Tarp saulėlydžio ir tranzito: startuos pirmoji Klaipėdos bienalė

Rugsėjo 5 d.–spalio 31 d.  uostamiestyje vyks pirmoji bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“. Tai  – ambicingas projektas, kurio tikslas yra reguliarus, tarptautinis šiuolaikinio meno renginys Vakarų Lietuvoje. „Man, neklaipėdiečiui, Klaipėda ir Vakarų Lietuva visada buvo slenksčio į magišką pasaulį pažadas“, – pasakoja bienalės kuratorius Valentinas Klimašauskas. 

Šiemet renginyje tyrinėjamas platus pagrindinio raktažodžio – tranzito – spektras: nuo istorinių ir logistinių aspektų iki seksualinių, socioekonominių, ekologinių, estetinių ir net magiškų patirčių. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) patalpose ir įvairiose viešose miesto erdvėse išvysite tarptautinius, pasaulinį žinomumą pelniusius autorius, kūrybą pristačiusius prestižinėse meno institucijose, tokiose kaip: MoMa, Pompidou, Venecijos bienalė. Bienalėje dalyvauja pripažinti Lietuvos kūrėjai ir jau už Lietuvos ribų žinomi jauni menininkai. Didelis dėmesys skiriamas Klaipėdos menininkams. 

Bienalę organizuoja Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC), pagrindinis partneris – Šiuolaikinio meno centras. Projekto idėjos autoriaus, KKKC vadovo Liudo Andrikio teigimu, bienalėje laukiami meno lauko atstovai: kolegos kūrėjai, menotyrininkai, kuratoriai, tačiau norima pasiekti ir platesnę auditoriją: „Stengiamės, kad kūriniai turėtų suprantamą aprašymą, bus plati edukacinė programa. Mums svarbu, kad lankytojas atrakintų tranzito temą“.

Apie tai, kaip vyksta „tranzitinis kuravimas“, kodėl Klaipėda yra slenkstis į magišką pasaulį ir kaip atrinkti kūrėjai bei kokios istorijos atsivers žiūrovui, kalbamės su šiųmetinės bienalės kuratoriumi V. Klimašausku.

Ką galėtumėte pasakyti apie bienalės autorius? Kaip jie buvo atrinkti? Kas juos jungia, kas skiria? Kiek netikėtos buvo temos interpretacijos? Ar buvo didelė atranka? 

Bienalės kuratorinės potemės yra vystomos per tranzito raktažodį, todėl atitinkamai labiausiai buvo galvojama apie kūrinius ir kūrėjus, susijusius su išplėstiniu Baltijos jūros regionu ar Klaipėdos kraštu. Norėčiau pabrėžti gan svarbų interpretacijos ir subjektyvumo faktorių, kurį siečiau su metaforos kaip kelto samprata – graikiškai μεταφορά reiškia pernešimą, per(si)kėlimą. 

Kuratorine ir architektūrine parodos erdvės organizavimo prasme parodoje stengėmės galvoti apie įvairias tranzito reikšmes – tiek kaip skirtingos erdvės ar kūriniai gali mus kažkur perkelti, parodyti tarpines keliavimo būsenas, tiek kaip jų tarpusavio santykiai keičia jų pačių ir parodos interpretavimo galimybes. 

Tam tikri tikslai yra savaime suprantami apribojimai: kad būtų mažiau kartotės, kad tilptume į ribotą biudžetą ir kad projektai nebūtų per didelis krūvis mūsų mažai, tačiau labai entuziastingai ir talentingai komandai. Todėl norėčiau atsiprašyti tų kūrėjų, kurie siuntė savo pasiūlymus, svetingai įsileido mus į savo studijas, dalinosi savo idėjomis ir įžvalgomis, tačiau taip ir neatsidūrė parodos ekspozicijoje. Atranka buvo tikrai sunki – atviro konkurso metu mes gavome itin daug paraiškų. Apie kai kurias jų galvoju iki šiol – tikiuosi, kad jos kada nors sutiks savo žiūrovą.

Dauguma kūrinių buvo sukurti anksčiau, kaip jie perinterpretuojami bienalėje? Ar buvo specialiai bienalei sukurtų kūrinių? Vis tik tai įprasta bienalėms praktika: perinterpretuoti jau sukurtus, temą atitinkančius kūrinius, kaip tai vertinate?

Taip, dauguma kūrinių buvo sukurti anksčiau, tačiau kuratorinė užduotis ir yra sukurti kontekstus, kurie naujai leistų pažvelgti į žinomus kūrinius. Tokia yra „tranzitinio kuravimo“ strategijos esmė. 

Kita vertus, nereikėtų galvoti vien tik apie viską mačiusius profesionalus – platesnė ar jaunesnė Klaipėdos auditorija greičiausiai nėra mačiusi tų kūrinių gyvai, ypatingai tų, kurie Klaipėdoje ar Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Dalis kūrinių yra specialiai sukurti bienalei, sukurti galvojant apie Klaipėdą ir bendradarbiaujant su čia gyvenančiais žmonėmis – labai nekantrauju šiuos kūrinius pamatyti parodoje.

Kodėl tiek dėmesio skiriama fotografijai, ar galima teigti, kad jos bienalėje bus daugiausia?

Pirmoji Klaipėdos bienalė kelia regiono istorijos klausimus, todėl fotografija yra neišvengiamas tokių su istorija ir archyvais susijusių situacijų sklaidos instrumentas. Svarbu pabrėžti, kad bienalė nėra objektyvios Klaipėdos istorijos ar vietinę šiuolaikinio meno sceną atspindinti paroda. 

Kaip neklaipėdiečiui kuratoriui, man buvo labai įdomu atlikti tam tikrą interpretacinį tyrimą bei pabandyti įsivaizduoti kaip, tarkime, archyvines, nežinomų autorių fotografijas būtų galima įtraukti į gerai žinomą fotografijos ar šiuolaikinio meno istoriją bei kaip tai leistų naujai interpretuoti jau gan žinomus kūrinius. Bent jau man tokia „tranzitinio kuravimo“ strategija gerokai audrina vaizduotę.

Kokie faktoriai, Jūsų manymu, žada bienalei sėkmę? 

Nesureikšminčiau sėkmės ar nesėkmės faktoriaus. Mano, kaip bienalės kuratoriaus, tikslų sąraše sėkmės suvokimas ir jos prasmės gali skirtis nuo to, kaip sėkmę supranta jos organizatoriai, kritikai ar lankytojai. Pavyzdžiui, pats bienalės atsiradimas gali būti laikoma sėkmės istorija – sakau tai labai aiškiai žinodamas, kad galėjo būti ir kitaip. 

Dar didesnė sėkmė būtų, jei tikrai įvyktų, tarkime, dešimtoji bienalė, ar jei ateityje Klaipėdos meno lauke būtų daugiau galimybių vietiniams kūrėjams, jei Klaipėdoje atsirastų įvairesnė ir turtingesnė meno scena, tačiau tokiems procesams reikia daug laiko, resursų, žiūrovų palaikymo, talento ir kažkieno pasiaukojančio darbo. 

Taip pat, sėkmės vaikymasis gali atrodyti gan seklus ir vienmatis. Tam tikros nesėkmės ir prieštaravimai parodas daro įdomesnėmis tiek jos lankytojams, tiek kritikams.

Kam, kokiems lankytojams būtų aktualu apsilankyti šioje bienalėje? 

Paroda buvo kurta, galvojant apie platesnį lankytojų ratą, todėl nebuvo bijota dar kartą parodyti ir gerai profesionalams žinomus kūrinius. Parodoje siūlomi bent keli pasakojimai. Pavyzdžiui, vienas jų siūlo Klaipėdos, kaip saulėlydžių miesto, liniją. Kitas, mažiau romantiškas, yra ekstraktyvistinis pasakojimas, kuris kritikuoja žvilgsnį į gamtą, kraštovaizdį, į žmogaus kūnus kaip į resursą. 

Klaipėda visada buvo pakraštys ir riba – Memelis šalia LDK, Prūsijos galutinis taškas ir Rusijos imperijos siena, kuri skyrė, kaip kažkas skelbė, skirtingas civilizacijas, persikėlimo į Kuršių Neriją, bridimo į jūrą erdvė. Planetinių, žmogiškųjų kūnų, geismų ir prekių tranzito erdvė, poetinės ar net metafizinės metaforiškų ar kontekstualių prasmių perkėlimo temos turėtų pasiūlyti žaismingumo, keliaujant po parodą bei miestą.  

Kokias mintis, įspūdžius iš bienalės galimai „išsineš“ lankytojai?

Norėtųsi, kad paroda sukurtų galimybę „patranzuoti“ po įvairias istorijas, situacijas ir atvertų įvairias semantines, interkontekstualias ir kitokias patyrimines bei interpretavimo galimybes.

Man, neklaipėdiečiui, Klaipėda ir Vakarų Lietuva visada buvo slenksčio į magišką pasaulį pažadas. Kai įlipi į vieną iš keltų, kuris kelia per marias, ir atrodo, kad vėjo gūsis, žuvėdros klyksmas, lėta, tačiau užtikrinta kelto eiga sulėtina tavo gyvenimo, o gal ir viso pasaulio laiką. Tam tikras sakralus veiksmas yra ir bridimas į jūrą – kūniško santykio su šiuo milžinišku sunkiai suvokiamu vandens kūnu, iš kurio mes, „vandens maišai“, cituojant Astridą Neimanis, kažkada šliaužėme į žemyną.

