Amerikiečių filme „Mandžiūrijos kandidatas“ (1962 m.), kurio veiksmas vyksta Korėjos karo metu, du neseniai namo sugrįžę amerikiečių kariai sapnuoja, kad jų būrys laukia Niudžersio viešbučio vestibiulyje, kol praeis apgultis. Vestibiulyje tuo pačiu metu vyksta ir sodininkių klubo susirinkimas, ir viena jo narių skaito paskaitą apie tinkamas hortenzijų auginimo sąlygas. Kamera apkeliauja patalpą, ir kambarys transformuojasi, virsdamas visiškai kitokia aplinka – vieta, kur iš tikrųjų yra kariai: komunistų posėdžių salėje ant scenos, už jų nugarų kabo komunistų lyderių portretai, tarp jų Mao ir Stalino. Žmogus, kurį kariai laiko sodininkių klubo nare, pasakojančia apie hortenzijas, iš tiesų yra „smegenų plovimo“ ekspertas dr. Yen Lo, kurio vaidmenį atlieka Khigh Dhiegh, anglų, egiptiečių ir sudaniečių kilmės aktorius, dažnai atlikdavęs rytų azijiečių personažų roles XX a. amerikietiškuose filmuose. Dr. Yen Lo aiškina kariuomenės vadams, savo bendražygiams komunistams, kad jis išplovė smegenis šiems amerikiečių kariams, kurie jį supa scenoje, manydami, kad jie yra Niudžersio viešbučio vestibiulyje, kur sodininkių klubas diskutuoja apie hortenzijas. Kariai lieka apatiški savo situacijai, nuobodžiauja, rūko, žiovauja, nesidomi hortenzijų auginimo patarimais, ir tiesiog laukia apgulties pabaigos. Bet nepamirškite, jog visa tai taip pat vyksta sapnuose, kuriuos sapnuoja du skirtingi kariai.
2017 m. drauge su Gediminu Žygu pradėjome tęstinį projektą apie „suprojektuotas realybes“ (Gedimino terminas), kurį pavadinome Hortenzija (orig. Hydrangea). Po kelių metų peržiūrėjau filmą „Mandžiūrijos kandidatas“, kuris gana keistai atrodė kaip mudviejų bendradarbiavimo produktas, nors buvo sukurtas keliais dešimtmečiais anksčiau. Besitęsianti mūsų darbo tema yra balansavimas tarp tikrovės ir fikcijos, bei būdai, kuriais tarp tikrovės ir fikcijos kinta fizinė materija, idėjos ir politika. Laikui bėgant, tiesos išsisklaido, normos pasikeičia. Turint daugiau informacijos, tiesos tampa melais. Naujos perspektyvos kelia dvejonių tuo, kas kadaise laikyta tikrove. Prisiminimai kinta kiekvieną kartą, kai yra prisimenami, ir kaskart išnykdami, jie atskleidžia naujos informacijos. Donaldo Trumpo valdymo pradžioje (pamenate tą erą?) mūsų socialinių tinklų kanalai buvo pilni įrašų, maldaujančių užrašyti visus pokyčius, vykusius pereinant prie fašistinio režimo, kol visi dar nepamiršo, koks gyvenimas buvo anksčiau. Ironiška, bet kad ir kaip smarkiai beieškočiau, neberandu tokio pobūdžio įrašų, mininčių šią praktiką kaip kovos su fašizmu techniką.
Hydrangea kaunasi su fikcijos ir tikrovės maišymusi, atkartodama „Mandžiūrijos kandidato“ sceną apie karius, nesąmoningai pasinėrusius į daugiasluoksnį klaidingą pasakojimą, kai galiausiai atskleidžiama tiesa: vienas jų būrio narys yra „miegantis agentas“, užprogramuotas žudyti, o paskui iškart viską pamiršti. Mūsų bendroje kūryboje gilinamasi į faktų lankstumą laikui bėgant, kintantį tiesų pobūdį, bei sudėtingumus, kylančius dėl begalinių naujų perspektyvų. Savo kūryboje naudojame kelis balsus, norėdami pabrėžti, kad neįmanoma be didelių pastangų nupasakoti pasaulio ir pripažinti egzistuojančią įtampą tarp kalbos ir materialumo. Hydrangea atspindi sunkumus, kylančius siekiant suformuluoti mintis ribotoje terpėje, pavyzdžiui, raštu, kai sąmonė yra daugiamatė ir neribota.
