Attached.pdf

Šis tekstas – tai ilgamečio susirašinėjimo ištraukos tarp menininkų Deniso Kolomyckio ir Ingos Galinytės. Tai fragmentuota, bet jautri dviejų artimų bendraminčių savistabos, rūpesčio ir kūniško buvimo refleksija, kurioje susipina kasdienybės dokumentacija ir vaizduotė. Čia fikcija ir realybė neturi aiškios ribos – išgyvenimai veriasi tarp sąmonės srautų, geopolitinės įtampos nuotrupų, sapniškų vizijų ir autofikcinės atjautos gestų. Tekstai pulsuoja kaip gyvas performatyvus veiksmas, kuriame buvimas kartu tampa išlikimo strategija, o rašymas – empatijos forma.

#1

Palikite mane gulėti. Atsigulęs ilsiuosi ir permąstau pusiausvyrą. Gyvuliai ir ūkiai, požeminės perėjos ir dvasios, garsiai grojanti muzika, atsikartojantys veiksmai ir varvanti nosis, atsitraukite. Aš jūsų prašau. Saloje žvaigždynai atrodo sapniški.

#2

Kai tu skaitai, ką rašau, būni su manim. Taip aš gaunu tavo laiką. Ir viskas.

#3

Aš galvojau, kad turėti namus yra prigimtinė teisė. Saugokis, rytoj planuojamos riaušės. Į elitinę vakarienę kviečia keliauti taksi. Nudažyti nagai su nukramtytais kaklaraiščiais, paliktomis įjungtomis žiniomis televizoriuje apie pabėgelių krizę Baltarusijoje ir Haityje. Ekologijos krizės ir susitarimas po 25 metų mesti rūkyti. Tai pasirašė visi didieji pasaulio lyderiai. Vandalizmas ir civiliniai karai – ateities realybė.

Surinkti kiek įmanoma daugiau medžių lapų nuo gatvės ir išmainyti juos į popierinę valiutą. Apkabinti, kai pasako dingti. Atsisveikinti.

Susilaužius kaklą – mirštama. Kraujagyslės, kvėpavimo takai, nervų sistema, trachėja, stuburo kaulai, arterijos. Plaukų kuokštas perbraukus galvą sudirgino pirštų pagalvėles, nusiuntė signalą į smegenis. Vadovaujantis Jungtinių tautų rezoliucija, visos šalys turi turėti galimybę išsaugoti savo suverenumą. Šalių vadovai prie tribūnos retoriškai mini. Kažką. Salų gyventojai sako jau praradę savo namus ir ūkius. Per ateinančius dešimt metų jų nebeliks.

Jau sutikau, kad po mirties mano organai būtų paaukoti transplantacijai. O kraujo duodu kas pusantro, retsykiais – kas tris mėnulio apsukimus.

#4

Aš turbūt niekad nebijojau mirties. Bijojau tik prarasti orumą. Vis dar bijau. Numirti oriai turėtų būti kiekvieno žmogaus teisė. Noras ir išsipildymas. Ne tai, kas dabar vyksta netoliese, kai žmonės ištaškomi gabalais. Žiaurumas, kuris nuo centro atplėšia kojas, galvą, rankas, išplėšia širdį, man iš dalies pažįstamas. Tik manęs neplėšo išorinės jėgos. Plėšau aš pati. Mentaliai.

Vakar spektaklyje pagrindinė herojė pasakojo, kad nekenčia savo kraujo. Klausė ir kitų, ar jie mėgsta savo kraują. O ji nekentė savo kraujo. Nekentė, nes jis apriboja, jis uždaro, jis koduoja kažkokią genetiką, tautybę. Pats pagalvok. Ji norėjo išsilaisvinti iš visko. Absoliučiai visko. Geras spektaklis. Gera pjesė. Geras vaidinimas. Bet koks juokingas žodis „vaidinimas“. Vaidinimas yra aktų salės brolis. Tas spektaklis nebuvo vaidinimas. Aš patikėjau juo.

#5

Žadu sau nepražūti. Tuomet, palikdamas tamsai ir mėnulio šviesai savo beverčius bei pamestus tikslus, keliu dar vieną ir užsidegu dar tris. Apkandžiotas ir įsisiurbimais apdailintas kaklas, mėlynėmis paženklintas nagų įsismeigimas į pečius. This guy is nice. I don’t know anything about him I just feel. He is kind. Pokalbis prie gretimo stalo. Girti ir laimingi, be anglų kalbos gramatikos žinių, su gobtuvais.

#6

Mama paliko mokykloje, daugiau nebegrįžo, niekuomet nepasiemė ir iškeliavo neatsisveikinusi. Filmai apie mafiją ir narkotikų prekybą. It’s not entertainment, it’s reality. Meksikoje vaikai seka šiais filmais ir ima iš jų pavyzdį. Kapitalistinis pasaulis mums sako daug dirbti, kad gautume, ko norime. Viskas įmanoma, tik reikia labai norėti. Serialų realybė tampa nužudytu berniuku, kuris susilaukė vaiko keturiolikos ir neįvykdė narkotikų pardavimo. Vaikai laksto, mokosi, o vėliau, kaip ir tėvai, už du eurus per dieną skalbimo milteliais plauna gatves. Tie, kas galėjo pabėgti su ar be pinigų, jau dalinasi nuotraukomis apie švarias gatves ir istorinį palikimą. Leiskite nuplauti kojas. Aš niekam nieko neskolingas.

#7

Kam rašyti sau, jei galiu išdegti tau. Velnias, kiek daug kainuoja ryšiai. Ką tu jauti šią akimirką?

Kokioje padėtyje tavo kūnas ?

