Puslapis iš dienoraščio. 2020m. kovo mėn.
Ekskursija po Visaginą yra ekskursiją po nematomų dalykų muziejų. Materialūs objektai taip pat egzistuoja, jie svarbūs, tačiau ne svarbiausi. Materialūs objektai reikalingi kaip portalo vartai, atveriantys vaizduotei tikruosius eksponatus, suteikiantys jiems ribas. Žmogaus akiai nematomi dalykai – laikas, laisvė, atominė energija, radiacija, virusai, bakterijos, dvasios – aplink save formuoja materiją, kaip riestainio skylutė tešlą, arba ausies skylutė – ausį. Be skylučių, riestainiai taptų bandelėmis ir visiškai prarastų identitetą.
Atominės elektrinės darbuotojams pastatytas miestas po elektrinės uždarymo įgauna galią eksponuoti nematomą, nors pats to dar nežino.
Suprojektuotas žymiausių architektų, patogus pėstiesiems, užtikrinantis puikią gyvenimo kokybę iš visos sovietų sąjungos sukviestiems naujiesiems gyventojams – visai kaip Pripetė Černobylio regione. Tik Visaginą (vadintą Sniečkumi) pakeitė, mistifikavo ir įmuziejino ne atominės elektrinės katastrofa, o laisvė. ,,Miestas gamtos prieglobstyje“ – skelbia oficialus savivaldybės puslapis. Miestas neturėjo ikikolonijinės – iki Sovietinės istorijos, nėra iš ko konstruoti postkolonijinio identiteto – nei kunigaikščių, nei didvyrių, nei partizanų. Sociologė Rasa Baločkaitė tyrinėja, kokiu būdu paveldas, per muziejus ir kitus, turistams pasakoti apie save skirtus objektus, atspinti Visagino, kaip vietos identitetą, pasakoja nacionalinę istoriją*(Balockaite, 2012). Panašiai, kaip ir prieš dešimtmetį, šiandien turistai mėginami sudominti gamta, miesto simboliu gandru, kuris kartais virsta gerve (lyg nebūtų iki galo apsispręsta), festivalio ,,Visagino Country“ aidais, net trimis sovietinių daugiabučių paūksmėje besislepiančios nenusakomos architektūros 90 – aisiais pastatytos bažnyčiomis, akvariumų salonu – muziejumi, Magūnų kaimo koplyčia užmiestyje, kuriame, galimai, buvo deginamos raganos ir jojimo klubu ,,Baltasis mustangas“. Kuo gausesnis turistui siūlomų dirbtinai išrastų pseudopaveldo objektų sąrašas, tuo mažiau svarbus tampa atominės elektrinės (IAE) informacijos centras.
Miestas gamtos apsuptyje
Monumentas – akmuo, kuriame galime rasti užuominą apie ryšius su Černobyliu
Gaublys žaidimų aikštelėje – mentalinis teleportas į vaikystę kiekvienam, augusiam Sovietų sąjungoje
Turistų giduose minima cerkvė
Gyvenamasis namas
Jei atvažiuoji į Visaginą ieškoti atominio paveldo, įkvėptas Černobylio mitologijos, IAE informacijos centro ekspozicijoje nuotykio išgyvenimo gali pritrūkti. Černobylio pasakojimai yra apie radiacijos padarinius ir pavojus, o Ignalinos atominės elektrinės – apie sėkmingai įgyvendintą projektą, jį kūrusius žmones. Tačiau nuotykis tvyro ore ir persikelia į vaizduotę, gali jį patirti žiūrėdamas į gyvenamuosius namus, prie jų pritaisytus aliarmo garsiakalbius, džiūstančius skalbinius balkonuose.
Centrinė miesto dalis
Garsiakalbiai, įrengti dėl saugos. Tikriausiai, tokie patys buvo ir kitame atominiame mieste – Pripetėje
Bėgame nuo geležinkelio stoties per taką pušyne, tačiau geležinkelio stotis neatsilieka. Rankose laikome dozimetrus, kurie ima pypsėti. Tada suprantu, kad jau vasara, 1986 m. lyja lietus. Suknelė peršlapus. Mama pyksta, liepia praustis. Bet per vėlu. Kai kambaryje užgesina šviesą, visi pamato, kad aš šviečiu. Visagine sapnuoju sapną, apie tai, kaip sapnavau sapną apie Černobylio katastrofos inspiruotą mitologiją. Užmigti nebūtina, užtenka tik neatidžiai klausytis vedamos ekskursijos.
Mūsų ekskursijos tikslas – pamatyti IAE valdymo pulto simuliatorių, kuris sandėliuojamas nešildomose patalpose ir nėra prieinamas atsitiktiniams turistams. Mums pasiseks, tačiau pirmiausia turime patirti miesto identitetą.