„Nuskandinti peizažą kaip inkarą“, rašė Klaipėdoje gimęs Tomas Venclova pirmame savo eilėraščių rinkinyje „Kalbos ženklas“, kuriame – itin daug uostamiesčio ženklų. Būtų tikrai smagu ir tai būtų bienalės sėkmės ženklas, jei kažkam iš žiūrovų tie peizažai, kaip kažkada nuskandinti Venclovos minimi inkarai, manifestuotų į naujus ir tvaresnius požiūrius, gestus ar santykius ne vien su menu, bet ir su likusiu pasauliu. 

***

Valentinas Klimašauskas yra kuratorius, rašytojas ir nuo 2025 m. sausio mėn. – Vilniaus šiuolaikinio meno centro direktorius. Jis kuravo Lietuvos paviljoną 2024 m. Venecijos bienalėje (kartu su João Laia, menininkai: Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė). Kartu su João Laia V. Klimašauskas kuravo 14-ąją Baltijos trienalę „The Endless Frontier“ (2021 m.) Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Kartu su Inga Lāce jie kuravo Daigos Grantinos personalinę parodą „Saules Suns“ Latvijos paviljone Venecijos bienalėje (2019 m.). Jis yra knygos „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“ (Mousse Publishing, 2024 m.) autorius.

Meninink(i)ų sąrašas: Gabrielė Adomaitytė, Matti Aikio, Bernardas Aleknavičius, Madeleine Andersson, Tekla Aslanishvili, Arūnė Baronaitė, Nina Beier, Vitalijus Butyrinas, Adam Christensen, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Dovilė Dagienė, Vytautas Daraškevičius, „Doooooris“, Milda Drazdauskaitė, Irena Giedraitienė, Henrikas Gulbinas, Karla Gruodis, Vidmantas Ilčiukas, Agnė Jokšė, Edith Karlson, Joachim Koester, Algimantas Kunčius, Česlovas Lukenskas, Paulius Makauskas, Simon Dybbroe Møller, Paulina Mongirdaitė, Katja Novitskova, Vitalija Petraitytė, Rodion Petroff, Emilija Povilanskaitė ir Clara Schweers, Romualdas Požerskis, Liudvikas Ruikas, Janina Sabaliauskaitė, Julija Skudutytė, P. Staff, Marija Sučilaitė, Malka Sultan, Veronika Šleivytė, Virgilijus Šonta, Aske Tiberg, Viktor Timofeev, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Raimundas Urbonas, Lesia Vasylchenko ir kiti.

Bienalės organizavimo komanda: Komisaras: Liudas Andrikis. Kuratorius: Valentinas Klimašauskas. Kuratoriaus asistentė: Viktorija Misiulė. Architektė: Gabrielė Černiavskaja. Prodiuserė: Žana Jegorova. Koordinatorės: Justina Trapokaitė, Gabija Savickaitė. Grafinis dizainas: Vytautas Volbekas. Komunikacija: Dora Žibaitė. Edukacinės programos kuratorė: Daura Polonskytė. Edukatorės: Aurelija Šiuškaitė, Jolanta Uktverytė. Tekstų autorė: Banga Elena Kniukštaitė. Lietuvių kalbos redaktorė: Dangė Vitkienė. Vertėjai: Alexandra Bondarev, Paulius Balčytis. Anglų kalbos redaktorė: Gemma Lloyd. Techninis įgyvendinimas: Robertas Laugalys, Tomas Tarvydas, Vaclovas Leikus, Audronius Žemgulys, Rimantas Zaleckas. Apšvietimas: Justas Bø.

Bienalę finansuoja: Klaipėdos miesto savivaldybė; Lietuvos kultūros taryba; Danijos meno fondas. 

Pagrindinis partneris: Šiuolaikinio meno centras (Vilnius). 

Partneriai: „Arlekinas“, Baroti galerija, „Forum Cinemas“, Šeiko šokio teatras, Prano Domšaičio galerija, Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultetas, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, „LTG Infra“, Klaipėdos „Akropolis“, Viešbutis „Rėja“, „Meno avilys“, „Sinematika“, „Musangas“. 

Informaciniai partneriai: „Jūra / Meer / Sea“ , „Kultūros uostas“, „Kultūrpolis“. 

Rėmėjai: „Stemma Group“, „VMG group“, „Vakarų laivų gamykla“. 

Dėkojame: visiems dalyvaujantiems menininkams ir menininkėms, galerijai „Meno niša“, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, MO muziejui, Lietuvos jūrų muziejui, Kupiškio etnografijos muziejui, Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, Lietuvos fotomenininkų sąjungai, Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų institutui, „Klaipėdos kultūros fabrikui“ (KUFA), taip pat Skirmantei Kvietkauskienei, Dainiui Raupeliui, Vasilijui Safronovui, Arūnui Balčiūnui, Mindaugui Žiliui, Vsevolodui Kovalevskij, Editai Arlauskei, Mikalojui Urbonui, Laimai Andriekienei.