Šis numeris – ne tiek apie spalvą, kiek apie žaižaruojantį atspalvį. Ne tiek apie temą, kiek apie nuotaiką, tačiau tema taip pat svarbi, tad numeris yra ir apie ją. Šį numerį galima skaityti lyg kvietimą pareikalauti agentiškumo ir pasinerti į skirtingus laukus bei pasaulius, jei –tik jeigu leisime nuolat skleistis malonumo bei užmaršties akimirkoms. Čia nėra vietos perdegimo kultūrai, nebent prislopintiems jos atgarsiams šen ir ten. Jis struktūruotas, bent jau taip tikiuosi, nes „viskas tinka“ laikai seniai liko praeityje. Menas yra strateginis ir pasiryžęs pulti. Netyčiomis tai – ir slaptas meilės laiškas filosofijai (čia tik tarp mūsų). Žinau, kad įvairiose vadybos ir lyderystės teorijose pabrėžiama būtinybė būti ryžtingam ir užtikrintam, bet nemanau, kad čia noriu šito vibe’o. Galbūt šis numeris apie būtybes. Būtybes, be kurių visa tai būtų beprasmiška.
Šiltą vasaros popietę kavinėje vis dar laukėme gėrimų – aš ir tuometinės Rupert rezidencijos dalyvės Yiou Peng (dar žinoma kaip Penny) ir Yen Chun Lin sėdėjome senų medžių pavėsyje ir kalbėjomės veikiausiai apie su menu susijusius dalykus, o gal ir ne tik. Glostant šiltam liepos vėjui, į pokalbius įsiterpė „temos“ tema. Ką reiškia dirbti su tema, ypač meno institucijos kontekste? Šis klausimas, atrodo, kiek lengvesnis kalbant apie mokslo sritį ar, tarkime, politikos analizės centrus. Klausimas (-ai), metodologija, matavimai, galimi rezultatai ir vertinimo procesas – tai apytikslės trajektorijos, tačiau meno srityje jos tampa miglotesnės ir yra intensyviau interpretuojamos. Taip, galima sekti minėtomis trajektorijomis ir pasiekti apčiuopiamų rezultatų – išleisti knygą, parengti priemonių rinkinį, sukurti meno kūrinį, suorganizuoti renginį ir t. t. Visi šie rezultatai yra pagrįstos ir svarbios platesnės ekosistemos, dažnai vadinamos „meno pasauliu“, dalys, nors mūsų pokalbis ir mano dėmesys troško pasinerti į mažiau ištyrinėtus, tamsesnius „temos“ sluoksnius.
Popietės saulei žaismingai raizgant šešėlių choreografiją ant kuklaus kavinės ir mūsų tyrimo stalo, Penny su visu savo žavingai asmenybei būdingu entuziazmu sušuko: „O jei Rupert dirbtų spalvų, pavyzdžiui, geltonos tema?“. Citata gal ir netiksli, bet jos esmė aiški – kaip galime dirbti su kažkuo, kas svyruoja tarp medžiagiškumo ir konceptualumo, palikdamas pėdsakus ir užuominas skirtinguose suvokimo taškuose, formuodamas skonius ir nekurdamas griežtų struktūrų? „Geltona“ tapo puikiu atspirties tašku tolesniems apmąstymams ir lipniu paviršiumi, ant kurio galėjome klijuoti bei regzti skirtingas idėjas, pojūčius ir jausmus, kurie antraip nerastų kelio vienas pas kitą. Tai tarpdiscipliniškumas par excellence, ne vien sūpuojantis tarp skirtingų disciplinų, bet ir iš įpratimo išlydint jas į nežinios teritorijas.
Geltonas dizainas, kurį skaitmeniniu būdu sukūrė Nick Delap, yra sykiu ir pasipriešinimas tam tikrų žinių vertinimui bei pripažinimui, ypač ateinančiam iš akademinės bendruomenės (ir/ar tų, kuriose ji dominuoja). Rašytinės ir nerašytos taisyklės pernelyg dažnai lemia, kaip atliekami meno tyrimai ir kaip rašoma apie meną: žargoną, struktūras ir visa, kas daro kažką pripažintinu. Mąstymas apie tai tampa uoliai asmeniškas – kadangi atėjau iš akademinės filosofijos aplinkos, bandymas pagaliau jaustis patogiai taikant skirtingus raiškos būdus ir būnant skirtinguose pasauliuose prilygo gana išlaisvinančiai, tačiau nelengvai kelionei. Tad noriu pasidalyti ir įpūsti šiek tiek tos kelionės bei keliavimo po pasaulį dvasios ir į šį numerį. Šią ambicingą užduotį man padės atlikti Maria Lugones.
