Užlopyti nereikia. Interviu su meninink* Marijonu Verbel

Marijonas Verbel (g. 2002) – tekstilės meninink*, meno edukator* ir vien* iš @eat_shit_judge Instagram profilio kūrėjų atstovauja balsui, nebijančiam kelti nepatogių klausimų. Ką reiškia kurti lauke, kuriame nuoširdžią kritiką neretai keičia abstrakcijos, o tylėjimas – artimesnė pozicija? Pokalbyje diskutuojame apie Marijono aistrą audimui, normatyvinių pasakojimų destabilizavimą, o galiausiai – ir apie kritinį požiūrį į nusistovėjusias galios struktūras.

Marijonai, tavo kūryboje dominuoja tekstilės menas. Teigi, kad tave ypatingai įkvepia žaismė, namų gyvenimas, kasdienybės miražai. Kalbant apie kūrybinę esmę – kaip šie elementai atsiskleidžia tavo kūryboje, įprasminant juos per audinį?

Manau, ta buitis ir kasdieniškumas, kurie yra pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai, atsiskleidžia per pačią audimo praktiką. Audimas visada vykdavo namuose, staklės būdavo namų buities dalimi. Toks pat ir mano peizažas – audžiu namuose, todėl man audimo procesas yra viena iš daugelio buitį sudarančių dalių.

Pataisyk mane, jei klystu, bet tekstilė stereotipiškai siejama su archajiškumu, namų pradu, galiausiai – amatu. Kaip minėjai, žaidi su riba, kuri skiria amatą ir meną. Kokiu būdu ši plonytė riba kinta priklausomai nuo konteksto – institucinio, kultūrinio, o gal net queer perspektyvos?

Žaidžiu su riba, nes man „amatas“ ir „menas“ yra per daug reduktyvūs terminai apibūdinti audimui. Nesakau, kad vengiu vartoti šiuos terminus, tačiau į audimą žvelgiu panašiai kaip amerikiečių filosofas Graham Harman į stalą. Mano brang* draug* pasidalino „Graham Harman – The Third Table“ tekstu, kuriame jis kalba apie į objektus orientuotą filosofiją (angl. object–oriented philosophy). Harnam tekste siūlo žvelgti į objektus, pavyzdžiui, stalą, kaip autonomiškus objektus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo to, kaip mokslas juos aiškina ar kaip mes juos patiriame. Kiekvienos audimo staklės turi savo charakterį, kaip ir prieigos būdus prie jų.

Žmonės mano kūrybą dažnai mistifikuoja, tarsi tai, ką darau, yra labai sunku ar neįmanoma. Tai vyksta dėl audimo procesų nepažinimo. Todėl į komentarą „norėčiau ir aš mokėti taip austi“ visada atsakau „galiu pamokyti“. Tačiau, girdint ką nors pristatant mane kaip amato žinov*, pradedu ginčytis, prieštarauti, nes man žodžiai „amatas“ ir „žinov*“ reiškia išmanymą bei ilgametę patirtį, o aš tikrai to neturiu – kiekvieną kartą bekinkydam* stakles, ar ausdam* išmokstu vis ką nors naujo.

Ar tau aktualu, kad žiūrovas tavo kūriniuose pajustų rankos prisilietimą – audimo procesą, intymumą, kylantį iš darbo su medžiaga, kuri istoriškai buvo priskirta privačiai erdvei?

Yra aktualu, bet tai nėra lūkestis. Manau, žiūrovas gali geriau pajausti rankos prisilietimą bei suvokti įdėtą darbą, pastangas tik susipažinęs su audimo procesais. Todėl planuoju ateityje turėti audimo studiją, kad galėčiau pažindinti žmones su audimo praktika tuo pačiu keisdam* jų požiūrį į rankų darbą.

„Pažindinimo“ koncepcija, rodos, tau tikrai aktuali. Pastebėjau tai ir tavo meninės edukacijos veikloje. Edukaciją, kaip formatą, atradai neseniai – 2020 m. Papasakok plačiau – kokiais principais vadovaujiesi vesdam* edukacines programas? Kokie įgūdžiai ar požiūrio taškai reikalingi, norint kalbėti apie meną jaunai, patyrusiai ar nepatyrusiai auditorijai?

Ach, kaip sunku man kalbėti apie edukaciją! Aš pradėjau edukacinę veiklą savarankiškai – be jokių apmokymų ar kursų. Nuo pat pradžių vesdam* dirbtuves stengiuos užimti mentor*, o ne mokytoj* vaidmenį – skatinti žmones prieiti prie kūrybos procesų savais būdais. Taip pat vengiu viską patiekti „ant lėkštutės“ – dalinuosi turimomis žiniomis tik kam nors paklausus, ar yra praktiškesnių būdų ką nors įvykdyti. Manau, svarbiausia yra naudoti kasdienišką kalbą bei gebėti sukurti atmosferą, kurioje žmonės jaustųsi saugiai ir patogiai save išreikšti. Kadangi kuriu, taip pat yra svarbu palikti savo asmeninius skonius, įsitikinimus ir standartus už durų.

Man didžiulį poveikį padarė George Szekely knyga „Encouraging Creativity in Art Lessons“, kurioje autorius prieinamai kalba bei asmenine patirtimi pristato įvairius būdus, kaip kurti saugią bei skatinančią kurti erdvę.

Teko girdėti ir apie tave, kaip projekto „Instagram’e“ @eat_shit_judge bendraautor*. Pirmiausia kviečiu atsakyti, kaip kilo pradinis impulsas ir vizija sukurti šį profilį?

@eat_shit_judge „Instagram“ paskyra gimė iš pokalbio su Samuels, kad mes nesiekiame būti „mėgstamais“ Lietuvos ir Latvijos meno laukuose ir jog neįdomu skaityti ilgus tekstus apie parodas, kuriose net nėra išreiškiama kritika. Juokais nusprendėme sukurti paskyrą, kurioje trumpai, tiesmukai bei šmaikščiai rašytume atsiliepimus apie parodas, bandeles ir tualetus. Galvojome, kad šis projektas paplis tik draugų rate, bet augantys sekėjų skaičiai ir komentarai, skatinantys tęsti veiklą, parodė, jog ne tik mes esame pavargę nuo daugžodžiavimo, žodžių vyniojimo į vatą ir ištroškę atvirų nuomonių.

Šis projektas buvo nominuotas meno kritikos apdovanojimuose – specifiškai jūsų sukurtas zinas „Rose–tinted glasses“. Leidinyje maloniai apčiuopiama lengva agresija, jis kupinas kritinio, bet žaismingo žvilgsnio. Ar šiuo leidiniu sąmoningai siekėte institucinės kritikos, o gal tai tiesiog natūrali jūsų reakcija į šiuolaikinio meno lauką?

Kritika yra mudviejų natūrali reakcija į šiuolaikinio meno lauką. Vilniaus performanso meno bienalė, kuri vyko 2023 m., buvo paskutinis lašas, sudirginęs mus imtis iniciatyvos sukurti nepriklausomą platformą, kurioje bet kas viešai galėtų išreikšti savo nepasitenkinimą, refleksijas apie meno lauke vykstančius dalykus be pataikavimo ar žodžių vyniojimo į vatą. Mes buvome pikti ir nusivylę, kad niekas, išskyrus mus, nedrįso viešai išreikšti nepasitenkinimo chaotiška Vilniaus performanso meno bienalės komunikacija apie renginius, beveik neegzistuojančiu performansų koordinavimu, ableizmu ir į veidą trinamu elitizmu skirstant žiūrovus pagal jų statusą – ar jie VIP, ar ne. Fui.

Labai svarbu paminėti, kad „Rose–tinted glasses“ projektas egzistuoja tik dėka bendruomenės – esame be galo dėkingi visiems tekstų autoriams, grafikos dizaineriams ir finansiniams rėmėjams, kurie prisideda prie projekto įgyvendinimo. Taip pat – skaitytojams, kurie dalijasi atsiliepimais ir motyvuoja tęsti šią veiklą.

Labai įdomu, kaip tu asmeniškai vertini post-internet fenomeną, kai socialiniai tinklai tampa lygiavertėmis meninio diskurso erdvėmis? Visgi, kai pasvarstome – siejami socialinių tinklų, pasaulyje mes esam tik vienas didelis paskalų kaimas.

Naiviai viliuosi, jog atsiras socialinių tinklų, kurie bus decentralizuoti. Man socialiniai tinklai neprilygsta lygiavertėms erdvėms, nes jie prikimšti reklamų, slapukų, algoritmų, kurie sprendžia, kas yra „verta“ dėmesio, paspaudimų. Pagalvojus panašūs dalykai vyksta įvairiose galerijose, institucijose bei renginiuose.

Spausdiname zinus ir platiname juos įvairiose su kultūra susijusiose vietose, kad informacija galėtų plisti neleidžiant prikišt nagų algoritmams. Zinuose paliekame nuorodą į linktr.ee/eat_shit_judge svetainę, kur susidomėję žmonės galėtų rasti daugiau informacijos apie šį projektą ir prieigą prie ankstesnių „Rose tinted glasses“ leidinių. Taip pat siunčiame zinų kopijas žmonėms į Latviją ir Estiją, kad informacija dar labiau išsibarstytų.

Tavo veikla glaudžiai persipynusi kaip meninink*, edukator*, kritik* ir netgi žaidėj* su vizualine kultūra. Kaip suvoki savo vaidmenį? Stebėtoj*, nepatog* trikdytoj*, meno lauko sąžinės balsas, o gal vienijant* mediator*?

Jaučiu, kad mano vaidmuo yra bandyti išjudinti žmones iš konformizmo. Tuos, kurie pataikauja, kad „neprarastų galimybės būti kur nors pakviesti“. Kuo labiau žmogus pataikauja, tuo lengviau jį išnaudoti.

Parodoje „Where Unravelled Tongues Whisper“ pirmą kartą pristatei savo kūrybą Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Kuo ši paroda tau svarbi, kaip kūrėj* ir queer diskurso dalyv*?

Jaučiu, ŠMC spjaudysis, kad nesidžiaugiu suteikta galimybe, už kurią turėčiau būti dėking*, bet man asmeniškai šita paroda absoliučiai nieko nereiškia kaip queer asmeniui – tai tiesiog paroda, kuri įvyko korporacinio pride metu. Jaučiausi kaip queer talismanas (angl. token). Liko kartus skonis ant liežuvio, kad institucija išdrįso garsiai palaikyti queer žmones vieną savaitę, o savaitei pasibaigus grįžo į senas vėžes – nusiėmė atributiką ir stebuklingai nutilo.

Mano, kaip kūrėj*, CV dabar yra paminėta, kad dalyvavau parodoje, kuri vyko ŠMC, bet ar man asmeniškai tai turi kažkokią svarbą? Nelabai.

Kokių projektų iš tavęs galime laukti ateityje?

*Sučiaupia lūpas ir užtraukia nematomą užtrauktuką*