Šiam numeriui atrinkome keturis kūrinius: du iš Lietuvos ir du iš Australijos, skirtus suprojektuotų realybių bei atminties politikos temoms.
Gediminas Žygus ir Milda Januševičiūtė „Vizijose“ reflektuoja šiuolaikinį ir istorinį Žemaitijos etnografinio regiono kraštovaizdį. Projekto apimtis yra planetinė, o erdvė yra vietinė; kalbama apie miestus, sukurtus kaip katalikų piligrimystės vietas. Gamtosaugininkė, kunigas, ūkininkas ir poetas šioje ištraukoje kalba apie vietovės, kurioje nekilnojamą turtą perka vietiniai gyventojai, siekdami sulėtinti „užsieniečių“ ekonominį regiono perėmimą, likimą. Kalbėdamas apie žmonių vaidmenį Žemėje, gamtosaugininkė sako: „Jei vaizduotume mus ir gamtą kaip kažkokį didelį medį, sėdėtume ant to medžio šakos net nesuvokdami, kad pjauname tą šaką.“ Poetas skaito Vytautą Mačernį ir užbaigia eilute „Gyvenk per mus, kad mes galėtum amžinai gyventi per tave“, turėdamas omenyje visa tai, kas laikui bėgant keičiasi ir mutuoja.
Dr. Eglės Rindzevičiūtės straipsnyje „Dirbtinis intelektas – nemaloni kultūros politikos problema?“ algoritminio socialumo vaidmuo nagrinėjamas santykyje su šiuolaikiniu menu. Šiame tekste Rindzevičiūtė aptaria du atvejus, kai internetiniai komentarai arba internetinių komentarų baimė sutrukdė įgyvendinti menininkų idėjas. Vienas iš E. Rindzevičiūtės pristatomų kūrinių – Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės „Nepamiršime nebeprisiminti“ (2021) – viešas performansas, kurio metu menininkės Vilniaus centre uždengė paminklą sovietų rašytojui Petrui Cvirkai „užmaršties samanomis“; šis meno kūrinys buvo skirtas kalbėti apie sudėtingas, daugiasluoksnes sovietizacijos ir desovietizacijos istorijas Lietuvoje, atsisakant binarinio mąstymo – paminklą pašalinti vs. paminklą išsaugoti. „Nepamiršime nebeprisiminti“ įgyvendinimui Vilniaus miesto taryba suteikė leidimą, tačiau prasidėjus performansui, ta pati taryba jį uždraudė, kai socialiniame tinkle „Facebook“ pašalinis asmuo suabejojo pastolių, kurį menininkės panaudojo vyniodamos samanas aplink paminklą, paskirtimi. Nors menininkės greitai sureagavo ir patikslino savo kūrinio idėją, įraše pažymėtas miesto tarybos narys pakomentavo, jog pastoliai ten buvo pastatyti per klaidą ir bus nedelsiant pašalinti. Rindzevičiūtė rašo: „Prevencinis veiksmas pasiekė kafkiško absurdo lygį, kai miesto kultūros skyriaus atstovas uždraudė menininkėms nuimti pastolius dengiančią paklodę tam, kad nepasimatytų žaliomis samanomis apvyniotas paminklas. Paklaustas, kodėl tai būtų problema, tarnautojas atsakė: „[Tik pagalvokite], kas galėtų nutikti, jei kas nors tai pamatytų?“
Thomas Smith kūrinyje „Nuodas ir vaistas“ atskleidžiamas sudėtingas šeimyninis konfliktas tarp Smith močiutės, išgyvenusios 1945 m. Hirosimos atominį bombardavimą, ir jo tėvo, kuris mano, kad bombardavimas buvo moraliai pagrįstas. Smith apmąsto branduolinių technologijų farmakologiją, gebėjimą būti ir nuodu, ir vaistu, o kartais ir abiem tuo pačiu metu. Kyla senelio paradoksas, dėl kurio paties Smith egzistavimas tampa paradoksaliu: „Jei Enola Gay 1945-aisiais nebūtų numetusi „Mažylio“, aš nebūčiau gimęs.“
