Ledynmetis praeina, ir nors pasaulis vis dar įšalęs, tikimės, kad vieną dieną vėl sužaliuos žolė ir gėlės <…>, kol planetoje gyvuos katės, vilkolakiai, bitės ir ožkos. Mes visi karštai tikimės, kad jie bus geresnė alternatyva žmonijai, sąmoningai išsižadėjusiai deivės pneumos. — leonora carrington
miela t, sunokusios slyvos spalva,
kadaise, kai mažučiame pekino teatre režisavau savo pirmąjį spektaklį der tod und das mädchen – jackie pagal elfriede jelinek pjesę, mano dramaturgas lb publikavo straipsnį, pavadintą rašant josios vardus. straipsnio įžangoje jis rašo: „publikuoti asmeninį laišką visuomet esti problemiška. taip pat problemiška, kaip perplėšti monologą perpus, prieš visus apsinuoginant – atplėšti tave nuo savęs“. po tūkstančių mėnulių patekėjimų atsiduriu panašioje situacijoje. nors pasaulis pasikeitė, ir sunku pasakyti, į gera ar į bloga, dabar rašau publikuosimą asmeninį laišką sunokusios slyvos spalvai apie geltonos įvairialypumą – „šen ir ten aidinčius prislopintus atgarsius“. vėlgi, gal ir perplėšiu monologą perpus, bet nenoriu atplėšti tavęs nuo savęs. šis laiškas ir su mano pačios geltonumu, ir be jo išties gali būti problemiškas.
vis dėlto pradėsiu nuo prisipažinimo: išgirdusi žodį „geltona“, pagalvoju apie bananus. ne apie geltoną sylvia plath poezijos rinktinės viršelį; ne apie fantastinę būtybę 乘 cheng ⿈ huangą (geltoną kelionę), kurio vardas reiškia jo savitą geltoną magiją, ne apie geltoną povandeninį laivą, ir jau tikrai ne apie geltonąjį kinų imperatorių… o apie bananus – vienus mėgstamiausių vaisių: kosmiškai (ar dirbtinai modifikuotai iliuziškai) saldžius, minkštus, švelnius, sočius, jaukius ir mielus. kai prisimenu gyvenimą žemėje, žmonės atitoldavo, namai sugriūdavo, rūšys išnykdavo… bet bananai visada likdavo. o kai mąstau apie bananus, iškyla prisiminimas: persikrausčiau į vadinamąsias jungtines valstijas paauglystėje. tėvas išsiuntė mane į valstybinę vidurinę c, netoli h kiemo. jo ketinimai buvo aiškūs – jis troško, kad jo dukra taptų viena iš tų Ivy League elito atstovių ir išpildytų jo amerikietišką svajonę. tačiau nesėkmingi tėvo bandymai – ne šio pasakojimo akcentas. pirmą mokykloje praleistą dieną sulaukiau milžiniško dėmesio dėl to, kad (išdidžiai) buvau vienintelė kinė iš pekino. pamenu, aš taip jaudinausi, kad nusprendžiau pasislėpti savo ištaigingiausiame drabužyje – nedideliame apsiauste, kurį buvau pasisiuvusi iš savosios disleksikų balandžių pamestų plunksnų kolekcijos, balandžių, sukdavusių lizdus mano močiutės kieme, kuris vėliau, XXI amžiaus pradžioje, buvo suniokotas ir paverstas dangoraižiu rizikos draudimo ežių fondų labui. mano įdomi išvaizda išprovokavo tūkstančius klausimų, kurie skriejo į mane it transo apimtos strėlės. tokių klausimų, kaip antai „kur yra pekinas?“, „ar tu komunistė?“ ar „ar valgai kates?“ jūroje, vienintelis, su kuriuo mano moksliukiška prigimtis nepajėgė susidoroti, buvo „ar pas jus yra baltieji ir juodieji kinai?“.
laikau šią akimirką viena labiausiai transformuojančių per visą mano gyvenimą — tapatybės politika pirmąsyk skleidėsi per sultingą, aštrią, saldžią ir dygią paauglišką nekaltybę. sužavėta šio klausimo neįprastumo, aš užsikirtau. vis dar prisimenu, kaip klasėje ankstesnį jaudulį pakeitė pagarbi tyla. lyg laikas būtų sustojęs tūkstančiui metų, ir visas pasaulis būtų tapęs bevėjis. po kelių mąslių sekundžių, praleistų ieškant savo aiškiai trapios esaties esmės, man iš burnos iššoko lengvabūdiški žodžiai. „ne, – nuoširdžiai atsakiau, – visi mes esam bananai…“
nežinau, ar dėl neįprasto mano humoro jausmo (kurio niekada neplanavau turėti), ar dėl balandžių plunksnų mesto antgamtiško burto, tačiau po tos dienos dėl įvairių priežasčių netikėtai tapau viena „populiariausių“ merginų šioje vidurinėje, kuri savo spintelėje retsykiais atrasdavo (gerokai papuvusių) bananų – „bananinė mergina iš pekino yra žiauriai juokinga“, sakydavo. aš palaikiau tai šios savotiškos karalystės sutiktuvių ritualu, ir išmokau vertinti kultūrinius skirtumus (patafiziškai). kol galiausiai pavargau nuo bananų ir paprašiau, kad visi mane vadintų mangu arba arbūzu.
šiek tiek paaugusi ir visiškai atsidavusi vadinamajai vakarietiškai visa ko ideologijai, suvokiau, kad turbūt politiškai neparanku „tapatinti“ ar „vadinti“ kokį nors žmogų bananu. bet man buvo visiškai dzin. gaila, kad nepasakiau ko nors labiau psichodelinio, pavyzdžiui, vienaragis ar lapuotasis jūrų drakonas. bet gal bananas buvo ta dvasia, kurią reikėjo iškviesti tą prisirpusią akimirką – jo geltonumas buvo pakankamai psichodelinis, kad imčiau apmąstyti daugiau nei geltoną jo paties esatį. taip, nekaltybės amžius. Tai buvo prieš hashtaginstagramticktokgtp3456, kai telefonus vis dar saistė vikšrai laidai.
matai, miela t, (kaip turbūt jau žinai) žmonių pasaulyje viskas kiek labiau komplikuojasi. bananai nėra tiesiog bananai, kaip ir geltona niekada nebūna tiesiog spalva. tas pats galioja ir vadinamiesiems menui ir literatūrai. jie gali tapti tomis smulkiomis dekoratyvinėmis politikos puošmenomis, estetizuojančiomis žmogocentrines sociopolitines fantazijas. tačiau jie gali tapti ir portalais, vedančiais į nepažintas teritorijas su begale neapibrėžtumų. sakoma, kad jie gyveno „tamsiaisiais amžiais“, skęstantys aukštesniajame, greitesniajame, stipresniajame, sveikesniajame, gražesniajame ir neva geresniajame. bet „tamsieji amžiai“ buvo ir magiškojo mąstymo arba „magiškosios pajautos“ laikai – siūravimo su artimiausia pieva akimirka, srūvis į tarpgalaktinius prisiminimus; gravitacijos netektis, mėgaujantis trumpalaikiu levitacijos režimu; moliūgų sriubos dubens išbūrimas sniegingą naktį; lėtas voliojimasis ant samanotos žemės užtemimo metu arba tiesiog spoksojimas į krintančią geltono lapo atplaišą… šiaip ar taip, pasauliai vyksta, ir esti tuaš, karštas, garuojantis, judantis (šįsyk – nepadauginęs biopolitikos)̾.
dabar aš beveik nieko nebematau. mano akys išdykėlės man neša vien geometriją ir fraktalus, ir aš tai dievinu! dėl šios priežasties jaučiu, kad pagaliau gyvenu poezijoje! tad išgirdusi „geltona“, vėl mąstau apie bananus, nes vis dar prisimenu jų skonį ir kvapą. ar vis dar turite jų? norėčiau, kad jiems pavyktų išgyventi žemėje. ai dar vakar paklausiau ŕάήcά tėčio, milžiniškos murenos, besiraitančios it rožinis hipopotamas: „kas tau pirmiausia ateina į galvą, kai pasakau „geltona“?“ jis atsakė: „viltis“.
v҉ i ҉l t i s҉ .҉
galbūt tai skamba nerimtai, bet šis žodis išspaudė ne vieną ašarą iš mano aklų akių.
manoji drauge, manau, kad liausiuosi kvailai vapaliojusi, kol dar nepavirtai violetine. lauke tamsu, ir vėl pasigirsta sirenos. aš netenku regos, bet mano klausa lieka puiki – per skyles sienose girdžiu, kad vis daugiau vaikų suimami už tiesos išsakymą. oje, jaučiuos išsekusi. esu per sena, kad vėl išgyvenčiau visą tą chaosą. mano krikštamotė fėja vis sakydavo: „man muss alles mit humor sehen, sonst verzweifelt man. visi tie žmonės, visi tie vėluojantys traukiniai, visos tos blogos naujienos, visas tas skausmas ir kančia…“ (ji taip pat man sakė, kad žmonės iki septyniasdešimties ir vyresni kaip septyniasdešimties yra labai nepatikimi, nebent jie – katės.) tad pastaruoju metu didžiumą laiko praleidžiu eksperimentuodama su buvimu nematomai ir mėgaujuosi buvimo pamirštai teikiamu džiaugsmu (dabar tenoriu murrrrrrrrrrrkti ir mėgautis kiekvienu saulės gurkšniu (─‿‿─)♡).
t, tikiuosi, kad vis dar užsiimi tais pneumatiniais burtais, teikiančiais tau vilties. tik nepersidirbk. ir nepamiršk kvėpuoti, antraip pradėsi augti priešinga kryptimi (kas irgi būtų įdomi patirtis).
viliuosi netrukus tave apkabinti. šįkart pažadu nepramiegoti savo mėlynosios ramiojo vandenyno raketos.
švelnūs linkėjimai,
tavo p
savo laikų pabaigoje iš tolimos galaktikos
p. s. kai bus liūdna, suvalgyk. �ㅤׂ� ࣪� ㅤׂ⭒�bananų ⭒�ㅤׂ �
Vertė Aistis Žekevičius