Viešoji miesto biblioteka
Skulptūra bibliotekoje
Gėlė ant rankomis nertos servėtėlės bibliotekoje
Mano vaizduotė dirba pramoginiu režimu, kuria infantilius homunkulus, planus, kaip naktį slapta įsigauti į elektrinės teritoriją ir nufotografuoti keletą mutančių lapių, atrasti radioaktyvaus aukso pas bibliotekininkes. Tačiau, kaip pridera, pagal turistinį, rimtų ir padorių žmonių planą turime apžiūrėti miestą, bažnyčias, biblioteką ir apsilankyti trečiojo amžiaus universitete. Čia pagrindiniai eksponatai – dvasios ir mitologinės būtybės. Dvasia visur stipri, jaučiama, tam tikros miesto zonose jai nostalgizuojama, kitur – prieš ją kovojama, tačiau visur ji anonimizuojama, nuvardinama, kaip Voldemortas iš Hario Poterio. Toji dvasia – sovietinė miesto prigimtis. Lyg posūnis, miestas aukoja savo autentiškumą, neigdamas savo prigimtį, persistengia bandydamas įtikti pamotei Lietuvai ir gėdijasi sovietinės motinos. Mitologinės būtybės mėgsta paslaptis, įtampą, vietas, kur daug nutylėjimo, jos lyg drugeliai, beveik be kūnų plazda aplink, kinematografiškos. Filmus primena ir tarp pušų kamienų, lyg besikeičiantys juostos kadrai senoviniame projektoriuje, mirganti šviesa. Būtybės įgauna kūnus lėlininkės studijoje, kuri įsikūrusi seno darželio patalpose. Dešimtys 8 – 9 dešimtmečio dizaino lėlių putniais kūdikių veidais ir apvaliomis mirksinčiomis akimis aprengtos Lietuvos politikais, vietiniais medikais ir svarbiais žmonėmis bei etnografinių pasakojimų herojais. Dėl specifinio lėlių dizaino, jų panašumas į konkrečius asmenis sąlyginis, nulemtas kostiumo atributų, iš veidų jos visos atrodo kaip 9 dešimtmetyje išpopuliarėjusių ir iki šiol sėkmingai sequeluose besidauginančių Holivudo populiarių siaubo filmų herojai. Ypač bijojau Chucky** perrengto į prezidentę Dalią Grybauskaitę.
Lėlių pilnas kambarys
Chacky – Grybauskaitė
Visas miestas stengiasi persirengti, prisidengti reklaminiais skydais, lyg istorija būtų radioaktyvi. V. Tatarenkos mozaika dera prie milžiniško užrašo „Vynoteka“. Muziejaus eksponatai užrakinti ir kaip sapno realybėje vis turime ieškoti rakto. Krašto muziejus glaudžiasi kultūros namuose, greta milžiniškų origami gervių iš faneros, plastikinėmis gėlėmis išpuošto koridoriaus-alėjos ir kitokių objektų, atsiradusių iš bendruomenės kūrybinio laisvalaikio veiklos formų.
Lyg lapės mutantės egzistuotų.
Nematomi dalykai įdomūs, jie traukia, nors ir gąsdina. Nematomas ir virusas. Lankantis 2020-ųjų metų kovą, IAE informaciniame centre moterys pasakoja apie Visagino gydytojus, išvykusius atostogų į Italiją. Mero kabinete, aptariant atominį paveldą ir valgant šokoladinius saldainius, gautas nurodymas uždaryti miestą karantinui. Gimsta dar viena istorija, dar vienas oksimoronas – nematomas eksponatas, dar viena skylė savo autentiškumu įgalinanti materiją.
Viktoro Tatarenkos mozaika „Menas ir elementai“
Atominė elektrinė. Arčiau prieiti negalima
Atominė elektrinė. Arčiau prieiti negalima
IAE informacinio centro eksponatai
IAE informacinio centro eksponatai
IAE informacinio centro eksponatai
IAE darbuotojų valgykla. Uždarymo darbai dar vis vyksta
IAE darbuotojų valgykla. Uždarymo darbai dar vis vyksta
AE simuliatoriaus prieigos. Vėl ieškome rakto
AE centrinio valdymo pulto simuliatorius
Objektas simuliatoriuje
* Rasa Balockaite, „Coping with the Unwanted Past in Planned Socialist Towns: Visaginas, Tychy, and Nowa Huta.“ SLOVO 24, no. 1 (2012), 41-57.
** Child‘s Play (1988), (1990), (1991), Bride of Cucky (1989), Seed Of Chucky (1994), Curse of Chucky (2013), Cult of Chucky (2014), Child‘s play (2019)
