Atliekos ir toksiškumas antropoceno eroje yra pamatinės žinojimo kategorijos. Pažvelkime, kaip šią temą svarsto gamtos mokslininkai. Jų nustatyta „didžioji akseleracija“ empiriškai pasireiškia kaip milžiniškas žmogaus veiklos atliekų – anglies molekulių, toksiškų cheminių medžiagų, radioaktyvių dalelių, plastikų ir daugybės kitų substancijų – apimties padidėjimas. Matuojant šių medžiagų molekulinę koncentraciją bei taikant matavimų rezultatus žemės sistemų (atmosferos, biosferos ar pedosferos) modeliams, tam tikros medžiagos klasifikuojamos kaip perteklinės, atliekamosios ir/arba toksiškos. Tokie modeliais paremti matavimai (Edwards, 2010) įsteigia atliekų ir toksiškumo ontologijas, liudydami žmogaus vykdomų teraformavimo procesų planetinį mastą. (Toksiškų) atliekų stebėjimas reikšmingai prisideda prie mūsų žinojimo apie antropoceną.
Be abejo, žmogaus poveikis žemės reljefui yra geografiškai ir politiškai netolygus. Su nesaugiomis ekonomikos ir aplinkos sąlygomis susiduriančios bendruomenės patiria jį labai skirtingai nei gyvenančios patogiai – antropocenas apima visą planetą, bet jo poveikis visuomenėms priklauso nuo konteksto. Ši antropoceno savybė reikalauja kokybinės prieigos. Tad kaip į atliekas sutelkta epistemologija gali padėti humanistams bei socialiniams mokslininkams mąstyti apie skirtingas istorijas, dabartis ir ateitis antropoceno eroje? Pradėkime nuo kasyklų atliekų Pietų Afrikoje.
Uolienų atliekos
Pasvarstykime apie uolienas. Tam tikrais istoriniais momentais gamybos reikalavimai, pramonės poreikiai, o kartais paprasčiausias godumas paverčia uolas į uolienas. Kuomet kai kurios uolienos įgyja vertę kasybos, apdorojimo ar cheminės gavybos procese, kitos (aktyviai, dialektiškai) virsta atliekomis. Ši uolienų virsmo dinamika charakterizuoja modernios Pietų Afrikos raidą.
Pramoninė aukso kasyba Vitvatersrando plynaukštėje (Witwatersrand), dabartinėje Gautengo provincijoje, prasidėjo 1886 m. Vėlesniais dešimtmečiais šimtai tūkstančių vyrų iš Pietų ir Centrinės Afrikos vyko į Gūbrį (the Rand) dirbti kasyklose, kurios greitai tapo giliausiomis pasaulyje. Besiskverbdami gilyn, kalnakasiai išgaudavo milijonus tonų uolienų. Uolienos, kuriose buvo daug aukso, buvo apdorojamos. Tuo tarpu tos, iš kurių tuo metu buvo neįmanoma pelningai išgauti auksą, buvo kraunamos aplink šachtas. Iki XX a. 4-ojo dešimtmečio milžiniškos atliekų krūvos pakeitė Gūbrio topografiją, įskaitant ir kasybos pagimdytą Johanesburgo aglomeraciją.
Darbininkai leidžiasi į Robinson aukso kasyklą, 1900. Šaltinis: http://www.miningartifacts.org/South-African-Mines.html
Gamybai didžiausią svarbą teikiančios kalnakasybos istorijos susitelkia į šachtų ir tunelių gręžimą, leidimąsi, įgriuvas; į oro trūkumą, akmenų kritimą, tamsos siaubą. Dėmesio perkėlimas į atliekas pratęsia šią vertikalią orientaciją į viršų: kasybos padariniai yra ne tik duobės, bet ir kalnai. Ši istorijos versija ne ką mažiau paženklinta skausmo. Pietų Afrikos rašytojas Peteris Abrahamsas, geriausiai žinomas kaip romano „Kasyklų berniukas“ (Mine Boy) autorius, pakvietęs skaitytojus nusileisti giliai po žeme, taip pat rašė poeziją apie kasyklų atliekų sąvartynus. Štai ištrauka iš kūrinio „Dykos užgaidos (iii)“ (Fancies idle (iii)):
Gūbrio kasyklų krūvos.
