Ideologija sugriūva ir išnyksta, utopizmas atrofuojasi, bet kažkas didingo lieka: vilties prisiminimas.
— Henri Lefebvre1
Galvoju apie vandenį, jo beribę platybę ir neapčiuopiamą jėgą. Galvoju apie Žemės palydovinius vaizdus, kur jūros apglėbia žemę. Galvoju apie vandenį, išsiliejantį per stiklinės kraštus. Galvoju apie įvykius, kurie suardo įprastą gyvenimo ritmą. Galvoju apie stichines nelaimes, susijusias su vandeniu. Galvoju apie vandens stiklines, dūžtančias per įsiliepsnojusius šeimos ginčus. Galvoju apie persipynusias asmeninių istorijų trajektorijas, formuojamas įvykių ir sutvirtinamas santykių. Galvoju apie kruizinių laivų katastrofas, istorijas, kurios vystosi ir grimzta kartu su jomis, randus, kuriuos jos palieka, ir pasakojimus, kuriuos sukuria. Galvoju apie dainą, kurios garsai pranyksta skęstančio laivo panikoje. Galvoju apie paliktus papuošalus, kurie lėtai grimzta į jūros gelmes, kur randa savo poilsio ir irimo vietą. Galvoju apie tai, kaip pabėgusiųjų palikti daiktai pradeda keisti savo istorijų eigą, taip pat kaip jų šeimininkų likimai pasuka nauju keliu nuo atsiskyrimo akimirkos. Matau daiktus kaip išgyvenusius liudininkus ir nebylius istorijos sergėtojus. Galvoju apie nepavykusius projektus, tuščius pažadus ir neišsipildžiusias svajones. Galvoju apie laukiamą sėkmę, kuri tampa trikdančia nesėkme. Galvoju apie tai, kaip nepatogumai iškreipia įprasto ar numanomo normalumo paviršių. Galvoju apie neramų kazino neono šviesų mirgėjimą, kur realybė trokšta virsti fantazija, tačiau tampa keistesnė už pačią realybę. Galvoju apie darbą, paslėptą po pramogos kauke, apie pabėgimą, kuris vadinamas laisvalaikiu, ir keliones, kurios praranda prasmę, kai tampa apibrėžtos vien tik jų galutiniu tikslu. Galvoju apie pagamintą, monetizuotą ir komercializuotą poilsį. Visa tai atrodo apgaulinga – kaip vandens paviršius, sugeriantis šviesą tik tam, kad ją atspindėtų, o savo gelmes slepiantis nuolatiniu judesiu. Visi žino, kad valtis leidžia vandenį. Visi žino, kad kapitonas melavo.2
Prieš dvejus metus su močiute išvykome į kruizą su Royal Caribbean International laivu Wonder of the Seas – didžiausiu kruiziniu laivu pasaulyje. Ryškiai prisimenu mūsų atvykimą į uostą, kur su nekantrumu ieškojome laivo tolumoje. Artėjant jis pamažu iškilo prieš akis, atsiskleisdamas kaip milžiniška struktūra, plūduriuojanti ant vandens – jo didžiulis mastas sunkiai suvokiamas. Mes žengėme į priekį, pakėlusios galvas, besistengdamos aprėpti šio laivo aukštį ir gausybę denių, mažyčių langų, durų ir smulkių figūrėlių. Jautėmės tarsi įžengtume į sudėtingą pasaulį, kupiną pažadėto stebuklo.
Tų metų pradžioje akademiškai susidomėjau pramogų vietomis, kuriose laikas ir erdvė tarsi sustingsta, o atsiskyrimas nuo įprastų kontekstų sukuria alternatyvią erdvinę dimensiją, atspindinčią esamas realijas ir tuo pačiu jas peržengiančią. Pirmiausia gilinausi į teminių parkų ir viskas įskaičiuota kurortų „erdvinimo“ užduotį, tyrinėdama jų heterotopines savybes, būtent kelių, tarpusavyje nesuderinamų erdvių sugretinimą vienoje realioje vietoje.3 Kvietimas išbandyti kruizą labai derėjo su mano atliekamais tyrimais ir sukėlė jaudulį dėl galimybės atlikti empirinį tyrimą. Tačiau greitai pajutau, kad esu įstrigusi tarp dviejų vaidmenų: beprasmiškai atostogaujančios keliautojos ir dėmesingos stebėtojos. Įžengus į laivą, kur mane apsupo neoninių šviesų šokis, garsūs muzikiniai pranešimai ir nesibaigianti įspūdingų pramogų įvairovė, pajutau ne susižavėjimą, o didžiulį nerimą dėl laukiančio poilsio. Galiausiai radau būdą, kaip tvarkytis su šia sudėtinga, dvilype ir išsunkiančia aplinka, kurioje buvau įkalinta visą savaitę. Nusilpusi nuo nuolat sklindančio nenutrūkstamo pozityvumo, beviltiškai ieškojau išsigelbėjimo ir pradėjau ieškoti klaidų, akimirkų, kai simuliuojamas pozityvumas suklumpa. Atsižvelgdama į viešą diskursą dėl neigiamo kruizinės industrijos poveikio aplinkai, prasto ligų plitimo valdymo ir darbuotojų teisių išnaudojimo, užsibrėžiau tikslą rasti šių platesnių temų atspindžius – smulkiose išraiškose, incidentuose, klaidose ir prieštaravimuose, kurie, nors ir ne visada tiesiogiai pastebimi, vis dėlto persmelkia kruizo patirtį.
Nors vandens transportas plačiai tyrinėtas kolonializmo, industrializacijos ir globalizacijos kontekstuose, stebina, kad vienas svarbiausių ir kultūriškai reikšmingiausių šiuolaikinės jūrų kelionės reiškinių – kruizinis laivas – iš esmės liko architektūros istorikų ir teoretikų dėmesio nuošalyje. Kruizinis laivas itin tinkamas teorinėms įžvalgoms: tai plūduriuojanti utopinė visata, atsiskyrusi nuo (varžančių) sausumos realijų ir siūlanti pabėgimo pažadą, tačiau sukurta pagal paties pasaulio, nuo kurio bandoma trumpam pabėgti, atvaizdą. Barai, kavinės, baseinai, restoranai, teatrai, koncertų salės, sporto klubai, parduotuvės, galerijos ir kitos erdvės – visos kasdienybės dalys – taip pat yra kruiziniame laive, sudarydamos įprastų gyvenimo elementų konglomeratą. Tačiau šiose erdvėse ir jų veiklose akivaizdžiai trūksta vieno esminio kasdienybės elemento – darbo. Nors atrodo natūralu, kad poilsio vieta neturėtų priminti apie darbą, sukurtas šių erdvių pažįstamumas sukelia disonansą tarp konstruotos patirties ir jos pretenzijos į autentiškumą, įnešdamas nerimastingą svetimumo jausmą.
Kruizinis laivas yra paslaptingas prieštaravimų mechanizmas, simuliuotų veiksmų, organizuotų reginių ir užmaskuotų paslapčių aparatas. Jo žadamas idealas – sukurti galutinę demokratinę erdvę, kurioje susijungia skirtingi žemynai, kultūros, papročiai ir, svarbiausia, socialinės klasės, tarsi praradusios savo istorinę ir politinę reikšmę – galiausiai tyliai paneigia pats save. Pirma, kruizai paprastai sutraukia homogenišką aukštesniosios klasės keleivių ir žemesniosios klasės aptarnaujančio personalo sluoksnį. Antra, orientalistinis ir komercializuotas skirtingų kultūrų ir jų tradicijų pateikimas, atsispindintis įvairiai teminiuose ir iš konteksto išimtuose baruose, restoranuose ir pramogų vietose, labiau stiprina kultūrinius, rasinius ir etninius stereotipus, o ne juos naikina. Prieštaravimai šioje nuolat stimuliuojančioje aplinkoje tampa beveik nepastebimi. Kruizo kasdienybė kuriama vertikalių ir horizontalių sąveikų, arba „atmosferinio tinklo“, principu, kuris atspindi (post)postmodernias „judėjimo“, „dingimo“, „atspindžio“, „simuliacijos“ ir „nukreipimo“ dimensijas. Keleivis, naviguodamas sudėtingą laivo planą su daugybe denių, koridorių ir išsibarsčiusių prieigos taškų, palieka susipynusių veiksmų ir ryšių žemėlapį. Šių sąveikų gausa ir jų trivialumas užmaskuoja tikrąją šio taršą skleidžiančio, pelno siekiančio ir kultūrą menkinančio milžino esmę. Už nesibaigiančio džiaugsmo fasado slypintis kruizas iš tiesų yra globalių politinių, socialinių ir ekonominių transakcijų bei ryšių dalis, nors viešajame diskurse tai retai nagrinėjama iš šios perspektyvos.
Šiame kontekste kruizinis laivas kaip fizinė vieta tampa prieštaringu objektu – jis ir aktualus visuomenėje, kur perteklinis pozityvumas, dažnai skatinamas pramogų, persmelkia kiekvieną gyvenimo sritį, ir kartu atrodo pasenęs, nes dabartinėje tikrovėje fiziniai ir virtualūs lygmenys egzistuoja vienu metu, nykstant pačiam apčiuopiamumui. Nors kruizų istorija siekia XIX a. pabaigą, ryškiausi dizaino ir infrastruktūros pokyčiai įvyko XX a. 8-ajame dešimtmetyje, tad šiuolaikinis kruizas iš esmės yra šio laikotarpio produktas. Prie postmodernizmo epochos slenksčio Foucault pastebėjo, kad dabartinį laikotarpį apibrėžia simultaniškumas, sugretinimas, artumas ir sklaida. Žmogaus patirtis pasaulyje šiandien labiau primena tinklą, jungiantį įvairius taškus, o ne linijinę kelionę per laiką.4 Kruizinis laivas, kupinas prieštaravimų, sugretinimų ir persidengimų, pavyzdingai atspindi postmodernią būseną ir jos simptomus. Jo milžiniškas dydis ir sudėtingumas bei apgaulingas kasdienybės atkūrimas kelia nerimo jausmą, tapdamas metafora iš esmės nepakeliamai šiuolaikinei būsenai.5 Šiandien kruizinis laivas laikomas triumfuojančiu visuomenės produktu, kuris sutankina patirtis į save palaikančią utopinę sistemą. Tačiau kruizinis laivas tampa galutiniu ironišku ir neveiksmingu simboliu, kuris griauna savo fasadą, bėgdamas nuo paties pasaulio, kurį siekia išaukštinti. Tai laiko iškarpa, pranašas, daigų fosilija, veidrodis.
* Francesco Schettino, Vittoriana Abate, Nugrimzdusi tiesa (originalus pavadinimas Le Verità Sommerse) (2015, Roma). Šią knygą parašė Francesco Schettino, buvęs Costa Concordia kapitonas, pasakojantis savo tragiško laivo nuskendimo 2012 m. versiją. Schettino, laikomas prieštaringai vertinama figūra, buvo paskutinis asmuo, palikęs laivą, ir buvo pripažintas kaltu dėl netyčinės žmogžudystės per katastrofą, nusinešusią 32 gyvybes. Knyga yra jo bandymas reabilituoti savo reputaciją visuomenės akyse.
- Henri Lefebvre, Fourth Prelude: On the Theme of the New Life, Introduction to Modernity, vertė John Moore (London and New York: Verso, 1995), p. 91. ↩︎
- Leonard Cohen. Everybody Knows. I’m Your Man, Columbia Records, 1988. ↩︎
- Michel Foucault, Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias, Architecture /Mouvement/ Continuité, vertė Jay Miskowiec (spalis 1984), p. 1–9. ↩︎
- Michel Foucault, Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias, Architecture /Mouvement/ Continuité, vertė Jay Miskowiec (spalis 1984), p. 1–9. ↩︎
- Anthony Vidler, The Architectural Uncanny: Essays in the Modern Unhomely ↩︎
