Monoindustriniai miestai, kuriuose dominuoja viena įmonė – dažnas industrializuoto pasaulio reiškinys. Tokie miestai priklauso nuo juose veikiančių pramonės įmonių ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai. Toks simbiotinis ryšys dažnai teikė nemažai privalumų monoindustrinio miesto gyventojams; tačiau ši priklausomybė turėjo ir neigiamų aspektų, kai miesto gyventojai būdavo išnaudojami ir kentėdavo dėl geografinio miesto izoliuotumo. Tačiau bėgant laikui ir keičiantis – kartais pamažu, kartais dramatiškai greitai – pamatinėms pačios pramonės sąlygoms, dėl savo priklausomybės nuo vienos įmonės ir jos vadovybės pažeidžiamais tampa visų monoindustrinių miestų gyventojai.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie socialinį susitarimą, nuo kurio daugeliu atžvilgių priklauso gyvenimas ir darbas monoindustriniuose miestuose. Toks susitarimas yra susijęs su konkrečios pramonės įmonės techninėmis ir ekonominėmis charakteristikomis, o taip pat reiškiasi ir kultūros formomis – daro įtaką miestų planavimui, architektūrai ir gyvenimo būdui. Tačiau jei technologijos, ekonomika ir architektūra palieka apčiuopiamus pėdsakus, kuriuos galima atpažinti ir interpretuoti, tai socialinis susitarimas yra veikiau numanomas, jį ne taip lengva apčiuopti ir įvardinti. Tačiau būtent šis susitarimas, susaistantis bendrovės vadovybę ir jos darbuotojus bei miesto gyventojus tampriais saitais, yra ypatingai svarbus siekiant suvokti monoindustrinių miestų specifiką.
Tam, kad tokius susitarimus būtų galima geriau suprasti, siūlome juos skirstyti į tris tipus pagal pramonės šakas. Be to, kiekvieno monoindustrinio miesto unikaliai išgyvenamus periodus siekiame parodyti kaip pramonės raidos fazės išraišką, kitaip tariant, analizuojame juos kaip laikinas gyvenvietes, implikuojant, kad laike jie patiria fundamentalius pokyčius. Mūsų tyrimas apima laikotarpį, kurį Mathsas Isacsonas vadina išvystytos pramonės periodu – maždaug nuo ketvirtojo XX a. dešimtmečio iki devintojo. Tuo metu pramoninė gamyba diktavo ne tik politiką, ekonomikos augimą ir fizinius kraštovaizdžio pasikeitimus, bet ir gyvenimo kasdienybę bei mąstymo modelius.
Socialinių susitarimų monoindustriniuose miestuose tipologija
Anksčiau atliktuose monoindustrinių miestų tyrimuose pakartotinai iškyla gyvenimo tokiame mieste sąlyginių privalumų ir trūkumų tema. Klausiama, ar monoindustriniai miestai buvo „utopiniai miestai“, ar labiau „eksploatiškės“, kaip išsireiškė Hardy’is Greenas (angl. „exploitationvilles“). Detaliau juos kategorizavo Philipas Scrantonas, analizavęs XIX a. JAV tekstilės pramonę ir išskyręs joje keletą miesto bendruomenės organizavimo stilių: formalų, familiarų ir brolišką-tėvišką. Tuo tarpu mūsų prieiga aprėpia didelę pramonės šakų įvairovę ir plačią geografinę teritoriją, be to, mūsų tikslas nėra koncentruotis pirmiausia ties etiniais aspektais. Vietoje to tiesiog atkreipiame dėmesį į tai, kad tokius miestus tarpusavyje sieja priklausomybė nuo įmonės ir iš to kylanti ekonominė monokultūra, kurianti specifiškas tų miestų gyventojų pažeidžiamumo formas.
Trinarę mūsų siūlomą tipologiją sudaro: 1) socialinis ekonominis susitarimas, susijęs su gavybos pramone, 2) socialinis šeimos susitarimas, susijęs su gamybos ir perdirbimo pramone (pvz. tekstinės pramone ar geležies ir plieno gamyba), ir 3) socialinis atskaitomybės susitarimas, susijęs su valstybinėmis ir dalinai įslaptintomis pramonės šakomis (tokiomis kaip branduolinės energijos gamyba ir karo pramonė). Mūsų įsitikinimu, tokia tipologija atskleidžia stulbinančius panašumus tarp miestų, kuriuose dominuoja ta pati pramonės šaka, nepaisant to, kad tie miestai yra skirtingose šalyse.
Socialinis ekonominis susitarimas – gavybos pramonė
Gavybos pramonėje stipriai dominuoja ekonominis pagrindas. Lawrence’o W. Boydo žodžiais tariant, kasyklų miestas buvo „institucija, sutelkianti kapitalą ir darbo jėgą ten, kur reikia kasti anglį“. Didžioji dalis darbo jėgos šioje srityje buvo nekvalifikuota, o žaliavos buvo tik minimaliai perdirbamos, tad darbuotojų statusas paprastai nebuvo labai aukštas, bent jau aptariamuoju išvystytos pramonės periodu. Kasyklose daugiausia dirbdavo vyrai, o investicijos ir interesai galėjo būti tiek privatūs, tiek valstybiniai. Ši pramonės šaka yra priklausoma nuo gamtinių resursų geografijos ir nuo gamybos bei transportavimo kaštų, o taip pat – nuo rinkos kainos. Tad kasyklų miestų ateitis išties dažnai būdavo neužtikrinta ir juos greičiau galima būtų pavadinti „eksploatiškėmis“ nei „utopiniais miestais“. Tai leidžia daryti prielaidą, kad miestuose, kuriuose dominuoja iškasenų gavybos pramonė, tame tarpe ir kasyklos, dažniausiai galioja socialinis ekonominis susitarimas, kuriam būdingos atšiaurios ekonominės sąlygos ir kuriame darbininkai turi itin mažai būdų atsverti kasybos įmonės galią ar jai oponuoti, bet tuo pat metu ir nėra įsipareigoję būti lojalūs jos vadovybei. Lūkestis, kuriuo remiasi toks susitarimas, yra kad darbuotojai atliks paskirtas užduotis ir kad vadovybė pasirūpins, jog jiems už tai būtų sumokėta.
Socialinis šeimos susitarimas – gamybos ir perdirbimo pramonė
Tokiose pramoninės gamybos šakose kaip tekstilė dažnai aptinkame šeimos valdomas įmones. Johnas S. Garneris parodė, kad tokiais atvejais socialinis susitarimas būdavo grįstas pragmatišku išskaičiavimu, jog geresnės darbo sąlygos atneš įmonei didesnį pelną. Tekstilės pramonėje darbuotojų statusas varijavo stipriau nei kasyklose – nuo nekvalifikuotų darbuotojų, dažnai moterų, iki aukštos kvalifikacijos verslininkų ir valdytojų vyrų – ir ypač stipriai kito bėgant laikui. Perdirbimo, pavyzdžiui, geležies ar plieno, pramonėje bendrovės ir darbininkų bei vietos gyventojų ryšiai apėmė dar daugiau sričių. Pavyzdžiui, Blairas B. Kingas aprašo kaip bendrovė rūpinosi „visais miesto gyvenimo aspektais“, įskaitant žemės kontrolę, būstus, parkus ir sporto arenas, mokyklas, sveikatos apsaugą, turgus ir kitas prekyvietes, statybas, religines ir visuomenines institucijas, paslaugų infrastuktūrą – kanalizaciją, vandenį, kelius, oro uostą, atliekų tvarkymą, saugumą, vystymo projektus ir t.t.
Plieno liejykla Čusovojaus mieste Rusijoje. Fotografavo Anna Storm, 2003
Segregaciją pagal etninę kilmę, kvalifikaciją ir lytį patyrė dauguma tekstilės, geležies ir plieno pramonių darbininkų, ir ji buvo stipriai išreikšta tokių miestų architektūroje. Kai kurie tokių miestų buvo įkurti prieš keletą šimtmečių, kiti iškilo XX a. kone lygioje vietoje. Nepaisant šių skirtumų manome, jog antrasis mūsų įvardintas tipas, socialinis šeimos susitarimas, gali būtu siejamas būtent su šiomis pramonės šakomis, ir kad jam būdingas globėjiškas šeimos tipo loginis pagrindas, hierarchija, abipusio lojalumo tikėjimasis ir darbuotojų bei vadovybės rūpinimasis vieni kitais. Toks susitarimas remiasi lūkesčiu, kad darbuotojai atliks savo užduotis ir liks lojalūs bendrovei bei jai vadovaujančiai šeimai net ir ištikus krizei. Iš vadovybės tikimasi, kad ši savo ruožtu užtikrins pajamas ir rūpinsis darbuotojais, jų šeimomis ir visa vietos bendruomene, įskaitant ir daugybę gyvenimo aspektų, tiesiogiai nesusijusių su pramone. Lojalumui, nors jis ir abipusis, čia be jokios abejonės būdinga aiški hierarchija tarp darbuotojų ir įmonės vadovybės. Nepaisant to, socialinis šeimos susitarimas implikuoja, kad nei vieni, nei kiti nėra lengvai pakeičiami, skirtingai nei socialinio ekonominio susitarimo atveju.
Socialinis atskaitomybės susitarimas – valstybinės ir slaptosios pramonės
Santykinai jaunoje branduolinės energijos pramonėje valstybės vaidmuo kur kas ženklesnis nei pramonės šakose, kurias aptarėme iki šiol. Be to, tokių miestų gyventojai paprastai būdavo linkę pasitikėti valdžios atstovais, o oficialūs pranešimai vietos bendruomenėje stiprindavo saugumo jausmą. Šis pasitikėjimas apėmė ir pasitikėjimą pačia branduoline technologija, kuri buvo laikoma saugia ir patikima. Nenuostabu, kad monoindustrinius atominius miestus, tokius kaip Sniečkus sovietinėje Lietuvos respublikoje, gaubė paslaptis, ir kad su jais buvo susietos tam tikros privilegijos. Tačiau tai nereiškia, kad sovietiniuose atominiuose miestuose nebuvo segregacijos ir hierarchijų, ką parodo Stefanas Guthas, remdamasis Ševčenkos miesto Kazachstane pavyzdžiu. Šis miestas iškilo didžia dalimi priverstinio darbo dėka, o jame gyvenantys kazachai ne visuomet turėjo tas pačias privilegijas, kurias Anna Veronika Wendland pavadino „atominiu gyvenimo būdu“, kurias turėjo rusų tautybės tarnautojų dauguma. Nepaisant to, kadangi daugelis šios pramonės darbuotojų privalo būti gerai išsilavinę, jos statusas vis tik yra santykinai aukštas, nors, be abejo, susiduriama ir su branduolinei energetikai priešiškomis perspektyvomis bei aktyvizmu.
Sniečkus, vėliau – Visaginas, atominis miestas Lietuvoje. Vaizdas iš Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus
Ignalinos atominės elektrinės valdymo kambarys, Lietuva. Fotografas: A. Karasevas. Vaizdas iš Vilniaus Energetikos ir technikos muziejaus
Karo pramonei pastatyti monoindustriniai miestai turi keletą bendrų bruožų su branduolinės energijos pramone. Nemažai karinės pramonės bazių išties ir yra – bei anksčiau buvo – branduolinės bazės, gaminančios branduolinius ginklus. Kitiems kariniams miestams taip pat būdingos sąsajos su aukšto lygio valstybinėmis paslaptimis, o tai dažnai reiškėsi miestų uždarumu ir privilegijuotomis gyvenimo sąlygomis. Sovietų Sąjungoje pramoniniai miestai, kuriuose dominavo karo pramonė, turėjo ZATO statusą (Zakrytoe administrativno-teritorialnoe obrazovanie, arba Uždaras administracinis-teritorinis kompleksas. ZATO gyventojai paprastai turėjo geresnius butus, geresnį prekių pasirinkimą parduotuvėse ir švaresnes gatves nei kitų monoindustrinių miestų, arba monogorodų, gyventojai, jau nekalbant apie tuos, kurių gyvenamoji vieta išvis nepriklausė tokio tipo pramoninių gyvenviečių kategorijai. Be to, jie retai kada susidurdavo su finansavimo trikdžiais, nes karinės institucijos buvo izoliuojamos nuo ekonominių problemų, kurių pasekmes patirdavo civilinis sektorius. Tad monoindustrinių karinės pramonės miestų statusas palyginus su kitomis čia aptartomis pramonės šakomis buvo aukščiausias, jie pasižymėjo aukštu įslaptinimo lygiu bei akivaizdžiomis privilegijomis jų gyventojams – visa tai lėmė išskirtinė jų svarba valstybei, o taip pat ir išskirtinis valstybinės kontrolės lygis. Kai kurie tokie miestai egzistavo labai trumpai ir buvo tiesiogiai susiję su tuo metu vykusiais karais, kiti gyvavo ilgiau, ypač Šaltojo karo metu, o taip pat, žinoma, ir šiam pasibaigus.
Trečioji kategorija mūsų pasiūlytoje tipologijoje, socialinis atskaitomybės susitarimas, žymi monoindustrinius miestus, susijusius su valstybinėmis ir dalinai įslaptintomis pramonės šakomis, tokiomis kaip branduolinio ginklo gamyba ir karo pramonė. Socialinis atskaitomybės susitarimas nėra orientuotas į pelną ir išsiskiria darbuotojų atsidavimu aukštesniam tikslui, kurio paprastai siekia ir įmonės vadovybė, ir kuris siejamas su patriotizmu ir buvimo atrinktu, ir todėl privilegijuotu, patirtimi. Lūkestis, kuriuo grindžiamas toks susitarimas, yra kad darbuotojai ne tik atliks savo užduotis ir bus lojalūs, bet ir kad kiekvienas jų bus asmeniškai atsidavęs aukštesniam pramonės įmonės tikslui – dalyvaus kuriant energetiškai nepriklausomą valstybę arba ginant kapitalistinę arba socialistinę civilizaciją nuo priešo. Iš vadovybės tikimasi, kad ji savo ruožtu vadovaus siekiant to aukštesnio tikslo, suteikdama kiek įmanoma geresnes sąlygas atrinktiems ir privilegijuotiems savo darbuotojams.
Socialinių susitarimų galiojimas ir pataisos
Monoindustriniuose miestuose veikiantys socialiniai susitarimai dar prieš keletą dešimtmečių tapo derybų objektu. Pavyzdžiui, kai aštuntajame XX a. dešimtmetyje Vakarų geležies ir plieno pramonė susidūrė su didžiulėmis pertvarkomis ir viena po kitos buvo uždaromos gamyklos, išnyko pagrindinė daugybės miestų egzistavimo priežastis, o egzistavusių socialinių susitarimų lūkesčiai ir įsipareigojimai nustojo galioti. Branduolinės energijos srityje jėgainių uždarymas prasidėjo tik pirmajame XX a. dešimtmetyje, bet jau tapo svarbiu reiškiniu. Šie pokyčiai tokie nauji, kad kol kas dar nėra sukaupta daug atominio miesto socialinio ir kultūrinio persiorientavimo patirties.
Visagino centras, Lietuva. Fotografavo Anna Storm, 2015
Keletas mokslininkų monoindustrinį miestą aptaria kaip pramonės raidos fazę. Su šiuo pastebėjimu glaudžiai susijęs teiginys, kad monoindustrinį miestą galima laikyti iš esmės laikina gyvenviete. Crandall A. Shifflett, pavyzdžiui, tokią raidą skirsto į tris fazes: „pionieriškoji, arba fronto linijų fazė … paternalistinė fazė … ir … senėjimo bei irimo fazė“. Toks fazių išskyrimas, be abejo, implikuoja šių miestų pradžią ir pabaigą, ir išties yra pavyzdžių, kai vietos ar regiono valdžia nusprendė formaliai „baigti“ miesto gyvenimą.
Tad monoindustriniai miestai ir vienas svarbiausių jų bruožų, mūsų identifikuoti socialiniai susitarimai, ilgainiui tampa šiuolaikinio industrializuoto pasaulio anomalija. Gavybos pramonė keliasi ten, kur dar neišeikvoti resursai, o karo pramonės miesto modelis traukiasi į praeitį. Anksčiau pramoninei veiklai pasirinktos vietos dėl globalizacijos tampa nebekonkurencingos, tad kyla gamyklų uždarymo klausimas. To pasekoje kenčia jų darbuotojai ir miestų gyventojai, nes jie arba netenka ankstesnių savo gyvenimo sąlygų, įskaitant ir socialinius susitarimus, arba šie turi keistis. Mes norime įrodyti, kad iš skirtingų socialinių susitarimų kylantys skirtingi lūkesčiai ir žodžiais neįvardinti įsipareigojimai tarp darbuotojų ir vadovybės gali pasitarnauti kaip gairės siekiant suprasti, kaip galima būtų švelninti potencialiai skaudžius pokyčius. Deindustrializacijos procese konkrečiai situacijai pritaikytas (tailor-made) atsakas visuomet tiks geriau, nei „fabrikinis“.
Tose situacijose, kai pokyčiai apima ypač daug gyvenimo aspektų, būtina deramai pripažinti ir artikuliuoti praeities patirtis. Suvokus, iš ko susideda gyvenimas ir darbas monoindustriniame mieste – nesvarbu, ar tas miestas buvo itin vertinamas, ar nekenčiamas – ir identifikavus hierarchijas bei galių santykius, kurie formavo ankstesnįjį socialinį susitarimą, galbūt atsiras pagrindas, nuo kurio atsispyrus būtų galima judėti toliau. Jei geriau suprasime, iš ko susideda konkretus socialinis susitarimas, kuris netrukus taps derybų objektu, galėsime užmegzti dialogą apie tai, kas prarastoje monoindustrinio miesto realybėje buvo išties svarbiausia.
Originali, ilgesnė šio Annos Storm ir Tatianos Kasperski straipsnio versija pavadinimu „Socialiniai susitarimai monoindustriniame mieste. Istorinių reiškinių ir šiuolaikinių iššūkių tipologijos pasiūlymas“ publikuota žurnale IA. The Journal of the Society for Industrial Archeology, tema: „Intangibles“ [„Neapčiuopiami“], 43-ias tomas, numeriai 1 ir 2 (2017) [išleistas 2020 m.], p. 37–46. Publikuojama gavus „IA“ leidimą. Išsamesnes nuorodas rasite originaliame straipsnyje, kuris prieinamas šiuo adresu: [https://www.jstor.org/stable/e26924252?refreqid=fastly-default:ab16bba2991eefbf2b6b5eb7346a7cd0].
Iliustracija viršuje: Malmbergeto kasyklų miestas, Švedija. Fotografavo Anders Andersson, apie 1980. Vaizdas iš Jelivarės miesto vaizdų archyvo.
Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė
