Ankstesnė šio teksto versija buvo sukurta instaliacijai „Archyvas/Simuliatorius“, rodytai parodoje „Dalelių skilimas“ Šiuolaikinio meno centre 2020 m. Bendradarbiaujant su kuratorėmis Ele Carpenter ir Virginija Januškevičiūte, japonų menininkais Finger Pointing Worker ir Kota Takeuchi, pavyko pristatyti Ignalinos AE RBMK-1500 reaktoriaus simuliatorių kaip instaliaciją. Instaliacijoje CCTV vaizdo kameros tiesiogiai transliavo vaizdą iš simuliatoriaus salės. Susiliejo daug sluoksnių: technologijos, stebinčios kitas technologijas; techninis aktyvumas ir tiesiog buvimas. Vaizdo kameros leido parodos žiūrovui stebėti sceną, kurioje, atrodo, nieko nevyko – simuliatorius išjungtas, jo indikatoriai išblėsę. Tačiau scenoje vibravo įtampa ir įvykio lūkestis. Simuliatoriaus salėje retkarčiais įsijungdavo vienas iš monitorių, demonstruojančių Finger Pointing Worker video dokumentaciją – Fukushima atominės elektrinės darbuotoją, rodantį pirštu į CCTV kameras.
Praeitis yra lyg atominis reaktorius – tiesiogiai jos nepaliesi. Prie praeities priartėti galima tik per tarpininkus, mediatorius.
Vienas iš tokių tarpininkų yra archyvas. Archyvų architektūra, medžiagiškumas, kategorizacijos ir organizacijos programos bei naudotojų prieigos ritualai dalyvauja orkestruotėje, kuri mus įgalina pasiekti praeitį ir formuoti ateitį.
Archyvai susideda ne vien iš manuskriptų, popierinių dokumentų. Archyvo dalimi gali tapti bet kas: peizažai, medžių kamienai, techninė įranga.
Būtent toks archyvas yra Ignalinos atominės elektrinės antrojo RBMK reaktoriaus valdymo pulto simuliatorius-treniruoklis. Tačiau šis įspūdingas inžinerijos kūrinys ir estetinis objektas nugrimzdo į netrukdomą ramybę sustabdžius IAE reaktorius.
Ar tai reiškia, kad praradęs savo referentą – grėsminguosius RBMK reaktorius, simuliatorius tapo atgyvenusia, nenaudinga įranga? Kokia technikos, praradusios savo tiesioginę funkciją, prasmė?
Norėčiau teigti, kad net sustabdžius bei demontavus reaktorių, simuliatorius ir toliau produkuoja alternatyvias tikroves ir ateitis – jis atlieka archyvo funkciją būdamas tiesioginis medžiaginis paveldas, liudijantis ir Lietuvos atominės industrijos istoriją, ir globalias žmogiškąsias pastangas pažinti, nuspėti ir paveikti vienus iš sudėtingiausių fizinių procesų – grandininę reakciją. Dar daugiau – Ignalinos AE RBMK simuliatorius sujungia kompiuterių ir atominį mokslą bei technologijas, kurios savo ruožtu yra bene įtakingiausios dvidešimtojo amžiaus žinojimo sritys, performavusios visuomenę.
Pažvelgus iš filosofinės pusės, simuliatoriaus epistemologinis statusas yra net dar labiau intriguojantis negu jo tiesioginio naudojimo periodu: pirmiausia dėl to, kad simuliatorius nėra nei reaktoriaus valdymo pulto kopija, nei modelis, bet antrininkas. Simuliatorius yra ne ”tikrojo” reaktoriaus kopija, bet naujos tikrovės dalis, sukurta kaip atsakas į Černobylio katastrofą, atominei industrijai mėginant padidinti reaktorių operacinį saugumą. Svarbu suprasti, kad simuliatoriaus tikslas buvo ne vien pedagoginis, bet ir politinis – formuoti visuomenės pasitikėjimą atomine energetika.
Transliuojanti nebylų, tūnantį už užvertų durų RBMK simuliatorių, „Archyvas/Simuliatorius“ siekė atskleisti Lietuvos atominės praeities, dabarties ir ateities metaforą. Kol atominės technologijos lieka inžinierių ir kitų technologijų akiratyje, kol jų buvimas registruojamas dozimetrais ir kitais laboratorijų tyrimais, atominė Lietuvos realybė lieka visuomenės užribiuose kaip reliktas, kaip Kitas, į kurį dedamos nepagrįstos viltys (kaip LEO LT projekte), perkeliamos baimės ir nepasitikėjimas.
Galbūt nuo nepriklausomybės atgavimo praėjus trims dekadoms, atėjo laikas vėl įjungti simuliatorių – aktyvuoti jo archyviškąją prigimtį, nes archyvai nėra pasyvūs sandėliai. Įjungti simuliatorių reiškia pradėti visapusiškai tirti atomiškumo pasekmes Lietuvos technomoksluose, gamtinėse ir žmogaus sukurtose infrastruktūrose bei mūsų kūnuose. Įjungti simuliatorių reiškia aktyviai kurti ateitį įprasminant paveldą. Lietuvos visuomenei tai unikali galimybė prisijungti prie globalių diskusijų apie žmogiškąjį buvimą santykyje su didžiosiomis technologijomis ir atominės eros prasmę.
Simuliatorius – tai archyvas. Archyvas – tai simuliatorius.
Istorinis kontekstas: Ignalinos RBMK-1500 valdymo pulto simulatorius
Mintis, kad atominių reaktorių valdymas galėtų būti pagerintas naudojant simuliatorius, atsirado 1960-aisiais. Pirmieji simuliatoriai buvo kompiuterių programos, naudotos pirminiams reaktorių operatorių apmokymams. Didelių simuliatorių ir nereikėjo: kadangi 1960-ieji buvo atominės eros aušra, ankstyvieji reaktoriai nebuvo stabilūs. Tai reiškia, kad jų operatoriai, deja, turėjo daug progų tiesiogiai praktikuoti atsakus į nestandartines situacijas. Simuliatoriai tuo tarpu buvo naudojami normalioms, standartinėms reaktorių veikloms imituoti. Tik kur kas vėliau, kai reaktoriai tapo labiau patikimi ir galingesni, simuliatorius imta naudoti imituoti ne tik normalias, bet ir ekstremalias situacijas bei katastrofas (Miettinen 2008).
Kitas svarbus slenkstis simuliatorių istorijoje – šuolis kompiuterių procesorių technologijoje. Reaktorių simuliatorių bumas prasidėjo 1980-aisiais, kada kompiuteriai ėmė vis greičiau atlikti didesnį kiekį operacijų. Būtent šioje dekadoje tapo įmanomos real-time simuliacijos. Programos greitėjo, o operatorių apmokymams imti naudoti ne vien kompiuterių interfeisai, bet realistiškos valdymo pulto instaliacijos (Miettinen 2008). Tokie pilno mastelio (full scope) simuliatoriai imti statyti buvusioje Sovietų Sąjungoje tik po Černobylio katastrofos; jų konstrukcija finansuota JAV, tam skyrusiai apie 20 milijonų USD paskolą. Pirmas toks pilno mastelio simuliatorius ėmė veikti Ukrainoje, Zaparižios atominėje elektrinėje 1993 metais. Tais pačiais metais pirmasis simulatorius Rusijoje buvo paleistas VVER tipo reaktoriams Balakovskajos AE. Spaudoje šiuos simuliatorius vadino „anti-Černobylio sistemomis“ (Lezhnin 2019; Tarykin 2004). Be abejo, šie simuliatoriai daug prisidėjo prie atominių elektrinių saugumo gerinimo, tačiau jie toli gražu neapsaugojo nuo nelaimingų atsitikimų. Didžiosios technologinės katastrofos, kaip parodė organizacijų tyrėjai, atsitinka, kai priimama blogų sprendimų grandinė – priežastinės jungtys būna itin ilgos ir sudėtingos; katastrofiškos nelaimės neatsitinka dėl vienos klaidos. Pavyzdžiui, Japonijoje simuliatoriai naudoti reaktorių operatoriams apmokyti daug anksčiau negu Sovietų Sąjungoje, nuo 1970-ųjų. Fukushima-Daichi atominė elektrinė turėjo pilno mastelio simulatorių, naudotą apmokymams nuo 2003-iųjų, tačiau tai nepadėjo apsaugoti elektrinės reaktorių nuo 2011 metų katastrofos, kurios buvo galima išvengti parenkant reaktoriui mažiau rizikingą vietą ir įgyvendinant saugesnį, nors ir brangesnį dizainą.
Ignalinos AE reaktorių operatorius ruošė Smolensko AE Rusijoje. Pasiūlymas, kad pilno mastelio simuliatorius padėtų geriau paruošti naujus darbuotojus ir užtikrintų reaktorių saugumą, buvo pateiktas Tarptautinės atominės energijos agentūros (IAEA). Lietuvoje pilno mastelio simuliatoriaus, skirto apmokyti darbuotojus dirbti su antruoju bloku, Ignalinos RBMK 1500 reaktoriumi, konstravimas buvo inicijuotas 1995 metais. Simuliatorius pabaigtas 1998 m., ir jau daugiau nei dvidešimt metų stovi specialiai pastatytame apmokymų centre, esančiame pušų apsuptyje, ant ežero kranto, netoli nuo Visagino.
Šio projekto reikšmė ne vien techninė – Ignalinos RBMK simuliatoriaus konstravimas iškyla kaip pokario susitaikymo projektas, sujungęs Vokietijos ir Rusijos inžinierių pajėgas užtikrinti atominės energetikos saugumą Lietuvoje, kurią komunistų ir nacių režimai niokojo prieš penkiasdešimt metų. Simuliatoriaus dizainą sukūrė vokiečių įmonė STN ATLAS ELEKTRONIK, kuri specializavosi įvairios paskirties kontrolinių pultų simuliatorių, ypač povandeninių laivų valdymo simuliatorių, kūrime. Bendradarbiavo ir Rusijos institutai: prisidėjo ENIKO TSO laboratorija, įkurta 1991 metais pagrindinėje Rusijos atominių tyrimų institucijoje – Maskvos inžinerijos ir fizikos institute (MIFI, įkurtame 1942 m.). O Sankt Peterburge veikiantis Elektropult fabrikas GOELRO, kurio šaknys siekė pačią elektrifikacijos projekto aušrą, pagamino pilno mastelio valdymo pultą.
RBMK simulatorius susideda iš pilno mastelio valdymo salės: valdymo pulto, inžinierių darbo vietos, duomenų serverių ir signalizacijos sistemos. Simuliatorius veikė UNIX 4.0D operacinės sistemos pagrindu, kuri gebėjo apskaičiuoti 800,000 proceso paramterų. Simuliatoriaus, kaip istorinio paveldo, išsaugojimas reikalaus ne tik jo materialių komponentų prezervacijos, bet ir programinės įrangos bei kompiuterių sistemos rekonstrukcijos.
Kota Takeuchi. Still image from a live video stream from the RBMK 1500 nuclear reactor’s simulator facility in Visaginas, Lithuania. Part of the multimedia installation Archive/Simulator (2020) by Eglė Rindzevičiūtė. On view in the simulator facility during the live stream: Pointing at Fukuichi Live Cam (2011) by Finger Pointing Worker.
Šaltiniai
J. Bartak, V. Fallon, „VVER-400 Training Simulators Upgrades: Experience of CORYS T.E.S.S.“, WMC, San Diego, 2004.
Ignalinskaia atomnaia elektrostantsiia: uchebnoe posobie. Programa obespecheniia kachestva. Visaginas, 1999.
Mikhail Lezhnin, „Sistema ‘Anti-Chernobyl’. Na BAES poiavilsia polnomasshtabnyi trenazher dlia obrabotki neshtatnykh situatsii“. Oblgazeta.ru (11.09.2019)
Jaakko Miettinen, „Nuclear Power Plant Simulators: Goals and Evolution“, THICKET, 2008.
State Enterprise Ignalina Nuclear Power Plant. Full Scope Training Simulator. STN ATLAS ELEKTRONIK & INPP.
V. Tarykin, „Development of NPP personnel training system in Ukraine“. International Conference on Nuclear Knowledge Management: Strategies, Information Management and Human Resources Development, Saclay, France, 7–10 September 2004.
„Trenazhery dlia operativnogo personala AES“, Atomnaia energiia, 30.05.2012.
