Dykumos esė Holly Childs

#14
2023    12    06
Čia ir toliau: Stanton Cornish-Ward ir Trent Crawford, Angelų pilname pasaulyje (2022)

Apsireiškimai yra visai kaip horoskopai ar kelio ženklai.
Jie gali būti sumodeliuoti taip, kad reikštų ŠR dalykus.
Apie Stanton Cornish-Ward ir Trent Crawford „Angelų pilname pasaulyje“ (2022).

Pirmą kartą sutikau Stanton ir Trent greta „West Oak“, baro Adelaidės Tarnandijoje, kuris anksčiau vadinosi „Worlds End“ (liet. „Pasaulio pabaiga“). Tai buvo netikėtas susitikimas 2021-aisiais, metais, kai netikėtų susitikimų reikėjo vengti dėl globalios pandemijos. Trent ir Stanton lankėsi mieste Lisos Radford kuriuojamos parodos The Image is Not Nothing (Concrete Archives) (liet. „Vaizdas nėra bereikšmis“) atidarymo proga. Čia Trent pristatė Newclear (2017) – nuotraukų kolekciją, kurioje tyrinėjo branduolinių įvykių laiko grafikus, kurie buvo įrengti atsižvelgiant į tuometinę karantino situaciją Viktorijoje ir griežtą Pietų Australijos sienų kontrolę.

Užaugau Adelaidės Tarnandijoje, Pietų Australijos (angl. SA, kuri tariama kaip „esė“) sostinėje, ir visada maniau, jog baro pavadinimas „Pasaulio pabaiga“ reiškė ir (1) baro lokaciją netoli Hindley gatvės galo vakaruose – pagrindinio Adeilaidės traukos taško, gatvės su trimis pavadinimais: Rundle gatvė, Rundle aikštė ir Hindley gatvė, ir (2) nuorodą į Pasaulio pabaigos magistralinį kelią, 52 kilometrų ilgio greitkelį, besidriekiantį 110 kilometrų į Šiaurės Rytus nuo Adelaidės – kelią, kuris veikiau atrodo esantis ne kelias, o eschatologinis koridorius.

Bet tada man buvo pasakyta, kad pavadinimus ir frazes vertinu pernelyg pažodžiui ir per daug simboliškai. Mano mentorius man pasakė: „Daiktuose matote slaptus kėslus“, todėl kurį laiką po to mėginau atsikratyti šio savo bruožo, kruopčiai patikrindama visas priežastis prieš sujungdama visus raudonus įkalčių siūlus. Draugas, kuriam taip pat būdinga ši savybė, paklausė manęs: „Kaip sekasi apsimesti, kad laikas ir energija teka tik viena kryptimi?“. Galiu patvirtinti, jog stebėti abi viešpataujančio siužeto puses nėra taip smagu kaip jas išsprodginti.

Todėl tokius ženklus kaip (1) „Išvažiavimas“ (angl. Way Out) KFC automobilių stovėjimo aikštelėse ir (2) „ŠR Kryptis“ (angl. NE Road), žymintį Šiaurės Rytų kelią, traktuoju lygiai taip, kaip jūs įsivaizduojate: (1) kaip šnekamosios kalbos išsireiškimą, reiškiantį itin netradicinį arba eksperimentinį dalyką; avangardą, puikų ar nuostabų; ir (2), kuris tariamas ir suvokiamas kaip „bet koks kelias“, kita išeitis, maršrutas į bet kur.

Stanton ir Trent „Angelų pilname pasaulyje“ (2022) taip pat yra kelias į bet kur. Kaip sako piligrimė parašiutininkė iš „Angelų pilno pasaulio“, „Prasidėjus naujam karui, dalykai, kuriuos man teko matyti anksčiau, nepaaiškinamu būdu pradėjo jungtis tarpusavyje. Neatitikimai viso labo tik sustiprino mano įsitikinimus: nuotraukos, relikvijos, rekonstrukcijos, įvykių vietos buvo tik viršutinis daug sudėtingesnio dieviškumo tinklo sluoksnis; dieviškumo, kurio tarpininku buvo mūsų šiuolaikinės technologijos.“

Iš Tarnandijos einantis ŠR Kelias veda link Pasaulio pabaigos greitkelio. Pakeliui yra KFC, įsikūręs Hilkreste, nepaisant tokio pavadinimo, visai nekalnuotame priemiestyje, esančiame maždaug bet kurio kelio pusiaukelėje.

Jei nuvykę į Worlds End (miestą, esantį Pasaulio pabaigos greitkelio pabaigoje) pakeisite judėjimo kryptį ir nuvažiuosite 1000 kilometrų Šiaurės Vakarų kryptimi, atsidursite Maralingoje, vietoje, kur šeštajame ir septintajame dešimtmetyje buvo atliekami britų branduoliniai bandymai, į dar vieną terra nullius teisinės fikcijos atgarsį, kurią kolonijinės vyriausybės naudojo siekdamos retrospektyviai pateisinti Pirmųjų Tautų žemių okupaciją visame žemyne, ir kuri buvo panaikinta 1992 m. Mabo byloje.

Martu tautos vyresnysis Nyarri Morgan šeštojo dešimtmečio pradžioje buvo dar jaunas vyras, kuris kaip tik ėjo prekybos keliu palei Maralingą, kai pamatė vieną iš tų branduolinio ginklo bandymų: taip jis pirmąjį kartą susidūrė su Vakarų technologijomis. Lynette Wallworth, VR filmo „Susidūrimai“ (2016 m.) režisierė, vizualizuojanti ir pasakojanti Nyarri istoriją apie sprogimą, kurio liudininku jis buvo, prisiminė: „[Nyarri] sakė, jog jie manė, kad tai jų dievų dvasia, kylanti su jais pasikalbėti; ir tada pamatėme, ką jis suvokė esant dvasioms, kurių dėka kengūros krito iš dangaus į žemę kaip dovana; jie manė, kad tai lengvas grobis, todėl jas susirinko ir suvalgė, bet žmonės po to susirgo, o dievų dvasia išnyko.“[1]

Britų branduoliniai bandymai Maralingoje vyko jau po to, kai JAV ir Sovietų Sąjunga sukūrė, išbandė ir, JAV atveju, panaudojo branduolinius ginklus XX a. penktajame dešimtmetyje. „Trejybė“, pirmasis kada nors susprogdintas branduolinis ginklas, JAV kariuomenės inžinierių korpuso buvo detonuotas 1945 m. liepos 16 d. Naujosios Meksikos dykumoje, likus vos trims savaitėms iki branduolinių ginklų panaudojimo karo tikslais virš Hirosimos ir Nagasakio, kur žuvo šimtai tūkstančiai žmonių, daugiausia civilių. Tai buvo vienintelis atvejis, kai branduoliniai ginklai panaudoti kare, nors jų panaudojimo ateityje grėsmė visada kabo virš mūsų visų. Kūrinio „Angelų pilname pasaulyje“ mitologijoje ši grėsmė yra įvardinama kaip „trečioji saulė“, kuri „jau leidžiasi. <…> Nežinome, kur ji nusileis ir kada.“ Kyoko Hayashi savo knygoje „Iš Trejybės į Trejybę“ (2010) pristato „Atominės bombos kalendoriaus“ idėją, pagal kurią 1945 m. yra pirmieji metai. Trent ir Stanton naudoja šio kalendoriaus versiją „Angelų pilname pasaulyje“, „P.T.“, tampa „Prieš Trejybę“, o viskas po to yra tik diena su skaičiumi. Pagal šią idėją Hirosimos bombardavimas įvyko 21 dieną, o Nagasakio – 24 dieną. Šiandien yra 28 393-oji diena.

