Skaičiuojama, kad garsusis serialas „Černobylis“ (2019) kelis kartus išaugino turistų, keliaujančių pamatyti šiame filme „suvaidinusios“ Ignalinos atominės elektrinės (toliau – Ignalinos AE) ir jos satelitinio miesto Visagino (iki 1992 – Sniečkaus), skaičių. Tačiau dar iki populiariosios HBO produkcijos šis ex-sovietinės atominės pramonės kompleksas atkampiame Šiaurės Rytų Lietuvos krašte buvo tapusi menininkų ir mokslininkų traukos tašku. Nuo XXI a. pradžios, prasidėjus Ignalinos AE uždarymui (reaktoriai buvo sustabdyti 2004 ir 2009 metais), apie šią vietovę buvo sukurta daugiau nei kelios dešimtys įvairiausių meno projektų: tekstų, fotografijų, video darbų ir dokumentinių filmų, instaliacijų ir performatyvių kūrinių, kūrybinių dirbtuvių ir teatro spektaklis. Nepaisant to, kad atominė elektrinė nebeveikia ir yra intensyviai ardoma (o galbūt kaip tik dėl to), atominė vaizduotė – meninis ir kultūrinis fenomenas – skleidžiasi ir įgauna pagreitį. (Naujausius Ignalinos AE ir Visagino inspiruotus meno kūrinius buvo galima pamatyti 2020 m. rudenį vykusioje tarptautinėje parodoje „Dalelių skilimas“ Vilniuje). Galima sakyti, kad kūrybinės praktikos transformuoja Ignalinos jėgainę iš branduolinio objekto į kultūrinį fenomeną. Šiame tekste pasidalinsiu keliomis įžvalgomis apie tai, kokius atomiškumo vaizdinius, pasakojimus ir jautrumus kuria meninės ir kūrybinės praktikos. Kas yra būdinga kultūrinėms branduolinės pramonės reprezentacijoms? Kaip menas galėtų paveikti atominės eros istorijos suvokimą ir ateities įsivaizdavimą?
Kalbant apie branduolines technologijas, naudojamas įvairiose srityse, nuo medicinos iki elektros energijos ir ginklų gamybos, neišeina apsiriboti vien fizika. Gabriele Hecht[1] teigia, kad atomiškumas (the nuclear) yra sudėtinga mokslinė, techninė, politinė ir kultūrinė kategorija, kuri kinta laike ir erdvėje, ir gali reikšti labai skirtingus dalykus. Štai, nuo pat atominės eros pradžios yra įsitvirtinę du priešingi – išskirtinio ir banalaus atomiškumo – vaizdiniai. Pirmu atveju branduolinės technologijos įsivaizduojamos kaip unikalus žmonijos išradimas, naudingas ne tik energijos ir ginklų gamybai, bet ir galintis nulemti visos planetos ateitį. (Šia retorika buvo dangstomos branduolinio ginklavimosi varžybos Šaltojo karo metais. Šiandien panašiai kalba atominės energetikos šalininkai, žadantys, kad „švari ir žalia“ atominė energetika išgelbės planetą nuo klimato katastrofos.) Antruoju, banalaus atomiškumo atveju, branduolinė pramonė vaizduojama kaip įprasta, niekuo neypatinga industrijos sritis. (Hecht įtaigiai parodo, kaip atomiškumo banalizavimas leidžia prilyginti branduolinei pramonei reikalingo urano rūdos gavybą Afrikos šalyse kitoms – asbesto ar aukso – gavybos sritims ir todėl nesirūpinti darbininkų apsauga nuo radioaktyvumo).
