Buvo įdomu giliau panagrinėti reivo aspektus ir aplink jo praktiką atsirandančią kolektyvinę, energingą ir hedonistinę kultūrą. Man reivai – kultūrinis produktas, besiorientuojantis į akimirkos būsenas. Reivo atmosfera, vaibas, ypač muzika ir estetika, gali daug papasakoti apie miestą. Galvodama apie Londoną, prisimenu vietas, kuriose šokau – požeminėje perėjoje, po tiltu, klube, dideliame pastate su prakiurusiu stogu, pro kurį smelkėsi dienos šviesa. Šias patirtis vienija kolektyvinis patirties išgyvenimas, kurio metu galima pasirinkti būti ir visiškai vienam. Būtent šie dviprasmiški jausmai visada mane traukė prie reivo praktikos.
Perskaičiusi McKenzie Wark knygą „Raving“, norėjau užduoti jai kelis klausimus ir pasistengti išnarplioti reivo pajautimo struktūrą. Dažnai apie reivą kalbama kaip apie utopiją, bet mane daug labiau domino kaip dūmai, prakaitas ir garsai paverčia dalykus neįprastais. Knygoje Wark dalijasi savo asmenine patirtimi iš Niujorko reivų ir itin tiksliu „reivo žodynu“. Tuo pačiu autorė knygoje lydi skaitytoją pasakojime, kuris atskleidžia, kad visgi reivas yra praktika, skirta tiems, kurie ją pasitelkia atremti gyvenimo sunkumus. Knyga pateikė daug įžvalgų į reivo garsines bei erdvines galimybes ir priminė man, kad apie šokimą ir reivą galvoju kaip apie filosofines sąvokas ir projektus. Šio interviu klausimai yra bandymas identifikuoti, kodėl reivai yra tokios palankios vietos būti ir kaip juose, pasitelkiant karštį ir prakaitą, galima nugalėti laiką.
Sara Sassanelli: Savo knygą pradedi rašydama, kad reivuose pirmiausia ieškai „tų, kuriems to reikia, o tarp tų, kuriems to reikia, – kas gali juos atlaikyti?“. Pagaunu save galvojant apie gyvenimą, tą, esantį anapus teorijos, kuris remiasi patyrimu. Įdomiausia, jog reivo kaip praktikos atveju tai gali tapti patirtimi, esančia už įprasto laiko ribų. Kaip manai, ko ieško tie, kuriems reikia reivų?
McKenzie Wark: Yra įvairių žmonių poreikių, ir jie ne visada suderinami. Domiuosi tais, kuriems reivas reikalingas kaip kolektyvinė patirtis. Patirtis, kuria dalinamės tarpusavyje, net jei vienas kito nepažįstame. Kai pakliūnu į tikrai gerą reivą ar išgirstu įtraukiantį ritmą šokių aikštelėje, dažniausiai pastebiu, kad kiti ieško visiškai to paties. Tokie reiveriai, su kuriais aš mėgstu būti, leidžiasi į kolektyvinę patirtį, gilios nakties ar ryto metu, kaip man atrodo, tampančia šoniniu laiku (angl. sideways time). Tarsi laikas plėstųsi į išorę, o ne greitėtų ar lėtėtų.
Sara: Man įdomu, kaip reivo metu dalykai tampa keistais ir neįprastais, daugiau nei utopiškais. Tai gali įvykti keliais būdais – vartojant narkotikus, nepasiduodant miego trūkumui arba per neįprastą patirtį būnant vienam kartu su kitais (angl. being alone together). Kalbu apie giluminį jausmą, kuomet žinaisi esantis kartu su kitais, bet koncentruojiesi į savo šokimą. Smalsu išgirsti, kaip tu supranti sąvoką „tampa keistas ir neįprastas“, ir kaip tai manifestuojasi reivuose?
McKenzie: Dalis reivo kultūros ikonografijos būtent ir referuoja į tai: ateiviai, besišypsantys pieštiniai veideliai, kiberpanko grafika ir kiti panašūs akcentai. Galima manyti, kad tai remiasi modernistine estetika, defamiliarizacija, įvairiomis avangardinėmis technikomis. Tai avangardas, kurį žmonės iš tikrųjų mėgsta. Galbūt tai, ką mes iš tikrųjų stengiamės padaryti,– ištrinti save kaip privačią nuosavybę, kaip žmogų-kapitalą, kad kartu galėtume atlikti šitą kolektyvinį darbą, kuris nesukuria absoliučiai nieko, išskyrus prakaitą ir karštį. Ši dalis reikalauja „išsivaduoti nuo juslių“, kaip sakė Rimbaud. Ir tam nebūtinai reikia kvaišalų. Egzistuoja ir blaivūs reivai. Visa tai yra labiau apie juslių hierarchijos pertvarkymą.
Sara: Reivo pasaulį apibūdini kaip „fraktalinį“. Fraktalinė reivo patirtis, kiek esu patyrusi, gali generuoti rizomatinę dėmesio patirtį. Ją dažniausiai sužadina patyrimas būnant vienai kartu su kitais. Kokios pasikartojančios fraktalinės patirtys aplanko tave būnant reivuose?
McKenzie: „Buvimas vienam kartu su kitais“ yra dalis šio patyrimo. Esi labai arti kitų žmonių, bet nebūtina vienas kitam skirti daug dėmesio, ypač jei vakarėlis geras. Aš nemoku labai gerai šokti, bet turimų įgūdžių pakanka, kad mano kūnas žinotų, kaip sėkmingai įsilieti kartu su kitais judančiais žmonėmis. Už tai atsakingos mūsų kinestetinės savybės. Man labiausiai patinka reivai, kuriuose vyrauja minimal techno ar kiti žanrai, kurie akcentuoja pasikartojančius ritmus. Jie nestruktūrizuoja laiko aplink pasakojimą, juose yra ritmas ir variacijos. Šoninis laikas. Kiekvienas dalyvaujantis gerame reive prisideda prie reivo kontinuumo kūrimo, kaip tai vaidinu. Visa tai yra dalis šoninio laiko.
Sara: Reivas yra labai plati sąvoka, ir kai pamini reivo kontinuumą, man tai iškart asocijuojasi su atmosferos kūrimu, tam tikra energija (angl. the vibe). Cituoji vieną mano mėgstamiausių ištraukų iš madison moore kūrinių, kuriame jie apibūdina queer naktinio gyvenimo vietas kaip „šlapius, karštus, prakaituotus užkaborius, kuriuose tualeto grindys gali būti aplipusios prakaituotu ir šlapiu tualetiniu popieriumi, ir kur judant per renginio vietą gali braidžioti per išsiliejusius gėrimus, blizgučius, sumindžiotas vienkartines stiklines ir skardines, šiaudelius, saldainių popierėlius, metro ir debeto korteles, čekius, monetas, mažų narkotikų maišelius, žiebtuvėlius, nešvarumus, cigaretes, išsibarsčiusį tabaką ir tabako popierėlius“. Tai beveik matau, jaučiu ir girdžiu. Techniškai daugelis reivų gali būti reivai, bet kuo reivas turi išsiskirti, kad priklausytų kontinuumui?