Šios piramidės byloja apie rankas,
Sudraskytas ir kraujuojančias,
Juodas, surambėjusias, uolėtas,
Kaip ir juoda žemė, vėjo ir laiko nugairinta,
Paliekanti
Išluptus nagus ir išsuktus nykščius
Bei kiaurymes ten, kur pirmas ir trečiasis pirštai gyveno.
. . .
Šios piramidės,
Išsibarsčiusios ant Gūbrio kūno,
Galingos savo didybe ir šaltumu,
Dvidešimtojo amžiaus faraonų paminklai,
Byloja jos apie pasaulį,
Ne tūkstančius juodų vyrų,
Bet milijonus juodadarbių,
Sulydytų į tvirto nuošalumo uolą,
Kaip jie sutvertą iš kančios sielos;
Šios piramidės kalba apie sukilimą!
Sukilimų, žinoma, buvo, tačiau juos jau išnagrinėjo kiti. Šiame tekste pasitelkiu Abrahamso viziją kaip kontrastuojančią su XX a. 6-ojo dešimtmečio kalnakasybos magnato žvilgsniu, kuris naujojoje Johanesburgo ir jo apylinkių topografijoje atpažino ne kančių piramides, o milžiniškas pigaus urano sankaupas.
„Crown Gold Mine“ kasykla, 1939. Šaltinis: „Central Mining-Rand Mines Group“
Visos uolienos yra sudėtingi elementų ir molekulių konglomeratai. Ištisus dešimtmečius Gūbrio magnatams rūpėjo tik auksas. Tačiau kaistant Šaltajam karui, jų akiratyje atsirado iki tol beverčiu laikytas elementas – uranas. Ir jis buvo lengvai prieinamas Pietų Afrikoje, nes Gūbrio atliekų kalnai buvo jo pilni. JAV ir Didžiosios Britanijos branduolinių ginklų gamybos kompleksų žaliavų pirkėjams kaupėsi seilės. Buvo pasirašytos sutartys, pastatyti valymo įrenginiai. Pirmos 10 tūkstančių tonų Pietų Afrikos urano buvo išgautos iš šių kasyklų atliekų sąvartynų. Vėliau atsinaujino tunelių gręžimo ir kalnų krovimo ciklas – likusią XX-ojo amžiaus dalį buvo išgaunamas tiek uranas, tiek auksas (Hecht, 2012).
Giliojo laiko perspektyvoje uolienas formuoja vanduo. Pramoninė kasyba pagreitino šį procesą, pritaikydama jį žmogiškojo laiko masteliui. Auksui išgauti Pietų Afrikoje reikėjo didžiulio vandens kiekio, ypač kai tirpinimas cianiduose tapo standartiniu aukso išgavimo iš uolieninės žaliavos būdu. Aukso kasybą lydėjo milžiniško masto vandentiekio įrengimų statyba – užtvankos, užtvaros ir vamzdynai nukreipė apdorojimo procesui naudoti skirtą vandenį iš Valio upės (Vaal River) į kasyklas. Tačiau vandenį taip pat reikėjo išsemti iš kasyklų šachtų. XX a. pradžioje daugelis šachtų nusileido žemiau vandens lygio, tad buvo užtvindytos. Vanduo turėjo būti išpumpuotas, kad kalnakasiai galėtų dirbti.
Rūdos gavybą Gūbryje vykdė dešimtys skirtingų kompanijų. Jų kasyklos buvo įrengtos trijuose geologiniuose baseinuose. Kiekviename iš jų visos šachtos buvo sujungtos po žeme. Kai kasykla nebenešdavo pelno ir būdavo uždaroma, vandens išpumpavimas taip pat būdavo nutraukiamas. Dėl to padidėdavo vandens siurbimo našta kitose kasyklose. Ties XX a. pabaiga šiame didžiuliame technogeologiniame konglomerate beveikė vos kelios kasyklos. Nuolat didėjančių vandens kiekių išsiurbimo našta sumažino pelno maržas. Kad jas išsaugotų, naujoji demokratiškai išrinkta valdžia, propagavusi kapitalizmą ne mažiau nei aparteido politiką vykdžiusi jos pirmtakė, mokėjo išlikusioms kasybos bendrovėms vandens siurbimo subsidijas (McCarthy, 2010; Turton et al., 2006; Adler et al., 2007).
Atliekų valdymas
Kai dar daugiau kasyklų buvo uždarytos, likę vandens siurbliai nebepajėgė susitvarkyti su hidrologiniais ciklais. Vanduo vėl prasisunkdavo į šachtas, užpildydamas plyšius ir reaguodamas su piritu atviroje uolienoje. Ši cheminė reakcija parūgštino vandenį, palengvindama kitų uolienoje esančių elementų – švino, gyvsidabrio ir arseno – ištirpimą. Ši tuneliais ir atliekų krūvomis srūvanti toksiška sriuba buvo pavadinta rūgščiomis kasyklų nuotekomis (acid mine drainage, AMD). Atsirado nauja atliekų rūšis ir kartu naujas jos valdymo poreikis.
Būtina pažymėti, kad maža grupelė ekspertų, išsibarsčiusi per kelias valstybės tarnybas, jau seniai pranašavo parūgštėjusių vandenų pakilimą ir išsiveržimą iš apleistų šachtų į vandeningo sluoksnio paviršių (Förstner and Wittmann, 1976; Rösner and Van Schalkwyk, 2000). Daugelį metų jie bergždžiai ragino imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias šių vandenų išsiliejimui. Tačiau kai kas nors yra nematoma, to tarsi nėra: kol vanduo buvo šachtose, jis nesulaukė deramo dėmesio kaip potencialus valdymo objektas. Situacija pasikeitė 2002 m., kai potvynis Gūbrio Vakarų baseine iškėlė sunkiųjų metalų užterštą AMD į paviršių (Naicker et al., 2003; Bobbins, 2015).
Per labai trumpą laiką rūgščios kasyklų nuotekos tapo viena didžiausių grėsmių Gautengo provincijos aplinkai. Gyventojai, neturėję prieigos prie švaresnių vandens šaltinių, maudėsi ir skalbė drabužius rūgščiame, metalų prisotintame vandenyje. Užterštas vanduo naudotas pasėlių laistymui ir žmonių bei gyvulių troškuliui malšinti. Žmonės, gyvūnai ir augalai palaipsniui absorbavo sunkiuosius metalus, ištirpusias chemines medžiagas ir radioaktyvias daleles. Žinoma, jie sirgo; žinoma, jie pastebėjo; žinoma, jie protestavo. Spaudoje pasirodė dešimtys, vėliau šimtai straipsnių. Architektės Lindsay Bremner teigimu, didėjantis išsiliejimo ir jo padarinių mastas bei matomumas „geologiją pavertė politika“ (Bremner, 2013).
Kasyklų atliekų valdymas išlieka pagrindiniu Gautengo valdymo aspektu. Nacionalinės ir regioninės valstybės tarnybos, kasybos ir vandens įmonės, pilietinės visuomenės organizacijos, mokslininkai, ūkininkai, nelegalių gyvenviečių gyventojai ir daugelis kitų tebekovoja dėl toksiškų potvynių suvaldymo (Humby, 2013). Gūbrio Vakarų baseine viena kovotojų grupė pasirinko technopolitinę prieigą prie atliekų valdymo – jie pastatė neutralizavimo kompleksą, kad padidintų vandens pH. Tačiau kiti teigia, kad tokiu būdu tik šiek tiek sumažinamas vandens rūgštingumas. Vanduo netampa saugiu žmonėms, nes jame lieka sunkieji metalai ir kiti teršalai (Bobbins, 2015). Toks siauras požiūris, susitelkiantis į mažą problemos dalį ir neatsižvelgiant į platesnes pasekmes, yra atliekų valdymas antrąja prasme – valdymas kaip likutinis, antraeilis, pavėluotas, paraštinis dalykas.
Be to, išlieka ir piramidžių problema. Nors daugelis kasyklų atliekų sąvartynų buvo pakartotinai apdoroti ar perkelti (taip neretai dar labiau skleidžiant toksiškas medžiagas), didelės atliekų krūvos tebestūkso (Oosthuizen et al., 2012). Kai Gūbryje stūgauja žiemos vėjai, jie pučia radioaktyvias kasyklų dulkes virš ūkių ir gyvenviečių, tiek oficialių, tiek nelegalių. Sklandančios dulkės patenka į būstus, plaučius ir akis, įtraukdamos į šios problemos lauką vis daugiau įstaigų, ekspertų ir visuomenės grupių (Schonfeld, Winde et al., 2014; Van Eeden, Liefferink, and Durand, 2009).
Tudor Shaft neformali gyvenvietė su kasyklų sąvartynu fone, 2016. Autorės nuotrauka
Kita akivaizdi, puikiai matomi problema – ant pačių atliekų sąvartynų ir pavėjui nuo jų išsidėsčiusios nelegalios Tiudor Šefto (Tudor Shaft, Tiudoro šachta) gyvenvietės gyventojai. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Jeffrey’is Ramorutis, gyvena čia jau daugiau nei du dešimtmečius. Kai Ramorutis čia atvyko, jam ir kitiems atvykėliams buvo pažadėta, kad nuolatinio būsto (suteikiamo pagal naujosios vyriausybės Rekonstrukcijos ir plėtros programą) nereikės ilgai laukti. Jų viltims ne kartą žlugus, gyventojai ėmėsi daugybės strategijų siekdami pataisyti savo padėtį. Pavyzdžiui, radioaktyvios dulkės padėjo jiems pritraukti žiniasklaidos dėmesio, kad būtų atlikti keli tyrimai, kurių metu nustatytas tarptautines normas viršijantis radiacijos lygis. Dalį lūšnų buvo numatyta nugriauti, tačiau jos stovėjo dar daug metų. Nacionalinė branduolinės energetikos reguliavimo tarnyba padarė išvadą, kad aukštesnis visuomenės apšvitos lygis priimtinas, nes Tiudor Šeftas yra „jau egzistuojančio spinduliuotės poveikio atvejis“. Kitaip tariant, radioaktyvumas jau ten buvo – priešingai nei, pavyzdžiui, branduolinio reaktoriaus priežiūros atveju, kuris būtų laikomas „būsimojo poveikio scenarijumi“ ir reikalautų veiksmų plano, skirto šį poveikį sumažinti. Tyrimų vis daugėjo; dalis jų problemą nagrinėjo per viso gyvenimo rizikos susirgti vėžiu prizmę (Njinga & Tshivase, 2016), kiti – iš žmogaus teisių perspektyvos (Docherty 2016). Tuo tarpu Socialinių ir ekonominių teisių institutas bei Darnios aplinkos federacija padėjo Tiudor Šefto gyventojams suformuluoti savo teisę pasinaudoti pagrindiniu demokratinės Pietų Afrikos Respublikos susitarimu: kad valstybė turi liautis elgtis su žmonėmis kaip su atliekomis. 2017-ųjų vasarį, praėjus dvidešimt keturiems metams po pirmųjų gyventojų atvykimo į Tiudor Šeftą, 300 šeimų buvo perkeltos į Rekonstrukcijos ir plėtros programos suteiktus būstus.
Ponas Jeffrey Ramoruti rodo dulkes iš kasyklų sąvartynų, 2016. Autorės nuotrauka
Deja, atliekų valdymas šia trečiąja prasme, kai patys žmonės tampa atliekomis, nesibaigia. Jis tęsiasi Tiudor Šefte, kur imigrantai ir kiti gyventojai iki šiol yra perkėlimo liekanos. Jis taip pat tęsiasi visame Gautenge, kur imigrantai iš Zimbabvės toliau sijoja kasyklų atliekas ir leidžiasi į apleistas šachtas, tikėdamiesi išgauti kelis miligramus aukso pragyvenimui, vildamiesi, kad šiandien tunelis neįgrius ir kad jų nesulaikys bandant parduoti laimikį negailėstingiems perpardavinėtojams.
Dėl vertingų medžiagų gavybos iškilę trys atliekų valdymo registrai – pačių atliekų valdymas, likutinis valdymas, žmones kaip atliekas traktuojantis valdymas – yra tampriai susipynę lėtame smurtiniame šokyje (Nixon, 2011). Smurtas sunkiasi pro technopolitines sąsajas tarp žmogaus gyvenimo laiko ir geologinio uolienų laiko, kolonizuotų kūnų laiko ir metalų vientisumo laiko, korporacijos laiko ir radioaktyvaus skilimo laiko, aparteido laiko ir demokratinio pažado laiko.
Toks yra antropoceno eros smurtas. Ar atliekinis valdymas yra vienintelis kelias į priekį?
Originali šio esė versija: Gabrielle Hecht, “Residue”, Somatosphere (2018); http://somatosphere.net/2018/residue.html/
Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov.
Abrahams, Peter. 1973. “Fancies Idle iii”, in Paul Breman, ed., You Better Believe It: Black Verse in English. Penguin Press.
Adler, Rebecca A., Marius Claassen, Linda Godfrey, Anthony R. Turton, and others. 2007. “Water, Mining and Waste: An Historical and Economic Perspective on Conflict Management in South Africa”. The Economics of Peace and Security Journal 2 (2): 32–41.
Bobbins, Kerry. 2015. “Acid Mine Drainage and Its Governance in the Gauteng City-Region”. http://wiredspace.wits.ac.za/handle/10539/18835.
Bremner, Lindsay. 2013. “The Political Life of Rising Acid Mine Water”. Urban Forum 24 (4): 463–83.
Docherty, Bonnie. 2016. The Cost of Gold. Harvard International Human Rights Clinic.
Edwards, Paul. 2010. A Vast Machine: Computer Models, Climate Data, and the Politics of Global Warming. MIT Press.
Förstner, U., and G.T.W. Wittmann. 1976. “Metal Accumulations in Acidic Waters from Gold Mines in South Africa”. Geoforum 7 (1): 41–49.
Hecht, Gabrielle. 2012. Being Nuclear: Africans and the Global Uranium Trade. MIT Press.
Humby, Tracy-Lynn. 2013. “Environmental Justice and Human Rights on the Mining Wastelands of the Witwatersrand Gold Fields”. Revue Générale de Droit 43: 67–112.
McCarthy, Terence. 2010. “The Decanting of Acid Mine Water in the Gauteng City-Region: Analysis, Prognosis and Solutions” http://wiredspace.wits.ac.za/handle/10539/17323.
Naicker, K., E. Cukrowska, and T. S. McCarthy. 2003. “Acid Mine Drainage Arising from Gold Mining Activity in Johannesburg, South Africa and Environs”. Environmental Pollution 122 (1): 29–40.
Njinga, Raymond L. and Victor M. Tshivhase. 2016. “Lifetime Cancer Risk due to Gamma Radioactivity in Soils from Tudor Shaft Mine Environs, South Africa”. Journal of Radiation Research and Applied Sciences 9 (3): 310–15.
Nixon, Rob. 2011. Slow Violence and the Environmentalism of the Poor. Harvard University Press.
Oosthuizen, R., M. Matooane, C. Wright, and N. Phala. 2012. “It’s Not All about Acid Mine Drainage (AMD) on the West Rand – There Is Dust Too”. http://researchspace.csir.co.za/dspace/handle/10204/6281.
Rösner, T., and A. Van Schalkwyk. 2000. “The Environmental Impact of Gold Mine Tailings Footprints in the Johannesburg Region, South Africa”. Bulletin of Engineering Geology and the Environment 59 (2): 137–48.
Schonfeld, S.J., F. Winde, C. Albrecht, D. Kielkowski, M. Liefferink, M. Patel, V. Sewram, L. Stoch, C. Whitaker, and J. Schüz. 2014. “Health Effects in Populations Living around the Uraniferous Gold Mine Tailings in South Africa: Gaps and Opportunities for Research”. Cancer Epidemiology 38 (5): 628–32.
Turton, Anthony, Craig Schultz, Hannes Buckle, Mapule Kgomongoe, Tinyiko Malungani, and Mikael Drackner. 2006. “Gold, Scorched Earth and Water: The Hydropolitics of Johannesburg”. International Journal of Water Resources Development 22 (2): 313–35.
Van Eeden, Elize S., M. Liefferink, and J. F. Durand. 2009. “Legal Issues Concerning Mine Closure and Social Responsibility on the West Rand”. http://dspace.nwu.ac.za/handle/10394/3961.