*****
Tų pačių metų rudenį, įžengus į butą Berlyno Neukölln rajone, mane pasitinka geltonas aplinkos atspalvis. Sambūris, (vieno(s) iš šio numerio autorių) gimtadienis, šventė, išankstinis vakarėlis – akimirka, subūrusi skirtingus žmones be bendros priežasties. Viso to įkarštyje, kaip ir dera, nepateikusi per daug konteksto, Penny paklausė: „Kokia tavo mėgstamiausia spalva?“. Nesusimąstydamsa atsakiau: „Sunokusios slyvos“. Šis atsakymas dar sykį atspindi intymų skirtingų pasaulių susisaistymą ir tarpusavio ryšį. Prieš atvykdamas į Berlyną, skaičiau Kate Morgan paraišką Rupert rezidencijai su siūlymu rengti projektą apie Phaul Thek paveikslo „Trys elegantiškos slyvos“ queer interpretaciją. Nors prinokusios džiovintos slyvos paveiksle ir tikrovėje būna tamsiai aksominės, raudonos ar net beveik juodos, iš antro paveikslo plano trykšta geltona spalva. Tai suvokiau tik pradėjęs sudarinėti šį numerį. Geltona spalva jame tampa kone apčiuopiama ir metonimiška.
Pagal šį aiškinimą geltona spalva yra ir nesąmoninga – ji įsigavo į mano smegenis dėl gudraus pokšto, kognityvinės gudrybės. Tačiau nenoriu šio numerio paversti psichoanalitiniu begalinių sąsajų ir interpretacijų tinklu. Psichoanalizė, bent jau ankstyvoji, pernelyg stengėsi įrodyti esanti pripažintas mokslas, o šis numeris yra ne tiek apie nepasitikėjimą, kiek apie vibe’ą. Ir niekas neišmano vaibe’oreikalų geriau nei Laura Lotti ir Calum Bowden, kurie grąžina šį numerį į institucinę ir organizacinę plotmę. Geltonos tema, kad ir kaip norėtų tilpti į „viskas tinka“ apibrėžimą, savo esme yra gerai struktūruota ir strategiška. Tai nusako puiki Calumo ir Lauros citata: „Vibe’as veržiasi anapus singuliarumo ir statiškumo, heterogeniškų elementų įvairovės link, ir negali būti įtvirtinta ar aiškiai apibrėžta (bandymai įvardyti ar apibūdinti vibe’ą visada redukuoja jos kompleksiškumą)“. Darbas su geltona ar bet kuria kita tema taip pat reiškia atsakomybę prieš kitus ir pasirengimą prireikus sugerti kritiką. Taip, mes dirbame kartu, tačiau dalijamės atsakomybe ir pasiskirstome pareigomis, planuojame ir strateguojame veiksmus, nesvarbu, artimi jie ar tolimi. Nesvarbu, ar tai institucijos strategija ateinantiems 5 metams, ar sprendimas, kuriame klube geriausia pratęsti geltonspalvį sambūrį.
*****
Dar kartą persuku juostą į 2023 m. rudenį – pasitiktą ankstyvą rytmetį Berlyno „Ost“ klube. Susivokiu esantis judantiems kūnams būdingų įvairialypumų ir heterogeniškų elementų daugybinių protrūkių epicentre. Tai prisiminęs, negaliu neprisiminti šio gražaus McKenzie Wark pasažo (šiam numeriui kalbintos Sara Sassanelli): „Tabletės veikia. Guliu ant nugaros ant faneros platformos, traukdama jį ant savęs, į save, ant kūno kaupiantis prakaitui. Atlošiu galvą ant platformos krašto ir regiu mus stebinčius apverstus žmones. Užmerkiu akis. Pramerkiu jas po dvidešimties metų“. Šią akimirką jaučiuosi taip, tarsi būčiau atmerkęs akis po metų – su šiek tiek kitokia crew šalia, bet vis dar varoma begalinio smalsumo, geismo ir smilkstančio perdegimo.
Išeiname iš klubo į gaivų ir vėsų vokišką spalį. Tą akimirką visi šokių aikštelės įvairialypumai, protrūkiai ir susipynimai sugriūva vieni į kitus, sukurdami pojūtį, nesupainiojamą su jokiu kitu. Manau, kad Flora Yin Wong puikiai geba išskaidyti ir vėl sujungti šiuos pojūčius savo garsiniais ieškojimais. Tikiuosi, kad dabar juos girdite. Visi mes spoksome į ryškiai geltonus lapus, atkakliai tebekybančius ant aukštų medžių šakų, o kai kurie ir renka juos. Atrodo, kad tai paskutinės akimirkos prieš lapams galutinai pasiduodant ir krintant ant tamsių Rytų Berlyno šaligatvių. Geltona spalva vis atsiskleidžia, metafiziškai or kone nesuvokiamai juokaudama su mano pavargusia percepcija. Galbūt ši kaprizinga spalva yra už mano suvokimo, teminių pančių ir akademinių svarstymų ribų. O gal šiuolaikinė alchemija verčia perdegimus ir gero gyvenimo pažadus (kaip Lauren Berlant teorijoje) disociaciniais hedonistiniais mirgesiais. Praeidamas pro linksmą rytinį bėgiką, gaunu bauginantį priminimą, kad siaubingai vėluoju pateikti tekstus artnews.lt redakcijai.
Vertė: Aistis Žekevičius
