Dažnai manome, kad technologijų kūrimo procesas yra objektyvus, kad jas kuriant priimti sprendimai yra fiksuoti, nekintami, nekvestionuojami. Technologijas kuriame, analizuojame ir kritikuojame remdamiesi techno-ekonomine-strategine kalba ir nuostatomis (Cohn, 1987). Jomis vadovaujasi ir tie, kurie technologijas aktyviai vysto, rengia su tuo susijusius įstatymus, analizuodami technologijų parengtumą, efektyvumą, tikslumą, darbą ir rizikas. Klausiame, kokie jų kaštai, lygindami jas su kitais galimais variantais, ir kokius kaštus implikuoja nauji inžineriniai sprendimai. Nagrinėjame technologijos misiją ir kalbame apie strateginį pranašumą, įgyjamą technologijas vystant ar prarandamą jų nevystant. Tokia techno-ekonominė-strateginė analizė yra labai naudinga. Jos dažnai prireikia technologijos vystymo procese, nes naujų technologijų kūrimui būdingas didžiulis neužtikrintumas. Tad techno-ekonominiai-strateginiai skaičiavimai suteikia technologijai stabilumo, daro ją įtikinamą. Tačiau remiantis vien tik jais, deja, atsiribojama nuo konteksto, kuriame šios technologijos atsiranda.
Tyrėjai, analizuojantys technologijas iš sociologinės, istorinės, feministinės ir antirasistinės perspektyvų, nuolat susiduria su socialinio aspekto reikšme technologijų kūrimui. Jų tyrimai rodo, kad ankstyvosioms technologijų kūrimo stadijoms būdingas aukštas interpretacinio lankstumo lygis – galimų dizaino pasirinkimų, naratyvų, vizijų ir misijų gausa, tačiau vėliau, technologiją „stabilizavus“, lankstumas dingsta iš proceso įrašų ir žodinių liudijimų (Bijker et al., 2012). Šiame stabilizavimo procese šališki sprendimai ir įvairios socialinio neteisingumo apraiškos tampa technologijų dizaino ir jas supančių institucijų kodo dalimi, įsitvirtindamos fizinėje, episteminėje ir institucinėje technologijų infrastruktūroje. Kai vertiname technologijas kaip objektyvias ir fiksuotas, sąmoningai arba nesąmoningai priimame ir šias socialines neteisybes. Ir jokiame kitame sektoriuje ši problema nėra pasiekusi tokio masto kaip branduoliniame – turint omenyje tiek branduolinę energiką, tiek ir branduolinį ginklą.
Tam, kad atsiribotume nuo „atskiriamojo“ pobūdžio, rasistinių ir kolonijinių vertybių, kurios ilgą laiką buvo diegiamos į branduolines technologijas, reikia nustoti apie technologijas galvoti kaip apie objektyvias, fiksuotas, nekintamas bei nekvestionuojamas ir stengtis išsamiau ir labiau niuansuotai suprasti organizacinius, institucinius, kultūrinius ir istorinius kontekstus, kuriuose jos vystomos ir diegiamos. Turime atidaryti juodąją technologijų dėžę ir atidžiau pažvelgti į ankstyviausias mūsų technologijų kūrimo, plėtojimo ir jas supančių įstatymų kūrimo stadijas. O konkrečiau – tie iš mūsų, kurie šias technologijas kuria, turi išmokti atsitraukti nuo tikslinių, teleologinių aiškinimų (Verma and Djokić, 2021) ir išmokti būti ne tik kūrėjais, bet ir kritikais (Verma, 2021).
To siekdami, pirmiausia turime sukurti kritines nuostatas, kurios padėtų suprasti kiekvieno iš mūsų, kuriančio ir vystančio vienokias ar kitokias technologijas, srityje veikiančius atskirties mechanizmus.
Sisteminius atskirties mechanizmus galime skirstyti į dvi grupes: episteminius ir institucinius (Turner et al., 2020). Episteminė atskirtis čia susijusi su vienai ar kitai sričiai būdingomis žinių kūrimo praktikomis, įskaitant ir tai, kaip toji sritis prisimena savo pačios raidos istoriją. Episteminei atskirčiai būdinga tai, kad:
- yra trinamos, nuvertinamos arba neigiamos ne baltosios rasių žmonių, moterų, queer žmonių ir žmonių su negalia kolonijinės dehumanizacijos ir išnaudojimo istorijos;
- yra trinami, nuvertinami arba neigiami šių grupių ir bendruomenių tyrimai, laikant tokius tyrimo objektus nelegitimiais moksline prasme arba be jų sutikimo (arba naudojant tam tikrą prievartą) renkant jų duomenis.
Episteminė atskirtis veda prie „atskiriamojo“ pobūdžio vertybių įsitvirtinimo konkrečiuose technologijų pavidaluose ir technologijų valdymo struktūrose.
Tuo tarpu institucinė atskirtis veikia kaip mechanizmų, taisyklių ir nuostatų forma ir kuria bei palaiko barjerus, kurie marginalizuoja autochtonus, juodaodžius, kitus ne baltosios rasės profesionalus, moteris, queer žmones ir žmones su negalia ir taip užkerta kelią pilnaverčiam jų dalyvavimui, įtraukimui į regos lauką ir jų profesiniam augimui. Branduolinių technologijų sektoriuje šie atskirties mechanizmai reiškiasi jau ilgą laiką ir globaliu mastu.
Galiausiai reikia prisiminti, kad episteminė ir institucinė atskirtys yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą palaiko. Kuriantys technologijas ir priimantys sprendimus dėl jų valdymo, formuoja ir nuostatas, grindžiančias, kas yra laikomi legitimiais srities ekspertais ir kieno darbas yra vertinamas, o kieno nėra įtraukiamas į specialistų akiratį. Kitaip tariant, šiandieninė institucinė atskirtis tampa rytojaus epistemine atskirtimi. Tam, kad branduolinių technologijų sektorius – jo fizinė, institucinė ir episteminė infrastruktūra – būtų labiau subalansuotas ir dekolonizuotas, reikia, kad būtų dirbama siekiant naikinti episteminę ir institucinę atskirtį ir diegti episteminį ir institucinį teisingumą.
Siekiant įtvirtinti lygiateisiškumą, pirmiausia svarbu atskleisti mūsų lauke gajus atskirties mechanizmus. Norėdami tai padaryti, turime kurdami ir demontuodami technologijas, kelti ne tik techno-ekonominius-strateginius klausimus, bet ir laikytis teisingumo (Costanza-Chock, 2020, 2018) nuostatų ir klausti:
- Kam mokama, kad kurtų branduolines technologijas ir priimtų sprendimus, susijusius su jų valdymu?
- Kokios ir kieno vertybės yra užkoduotos branduolinėse – energijos ir ginklų – technologijose?
- Kur branduolinės technologijos yra arba bus kuriamos, vystomos ir naudojamos? Kokį tai turės poveikį toms vietovėms? Jei bus padaryta žala, kaip ji bus paskirstyta rasės, lyties ir klasės požiūriu?
- Ir galiausiai – kaip mes mokomės normatyvinės, su tomis technologijomis susijusios logikos, kaip ją skleidžiame ir legitimuojame?
Visus šiuos klausimus galėjome užduoti sau tada, kai kūrėme dabar egzistuojančias branduolines technologijas. Jie galėjo būti mūsų tyrimų ir pedagoginių praktikų dalimi. Bet to neįvyko. Tačiau galime kelti šiuos klausimus dabar bei daryti tai ateityje. Ir turime būti pasiruošę, kad atsakymai į šiuos klausimus neišvengiamai bus sudėtingi, ypač branduolinių technologijų srityje. Taip pat turime būti pasiruošę kelti juos ne iš sau patogių, izoliuotų intelektinių pozicijų, bet drauge su kolegomis iš įvairių disciplinų, humanitarais ir socialinių mokslų atstovais dirbdami ranka rankon su tiksliųjų mokslų atstovais bei inžinieriais.
Branduolinio ginklo kontekste atsakymai į šiuos klausimus, kaip ir galima numanyti, ypatingai glumina ir kelia siaubą.
Pavyzdžiui, feministinės Cohn atlikta branduolinio ginklo analizė atskleidžia, kaip techno-strateginę kalbą naudoja gynybos specialistai (Cohn, 1987). Tokioje kalboje gausu abstrakcijų ir eufemizmų, kurie veikia kaip atsiribojimo taktikos dalis. Ši sausa, žargono kupina kalba leidžia gynybos specialistams daryti sprendimus, susijusius su masinio naikinimo ginklais, nejaučiant ir nekeliant diskomforto, pasipiktinimo ar pasibaisėjimo.
Toks racionalizavimas neapsiriboja vien kalba, jis įsišaknijęs ir įprastuose organizaciniuose procesuose bei procedūrose. Pavyzdžiui, branduolinių ginklų analitikai ištisus dešimtmečius į ginklų destruktyvumo skaičiavimus neįtraukdavo gaisrų padarytos žalos (Eden, 2004). Dėl to JAV siekė sukurti kur kas daugiau šių ginklų, nei rekomenduotų bet kuris neva racionalus ar techno-ekonomine-strategine logika besivadovaujantis analitikas.
Atominių raketų ekspozicija F.E. Warreno Oro pajėgų bazėje, JAV
Galiausiai, nėra savaime suprantamas teiginys, kad taikos ir saugumo palaikymui reikalingas branduolinis ginklas. Tokių mąstymo būdų mokomasi socializacijos procesuose, jie perduodama naujoms ginklo kūrėjų ir gynybos analitikų kartoms, kad šie galėtų dirbti savo darbą be sąžinės priekaištų (Gusterson, 1996).
Tad vertybės, kuriomis remiasi branduolinių ginklų pramonė, etikos prasme turi gilių trūkumų.
Rasistinės ir kolonialistinės idėjos stipriai paveikė ir net užvaldė diskursą apie branduolinių ginklų teisėtumą ir tai, kas turi teisę juos turėti. Tai ypač ryšku kalbant apie Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį (angl. „The Treaty on the Non-Proliferation of Nuclear Weapons“ arba NPT). Teigiama, ir gana pagrįstai, kad ši sutartis užkirto kelią greitam ir nekontroliuojamam branduolinių ginklų išplitimui visame pasaulyje, ji laikoma vienu sėkmingiausių tokio tipo sutarčių pavyzdžių. Tačiau šitaip šlovindami Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį, pamirštame, kad ji legitimuoja penkių galingų kolonijinių valstybių teisę turėti ginklą, ir kad šios nepadarė nieko arba beveik nieko, kad atsisakytų savo branduolinių ginklų, nors toji sutartis įpareigoja jas tai padaryti. Šlovindami šią sutartį, ištriname ir ne baltosios rasės žmonių bei bendruomenių, siekusių užkirsti kelią ginklavimosi varžyboms joms dar neprasidėjus, indėlį ir pastangas. Pamirštame 1955 m. Bandungo konferenciją, vykusią net penkiolika metų anksčiau, nei buvo sudaryta ši sutartis. Šioje konferencijoje 29 Afrikos ir Azijos šalys kvietė pradėti visuotinį nusiginklavimą ir ragino nutraukti ginklavimosi varžybas.
Bandungo konferencija, 1955 m.
Galiausiai šios sutarties įtvirtinimas reiškia ir tai, kad pastarojo meto pastangos siekiant branduolinio nusiginklavimo, kurias inicijuoja daugiausia ne baltosios rasės žmonės ir bendruomenės, yra stipriai deligitimuojamos P5 šalių – penkių nuolatinių Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narių. Iškalbingas pavyzdys – Branduolinių ginklų uždraudimo sutartis, išaugusi iš visuomeninio judėjimo ir siekianti branduolinių ginklų uždraudimo dėl humanitarinių paskatų (Gibbons, 2018). Nepaisant pasipriešinimo tų šalių, kurios šiuo metu turi branduolinį ginklą, šią sutartį pasirašė 86 šalys, ratifikavo 55, ir sutartis įsigaliojo šių metų sausį. Tai reiškia, kad nors vis dar egzistuoja daug branduolinių ginklų, tarptautinė teisė juos laiko nelegaliais. Ši sutartis daro stiprų spaudimą ginklų turinčioms šalims jų atsisakyti. Tai ypač iškalbingas pavyzdys, rodantis, kad kol kritiškai neišanalizuosime praeityje padarytų „atskiriamojo“ pobūdžio bei kolonialistinių mūsų episteminių bendruomenių pasirinkimų, tol teisėsauga negalės žengti pirmyn gvildenant vienas svarbiausių šios srities problemų.
Į teisingumą orientuotos analizės, apie kurias kalbu, neprivalo būti abstrakčios. Jos neprivalo ir užimti dabar atliekamų analizių vietos, o turėtų šias papildyti.
Kai sprendimai, susiję su naujų – šiuo atveju rizikingų ir potencialiai galinčių padaryti ypatingai daug žalos – technologijų vystymu, specialiai apgaubiami paslapties skraiste, neleidžiant su informacija susipažinti potencialiems jų kritikams, reikėtų kaip atskaitomybės formos reikalauti technologijų vystytojų parodyti, kad jie atliko vystomų technologijų analizę iš lygiateisiškumo ir teisingumo perspektyvos.
Ir jei technologijų vystymo negalima išvengti, turėtume reikalauti, kad drauge su jomis būtų kuriamas ir receptas, kaip tokias technologijas išardyti.
Galiausiai visi čia pateikti pavyzdžiai iliustruoja tik nedidelę dalį žalų, kurias besivystydama sąlygojo branduolinė sritis ir jos bendruomenė. Srities dekolonizavimas ir jos padarymas epistemiškai ir instituciškai įtraukesne reikalauja kaip įmanoma geriau suprasti jos istoriją ir kompleksiškumą – tame tarpe ir žvelgiant iš neprofesionalų bei vietos gyventojų, įvairių rasių žmonių ir bendruomenių, globalių Pietų perspektyvų. Visų jų intelektualiniame kanone ilgą laiką nebuvo. Branduolinės srities, bendruomenės ir infrastruktūros dekolonizavimas bus ilgas ir nesibaigiantis projektas, kurio pabaiga visuomet liks už horizonto. Nežinome, kaip toji pabaiga galėtų atrodyti, kada ją galėtume pasiekti, tad galbūt vienintelis mūsų sėkmės matas yra kaip link jos judėsime – pasitelkę mąstymo būdų ir perspektyvų įvairovę, beprecedentes, bet būtinas intelektualines partnerystes ir tyrimus, kuriuose numatyta, kaip jie taps veiksmais.
Nuorodos:
Bijker, W.E., Hughes, T.P., Pinch, T., 2012. The social construction of technological systems: New directions in the sociology and history of technology. MIT press.
Cohn, C., 1987. Sex and death in the rational world of defense intellectuals. Signs J. Women Cult. Soc. 12, 687–718.
Costanza-Chock, S., 2020. Design Justice: Community-Led Practices to Build the Worlds We Need. MIT Press.
Costanza-Chock, S., 2018. Design Justice: towards an intersectional feminist framework for design theory and practice. Proc. Des. Res. Soc.
Eden, L., 2004. Whole world on fire: Organizations, knowledge, and nuclear weapons devastation. Cornell University Press.
Gibbons, R.D., 2018. The humanitarian turn in nuclear disarmament and the Treaty on the Prohibition of Nuclear Weapons. Nonproliferation Rev. 25, 11–36. https://doi.org/10.1080/10736700.2018.1486960
Gusterson, H., 1996. Nuclear Rites: A Weapons Laboratory at the End of the Cold War. University of California Press.
Turner, K., Borja, L., Djokic, D., Munk, M., Verma, A., 2020. A call for antiracist action and accountability in the US nuclear community. Bull. At. Sci.
Verma, A., 2021. What can nuclear engineers learn from design research? A review of the theory and evidence from contemporary American and French nuclear reactor design projects. Nucl. Eng. Des. 379, 111114. https://doi.org/10.1016/j.nucengdes.2021.111114
Verma, A., Djokić, D., 2021. Reimagining Nuclear Engineering. Issues Sci. Technol. URL https://issues.org/reimagining-nuclear-engineering-verma-djokic/ (accessed 6.3.21).
Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė.
