Author Archives: Eglė Rindzevičiūtė

Straipsnio autorius:
Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų mokslų daktarė ir sociologijos dėstytoja Kingstono universitete, Londone. 2008 metais Linköping University Press išleido Eglės knygą „Sovietinės kultūros politikos konstravimas: kibernetika ir valdžia Lietuvoje po Antrojo Pasaulinio Karo“ („Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“.

Keistos fosilijos

Modernaus mokslo susidomėjimą genealogija – kilmės šaknimis ir vystymosi keliais –sąlygoja evoliucinis požiūris į gamtos ir žmonijos istorijos logiką. Genami didžiojo XIX a. troškimo atskleisti gamtos paslaptis, tikėdami pasaulietine žmogaus kilme, didieji tyrinėtojai ėmėsi sudėtingos užduoties lokalizuoti pačius skirtingiausius visatos elementus – akmenis, augalus, gyvūnus ir etnines grupes – konkrečioje vietoje ir laike. Tiksli lokalizacija erdvėje ir laike tapo svarbiu principu ne tik mokslinėje metodologijoje, bet visuomenėje. Modernėjant visuomenėms, gebėjimas identifikuoti savo kilmę tapo politiškai vertingas. Nacionalizmo ir sparčiai besiplečiančio kolonializmo amžiuje teisė į nuosavybę ir asmeninę laisvę pasidarė neatskiriama nuo geografiškai lokalizuotos kilmės. Bešaknės alternatyvos buvo niūrios. Kaip knygoje „Praeitys už atminties ribų“ parodė britų sociologas Tony Bennett, idėja, kad egzistuoja terra nullius būsena – kai manoma, jog bendruomenės ar individai nėra geologiškai pririšti prie konkrečios teritorijos – įgalino britų kolonialistus legalizuoti Australijos užgrobimą, atimant aborigenų bendruomenių teises į jų teritoriją.[1] Kolonializmo ir nacionalizmo akivaizdoje tapo aišku: bešaknė egzistencija yra kelias į pražūtį.

Siekdamos išvengti tokios pražūties, moderniosios Europos tautos pasitelkė mokslą sutvirtinti savo tapatybę ir egzistencijos teisėtumą: nacionalizmas buvo plėtojamas ir moksliniu pagrindu. Ne vien politikai manipuliavo mokslu, bet ir daugelis mokslininkų rėmė nacionalistines pastangas pagrįsti valstybių politines tapatybes ir teritorinį teisėtumą. Tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai. Modernaus mokslo pasaulėvaizdis nuo Niutoniško, mechaniško supratimo krypo link efemeriškos, nereguliarios ir kintančios tikrovės sampratos. XIX a. susiformavo naujas moksliškumo standartas, pagal kurį takios, kintančios tikrovės paaiškinimai negali būti laikomi moksliškais, jeigu jie ignoruoja reiškinius formavusių įvykių eigą. Kitaip tariant, neužtenka sužinoti pradinio išeities taško. Svarbu suvokti visą evoliucijos eigą ir jos etapus. Šios koncepcijos variklis buvo Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimas“ (1859 m.). Darvinas ne tik nustatė natūralios atrankos principą kaip biologinės istorijos variklį, bet ir parodė, kad šis atrankos principas gali turėti skirtingą poveikį, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių. Be to, Darvinas teigė, kad visos žmonių etninės grupės yra glaudžiai susijusios tarpusavyje bei kitomis, ne humanoidinėmis rūšimis. Grupių skirtumai yra jų individualaus istorinio kelio į dabartį produktas. Įdomus pastebėjimas, kad forma ir funkcija dažnai apgaulingos. Skirtingos išvaizdos rūšys gali turėti bendrą kilmę, o panašius funkcinius atributus gali nulemti skirtingi evoliucijos takai. Darvinas pasiūlė radikalų gamtos istorizavimą, kur Biblijos dieviškosios kūrybos betarpišką ir staigų steigiamajį veiksmą (šaknys) pakeitė evoliucinė, medijuota istorija (keliai). Evoliucinis kelias į dabartį vis dar buvo pasakojamas kaip istorija apie šaknis, tačiau šioje istorijos scenoje vykstančios dramos ir aktorių prigimtis galėjo keistis, o žiūrovams šią kaitos esmę suvokti padėjo mokslininkai.

Ši mokslinė evoliucinės sekuliarizacijos epistemologija tapo reikšmingu socialinės tapatybės kūrimo resursu. Pasitelkus Darvino teoriją žmonės, akmenys, augalai ir gyvūnai įgijo ilgas biografijas, kuriose socialiniai, biologiniai ir geologiniai aspektai buvo įtraukiami į etninių ar „rasinių“ trajektorijų sąvoką. XIX a. archeologai ir etnografai tyrė tautų kultūros istorijas pasitelkdami įvairias gamtos formas, akmenis, augalus ir gyvūnus kaip liudininkus ir įrodymus. Archeologinės ir etnografinės vizijos savo paieškų prožektorius kreipė į vis tolesnę praeitį. Buvo mobilizuoti ne tik gyvi padarai, pvz., „nacionaliniai“ augalai ir gyvūnai, bet ir išnykusių rūšių fosilijos. Niekas nebuvo per sena, niekas nebuvo per daug mirę: fosilijos buvo įdarbintos naujam politiniam subjektyvumui kurti. Šioje esė aptarsiu vieno politiškai įtakingo fosilijos tipo – mamuto – vaidmenį Europos ir Baltijos jūros civilizacijos ištakų apmąstyme. Šio gyvūno fosilijos pažymėjo ryšį tarp Holoceno, žmonijos istorijos arenos, ir Pleistoceno, taip pat tarp Šiaurės Europos ir Viduržemio jūros.[2]

Šaltiniai byloja, kad nuo senų laikų Europos civilizacija žavėjosi fosilijomis, ypač mamutais. Jų relikvijos buvo įaustos į senovinį folklorą. Pavyzdžiui, senovės graikai manė, kad dramblių kaulų radiniai yra mitinių ciklopų reliktai.[3] Viduramžiais mamuto fosilijos buvo laikomos dieviškais ženklais.[4] Ypatingas mamutų fosilijų statusas nestebino: milžiniškų fosilijų radiniai Vakarų Europos teritorijose buvo retenybė. Fosilijų radiniai Vakarų Europoje tapo dažnesni moderniaisiais laikais, ypač po Antrojo pasaulinio karo (nes pokario pastatams ir infrastruktūrai reikėjo vis gilesnių pamatų). Įrodymų apie priešistorinius gyvūnus rasta Prancūzijos Rufinjako ir Lasko urvų piešiniuose, taip pat archeologinių kasinėjimų metu. Tačiau didžioji dalis gigantiškų fosilijų randama Rytų Europoje. Šie radiniai, kaip matysime, taps svarbiomis jungtimis tarp Rytų ir Vakarų, kai ledynmečio archeologija taps Šaltojo karo konkurencijos ir diplomatijos arena.[5]

Rufinjako urvo piešinys (Wikimedia nuotrauka)

Tačiau grįžkime į XIX a., nacionalizmo amžių, kai keistos, retos ir brangios Šiaurės Rytų, Vakarų ir Pietų Europos fosilijos tapo politiniais aktantais, tarpininkais tarp praeities ir ateities. Mamuto reliktai ir atvaizdai, įausti į mitus ir padavimus, naudoti kaip istorinio lokališkumo įrodymas ir galams dabartinėje Prancūzijos teritorijoje, ir Sibiro tautoms, ir tariamiems baltams.[6] Kolonizatoriai naudojo fosilijas siekdami sustiprinti savo didybės įvaizdį; kolonizuotos tautos naudojo fosilijas siekdamos nustatyti ir apginti gilią etninę praeitį bei savastį, pareikšti savo teisę į teritoriją ir kovoti su kolonizacija.

Tačiau senovės graikams keistos buvo ne fosilijos: jas jie laikė akivaizdžiu savo mitų ir legendų įrodymu. Keista buvo Šiaurė, atvykusi barbarų pavidalu. Kaip rašė George Simmel savo esė apie keistus nepažįstamuosius (strangers), barbaro įvaizdis, nors ir neabejotinai žmogiškas, senovės Graikijoje buvo siejamas su svetimojo žmogaus samprata. Skirtingai nuo mitinių ciklopų, kurie buvo integrali graikų sociumo dalis, šiauriečiams barbarams nebuvo prieinamas joks prasmingas socialinis ryšys su viduržemio jūros civilizacija. Jie buvo prašaliečiai. Simmelis keisto nepažįstamojo prasmę apibrėžia kaip tai, kas „ateina šiandien, bet lieka rytoj“.[7] Barbariškame šiuolaikinės Šiaurės pasaulyje mamuto fosilijos gali atrodyti svetimos ir tikrai keistos: mamutų reliktai yra atkeliavę iš itin tolimos praeities ir likę tarp mūsų neapibrėžtai ateičiai. Šios keistos fosilijos tapo dabarties šaknų ir kelių į nacionalinius ateities planus dalimi. Keistosios fosilijos absorbuoja naujus mitus ir emocijas. Keistosios fosilijos tokios tylios, susitraukusios, išdūlėjusios nuo laiko, ir tuo pačiu įkūnijančios praeities ir ateities sąjungą.

