmonės, šio „pasaulio“ gyventojų sutikti kokiame nors kitame „pasaulyje“, o dabar jų vaizduotėje egzistuojantys šiame „pasaulyje“.
„Pasaulis“ tokia prasme gali būti tikra visuomenė, vertinama pagal joje dominuojančios kultūros formuojamą gyvenimo apibrėžimą ir konstrukciją, įskaitant gamybos, lyčių, rasių ir kt. santykius. Tačiau „pasaulis“ taip pat gali būti ir tokia pati visuomenė, kaip ji konstruojama joje nedominuojančios, rezistencinės kultūros, arba tokia visuomenė su idiosinkratine konstrukcija. Kaip netrukus įsitikinsime, problemiška teigti, jog visos šios konstrukcijos yra tos pačios visuomenės konstrukcijos. Tačiau jos visos yra skirtingi „pasauliai“.
„Pasaulis“ nebūtinai turi būti visos visuomenės konstrukcija – jį gali sudaryti tik mažos konkrečios visuomenės dalies konstrukcija. Jame gali gyventi vos keli žmonės. Vieni „pasauliai“ yra didesni už kitus.
„Pasaulis“ gali būti neišbaigtas. Jame esantys dalykai gali visai neturėti konstrukcijos, o kai kurie gali būti sukonstruoti per neiginį (jie nėra tai, kas „jie“ yra kitame „pasaulyje“). „Pasaulis“ gali būti neišbaigtas ir tuo, kad jame gali būti nuorodų į jame ne visai egzistuojančius dalykus, nuorodų į tokius dalykus kaip Brazilija, kai Brazilija nėra to „pasaulio“ dalis. Remiantis lesbiečių feminizmu, „lesbietės“ sąvokos konstrukcija sąmoningai ir naudingai tebėra veikiau pakibusi ore, tapsmo procese. Tai, ką šioje šalyje reiškia būti „ispanakilmiu[3]“ (angl. Hispanic) pagal dominuojančią anglakilmių kuriamą konstrukciją taip pat yra tikslingai iki galo neapibrėžta. Todėl iš esmės neįmanoma atsakyti į tokius klausimus, kaip „Kas yra ispanakilmis?“, „Kas laikytina ispanakilmiu?“, „Ar latinos (lotynoamerikiečiai), čikanai, hispanos (ispanų kilmės amerikiečiai – vert. past.), juodaodžiai dominikiečiai, baltieji kubiečiai, korėjiečiai kolumbiečiai, italai argentiniečiai yra ispanakilmiai?“ Ką reiškia būti „ispanakilmiu“ įvairiose vadinamosiose ispanakilmių bendruomenėse Jungtinėse Valstijose taip pat dar nėra aišku. „Mes“[4] dar nenusprendėme, ar mūsų įvairialypiuose „pasauliuose“ esama kažko panašaus į ispanakilmį. Taigi „pasaulis“ gali būti neišbaigta vizionieriška neutopinė gyvenimo konstrukcija arba tradicinė gyvenimo konstrukcija. Tradicinė ispanakilmių Šiaurės Naujosios Meksikos gyvenimo konstrukcija yra „pasaulis“. Tokia tradicinė konstrukcija rasistinės, etnocentriškos, į pinigus orientuotos anglakilmės Šiaurės Naujosios Meksikos gyvenimo konstrukcijos kontekste yra labai nestabili, nes anglakilmiai turi imperialistinių priemonių naikinti tradicinius ispanakilmių „pasaulius“.
Konkrečiame „pasaulyje“ kai kurie jo gyventojai gali nesuprasti ar neprisiimti tam tikros savo konstrukcijos, žyminčios, kaip jie konstruojami tame „pasaulyje“. Taigi, gali egzistuoti „pasauliai“, mane konstruojantys būdais, kurių pati nė nesuvokiu. Arba gali būti, kad suprantu tą konstrukciją, bet jos nepripažįstu, neprisiimu. Gali būti, kad nepripažįstu jos kaip savo apibrėžimo ar apibūdinimo, savo konstrukcijos. Ir vis dėlto, galiu ją įkūnyti[5].
Tarp šių „pasaulių“ galima keliauti ir vienu metu gyventi daugiau nei viename. Manau, kad dauguma mūsų, nepriklausančių, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose dominuojančiai gyvenimo konstrukcijai ar santvarkai, yra keliautojai tarp „pasaulių“, ir tai daro tiek būtinybės, tiek išlikimo sumetimais. Mano akimis, vienu metu gyventi daugiau nei viename „pasaulyje“ ir keliauti tarp „pasaulių“ yra neatsiejama mūsų patirties bei padėties dalis. Pavyzdžiui, vienu metu galima būti „pasaulyje“, kuriame esi laikoma stereotipine lotynoamerikiete, ir „pasaulyje“, kuriame esi konstruojama kaip tiesiog lotynoamerikietė. Būti stereotipine lotynoamerikiete ir būti tiesiog lotynoamerikiete – dvi skirtingos vienalaikės asmenų, priklausančių skirtingiems „pasauliams“, konstrukcijos. Žmogus vienu metu įkūnija vieną ar kitą arba abi, nebūtinai juos supainiodamas, nors vienalaikis įkūnijimas gali būti painus, jei nesi užtektinai dėmesingas ir budrus.
Aprašydama savo „pasaulio“ sampratą, siūlau patirties apibūdinimą – tai, kas atitinka tikrą patirtį, net jei sykiu yra ontologiškai problemiška. Nors manyčiau, kad bet koks tapatybės apibūdinimas, neatitinkantis šios daugumai nepriklausančių žmonių patirties, būtų klaidingas, net jei ontologiškai neproblemiškas. Tokio apibūdinimo patogumas suvaržytų, ištrintų arba kaip neįprastą nurašytų patirtį, savyje talpinančią reikšmingų įžvalgų apie neimperialistinį žmonių tarpusavio supratimą.
Visi mes, keliaujantys tarp „pasaulių“, turime išskirtinę patirtį būti skirtingais skirtinguose „pasauliuose“ ir gebėti prisiminti kitus „pasaulius“ bei save juose. Galime sakyti: „Štai tenai esu aš, ir tame „pasaulyje“ esu laiminga“. Tokia patirtis suponuoja jausmą, kad esame skirtingi žmonės skirtinguose „pasauliuose“, tačiau sykiu gebame prisiminti save kaip kitokį, nejusdami, kad už to slypi koks nors pamatinis „aš“. Galėdama pasakyti „štai ten esu aš, ir tame „pasaulyje“ esu tokia žaisminga“, sakau „štai ten, tame „pasaulyje“, esu aš“ ne todėl, kad atpažįstu save tame asmenyje; tasai teiginys pirmuoju asmeniu yra veikiau neinferentinis. Galiu suvokti ir pripažinti, kad tas asmuo turi gebėjimų, kurių aš neturiu, tačiau gebėjimų turėjimas ar neturėjimas visada suponuoja „aš turiu/esu…“ ir „aš neturiu/nesu…“ (t. y., jis visada patiriamas pirmuoju asmeniu).
Perėjimą nuo buvimo vienu asmeniu prie buvimo kitu aš vadinu keliavimu. Šis perėjimas gali būti nevalingas ar net nesąmoningas – žmogus gali visiškai nesuvokti, kad yra kitoks kitame „pasaulyje“, arba nė nenutuokti esąs kitame „pasaulyje“. Nors šis perėjimas gali būti atliktas sąmoningai, tai nesusiję su vaidyba. Žmogus neapsimetinėja kuo nors kitu; jis nesideda, pavyzdžiui, kitokios asmenybės ar charakterio žmogumi arba žmogumi, naudojančiu erdvę ar vartojančiu kalbą kitaip nei kitas asmuo. Žmogus šiuo atveju veikiau yra tas, kuris pasižymi tokia asmenybe ar charakteriu arba kuris naudoja erdvę ir vartoja kalbą būtent tokiu būdu. „Žmogus“ čia nesuponuoja kažkokio pamatinio „aš“. Jis nepatiria jokio pamatinio „aš“.
Jaustis patogiai tam tikrame „pasaulyje“
Gilindamasi į tai, ką turiu omenyje sakydama „jaustis patogiai tam tikrame „pasaulyje“, aprašysiu skirtingus jautimosi patogiai būdus. Žmogus gali jaustis patogiai vienu arba visais šiais būdais. Egzistuoja ir aukščiausio lygmens jautimasis patogiai – kai patogiai jaučiamasi visais toliau išvardytais būdais. Mano manymu, toks maksimalus jautimosi patogiai būdas yra kiek pavojingas, nes dėl jo randasi žmonės, kurie nėra linkę keliauti po „pasaulius“ arba neturi keliavimo po „pasaulius“ patirties.
Pirmasis būdas jaustis patogiai tam tikrame „pasaulyje“ yra laisvai kalbėti to „pasaulio“ kalba. Išmanau visas normas, kurių ten reikia laikytis. Išmanau ten sakytinus žodžius. Išmanau visus elgesio modelius. Pasitikiu savimi.
Kitas būdas jaustis patogiai – būti normatyviai laimingam. Pritariu visoms ten galiojančioms normoms – net nėra tokių normų, kurios man patiktų labiau. Manęs prašoma daryti tik tai, ką noriu daryti, arba ką, mano manymu, turėčiau daryti. Jaučiuosi laisvai ir patogiai.
Kitas būdas jaustis patogiai tam tikrame „pasaulyje“ yra būti susaistytam žmogiškaisias ryšiais. Esu su tais, kuriuos myliu, ir jie taip pat mane myli. Verta pastebėti, kad galiu būti su tais, kuriuos myliu, ir būtent dėl jų jaustis patogiai net ir tokiame „pasaulyje“, kuris kitu atveju man būtų tiek priešiškas, kiek „pasauliai“ apskritai gali būti priešiški.
Galiausiai galiu jaustis patogiai, nes su kitais dalijuosi bendra istorija – ypač kasdiene, tokia bendra istorija, kurios pavyzdys galėtų būti atsakymas į klausimą „o atsimeni pudelių sijonus?“. Štai jūs esate su jums visai nepažįstamais žmonėmis, nepažįstančiais ir vieni kitų. Nuskamba šis klausimas, ir visi pradeda dalytis savo pasakojimais apie pudelių sijonus. Man yra tekę atsidurti tokiose situacijose nežinant, kas yra, šiuo atveju, pudelių sijonai, ir jaučiausi nepatogiai, nes tai ne mano istorija. Tie kiti žmonės nepažinojo vieni kitų. Jų nesiejo žmogiškieji ryšiai. Ko gero, juos menkai tesiejo ir politinės pažiūros. Tačiau pudelių sijonai buvo jų bendros istorijos dalis.
Patogiai jaustis galima vienu iš šių būdų arba visais jais. Pažymėtina, kad kai žmogus prasmingai sako „tai yra mano „pasaulis“, jis nebūtinai jame jaučiasi patogiai. Arba jis gali jame patogiai jaustis tik vienu iš šių aspektų, o kitais – ne. Kokį nors „pasaulį“ apibūdinti kaip „mano pasaulis“ reiškia atlikti vertinimą. Taip privilegijuoti vieną ar kelis „pasaulius“ galima dėl įvairių priežasčių: pavyzdžiui, dėl to, kad jame ar juose žmogus patiria save kaip visapusiškesnį veikėją nei kituose „pasauliuose“. Žmogus gali išsižadėti „pasaulio“, nes jame turi pirmuoju asmeniu susikurtų prisiminimų apie taip iš pamatų engiamą asmenį, jog šis nejaučia turįs savo valią arba jaučia, kad jam labai sudėtinga atlikti tuos veiksmus, kuriuos pats valingai norėtų atlikti, ir visai nesudėtinga atlikti tuos, kuriuos kiti nori, kad jis atliktų. Tam tikrą „pasaulį“ galima įvardyti kaip „savo pasaulį“ ir dėl to, kad jame jaučiamasi patogiai (t. y. tai, kad tame „pasaulyje“ jaučiamasi patogiai, gali būti vertinimo pagrindas).
Išsiaiškinę, ką turiu omenyje sakydama „pasaulis“, „keliavimas po „pasaulius“ ir „jautimasis patogiai „pasaulyje“, galime grįžti prie mano probleminio bruožo – žaismingumo. Gali būti, kad šiame „pasaulyje“, kuriame esu tokia nežaisminga, esu kitoks žmogus nei „pasaulyje“, kuriame esu žaisminga. Arba gali būti, kad „pasaulis“, kuriame esu nežaisminga, yra sukonstruotas taip, kad jame galėčiau būti žaisminga. Galėčiau treniruotis, net jei tas „pasaulis“ sukonstruotas taip, kad man jame būti žaismingai yra gana sunku. Apibūdindama tai, ką laikau „pasauliu“, pabrėžiau pirmąją galimybę kaip labiausiai atitinkančią patirtį tų, kurie nepriklauso daugumai, ir kaip ontologiškai problemišką, nes „aš“ tam tikra prasme identifikuojamas kaip vienas, o kita prasme – kaip daugybinis darinys. Aš identifikuoju save kaip save pasitelkdama atmintį, ir atmintyje regiu save kaip kitokią.
Keliaudama iš vieno „pasaulio“ į kitą, mintyse nešuosi savęs vaizdinį, prisiminimą apie save kaip žaismingą šiame kitame „pasaulyje“. Tuomet galiu būti tam tikrame „pasaulyje“ ir turėti dvigubą savęs pačios vaizdinį, pavyzdžiui, kaip žaismingos ir nežaismingos. Šis reiškinys itin gerai pažįstamas ir atpažįstamas žmonių, nepriklausančių daugumai, ypač kai kuriais pagrindiniais atvejais: kai būdama viename „pasaulyje“, įkūniju, pavyzdžiui, tame „pasaulyje“ egzistuojančią karikatūrą asmens, kuriuo esu kitame „pasaulyje“. Galiu nešiotis abu savo įvaizdžius ir, gebėdama net vienu metu materializuoti ar įgyvendinti abu, tampu dviprasmiška būtybe. Tai – didelė apgaulės ir kvailybės (angl. trickery and foolery) dalis. Verta prisiminti, jog triksteris ir kvailys yra svarbūs personažai daugelyje nedominuojančių ar autsaiderių kultūrų. Tuomet žmogus bet kurį konkretų „pasaulį“ mato su šiomis dvigubomis briaunomis, įžvelgia jose absurdą ir todėl skirtingai įgyvendina pats save.
Atsižvelgiant į tai, kad lotynoamerikietės anglakilmių „pasauliuose“ konstruojamos kaip stereotipiškai intensyvios – intensyvumui esant pagrindine bent vienos iš anglakilmių konstruojamos stereotipinės lotynoamerikietės versijos savybe – ir atsižvelgiant į tai, kad daugelis lotynoamerikiečių, tarp jų ir aš, iš tiesų esame intensyvios, galiu sau sakyti, kad „aš esu intensyvi“, ir sykiu puikiai suvokti dvigubą šio teiginio prasmę. Be to, galiu būti stereotipiškai intensyvi arba iš tiesų intensyvi, ir, jei esate anglakilmis, nesuprasite, kada kuris iš atvejų galioja, būtent todėl,kad esu lotynoamerikietė. Kaip lotynoamerikietė, esu dviprasmiška būtybė, „aš“ su dviem įvaizdžiais: matau, kad gringos mato mane kaip stereotipiškai intensyvią, nes aš, kaip lotynoamerikietė, esu taip konstruojama, bet galiu sąmoningai įkūnyti – arba ne – šį stereotipą arba tikrąją savybę, žinodama, kad jūs galimai nematysite manęs niekaip kitaip nei sukonstruotos stereotipiškai. Šis dviprasmiškumas juokingas, bet ir ne tik juokingas – jis padeda išgyventi. Mes taip pat galime paversti juokingu savo engėjų paveikslą – būtent todėl, kad matome tą dvigubą briauną, matome juos kaip dvigubai sukonstruotus, įžvelgiame juose daugialypiškumą. Taigi, žinome tiesas, kurias tik kvailys gali ištarti ir tik triksteris gali įgyvendinti be žalos. Mes gyvename „pasauliuose“, keliaujame po juos ir išsaugome visus prisiminimus.
Kartais keliautoja po „pasaulius“ turi dvigubą savęs pačios viziją, ir kiekviena šių „aš“ kaip svarbias sudedamąsias dalis apima vieną ar daugiau savybių, nesuderinamų su viena ar keliomis kitos „aš“ savybėmis – pavyzdžiui, buvimas žaisminga ir buvimas nežaisminga. Priklausomai nuo to, kiek ši savybė svarbi sudedamoji dalis tos „aš“, kuria šioji keliautoja yra tame „pasaulyje“ (t. y., kiek tas „pasaulis“ sklandžiai dera su faktu, kad ji jame turi šią savybę, ir kiek ši savybė yra centrinė jos asmenybės ar charakterio savybė), tas „pasaulis“, jei ji jame būtų žaisminga, galimai turėtų būti pakeistas. Nėra taip, kad jei ji galėtų jame jaustis patogiai, ji būtų žaisminga savimi. Kadangi ši savybė yra centrinė jos asmenybės ar charakterio dalis, o tas „pasaulis“ taip puikiai dera su tokia jos savasties konstrukcija, kurioje ši savybė yra centrinė, ji negali tapti žaisminga, ji yra nežaisminga. Tapti žaisminga jai reikštų tapti prieštaringa būtybe.
Todėl manau, kad mano probleminis atvejis – buvimas ir nebuvimas žaisminga – negali būti paaiškintas tuo, kad nesijaučiu pakankamai patogiai. Siūlau savo sumaištį susijusią su tuo, ar esu, ar nesu žaisminga, spręsti teigiant, kad esu ir viena, ir kita – kad esu skirtingi asmenys skirtinguose „pasauliuose“ ir abiejuose galiu prisiminti save tokią, kokia esu kitame. Esu daugialypė savastis. Šis daugialypumas paaiškina mano sumaištį, nes jį reikia suvokti kaip susijusį su didžiąja dalimi likusios mano, kaip autsaiderės, patirties kai kuriuose mano gyvenamuose „pasauliuose“, ir kaip susijusį su svarbiais nedominuojančių žmonių patirties aspektais jų atžvilgiu dominuojančių žmonių „pasauliuose“.
Taigi, nors ir galiu jaustis nepatogiai tuose „pasauliuose“, kuriuose nesu sukonstruota kaip žaisminga, nėra taip, kad nesu žaisminga todėl, kad nesijaučiu patogiai. Šios dvi aplinkybės yra suderinamos; tačiau žaismingumo trūkumas nėra nulemtas patogumo stokos. Žaismingumo trūkumas yra ne patogumo, o sveikatos trūkumo simptomas. Tuose „pasauliuose“, kuriuose esu konstruojama kaip nežaisminga, nesu sveika būtybė.
Žaismingumas
Tyrinėjant šią temą, mano interesas buvo itin asmeninis. Žaismingumas yra ne tik mano sumaištį sukėlusi savybė, bet ir požiūris, kurį siūlau vertinti kaip meile grįstą požiūrį keliaujant po „pasaulius“. Aš taip pat bijau nusibaigti kaip rimtas žmogus – neįvairialypis, nesilinksminantis, kažkas, iš ko linksmumas buvo iškonstruotas. Iš tiesų ne juokais bijau įstrigti „pasaulyje“, kuriame esu taip sukonstruota, iš kurio negaliu ištrūkti ir kuriame negaliu būti žaisminga.
Mąsčiau apie tai, ką reiškia būti žaisminga ir ką reiškia žaisti, o šie apmąstymai vyko „pasaulyje“, kuriame save prisimenu tik kaip žaismingą ir kuriame visi mane pažįstantys kaip žaismingą yra įsivaizduojamos būtybės. Tai „pasaulis“, kuriame bijau prarasti prisiminimus apie save kaip žaismingą arba kad jie bus ištrinti iš mano atminties. Kadangi gyvenu tokiame „pasaulyje“, susidariusi savo pačios žaismingumo ir žaisti sampratą nusprendžiau, kad vertėtų atsigręžti į esamą literatūrą. Perskaičiau du klasikinius kūrinius šia tema – Johano Huizingos „Žaidžiantį žmogų“ (1968) ir Hanso-Georgo Gadamerio „Tiesos ir metodo“ (1975) skyrių apie žaidimo sąvoką. Savo nuostabai atradau, kad tai, ką galvojau apie žaidimą ir žaismingumą, jei jiedu buvo teisūs, buvo visiškai klaidinga. Nors čia nepateiksiu argumentų Gadamerio ir Huizingos interpretacijai pagrįsti, supratau, kad jie abu žaidimą suvokia agonistiškai. Žaidimas ir žaismingumas – jųdviejų vartojama prasme – iš esmės susijęs su varžybomis, laimėjimu, pralaimėjimu, kova. Mano žaismingumo samprata neturi nieko bendra su agonu. Taigi, pamėginau išnarplioti šias dvi žaidimo ir žaismingumo prasmes jas supriešindama. Kontrastas man padėjo aiškiau suprasti požiūrį, kurį laikau meile grįstu požiūriu keliaujant po „pasaulius“.
Agonistinės žaismingumo sampratos centre – kompetencija. Geriau jau žinoti žaidimo taisykles. Agonistiniame žaidime esama rizikos, nežinomybės, tačiau ši nežinomybė susijusi su tuo, kas laimės, o kas pralaimės. Čia esama taisyklių, žadinančių priešiškumą. Žaismingumas suvokiamas kaip antraeilis po žaidimo arba iš jo išplaukiantis. Kadangi žaidimas yra agonas, tai vienintelis įmanomas žaismingas požiūris yra agonistinis: šis požiūris ne paverčia veiklą žaidimu, o veikiau suponuoja veiklą, kuri yra žaidimas. Vienas iš paradigminių būdų žaisti tiek Gadameriui, tiek Huizingai yra vaidmenų žaidimas. Vaidmenų žaidimo dalyvė ar dalyvis turi fiksuotą savęs pačios / paties sampratą. Taip pat manau, kad agonistiniame žaidime žaidėjai yra persmelkti susireikšminimo, nes jie trokšta laimėti atsižvelgdami į savo pačių nuopelnus, į savo kompetenciją.
Svarstydama apie keliavimo po „pasaulius“ vertę ir apie tai, ar žaismingumas yra meile grįstas požiūris keliaujant, agonistinį požiūrį ėmiau suvokti kaip nepalankų keliavimui po „pasaulius“. Agonistinis keliautojas yra užkariautojas, imperialistas. Savo klasikinėje knygoje apie žaidimą Huizinga kaip žaidimą aiškina Vakarų civilizaciją. Tai turėtų būti įdomu Trečiojo pasaulio žmonėms. Vakarų civilizaciją baltasis vakarietis interpretuoja kaip žaidimą agonistine žaidimo prasme. Huizinga apžvelgia Vakarų teisę, meną ir daugybę kitų Vakarų kultūros aspektų ir visuose juose įžvelgia agoną. Agonistinis žaismingumas veda į nesėkmę visus bandančius su tokiu požiūriu keliauti į kitą „pasaulį“. Agonistiški keliautojai negali bandyti keliauti šia prasme. Jų keliavimas visada yra bandymas užkariauti, dominuoti, redukuoti tai, ką sutinka, iki savo tvarkos suvokimo ir ištrinti kitą „pasaulį“. Būtent tai yra asimiliacija. Asimiliacija yra agonistinis kitų žmonių „pasaulių“ naikinimo projektas. Taigi, agonistinis požiūris, žaismingas požiūris (pagal vakariečio kuriamą žaismingumo konstrukciją) nėra sveikas, meile grįstas požiūris keliaujant po „pasaulius“. Vadovaujantis agonistiniu požiūriu, negalima keliauti po „pasaulius“, nors juo galima žudyti kitus „pasaulius“[6]. Taigi žmonėms, norintiems peržengti rasines ir etnines ribas, arogantiško vakariečio kuriama žaismingumo konstrukcija yra pragaištinga. Su tokiu požiūriu negali peržengti ribų. Jei nori keliauti, turi išsižadėti tokio požiūrio.
Tad kas gi tuomet yra tasai meile grįstas žaismingumas, kurį turiu omenyje? Pradėsiu nuo vieno pavyzdžio. Esame ant upės kranto. Upė labai nuslūgusi. Beveik išdžiūvusi. Tik vienur kitur telkšo nedidelės balutės. Jose po akmenimis slepiasi paskiri upėtakiai. Tačiau daugiausia čia – tik šlapi akmenys pilku paviršiumi. Kurį laiką vaikštome jais. Paimi vieną akmenį ir sudaužai jį į kitus. Jam suskilus, mums prieš akis atsiveria jo vidus – gana šlapias ir labai spalvingas, labai dailus. Tuomet aš paimu akmenį, sudaužau jį ir bėgu link pabirusių gabalėlių, kad spėčiau išvysti spalvas. Jos tokios gražios. Juokdamasi parnešu gabalėlius tau, tu darai tą patį su saviškiais. Taip mes valandų valandas daužome akmenis, su nekantra išvysti naujas gražias spalvas. Mes žaidžiame. Mūsų veiklos žaismingumas nesuponuoja, kad esama tokios konkrečios žaidimo formos su savomis taisyklėmis, kaip „akmenų daužymas“. Priešingai – nusiteikimas, lydintis mus per šią veiklą, pats žaismingas požiūris ir paverčia šią veiklą žaidimu. Mūsų veikla neturi taisyklių, nors neabejotinai yra sąmoninga ir puikiai suprantame, ką darome. Žaismingumas, paverčiantis mūsų veikla prasminga, apima ir nežinomybę, tačiau šiuo atveju nežinomybė yra atvirumas netikėtumui. Tai – ypatingas metafizinis požiūris ir nusiteikimas, kuomet nesitikima, kad „pasaulis“ bus tvarkingai supakuotas, organizuotas, drausmingas. Kartais taisyklėmis negalima paaiškinti to, ką darome. Nesame susireikšminę, nesame įsikibę konkrečių savęs pačių konstrukcijų, o tai iš dalies reiškia, kad esame atviri savikonstravimui. Galime neturėti taisyklių, o net kai jų turime, nėra taisyklių, kurios mums būtų šventos. Mums nerūpi kompetencija. Nesame prisirišę prie konkretaus veikimo būdo. Nors esame žaismingi, nesame paaukoję savęs kokiam nors konkrečiam „pasauliui“ ar jame įstrigę. Esame jame kūrybiškai. Nesame pasyvūs[7].
Iš dalies žaismingumas – tai atvirumas būti kvailiu, o tai reiškia tokį gyvenimą, kai nesisielojama dėl kompetencijos, nebūnama susireikšminusiu, normos nelaikomos šventomis, o dviprasmybės ir dvipusiai medaliai regimi kaip išminties bei palaimos šaltinis.
Taigi, žaismingas požiūris apima atvirumą netikėtumui, atvirumą būti kvailiu, atvirumą savikonstravimui ar perkonstravimui, „pasaulių“, kuriuose gyvename žaismingai, konstravimui ar perkonstravimui, taigi ir atvirumą rizikuoti metant iššūkį tam, kas mus konstruoja kaip engėjus ar engiamuosius arba kaip bendradarbiaujančius ar kolaboruojančius su priespauda. Kalbant apie tai, ko žaismingumas neapima, jam būdinga nežinomybė, susireikšminimo stoka, taisyklių nebuvimas arba jų nelaikymas šventomis, nesirūpinimas kompetencija ir neatsidavimas tam tikrai savęs, kitų ir savo santykio su kitais konstrukcijai. Bandydamas suvokti save ir savo santykį su kitais konkrečiame „pasaulyje“, žmogus gali į save gilintis, save tyrinėti ir pamažu save suprasti. Tuomet galima pamatyti, kokios yra žaidimo galimybės būtybei, kuria esi tame „pasaulyje“. Galima net nuspręsti visiškai apsigyventi tame „aš“, kad geriau jį suprastumei ir atrastumei jo kūrybines galimybes.
Išvada
Yra „pasaulių“, į kuriuos įžengiame savo pačių atsakomybe, „pasaulių“, kurių pagrindiniai etoso ingredientai – agonas, užkariavimas ir arogancija. Tai „pasauliai“, į kuriuos įžengiame iš būtinybės, ir į kuriuos įžengti žaismingai – agonistine ar mano vartojama prasme – būtų kvaila. Tokiuose „pasauliuose“ mes nesame žaismingi. Būti tuose „pasauliuose“ priešinantis jų sukurtai mūsų, kaip pasyvių, vergiškų ir antrarūšių, konstrukcijai reiškia įgyvendinti tuos „aš“ dviprasmiškai, per pirmuoju asmeniu susikurtus mūsų prisiminimus apie gyvybingą subjektyvumą.
Tačiau yra „pasaulių“, į kuriuos keliauti galime su meile, o keliavimas yra meilės bent kai kuriems jų gyventojams dalis. Manau, kad keliavimas į kieno nors „pasaulį“ yra būdas susitapatinti su tuo žmogumi – todėl, kad keliaudami į to žmogaus „pasaulį“, galime suprasti, ką reiškia būti juo ir ką reiškia būti mumis jo akyse. Tik nukeliavę ir pabuvoję vieni kitų „pasauliuose“, vieni kitiems tampame visaverčiais subjektais. (Sutinku su Hegeliu, kad norint atpažinti save, reikalingi kiti subjektai, bet nesutinku su jo teiginiu, kad tam reikalinga įtampa ar priešiškumas.)
Pažinti kitų moterų „pasaulius“ reikalinga norint pažinti jas, o pažinti jas reikalinga norint jas mylėti. Pastebėtina, kad pažinti galima skirtingais lygmenimis – kaip ir mylėti. Keliauti į kito žmogaus „pasaulį“ nėra tapatu intymiam bendravimui. Intymus ryšys iš dalies yra itin gilus kitos savasties pažinimas. Keliavimas į atitinkamą „pasaulį“ yra tik dalis tokio pažinimo proceso. Be to, pastebėtina, kad kai kurie žmonės, ypač nepriklausantieji daugumai ar autsaideriai, gali būti pažinti tik tiek, kiek jie pažintini keliuose „pasauliuose“ ir kaip „pasaulio“ keliautojai.
Nepažinodamas kito asmens „pasaulio“, žmogus nepažįsta kito, o nepažindamas kito, iš tiesų jis yra vienas kito akivaizdoje, nes kitas jam menkai teegzistuoja.
Keliaudami į kitų žmonių „pasaulius“, atrandame, kad yra „pasaulių“, kuriuose arogantiško požiūrio aukos iš tiesų yra subjektai, gyvybingos, besipriešinančios būtybės, vizijų konstruotojai, nors dominuojančioje konstrukcijoje jie įgyvinami tik arogantiškų savo suvokėjų ir yra lengvai palenkiami, sulankstomi, kartotekuojami, klasifikuojami. Aristotelišką vergą visuomet įsivaizduoju kaip palenkiamą ir sulankstomą naktį arba po to, kai jis ar ji nebegali dirbti (t. y., kai miršta kaip įrankis)[8]. Aristotelis mums nepasako nieko apie vergą atskirai nuo jo šeimininko. Vergą pažįstame tik per šeimininką. Vergas yra šeimininko įrankis. Po darbo valandų jis ar ji sulankstoma(s) ir padedama(s) į stalčių iki kito ryto.
Motiną daugiausia regėjau kaip arogantiško suvokimo auką. Buvau ištikima arogantiškojo suvokėjo sukurtai jos konstrukcijai ir todėl neištikima jai, darydama prielaidą, kad toji konstrukcija paverčia ją išsamia, išbaigta. Nenorėjau būti panaši į ją ir maniau, kad idant su ja susitapatinčiau, įžvelgčiau joje save, privalėjau tapti į ją panaši. Klydau tiek manydama, kad ji buvo išbaigta arogantiško suvokėjo sukurtos jos konstrukcijos, tiek dėl to, kaip suvokiau susitapatinimą. Nemanau, kad klydau manydama, jog susitapatinimas yra meilės dalis ir kad jis iš dalies apima reikiamybę man įžvelgti save joje. Nukeliavusi į jos „pasaulį“, supratau, kad ji nėra sulankstoma ir lengvai palenkiama, kad ji nėra išbaigta dominuojančios argentinietiškos patriarchalinės jos konstrukcijos. Supratau, kad yra „pasaulių“, kuriuose ji spindi kaip kūrybinga būtybė. Išvysti save joje nukeliaujant į jos „pasaulį“ reiškė pamatyti, kaip stipriai nuo jos skiriuosi jos „pasaulyje“[9].
Taigi, keliavimą po „pasaulius“ ir per šias keliones vykstantį tapatinimąsi siūlydama kaip meilės kitoms moterims dalį, raginu būti neištikimomis arogantiškiems suvokėjams, įskaitant savyje glūdintį arogantišką suvokėją, taip pat jų kuriamoms moterų konstrukcijoms ir galingų barjerų tarp moterų konstrukcijoms. Mes, kaip Spalvotosios Moterys, negalime rastis jokioje pozicijoje, kuri sykiu nėra kryžkelė. Žaismingai įžengdamos į subjektiškumą patvirtinančius viena kitos „pasaulius“, sykiu kuriame riziką – riziką tiems pasipriešinimo aspektams, kurie ilgą laiką mus kaustė ir tebekausto prie savęs pačių konstrukcijų, neleidžiančių mums deramai išvysti daugialypiškumo ir suvokti mūsų istorinių bei erdvinių kontekstų tarpusavio sąsajas. Taigi, žaismingas keliavimas po „pasaulius“ neprilygintinas nei viduriniosios klasės laisvalaikio kelionėms, nei kolonijinėms ar imperialistinėms kelionėms. Nė vienu iš pastarųjų atvejų nėra rizikuojama savo pozicija. Tokios per(si)kėlimo formos iš tiesų puikiai dera su agonistine žaismės samprata, tačiau nėra suderinamos su žaismingumu, tolygiu atvirumui susidurti su netikėtumais ir skatinančiam mus keliauti po „pasaulius“ gilios, esminės bendrystės link.
[1] Vertėjos pastaba: Angliškas žodis „construction“ šiame tekste reiškia specifinį tam tikrų konceptų (ar asmenų) matymą / vertinimą / aiškinimą / interpretaciją, tačiau, siekiant laikytis struktūralizmo filosofijos terminologijos, pasirenkamas tiesioginis, pažodinis vertimas.
[2] Svarbu pažymėti, kad stokojančia humoro jausmo buvau laikoma baltųjų / anglakilmių JAV akademijos viduje – erdvėje, kur norint kovoti su rasine / lytine ir seksualine priespauda, būtina artikuliuoti šias problemas. Žaisminga mane laikė mano bendražygiai kovose prieš baltųjų / anglakilmių žemės ir vandens kontroliavimą JAV pietvakariuose – kurios vyko chicanos (čikanai – JAV gimę Meksikos kilmės asmenys – vert. past.) bendruomenių erdvėlaikyje. Žaismingumas arba jo stoka šiuose dviejuose kontekstuose tampa esmiškais, giluminiais bruožais, signalizuojančiais apie didesnius neatitikimus.
[3] Vertėjos pastaba: angliškas žodis Hispanic, VLKK siūlomas versti kaip „ispaniškai kalbančių šalių“, „ispanakalbis“, „lotynoamerikietis“, šiame tekste verčiamas pasitelkiant naujadarą „ispanakilmis“, nes nė vienas iš oficialiai siūlomų variantų neatrodo tinkamas. Iš lotyniško žodžio Hispanicus, reiškiančio „ispanas“, kildinamas terminas, abstrakčiai kalbant, nurodo į žmogų, gimusį ispaniškai kalbančioje šalyje arba kurio protėviai yra iš ten kilę. Nors šiame tekste būtent ir bandoma parodyti, jog šis terminas nėra aiškiai apibrėžtas, vertime renkamasi pabrėžti kilmę, o ne kalbą. Analogiškai žodis „Anglos“ verčiamas kaip „anglakilmiai“, o ne žodyne siūlomu terminu „anglai“, siekiant išvengti dviprasmybės su Anglijos piliečiais, nes „anglakilmiai“ apima ir amerikiečius.
[4] Šis „mes“ apima daugybę Jungtinių Valstijų lotynoamerikiečių. Tačiau toks „mes“ retai kada tariamas be nepatogumo jausmo. Įtampa, glūdinti tokiame „mes“, apima neatmetančius „ispanakilmių“, kaip identifikuotis leidžiančio termino.
[5] Iš tiesų žmonės įgyvendina savo pačių konstrukcijas tokiuose „pasauliuose“, į kuriuos jie atsisako įeiti. Tai ypač pasakytina apie žmones, engiančius tuos, į kurių rezistencinius „pasaulius“ jie patys atsisako įeiti. Tačiau iš tiesų jie taip pat yra tų „pasaulių“ gyventojai. Ir sykiu engiamieji įkūnija engiamas savo pačių konstrukcijas savo engėjų „pasauliuose“.
[6] Atkreipkime dėmesį į Wolff aprašomų viduriniosios klasės laisvalaikio kelionių ir agonistinės žaidimo prasmės sąsajas (Wolff 1992). Taip pat prisiminkime keliavimo aptarimą šio teksto įžangoje.
[7] Nesunku suprasti, kodėl toks žaismingumas yra pasitelktinas priešinantis priespaudai, pasipriešinimą vertinant daugiau nei tik reakciją. Nereaktyvus pasipriešinimas yra kūrybiškas; jis pranoksta tai, kam priešinamasi. Naujos prasmės kūrimas esti anapus taisyklių – ypač „pasaulio“, kuriam priešinamasi, taisyklių.
[8] Tačiau aristotelišką vergą po darbo valandų taip pat galiu įsivaizduoti kaip protauti negebantį gyvūną. Tokiu atveju klajojimas po laukus, valgymas ir kopuliacija būtų laikytinos akivaizdžiai aistringa veikla, kai aistra ir protas esti dichotomijoje. Taip įsivaizduodami vergijon paimtus žmones, dominuojantys engėjai apie žmones, kurios bando valdyti, sykiu galvoja kaip apie pavojingus ir kaip apie nežmones.
[9] Keliavimas man taip pat leido pamatyti jos pasipriešinimą akivaizdžiai regimoje mano kasdienybėje. Ji neslėpė pasipriešinimo.
Iš anglų k. vertė Alexandra Bondarev
Literatūra
Frye, Marilyn. 1983. The Politics of Reality: Essays in Feminist Theory. Trumansburg, N. Y.: Crossing Press.
Gadamer, Hans-Georg. 1975. Truth and Method. New York: Seabury Press.
Huizinga, Johan. 1968. Homo Ludens. Buenos Aires, Argentina: Emecé Editores.
Lorde, Audre. 1984. „Eye to Eye: Black Women, Hatred, and Anger“. Sister Outsider, red. Audre Lorde. Trumansburg, N.Y.: Crossing Press.
Wolff, Janet. 1992. „On the Road Again: Metaphors of Travel in Cultural Criticism“. Cultural Studies 7 (2): 224-39.
