Ko gero, daug kam yra tekę patirti: kuomet paskiri užrašai susideda į juodraštį – šis rodosi kupinas migloto, sugestyvaus potencialo. Greitai brūkštelėtos frazės, kurių pirminės reikšmės po kurio laiko jau ir pats gali nebeišskaityti, o ką jau kalbėti apie svetimą žvilgsnį, jaudina vien intuityviai nujaučiamomis tarpusavio sąsajomis, kupinomis pažado ir galimybės jausmo. Kaip reikiant neartikuliuotos frazės, iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusijusios užuominos būtent dėl šio fragmentiško pobūdžio atrodo tokios kupinos įtaigos. Tarsi viskas dar galėtų būti sukeista vietomis, tačiau bendra idėjos atmosfera ir nuotaika jau juntama. Turbūt tai būtų galima palyginti su poetine kalba, kuomet frazės ir jų reikšmės išlaiko šakotumą, nutylėjimai drumsčiasi nelyginant prieš audrą, o sugretinimai, atrodytų, žada sužaibuoti nenumatytomis kryptimis. Tai drumsta, kupina kintančių siluetų juodraščio materija, iš kurios nežinia kas gali išnirti. Tačiau ateina metas suręsti rišlią kalbą ir iškomunikuoti suprantamas reikšmes, kadangi rašome ne poeziją, ir visą šį sugestyvų potencialą tenka apkapoti, perdirbti bei nušlifuoti, kad mintys gultųsi šalia viena kitos tvarkingai nelyginant plytos. Ir štai, žvilgtelėjęs atgal, matai, kaip visas juodraščio daugiabriauniškumas nusitrynė ir sunyko – vardan nusmailintos tarsi gotikinis bokštas arba ietis prasmės, nutaikytos į išankstinį tikslą. Prasmė suveržia sakinius tarpusavyje, kurdama kryptingą pastraipą, o pastraipos, prieš tai pasižymėjusios ažūriniu atvirumu, susiremia į dar hermetiškesnį tekstą. Aš šią rašymo fazę buitiškai vadindavau teksto „vertimu į žmonių kalbą“. Atsisakyti drumstų siluetų, nuskaidrinti ir ištraukti į bendražmogiškąją sferą prasmes ir reikšmes gali vienu metu būti ir apdovanojantis, ir – kartais taip atrodo – apribojantis, neišpildantis procesas.
Yra žinoma, jog veblenantys kūdikiai geba skleisti bet kokius žmonių kalbos garsus, tačiau išmokdami kalbėti viena specifine kalba su jos specifiniais garsais, jie šį gebėjimą praranda1. Galvojant ne vien apie verbalinę komunikaciją, bet ir apie įvairialypę žmogaus veiklą, čia atrodo verta įvesti Gilles Deleuze su Felix Guattari išplėtotą pozityvią vaikiškumo sampratą, kurioje tapsmo vaiku idėja įkūnija dar nesusiformavusios formos potencialą. Atverti jau egzistuojančią formą, siekiant į ją įskiepyti beformiškumą, anot G. Deleuze, yra tolygu atverti kalbos svetimybę pačioje kalboje, įvesti„kalbos tapsmą kitu, didžiosios kalbos sumažinimą, savotišką ją nunešantį kliedesį“2. Šis tapsmas vaiku, anot F. Guattari, yra kardinaliai priešingas asmeniškiems vaikystės prisiminimams, „vidinio vaiko“ paieškoms ir kitokioms sentimentalioms atsigręžimo į save praktikoms. Pastarąsias psichoanalitikas labiau sieja su infantilizmu ir regresija, užsidarymu bekūniame ir bejėgiame vaikystės vaizdinyje. Taip pat šis tapsmas nėra nerūpestingumo, lengvumo ir kitokių vaikiškumui priskiriamų atributų imitacija. Atvirkščiai. Reikalingas atidumas ir susitelkimas, kad būtų galima pasiekti eksperimentavimui palankias sąlygas disciplinos persmelktoje kasdienybėje. Tai rizikinga užduotis, nes, priešingai nei iš prisiminimų sutelktas ir mitologizuotas savosios vaikystės vaizdinys, vaikiškumas yra deindividualizuojantis. Jis priverčia apsinuoginti dabarties momente, išlįsti iš po identifikacijos, tradicijos, prisiminimų pluošto – pavojingai atsiverti tiek galimai stimuliuojančiai, tiek žeidžiančiai aplinkai. Baroko laikotarpiu tokia nelaikiška, istorijos ir tradicijos neapribota laikysena buvo niekinamai vadinama infantilizmu. Šis keiksmažodis daugiausia buvo nukreiptas prieš mokslininkus materialistus ir menininkus natūralistus, kurie, užuot rėmęsi tradicija ir dogma, siekė apsiriboti apčiuopiamu, jusliniu ir ištiriamu empiriniu medžiagiškumu. Prasivardžiavimas infantilizmu, anot Vaivos Klajumaitės, nužymėjo religinės ir žaidybinės sąmonės atsiskyrimą, abiejose stovyklose buvo naudojamas kaip tamsuoliškumo, nesąmoningumo, kvailumo sinonimas, tačiau skirtingose pusėse išreiškiantis skirtingus nusistatymus. Ryškiausiai jis atspindėjo panieką jusliškumui ir medžiagiškumui, kuriais apsiriboti dogmatikams atrodė ne tik nerimta, bet ir amoralu. Tapytojas Michelangelo Merisi da Carravagio buvo kaltinamas istoriškumo nepaisymu ir autoritetų ignoravimu, kadangi vaizdavo buitiškai natūralistines figūras, užuot rėmęsis laiko patikrintais kanonais. Tačiau jo santykis su religiniais siužetais, anot Klajumaitės, iš tiesų nebuvo visai neistoriškas – veikiau betarpiškas ir šiuo atžvilgiu netgi grįžtantis prie ištakų. „Labiausiai Katalikų bažnyčios atstovus ir krikščioniškuosius filosofus glumindavo tiesioginė prieiga ir istorijos vaizdavimas taip, tarsi ji vyktų dabar. Tapymo tradicijos nepaisymas priminė protestantų sola scriptura principą, kai Bibliją turi skaityti ir interpretuoti pats tikintysis be šventikų pagalbos.“3 Autorė pabrėžė šios prieigos artimumą potridentinėje Katalikų bažnyčioje populiariai meditatyvinei technikai, kuomet asmuo jutimiškai tapatindavosi su biblijinės scenos veikėju, mėgindamas vaizduotės pagalba savo kūne atkurti jo kūniškas patirtis. Tad reikia pridurti, kad greta akivaizdžių priešiškumų, Baroko laikotarpiu taip pat egzistavo ir religijos atžvilgiu nevienareikšmiško natūralizmo bei pozityviai vaikiškumo ir žaidybiškumo matmenis integravusios teologijos, teigiamai vertinusios ikisimbolinę ir ikikultūrinę patirtį.
Anot Klajumaitės, XVII a. susiformavo ir šiandienai artimos dvi pagrindinės vaikiškumo sampratos. „Pirmoji, anot Arieso, buvo susijusi su lepinimu, saugojimu ir gyvavo daugiau privačioje erdvėje, šeimos rate. Antrąja vadovautasi viešojoje erdvėje, laikantis nuostatos, kad vaikai yra ne tik saugotini, bet ir keistini, auklėtini.“4 Žinome, jog mokslinės pažangos iškilimą bei religijos autoriteto nuosmukį pastaraisiais amžiais lydėjo komplikuotos disciplinos slinktys. Nykstant aiškiai viešumoje įtvirtintiems elgesio modeliams bei idealams, ji vis labiau persismelkė į vidujybės ir tarpžmogiškumo sferą. Viena vertus, krikščionybės paruoštoje savianalizės dirvoje įsišaknijo psichoanalizė, kita vertus, auklėjimo sistema ir viešoji erdvė apskritai prisipildė naujų efektyvumo bei produktyvumo standartų. Vidiniai savęs sekimo, reguliavimo ir energijos optimizavimo mechanizmai, kuriuos biogalios terminu įvardijo Michel Foucault, savyje talpina ne tik įgalinančias, bet ir sekinančias bei instrumentalizuojančias tendencijas. Joms esame dar mažiau sąmoningi ir atsparūs nei aiškiai suformuluotiems ir išoriškai primestiems religiniams idealams. Lenkų rašytojas Witold Gombrowicz kaip niekas kitas taikliai perteikė bendražmogiškosios sferos prievartą formos ir formavimo(si) atžvilgiu. Neatsitiktinai romano „Ferdydurkė“ veiksmas vyksta disciplinarinėje erdvėje – mokykloje – kur reikiamybė įsiforminti, t. y. vertybiškai, etiškai ir estetiškai apbrėžti save, mokytojus, draugus ir priešus, kunkuliuoja groteskiškais pavidalais, nelyginant smarkiai įkaitintame puode, kur nebranda per jėgą bando įgauti brandos pavidalus frustracijos sąlygomis.
Panašiomis skubotos formos konvulsijomis šiandien reiškiasi ne vien mokyklinė, disciplinarinė visuomenė, bet ir vadinamoji pasiekimų visuomenė, formuojama ne tiek vidiniais apribojimais, kiek perdėtu optimizmu, siekiančiu įteigti, jog „tu gali viską“, o jeigu negali, tuomet tik pats dėl to esi kaltas. Ši pasaulėjauta išstumia arba suprekina nuovargio ir socialinio pažeidžiamumo realijas. Kaip bebūtų, niekas nėra apdraustas nuo to, kad šios išstumtos realijos iš tiesų nesugrįžtų susvetimėjusiais, nejaukiais pavidalais , ir kuo labiau represuotos, tuo nuožmesnės. Kad formos konvulsija neišmestų atgal į beformiškumo sritį, atverdama labai žemiškus, neįsisąmonintus socialinius ir psichologinius poreikius. Tiek nejauka, tiek tapsmas vaiku ardo simbolinį identiteto tinklą, klibina perdėm statiškuose vaizdiniuose užsidariusias tapatybes. Tačiau jeigu nejauka veikia iš brandos perspektyvos – sąmoningą protą sukrečiant formos netikrumui; tai vaikiškumas veikia priešingai – ne visai sąmoningame ir žaidybiškai užmaršiame lygmenyje, leidžiančiame sau bet ką. Tai neapdraustas, pažeidžiamas atvirumas, ardantis identiteto audinį eksperimentiškai, be savistabos ir be perdėto savęs vertinimo. Jo dėka galime leisti sau klysti, padaryti nesąmonę, nepataikyti saves nesmerkdami. Dėl tokio vaikiškumo kadaise infantilizmui nurašytos jutimiškumo, nesąmoningumo ir neskaidrumo kokybės gali įgyti pasipriešinančios reikšmės.
- Keij, Daan. „Pasikartojančios vaikystės rizikos: Deleuze ir Guattari apie tapsmą-vaiku ir infantilizaciją“. Educational Philosophy and Theory 56, nr. 3 (2022) ↩︎
- Ten pat. ↩︎
- Vaiva Klajumaitė. „Materializmas ir infantilizmas: Baroko diskursų formacijos“. Athena, No. 10 (2015), p. 127 ↩︎
- Ten pat. p. 133 ↩︎