Menininkė ir filosofė Hito Steyerl savo esė „Laisvasis kritimas: Minties eksperimentas vertikalioje perspektyvoje“ (2011 m.) rašė: „Horizontas virpa griūvančių linijų labirinte: galite prarasti bet kokį supratimą, kas yra aukščiau ir žemiau, prieš ir po, nebesuvokti savęs ir savo ribų.“[2] Straipsnyje „Egzistencinės rizikos: Analizuojant žmonijos išnykimo scenarijus ir susijusius pavojus“ (2002), kuriame nurodomi „variantai, kaip viskas gali baigtis blogai“,[3] filosofas Nick Bostrom prie dalykų, keliančių egzistencinę grėsmę žmonijai, greta klasikinių T. S. Eliot „trenksmų“ ir „verkšlenimų“, pridėjo ir „traškesius“ bei „šauksmus“.[4]

„Sky News“ į „Youtube“ įkeltame vaizdo įraše matyti, kaip prorusiški sukilėliai kapstosi tarp Malaysia Airlines MH17 skrydžio lėktuvo nuolaužų, ką tik numušto virš Donecko srities Ukrainoje, 2014 m. liepos 17 d. Sukilėliams iš karto akivaizdu, kad tai civilinio, o ne karinio orlaivio nuolaužos: „kas jiems davė leidimą čia skristi?“[5] – klausia vienas sukilėlių, žiūrėdamas į degančius nuolaužas ir knaisiodamasis po tvarkingai supakuotą „Hard Rock Cafe“ turistinę kuprinę.

Serialo „Twin Peaks: Sugrįžimas“ (2017 m.) 8-ojoje dalyje, praėjus kelioms akimirkoms po grupės „Nine Inch Nails“ gyvo pasirodymo „Roadhouse“, girdima atgalinio skaičiavimo nuo dešimties, girdėto White Sands raketų paleidimo bazėje Niu Meksike 1945 m. liepos 16 d. 5:29 ryte, nulinę atominės bombos kalendoriaus dieną, rekonstrukcija. Kai atgalinis skaičiavimas pasiekia nulį, peizažas akimirkai išnyksta, nuplaunamas branduolinio sprogimo jėgos ir labai įtemptos Krzysztof Penderecki 52 styginių instrumentų kompozicijos „Trenodija Hirosimos aukoms“ (1961). Kol auga išskirtinis branduolinio grybo debesis, žiūrovo perspektyva vis labiau artinama ir artinama prie pat sprogimo, kol galiausiai patenkama į patį debesį. Klaidžiojant po branduolinio sprogimo debesies vidų, ekrane pasirodo daugybė Lynchui būdingų eksperimentinių vaizdo efektų; fejerverkai ir besiplečiantys ūkai, statiški lietūs ir griausmingi vulkaniniai koridoriai. „Niekada nedarėme nieko panašaus į tai, ką galėtumėte apibūdinti kaip Tvin Pykso kilmės istorija; iš kur kilo šis visuotinis tamsos ir blogio jausmas“,[6] – aiškino vienas iš „Twin Peaks“ kūrėjų Mark Frost.

Pirmajame komentare po gerbėjų įkelta aukščiau aprašyta Twin Peaks scena rašoma: „Turėkite gabaliuką Bobo, trinitite.net“.[7] Šiame komentare kalbama apie (1) Bobą, tarpdimensinę piktąją dvasią ir pagrindinį Tvin Pykso antagonistą, kuris gyvena personažų kūnuose ir verčia juos daryti blogus dalykus, ir (2) trinititą – žalią stiklišką junginį, susidariusį Trejybės sprogimo vietoje 0 dieną sprogimo metu. Kūrinyje „Angelų pilnas pasaulis“ angelas sako: „nieko nesukūrimo veiksmas sukūrė viską, įskaitant ir tave.“ 2005 m. Los Alamos Nacionalinės laboratorijos mokslininkų Robert Hermes ir William Strickfaden publikuotame straipsnyje aprašoma nauja trinito atsiradimo teorija: „medžiagos lietus, įšvirkštas į ugnies rutulį, ištirpo, nukrito atgal ant žemės ir susikoncentravo ant karšto smėlio, taip sudarydamas trinitito sluoksnius, ypač karščiausiame įvykio spindulyje.[8] Piligrimė parašiutininkė kūrinyje „Angelų pilnas pasaulis“ laiko vis dar šiek tiek radioaktyvaus trinitito gabalėlį, ir glaudžia jį prie širdies, krisdama link Žemės.

Filme „Stebuklingoji mylia“ (1988) du nepažįstami žmonės susitinka ir įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio La Brea Tar Pits – muziejuje, esančiame prie vis dar veikiančios ledynmečio fosilijų ir mikrofosilijų kasimo vietos Los Andželo Hancock Park rajone. Pirmoji jų diena kartu yra miela, standartinė romantinė komedija. Ji eina pažiūrėti, kaip jo grupė groja parke, jis susitinka su jos seneliais, bet kitą rytą Los Andželas patiria tiesioginį branduolinį smūgį, kuris pradeda dviejų įsimylėjėlių suakmenėjimo procesą Tar Pitse, šalia muziejaus, kur jie susitiko praėjusį rytą, mat sraigtasparnis, kuriuo jie bandė pabėgti iš Los Andželo, ėmė kristi ir nugrimzdo į dervą greta muziejaus atkurto, dervoje įstrigusio mamuto skulptūros.

Filme „Hirosima, mano meilė“ (1959 m.), kuris Japonijoje pavadintas „Dvidešimt keturių valandų meilės romanas“, du nepažįstami žmonės guli lovoje ir grumiasi su savo labai skirtingomis traumuojančiomis Antrojo pasaulinio karo patirtimis, praėjus keturiolikai metų po Hirosimos bombardavimo, kuris faktiškai užbaigė karą. Japonas Lui ginčijasi su prancūze Elle. Jis sako: „Tu nieko nematei Hirosimoje. Nieko“, – turėdamas omenyje atominės bombos sprogimą, per kurį žuvo jo šeima. Ji atsako: „Aš mačiau viską. Viską“, turėdama omenyje keturias keliones į Hirosimos taikos memorialinį muziejų ir slaugytojos vaidmenį „filme apie taiką“ Hirosimoje. Filmo montažas derina jų susipynusių kūnų stambaus plano vaizdus su atominio sprogimo pasekmių kadrais, nors neaišku, kurie kadrai yra „tikri“, o kurie – specialiai atkurti Taikos muziejui, ar filmui „Hirosima, mano meilė”, ar neįvardintam filmui apie taiką, kuriame vaidino Elle. Kol Lui ir Elle guli lovoje, ant viešbučio naktinio staliuko padėtų jų laikrodžių rodomas laikas sutampa – įsimylėjelių laiko juostos sinchronizuojasi ir susikerta vienai dienai.

Filme „Karo žaidimai“ (1983 m.) paauglys programišius Davidas rengia ataką Kalifornijos Sunnyvale mieste, tikėdamasis įsilaužti į čia įsikūrusią žaidimų dizaino įmonę. Jam pavyksta prisijungti prie sistemos, kurioje pateikiami įvairūs žaidimai, tarp jų – nardai, šachmatai ir „Pasaulinis termobranduolinis karas“. Pavyko! Davidas pradeda Pasaulinio termobranduolinio karo žaidimą, žaisdamas kaip „sovietai“.

Pats to nežinodamas, jis prisijungė ne prie žaidimų kompanijos, o prie Šiaurės Amerikos Oro erdvės gynybos valdybos superkompiuterio WOPR (War Operation Plan Response, liet. Karinių operacijų plano atsakas) – kompiuterio, kuris naudoja realaus pasaulio duomenis ir vykdo modeliavimą, kad būtų galima apskaičiuoti geriausius galimus bet kokio karo veiksmo rezultatus. WOPR neatpažįsta Davido pasaulinio termobranduolinio karo žaidimo kaip simuliacijos ir pradeda reaguoti taip, tarsi Amerikos miestus iš tikrųjų bombarduotų sovietai. Aukšto rango kariuomenės pareigūnai stebi milžinišką ekraną, kuriame WOPR pats prieš save žaidžia sparčiai įsibėgėjančius kryžiukų-nuliukų žaidimus. Davidas, įleistas į Jungtinių Valstijų karo kambarį, šaukia į ekraną: „mokykis, po velnių! O kai kryžiukų-nuliukų žaidimai pasiekia kritinį tašką, sistema užlūžta. Dabar dideliuose ekranuose rodomi žemėlapiai, imituojantys visame pasaulyje numetamas bombas, ir rodomi visi galimi branduolinio karo scenarijai.

Panašu, kad WOPR ruošiasi paleisti branduolines raketas, mat kompiuteris, imituodamas daugybę branduolinių atakų, sugeba gauti 9 skaitmenų kodą, reikalingą raketoms paleisti. Tačiau prigeneruojant vis daugiau scenarijų, ir WOPR apdorojant duomenis kaleidoskopinėmis variacijomis, ekrane rodomas vienintelis rezultatas: „Laimėtojai: nėra“. Kompiuteris tęsia branduolinio karo analizę:

„Keistas žaidimas.
Vienintelis pergalingas ėjimas
yra jo nežaisti.
Gal sužaiskime smagų šachmatų mačą?”

Holly Childs – rašytoj* ir kūrėj*, gyvenant* Melburne. Jų kūryba apima grožinę literatūrą, poeziją, vaizduojamąjį meną ir performansą, dėmesys skiriamas besikeičiantiems istorijos pasakojimo mechanizmams šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame fizinė materija nuolat formuojama, perkontekstualizuojama ir perrašoma kylančių krizių ir naujų technologijų. Holly Childs parašė du romanus – „Be ribų“ (orig. No Limit), kurį išleido leidykla „Hologram“ (Naarm Melbourne), ir „Danklands“, kurį išleido Arcadia Missa (Londonas); jų sukurta poezija, grožinė literatūra ir kiti kūriniai buvo publikuoti literatūros ir šiuolaikinio meno žurnaluose bei parodų kataloguose Australijoje bei tarptautiniu mastu. Drauge su Gediminu Žygu sukūrė du albumus Gnarled Roots ir Hydrangea bei penkis pasirodymus, kurie buvo pristatyti Palais de Tokyo (Paryžius, Prancūzija), Rupert (Vilnius, Lietuva), 3HD (Berlynas, Vokietija), Atonal (Berlynas, Vokietija), Easterndaze (Berlynas, Vokietija), Hellerau (Drezdenas, Vokietija), Museum Kurhaus (Kleve, Vokietija), Rewire (Haga, Nyderlandai), Botanische Tuin Zuidas (Amsterdamas, Nyderlandai), PAF (Olomouc, Čekija), Firstdraft (Eora Sidnėjus, Australija), Soft Center (Tharawal Casula, Australija) ir Liquid Architecture (Naarm Melburnas, Australija).

Iš anglų k. vertė Ugnė Andrijauskaitė


[1] CGTN, “Discussion: ‘Collisions’ tell tales with VR”, YouTube, 2016 rugpjūčio 8, 0:48 – 1:15 https://youtu.be/e1C5lxD3P7k

[2] Hito Steyerl “In Free Fall: A Thought Experiment on Vertical Perspective”, e-Flux #24, 2011 balandis https://www.e-flux.com/journal/24/67860/in-free-fall-a-thought-experiment-on-vertical-perspective/

[3] Nick Bostrom, “Analyzing Human Extinction Scenarios and Related Hazards”, Journal of Evolution and Technology, Vol. 9, No. 1 (2002), https://nickbostrom.com/existential/risks

[4] T. S. Eliot “This is the way the world ends, Not with a bang but a whimper.” The Hollow Men, 1923.

[5] Sky News, “Moment Rebels Realised Shot Down MH17 Was Passenger Plane”, Youtube. 2015 liepos 17, https://www.youtube.com/watch?v=-gPJUDOnMfg

[6] Ryan Reed, “The last word on Twin Peaks by David Lynch’s co-creator Mark Frost”, interviu, Salon, 2017 lapkričio 7, https://www.salon.com/2017/11/07/the-last-word-on-twin-peaks-by-david-lynchs-co-creator-mark-frost

[7] TWIN PEAKS 2017 – The atomic bomb (July 16, 1945), fanų įkeltas video, Vimeo, 2017 rugpjūčio 14, https://vimeo.com/229621231

[8] Kevin Casey, New Theory on the Formation of Trinitite, Web Archive, 2006, https://web.archive.org/web/20080726072410/http://www.wsmr.army.mil/pao/TrinitySite/NewTrinititeTheory.htm