Pagrindinėje Venecijos architektūros bienalės parodoje pristatomas Lietuvos menininkų projektas – žaidimas „Pelkių žaidynės“

Tarptautinis ir tarpdisciplininis kolektyvas, tarp kurių lietuviai Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai bei architektė, Graco universiteto doktorantė Indrė Umbrasaitė, kartu su Norvegijos architektu Alexander Furunes Erikson bei Prancūzijos biologu Raphael Mathevet, dalyvauja šiuo metu vykstančioje Venecijos bienalės pagrindinėje architektūros parodoje. Lietuvos kūrėjų inicijuotas projektas – vaidmenų žaidimas „Pelkių žaidynės“ (Wetland.games) siekia ugdyti tvarumą, ekosisteminį sąmoningumą ir tarprūšinę diplomatiją. 

„Pelkių žaidynės“ yra tiek internetu, tiek gyvai žaidžiamas vaidmenų žaidimas, kuriame simuliuojama reali ekosisteminė dinamika tokiose kompleksiškose vietovėse kaip pelkės ir šlapynės, esančios upių deltose. Kuriant žaidimą pasitelkti daugiau nei 20 metų kaupti aplinkosauginiai ir socioekonominiai duomenys. Pasak G. Urbono, remiantis žaidėjų sprendimais, žaidime modeliuojami realūs ateities scenarijai ir diplomatija tarp rūšių. Atskleidžiama, kaip įvairios ekonominės veiklos, pavyzdžiui, žvejyba, ryžių auginimas ar turizmas sąveikauja su kitais, ne žmonių, o gamtos, faktoriais, ir kaip paveikta gamta atgal įtakoja ekonomines žmonių veiklas.

Žaidimą parodoje pristatys skirtingomis formomis

Žaidimą įkvėpė tūkstančius kilometrų apimanti Kamargo pelkių vietovė Prancūzijoje, Ronos upės deltoje, kur šimtus metų derinama ekonominė žmonių veikla ir aplinkos saugojimas. Žaidėjai prisiima vaidmenis ir interesus – ūkininkų, nendrių rinkėjų, medžiotojų, gamtosaugininkų, politikų, paukščių, augalų. Pagrindinis žaidimo tikslas – padėti suprasti sudėtingus veikėjų tarpusavio ryšius, jų poveikį klimatui bei aplinkai ir išmokti tarprūšinės diplomatijos.

G. Urbonas tikina, kad „Pelkių žaidynės“ itin aktualus klimato kaitos akivaizdoje. „Šio metabolistinio modelio aktualumas išryškėja nagrinėjant dabartinius iššūkius: kylantis jūros lygis ir dirvožemio sūdrėjimas ardo Kamarge šimtmečiais puoselėtas praktikas, tokias kaip ryžių auginimas ar gyvulių ganymas. Subtili gėlo ir sūraus vandens pusiausvyra – anksčiau natūraliai kintanti – dabar išbalansuota. Kadangi gėlo vandens šaltiniai senka dėl ledynų tirpimo, o sūraus vandens lygis kyla ir skverbiasi į kraštovaizdį, ištisi regionai susiduria su ekologine transformacija“, – teigia MIT Architektūros ir planavimo mokyklos profesorius.

Bienalės metu Urbonų kurtas žaidimas pristatytomas skirtingomis formomis: pasitelkiant animaciją, spaudinius ir žaidimo dirbtuves. Pastarųjų metu įsikūnyti į ūkininkus, paukščius, augalus ir kitus veikėjus dalyviams padės simboliniai totemai, kaukės, vėliavos ir kiti ženklai bei interaktyvios sąsajos. „Eksperimentuojame su įkūnytu pažinimu ir ekologine empatija. Tai – vienu metu ir kognityvinė, ir fizinė transformacija. Svarbu pabrėžti, kad tai performatyvi, strateginė simuliacija, kuri transformuoja realius ūkinės-ekonominės veiklos ir vadybos provokuojamus konfliktus, tokius kaip Kamargo pelkėse“, – pažymi tyrėjas.

Urbonų kuruojamos dirbtuvės vyks Venecijos bienalės metu šių metų lapkričio 8-9 dienomis. Šioje performatyvaus žaidimo sesijoje dalyvaus NABA Milano akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Jie skirs dėmesį daugialypiam kolektyviniam intelektui bei kraštovaizdžio planavimo diplomatijai.

Pelkių išsaugojimui paprastų sprendimų nėra

Pelkės intriguoja kolektyvinio intelekto požiūriu. Tai sudėtingos ekosistemos, kurių išsaugojimui paprastų sprendimų nėra – kartais žmogaus atsitraukimas gali atnešti tik dar didesnę žalą. Pavyzdžiui, Kamargo pelkėse žmogaus sukurti drėkinimo kanalai ir užtvankos saugo nuo kylančio jūros lygio, dirvos erozijos. Pasitraukus, daug pelkių būtų užlieta jūros vandens, druska sunaikintų unikalias ekosistemas, pakenktų paukščių ir kitoms rūšims.

Panašūs konfliktai matomi ir Belovežo girioje Lenkijoje ir Baltarusijoje. Nors tai viena iš paskutiniųjų Europos sengirių, praeities miško kirtimai, medžioklė ir žemės ūkio plėtra paveikė miško sudėtį ir bioįvairovę. Šiandien, siekiant išsaugoti ekosistemas, būtinas vietos žiniomis ir moksliniais tyrimais pagrįstas tvarkymas ir vietos gyventojų veiklų įtraukimas. 

„Turime suprasti, kad Kamargo pelkė – tai milžiniška teritorija, kurioje žmonės gyvena ir ją tvarko nuo seno: jau viduramžiais imta kasti kanalus, reguliuoti vandens lygį, nuo kurio priklauso ir įvairių gyvūnų demografija. Pavyzdžiui, pakėlus vandens lygį ir iškirtus nendres, pelkę paliks didieji baubliai, kurie gyvena nendrynuose. Dėl šio konflikto turi derėtis gamtosaugininkai ir nendrių kirtėjai“, – pasakoja Nomeda Urbonienė. 

Pasak autorių, šis žaidimas yra kompleksinių sistemų supratimo ir edukacijos įrankis: žaisdami jį, žmonės gali sužinoti apie tvarumo iššūkius, tarprūšinės diplomatijos svarbą ir ryšį tarp žmonių bei gamtos.

Pelkė – ateities mokymosi aikštelė

Ne tik fizine, bet ir skaitmenine forma prieinamas žaidimas naudingas realiems įvairių profesijų atstovams – nuo žemių savininkų iki politikos formuotojų – kurie ne visada sutaria. Žaisdami „Pelkių žaidynes“, jie gali pažvelgti į sugyvenimo iššūkius sudėtingose ekosistemose kitu kampu, greitai pamatyti ilgalaikes savo sprendimų pasekmes.

Nomeda ir Gediminas Urbonai pelkes tyrinėja jau senokai – prieš septynerius metus, šią temą menininkai ėmėsi nuodugniai nagrinėti jų kuruotoje „Pelkių mokykloje“ Venecijos architektūros bienalėje. Čia buvo suformuluota idėja, kad pelkė gali tapti ir ateities vaizduotės mokymosi aikštele, kurioje tyrinėjimas, kūryba ir eksperimentavimas kyla natūraliai, t. y. atsiranda iš pačių dalyvių smalsumo, patirties ir sąveikos su aplinka. Remiantis Schillerio koncepcija „Playdrive“, žaidimas tampa vidine varomąja jėga, skatinančia smalsumą, bendradarbiavimą ir kritinį mąstymą. Pelkė, su savo nuolat kintančiu kraštovaizdžiu ir gyvybingomis ekosistemomis, suteikia unikalią galimybę mokytis per pojūčius, patyrimą ir improvizaciją, kur žaidimas ir mokymasis susilieja į vieną organišką procesą.

Šios minties vedami Urbonai kartu su MIT Klimato vizijų grupe sukūrė visą seriją eksperimentinių projektų, pvz. patyriminį žaidimą išmaniems telefonams „Swamp Game: Eat Me“, kuris kviečia įsikūnyti į įvairias gyvybės formas ir pažvelgti į pasaulį iš kitų rūšių perspektyvos. Sukurtas Bruno Latour ir Peter Weibel užsakymu parodai „Critical Zones“, vykusiai ZKM Karlsrūjės mieste 2020-2021 m., šis  pelkių įkvėptas ir perspektyviškumui skirtas interaktyvus videožaidimas šiuo metu eksponuojamas ir gretutiniame Venecijos bienalės renginyje – parodoje „Kita Žemė: skaičiavimas, krizė, kosmologija“ (The Next Earth: Computation, Crisis), kuruojamoje MIT Architektūros ir planavimo mokyklos profesorių Ana Miljacki ir Nicholas de Moncahaux su Benjamin Bratton (Antikythera). Parodoje, įsikūrusioje Palazzo Diedo-Bergruen Arts & Culture centre, nagrinėjami aktualūs klausimai kaip šiuolaikinė architektūra ir kognityvinės technologijos susikerta Nooceno epochoje, kur žmogaus, mašinos ir planetos intelektas drauge permąsto, kaip dirbtinio intelekto kuriami skaičiavimai, kosmologija ir kūrybinės praktikos gali formuoti mūsų aplinką bei tvarų ateities pasaulį.

Bienalė kviečia bendradarbiauti skirtingas intelekto formas

Venecijos architektūros bienalės 19-ąją tarptautinę architektūros parodą kuruoja žinomas italų architektas, inžinierius, MIT profesorius Carlo Ratti. Šių metų paroda „Intelligens. Natūralus. Dirbtinis. Kolektyvinis“ kviečia bendradarbiauti skirtingas intelekto formas, permąstyti aplinką, eksperimentuoti, peržengiant dabartinį siaurą susitelkimą į dirbtinį intelektą ir skaitmenines technologijas. 

Koncepcija „Intelligens“ sujungia intelektą ir lotynišką žodį gens, reiškiantį žmones – ji išryškina sudėtingą santykį tarp architektūros, intelekto (žmogiškojo, ekologinio, išplėstinio, algoritminio) ir dviejų šiuolaikinių krizių – klimato griūties bei gyventojų skaičiaus augimo. C. Ratti kviečia bienalės dalyvius įsivaizduoti, kaip šios jėgos galėtų „bendradarbiauti, prisitaikant prie liepsnojančios planetos“.

„Adaptacijos laikais, centre yra architektūra, kuri turi vadovauti optimistiškai, pasitelkti visas intelekto formas – natūralų, dirbtinį, kolektyvinį. Architektūra turi peržengti kartų ir disciplinų ribas – nuo tiksliųjų mokslų iki menų. Ji turi permąstyti autorystę ir tapti įtraukesne, mokytis iš mokslo“, – teigia C. Ratti.

Bienalėje – jau ne pirmą kartą

Menininkai ir Nacionalinės kultūros premijos laureatai Nomeda ir Gediminas Urbonai Venecijos bienalėje dalyvauja jau ne pirmą kartą – jų vardai čia girdimi daugiau nei penkiolika metų. 2007 m. jų sukurtas projektas „Villa Lituania“ Lietuvai pelnė pirmąjį prizą šiuolaikinio meno bienalėje ir sulaukė plataus atgarsio tiek meno, tiek politikos lauke. 2018-aisiais architektūros bienalėje jų kuruota „Pelkių mokykla“(The Swamp School) inicijavo reikšmingas diskusijas apie architektūros edukaciją, rezonavusias nuo MIT ir Harvardo iki įvairių šalių institucijų. Šis projektas toliau keliauja po pasaulį ir šiuo metu eksponuojamas Sidnėjaus universiteto Architektūros mokykloje. 

Nuo 2007 m. Urbonai nuolat kviečiami dalyvauti Venecijos bienalėje tiek šiuolaikinio meno, tiek architektūros parodose, kur pristatė projektus „Villa Lituania“ (2007), „Druzhba“ (2016), „Public Space? Lost & Found“ (2017), „The Swamp School“(2018, 2019), „Swamp Observatory“ (2022, 2023) ir naujausią – „Wetland.Games“ (2024), kurią galima pamatyti pagrindinėje Venecijos bienalės erdvėje Arsenale. Šis projektas sukurtas bendradarbiaujant su LUMA Arles, o prie jo įgyvendinimo prisidėjo MIT Menų, mokslo ir technologijų centras, Vilniaus dailės akademijos NEB tyrimų centras, Lietuvos Sezonas Prancūzijoje ir Lietuvos kultūros taryba.

Venecijos architektūros bienalę galima aplankyti iki lapkričio 23 d.