McKenzie: Kai kurie žmonės mėgsta griežtas kategorijas ir jų apibrėžimus, tačiau realybėje mano draugai, kurie save laiko reiveriais, yra atviri įvairiems patyrimams. Niujorke legaliai veikiančios pasilinksminimo vietos nustoja pardavinėti alkoholį 4 valandą ryto. Žinoma, dauguma klubų tuo metu užsidaro. Šiame mieste reivai yra nelegalūs vakarėliai nelicencijuotose vietose, vykstantys visą naktį iki pat ryto, o kartais ir ilgiau. Dažniausiai juose groja techno muzika, kartais būna skirta patalpa house stiliaus muzikai, ir, žinoma, įdomūs didžėjai, kurie nėra pernelyg susieti su specifiniu žanru. Beveik visi knygoje minimi reivai buvo nelegalūs. Šiaip paprastai nepasirodau reivuose iki 4 valandos ryto, todėl klubai man nėra itin aktualūs. Yra viena vieta, kuri veikė legaliai, ir joje vakarėliai vykdavo visą naktį. Jie tiesiog nebeparduodavo alkoholio nuo 4 valandos ryto. Ten buvo daug mano draugų reiverių, todėl ir vakarėlis buvo šiek tiek kaip reivas. Bet, kaip sako mano draugas Janus Rose, „nelegalūs vakarėliai yra geriau, nes jie nelegalūs“. Dar geriau yra tie, kuriuos vadiname renegatiškais vakarėliais (angl. renegades) – jie vyksta po atviru dangumi, nepardavinėjami bilietai ir išlieka didelė tikimybė, kad vakarėlis baigsis išvaikius policijai. Niujorke labai sunku surengti tokio tipo susibūrimus. Keletą jų paminėjau knygoje.
Sara: Atmosfera, kurią nupasakojau, taip pat sudaryta iš psichotropinių medžiagų, atomų ir garso bangų, ir šie trys terminai ateina į galvą, kuomet paminimi „kintantys jausmų ir minčių kratiniai“. Galvoju apie kūniškumą, kuris kartais nėra priimtinas, netgi disforiškas. Tokie kylantys disasociatyvūs jausmai gali būti įžeminami judant ir šokant. Koks yra santykis tarp xeno-flesh ir šokio?
McKenzie: „Raving“ be viso kito yra ir knyga apie estetinę teoriją, kurioje keliamas klausimas galėtų būti toks – kokia yra disasociacijos estetika? Knygos ašimi tampa translyčių reiverių patirtis. Iš dalies dėl to, kad translyčiai yra tikri disasociacijos virtuozai. Dažniausiai neigiama prasme. Disforija dažnai išstumia mus iš mūsų pačių kūnų. Ir visgi – o jeigu tai būtų gebėjimas, kurį kiekvienas iš mūsų galėtų ugdyti? Yra daugiau nei viena disasociatyvinių estetinių praktikų. Knygoje išskyriau keturias – ravespace, enlustment ir xeno-euphoria (ketvirtą praktiką galima pasiekti tik žinant ir suprantant išvardintąsias). Man atrodo, kad disociacija yra šių laikų niuansas. Daug žmonių taip elgiasi, nes išorinis pasaulis tampa traumine zona. Kokia tinkama estetika ir emocinė praktika, kai pasaulis keliauja link pabaigos? Reivai.
Sara: Daug galvoju apie technikas ir metodus, ypač dėl to, kad dirbu su choreografais, techniką pasitelkiančius formai išgauti. Jų praktikos prasidėjo klubuose. Reivo atveju technika siejasi su DeForrest Brown Jr. apibūdinimu, kuriame jis lygina Detroito techno su muzikos pasaulio statymu, bet taip pat Bobby Bethoven (anksčiau žinomu kaip Total Freedom) ir GHE20G0TH1K, kur buvo sukurti nauji didžėjavimo garsai ir stilius, eksperimentuojant su CDJ (specializuotas skaitmeninės muzikos grotuvas, skirtas didžėjauti – aut. past.) ir traškančiais MP3. Būtent ši žanrų maišalynė ir miksavimas padarė tai, kad house, techno, pankas, a capella ir metalas galėjo atsirasti viename muzikiniame sete. Noriu grįžti prie žodžio „praktika“, kuri neatskiriama nuo technikos. Tokios praktikos, kuri išgauna prasmę ir malonumą iš disidentiškumo ir nepaklusnumo. Kaip tu suprati techniką reivo kontekste?
McKenzie: Na, knygoje daug nerašiau apie muziką, daugiausia koncentravausi į pačius reiverius. DeForrest parašė vieną svarbiausių knygų apie techno kaip juodaodžių muziką. Tokia white bitch kaip aš nėra pageidaujama muzikinėse praktikose, sukurtose juodaodžių ir nuolat naujai perkuriamose taip pat juodaodžių. GHE20G0TH1K buvo reikšmingas vakarėlis Niujorke, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko juodaodžių ir Lotynų Amerikos kilmės queer žmonių sukurtos muzikinės praktikos, įskaitant šokių aikšteles ir, jeigu CDJ laikysime instrumentu, plačias šios meno rūšies galimybes. Tai taip pat buvo istorinių vakarėlių vieta. Dažnai tai pastebėdavome, kai kartu su madison moore redagavome specialų „Black Rave“ leidinį efflux journal numeriui. Mane domina, kaip visos technikos susijungia: suplanuota vieta, jungianti garsus, šviesas, išdėstymą, svarbias roles ir vaidmenis, kas budi prie įėjimo, kaip reivas reklamuojamas, susitarimai apie nefotografavimą ir kiti dalykai; ar reiveriai pasirenka ateiti ir ką jie atsineša su savimi, ar tai būtų įsimintina apranga arba nusiteikimas šėlti šokių aikštelėje.
Sara: Turiu pripažinti, jog nekart apie reivus esu galvojusi kaip apie užuovėją. Ar tai būtų slaptavietė nuo dienos sunkumo ir nuovargio, ar troškimas priklausyti, ar tiesiog pabėgimas nuo realybės, valdomos laiko. Vis dar jaučiu efektą tokių poelgių kaip nemiegotos naktys, kuomet peržengiama 24 valandų būdravimo būsena ir taip sujaukiamas „dienos“ konceptas. Aš vis dar šalinuosi „utopinės“ idėjos ir koncentruojuosi į „poreikius“ – ką galime gauti iš poreikio dalyvauti reive?
McKenzie: Tam tikra prasme norėčiau, kad jie būtų nesukuriantys vertės. Didžioji darbo dalis, kurią mes turime atlikti, yra informacinės visuomenės, ekonomikos dalis, ir jei nebūsime atsargūs, tai pribaigs šį pasaulį. Taigi reikšminga tai, kad dirbama (reive – aut. past.) tikrai sunkiai, ir viskas, kas sukuriama, tėra karštis ir prakaitas. Dauguma reivų Niujorke vyksta industrinėse erdvėse, ir mane džiugina, kad mes jose nieko nesukuriame, jokio pridėtinės vertės – net dirbdami labai ilgas pamainas. Šalia to reikia pridurti, jog gan silpni socialiniai ryšiai, sukuriami tarp reiverių, turi kitas panaudas. Jie praverčia, kai prireikia mobilizuotis bendrai pagalbai ar politiniam judėjimui. Reivas nėra „utopija“ ar „pasipriešinimas“. Aišku, kartais reivuose užsimezga ir intensyvūs santykiai. Nesakyčiau, kad tai „bendruomenės“, nes tai dar vienas nuvalkiotas žodis. Savo reiverius draugus įvardiju kaip kladas (angl. clade).
Sara: Norėčiau grįžti prie tavo išsakytos minties – „tiems, kuriems to reikia“. Reivai, apie kuriuos galvoju aš, dažniausiai yra intensyvūs tam tikra gotiška prasme, kaip hannah baer apibūdino portalo „Artforum“ straipsnyje „Dance Until the World Ends“ (liet. „Šok, kol ateis pasaulio pabaiga“). Garsi muzika, keistos vietos, kurios gali būti pergrūstos, prastai ventiliuojamos ir, kaip ji apibūdina, šis gotiškas kreivinimas lemia, kad „visi šoka ten, kur iš esmės nė vienas nenori būti“ (angl. „everyone dancing in a place no one particularly wants to be“). Man atrodo, kad čia gotiškumas slypi besikaitaliojančioje euforijoje ir diskomforte, iš esmės kaip praktika jausti visus įmanomus pojūčius vienu metu sukoncentruotoje ir iškreiptoje laiko perspektyvoje. Noriu išgirsti, ką tu manai apie reivo pasitelkimą norint pasijausti gyvu.
McKenzie: Pažįstu hannah, nors veik nesame susidūrę reivuose. Niujorko naktinė scena gana didelė. Esame netikėtai susitikę reive, kuriame buvo taip karšta, jog jaučiausi kaip saunoje. Kai patekau į minios priekį, kur labiausiai mėgstu būti, susitikau draugus, atsinešusius litrinius vandens butelius. Žinoma, kiekvienas paviršius buvo padengtas – ir čia negaliu rasti tikslesnio apibūdinimo – purvo marmalu (angl. schmutz). Nusirengiau viršutinius rūbus, kuriuos vėliau sunkiai radau bendroje rūbų krūvoje, tąkart visi dėvėjo juodus rūbus. Galbūt tokio tipo reivuose vienas iš poreikių yra jaustis gyvu. Visi priartėjame prie vidinio žvėries ir tai darome kartu. Nevadinčiau to „gotišku“, nes tai viena iš subkultūrų, kurią apskritai praleidau, bet tikrai stengiamasi pritapti šiose sukurtose, sukonstruotose situacijose ir vietose, kurios iš pat pradžių gali atrodyti atgrasios. Man patinka būtent tokie reivai, ir suprantu, kad jie skirti ne visiems.
Sara: Vis dar inspiruota hannah žodžių, galvoju apie nelegalias vietas. Žiūrint iš mano perspektyvos, reivai vilioja. Ne dėl to, kad yra nelegalūs ir dėl to rizikingi – jei dalykai nepavyksta ir atvažiuoja policija, tiesiog gaila. Labiau turiu omeny tokius reivus, kuriuose viskas sukasi aplink šokių aikštelę ir kuriuose tamsa subalansuoja ir sulygina dalyvius. Juose nėra vienos minios, viršesnės už kitą, gali matyti ar stebėti kitus, bet išlikti nepažintu, anonimišku – tai labiau apie jausmą, atmosferą, negu struktūrą. Kaip manai, ką sukuria dalyvavimas kartu nelegalioje vietoje?
McKenzie: Egzistuoja vakarėliai visiems poreikiams. Aš nevaikštau į klubus, nors tai visiškai priimtinas naktinio gyvenimo leidimo būdas. Kai kurie žmonės jaučiasi neverti dėmesio, tačiau naktinio gyvenimo metu jie gali būti ir jaustis ypatingi. Jie yra sąraše, jie yra VIP kambariuose, šokių aikštelėje jie diktuoja ritmą. Tai atsidurs instagrame. Man patinka reivai, besisukantys apie reiverius. Jei pasipuošei aukštakulniais, tikėtina, kad nebūsi įleistas pro duris. Juk gali susilaužyti koją ant nelygių grindų, ir gan akivaizdu, kad neatėjai šokti. Šiame mieste reiveriai įprastai būna apsirengę juodai ir apsiavę patogius numindžiotus sportbačius. Viskas taip purvina, jog rūbai labiau praktiški nei madingi. Reiveriai ateina pasiruošę reivui. Juose, aišku, irgi socializuojamasi, kartais susimetama (angl. hook up), tačiau reivai yra skirti šokti. Valandų valandas.
Sara: Įdomu sužinoti, kokie didžėjai ir atlikėjai tau imponuoja pastaruoju metu? Man paskutiniuoju metu patinka translyčiai ir queer atlikėjai, plečiantys vieno žanro ribas. Vienas pavyzdžių būtų Jungtinės Karalystės atlikėj* Iceboy Violet kūriniai bei jų žodžiai, sukeliantys aistros ir emocijų chaosą. Jų muzika liūdna ir slogi, tačiau tuo pat metu teikianti tikėjimą ir paguodą.
McKenzie: Viena savybė, kurią turiu iki dabar iš savo 70-ųjų pankroko laikotarpio, – vertinti tai, kas lokalu. Seku begales didžėjų ir muzikos kūrėjų, kurie arba čia gyvena, arba reguliariai groja. Juliana Huxtable, Jasmine Infiniti, Goth Jafar, Tygapaw. Iš labiau house muzikos stiliaus patinka Dee Diggs, Octo Octa, Eris Drew. Tiesiog dievinu ambient setus, kuriamus Pure Immanence. Kiekvienais metais stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti Dweller festivalyje. Jis skirtas juodaodžių kuriamai techno ir elektroninei muzikai. Čia atrandu atlikėjus, kuriuos vargu ar kitur būčiau išgirdusi, pavyzdžiui, Introspekt. Dažnai apsilankau vakarėliuose palaikydama draugus, kurie arba bando išgarsėti, arba rengia muzikinius turus – Lychee, Janus Rose. Taip pat svarbūs vietiniai didžėjai (angl. resident DJ) – Clarissa Kimski, Ne/re/a, Volvox, Juana, DJ Voices, Akambi. Galėčiau vardinti ir daugiau. Esu susikūrusi Soundcloud paskyrą rave_theory, kurioje galima rasti visus mano išvardintus atlikėjus ir dar daugiau. Nors, tiesą sakant, esu visiška jauniklė reivo srityje. Kartais net nežinau, kas groja.
Sara: Man įdomus tasai melancholiškas atsparumas, įvykstantis kuomet beveik baigia veikti psichotropinės medžiagos ir pradedamas jausti kūno trapumas. Reivas nesitęsia amžinai, knygoje taip pat mini poilsį ir jo svarbą. Norisi daugiau sužinoti apie poilsio svarbą, kuris iš esmės irgi siejamas su iškreipto laiko jausmu.
McKenzie: Retai vartoju MDMA, nes jis mano amžiaus žmones per daug išvargina. Man atrodo, kad psichotropiniai grybai ir ketaminas yra labiau tausojantys, bet, žinoma, kiekvienas, vartojantis narkotikus, turėtų žinoti savo ribas. Jausmas po reivo yra ypatingas. Nedažnai keliauju pasibūti su kitais į afterius, tačiau kartais smagu pasidalinti šiuo atsipalaidavimo jausmu būryje kitų. Kartais ši patirtis įkrauna, bet dažniausiai apima malonus nuovargis. Mūsų, žinduolių, kūnai kartais nori patirti visišką nuovargį, išsekimą, bet mankštintis man nuobodu, dėl to keliauju į reivus. Didžėjaus pirmas ir paskutinis darbas yra išblaškyti nuobodulį.
Sara: Kaip mini knygoje, reivo metu užsimezgusios draugystės gali būti intensyvios ir trumpalaikės. Man tai siejasi su dabarties suintensyvinimu ir mintimi, jog efemeriškos draugystės nėra mažiau vertingos. Šie fragmentiški laikai, nutolimas nuo savęs priverčia labiau vertinti dabartį, o ne utopišką ateitį. Reiverių draugystės taip pat turi malonios melancholijos atspalvį, kuomet sumažėjus santykio intensyvumui, gali atsirasti kita gotiška reivo dimensija. Įdomu sužinoti apie tavo patirtį ir draugystes.
McKenzie: Yra draugystės ir yra priešiškumas. Knygoje yra skyrius, kuriame aprašau, kaip mūsų grupė, kuriai priklausiau, skilo į dvi dalis. Nuo tada ji dar nekart skilo ir persigrupavo. Jaučiu, kad turiu išlikti diplomatiška ir bandyti gerai sutarti su visais, kuriuos sutinku. Iš esmės vienu metu aš ir priklausau šiam ratui, ir esu už jo ribų, ypač turint omeny, jog esu vyresnė nei dauguma. Myliu savo reiverius draugus ir stengiuosi prisidėti prie mūsų mažo pasaulio. Pavyzdžiui, esu viena „Writing on Rave“ serijos kuratorių „Nowadays“ leidinyje. Knyga „Raving“ buvo vienas iš būdų atsidėkoti už draugystes ir priėmimą.
Sara: Paskutinis klausimas yra apie ritmą, laiką ir šokimą. Ar kada nors šoki tarpuose tarp bytų?
McKenzie: Viršutinė kūno dalis – taip, tačiau mano šikna juda tik į bytą.
Vertė Agnė Sadauskaitė