Pasak suomių istoriko Peter Stadius, žvelgiant iš Viduržemio jūros perspektyvos, tokiuose tekstuose kaip Tacito „Germania“ (98 m.) Šiaurė buvo apibūdinama kaip „necivilizuotas“, „pasitikintis savimi“ ir „pavojingas“ regionas. Iš tiesų kai kurie šios priešiško šiaurietiško nepažįstamojo vizijos aspektai kultūriškai sutapatinti su „barbariškumu“, civilizuotumo trūkumo fosilijomis (smurtas, girtuokliavimas ir estetinio supratimo stoka). Tačiau ilgainiui Šiaurė pasidalijo į turtingas protestantiškas Šiaurės Europos šalis bei katalikišką ir stačiatikių Rytų Europą. Kai kurie stereotipiniai „šiaurietiški“ atributai – darbštumas, turtas ir visuomeninė dvasia –mitologizuoti kaip „civilizuoti“.[8] Šios skirtingos religinės, ekonominės ir politinės sistemos kristalizavosi į imperinius pasaulius su centrais Baltijos ir Viduržemio jūros regionuose, kaip rodo novatoriški Kirkby ir Braudel tyrimai.[9]

Baltijos pasaulis driekėsi toliau nei teritorinės trijų Baltijos jūros valstybių ribos. Baltijos regionas iki XIX ir XX a. laikytas Šiaurės Europos dalimi, o paties „Baltijos“ termino istorija yra labai sudėtinga.[10] „Mare Balticum“ pavadinimas atsirado XII a., o „der baltische landerstaat“ buvo vadinama Livonijos Baltijos Vokietijos teritorija. Terminas „baltai“, susijęs su etnopolitine grupe, atsirado dėl to, kad vokiečių kalbininkai XIX a. pabaigoje identifikavo baltų-slavų kalbų šeimą ir vykdė archeologinius tyrimus, kuriuose panaudojo šį terminą siekdami atrasti „senuosius baltus“. Šios kalbinės, archeologinės ir geologinės šaknys buvo chronologiškai ir erdviškai supintos į „Baltijos valstybių“ sampratą – epistemologinę asemblėją, kuri sudarė pagrindą pasipriešinti pavojingajam terra nullius statusui. Baltijos tautos ir valstybės buvo lokalizuotos kaip giliai įsišaknijusios geokultūrinės bendruomenės, kurių praeitis ir genealogija galėjo būti įrodomos pasitelkus fosilijas. Geologiniai sluoksniai buvo kultūriniai ir politiniai teritorinės nuosavybės liudininkai, pasitelkti tiesti kelią į ateitį. Tokios geokultūrinės evoliucinės strategijos pavyzdys yra gintaras. Gintaras, randamas Lietuvoje, vadinamas „Lietuvos auksu“, žyminčiu Lietuvos nacionalinį savitumą.[11] Ne tik gintaras, bet ir fosilijos buvo naudojamos siekiant sutvirtinti Baltijos šalių, kaip įsišaknijusių bendruomenių, sampratą bei užkirsti kelią imperinei kolonizacijai. Šiame kontekste nesunku suprasti lietuvių etnografo ir archeologo Eduardo Volterio, 1922 m. rašiusio apie „Lietuvos mamutų“ radinius, entuziazmą: kuklūs iškastiniai kaulai jam buvo langas į giliąją „Lietuvos praeitį“.[12] Dvidešimtojo amžiaus ketvirtajame ir šeštajame dešimtmečiais Lietuvoje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose atrasti mamuto iltis ir dantys, radioaktyviojo anglies izotopo būdu datuoti paskutiniojo (Weichselian) ledynmečio viduriui. Panašios iškasenos rastos ir Latvijoje. Atrodo, kad „estų“ mamutai buvo bene vėlyviausi rezidentai regione, išgyvenę iki pat perėjimo iš Pleistoceno į Holoceną.[13]

Tačiau būtų klaidinga susižavėjimą mamuto fosilijomis priskirti tik etnografinei vaizduotei. Geras pavyzdys – Baltijos mitologija ir literatūra, kurioms ne svetimi milžinai ir fosilijos. Su milžinu kovojo garsi latvių mitinė figūra Lāčplēsis (epas parašytas 1872–1887 m.) ir estų didvyris Kalevipoegu (epas išleistas 1853 m.). Vėliau mamutas pasitelktas reaguojant į modernybės disfunkcijas, ypač absurdišką sovietinę biurokratiją ir žalingus mega-industrializacijos projektus. Pavyzdžiui, populiarioje lietuvių rašytojo Kazio Sajos dramoje „Mamutų medžioklė“ (1968 m.) kritikuojamas sovietinio subjekto fosiliškas pasyvumas ir paklusnumas. Lietuvių poetas Sigitas Geda pristatė mamuto, kaip sovietinėje miesto visuomenėje susiformavusio keisto svetimšalio, figūrą leidinyje „Mamutų tėvynė“ (1985 m.). Nors knyga buvo smarkiai cenzūruota, Geda naudojo mitologinius fosilijų tropus sovietinės modernizacijos riboms tyrinėti. Elektros linijų tinklai ir asfaltuoti keliai negalėjo nuslopinti archajiškos mamuto dvasios ar ištrinti gilių šaknų. [14]

Vaizdas iš parodos „Vilniaus mamuto pėdsakais“ VU Geologijos muziejuje. Muziejaus nuotr.

Mamutas keistojo nepažįstamojo, fosilijos reikšmę įgavo Šaltojo karo modernybės eroje, kurioje didžiosios technologinės sistemos perkėlė žmonijos civilizaciją į naują galios ir materialumo lygį. Nacionaliniai ir tarptautiniai elektros tinklai, branduolinė energija ir branduoliniai ginklai, asfaltuotų greitkelių tinklai ir betoninės užtvankos, įkalinusios laukines upes gali būti vertinami kaip būsimos dvidešimto amžiaus fosilijos. Nenuostabu, kad būtent šaltojo karo metu mamuto fosilijos, kaip teigia etnografas Dmitrijus Arzyutovas, ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį kaip susitikimų platforma, peržengianti geležinę uždangą. Keistosios fosilijos tapo faktoriumi, skatinančiu susitikimus tarp mokslo tyrėjų, etninių bendruomenių atokiose Rusijos dalyse ir valstybinio socializmo valdomų Rytų ir liberalių kapitalistinių Vakarų. Mokslininkų rašomos milžino mamuto ir žmonijos, didžiausios Žemės geogalios, istorijos mažino atotrūkį tarp šaltojo karo nepažįstamųjų, apeliavo į universalumą, o ne lokalizuotą išskirtinumą. XX a. antroje pusėje keistosios fosilijos tarpo universalizuojančio pokalbio dalimi.[15] Bendros žmonijos šaknys, išryškėjusios fosilijų geologinėse liekanose, liudijo apie bendrą evoliucinį kelią, geochemines trajektorijas kurios charakterizavo visuomenes abiejose šaltojo karo pusėse, karo, kuris per technomokslą transformavo Žemę ir jos klimatą. Žinoma, tai nebuvo nauja: idėją, kad žmones veikia jų gamtinė aplinka, iškėlė Aristotelis. XVIII ir XIX a. gamtinės aplinkos poveikis visuomenei plėtotas Monteskjė ir Gėtė filosofijose, siejančiose klimatą ir civilizacijas.[16] Buvo manoma, kad gamtinė aplinka nulemia meno ir kultūros formas: taip istorikas Hippolyte Taine susiejo meninius stilius su vietos klimato sąlygomis, iškalbingai apibūdindamas senovės graikų kultūrą kaip sąlygotą žydrų platybių ir apelsinų, krintančių nuo šakų tiesiai į skaidrias Viduržemio jūros bangas. XIX a. pabaigoje tapo aišku, kad klimatas nėra lokalizuotas geografinėse zonose, tai – globalus, planetinis fenomenas. Gamtinės aplinkos kaita buvo suvokiama kaip chaotiška, negailestinga ir destruktyvi. Žmogui gamta buvo ne tik resursas, bet ir pavojaus šaltinis. Darwino ir kitų gamtos tyrėjų dėka žmonija pradėjo įgyti naujos rūšies biografiją – kaip globali rūšis, kuri vystėsi kartu su Žeme. Tarp žymiausių autorių, plėtojusių šį teiginį, yra Alexandero von Humboldto (XIX a.) ekologinės sistemos idėja, Vladimiro Vernadskio (XIX–XX a.) ir Nikitos Moisejevo (1970–2000 m.) noosferos ir žemės bei žmogaus ko-evoliucijos idėja, taip pat Paul Crutzen (XXI a.) antropoceno konceptas.