Autoriai, tyrinėjantys branduolinę pramonę sociologiniu ar antropologiniu požiūriu, kritiškai vertina tiek išskirtinio, tiek banalaus atomiškumo vaizdinius. Išskirtinumo akcentavimas lemia tai, kad ši industrija iki šiol laikoma gana uždara ir slapta sritimi, taip ją apsaugant nuo kritinio vertinimo ir visuomenės dalyvavimo diskusijose apie branduolinius reikalus. Atomiškumo banalizavimas tarsi sumenkina branduolinių grėsmių rimtumą ir silpnina visuomenės poreikį gilintis į šią temą[2]. Žinoma, kad išskirtinio ir banalaus atomiškumo vaizdiniai yra dvi skirtingos tos pačios monetos pusės, o viešajame diskurse nuolat balansuojama tarp šių dviejų polių. Puikus to pavyzdys – atominės pramonės suvokimas pastarųjų metų Lietuvos medijose. Neseniai paleista nauja Baltarusijos branduolinė jėgainė Astrave, vos 50 km nutolusiame nuo Vilniaus, laikoma išskirtine grėsme Lietuvos nacionaliniam saugumui, tuo tarpu Ignalinos AE uždarymo iššūkiai – pirmą kartą istorijoje atliekamas tokio tipo reaktorių ardymas ir radioaktyviųjų atliekų ilgalaikio saugojimo klausimai – vaizduojama kaip banali eksploatavimo nutraukimo procedūra[3]. Įdomu tai, kad Ignalinos jėgainės inspiruotos kūrybinės praktikos vis iš naujo grąžina branduolinę temą į viešąją erdvę ir ją sieja ne tiek su „karštomis“ naujienomis iš kaimyninės šalies, kiek su prieštaringu, sunkiu nacionaliniu atominiu kultūros paveldu.
Apžvelgus įvairius Lietuvos ir užsienio menininkų (dažnai – ir tyrėjų) kūrybinius projektus apie Ignalinos AE ir Visaginą, galima pastebėti, kad dominuoja dvi temos – socialinė ir kultūrinė branduolinės pramonės pusė bei branduolinės pramonės materialumai. Toliau trumpai apžvelgsiu kiekvieną iš jų.
Jau keletą dešimtmečių menininkus ypatingai domina Visagino kaip (buvusio?) atominio miesto ir jo gyventojų likimai po jėgainės uždarymo. Juokaujant galima būtų sakyti, kad nieko keisto, mat atominiai miestai arba atomgradai (rusų k.) – egzotiškas ir unikalus socialistinio miesto-utopijos palikimas. Šaltojo karo metais branduolinės pramonės kompleksus lydėję miestai-satelitai buvo skirti aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kurie, mainais į darbą strateginėje pramonėje, buvo aprūpinti geresnėmis materialinio gyvenimo sąlygomis, socialinėmis privilegijomis, didesniu darbo užmokesčiu. Patys miestai dažniausiai buvo statomi „nuo nulio“, miškų apsuptyje, ant upės arba ežero kranto, išsaugant gamtinį reljefą, jų išplanavimas pasižymėjo patogumu ir racionalumu. Išskirtinė šių miestų savybė – įvairiatautė, iš visos Sovietų Sąjungos atvykusių gyventojų sudėtis ir priklausomybė nuo pagrindinio miesto objekto – atominės jėgainės[4]. Natūralu, kad uždarius Ignalinos AE Visagino gyventojai neteko svarbiausio pajamų šaltinio ir privilegijuoto statuso. Tačiau ne tik. Antropologiniai tyrimai rodo, kad didžiausia atomininkų bendruomenės problema tapo tai, kad ji turėjo sunaikinti tai, ką buvo pati pastačiusi.
Ne veltui daugelyje meno kūrinių Visaginas vaizduojamas kaip tuščia erdvė, kurioje sustojo gyvenimas. Štai vieną ankstyviausių atominio meno pavyzdžių Lietuvoje – Kristinos Inčiūraitės video darbą „Laisvalaikis“ (2003) – sudaro ilgas, statiškas epizodas, rodantis tuščią Visagino kultūros namų sceną. Tai – nutrūkusios istorijos (vaidinimo) ir neaiškios ateities vaizdinys, kurio poveikį sustiprina garso takelis – ironiškai skambanti sovietinių laikų rusiška daina „Mes linkim laimės jums, laimės šiam pasauly dideliam“, kurią repetuoja vietinis jaunimo choras. Tuščių Visagino gatvių, aikščių, daugiabučių kiemų vaizdai dominuoja ir Igno Krunglevičiaus ir Siri Harr Steinvik video darbe „Ignalina mon amour“ (2007). Filme kalbinami architektai pasakoja istorijas apie specifinę urbanistinę Visagino struktūrą, lygina socialistinę ir kapitalistinę architektūrą, aptaria miestą it negyvą paminklą praeičiai. Apleistų, apgriuvusių arba tiesiog tuščių miesto vietų (net spalvingos vaikų žaidimų aikštelės tuščios) vaizdus fiksuoja britų menininkai Laurie Griffiths ir Jonty Tacon fotografijų serijoje „Babochka“ (2015). Aukšta fotografijų kokybė, ryškios spalvos ir centrinė kompozicija suteikia vaizdams monumentalumo ir egzotiškumo, būdingo vakarietiškam žvilgsniui į buvusius sovietinius „Rytus“.
Laurie Griffiths ir Jonty Tacon, iš fotografijų serijos „Babochka“ (2015)
Greta tuščių miestovaizdžių ne mažiau svarbus yra dažnai naudojamas drugelio motyvas. Drugelis – urbanistinė Visagino metafora, kadangi, pasak architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, miestas buvo suplanuotas drugelio formos, turintis centrinę ašį ir keturis sparnus[5]. Apstatyti buvo tik du apatiniai drugelio sparnai ir pradėtas trečias, likęs apstatymas nutrūko, kai po Černobylio nelaimės buvo sustabdyta trečiojo Ignalinos jėgainės reaktoriaus statyba. Minėta Griffiths ir Tacon fotografijų serija kaip tik pavadinta drugelio vardu („babochka“ rusų k. reiškia drugelį). Kitas pavyzdys – Olgos Černovaitės dokumentinis filmas „Drugelio miestas“ (2017). Filme rusakalbiai Visagino gyventojai dalinasi mintimis apie šiandieninę miesto tapatybę, vieni atskleisdami nostalgiją praeičiai ir prorusiškus jausmus, kiti akcentuodami liberalią, europietišką ateitį. Režisierė, pati kilusi iš Visagino, nesirenka palaikyti kurią nors vieną pusę, palikdama atviru klausimą, kaip šios prieštaringos ar net konfliktuojančios tapatybės formuoja miesto dabartį.
Tuščios scenos, tuščios žaidimų aikštelės ar drugelio be sparno vaizdines metaforas papildo ir kartais net nusveria vietos bendruomenės balsai. „Laisvalaikio“ herojės ekrane nepasirodo, bet dalijasi mintimis už kadro apie kasdienį gyvenimą tuštėjančiame mieste. „Ignalina mon amour“ veikėjai vis lygina šviesią praeitį su nykia dabartimi, tačiau pabrėžia tikį ateitimi. Neringa Rekašiūtė savo fotografijų serijoje „Atominė tapatybė“ (2018), kurią sudaro surežisuoti vietinių gyventojų portretai, siekia atskleisti etninę, religinę ir lingvistinę atominio miesto įvairovę kaip svarbią vertybę kuriant naują vietos identitetą. Pačių visaginiečių įgalinimui kuriant naujus miesto vaizdinius yra skirta kūrybinių dirbtuvių serija „Mapping Visaginas“, kurią nuo 2015 m. mieste organizuoja Europos humanitarinio universiteto Kritinio urbanizmo laboratorija[6]. Taigi, meninės ir kūrybinės iniciatyvos ne tik generuoja afektyvias atominio miesto metaforas, bet ir įgalina vietos bendruomenę, suteikdama jai balsą (o kartais ir sceną, kaip toliau aptariamame spektaklyje „Žalia pievelė“).
Neringa Rekašiūtė, iš fotografijų serijos „Atominė tapatybė“ (2018)
Antra svarbi tema su Ignalinos AE susijusiame mene yra specifinis branduolinės pramonės materialumas. Nuo kitų pramonės sričių branduolinę skiria tai, jog ji naudoja labai radioaktyvias medžiagas, kurių valdymas yra kol kas neišspręsta problema tiek galimos avarijos atveju, tiek atliekų tvarkymo srityje. Nepaisant to, kad Ignalinos jėgainė yra sustabdyta, o viešasis diskursas kol kas piešia tik banalų jos kaip bet kurios kitos standartinės industrijos demontavimo paveikslą, menininkai kaip tik domisi branduolinės erdvės, peizažų, infrastruktūros, sistemų ir objektų ypatumais.
Augustas Serapinas, instaliacija „Vygintas, Kirilas & Semionovas“ Venecijos bienalėje (2018)
Pavyzdžiui, Ignalinos AE ardomos infrastruktūros liekanos, kurių galima įsigyti reguliariai vykstančiuose viešuose aukcionuose, pasitelkiamos kaip meno kūrinių medžiaga. Italų menininkė Rossella Biscotti iš aukcione įsigytų kabelių sukurtą instaliaciją ironiškai pavadino „Title One: The Tasks of the Community“ (2012), taip už ES lėšas demontuojamą elektrinę susiedama su svarbiu Europos branduolinės politikos dokumentu „Treaty Establishing the European Atomic Energy Community (Euratom)“ (1957), kuris kaip tik propaguoja atominę energetiką. Augusto Serapino instaliacija „Vygintas, Kirilas & Semionovas“ (2018) taip pat sukurta iš aukcione įsigytų elektrinės pastatų sienų likučių. Menininko pakviesti trys vaikai (jų vardai minimi kūrinio pavadinime) sudėliojo abstrakčios formos skulptūrą. Ardomos elektrinės likučiai tapo medžiaga savotiškam paminklui, kurį sukūrė buvusių elektrinės darbuotojų vaikai – atstovai kartos, kuri turės tvarkytis su post-industrine branduoline ateitimi. Tarsi tolimos ateities archeologo akimis į branduolinės industrijos infrastruktūrą žvelgiama Emilijos Škarnulytės dokumentiniame filme „Energy Island“ (2017). Filmas neturi nei naratyvo, nei veikėjų ir yra sukurtas kaip meditatyvi kelionė per industrinius paviršius ir peizažus, pradedant ardoma Ignalinos elektrine ir baigiant suskystintų gamtinių dujų laivu-saugykla „Independence“, kuris nuo 2014 metų Lietuvoje yra energetinė alternatyva Rusijos koncernui „Gazprom“. Menininkė tyrinėja patį pramoninių sistemų ir užterštų erdvių materialumą kaip žmogaus veiklos pėdsakus, kurie ilgainiui taps planetos geologinės struktūros dalimi.
Kadras iš Emilijos Škarnulytės dokumentinio filmo „Energy Island“ (2017)
Nerimas dėl branduolinėje pramonėje naudojamų medžiagų pavojingo radioaktyvumo ir ilgaamžiškumo mene pasireiškia apokaliptiniais vaizdiniais. Industrinių griuvėsių estetika būdinga fotografams, mėgstantiems fiksuoti Ignalinos AE interjerus, apylinkes ir keletą apleistų pastatų Visagine (tokių vaizdų galima rasti jau minėtoje „Babochka“ serijoje[7] arba britų menininkų Jonathan Lovekin ir David Grandorge fotografijų serijoje „Ground“, 2015-2016). Įdomiai apokaliptinė vaizduotė suveikia Lietuvos Nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Žalia pievelė“ (2017, rež. Jonas Tertelis ir Kristina Werner). Pagal dokumentinio teatro principus sukurtame spektaklyje vaidino dešimt esamų ir buvusių Ignalinos AE darbuotojų ir Visagino gyventojų pagal savo pačių papasakotas istorijas: gyvenimą atominiame mieste, darbą, svajones ir baimes jėgainės uždarymo ir miesto kaitos akivaizdoje. Spektaklio pavadinimą sudaranti metafora reiškia grįžimą į nekaltą pradžią, kai į de-industrializuotą vietovę grįžta natūrali gamta. Tačiau jau spektaklio prologe veikėjai ima kalbėti apie „rudą lauką“, reiškiantį tokias post-industrines vietas, kuriose pavojingos medžiagos ir toliau teršia dirvą. Nors spektaklio veikėjai dalijasi gana kasdienėmis ir dažnai nostalgiškomis istorijomis apie elektrinę kaip savo arba tėvų darbovietę, apie Visagino miesto statymą ir gyvenimą jame, tačiau jų vartojamos metaforos – grėsmingos ir baugios. Elektrinė prilyginama mitinio ugnimi spjaudančio žvėries – drakono – griaučiams, o vietovės ateitis siejama su radioaktyvių atliekų „kapinynais“. Vienas spektaklio veikėjų, Aleksandras, klausia: „Kas bus su miestu? Roma tai miestas ant septynių kalvų, o Visaginas – ant trijų kapinynų?“. Spektaklio kontekste kapinės nereiškia amžino poilsio vietos, tai veikiau laikinas radioaktyvių atliekų prieglobstis, galintis turėti nenumatytų pasekmių. Kapinynas šiuo atveju simbolizuoja ne žmogaus darbų pabaigą, o baugų žmogaus negebėjimą kontroliuoti savo veiklos padarinių.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“ (2017, rež. Jonas Tertelis ir Kristina Werner). Fotografijos autorius D. Matvejev
Kai kurie atominio meno kūriniai tiesiogiai bando įsivaizduoti post-industrinę branduolinę ateitį. Britų menininkų Jon Thomson ir Alison Craighead sukurta instaliacija „Temporary Index: Ignalina“ (2020) sekundėmis skaičiuoja milijoną metų nuo antrojo reaktoriaus uždarymo Ignalinos jėgainėje. Tiek laiko turės praeiti, kol elektros energijos gamybai naudoto branduolinio kuro atliekos radiotoksiškumu prilygs natūraliems gamtos ištekliams ir nebekels pavojaus. Ateities įsivaizdavimo ribas iliustruoja ir amerikiečių menininkės Lisi Raskin sukurta fiktyvi nekilnojamojo turto agentūra „Ignalina Heights“ (2003/2020), reklamuojanti ateities namus buvusios Ignalinos AE vietovėje. Agentūros plakatą sudaro nuotrauka, vaizduojanti branduolinius reaktorius aušinusio ežero vandenis. Reklaminis užrašas „Jūs nusipelnėte daugiau nei pusamžio“ iš tiesų kalba apie pusėjimo trukmę, kuri reiškia radionuklidų, esančių pavojingose radioaktyviose atliekose, šalutiniame branduolinės pramonės produkte, skilimo laikotarpį, kuris gali trukti tūkstančius metų – ilgiau, nei žmonijos istorija.
Lisi Raskin, plakatas „Ignalina Heights“ (2003/2020)
Žvelgiant į visą eilę meno kūrinių ir kūrybinių projektų, kuriuos įkvėpė kadaise klestėjęs atominis miestas ir šiandien išmontuojama branduolinė jėgainė, atrodo, kad mene atomiškumas pasirodo kaip nevienareikšmė, ginčytina kategorija, pasižyminti ir išskirtinumu, ir banalumu. Menininkai ir tyrėjai atkreipia dėmesį į banalią, kasdienę branduolinės pramonės pusę, ar tai būtų joje dirbančių žmonių gyvenimai, ar gyvenamoji aplinka, ar materiali infrastruktūra. Menas parodo tai, kas paprastai nematoma – socialinius, urbanistinius ir materialius branduolinės pramonės aspektus, atskleidžia dvilypę branduolinių technologijų prigimtį, taip mesdamas iššūkį dominuojantiems atomiškumo vaizdiniams, pirmiausia siejamiems su technologija ir politika.
Ignalinos AE inspiruotuose kūriniuose, sukurtuose įvairiais tikslais ir skirtingomis aplinkybėmis, galima aptikti visko – nuo herojiškų pasakojimų apie miesto ir jėgainės statybas, nostalgijos atominiam gyvenimo būdui, gedėjimo dėl žlugusios atominės modernybės utopijos iki apokaliptinių post-atominių vietovių vaizdinių ir baimės bei nerimo dėl post-industrinės branduolinės ateities. Atrodo, kad šiuose kūriniuose dominuoja socialinės ir kultūrinės branduolinės pramonės istorijos tema, o menininkai yra ne mažiau jautrūs atominio miesto ir atomininkų likimams nei aplinkosauginiams rūpesčiams dėl pavojingų ilgaamžių atliekų. Gali būti, kad branduolinės pramonės pabaigos tema leidžia apmąstyti apskritai pramonės žlugimą po 1990 metų, kuris yra beveik nesulaukęs meninių ir kultūrinių reprezentacijų ir neturi vietos šiuolaikinės Lietuvos atminties kultūroje[8]. Įdomu pastebėti, kad atominės tematikos projektai beveik netyrinėja branduolinės pramonės istorijos per sovietinio kolonializmo ar anti-branduolinio judėjimo prizmę, nors XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje anti-branduoliniai protestai sudarė svarbią Sąjūdžio ir kovų už nepriklausomybę dalį.
Meno kūriniai yra svarbi priemonė kuriant viešuosius atomiškumo vaizdinius, jie gali atkreipti visuomenės dėmesį ir kelti jos sąmoningumą šios, iš pirmo žvilgsnio nišinės srities atžvilgiu. Tai, kas vienija šiame tekste aptartus labai skirtingus projektus, yra idėja, kad branduolinės technologijos ir pramonė yra svarbi mūsų istorijos ir tapatybės dalis, kaip vaisius modernybės, kuri vienaip ar kitaip nulėmė mūsų gyvenimo būdą ir tai, kaip suprantame save ir pasaulį. Branduolinės industrijos, pasižyminčios ir kuriamąja, ir griaunamąja galia, suformavo XX amžių, todėl svarbu išsaugoti materialius ir nematerialius atominės praeities liudijimus ateitiems kartoms[9]. Galima sakyti, kad čia paminėti nebeveikiančios atominės elektrinės įkvėpti kūriniai jau atlieka atominės kultūros paveldo darbą.
[1] Hecht, Gabrielle. 2012. Being Nuclear: Africans and the Global Uranium Trade. Cambridge, MA: The MIT Press.
[2] Sastre-Juan, Jaume, and Jaume Valentines- Álvarez. 2019. “Fun and Fear: The Banalization of Nuclear Technologies through Display.” Centaurus, no. 61: 2–13. doi: 10.1111/1600-0498.12223
[3] Apie Ignalinos AE reprezentacijas Lietuvos medijose žr. Mažeikienė, Natalija, Judita Kasperiūnienė and Ilona Tandzegolskienė. 2019. “Nuclear Media Discourses after the Closure of the Ignalina Nuclear Power Plant: Is the Game Over?” Central European Journal of Communication 12 (3): 335–360. doi: 10.19195/1899-5101.12.3(24).4
[4] Plačiau žr. Wendland, Anna Veronika. 2015. “Inventing the atomograd: Nuclear Urbanism as a Way of Life in Eastern Europe Before and After Chernobyl.” In The Impact of Disaster: Social and Cultural Approaches to Fukushima and Chernobyl, edited by Thomas Bohn, Thomas Feldhoff Lisette Gebhardt and Arndt Graf, 261–287. Berlin: EB Publishers.
[5] Cinis, Andis, Marija Drėmaitė and Mart Kalm. 2008. “Perfect Representations of Soviet Planned Space.” Scandinavian Journal of History 33 (3): 226–246. doi: 10.1080/03468750802079409
[6] Plačiau žr. Ackermann, Felix, Benjamin Cope, and Siarhei Liubimau, eds. 2016. Mapping Visaginas. Sources of Urbanity in a Former Mono-functional Town. Vilnius: Vilnius Academy of Arts Press.
[7] Plačiau žr. https://www.griffithstacon.com/babochka-a-european-power-struggle
[8] Skirtingai nei Lenkijoje, kur industrija suvaidino svarbų vaidmenį išsivadavimo nuo komunizmo judėjime ir yra svarbi nacionalinės atminties dalis, Lietuvoje pramonė laikoma „svetimu“ sovietiniu palikimu, todėl netinka nacionaliniam atminties diskursui.
[9] Plačiau žr. Rindzevičiūtė, Eglė, ed. 2019. Nuclear Cultural Heritage: Position Statement. Kingston upon Thames: Kingston University. https://nuclearculturalheritage.wordpress.com/nuclear-cultural-heritage-position-paper-2019/