#8

Vienuolikos patiekalų vakarienė. Fanfaros ir rašomas manifestas apie šauklius, pučiančius trimitą. Ekologiškų puodelių stalas stovi šalia šiukšlių dėžės, apsuptos vėjo išblaškytų ir paukščių išdraskytų plastikinių maišų. Pasaulio ekonomika, Šveicarijos bankai, pensijų fondai. Vykdomoji ir leidžiamoji valdžia. Kvepalai už du šimtus aštuoniasdešimt. Kišenėje – 24 centai. Debetinės kortelės su kredito galimybe. Kreditinė kortelė su paskolos būtinybe. Veikliosios medžiagos juoktis nemėgstančiam tvarkdariui. Temperatūros matuoklis su piršto prisilietimu. Paplūdimio skėčiai. Gobelenas, jo pamušalas, dviračio gertuvė, reivas, paliegėlis su rožių puokšte, prašantis įsigyti, nes parduoti šiandien nesiseka. „Toyota“ graikiškais numeriais „IYO-1999“. Baimė prieš naują tūkstantmetį, apokalipsės ir Dievo nužengimo laukimas. Lifestyle vertybės. Juodas grafitas. Keiskime temą. Iš kitos ekrano pusės pagalbos prašymas. Kalbėkime tyliai. Mintimis. Bet net ir jos girdimos, tad tyliau. Aš būsiu savo paties geresnė versija. Užsakymai jau padaryti. Kam tau tai reikalingas? Pakelk rankas. Tankas. Pamojuok. Lietus artėja, gerai, kad pasiėmei paltą. Message unsend. Girdėjau, kad paramos prašytojams reikalingas leidimas prašyti. Ar galėčiau? Man labai labai reikia. Ar galėčiau prašyti paprašyti? Skrydis rytoj ir tuomet užporyt. Savaitė Paryžiuje. Rinkis sceną ir apgaulę bei miegą kažkur ar tiesiog vykdyk planą, kurį buvai su savimi sutaręs. Sceną myliu labiausiai. Negaliu pakęsti pasimetusių žmonių, tad sveikinu save, kad esu vienas iš jų. Tiek daug galintis įsisavinti, praleisti, atiduoti.

#9

30 minučių ant liepto galo. Medituoju. Bandau vandens paviršiuje įžvelgti atsakymą. Instrukcija – užduoti klausimą ir stebėti jį pusvalandį. Mintys, kurios ateina pradžioje, greičiausiu atveju – tik mūsų baimės, išvedžiojimai, asociacijos ir dar daugybė kitų dalykų, išskyrus tikrumą.

– Žinai, pabėgau į mišką. Trumpam. Jei leistų aplinkybės, pasilikčiau čia ilgesnį laiką, kol galva ir širdis išsivalys. Kūnas irgi. Norėčiau, kad duotų kas daugiau laiko. Bet ne to, kur linijomis matuojamas, nueitais atstumais, nuveiktais darbais. Ne to, kuris viską matuoja chronologiškai. To laiko, kuris gali skersai ir išilgai tave išskrosti, bet nesužeistų. Kuris skrosdamas tave, parodytų, koks tavo širdies laikas, kaip greitai ar lėtai teka tavo kraujas. Kiek iš tikrųjų tavo kūnui metų. Kiek gyvenimų jis jau kvėpuoja? O gal kenčia?

Sakoma, jog vieni žmonės į šį pasaulį ateina su labai dideliu skausmo kūnu. Kai skausmo kūnas didžiulis – žmogui labai sunku. Bet tuo pačiu – jis turi didžiuli potencialą augti dvasia. Nes kai nori išsivaduoti iš savo kūno, nieko kito nelieka, tik kabintis kažkur kitur.

Dar sakoma, kad kai nekvėpuoji – nejauti emocijų. Sulaikai jas. Kvėpuoti pilnai ir giliai man reikia pastangų. Tai neatrodo natūralus veiksmas. Išvien nesąmonė, taip neturėtų būti. Bet yra. Dar sakoma, jog kažkas – daiktas, veiksmas, žmogus, reiškinys – iš tiesų yra joks. Tad galbūt ir mano kvėpavimas yra joks. Aš tik prisirišau prie to seno modelio. Pasenusios etiketės. Pasenusio galiojimo. Sugedusio barkodo, kurio nebeįmanoma nuskenuoti jokioje parduotuvėje. Tu vis bandai, o aparatas tau sako, jog tokios prekės nėra. Tu vėl bandai. Ir vėl nėra.

#10

Nepažįstami vyrai pasibeldė į mano kambarį ir pasiūlė išeiti išgerti. Sakiau, jog dirbu ir kad negeriu. Vienas vyras, kitas vyras, trečias vyras, ketvirtas vyras. Nebetrukdykite manęs prašau. Palikite mane ramybėje. Nebelįskite prie manęs. Viskas pereina per kūną, užstringa skausmo vietose.

#11

The Rain is Purple. Attached. Pdf.

#12

Sutikau vieną vyrą. Pakartojau scenarijų. Tik šį kartą šiek tiek kitaip. Šiek tiek kitaip prisimenu. Šiek tiek kitaip jaučiuosi. Galbūt būčiau galėjusi netgi įsimylėti. Būčiau galėjusi įsimylėti kalbą, kuria jis kalbėjo. Šiek tiek nežemiška, kuri nuramina akimirksniu. Kad ir ko paklaustum, kad ir kaip argumentuotum, gautum ramybės jausmą. Bet galiausiai vis tiek viskas taip pat. Skausmo kūnas traukia kitą skausmo kūną. Jie atpažįsta vienas kitą. Kartais dėl to jiems atrodo, jog jie įsimyli. Bet vėliau tas skausmas padvigubėja ir darosi nebeįmanoma. Bet aš žiūriu ir matau, kaip raibuliuoja ežero paviršius. Matau gyvybę, matau kosmosą. Tikrai. Šį kartą mačiau jį.

Niujorko bilietai jau kišenėj. Lakiok lakiok, vaikeli, kol jaunas, kol gali, kol kojos neša, kol sparnai dar vietoj, kol nepakirpti. Ir taip lakiojo jiedu, galvodami, kad dar toli.

#13

Kai tau rašau, jaučiuosi kaip kokio XIX amžiaus pabaigoje. Kažkur Paryžiuje. Gyvenam ne pirmą, ne antrą, ne trečią, ne ketvirtą kartą. Butas virš užeigos. Gyvenu ten viršuje. Priiminėju svečius. XIX amžiaus pabaiga. Kitos išeities neturėjau. Tiesiog atsidūriau ten. Už ananaso laisvę. Saldaus. Egzotiško. Prinokusio. Mano pirštai blaškosi. Gerai, kad dabar XXI amžius. MacBookAiiiiiiiiir.

#14

Tvarkingas kambarys ir spalvotas veiksmas. Lietaus vandens kapšelis. Kažkur nuvilnijantys sprogimo garsai. Pasirašyti popieriai, priėmimo-perdavimo aktai, anketos, asmeniniai duomenys, tvarkingas segtuvas.

Man siūloma palaukti, kol sutems, kol laikas bus teisingas… Vis pagalvoju, kad užteks. Kantrybė – vėmalais apipinta, tokios nesinešioju nei piniginėje, nei rankinėje. Kišenės pilnos alyvuogių kauliukų, nukramtytų nagų, sudžiuvusių gėlių žiedų, tualetinio popieriaus, skiautelių iš knygų, kurių neskaičiau.

Man patinka vaikščioti, niūniuoti. Sutrinku galvodama apie galimą pradžią. Tvarkingai sudėlioti daiktai, sulankstyti marškiniai. Lėktuvai – toliau keliauja.

Moteris atsisėda į mano vietą. Pasitraukiu prie lango.

– Kas geria baltą, kas raudoną?

– Man – kraujotakai pakelti!

– Jam du sumaišyk!

– Ne tą atnešė…

– Aš asmeniškai keliu taurę už jaunuosius. Vis vien giminės, kraujas į savo pusę lenkia… ir kad stovėtų, ir kad malkų būtų, kad galėtų mesti į židinį, kad būtų dūmų daug…

#15

Laukiu būsimo susitikimo. Nesu tikras, ar noriu toliau rašyti, ar pliurpti su juo. Jis mane įsimylėjęs, pats sau prisipažinęs, tačiau keistai sudėliojęs idėjas ir mintis.

#16

Galvojant apie dvigubą standartą, susisuka galva. Golden rain, dick rings, botagas ir antrankiai – niekuomet neišbandyti manevrai galimam malonumui.

#17

The Rain is not Golden. The Rain is Purple, do you remember?

The performance boy.

#18

Yra toks žodis, „atjauta“. Atjausti save. Aš nesuprantu. Pirma mintis – nusipirkti naują baltą patalynę. Antra – naują baltą rankšluostį. Velnias, „Ikea“ jau nebedirba. Nespėjau ir į parodą. Kol kas suprantu atjautą tik per malonumą. Galėčiau leistis į malonumus be sustojimų gal pavyktų užsimiršti.

#19

Kai ji išėjo vos pastovėdama ant kojų, aš nusivijau ją. Pirmą kartą mačiau tą moterį. Niekam ji iš tikro nerūpėjo. Nerūpėjo nei sau, nei draugams. Tiems draugams, kurie man tą vakarą rūpėjo. Ir dar kitą vakarą. Ir trečią šiek tiek. Bet tik man jie. Aš jiems – ne. Išmokti rūpėti sau pirmiausia reikia. Reikia. Kiek visko daug reikia. O kur natūralus noras? Kol kas natūralus noras sau yra tik nekęsti. Kankinti. Užgauti kelį. Nusibrozdinti. Pamesti bato kulniuką. Per garsiai kaukšėti dešine koja.

Radau ją gatvėje už namo. Dabar ji stovėjo šiek tiek lengviau. Gal rėmėsi į sieną. O gal pasiuntė visus velniop ir šiek tiek apsiramino. Kūnas pasidarė lengvesnis. Neskaip kitaip kartais išgyventi visą šitą šūdą, jei nepasiųsti. Galbūt kartais visų pasiuntimas velniop yra geriausias sau atjautos pavyzdys. Nežinau kodėl, bet aš tiesiog ją apsikabinau. Apsikabinau ir stovėjau. Ir ji ėmė verkti. Ir jai dar kartą palengvėjo. Ji prisiminė savo adresą. O aš grįžau į netikrus savo namus.

#20

Prisimenu, jog sėdėjome laiptinėje. Laiptinė man gražesnė už namus. Laiptinėje daugiau atvirumo pasauliui. Į daugelį laiptinių gali užbėgti visi, o į namus jų niekas neįsileis. Mano laiptinė rožinės spalvos. Kiekvieną kartą stabteliu. Ji jam irgi buvo graži. Įdomu, ką jis pamanė apie mane. Įdomu, ką aš pamaniau apie jį. Ir čia turi įsivelti naujas žodis – jausmas. Nes mąstymas ir svarstymai mane nuveda į totalią destrukciją.

#21

Pastarosiomis dienomis gyvenimą dėlioja autocorrect. Išvešėjęs žinučių kompleksas, be atsako ir reakcijos. Transliuoja vakaro serenadas bankomato mimozėj (mimoza, memento mori, mimika Mozės). Apelsino skiltelė ledukų baseine, batų sutraiškyta gleivė. Kažkur dainuota melodija pasigirsta telefone. Vardan tėvynės atiduoti netikri ir tikri poteriai, su atleidimais ir prievolėmis suklupti dėl būsimo, planuojamo ir tikimybių teorijos kuriamo siekio.

#22

Susidėlioju prioritetus, kad naktį išgyvenčiau su kito buvimu. Ne todėl, kad labai norėtum, bet neturėdamas alternatyvių erdvių lieki vien tam, kad galėtum išsimiegoti. Nėra namų, tik ta lova, svečio pavyzdys kelioms dienoms, kol grįžti galima bus ten, kur vienišas esi.

#23

Kvarcinio smėlio akių rainelė, bronchitui gydyti pastatytas sirupas ant stalo, kelios vinilinės plokštelės, labai daug katino plaukų, susivyniojusių į gumuliukus, kurie su kiekvienu oro gūsiu keliauja po skirtingus kambario kampus. Kaip keista ir kaip įdomu, kad rašant žodžiai ir mintys dėliojasi skirtingai. Kaip keista ir kaip gerai, kad nekalbame taip, kaip rašom. Visai kitoks žmogus, visai kitokios mintys.

#24

Skaičiau, kad pagrindinis skirtumas tarp mūsų ir gyvūnų yra tai, kad mes turime vaizduotę. Gebėjimas kurti projekcijas, įsivaizduoti tai, ko nėra, ir tikėti tuo, kas išvis neegzistuoja, yra esminis skirtumas tarp žmogaus ir kirmėlės, tarp mūsų ir bet kurio kito gyvo padaro šioje planetoje. Kaip sugebame svajoti ir priimti už gryną pinigą situacijas, kurios dar net neįvyko? Kaip tai nuostabu, kaip palaiminga, kaip baisu, kur protas gali mus nunešti.

Skirtingi vyrai, pusnuogiai, tarp dvidešimt penkerių ir keturiasdešimties, su šortais, kai kurie su odinėmis kelnėmis, visi šuniasnukiai. Prie baro parašyta „išdulkink šunytį“. Kai kurie iš jų atsiklaupia, paskui pereina ant keturių ir vaikšto glaustydamiesi prie kojų. Vyresnis vyras, turintis patirties, vieną iš tų šunų sugriebia už antkaklio, priremia prie sienos ir pradeda laižyti kaukę, kaklą, kūną, rankas sukiša į šortus. Tada aš išeinu, matyti nebenoriu. Tokios šunų veislės matyti man dar neteko, pagal snukius nėra kilmingi, bet su dokumentais. Suprantu, kad šitame mieste yra kelios veisyklos, kuriose pasiganyti leidžiama šunims be šeimininkų. Einu cigarečių.

#25

Attached Monday.

#26

Man atrodo, kad viskas baigėsi. Dabar beliko tik susitvarkyti namus. Iškuopti visus kampus. Bet tai užtrunka. Nes, kaip ir rašiau anksčiau ir kaip ir tu žinai, gyvenam ne pirmą, ne antrą, ne trečią, ne ketvirtą. Ir net ne penktą kartą. Aš esu pavargusi. Bet visgi atgimti žmogum – vertybė. Tikrai?

Bet kiek darbo būti žmogumi. Ne tuo, kur šuns veidu, kaip tu rašei. O kartais tiesiog norisi kaip šuniui išsivolioti purve, pažymėti kampus šlapimu. Nes oi – ne tik švara mes esam. Gerai būtų, jei dezinfekcinis dvejų metų skystis būtų išplovęs visus mūsų kūnus. Bet kartais atrodo, jog išplovė tik širdis, palikęs kūnus tokius, kokie buvo, tik dar labiau apsunkusius nuo malonumo. O širdis tuščia, kvepianti pačiu pigiausiu dezinfekciniu skysčiu. Gal jis ir gerai išvalo visus mikrobus, bet išvalo ir tai, kas galėtų apkabinti.

#27

Aš neturiu jėgų būti tuo, kuo nesu. Neturiu jėgų apsimetinėti. Bet priimsiu tai kaip aktorinę

praktiką. Mane filmuoja. Po metų pamatysi Kanuose. Na, gal po dvejų. Taip greit produkcijos

neišleisim. Pasisiūsiu suknelę, pasiruošiu kaip ta išprotėjusi moteris iš kito filmo. Kiekvieną dieną vaidinsiu, kaip atsiimu apdovanojimą. Savo mažu vaidmeniu kovosiu už gyvenimą, už laisvę būti savimi. Ne, pasitaisau, už laisvę gyventi pagal save. Nes „būti“ jau iškart rezonuoja į statulos „būti“. Paminklą. Gyventi, eiti. Susimauti. Susimauti. Vėl išgerti gerųjų bakterijų ir eiti toliau. Kad būtų šviesiau – vitamino D. Kad galvai ramiau – B.

Bijau, kad mane išjuoks. Kad kas nors mane dar labiau pažemins. Dar labiau pažemins, nei aš pati save? Aš net nesu tokia bloga, kaip save paišau. Reik tikriausiai išpiešti tą blogį, kuriuo save matau. Balta siena prieš mane. Seno seno namo. Namo, kuriame kažkada buvo pirmoji spaustuvė. Čia išspausdinta „Mažoji kelionių knygelė“. Gal XVI amžiuje. Galėtų būti mūsų Biblija. Reik surasti, perskaityti. Kažkur šalia buvo ir viešnamis. Skaičiau, kad moterys aptarnaudavo per dieną apie penkiasdešimt vyrų. Buvo turtingos, bet nespėdavo pasinaudoti tais turtais. Dažniausiai mirdavo iki dvidešimt aštuonerių.

#28

Visomis išgalėmis į priekį. Tikiuosi, bus šilta vasara. Užlipsiu ant stogo ir pamesiu savo kaltę.

Gulėsiu saulėje. O saulė išglostys mano nuogą kūną.

#29

Mano laimė, jei ji gali egzistuoti, turi ateiti iš paleidimo. Paleidimas, atsipalaidavimas, palaida galva, palaidos rankos. Paleisti viską, absoliučiai viską. Norą būti laiminga – paleisti. Norą kontroliuoti savo veiksmus – paleisti. Norą sukontroliuoti pasaulį – paleisti. Norą turėti tobulą kūną – paleisti. Norą būti motyvuotai – paleisti. Nespausk sau kojų, rankų, nespausk savęs prie sienos. Matai, ten yra jūra. Už soboro. Mes einam, o tu manęs klausi, kas jeigu va ten užsukus būtų jūra? Du alaus dar.

#30

Žiūrėk, matai – ten skraido paukščiai. Vienas visai neseniai mane paženklino laimės syvais. Galvojau, va dabar jau tikrai būsiu laiminga. Juk paukštis veltui nešika. Šiki, kad būtų lengviau. Gal ir logiška paukščio šūdo reikšmė. Paprasti dalykai gyvenime gali tave kilstelėti. Noriu rėkti, labai labai garsiai rėkti.

#31

Su gimtadieniu. Kaip gerai, kad gimei. Gimei, žinai kelią, matai prasmę. Nėra tokio dalyko kaip laimė. Nes, o kas ji tokia? Laimė gali turėti skirtingus veidus. Kaip nori, taip ją vadinki. Laimė yra palengvėjimas. Kai nervų sistema atsipalaiduoja. Daugiau joje nieko nėra. Tik perėjimas nuo įtampos iki palengvėjimo. Išraiška. Išbuvimas. Išsidulkinimas žodžiais.

#32

Vaikystėje aš mėgau šerbetą. Šių ledų man nupirkdavo senelis. Mylėjau savo senelį kaip nieką kitą pasaulyje. Kai jis užsivesdavo savo „Moskvičių“, visa gatvė paskęsdavo dūmuose, o mes važiuodavome gatvės viduriu. Nei dešinė, nei kairė mums neegzistuodavo. Nei priekis, nei galas. Mes būdavome pasaulio centras. Kartais sustodavom nusipirkti cigarečių „Prima“. Ir šerbeto.

#33

Jie mums sako – nekelkit panikos.

Aš sakau – bijokit karo.

Jie ramina – apsigint galėsime, pagalba bus.

Aš sakau – bijokit karo.

Jie analizuoja, tiria, pranašauja, kad iki mūsų neateis.

Aš sakau – bijokit karo.

Jie mums sako – būsim pasiruošę.

Aš sakau – bijokit karo.

Jie išplovė, iššlavė gatves ir miestus, liko tik tuščia tyla.

Baimės nebeliko, nebeliko ko prarast.

Prie mano seno namo vartų stovi jaunas kareivis su automatu. Prie kiekvieno namo po vieną, juos gali matyti pro langą. Jie niekur nejuda, tik stovi po vieną, prie kiekvieno namo kiemo vartų, laukia ženklo. Jie žino, kad tose medinėse degtukų dėžutėse nėra nei ginklų, nei žmonių, kurie galėtų juos atremti. Perimetru išdėstyti jauni kareiviai žvilgčioja į langus, o namuose – senukai, keli vaikai ir mamos, du suaugę sūnūs, katė, šuo keistos veislės, truputį didesnis už jūrų kiaulytę, ir spiegia visko bijodamas – jie žiūri į kareivius priešais jų namų vartus.

Ausyse tyla, nes dar neaišku, ką daryti, ką darys. Ar taps visi belaisviais, ar išskers, ar pinigų ir maisto reikalaus, ar lieps priimti jų tiesas ir paliks ramybėje? Tyla, neaišku, neramu. Kariai visur, prie kiekvieno kaimyno namo, net ten už namo matai, kad ant kalno stovi po vieną prie kiekvieno namo. Pasigirsta šaižus, iš toli sklindantis balsas. Tai vyro paliepimas, neaiškus nei žodis, nei kalba. Tie jauni kareiviai pradeda atidarinėti kiemų vartelius. Pro langus matai, kad visi pradeda trauktis atgal į namų vidų. Gal rakinti duris?

Nuo dabar viskas vyksta labai greitai. Jau girdi beldimą koja į duris ir rusiškai šaukiamą raginimą įsileisti. Mamos prašau bėgti ir lipti pro langą su manimi, tačiau ji įsitvėrusi mažąjį brolį, jo nepaleidžia, jam skauda, ji tempia jį po sofa ir gulasi su juo ant grindų, aš maldauju, kad klausytų manęs ir liptų su manimi pro langą. Ji nieko nebegirdi, tik ramina save garsiai kartodama broliui, kad viskas bus gerai. Spyriai į duris tuoj jas atvers. Kažkur nuaidi šūvis. Aš iššoku pro langą ir bandau bėgti, tačiau sutinku iš kitos gatvės pusėsmane pamačiusio kario akis. Bandau apgauti, kad bėgu tolyn, tačiau kiek nubėgęs paršliaužiu atgal, kad suklaidinčiau ir pasislėpčiau prie namų, kad jeigu kas, galėčiau nokautuoti tą, kuris manuos namuos. Prieinu prie lango, matau jį brukantį į burną mamai rausvą skystį, ji priešinasi, tačiau jisai suspaudęs jai žandikaulį pilą tiesiai į gerklę, mano brolis guli ant grindų, aš šoku prie jų, vožiu metaliniu strypų per galvą kareiviui, jis krenta ir kraujuoja. Mama pradeda snausti, kažką šnabžda, aikčioja… Laikau ją rankose ir verkiu: broli, brolyti, broli…

Pasiėmęs šautuvą išlipu pro langą, pasislepiu prie namų, verkiu, suprantu, kad reikia bėgti. Pasigirsta dar vienas šūvio aidas.

#34

Mes sėdim ir atkimšinėjame butelius šampano. Pigaus, saldaus, šlykštaus. Tokio nė gerti nenorėtum. Not worth the calories. Mus filmuoja. Gal žinai, kokia čia erdvė? Atrodo lyg senas viešbutis. Negyvenamas. Gal nebeveikiantis baras. Neatpažįstu. Viskas nuskurę. Blanki šviesa, bet jos užtenka, kad apšviestų mūsų veidus. Vieną po kito atidarom. Betikslis veiksmas. Neišsipildęs gyvenimas. Sumautos idėjos. Tikėjimas be realizacijos. Tušti norai. Tušti pažadai. Vienas po kito. Kartais matau tavo šypseną veide. Tą keistą. Tu iškiši liežuvį. Bet tik trumpam. Man nejauku. O kartais labai gera. Iki pasišlykštėjimo. Mes tylim. Vienintelis garsas – atkemšamo šampano kamščių. Ir garso takelio, sudaryto iš mūsų tekstų. Susirašinėjimų. Kažkaip keistai sunertų į vieną bėgančią, niekada nesustojančią eilutę. Cut. The witch is dead. Heartbroken. Iki paskutinio išputojimo.

Kai atsisėdi medituoti, visos mintys yra putos. Tarsi virtum puode žirnių sriubą arba mėsą. Ir pradžioje kyla putos. Vanduo putoja nuo purvo, riebalų, gyvenimo. Tu graibai putas. Nori, kad liktų švari, skaidri sriuba. Geras maistas tavo kūnui. Putos. Putos. Atplauk pieno puta.

Atplaukė kraujo puta. Taip ir užaugom. Ant pasakų realybės, nesuprasdami, kas tikra, o kas ne.

Heartbroken. Iki paskutinio natūralaus plauko ant galvos.

Aš juos – o jie mane. Skaudinam, pjaustom žodžiais. Prievartaujam. Viliojam. Ir taip be galo, be krašto. Atkimškim paskutinį. Kartu. Šaukim iki lubų. Prieš tai gerai suplakim.

Dainos sudėtos. Tekstai surašyti. Šampanas iššautas. Viskas jau buvo sustatyta. Viskas sudėta. Turėjom ir aukštus, ir palėpes, ir kiemus. Ir teatrą per gatvę. Atsimenu nejaukius rytus. Heartbroken iki nago juodimo. Heartbroken iki paskutinio dainos žodžio. Tu, kuris stebi mane iš tolo. Prieik ir pasakyk. Aš grąžinu tau viską. Viską iki menkiausio cento. Iki menkiausio milimetro. Iki menkiausio dažnio. Grąžink man kvėpavimą.

Turi širdį. Jauti, kaip ji plaka. Ir viskas. Daugiau nieko nereikia.

#35

Tu atėjai su kava ir atnešei parfumuotų kanelių. Jeigu mergina būtų vardu Kanelė, ji kas rytą kvėpintųsi stipriais vanilės kvepalais. Greičiausiai tai būtų Serge Luten „Un Bois Vanille“. Ji turėtų ilgus, labai storus šviesius plaukus. Jie neslystų rankomis, tik sodriai strigtų tarp pirštų. „Nežinau, kas iš to bus“, – dažnai galvoja Kanelė, bet vis tiek daro. Vis tiek šukuoja savo plaukus, kurie akimirksniu vėl veliasi. Kanelė mėgsta nešioti raudonus klostuotus sijonus. Jos ir visų kitų močiutės tokius klostuotus vadindavo „plisuotais“. Prasikeikdavo kaskart dėdamos ant lyginimo lentos, kiekvieną klostę prilaikydamos rankomis, vis tiek lygindavo. O Kanelei labai patiko jos raudonas klostuotas sijonas. Kai sukdavosi, jis išsipūsdavo kaip parašiutas, o vanilės kvapas nuo jos plaukų pasklisdavo visur. Vanile kvepėdavo net lauke. Ypatingai per didžiausius karščius. Tuomet vanilė dar labiau pasunkėdavo. Jei reiktų rinktis, kas būtum – Vanilė ar Kanelė? Čia tik mokykliniame spektaklyje 5-oje klasėje. Čia nieko nereiškia. Eis ir praeis, o šis personažas tik šiam kartui. Tik šiam vaidinimui. Ir taip, Vanilė ir Kanelė apsigyveno per amžius. Vanilė – amžinas saugumo troškimas, apkabinimo ilgesys, tvankus kepinių kvapas. Ir Kanelė – nerūpestingas klostuotas sūkurys, prancūziškos laisvės ir revoliucijos troškimas, popietė nieko neveikiant, bet keičiant pasaulį. Suleisk Vanilę į Kanelę. Sakyčiau, man kiek per aštru.

#36

Keistas jausmas, kai mano ranką nori paimti žmogus, kuris mane beprotiškai myli. Jaučiu, kad jis yra pasiruošęs padaryti viską, kad tik pavyktų. Bučiniai, ateities planai, rūpestis. Tačiau mane net nupurto, kai vėl ir vėl lenda prie manęs, kai noriu pabūti vienas. Aš sakau ir rodau veiksmais, kad man reikia mano ramybės, vietos ir laiko. Tačiau tai jis priima kaip šaltį, santykių nestabilumą, nemeilę. Kadangi santykiai yra abiejų žmonių darbas, aš stengiuosi mažinti savo komforto ramybę.

#37

Nebežinau, kas yra draugai. Labiausiai pasiilgstu tų, kurie yra išvykę, nes žinau, kad jie toli ir kad negalima jų pamatyti čia ir dabar. Tie, kurie yra šalia, atrodo daug toliau, nes visada užimti, dirbantys, kuriantys savo draugystes su kitais ir vargu ar kada paskambinantys, net kai atrodo šauki, prašai atsiliepti.

Nebežinau, kas yra draugystė. Tos istorijos ir santykiai, širdžiai svarbiausi prisiminimai, jaudulys, rūpestis ir gailestis akimirkų, kai norisi pasakyti, kad viskas, ko prašai, yra čia pat, tik imk, bet vietoje to leidi nepasakyti, kad atradimo džiaugsmas pasiektų pats. Dienos, mėnesiai, metai, naktys, valandos, akimirksniai, sekundės atminty, per jausmą, rūpestį, ar viskas bus gerai, nors jau pasakei, kad tikrai bus…

Žinau, kas yra draugystė. Kai suvedi žmones tarpusavy, kai pristatai ir išgiri, kai net jau seniai nematydamas draugo, apie jį visiems kalbi ir pasakoji, kad tikrai pavyks, tik patikėk ir tu, susipažinęs pamatysi, jausmas būti ir mylėti šitą žmogų – išskirtinis. Draugystė įsiplieskia, įsišaknija, verda ir noktiurniškai kunkuliuoja. Matau draugystę nuotraukuose, straipsniuose, gatvėje ir kitų draugų kalbose. Džiaugiuosi meile, atjauta ir kažko naujo jutimu jų akyse.

Vargu, ar reikia paieškų, naujo, vėl užpildysiančio džiaugsmo, tos juodos skylės, artumo, meilės ir beribio vienas kito suvokimo siekio. Jei tai surandi savy, tai džiaukis, vaike, jie sugrįš. Sugrįš, kai būsi laisvas, koks buvai, kai jų noras bus apie tavo džiaugsmą, sėkmę, galimybių plūdę. Vargu, ar aš norėsiu grįžti. „Nenusišnekėk“, – iškart sakau sau. Aš myliu, nemeluoju, kai aš tai darau, tad nusišvilpt man, kur bastėsi, ką darė ir su kuo. Kaip Stokholmo sindromo auka vėl laukiu grįžtančios draugystės pabaigos pradžios ar galo pabaigos, ar pradžios tęsinio, ar tik pradžios. Vėl laukiu laiko pajautos, kada, kada, kas, kada, kada, kada, vėl, kas, laukiu, kas, kada ir kam.

#38

Tu mane myli? Tu manai,

Kad aš labai labai kažin kas?

Brangioji mano! – nežinai,

Kaip aš į nuodėmes palinkus!

Jaunystė švaistėsi žaibais –

Nūnai jau vasara nunoko –

Tu gal stebėsiesi labai,

Kad aš gyvent lig šiol nemoku?

O mane laimė guodė jau

Ir baudė, nubaudė ne sykį –

Gyvenimą juk nuodijau –

Tą našlaitėlį pavainikį.

Su ja prasilenkiu dažnai

Ir kankinuos tada paklaikus –

Brangioji mano! Nežinai,

Kokia iš manęs vėjo vaikas!

Salomėjos eilėraštis, rašytas 1936 metais. Kaip manai, ar mes vis dar jauni? Vakar man nepardavė proseko, neturėjau pažymėjimo, nusipirkau gervuogių, juodų. Sekmadienis. Galbūt tik tiek. „MacBook Air“.

#39

Aš bijau susimaut, bijau, kad mane demaskuos, visi žiedlapiai nukris nuo damasko rožės, ir nieko nieko nebeliks. Bijau, kad viskas, ką slepiu, vieną dieną iškils aikštėn, pirštais badys, ugnim kūrens kaip viduramžių raganą, nekaltą savo vaikiškumu ir pačią kalčiausią suaugus. Po truputį šyla kojų pirštai, pabėgti spėsiu kaip praeitą kartą, bet pavargau pati nuo nekenčiamo šėlsmo viduje, gal verčiau sustot, pažvelgt į tai, kas purvina. Nenori niekas matyt tamsos, nei aš savos tamsos nenoriu. Vieną dieną myliu, o kitą aš nekenčiu, laikas meilei užsibūt neleidžia, neapykantai – taip pat. Šiltais piršteliais stojuosi ant žemės, pavyko ir šįkart pabėgt, neuždusau, išsprūdau, dar šiek tiek tolyn ir viskas.

#40

Gal nori ryt užšokti į svečius?

Toks tekstas mano šiandien.

Tiek tiesmukas, tiek ir tiesus.

#41

Aš Kaune, bet mielai kurią dieną kitą savaitę užsukčiau.

#42

Mano rankos nusviro akims žvelgiant į vandenyną. Mergina raudonu kolstuotu sijonu vis sukosi ir sukosi. Galo nesimatė jos sukimuisi. Visas gėris ir visas blogis mainėsi aplink ją ir joje. Viską, ką norėjau, atidaviau jai, kad išsuktų ateitį. Besisukdama ji regėjo laiką. Ateitį, kurioje nėra beprasmybės, pasaulio žaizdų, žmogiško dvilypumo. Ateitį, kurioje vienas kitą imam už rankos ir vedam. Ateitį, kurioje nėra tuštybės. Nebent tik tuštuma.

#43

Vieną dieną mes sustosime ir matysime. Ne akis išdegę bėgsim kaip nuvaryti lenktynių arkliai. Aš džiaugsiuosi tavo laisve. O tu džiaugsiesi mano. Dar mes bėgsime kopomis link vandens.

#45

Atkasiu tave tau nežinant, ir vieną dieną tu pajusi, kad vėl suradai savo kojas, savo rankų pirštus.

Pajusi krūtinės įdubimą, tarpą tarp kojų, linkį kakle. Pajusi, kaip alsuoja tavo seniai nebejudėjęs kvėpavimas. Bet kam tiek Dramos? Ar tikrai jos tiek, kiek čia Matau? Tu matai? Gal iš tiesų niekas niekam nerūpi, net mano kvėpavimas man pačiai nerūpi. Net nerūpi, kad aš Kažko siekiu ir nepasiekiu. Sakiau, kad važiuoju į Niujorką 2023? Tikiuosi, lig tol išgyvensiu. Ir gal net oriai pavyks ligi tol ištempt.

#46

Troleibuso bilietas telefone sušlapo. Atrodo, jo nebeišlyginsi, kaip vaikystėje rinktų naudotų ir vėl panaudojamų popieriukų. Ties posūkiu nuo Šeiminiškių g. link Žaliojo tilto, prie pat „Holliday Inn“, išlipusi vairuotoja prašo pagalbos, nes nulūžęs ūso žiedas nebeatsistato ir neužtenka jėgų. Iš perpildyto troleibuso atsiliepiu tik aš vienas. Nukabintas ūsas tabaluoja ore, pakyla aukštyn, paskui vėl nusvyra žemyn. Vairuotoja jį suima ir laiko, o manęs prašo iš visų jėgų grąžinti žiedą į jo pirminę poziciją. Tai atrodo misija neįmanoma, kai pamatai, kad jis nušoko gan daug. Automobilių kamštis, per šaligatvį važiuojantys mikroautobusiukai, spiegiantys signalai. Atėjo tik trys portugalai, paklausė, ar reikalinga pagalba, jie studijuoja technologiją pagal „Erasmus“ programą ir, nors troleibusų veikimo neišmano, norėjo padėti. Mes pradėjome kalbėti portugališkai, ir jiems tai pasirodė kaip koks siurrealus filmas. Daužant žiedą, kad vėl sugrįžtų į pradinę poziciją, galiausiai mums pavyko. Troleibusas grįžo į savo laidų bėgius, važiuoti man jau nebebuvo prasmės…

#47

Mes niekuomet nesukursime istorijos būdami atskirai nuo kitų. Klausydami muzikos tik savo telefonuose. Kūrybai man reikia, kad tu plėštum stereo visu galingumu. O aš tai girdėčiau.

#48

Pirmą kartą gyvenime aš išsigandau ir galiu pasakyti, kad bijau. Pirmą kartą suprantu, kad dugnas buvo pasiektas. Kiekvienam dugnas skirtingas ir negali būti matuojamas. Aš turėjau įvairių patirčių, už kurias esu dėkingas, nes jos mane prikeldavo naujiems iššūkiams. Šį sykį suprantu, kad taip niekada dugnas ir nebuvo pasiektas, tai buvo tik etapai, kurie mane stabdė nuo supratimo, kad krentu. Jie įvykdavo, aš juos atlaikydavau, ir kėliausi stipresnis, tačiau kaskart naujas krytis būdavo kur kas sunkesnis nei prieš tai buvęs. Šį sykį man baisu. Nepajutau, kaip iš žmogaus, neturinčio baimių, tapau bijančiu – bijau, kad šį sykį padariau kai ką neapdairaus.

#49

Štai vėl Paryžiuje, „La cafeoteque“, prie Cite ir Senos. Kaip gero vyno klasika. Aplankyti vietas, kuriose kyla prisiminimai ir kur buvo bei lieka istorijos. Muziejai, galerijos, meno kūriniai, menininkai, kuratoriai, pasakotojai, darbininkai.

#50

Atsisakau paakių veide. Atsisakau mirties. Atsisakau ligų. Atsisakau benamystės. Atsisakau tuštumos. Atsisakau purvo. Atsisakau bailių. Atsakau vienprasmybės. Atsisakau dievų. Atsisakau sėdėjimo namuose. Atsisakau priekaištų. Atsisakau desperacijos. Atsisakau karo. Atsisakau pabėgimo. Atsisakau praradimų. Atsisakau beprotystės. Atsisakau vidinės tamsos. Atsisakau purvino vandens. Atsisakau kertamų medžių. Atsisakau kalėjimų. Atsisakau farso. Atsisakau diskriminacijos. Atsisakau tardymų. Atsisakau skurdo. Atsisakau priklausomybių. Atsisakau pralaimėjimų. Atsisakau vienišumo. Atsisakau liūdesio. Atsisakau nuovargio. Atsisakau laiko švaistymo. Atsisakau nusivylimų. Atsisakau vargo. Atsisakau bejėgystės. Atsisakau skolų. Atsisakau kančios. Atsisakau kaltės. Atsisakau melo. Atsisakau neteisybės. Atsisakau bado. Atsisakau kapitalizmo. Atsisakau beskonybės. Atsisakau kvailių. Atsisakau blogio.

#51

Būdrauju ar sapnuoju, kad skrendu „Air France“ pirmos klasės lėktuvu. Tik gerokai naudotu, pilotai mažiau įsitempę, kartais vėluoja skrydžiai, šiek tiek old fashioned. Dėl to skrydžių kainos mažesnės. Kažkaip man vis tiek geriau nei cheap fast economy. Kiek daug skirtingų istorijų nurieda dviem arba keturiais ratukais, skleidžiant monotonišką duslaus dažnio garsą. Do not leave your luggage unattended. Autocorrect pataisė klaidą – unattended su dviguba „t“ . Vis nardau t-tarpinėse būsenose, pasąmonė ir sąmonė maišosi, leidžia viena kitai būti, reikštis pirštų galiukais srūvančiu t-tekstu. Nepabaigsiu teksto, leisiu jam būti trumpesniam nei kiti. Nepabaigsiu sakinio, leisiu jam bėgti po kablelio tiek, kiek norisi, be logikos ir be taisyklių, kas pasakė, kad struktūra turi būti tokia ar t-tokia, siunčiu t-tau oro uosto t-traškesio, parašyk.