Į kokią ateitį ves ši fosilijų ir evoliucijos trajektorija? Ar galime manyti, kad žmonija yra būsimoji keistoji fosilija? Mamutas yra svetimas būtent dėl to, kad jis tėra fosilija, rūšis, neišgyvenusi perėjimo iš Pleistoceno į Holoceną. Ar žmonija išgyvens perėjimą į Antropoceną? Kokias šaknis ateities gyventojai ras mūsų reliktuose? Visuomenė yra panaši į mamutus, migravusius ir palikusius pėdsakus Viduržemio, Baltijos ir Arkties jūrų teritorijose. Mes, XX a. „pre-fosilijos“, šią erdvę padengėme elektros tinklais, keliais ir teršalais. Pakeitėme milžinų ir didvyrių folkloro mitologijas XX a. megastruktūrų ir herojų išradėjų mitologijomis. Mūsų vėlyvosios, antropoceninės modernybės šaknys yra laboratorijose, o istorija rodoma karo, mokslo ir technikos muziejuose. Vis auganti Europos infrastruktūra yra ir techno-gamtinė aplinka, ir žinutė ateičiai: Europos ekonominės bendrijos (EEB) projektas sukūrė naują materialinę ir socialinę tikrovę, siekdamas susieti nacionalizmo suskaldytas ir karo traumos padalintas pokario bendruomenes. Infrastruktūra buvo solidarumo išraiška. Ją kuriant, išryškėjo nauji aljansai, galios asimetrijos ir nauji pažeidžiamumo tipai. Europos sistemų kūrėjai, kaip parodė Per Högselius ir kiti, pasitelkę infrastruktūrą, siekė integruoti Vakarus su Rytais ir Šiaurę su Pietumis.[17] Naujoji, suvienyta Europa buvo formuojama elektros srovės tiekimo linijomis ir aplinkos tyrimų tinklais. Nuo XX a. vidurio vyksta visuotinis žemės, oro ir vandenų surašymas, siekiant suvaldyti augančią tarpvalstybinę taršą: rūgštinius lietus, į vandens telkinius išleidžiamus teršalus ir radioaktyvias dulkes.[18] Šios teršiančios ir taršą ribojančios infrastruktūros kaip ir mamuto fosilijos niekada nepasirodo visu ūgiu: jos atsiskleidžia stebėtojui tik dalimis, pasirodydamos, kai tam tikri komponentai sudrumsčia kasdienybę.

Žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, nėra visiškai aišku, ką turėtume daryti su karinio-pramoninio komplekso paveldu (šaknimis) ir trajektorija (keliais). Aišku viena: paliekame keistą iškaseną ateičiai. Kaip pavyzdys galėtų būti žmogaus sukurti radioaktyvūs izotopai, kurie išliks aktyvūs dešimtis tūkstančių metų. Radioaktyvios fosilijos bus mūsų branduolinių jūrinių civilizacijų ženklai, randami Baltojoje, Baltijos ir Viduržemio jūrose.[19] Pagal Kirkby ir Braudel, jūra padėjo vienytis ir integruotis, atverti kranto bendruomenes pasauliniams tyrinėjimams ir mainams. Tačiau radioaktyvių atliekų dislokacijos kontekste Viduržemio ir Baltijos pasauliai išryškėja kaip apribotos erdvės, suskaldytos kolonizacijos, ar tai būtų sovietinė kolonizacija Šiaurės Rytų Europoje, ar Vakarų Europos kolonizacija Šiaurės Afrikoje.

Ši paradoksali politinės fragmentacijos ir integracijos, trumparegiškumo ir ilgalaikių pasekmių situacija būdinga atomiškumui. Pasak Gregoire Mallard, „branduolinis neskaidrumas pasireiškia, kai tiesa atskleidžiama tik dalinai“. Minėtas neskaidrumas kyla iš „sunkumų klasifikuojant“, kas priklauso karinei, o kas vadinamajai taikiai branduolinei energijai. Neskaidrumas, dalinė tiesa apsaugo institucijas nuo atsakomybės prisiėmimo. Jis taip pat pasitelkiamas nuraminti visuomenę, įtikinant kad atominis kompleksas yra saugus ir kontroliuojamas.[20] Atominis kompleksas yra it mamutas, fosilija – keistasis nepažįstamasis, kuris tikrai niekur nesiruošia išeiti, su kuriuo galima susipažinti tik fragmentiškai ir netiesiogiai, pasitelkus ekspertus bei techniką. Branduolinis neskaidrumas taip pat maskuoja kolonijinį paveldą ir ateities kolonizacijos trajektorijas. Kaip parodė Mallard, Europos branduolinės agentūros Euratom įsteigimas (1957 m.) buvo Vakarų Europos atominio federalizmo dalis. Šis procesas įgalino prancūzų vyriausybę, remiant Italijai ir Vakarų Vokietijai, pradėti branduolinių ginklų testavimo programą Afrikoje.[21] Sovietų Sąjungos Šaltojo karo atominės imperijos šešėlyje buvusią Šiaurės Europą drebino atominis testavimas Naujosios žemės salyne. 1960 metais prancūzai išbandė pirmąją atominę bombą Alžyre ir tęsė bandymų programą po Alžyro nepriklausomybės paskelbimo, iki 1966 metų.

Šeštajame dešimtmetyje Šaltojo karo jūrų civilizacijos pradėjo protestuoti prieš branduolinius barbarus. Viduržemio jūros regione kilo antibranduoliniai protestai, daugiausia nukreipti prieš branduolinius bandymus ir ginklus, saugomus Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Turkijoje.[22] Aštuntajame dešimtmetyje ispanai, prancūzai ir italai protestavo prieš atominių elektrinių statybą.[23] Devintajame dešimtmetyje kilęs lietuvių protestas prieš trečiojo Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus statybą žymėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir desovietizacijos pradžią. Černobylio radioaktyvūs debesys užteršė ir Baltijos, ir Viduržemio jūras, nors nelaimės metu Prancūzijos elektros energijos korporacija EDF teigė, kad Prancūzijos teritorijos užterštumas branduolinių bandymų laikotarpiu septintajame dešimtmetyje buvo didesnis.[24] Tačiau radionuklidai toliau sklido iš Juodosios jūros, kuri nukentėjo labiausiai, į Viduržemio jūrą per Bosforo sąsiaurį.[25] Šiuo metu Europos branduolinė ateitis tebėra neaiški. Visiškai neabejotina, kad „branduolinis renesansas“ mažai tikėtinas: Europos visuomenė atsisako gyventi su papildoma branduoline rizika, kurią keltų naujos atominės elektrinės. Bendruomenės atsisako savo teritorijoje priimti branduolinių atliekų saugojimo aikšteles. Radioaktyvios branduolinės fosilijos yra nepageidaujami svetimieji, atvykę nekviesti į atokius regionus ir pasiliekantys amžinybei.

Ką turėtume daryti su šiuo Europos anglies, akmens anglių, plieno ir branduoliniu mamutu? Ar jis bus įdarbintas tarnauti nacionalistiniams ir populistiniams tikslams, siekiant sukurti naują mitologiją? Ar mes jį įamžinsime kaip pamoką ateičiai? Kaip išsaugosime ir eksponuosime mūsų karbo-kuro civilizaciją aprūpinusias infrastruktūras? Jeigu karo industrinės pramonės paveldas yra autentiškiausias XX a. Europos reliktas, ar turėtume pripažinti ir priimti nedailias, nepatrauklias, gremėzdiškas būsimas fosilijas, industrines pramonės architektūrą ir peizažus? Galbūt industrinės fosilijos galėtų būti su-keistintos, atitrauktos nuo jų originalaus konteksto kaip senieji mamutai, idant taptų susitikimų platformomis, nuo kurių galėtume formuoti ne-karbo, ne-eurocentristinę ateitį? Galbūt mums gali padėti keistosios fosilijos figūra, skatinanti suvokti takų laikinumą, evoliucinius ir besikeičiančius gyvenimo aspektus, kad taptume, kaip rašė Julia Kristeva, keistais ir sau, ir kitiems.

Vilniaus savivaldybė, „Paskui mamutą“ (2019)

[1] Tony Bennett, Pasts Beyond Memory: Evolution, Museums, Colonialism (London: Routledge, 2004).

[2] Dmitry Arzyutov, „Environmental Encounters: Woolly Mammoth, Indigenous Communities and Metropolitan Scientists in the Soviet Arctic“, Polar Record 55 (2019), 142–153; Nikos Poulakakis et al, „Ancient DNA forces reconsideration of evolutionary history of Mediterranean pygmy elephantids“, Biol Lett. 2, 3 (2006): 451–454.

[3] Adrienne Mayor, The First Fossil Hunters: Dinosaurs, Mammoths, and Myth in Greek and Roman Times (Princeton: Princeton University Press, 2000), 7.

[4] Claudine Cohen, The Fate of the Mammoth: Fossils, Myth, and History (Chicago: The University of Chicago Press, 2002), 24–26.

[5] Cohen, The Fate of the Mammoth, 7.

[6] Cohen, The Fate of the Mammoth, 9, 10.

[7] Georg Simmel, „The Stranger“, in Kurt Wolff (Trans.) The Sociology of Georg

Simmel. New York: Free Press, 1950, pp. 402–408.

[8] Peter Stadius, Southern Perspectives on the North: Legends, Stereotypes, Images and Models, Working papers of The Baltic Sea Area Studies: Northern Dimension of Europe, Vol. 3 (2001).

[9] Andrejs Plakans, Review of David Kirby, The Baltic World, 1772–1993 (New York: Longman, 1995), American Historical Review 101, 4 (1996), 1230–1231.

[10] Michael Confino, “Re-inventing the Enlightenment: Western Images of Eastern Realities in the Eighteenth Century,” Canadian Slavonic Papers 36, 3-4 (1994), 505-22. Taip pat žr. Egle Rindzeviciute, “The Art [and Craft] of Meaning: Eastern Europe,” Code Share: 5 Continents, 10 Biennales, 20 Artists (Vilnius, CAC, 2010), 66-77.

[11] Egle Rindzeviciute, “The Geopolitics of Distinction: Negotiating Regional Spaces in the Baltic Museums,” in Peter Aronsson and Lizette Graden, Performing Nordic Heritage: Everyday Practices and Institutional Culture (Aldershot: Ashgate, 2013), 221-246.

[12] Reda Griskaite, “Eduardas Volteris ir Carlo von Schmitho Necrolithuanica (1863),” Archivum Lituanicum 12 (2010), 183-240.

[13] Linas Daugnora, “Mamutai Lietuvoje,” Lietuvos archeologija 25 (2004), 9-16.

[14] Jonas Zdanys, “The Poets of Druskininkai,” World Literature Today 72, 2 (1998), 241-252.

[15] Arzyutov, “Environmental Encounters.” Žr. Dmitrijaus Arzyutovo Karališkajame technologijų institute (Švedija), atliekamą darbą.

[16] Stadius. Southern Perspectives on the North.

[17] Per Högselius, Red Gas: Russia and the Origins of European Energy Dependence (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013); Per Högselius, Arne Kaijser and Erik van der Vleuten, Europe’s Infrastructure Transition: Economy, War, Nature (Basingstoke and New York: Palgrave Macmillan, 2016).

[18] Egle Rindzeviciute, The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World (Ithaca: Cornell University Press, 2016).

[19] Kate Brown, Manuals for Survival (New York: Penguin, 2019).

[20] Gregoire Mallard, Fallout: Nuclear Diplomacy in an Age of Global Fracture (Chicago: The University of Chicago Press, 2014), 118–119.

[21] Mallard, Fallout, 157.

[22] Eirini Karamouzi and Dionysius Chourchoulis, „Troublemaker or peacemaker? Andreas

Papandreou, the Euromissile Crisis, and the policy of peace, 1981–86“, Cold War History (2019), DOI: 10.1080/14682745.2018.1497014.

[23] Luis Sanchez-Vazquez, Alfredo Mene´ndez-Navarro, „Nuclear Energy in the Public Sphere: Anti-Nuclear Movements vs. Industrial Lobbies in Spain (1962–1979)“, Minerva 53 (2015), 69–88.

[24] Karena Kalmbach, Meanings of a Disaster: The Contested ‘Truth’ about Chernobyl. British and French Chernobyl Debates and the Transnationality of Arguments and Actors. A PhD Dissertation, European University Institute, 2014.

[25] Sergey Gulin et al, „General trends in radioactive contamination of the marine environment from

the Black Sea to Antarctic Ocean“, in Elena B. Burlakova and Valeria I. Naydich, eds., The Lessons of Chernobyl: 25 Years Later (Nova Science, 2012), 281–299.

Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova.

Sodas ir kosmosas: apie kūrybą ir darbštumo (be)prasmybę. Pokalbis su Agne Gintalaite

Šį pokalbį inspiravo rugsėjo 17-ąją Vilniaus galerijoje „The Room“ atidaryta paroda „Sodas ir kosmosas“, kur fotomenininkė Agnė Gintalaitė pristatė savo projektą – tyrimą, fotomontažus ir video-audio instaliaciją. Projekto dėmesio objektas – jos mamos, 9 dešimtmetyje buvusios žinomos grafikos menininkės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės, pasitraukimas iš aktyvaus meninio gyvenimo. Venslovaitės Gintalienės grafiką Ramutė Rachlevičiūtė aprašė kaip „lunapolius“. Venslovaitės Gintalienės kūriniuose naktinis barokinio Vilniaus senamiesčio peizažas primena mišką („Gatvė naktį“, 1976), o fantastiniai peizažai rezonuoja su Stanislawo Lemo kibernetine filosofija.[1] Taip pat parodoje dalyvauja Agnės sesuo grafikė Birutė Zokaitytė, kuri pristato mamos darbo sode įkvėptą objektą – ąžuolo raižinį „Našlaitė“.

Eglė Rindzevičiūtė (E. R.): Šiuolaikinio meno kontekste sodų netrūksta – Valentinas Klimašauskas neseniai kuravo projektą „Ola ir sodas“, tarpdisciplininio meno kompleksas pavadintas Sodas 2123, sodus kuria landšafto dizainerė Renata Mikailionytė. Sodas įdomus, nes jo patirtis estetinė, o sukūrimas – fizinis.

Bet norėčiau pradėti nuo gana asmeniško santykio su sodu ir vėliau prieiti prie kosmoso. Sodas man pirmiausiai reiškia vaismedžių sodą, galbūt obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių. Kita sodo reikšmė – ir jos labai sunku atsikratyti – tai kolektyvinis sodas, kur vaikystėje tekdavo leisti begalines vasaros dienas raunant iš žemių nereikalingus augalus, kad galėtų klestėti reikalingieji augalai: braškės, salotos, agurkai ir pomidorai. Techniškai tai buvo daržas, nes ten augo daržovės. Tikrasis sodas man labiau asocijuojasi su poilsiu, knygos skaitymu ant žolės, ant knygos puslapių krentančia pro lapiją žalsvai prafiltruota saulės šviesa. Dar rudeniškai ir žiemiškai kvepiančia medžių žieve ir šlapiu sniegu. Man sodas – darbo antitezė.

Galvodama apie tavo projekto ambiciją perinterpretuoti Alfredos Venslovaitės-Gintalienės sodo veiklą, kaip meninės kūrybos formą, prisiminiau meno sociologijoje ir idėjų istorijoje svarstomus klausimus apie meno kūrybą ir kūrybinį darbą. Sociologai ir medijų teoretikai siekia meno praktiką de-romantizuoti, permąstyti ją kaip kūrybinį darbą, kuriam turėtų galioti bendros darbo teisės ir pareigos (žr. Mark Banks, Creative Justice (2017). Tačiau darbai būna labai skirtingi. Šiame pokalbyje norėtųsi pasikalbėti apie fizinio ir kognityvinio darbo ryšį bei kultūrines formas. Kaip tik į rankas pateko lenkų sociologės Annos Zawadzkos tekstas, reflektuojantis jos asmeninę patirtį palikus akademinį, kūrybinį darbą ir pradėjus dirbti sodininke Vokietijoje.[2]  Bet pradėkime nuo faktų. Pristatyk, prašau, Alfredos sodą: kur ir kada jis buvo įkurtas, koks jo stilius?

Agnė Gintalaitė (A. G.): Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes parodoje sodo buities sąmoningai nerodau, sodą slepiu nuo žiūrovo. Todėl ir šiame pokalbyje norisi išlaikyti sodo paslaptingumą. Parodoje rodomame 20 minučių trukmės audio įraše mano mama veda ekskursiją po sodą, ji pasakoja apie augalus, jų neįprastumą, grožį, tačiau ekrane žiūrovas mato tik debesis ir grafikos darbų fragmentus. Žiūrovas patiria būseną, nuotaiką, ir sodas susikuria jo vaizduotėje. Tokiu būdu, paslėpdama tikrąjį sodą, aš savo mamai siekiu sugrąžinti meno kūrėjos galias.

Deja, tikrasis mamos sodas išlepintoms šiandieninio suvokėjo akims nebūtų nei įdomus, nei išskirtinis. Vizualiai sodas primena laukinę gamtą, bet jame gali atrasti ir daržovių, ir vaismedžių, ir gėlių, ir smilgų. Tik vietos gulėti su knyga nėra. Mano vienas draugas, pats turintis sodą, pasakė: „Šis sodas labai įdomus… tarsi specialiai taip sukurtas, kad reiktų kuo sunkiau ir daugiau dirbti“.

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė, Mėginimas pakilti II, 1981, 39×31, ofortas

E. R.: Kodėl nusprendei sukurti projektą būtent apie šį sodą?

A.G.: Sodas nėra tik sodas. Tai metafora, apibūdinanti žmogaus veiklą; tema, kuria kalbėdamiesi išsakome slapčiausius jausmus. Projektas labiau apie santykius ir psichologiją, negu apie konkretų sodą. Siekiau suprasti, kodėl mama slepiasi nuo gyvenimo savo sode, kodėl nebekuria grafikos, kodėl taip sunkiai dirba, alindama savo sveikatą. Man nepatinka jos suskirdusios rankos, sulinkusi nugara. Mane tai liūdina.

Zawadzkos tekste minimas sunkus darbas sode dėl pinigų, o mamos sunkus darbas sode – dėl ko? Žmogus dirba dėl atlygio, ir jei tai nėra pinigai, turi būti kažkas kitkas. Siekiau ištirti, kokį atlygį gauna mama dirbdama sode.

Kuriant šį projektą, sudomino darbštumo fenomenas. Darbas dėl darbo, proceso, kai rezultatas nėra labai svarbus. Nebūtina net pabaigti pradėtą darbą, reikia tiesiog labai sunkiai dirbti, pavargti. Ir Zawadzka savo pasakojime akcentavo procesą, nuotraukose dokumentavo darbštumo įrodymus – purvinas kojas, nukleiptus batus, o ne sodą, kaip darbo rezultatą.

Grįžtant prie mamos sodo, rodos, nebūtų sunku susikurti tavo minėtą vietą gulėjimui su su knyga rankose, o mama sukūrė karo su žolėmis lauką, kuriame vyksta nesibaigiantys mūšiai nuo aušros iki sutemų. Todėl ir kilo klausimas, kad galbūt tikslas yra ne išpuoselėtas sodas, o darbštumas? Atkreipiau dėmesį, kad vyresni žmonės linkę aukštinti darbštumą kaip dorybę. Užmokestis už darbštumą yra ne pinigai, o išganymas. Esi darbštus, vadinasi, geras. Kažkas gero juk turi nutikti, jei esi toks geras ir darbštus! Bet kodėl ji nepiešia, juk ir piešime galima būti darbščiam? Kodėl ji ne piešia, o rauna samanas?

Ėmiau tirti ne tiek patį sodą, kiek darbštumo procesą. Ėmiau dirbti sode kaip mama, tik kitomis priemonėmis. Fotoaparatu. Šimtai sodo nuotraukų į parodą nepateko. Jos man nepatiko, nebuvo įdomios. Tai tik mano darbštumo įrodymas, kuris tinkamas nebent karmos taškams rinkti, bet ne eksponuoti.

Vėliau ėmiausi kitos darbštumo išraiškos – tvarkymo ir rūšiavimo. Tai tapo raktu. Projekto paantraštė – „…ir mamos mintys privalo būti sutvarkytos“. Tvarkymas ir rūšiavimas buvo atvirkštinis veiksmas chaosui, kurį, kaip man atrodė, kūrė mama. Rūšiavau prasmingai, tikslingai, kaip herbariumus, moksliškai, kaip 19 a. darė žymusis menininkas bei mokslininkas Ernstas Haeckelis. Tai buvo ilgas procesas, reikėjo identifikuoti kiekvieną augalą, surasti lotynišką jo pavadinimą. Tam pradėjau leisti daug laiko, atradau malonumą būti darbšti kitaip. Per tai pajutau ryšį su mama. Toliau kūriau montažus ir padariau atradimą: net jei apsimeti darbščiu pats prieš save, kai pradedi žaisti, nebesikankini, net patiri malonumą. Pradėjusi žaisti serijos „Sodas ir kosmosas“ montažuose, supratau, kad mano mama sode ne tik dirba, bet ir žaidžia. Ir nudžiugau. Žaidimas yra kūrybiškumas, kūrybos sinonimas.

Žaidimas – psichologinis būdas išgyventi, sukurti prasmę ten, kur nuobodu, sunku, kankina rutina. Sunkoka apsimesti, kad esi darbštus ir žaisti, jei turi piktą viršininką, reikalaujantį konkretaus rezultato. Bet jei esi pats sau viršininkas arba menininkas, gali žaisti, kiek tik nori. Tiesa, Zawadzka vis vien randa laiko kūrybiškumui, žaidimui – ji renka ir fotografuoja keistus daiktus, surastus sode.

Aš ėmiau rinkti pagaliukus sode, juos rūšiuoti, ėmiau suvokti žaidimo malonumą. Pasineri į meditacinę būseną, užsimiršti, lyg megztum ilgą šaliką, kur nereikia galvoti apie rankoves, konstrukciją, o tiesiog renki akį po akies, būni procese.

Agnė Gintalaitė, Sodas ir kosmosas

E.R.: Atrodo, kad tavo projektas prasidėjo nuo materialaus veiklos rezultato – sodo, bet tapo labiau orientuotas į procesą?

A.G.: Projekto išeities taškas buvo idėja, kad mama nemetė kūrybos, bet perkėlė ją į sodą. Man įdomus ne pats sodas, o prasmės, kurias darbas jame leidžia susikurti. Tirdama ėmiau gilintis į darbštumo ir žaidimo fenomenus, kuriuos, pasak transakcinės analizės teorijos, galime kildinti iš vaikiškos sąmonės būsenos. Didelė dalis meninės kūrybos, pats kūrybiškumas taip pat kyla iš vaikiškos sąmonės būsenos, tačiau kad galėtum meno kūrinį pateikti žiūrovui, kūrybos proceso metu turi vis sugrįžti į suaugusiojo vaidmenį ir sutvarkyti tai, ką prižaidei, ką prikūrei. O darbštumo demonstravimas yra infantilus veiksmas, nes už tam tikrą veiklą, kurios prasmė tau pačiam neaiški, lyg vaikas tikiesi atlygio iš aukščiau. Iš Dievo ar likimo. Galbūt darbštumas – tam tikras transcendentinis metodas, padedantis suartėti su Absoliutu.

E.R.: Minėjai, kad Alfredos sode nėra tradicinio grožio estetikos. Kodėl?

A.G.: Jis man gražus. Labai gražus. Tačiau mama pasakoja ne apie tą sodą, o apie kažkokį kitą, stebuklingą sodą, kuris daugybę kartų gražesnis ir kurio aš niekaip nematau, nors ji ir rodo pirštu. Būtent tą sodą – mamos sodo simuliakrą – aš ir mėginu apčiuopti bei parodyti žiūrovui.

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė, Gatvė nakty. Iš ciklo mėnesiena, 16 egz. tiražas, litografija, 1976

E.R.: Zawadzkos esė supriešina sunkų fizinį darbą ir kognityvinę kūrybą, kur paprastas, fizinis darbas tapatinamas su anti-kūryba. Tuo tarpu kritinėse kultūros studijose mėginama atsikratyti simbolinio darbų skirstymo į vertingus, kūrybiškus ir primityvius, mechaniškus. Siekiant reabilituoti fizinį darbą kaip kūrybinį, norima panaikinti ekonomines ir socialines nelygybes. Ankstesnės kartos feministės, kaip Katherine Hayles, kvestionavo nekūnišką, kognityvinį pradą, kaip nužmoginantį ir diskriminuojantį principą, kur tariamai fizinis moteriškumas laikomas mažiau vertingu už kognityvinį vyriškumą, o bet koks įkūnijimas – mažiau vertingas neigu bekūnėmis laikomos skaitmeninės technologijos (Katherine Hayles, How We Became Post-Human: Virtual Bodies in Cybernetics, Literature, and Informatics (1999)). Šiuolaikinio meno kontekste pastebimas grįžimas prie medžiagiškumo, pavyzdžiui, tapyboje ir konceptualioje tekstilėje.

A.G.: Taip, fizinį darbą galima pateisinti, jeigu yra galimybė jo procese įeiti į vaiko vaidmenį, aktyvuoti vaikiškąjį samonės modulį. Jei atsiranda galimybė žaisti, fizinis darbas yra kūrybiškas.

Bet jeigu darbas mechaniškas, fragmentuotas – tuomet ne. Tarkim, dirbi sode ir sodini rožes. Rožės užauginimas nuo sodinuko ar sėklos yra kūrybiškas procesas, o iškasimas 50 duobių, į kurias kitas darbininkas sodins rožes, o trečias jas laistys – alinantis procesas, neturintis nieko bendro su kūryba.

E.R.: Tai klasikinis industrializacijos ir fragmentacijos argumentas, kurį pasitelkė Adorno ir Horkheimer savo kultūros industrijos kritikoje.

A.G.: Taip, ir toks darbas yra nereabilituotinas, bukinantis. Tačiau ir tokiose sąlygose žmonės mėgina žaisti, nes kitaip tikriausiai neišgyventų.

E.R.: Britų socialdemokratas George Orwell savo knygoje The Road to Wigan Pier (1937) kritikavo fizinio darbo ir darbo klasės romantizavimą, parodydamas darbininkų, su kuriais bendravo, materializmą ir norą, kad jų vaikai nebedirbtų anglies kasyklose ar sunkiojoje pramonėje. Panašaus skurdo kultūros deromantizavimo siekė ir Lisa Mckenzie, aprašiusi šiuolaikinio prekariato egzistenciją Getting by: Estates, Class and Culture in Austerity Britain (2015). McKenzie dokumentavo šiuolaikinės britų darbo klasės, kuriai darbas nebėra išsigelbėjimas, fragmentaciją ir savidestrukciją. Orwellas, Zawadzka ir tu, pasinėrę į fizinio darbo procesą, pastebėjote jo alinantį pobūdį. Ar ne geriau fizinius darbus pakeisti dirbtiniu intelektu ir robotais?

A.G.: Žinoma, geriau! Tik kur tie robotai? Daugybė žmonių šiandien tebedirba per daug, per sunkiai, ir gauna per mažą atlygį. Turint tai omeny, aukštinti ir romantizuoti fizinį darbą yra šiek tiek arogantiška. Kita vertus, sunkus fizinis darbas gali veikti ir terapiškai, bet tik tuomet, jei asmuo jaučia tokio darbo poreikį, o ne yra priverstas jį rinktis kaip vienintelę išgyvenimo galimybę.

Bet viskas nėra taip paprasta. Tarkim, mazochistiško charakterio žmonės save įprasmina per kančią, o kur patogiau kentėti, jei nei darbe? Zawadzkos esė sunku nepastebėti mazochistinio požiūrio į pasaulį, tarsi būtų neįmanoma išeiti iš posovietinio darbo klasės vaidmens. Tarsi sunkus fizinis darbas būtų vienintelis būdas išgyventi, net jei esi akademikė. Ji Lenkijos gyventojus mato kaip žmones su sugedusiais geltonais dantimis, nors rytų Europoje dauguma žmonių savo dantis prižiūri. Posovietinėse šalyse medicinos apsauga prieinamas daugumai, ko nepasakytum apie kai kurias vakarų šalis, o estetinis plombavimas yra nebrangus. Svarbu suprasti, kad mazochizmas yra taip pat viena iš išgyvenimo strategijų. Skundimasis ir kentėjimas įprasmina, kaip ir darbštumas. Mazochistas nemato kitos išeities, tik kentėti.

Ką mazochistai darys ateityje, išnykus alinantiems fiziniams darbams? Yuval Hararis mano, kad sunkius darbus perėmus robotams, net jei visuomenė buvusiems darbininkams išgalės mokėti pašalpas, jie jausis nereikalingi, ir tai sukels socialinių problemų. Manau, jis nerimauja be reikalo. Žmonės, kurie save įprasmina darbštumu, o ne darbu visada atras sritį, kur galės alinti ir kankinti save sunkiu darbu vardan išganymo. Jei išliks tikėjimas, kad darbštumas pats savaime yra dorybė, atsiras ir sritis, kur tai realizuoti.

Kita vertus, mazochistinė išgyvenimo strategija ateityje gali tapti nepopuliari. Šiandienos socialinė aplinka gimdo ne mazochistus (tai buvo strategija, tinkama viduramžiams ir Sovietinei sistemai), o narcizus ir darboholikus, kurie darbštumu nepatenkina savo poreikių, todėl sunkių fizinių darbų tiesiog nedirba.

Agnė Gintalaitė, Sodas ir kosmosas

E.R.: Tikrai, darbas yra psichologinio ir socialinio kosmoso dalis. O koks šio kosmoso vaidmuo tavo projekte apie sodą?

A.G.: Pirma, tai metafora. Kosmosas yra chaoso antonimas. Kosmoso tvarka nėra iki galo pažini, todėl tyrėjui ne visuomet pavyksta atskirti, kur chaosas, o kur – kosmosas. Siekdama sutvarkyti mamos sodo ir minčių chaosą ir paversti jį tvarka – kosmosu pagal save, atrandu ir išbandau kitokius dėsnius, pastebiu, kad mėginu sutvarkyti tai, kas jau yra sutvarkyta kitaip. Tai, ką maniau esant chaosu, mamai yra jos kosmosas.

Antra, kosmoso prasmė yra tiesioginė užuomina į mamos kūrybą, į temas, kurios ją domino kaip menininkę. Kalbėdama apie soda, mama ir dabar rodo į dangų, debesis, mėnulį, lyg ir juos būtų pasodinusi. Jos grafikos kūryboje yra daug kosminės erdvės, kosminių objektų. Jų erdvė – juoda, o objektai primena dangaus kūnus.

Trečia – mano fotomontažų objektai tvyro toje pačioje iš mamos grafikos darbų pasiskolintoje juodoje kosminėje erdvėje. Ryšius tarp objektų kuria pats suvokėjas, žiūrovas. Jis žiūri į objektus ir pastebi savyje kylančias asociacijas, jausmus. Apstulbau pamačiusi, kad mano sesuo, kurią taip pat pakviečiau dalyvauti mamos darbą sode reflektuojančioje parodoje, sukūrė objektą, kuris lygiai taip pat tvyro juodoje erdvėje lyg kosmose. Ant kieto ąžuolo (jį raižyti nepaprastai sunku, procesas reikalauja be galo daug kruopštumo ir darbštumo) Birutė išraižė milžinišką gėlės našlaitės žiedą.

Kosmoso tyrėjai visų pirma tiria ryšius tarp kosminių objektų, fizikinius parametrus, kurie nėra visai tokie, kokie yra tarp objektų žemės planetoje. Tarkim, svoris kosmose yra kitoks. Taip pat – laikas.

Savo fotomontažuose surūšiavau sodo objektus – žiedus, lapus, pagaliukus – į kolekcijas. Pirmos kolekcijos — logiški ir struktūruoti herbariumai su lotyniškais pavadinimais. Tai logiškas rūšiavimas, kuriantis aiškius prasminius ryšius tarp objektų. Vėliau imu žaisti, ir ryšiai tampa psichologizuoti, juos interpretuodamas kuria pats žiūrovas, suprasdamas kai ką svarbaus apie mano mamą, mane ir save patį.

E.R.: Kokia tavo mamos sodo ateitis?

A.G.:Ir jis turi būti sutvarkytas…

[1] Ramutė Rachlevičiūtė, „Alfredos Venslovaitės-Gintalienės lunapoliai“, Acta academiae artium vilnensis 62 (2011), 135–158.

[2] Anna Zawadzka, „Retraining in the Condition of East-West Emigration: Notes from the Front of Work“, Katjet Journal (11.08.2020), http://kajetjournal.com/2020/08/11/retraining-in-the-condition-of-east-west-emigration/

Infrastruktūrų reliktai: materija, politika ir poetika

Šį esė įkvėpė Agnės Gintalaitės fotografijos projektas Grožio reliktai (2015), užfiksavęs neįtikėtiną korozijos pažeistų garažo miestelio durų estetiką. Garažai kaip estetinis ir politinis objektas figūravo ir Dano Aleksos projekte Titanikas (2018) eksponuotame VDA Titanike š.m. rugpjūčio 7-22 d. Šiuo metu Vilniaus kultūrinė bendruomenė kovoja prieš buldozerišką miesto viešųjų erdvių renovaciją, savivaldybei užsimojus „sutvarkyti“ Reformatų skverą. Šis esė tikisi prisidėti prie diskusijos apie miesto infrastruktūros kintančias bei daugialypes prasmes ir infrastruktūros politiką.

Kaip kalba betonas? Ką mums sako besilupančios dažytos metalinės durys? Aižėjantis asfaltas? Suskilusios šaligatvio plytelės? Monotoniška daugiabučių rajonų architektūra?

Infrastruktūra, pagal apibrėžimą, yra beveik nematoma: infrastruktūros paskirtis yra įgalinti kitas veiklas, palengvinti jų įgyvendinimą. Asfaltuotas kelias vertingas ne pats savaime, jis tik įgalina efektyvesnį laiko naudojimą sutrumpinant kelionę. Infrastruktūros planavimas ir plėtra paprastai domina tik ekspertus; tūlas žmogus pastebi infrastruktūrą tik atsiradus trukdžiams, kada sklandus infrastruktūros buvimas pertraukiamas gedimais. Nebent radikaliai pasikeičia infrastruktūros socialinis ar praktinis kontekstas ir tai, kad buvo savaime suprantama, nekvestionuojama ir nematoma, staiga išnyra iš kasdienybės pilkumos kaip keistas, nefunkcionalus reliktas.[1] Balansavimas tarp matomumo bei nematomumo nulemia infrastruktūros estetiką ir politiką.

Tačiau kai kuriuose kontekstuose infrastruktūra gali tapti modernumo ir progreso simboliu: pačios infrastruktūros buvimas ir matomumas tampa socialine vertybe. Infrastruktūros fetišizmas ypač būdingas autoritariniams režimams bei uždelsto vystymosi šalims. Perdėtai gigantomaniškos, nepatogios, nefunkcionalios, bet ryškiai matomos infrastruktūros atlieka svarbų politinį vaidmenį, nes jos siekia formuoti visuomenę pagal tam tikrą politinę ateities viziją.

Gelžbetonio namai it mirę koralų rifai, yranti sovietinė vizija, nupilkėjęs švytinčios ir niekada neįvykusios ateities reliktas. Kaip koralų rifai, urbanistinė architektūra ir infrastruktūra įšaldė laike ateities vizijas, kurios degino praeities vaizduotę ir toliau formuoja visuomenės organizaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė industrializacijos politika masiškai perkėlė lietuviakalbius Lietuvos gyventojus iš kaimų į ištuštėjusius miestus.[2] Pokario rekonstrukcija performavo miesto zonas sukurdama naujo tipo estetines erdves. Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio pradėtos naujo tipo daugiabučių statybos: sekdami bendra Sovietų sąjungos urbanistinės plėtros politika, lietuvių architektai, kurdami Vilniaus, Kauno ir kitų miestų gyvenamuosius rajonus, taikė prancūziškus statybos bei suomiškus ir švediškus miesto planavimo modelius.[3]

Infrastruktūra visada iškyla įtampoje tarp standartizacijos ir kūrybiško priderinimo vietiniame kontekste. Kaip pastebėjo istorikai, utilitarinė gyvenamosios architektūros funkcija bei stringanti sovietinė ekonomika stipriai ribojo architektų galimybes improvizuoti: valdžios prioritetas buvo plėsti industrines zonas, o gyventojų būstą statyti kuo pigiau.[4] Dėl to buvo pasirinktas funkcionalistinis stilius. Naujoji industrializuotos gyvenamosios architektūros estetika kontrastavo su miesto demografija: didelė naujųjų miestiečių dalis puoselėjo sentimentus idealizuotam kaimui ir gamtai.[5] Bet patys pokario traumų randus besigydantys kaimai buvo performuojami naujų žemės ūkio infrastruktūrų – kolektyvizacijos ir melioracijos, miško ūkio performavimo. Pusės amžiaus bėgyje ne tik komunistinė ideologija, bet ir nauja infrastruktūra formavo Lietuvos visuomenę.[6]

Iš tiesų sovietinės visuomenės pobūdžio neįmanoma suprasti neatkreipus dėmesio į jos materialiąją pusę. Pats terminas „sovietinė sistema“ apibrėžia politinio ir socialinio lojalumo formas, klientelistinius ryšius, tačiau šios formalios ir neformalios galios įgaudavo tikrąjį svorį tik santykyje su materialia infrastruktūra: darbo, gyvenimo ir transporto prieinamume. Net ir regimai monotoniški, vienodi daugiabučių rajonai iš tiesų atspindėjo industrinius ekonomikos prioritetus, kur pelningos įmonės statė „pagerinto“ tipo namus savo darbuotojams.[7]

Agnė Gintalaitė, iš ciklo Grožio reliktai, 2015, 37×31 cm

Kur gyveno eilinis sovietinis miestietis? Planuotojų vizijose, pavadintose „mikrorajonais“. Mikrorajonas, planavimo vienetas, išrastas įtakingo komunistinio planavimo specialisto Stanislavo Strumilino, buvo stambesnis nei miestietiškas kvartalas, bet mažesnis nei administracinis rajonas.[8] Mikrorajonai statyti patogiu atstumu nuo industrinių zonų kaip autonomiški socialiniai pasauliai, kurie turėjo būti aprūpinti mokyklomis, darželiais, prekybos ir buitinių paslaugų centrais. Vienas iš modernybės fetišų buvo automobilis: augantis automobilių savininkų kiekis reiškė, kad sovietinė ekonomika pereina į naują vartotojiškos visuomenės stadiją, artėja prie vakarų išsivystymo lygio.[9]

Sovietiniai miestai turėjo įkūnyti utopinės ateities gerovės viziją, bet urbanistinė tikrovė badė akis sovietinės ekonomikos nepajėgumu modernizuoti visuomenę. Kaip pastebėjo Daniel Hess, sovietinė urbanistikos principai prioritizavo pėsčiųjų eismą ir viešąjį transportą idant užtikrintų darbo jėgos srautus, tačiau investicijos į transporto sistemas buvo minimalios.[10] Socialistiniuose gyvenamuosiuose namuose ankštas būstas esą turėjęs skatinti kolektyvistinę dvasią.[11] Be to, gatvę miesto planuotojai traktavo kaip pavojingą erdvę: populiarus TV žurnalas Keliai, mašinos, žmonės uoliai transliavo reportažus apie neracionalių sovietinių piliečių sprendimų keliamą chaosą keliuose. Urbanistiniuose planuose gyvenamosios zonos buvo atskirtos nuo eismo, o garažai – išstumti į mikrorajonų paribius.

Sovietiniai garažai, nors ir kruopščiai suplanuoti, dažnai nebuvo pastatomi, nes asmeninis automobilis buvo prabanga: pagal planus, garažų miesteliai, esantys toliau nei aštuoni šimtai metrų nuo gyvenamosios zonos, turėjo būti aptarnaujami viešojo transporto.[12] Baltijos respublikos turėjo aukščiausią automobilių nuosavybės lygį, tačiau trūko ne tik automobilių, bet ir degalinių, detalių bei servisų. Trečdalis automobilių savininkų taisė mašinas patys; daugelis kitų kreipėsi į pusiau legalius privatininkus.[13] Apskritai sovietinė transporto aptarnavimo sistema buvo labai prastai išvystyta.[14]

Tačiau mikrorajonai nebuvo vien totalinės planavimo vaizduotės produktai: šios gyvenimo zonos evoliucionavo į nenumatytas formas ir automobilių savininkai prie to stipriai prisidėjo kurdami garažų miestelius: ne vien utilitarines mašinų parkavimo zonas, bet ištisus paralelinius socialinius pasaulius, įkūnijančius sovietinės gerovės viltis. Neplanuoti garažai įsiverždavo į planingą erdvę: gyventojai savavališkai statė metalinius surenkamus garažus kiemuose.[15] Bet vienas keisčiausių sovietinės praeities reliktų yra masyvūs garažų miesteliai, dažnai pastatyti privačia, kooperatyvų iniciatyva. Deficito kontekste mašinos ir jų detalės buvo vagiamos – garažai buvo ir saugumo mechanizmas.[16]

Agnė Gintalaitė, iš ciklo Grožio reliktai, 2015, 37×31 cm

Kas yra garažas? Garažas yra kilęs iš prancūziško žodžio garer, reiškiančio pašiūrę. Kaip ir automobiliai, kurie ėmė plisti nuo devyniolikto amžiaus pradžios, garažas tapo modernios visuomenės atributu. Tačiau garažų infrastruktūros istorija yra gan kukli – garažai nežadino architektų fantazijos. JAV ir JK pirmosios mašinų laikymo pašiūrės buvo statomos kaip priestatai prie jau egzistuojančių pastatų. Architektai eksperimentavo tik braižydami komercines parkingo stotis prekybos centruose. Jeigu vakaruose kolektyviniai garažai po Antrojo pasaulinio karo buvo statomi keliaaukščiai, taip taupant brangų žemės plotą, socialistiniame bloke nesant rinkos apribojimų, garažų miesteliai plėtėsi it Viktorijos eros kotedžai – vienaaukščiai sublokuoti nameliai. Nuo 1960-ųjų garažų statybos teisė suteikta kooperatyvams.[17]

Jei Nikita Chruščiovas teigė, kad sovietinės virtuvės pasivys amerikietiškąsias, sovietiniai garažai su vakarais nelenktyniavo.[18] Nerasite garažų ir architektūrinėje komunizmo istorijoje.[19] Apskritai garažų matomumas buvo negeistinas – vėlyvajame sovietmetyje labiau privilegijuoti kooperatiniai daugiabučiai netgi pradėjo statytis požeminius garažus. Nuo 1973 metų Estijoje buvo iš viso uždrausta statyti naujas vienaaukščių garažų zonas dėl estetinių sumetimų ir neefektyvumo; tačiau šio draudimo nebuvo paisoma.[20] Tik visai neseniai į garažus atkreipė dėmesį miesto kultūros geografijos ir kūrybinės ekonomikos tyrėjai.[21]

Pažvelgus į sovietinį ir posovietinį sociumą per garažų prizmę atsiveria intriguojanti, į tradicinius rėmus netelpanti politikos ir estetikos istorija. Kaip garažai galėjo būti politiški? Pirmiausia, sovietinis režimas dažnai aprašomas pasitelkus kalėjimo metaforą kaip griežtai erdviškai apribotas mobilumas – žmonių, informacijos ir objektų. Tačiau darbo jėgos mobilumas buvo gyvybiškai reikalingas industrinei plėtrai. Dėl to transporto planavimas buvo itin sudėtingas uždavinys.[22] Miesto transporto planai rėmėsi funkcine ašimi: darbas fabrike ar įstaigoje ir poilsis namuose; operacijų tyrėjai siekė optimizuoti judėjimą tarp šių taškų pasitelkdami kibernetinius planavimo metodus.[23] Tačiau ši normatyvinė sovietinio miestiečio gyvenimo ašis buvo pertraukiama asmeninės autonomijos erdvėmis – vasarnamis, kolektyvinis sodas, rūsys ir… garažas.[24]

Nors mašinos asocijuojamos su asmeniniu mobilumu ir laisve, mašinos yra iš esmės stacionarūs objektai – 90 % naudojimo laiko praleidžia priparkuotos.[25] Nors, atrodytų, garažai yra esminė sovietinės automobilistinės modernizacijos dalis – daug daugiau jų buvo pastatyta socialistiniame bloke negu Vakaruose,[26] trūksta žodyno, taip pat ir gramatikos norint įprasminti šias miesto erdves. Estų tyrėjas Tauri Tuvikene siūlo garažų miestelius vadinti „garažų arealais“ arba „įvietintu peizažu“ (angl. vernacular landscape), tuo tarpu rusų teoretikas Vitalii Kurennoi naudoja sąvoką „garažų lūšnynai“. Istorikas Lewis Siegelbaum sovietinius garažus vadino „alternatyviais gyvenamaisiais kambariais“.[27]

Agnė Gintalaitė, iš ciklo Grožio reliktai, 2015, 91×76 cm

Tad kaip vertinti posovietinius garažus iš dvidešimt pirmojo amžiaus perspektyvos? Vargu, ar būtų įmanoma rasti objektyvų atspirties tašką. Infrastruktūros kokybė ir prasmė sunkiai apčiuopiama ir apibrėžiama, nes jos neįmanoma atskirti nuo naudojimo konteksto. Sovietmečiu automobiliai ir garažai buvo deficitas, o šiandien garažų miesteliai išties gali atrodyti it lūšnynai, „beprasmiškai“ užimantys brangią miesto žemę, tuo tarpu patys degiu kuru varomi automobiliai – industrinės atgyvenos, teršiančios aplinką, žudančios žmones ir skatinančios globalaus klimato kaitą.