Stanton Cornish-Ward ir Trent Crawford vaizdo kūrinyje „Angelų pilname pasaulyje“ sąmokslo teorijomis tikinčios parašiutininkės personažas prideda dar vieną sluoksnį prieštaringų įsitikinimų nagrinėjimui. Ji neria žemyn su prie širdies priglaustu trinitito gabalėliu – junginiu, kurį sukūrė pirmasis branduolinės bombos „Trejybė“ (angl. Trinity)bandymas. Hirosimos ir Nagasakio atominiai sprogdinimai yra susiejami su XX a. pradžioje Fatimoje vykusiais apsireiškimais: „Nieko nesukūrimas sukūrė viską, įskaitant ir tave“. Filmas iriasi per žemynus ir dešimtmečius, tačiau jo inkaras numestas ties 1945 m. įvykusiu „Trejybės“ sprogdinimu; nuo jo praėjus vos 24 dienoms, atominė bomba buvo numesta ant Nagasakio. Šį atominį bombardavimą išgyvenusi Kyoko Hayashi teigia, kad „Trejybės“ sprogdinimas turėtų būti pažymėtas kaip pirmieji naujos žmonijos eros metai. Cornish-Ward ir Crawford įtraukė Hayashi įkvėptą kalendoriaus sistemą: filmo veiksmas vyksta nurodytą skaičių dienų prieš arba po „Trejybės“ sprogdinimo. Pagal šį kalendorių, pirmasis 1917 m. apsireiškimas Fatimoje įvyko 10 291 diena prieš „Trejybę“, o 2022 m., kai Rusija ir Ukraina buvo pašventintos ceremonijos Fatimoje metu, siekiant numalšinti Rusijos ir Ukrainos karą, ėjo 28 012-oji diena po. „Dykumos esė“, tekstas, kurį parašiau apie Cornish-Ward ir Crawford filmą, taip pat yra išverstas šiam numeriui.
Mes su Gediminu dažnai kalbamės apie tai, kaip dėl savo skirtingų biografijų bei skirtingų pozicijų būtent tik drauge galime pamatyti kai kuriuos klimato, geopolitikos ir kalbos aspektus. Mes dirbame 8-10 valandų laiko juostų skirtumu, dažniausiai miegame ir būdraujame tuo pačiu metu kaip delfino smegenys. Mes kuriame savotišką hortenzijų augintojų klubą, bet kartu tai ir nėra tik hortenzijų augintojų klubas. Tikimės, kad šio numerio dalys įkvėps jus ir leis pažvelgti kiaurai sapnų ir už visų kampų.
— Holly Childs
Holly Childs – rašytoj* ir kūrėj*, gyvenant* Melburne. Jų kūryba apima grožinę literatūrą, poeziją, vaizduojamąjį meną ir performansą, dėmesys skiriamas besikeičiantiems istorijos pasakojimo mechanizmams šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame fizinė materija nuolat formuojama, perkontekstualizuojama ir perrašoma kylančių krizių ir naujų technologijų. Holly Childs parašė du romanus – „Be ribų“ (orig. No Limit), kurį išleido leidykla „Hologram“ (Naarm Melbourne), ir „Danklands“, kurį išleido Arcadia Missa (Londonas); jų sukurta poezija, grožinė literatūra ir kiti kūriniai buvo publikuoti literatūros ir šiuolaikinio meno žurnaluose bei parodų kataloguose Australijoje bei tarptautiniu mastu. Drauge su Gediminu Žygu sukūrė du albumus Gnarled Roots ir Hydrangea bei penkis pasirodymus, kurie buvo pristatyti Palais de Tokyo (Paryžius, Prancūzija), Rupert (Vilnius, Lietuva), 3HD (Berlynas, Vokietija), Atonal (Berlynas, Vokietija), Easterndaze (Berlynas, Vokietija), Hellerau (Drezdenas, Vokietija), Museum Kurhaus (Kleve, Vokietija), Rewire (Haga, Nyderlandai), Botanische Tuin Zuidas (Amsterdamas, Nyderlandai), PAF (Olomouc, Čekija), Firstdraft (Eora Sidnėjus, Australija), Soft Center (Tharawal Casula, Australija) ir Liquid Architecture (Naarm Melburnas, Australija).
Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė
