Dekolonizuojant atomines infrastruktūras: politika, paveldas ir poetika

2021 m. spalio 19 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Eglė Rindzevičiūtė

 

Kur prasideda ir kur baigiasi atomiškumas: urano kasykloje, reaktoriuje, radioaktyvių atliekų kapinyne? Kada Lietuva, tradiciškai pristatoma kaip žemės ūkio ir laukinės gamtos šalis, jau pamatys save kaip atominį kraštą, turintį prisiimti atsakomybę už dvidešimtojo amžiaus atominės eros paveldą? Kalbant apie atsakomybę – technologinę, politinę ir etinę – kaip geriausia pradėti diskusiją apie atominės Lietuvos dekolonizavimą, juk atominė industrija buvo įdiegta kaip sovietinio režimo dalis? Šis specialus leidinys kviečia skaitytoją susipažinti su atomine technologija ir pramone kaip humanitarinių ir socialinių mokslų objektu. Mūsų išeities taškas – atominė praeitis ir ateitis negali būti apribota vien fizikų, chemikų, inžinierių ir ekonomistų specializacija. Tai mūsų visų politinės, socialinės ir kultūrinės kasdienybės dalis. Atomiškumas tampa Lietuvos kultūros paveldu, kuriuo būtina rūpintis, kritiškai tirti ir naujai permąstyti.

Gabrielle Hecht (Stanfordo universitetas) esė „Atliekos“ problematizuoja industrinių atliekų valdymo etiką – kur atliekos laikomos neesminėmis, kur industrinė urano rūdos kasyklų tarša atskiriama nuo tariamai centrinės atominės industrijos paskirties – „švarios“, „tvarios“ ir „universalios“ energijos kūrimo. Radioaktyvios dulkės, sužaloti landšaftai, destabilizuoti geologiniai sluoksniai – visa tai paliekama globalaus atominio kapitalizmo užribyje. Atominės industrijos žalos tvarkymu rūpintis tenka vietiniams gyventojams, savivaldybėms, valstybiniams komitetams. Hecht vadina šią situacija rezidualistiniu valdymu – kur paties atomiškumo prasmė yra apibrėžiama teisiniais terminais taip, kad korporacijos, karinė pramonė ir vyriausybės būtų atlaisvinamos nuo ekonominės, politinės ir etinės atsakomybės.

Hecht tiria atominės industrijos veiklos ir pasitraukimo pasekmes kolonijiniuose kontekstuose – Afrikos šalyse. Tačiau atominė industrija yra tik viena iš toksiškų gamybos sistemų rūšių, ji nėra visiškai unikali. Tai ypač aišku žvelgiant į atominės industrijos legitimumo paieškas, vadinamuosius politinius ir socialinius kontraktus. Socialiniai kontraktai bene lengviausiai pastebimi, nes jie įgauna materialų pavidalą, išreikštą miestų ir gyvenviečių architektūroje. Tai aptaria Anna Storm (Linšiopingo universitetas) and Tatiana Kasperski (Pompeu Fabra universitetas) esė „Socialiniai susitarimai monoindustriniame mieste“. Autorės išskiria ekonomika, šeimyniškumu ir askaitomumu paremtus socialinius kontraktus. Sovietmečiu buvęs uždaras atominis miestas Sniečkus (Visaginas) gali būti charakterizuojamas ne kaip ekonominis projektas, bet kaip lojalumu ir privilegijomis grįsta technologinė bendruomenė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įstojus į Europos sąjungą, šis kontraktas buvo perrašytas, kur bendruomenė – Ignalinos AE darbuotojai bei atominės energetikos ekspertai – žūtbūt mėgino išlaikyti savo atominį statusą, pasilikdami ne reaktorių, kurio uždarymas buvo įtrauktas į ES stojimo sąlygas, bet radioaktyvias atliekas. Tačiau istoriškai žvelgiant, monoindustriškumas yra miesto plėtros etapas, fazė, o ne nuolatinė tapatybė.

Atominių gyvenviečių transformacijos analizuojamos Linda Ross (Highlands and Islands universitetas) esė „Dunrėjus: branduolinė era tolimoje Škotijos šiaurėje“. Dounreay reaktorius, teigia Ross, jau yra tapęs Caithness krašto, menančio vikingų laikus, archeologijos dalimi. Dounreay atomiškumas neatsiejamai susijęs su Škotijos nacionalinio identiteto paieškomis ir su elitiniu kolonializmu, kur vietovės designuojamos kaip „atokios“, idant būtų pateisinta rizikingų ir teršiančių industrijų lokalizacija.

Tai, kaip menininkai artikuliuoja industrines liekanas, tuštumą ir nerimą, susijusį su demontuojama Ignalinos atomine elektrine, nagrinėja Linara Dovydaitytė (Vytauto didžiojo universitetas) esė „Branduolinė estetika: tarp išskirtinumo ir banalumo“. Dovydaitytė pastebi, kad būtent politinė atominės industrijos kontrakto dalis mažiau domina menininkus, nors yra ir su tuo susijusių bandymų, pvz., Jono Žukausko ir Jurgos Daubaraitės instaliacijoje „Atominė asamblėja“ parodoje „Dalelių skilimas“ (ŠMC, 2020). Nuoroda:

Technologinis ekonominis strategavimas stabilizuoja, legitimuoja technologiją, tuo tarpu kultūros ir meninės strategijos nurodo tarpus. Aditi Verma (Harvard) „Atominė industrija: dekolonizacijos iššūkiai. Episteminė ir institucinė diskriminacija ir atribojimas“. Analitinė ir racionalizuojanti kalba, kuria aiškinamas atominių technologijų pobūdis, yra vienas iš būdų neutralizuoti kritiką. Kita vertus, labiau emocinė ir vaizdingesnė kalba lengvai perslysta į propagandos ir/ar radiofobijos formą. Verma siūlo perkelti atsakomybę atominės technologijos kūrėjams, kadangi tai įslaptintas procesas ir ne visa informacija gali būti viešai prieinama. Tuo siekiama nekartoti praeities klaidų, kai atominės ginkluotės kūrimas reprodukavo kolonijinio išnaudojimo struktūras, kur equity – lygumo ir teisingumo – perspektyvos tiesiog nebuvo laikomos centriniu klausimu.

Linaros Dovydaitytės aptarti menininkai mėgina rasti naujas, neredukuotas kritinės raiškos formas. To siekia ir leidiniui parengta Agnės Gintalaitės fotoesė, tirianti muziejiškumo patirtį Visagine, kur hibridinė miesto architektūros ir socialinio gyvenimo tikrovė kontrastuoja su vietovę lankančio turisto paveldo paieškomis, sąlygotomis medijų vaizdiniais: kino, istorijos, prisiminimų ir sapnų.

Specialųjį leidinį praplėsta esė, kuri buvo parengta parodai „Dalelių skilimas“, užbaigia Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas), „Archyvas / Simuliatorius“. Šia esė norėjau parodyti, kaip sutelkus dėmesį į atominį artefaktą, galime percentruoti Lietuvos nacionalinės istorijos pasakojimus, kur Lietuva nėra periferija, nei tiltas, nei didžiųjų galių žaidimų aikštelė, bet integruota atominės technopolitinės asamblėjos dalis, ne naudotoja, ne auka, ne paramos gavėja, bet atsakomybę prisiimanti visuomenė“.

Atominė Europos Šiaurė: Teriberka, Murmanskas. Foto Eglė Rindzevičiūtė

Iliustracija viršuje: IAE reaktoriaus valdymo bloko simuliatorius, Visaginas. Foto Agnė Gintalaitė

 

Straipsnio autorius:
Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų mokslų daktarė ir sociologijos dėstytoja Kingstono universitete, Londone. 2008 metais Linköping University Press išleido Eglės knygą „Sovietinės kultūros politikos konstravimas: kibernetika ir valdžia Lietuvoje po Antrojo Pasaulinio Karo“ („Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *