Apsilankius tolimoje Škotijos šiaurėje, Kaitno (Caithness) srityje, apima jausmas, kad sena ir nauja nebūtinai trukdo vienas kitam. Beveik septyniasdešimt metų čia sugyvena tradicija ir modernybė, sukurdamos unikalią vietovę, kurioje skandinaviška praeitis maišosi su atomine ateitimi. Dunrėjaus (Dounreay) eksperimentinio reaktoriaus eksploatacija netrukus bus galutinai nutraukta, taigi atominės ateities jau nebeliko: šeštajame dešimtmetyje žadėjęs atgaivinti žlungančią ekonomiką ir visus aprūpinti nebrangia energija, branduolinis reaktorius pastaraisiais dešimtmečiais tapo paveldosaugos objektu. Visgi 1954 m. paskelbta žinia, kad Kaitnas Didžiosios Britanijos vyriausybės buvo pasirinktas kaip naujo pažangaus branduolinio reaktoriaus statybų vieta, pakeitė regioną amžiams.[1] Ir „amžiams“ šia prasme nėra perdėtas. Nors darbo vietos bus prarastos, o reaktoriaus infrastruktūra sulyginta su žeme, Dunrėjaus atliekų saugyklos apie branduolinės energetikos iššūkius primins dar ilgai po numatytos teritorijos eksploatacijos pabaigos 2333 m., kai ją bus galima naudoti bet kokiais tikslais.
Dunrėjus paliks savo pėdsaką panašiai kaip Kaitno kraštovaizdį persmelkęs archeologinis paveldas. Statant reaktorių, netoliese esančios archeologinės svarbos vietos, įskaitant neolito eros Cnoc na h-Uiseig kapavietę, tapo branduolinio naratyvo dalimi.[2] Pripažinti Dunrėjaus vietą laike, stabtelėti ir apžiūrėti šiuos paminklus buvo taip pat svarbu, kaip padėti statybvietėje dar vieną plytą. Kraštovaizdyje įrašytos epochos: priešistorė ir antropocenas čia sugyvena vienoje erdvėje, pasakodami vienodai įdomias istorijas.
Dunrėjus, pažymėtas raudonu tašku, įsikūręs šiaurinėje Jungtinės Karalystės pakrantėje. Panaudoti OS duomenys © Saugoma Karūnos autorių teisių nuostatomis (2019)
Šiuo metu istorija yra apie eksploatacijos nutraukimą. Kai buvo pastatytas Dunrėjaus reaktorius, jo galutinis išardymas planuose nebuvo numatytas. Vis dėlto, kaip pavyzdinė išmontuojama branduolinė jėgainė Europoje, jis išlieka pažangus ir įgyvendina tai, kas iki šiol nebuvo daryta. Šeštajame dešimtmetyje Dunrėjus stebino greitojo reaktoriaus technologija, skirta iš urano išgauti skiliajam plutoniui ir pagaminti didelius elektros kiekius – tai buvo nauja ir neregėta. Eksperimentinė sistema turėjo teikti duomenis, kuriais remiantis bus statomi ateities energijos gamybos reaktoriai. Dunrėjaus elektrinė išsiplėtė iki penkių reaktorių: medžiagų bandomojo reaktoriaus (DMTR, pradėtas eksploatuoti 1958 m.), greitojo reaktoriaus (DFR, pradėtas eksploatuoti 1959 m.), greitojo reaktoriaus prototipo (PFR, pradėtas eksploatuoti 1974 m.) ir dviejų bandomųjų reaktorių Admiraliteto Vulkano karinio jūrų reaktoriaus bandomajame įrenginyje. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje reaktoriai nustojo veikti, nes branduolinės technologijos keitėsi ir vystėsi toliau. Paskutinis išjungtas reaktorius buvo PFR (1994 m.), o komercinis panaudoto branduolinio kuro ir atliekų perdirbimas buvo nutrauktas 1998 m.
Rašydama tuo metu, kai buvo vystomas Dunrėjus, kraštovaizdžio architektė Sylvia Crowe pripažino, kad „kadangi naujų energijos šaltinių – branduolio skilimo, vandens ir naftos – teritorijos Britų salose yra plačiai išsibarsčiusios, besikeičiantis energetinis kraštovaizdis nebėra susijęs su senuoju pramoniniu Didžiosios Britanijos žemėlapiu… sudarydamas tinklą, kuris aprėpia visą šalį ir plinta net į atokiausias kaimo vietoves“.[3] Įgyvendindamas mokslo plėtrą žemdirbystės teritorijoje, Dunrėjus žengė šios evoliucijos priešakyje, pasipriešindamas kaimo nemodernumo idėjai. Vis dėlto būtent srities „atokumas“ lėmė, kad ji buvo parinkta Jungtinės Karalystės atominės energijos tarnybos (UKAEA) eksperimentui. Buvęs Dunrėjaus aerodromas ne tik atitiko branduolinės jėgainės geologines specifikacijas, bet ir buvo pakankamai arti, tačiau pakankamai toli nuo Terso (Thurso), esančio už devynių mylių (14,5 km) į rytus. Nors reaktorius turėjo būti sumontuotas plieninėje sferoje, siekiant sušvelninti galimo sprogimo padarinius, sprendimas jį statyti atokioje vietovėje buvo priimtas „dėl nežinomybės“.[4] Seras Christopheris Hintonas, UKAEA pramonės grupės generalinis direktorius, per susitikimą su tersiečiais 1955 m. sausio mėnesį pažymėjo, kad „tai, jog, mūsų manymu, egzistuoja tam tikra rizika, verčia mus statyti elektrinę atokioje vietovėje, tokioje kaip ši“.[5]
Hintono atvirumas, tiesiogiai kreipiantis į branduolinės jėgainės apylinkių gyventojus, buvo sveikintinas ir sulaukė palankumo: Terso meras Johnas Sinclairis paskelbė, kad „mes labai džiaugiamės sero Christopherio padrąsinimu. Jis paneigė kai kurių žmonių idėjas, esą Dunrėjuje bus gaminamos atominės bombos“.[6] Visuomenėje plintant branduoliniam nerimui, žmonėms, suprantama, kilo visai pagrįstų baimių. Kaip vyriausybės projektas, Dunrėjus buvo pradėtas be konsultacijų su bendruomene ar viešų apklausų, tad vietos gyventojai neturėjo jokio oficialaus kanalo, kuriuo būtų galėję išsakyti nepritarimą ar nuogąstavimą dėl atominio mokslo atėjimo į jų kraštus. Vis dėlto, kaip rodo užfiksuoti pranešimai, vietinių būgštavimai daugiausia buvo susiję su žemės ūkiu ir kultūra, o John O’Groat Journal rašė, kad „didelį nerimą“ kelia tai, jog žemės ūkio darbuotojai bus pervilioti iš laukų dirbti Dunrėjaus elektrinėje, žadant geresnį atlyginimą.[7] Religiniai lyderiai nerimavo dėl „svetimos populiacijos, kuriai Škotijos aukštumų kultūra, tradicijos ir religinės pažiūros bus visiškai svetimos“, svarstydami neigiamo socialinio poveikio tikimybę.
Preliminarus „Sinclair Macdonald and Son“ brėžinys, kuriame pavaizduotas siūlomas atominio gyvenamojo komplekso išdėstymas Terse, Kaslgrino rajone, 1954 m. spalio 6 d. Autorių teisės priklauso HES („Sinclair Macdonald Collection“)
Šią „svetimą populiaciją“ sudarė mokslininkai ir inžinieriai, persikėlę į teritoriją eksploatuoti branduolinės jėgainės. Pranešimai liudija, kad atėjūnai „Kaitno sociologinėje struktūroje taip ir neprigijo“, nes buvo „penkiasdešimčia procentų ne škotai ir gryni miestiečiai“.[8] Vis dėlto Tersas ir tersiečiai netruko su jais apsiprasti, o miesto gyventojų skaičius nuo 1951 m. iki 1966 m. išaugo beveik trigubai – nuo 3249 iki 9012. Tersas buvo intensyviai perplanuojamas, o naujiems jo gyventojams – pravardžiuojamiems „atomikais“ – statomi būstai ir patalpos laisvalaikiui leisti. Neskaitant atvykėlių, tuo metu, kai 1962 m. Dunrėjus pasiekė 2500 darbuotojų ribą, jėgainėje dirbo maždaug 1300 vietinių gyventojų: tokie ekonominiai tikslai ir buvo žmonių mintyse 1954 m.[9]
„W.J. Simms Sons & Cooke“ projektas netradiciniam mediniam namui Terse, 1954 m. Autorių teisės priklauso HES („Sinclair Macdonald Collection“)
Pagerėjus miesto planavimui, švietimui ir įsidarbinimo galimybėms, dauguma žmonių Dunrėjų pradėjo vertinti palankiau. Šis pozityvumas atsispindi asmeniniuose liudijimuose tų, kurie šeštojo dešimtmečio viduryje tapo branduoliniais piliečiais. Kaitne gimęs ūkininkas Johnas Youngas pastebi: „Anuomet čia pas mus kilo didžiulis šurmulys, nes mes, žmonės, menkai teišmanėme tokį gyvenimo būdą“.[10] Buvusi Dunrėjaus darbuotoja Christina Munro pažymi, kad „jėgainė siūlė galimybę įsidarbinti – ir tai buvo svarbiausia“.[11] Pasak jos, branduolinė rizika buvo „niekam negirdėta“, o vietiniai žmonės „pasitikėjo UKAEA“; jos nuomonei pritaria ir ūkininkas Morrisas Pottingeris, pabrėžęs, kad „mes neturėjome pagrindo abejoti… šimtai žmonių, įskaitant rimtus mokslininkus, atvyko iš pietų ir dirbo jėgainėje, tai jeigu jie nebijo, kodėl aš turėčiau bijoti?“[12] Kiti įžvelgė naujų galimybių: praėjus mėnesiui po pranešimo apie jėgainės statybas netoliese esantis kaimelis surengė „Misterio Atomo ir mis Energijos didžiuosius atominius šokius“.[13]
Bendruomenė visais laikais buvo neatsiejama nuo reaktoriaus programos. Kai Dunrėjaus infrastruktūra – įskaitant ikoninę reaktoriaus sferą, tapusią visuotinai atpažįstamu branduolinės pramonės simboliu – bus sulyginta su žeme, fiziniai projekto žymenys bus ne moksliniai, bet socialiniai. Nuo 1954 iki 1963 m. buvo pastatyti 1007 namai, skirti apgyvendinti naujuosius „atomikus“, o tai pakeitė Terso urbanistinį charakterį. Buvo skubiai pastatyti du atominiai gyvenamieji kompleksai, kurių betoniniai ir mediniai namai akivaizdžiai išsiskyrė iš daugiausia akmeninių Terso pastatų. Net ir tada krito į akį „senumas naujume“, UKAEA pasiūlius gatvių pavadinimų seriją, susijusią su skandinavais, suvaidinusiais svarbų vaidmenį ankstyvojoje Kaitno istorijoje. Torkelio gatvė, Torfino terasa ir Šv. Magnuso kelias – keli iš pavadinimų, kuriuos miesto taryba pripažino kaip deramą pagarbos ženklą praeičiai pačiame modernybės įkarštyje. Gyvenamieji kompleksai neatsiejami nuo reaktoriaus projekto sėkmės: privilioti ir išlaikyti naujus darbuotojus buvo įmanoma tik aprūpinus UKAEA būstu. Tai buvo viena iš paskatų, skirtų padrąsinti personalą persikelti į gyvenvietę, esančią toli nuo didžiųjų miestų. Kalbėdamas su žurnalistais praėjus dviem mėnesiams po projekto paskelbimo, UKAEA atstovas patvirtino, jog šie būstai yra „jaukas“ ir pridūrė, kad „gražūs, puikiai įrengti namai – viena iš morkų, kurias atkišame tiems, kuriuos norime privilioti į Kaitną“.[14] Būsto paskata pasiteisino. Buvęs Dunrėjaus darbuotojas Donas Ryanas neslėpė, kodėl sutiko priimti naują darbo poziciją: „Man, vaikinui iš Airijos, Londonas atrodė didelis ir nelabai svetingas. O Dunrėjus pasiūlė būstą ir įvairių lengvatų… Būstas reiškė tam tikrą laisvę už didmiesčio ribų. Mane traukė naujas mokslo frontas ir nauja parama tam frontui.“[15]
Netradicinis medinis „atominis“ būstas Terse 1955 m. statybų metu. Šie namai (dabar – privati ar valdžios institucijų nuosavybė) tebėra gyvenami. Autorių teisės priklauso HES („Sinclair Macdonald Collection“)
Visgi ši modernaus gyvenimo būdo viršūnė gal ir nebuvo tobula. Rašytojas George’as Gunnas prisimena vietinį mitą, pasakojantį apie neceremoningą ir neetišką galą, kurio sulaukė netoliese Daneto (Dunnet) paplūdimyje buvusios XIV a. maro aukų kapinės. Smėlis kartu su viduramžių maro aukų kaulais ir relikvijomis buvo „sušluotas į rangovo sunkvežimius ir kartu su cementu ir betonu pateko į atominių namų pamatus bei sienas“.[16] Juodoji mirtis tapo atominiu folkloru, gyvuojančiu Kaitno kolektyvinėje atmintyje. Tai matyti iš pasikartojančių istorijų, apie kurias dalijamasi nuogirdomis arba juokaujama: pavyzdžiui, DFR sfera buvo suformuota kaip golfo kamuoliukas, kad nelaimės atveju ją būtų galima išridenti į jūrą; vietinėse krautuvėse buvo „vienokia kaina atomikams ir kitokia – vietiniams“; o žmonės iš pietų manė, kad Dunrėjus yra taip toli į šiaurę, jog pro šalį ant ledo lyčių dreifuoja baltieji lokiai.[17] Ši Kaitno mitologijos forma gyvuoja po šiai dienai.
Dunrėjaus modernizmas pakeitė tai, kaip buvo pristatomi vietiniai gyventojai, ir tai, kaip buvo suvokiama Kaitno sritis: nuo kaimiško užkampio iki pramonės investicijoms atviro miesto, stovinčio ant tvirtų atominės plėtros pamatų. Kaip branduolinė jėgainė Dunrėjus buvo unikalus: anot vietinio laikraščio, tai buvo „prizas, prie kurio pultų bet kuri turistų pasigendanti sritis“.[18] Vadovaudamasi kitokiu požiūriu nei tie, kurie manė, jog plėtra vaizdingame Škotijos aukštumų regione atbaidys lankytojus, 1960 m. birželio mėnesį UKAEA atidarė reaktoriaus valdymo bokštą kaip apžvalgos platformą ir lankytojų centrą. Tai sulaukė teigiamo atsako: nuo 8000 lankytojų per tris mėnesius trunkantį turizmo sezoną 1960 m. iki 20 000 1966 m.[19] Turizmas tapo netikėtu šalutiniu branduolinės pramonės produktu, liudijančiu, kad jos įtaka peržengė mokslo ribas. Vis dėlto paskesniais metais neigiamas nusistatymas vėl išaugo, nes tapo aiškios pradinių nežinomųjų pasekmės. 1977 m. įvykęs sprogimas atliekų šachtoje ir suaktyvėjusi antibranduolinė kampanija bei naujos žinios apie susijusius pavojus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose Dunrėjui kėlė nuolatinių iššūkių. Visgi atominis laikas yra apgaulingas: jis kartu trumpas ir ilgas. Niekur to nepajusi taip aiškiai kaip Dunrėjuje. Vos keturiasdešimt metų įgyvendinusi numatytą tikslą, kadaise daug žadėjusi jėgainės ateitis dabar liko tvirtai įsišaknijusi praeityje, palaikydama draugiją regiono kraštovaizdžio paveldui.
Dunrėjaus reaktorius ir jo vaizdinga pakrantės lokacija. Publikuojama gavus NDA ir DSRL leidimą
Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė.
Iliustracija viršuje: Dunrėjaus eksperimentinių tyrimų jėgainė, čia dar tik statoma, į žemdirbystės teritoriją atnešė aukštąsias technologijas. Publikuojama gavus NDA ir DSRL leidimą.
[1] Daugiau apie Dunrėjaus poveikį žr. L. M. Ross, „Dounreay: creating the nuclear north“, The Scottish Historical Review, Volume C, 1: Nr. 252: 2021 m. balandžio mėn., p. 82-108.
[2] Škotijos nacionalinis archyvas, DD27/1102, H.W. Liddle pranešimas, 1955 m. rugsėjo 30 d.
[3] S. Crowe, The Landscape of Power (Londonas, 1958), p. 9-10.
[4] C. Hinton, „The birth of the breeder“, J.S. Forrest (ed.) The Breeder Reactor: Proceedings of a Meeting at the University of Strathclyde, 1977 m. kovo 25 d. (Edinburgas, 1977), p. 11.
[5] John O’Groat Journal, 1955 m. sausio 7 d., p. 3.
[6] Ibid.
[7] John O’Groat Journal, 1954 m. gegužės 28 d., p. 3.
[8] UKAEA, „Dunrėjaus tinkamumo ataskaita“, 1959 m.
[9] The Scotsman, 16 October 1962, p. 7.
[10] John Young OBE, interviewed by James Gunn, 6 March 2013.
[11] Christina Munro (pseudonym used), interviewed by Linda Ross, 5 September 2017.
[12] BBC Radio Scotland, ‘Our Story: Dounreay’, series 11, episode 3, broadcast 15 August 2017.
[13] John O’Groat Journal, 2 April 1954, p. 8.
[14] John O’Groat Journal, 1954 m. gegužės 21 d., p. 4.
[15] Dono Ryano interviu Jamesui Gunnui, 2014 m. gruodžio 2 d.
[16] https://bellacaledonia.org.uk/2018/06/21/the-plague-ghosts-of-the-atomics-from-the-province-of-the-cat/
(prisijungta 2021 m. gegužės 26 d.).
[17] Briano Harto interviu Jamesui Gunnui, 2015 m. vasario 17 d.; Davido Broughtono interviu Jamesui Gunnui, 2014 m. rugpjūčio 14 d.; Johno Macrae interviu Jamesui Gunnui, 2013 m. gruodžio 6 d.
[18] John O’Groat Journal, 1960 m. birželio 24 d., p. 4.
[19] John O’Groat Journal, 1960 m. rugsėjo 30 d., p. 5; TNA, AB61/68 E40, F. Levens, Kaitno srities taryba, D.M. Carmichaelui, UKAEA, 1966 m. birželio 6 d.