Šis distopinis peizažas stipriai kontrastuoja su „garažų statytojų“ pasauliu septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Garažų savininkai buvo vaizduojami kaip sovietiniai vidutinės klasės buržua: 1983 metų apklausa parodė, kad 58 % automobilių savininkų priklausė vidutinės klasės (baltos apykaklės) profesijoms, nors šis profesinis sluoksnis sudarė tik 15 % visų sovietinių gyventojų skaičiaus.[28] Verta pažiūrėti Eldaro Riazanovo komediją Garažas (1979), kur ironizuojamas paviršutiniškas garažų savininkų kultūringumas ir manieros.

Rašant sovietinę istoriją pro garažų miestelių vartus būtina atkreipti dėmesį į infrastruktūrą kaip materialų migracijos reliktą – darbininkai ir inžinieriai vyko į Baltijos šalis iš Rusijos ir kitų Sovietų Sąjungos respublikų, jų asmeninės patirtys vis dar egzistuoja kaip marginalūs naratyvai, neradę kelio į istorijas ir kultūros diskursus. Tačiau šių žmonių patirtys yra įtvirtintos pačioje miesto faktūroje – garažų miesteliuose.[29] Kita tema – sovietinis ir posovietinis vyriškumas, kur garažai iškyla kaip socialinės technizuoto vyriškumo erdvės.[30] Čia prisimintinas Artūro Railos projektas Roll Over Museum / Live (2004), kuris garažu pavertė Vilniaus šiuolaikinio meno centrą, parodos salėse eksponavęs automobilius ir jų savininkus.[31]

Dano Aleksos paroda Titanikas VDA Titanike, 2018

Ką garažų miesteliai byloja apie posovietinę tikrovę? Garažai tyliai drėksta ir rūdija, pamažu apauga žole, krūmais ir netgi medžiais. Garažai retkarčiais viešai stigmatizuojami spaudoje kaip atgyvenę infrastruktūros reliktai. Teisė viešai komentuoti ir nustatyti garažų vertę suteikiama ne tiesioginiams jų naudotojams, o miesto planuotojams ir nekilnojamo turto vystytojams.[32] Automobilių rinkai persiorientavus nuo mechaniškai paprastų sovietinių mašinų prie sudėtingų mechanizmų, ištisas socialinis sluoksnis, jungęs profesionalius mechanikus bei privatininkus, dirbusius savo garažuose ir teikusius paslaugas, kurias valdiškas automobilių aptarnavimo ūkis negalėjo suteikti, dingo kaip dūmas.[33]

Sovietmečiu garažų miesteliai iškilo kaip paramoderni ekonomikos ir sociumo infrastruktūra – garažų statybos rėmėsi neformaliais ryšiais, kurie mobilizavo technologiją, finansinius mainus bei abipuses paslaugas. Neformalus sociumas, kaip teigia sociologė Alena Ledeneva, kompensavo sovietinės sistemos trūkumus, tačiau tas pats neformalumas, nesilaikymas įstatymo ar organizacinių taisyklių, tapo kliūtimi modernizacijos eigoje.[34]

Tačiau neformalumas, paraštinių erdvių egzistavimas, neefektyvumas ir tai, kas atrodo beprasmiškas infrastruktūrinis chaosas, gali būti suprantamas kaip demokratinės visuomenės resursas. Tai, kaip šiuolaikiniai valdininkai elgiasi su spontaniškai iškilusiomis ekssovietinėmis infrastruktūromis yra it lakmuso popierėlio testas valdžios demokratinei brandai nustatyti. O kol kas garažų miesteliai ir jų supami daugiabučių rajonai tęsia savo egzistenciją kaip ateities poetikos infrastruktūra.

[1] Eglė Rindzevičiūtė, ‚Infrastructures for the Future‘, in Kārlis Bērziņš, Jurga Daubaraitė, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Niklāvs Paegle, Dagnija Smilga, Johan Tali, Laila Zariņa, Jonas Žukauskas, eds., The Baltic Atlas (Berlin: Sternberg, 2016).

[2] Andres Kasekamp, A History of the Baltic States (Basingstoke: Palgrave, 2010).

[3] Marija Drėmaitė, ‚The Post-Soviet Built Environment: Soviet-Western Relations in the Industrialised Mass Housing and Its Reflections in Soviet Lithuania‘, Lithuanian Historical Studies, 15 (2010), 11–26.

[4] Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė, Architektūra sovietinėje Lietuvoje (Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012).

[5] Violeta Davoliūtė, The Making and Breaking of Lithuania (London: Routledge).

[6] Kārlis Bērziņš et al, eds., The Baltic Atlas.

[7] Michael Gentile and Örjan Sjöberg, ’Intra-urban landscapes of priority: the Soviet legacy’, Europe-Asia Studies, 58, no. 5 (2006), 701-729.

[8] Diana Kurkovsky West, Cybersovietica: Planning, Design and the Cybernetics of Soviet Space, 1954–1986. An unpublished PhD dissertation, Princeton University, 2013, 102–103.

[9] Lewis Siegelbaum, ‚On the Side: Car Culture in the USSR, 1960s–1980s,‘ Technology and Culture, 50, no. 1 (2009), 1–23.

[10] Daniel Baldwin Hess, ‚Transport in Mikrorayons: Accessibility and Proximity to Centrally Planned Residential Districts during the Socialist Era, 1957–1989 ‘, Journal of Planning History (iFirst, 2017), 3.

[11] Vitalii Kurennoi, ‘Territoriia avtonomii: chto skryvaetsia v garazhakh,’ www.lenta.ru, 18 July 2016.

[12] Tauri Tuvikene, ‚From Soviet to Post-Soviet with Transformation of the Fragmented Urban Landscape: The Case of Garage Areas in Estonia‘, Landscape Research, 35:5 (2010), 515.

[13] Siegelbaum, ‚On the Side‘, 12.

[14] Lewis Siegelbaum, ‚On the Side‘; Lewis Siegelbaum, Cars for Comrades: The Life of the Soviet Automobile (Ithaca: Cornell University Press, 2008)

[15] Siegelbaum, ‚On the Side‘,16.

[16] Tuvikene, 515.

[17] Kurennoi, ‘Territoriia avtonomii’. See also Vitalii Kurennoi, ‘Town Meets Country: How Sheds Explain Modern Russian Life,’ The Calvert Journal, 28 July 2014.

[18] Susan Reid, ‚Cold War in the Kitchen: Gender and De-Stalinization of Consumer Taste in the Soviet Union Under Khrushchev‘, Slavic Review, 61, no. 2 (2002), 211–252.

[19] Owen Hatherley, Landscapes of Communism: A History through Buildings (New York: Allen Lane, 2016).

[20] Tuvikene, 517.

[21] Apie posovietinius garažus Estijoje žr. Taure Tuvikene, ‘From Soviet to Post-Soviet with Transformation of the Fragmented Urban Landscape’; Tauri Tuvikene, Freedom to Park: Post-Socialist Automobility in Tallinn, Estonia, Unpublished PhD dissertation, University College London (2015); Rusijoje – Kurennoi ir Kordonskii.

[22] Daniel Baldwin Hess, ‚Transport in Mikrorayons: Accessibility and Proximity to Centrally Planned Residential Districts during the Socialist Era, 1957–1989 ‘, Journal of Planning History (iFirst, 2017) 1–21.

[23] Kurkovsky.

[24] Simon Kordonskii, ‚‘“V real‘nosti“ i „na samom dele“,‘ Logos 5–6 (2000), 53–64.

[25] Tauri Tuvikene, ‘Mooring in Socialist Automobility: Garage Areas’, In: K. Burrell and K. Hörschelmann (Eds.) Mobilities in Socialist and Post-Socialist States: Societies on the Move, 105–121 (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2014).

[26] Tuvikene, ‘From Soviet to Post-Soviet’, 513.

[27] Siegelbaum, ‚On the Side‘, 18.

[28] Siegelbaum, ‚On the Side‘, 20.

[29] Rasa Baločkaitė, ‚Post-Soviet Transitions of the Planned Socialist Towns: Visaginas, Lithuania,‘ Studies of Transition States and Societies 2, 2 (2010), pp. 63-81.

[30] Siegelbaum, ‚On the Side‘, 19; Artūras Tereškinas, ‘Men on Paternity Leave in Lithuania:

Between Hegemonic and Hybrid Masculinities’, Men and Fatherhood: New Forms of Masculinity in Europe, eds. Artūras Tereškinas and Jolanta Reigardienė (Vilnius: Eugrimas, 2005), 11–37.

[31] Vika Ryžovaitė, ‚ Šiuolaikinis garažas: Artūro Railos projektas Šiuolaikinio meno centre,‘ 7 meno dienos 613 (7 May 2004).

[32] Steven Harris, Communism on Tomorrow Street: Mass Housing and Everyday Life after Stalin (Baltimore: John Hopkins University Press, 2013).

[33] Siegelbaum, ‚On the Side,‘ 19.

[34] Alena Ledeneva, Can Russia Modernise? Sistema, Power Networks and Informal Governance (Cambridge: Cambridge University Press, 2013).