Sodas ir kosmosas: apie kūrybą ir darbštumo (be)prasmybę. Pokalbis su Agne Gintalaite

2020 m. rugsėjo 29 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Eglė Rindzevičiūtė

Šį pokalbį inspiravo rugsėjo 17-ąją Vilniaus galerijoje „The Room“ atidaryta paroda „Sodas ir kosmosas“, kur fotomenininkė Agnė Gintalaitė pristatė savo projektą – tyrimą, fotomontažus ir video-audio instaliaciją. Projekto dėmesio objektas – jos mamos, 9 dešimtmetyje buvusios žinomos grafikos menininkės Alfredos Venslovaitės-Gintalienės, pasitraukimas iš aktyvaus meninio gyvenimo. Venslovaitės Gintalienės grafiką Ramutė Rachlevičiūtė aprašė kaip „lunapolius“. Venslovaitės Gintalienės kūriniuose naktinis barokinio Vilniaus senamiesčio peizažas primena mišką („Gatvė naktį“, 1976), o fantastiniai peizažai rezonuoja su Stanislawo Lemo kibernetine filosofija.[1] Taip pat parodoje dalyvauja Agnės sesuo grafikė Birutė Zokaitytė, kuri pristato mamos darbo sode įkvėptą objektą – ąžuolo raižinį „Našlaitė“.

Eglė Rindzevičiūtė (E. R.): Šiuolaikinio meno kontekste sodų netrūksta – Valentinas Klimašauskas neseniai kuravo projektą „Ola ir sodas“, tarpdisciplininio meno kompleksas pavadintas Sodas 2123, sodus kuria landšafto dizainerė Renata Mikailionytė. Sodas įdomus, nes jo patirtis estetinė, o sukūrimas – fizinis.

Bet norėčiau pradėti nuo gana asmeniško santykio su sodu ir vėliau prieiti prie kosmoso. Sodas man pirmiausiai reiškia vaismedžių sodą, galbūt obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių. Kita sodo reikšmė – ir jos labai sunku atsikratyti – tai kolektyvinis sodas, kur vaikystėje tekdavo leisti begalines vasaros dienas raunant iš žemių nereikalingus augalus, kad galėtų klestėti reikalingieji augalai: braškės, salotos, agurkai ir pomidorai. Techniškai tai buvo daržas, nes ten augo daržovės. Tikrasis sodas man labiau asocijuojasi su poilsiu, knygos skaitymu ant žolės, ant knygos puslapių krentančia pro lapiją žalsvai prafiltruota saulės šviesa. Dar rudeniškai ir žiemiškai kvepiančia medžių žieve ir šlapiu sniegu. Man sodas – darbo antitezė.

Galvodama apie tavo projekto ambiciją perinterpretuoti Alfredos Venslovaitės-Gintalienės sodo veiklą, kaip meninės kūrybos formą, prisiminiau meno sociologijoje ir idėjų istorijoje svarstomus klausimus apie meno kūrybą ir kūrybinį darbą. Sociologai ir medijų teoretikai siekia meno praktiką de-romantizuoti, permąstyti ją kaip kūrybinį darbą, kuriam turėtų galioti bendros darbo teisės ir pareigos (žr. Mark Banks, Creative Justice (2017). Tačiau darbai būna labai skirtingi. Šiame pokalbyje norėtųsi pasikalbėti apie fizinio ir kognityvinio darbo ryšį bei kultūrines formas. Kaip tik į rankas pateko lenkų sociologės Annos Zawadzkos tekstas, reflektuojantis jos asmeninę patirtį palikus akademinį, kūrybinį darbą ir pradėjus dirbti sodininke Vokietijoje.[2]  Bet pradėkime nuo faktų. Pristatyk, prašau, Alfredos sodą: kur ir kada jis buvo įkurtas, koks jo stilius?

Agnė Gintalaitė (A. G.): Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes parodoje sodo buities sąmoningai nerodau, sodą slepiu nuo žiūrovo. Todėl ir šiame pokalbyje norisi išlaikyti sodo paslaptingumą. Parodoje rodomame 20 minučių trukmės audio įraše mano mama veda ekskursiją po sodą, ji pasakoja apie augalus, jų neįprastumą, grožį, tačiau ekrane žiūrovas mato tik debesis ir grafikos darbų fragmentus. Žiūrovas patiria būseną, nuotaiką, ir sodas susikuria jo vaizduotėje. Tokiu būdu, paslėpdama tikrąjį sodą, aš savo mamai siekiu sugrąžinti meno kūrėjos galias.

Deja, tikrasis mamos sodas išlepintoms šiandieninio suvokėjo akims nebūtų nei įdomus, nei išskirtinis. Vizualiai sodas primena laukinę gamtą, bet jame gali atrasti ir daržovių, ir vaismedžių, ir gėlių, ir smilgų. Tik vietos gulėti su knyga nėra. Mano vienas draugas, pats turintis sodą, pasakė: „Šis sodas labai įdomus… tarsi specialiai taip sukurtas, kad reiktų kuo sunkiau ir daugiau dirbti“.

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė, Mėginimas pakilti II, 1981, 39×31, ofortas

E. R.: Kodėl nusprendei sukurti projektą būtent apie šį sodą?

A.G.: Sodas nėra tik sodas. Tai metafora, apibūdinanti žmogaus veiklą; tema, kuria kalbėdamiesi išsakome slapčiausius jausmus. Projektas labiau apie santykius ir psichologiją, negu apie konkretų sodą. Siekiau suprasti, kodėl mama slepiasi nuo gyvenimo savo sode, kodėl nebekuria grafikos, kodėl taip sunkiai dirba, alindama savo sveikatą. Man nepatinka jos suskirdusios rankos, sulinkusi nugara. Mane tai liūdina.

Zawadzkos tekste minimas sunkus darbas sode dėl pinigų, o mamos sunkus darbas sode – dėl ko? Žmogus dirba dėl atlygio, ir jei tai nėra pinigai, turi būti kažkas kitkas. Siekiau ištirti, kokį atlygį gauna mama dirbdama sode.

Kuriant šį projektą, sudomino darbštumo fenomenas. Darbas dėl darbo, proceso, kai rezultatas nėra labai svarbus. Nebūtina net pabaigti pradėtą darbą, reikia tiesiog labai sunkiai dirbti, pavargti. Ir Zawadzka savo pasakojime akcentavo procesą, nuotraukose dokumentavo darbštumo įrodymus – purvinas kojas, nukleiptus batus, o ne sodą, kaip darbo rezultatą.

Grįžtant prie mamos sodo, rodos, nebūtų sunku susikurti tavo minėtą vietą gulėjimui su su knyga rankose, o mama sukūrė karo su žolėmis lauką, kuriame vyksta nesibaigiantys mūšiai nuo aušros iki sutemų. Todėl ir kilo klausimas, kad galbūt tikslas yra ne išpuoselėtas sodas, o darbštumas? Atkreipiau dėmesį, kad vyresni žmonės linkę aukštinti darbštumą kaip dorybę. Užmokestis už darbštumą yra ne pinigai, o išganymas. Esi darbštus, vadinasi, geras. Kažkas gero juk turi nutikti, jei esi toks geras ir darbštus! Bet kodėl ji nepiešia, juk ir piešime galima būti darbščiam? Kodėl ji ne piešia, o rauna samanas?

Ėmiau tirti ne tiek patį sodą, kiek darbštumo procesą. Ėmiau dirbti sode kaip mama, tik kitomis priemonėmis. Fotoaparatu. Šimtai sodo nuotraukų į parodą nepateko. Jos man nepatiko, nebuvo įdomios. Tai tik mano darbštumo įrodymas, kuris tinkamas nebent karmos taškams rinkti, bet ne eksponuoti.

Vėliau ėmiausi kitos darbštumo išraiškos – tvarkymo ir rūšiavimo. Tai tapo raktu. Projekto paantraštė – „…ir mamos mintys privalo būti sutvarkytos“. Tvarkymas ir rūšiavimas buvo atvirkštinis veiksmas chaosui, kurį, kaip man atrodė, kūrė mama. Rūšiavau prasmingai, tikslingai, kaip herbariumus, moksliškai, kaip 19 a. darė žymusis menininkas bei mokslininkas Ernstas Haeckelis. Tai buvo ilgas procesas, reikėjo identifikuoti kiekvieną augalą, surasti lotynišką jo pavadinimą. Tam pradėjau leisti daug laiko, atradau malonumą būti darbšti kitaip. Per tai pajutau ryšį su mama. Toliau kūriau montažus ir padariau atradimą: net jei apsimeti darbščiu pats prieš save, kai pradedi žaisti, nebesikankini, net patiri malonumą. Pradėjusi žaisti serijos „Sodas ir kosmosas“ montažuose, supratau, kad mano mama sode ne tik dirba, bet ir žaidžia. Ir nudžiugau. Žaidimas yra kūrybiškumas, kūrybos sinonimas.

Žaidimas – psichologinis būdas išgyventi, sukurti prasmę ten, kur nuobodu, sunku, kankina rutina. Sunkoka apsimesti, kad esi darbštus ir žaisti, jei turi piktą viršininką, reikalaujantį konkretaus rezultato. Bet jei esi pats sau viršininkas arba menininkas, gali žaisti, kiek tik nori. Tiesa, Zawadzka vis vien randa laiko kūrybiškumui, žaidimui – ji renka ir fotografuoja keistus daiktus, surastus sode.

Aš ėmiau rinkti pagaliukus sode, juos rūšiuoti, ėmiau suvokti žaidimo malonumą. Pasineri į meditacinę būseną, užsimiršti, lyg megztum ilgą šaliką, kur nereikia galvoti apie rankoves, konstrukciją, o tiesiog renki akį po akies, būni procese.

Agnė Gintalaitė, Sodas ir kosmosas

E.R.: Atrodo, kad tavo projektas prasidėjo nuo materialaus veiklos rezultato – sodo, bet tapo labiau orientuotas į procesą?

A.G.: Projekto išeities taškas buvo idėja, kad mama nemetė kūrybos, bet perkėlė ją į sodą. Man įdomus ne pats sodas, o prasmės, kurias darbas jame leidžia susikurti. Tirdama ėmiau gilintis į darbštumo ir žaidimo fenomenus, kuriuos, pasak transakcinės analizės teorijos, galime kildinti iš vaikiškos sąmonės būsenos. Didelė dalis meninės kūrybos, pats kūrybiškumas taip pat kyla iš vaikiškos sąmonės būsenos, tačiau kad galėtum meno kūrinį pateikti žiūrovui, kūrybos proceso metu turi vis sugrįžti į suaugusiojo vaidmenį ir sutvarkyti tai, ką prižaidei, ką prikūrei. O darbštumo demonstravimas yra infantilus veiksmas, nes už tam tikrą veiklą, kurios prasmė tau pačiam neaiški, lyg vaikas tikiesi atlygio iš aukščiau. Iš Dievo ar likimo. Galbūt darbštumas – tam tikras transcendentinis metodas, padedantis suartėti su Absoliutu.

E.R.: Minėjai, kad Alfredos sode nėra tradicinio grožio estetikos. Kodėl?

A.G.: Jis man gražus. Labai gražus. Tačiau mama pasakoja ne apie tą sodą, o apie kažkokį kitą, stebuklingą sodą, kuris daugybę kartų gražesnis ir kurio aš niekaip nematau, nors ji ir rodo pirštu. Būtent tą sodą – mamos sodo simuliakrą – aš ir mėginu apčiuopti bei parodyti žiūrovui.

Alfreda Venslovaitė-Gintalienė, Gatvė nakty. Iš ciklo mėnesiena, 16 egz. tiražas, litografija, 1976

E.R.: Zawadzkos esė supriešina sunkų fizinį darbą ir kognityvinę kūrybą, kur paprastas, fizinis darbas tapatinamas su anti-kūryba. Tuo tarpu kritinėse kultūros studijose mėginama atsikratyti simbolinio darbų skirstymo į vertingus, kūrybiškus ir primityvius, mechaniškus. Siekiant reabilituoti fizinį darbą kaip kūrybinį, norima panaikinti ekonomines ir socialines nelygybes. Ankstesnės kartos feministės, kaip Katherine Hayles, kvestionavo nekūnišką, kognityvinį pradą, kaip nužmoginantį ir diskriminuojantį principą, kur tariamai fizinis moteriškumas laikomas mažiau vertingu už kognityvinį vyriškumą, o bet koks įkūnijimas – mažiau vertingas neigu bekūnėmis laikomos skaitmeninės technologijos (Katherine Hayles, How We Became Post-Human: Virtual Bodies in Cybernetics, Literature, and Informatics (1999)). Šiuolaikinio meno kontekste pastebimas grįžimas prie medžiagiškumo, pavyzdžiui, tapyboje ir konceptualioje tekstilėje.

A.G.: Taip, fizinį darbą galima pateisinti, jeigu yra galimybė jo procese įeiti į vaiko vaidmenį, aktyvuoti vaikiškąjį samonės modulį. Jei atsiranda galimybė žaisti, fizinis darbas yra kūrybiškas.

Bet jeigu darbas mechaniškas, fragmentuotas – tuomet ne. Tarkim, dirbi sode ir sodini rožes. Rožės užauginimas nuo sodinuko ar sėklos yra kūrybiškas procesas, o iškasimas 50 duobių, į kurias kitas darbininkas sodins rožes, o trečias jas laistys – alinantis procesas, neturintis nieko bendro su kūryba.

E.R.: Tai klasikinis industrializacijos ir fragmentacijos argumentas, kurį pasitelkė Adorno ir Horkheimer savo kultūros industrijos kritikoje.

A.G.: Taip, ir toks darbas yra nereabilituotinas, bukinantis. Tačiau ir tokiose sąlygose žmonės mėgina žaisti, nes kitaip tikriausiai neišgyventų.

E.R.: Britų socialdemokratas George Orwell savo knygoje The Road to Wigan Pier (1937) kritikavo fizinio darbo ir darbo klasės romantizavimą, parodydamas darbininkų, su kuriais bendravo, materializmą ir norą, kad jų vaikai nebedirbtų anglies kasyklose ar sunkiojoje pramonėje. Panašaus skurdo kultūros deromantizavimo siekė ir Lisa Mckenzie, aprašiusi šiuolaikinio prekariato egzistenciją Getting by: Estates, Class and Culture in Austerity Britain (2015). McKenzie dokumentavo šiuolaikinės britų darbo klasės, kuriai darbas nebėra išsigelbėjimas, fragmentaciją ir savidestrukciją. Orwellas, Zawadzka ir tu, pasinėrę į fizinio darbo procesą, pastebėjote jo alinantį pobūdį. Ar ne geriau fizinius darbus pakeisti dirbtiniu intelektu ir robotais?

A.G.: Žinoma, geriau! Tik kur tie robotai? Daugybė žmonių šiandien tebedirba per daug, per sunkiai, ir gauna per mažą atlygį. Turint tai omeny, aukštinti ir romantizuoti fizinį darbą yra šiek tiek arogantiška. Kita vertus, sunkus fizinis darbas gali veikti ir terapiškai, bet tik tuomet, jei asmuo jaučia tokio darbo poreikį, o ne yra priverstas jį rinktis kaip vienintelę išgyvenimo galimybę.

Bet viskas nėra taip paprasta. Tarkim, mazochistiško charakterio žmonės save įprasmina per kančią, o kur patogiau kentėti, jei nei darbe? Zawadzkos esė sunku nepastebėti mazochistinio požiūrio į pasaulį, tarsi būtų neįmanoma išeiti iš posovietinio darbo klasės vaidmens. Tarsi sunkus fizinis darbas būtų vienintelis būdas išgyventi, net jei esi akademikė. Ji Lenkijos gyventojus mato kaip žmones su sugedusiais geltonais dantimis, nors rytų Europoje dauguma žmonių savo dantis prižiūri. Posovietinėse šalyse medicinos apsauga prieinamas daugumai, ko nepasakytum apie kai kurias vakarų šalis, o estetinis plombavimas yra nebrangus. Svarbu suprasti, kad mazochizmas yra taip pat viena iš išgyvenimo strategijų. Skundimasis ir kentėjimas įprasmina, kaip ir darbštumas. Mazochistas nemato kitos išeities, tik kentėti.

Ką mazochistai darys ateityje, išnykus alinantiems fiziniams darbams? Yuval Hararis mano, kad sunkius darbus perėmus robotams, net jei visuomenė buvusiems darbininkams išgalės mokėti pašalpas, jie jausis nereikalingi, ir tai sukels socialinių problemų. Manau, jis nerimauja be reikalo. Žmonės, kurie save įprasmina darbštumu, o ne darbu visada atras sritį, kur galės alinti ir kankinti save sunkiu darbu vardan išganymo. Jei išliks tikėjimas, kad darbštumas pats savaime yra dorybė, atsiras ir sritis, kur tai realizuoti.

Kita vertus, mazochistinė išgyvenimo strategija ateityje gali tapti nepopuliari. Šiandienos socialinė aplinka gimdo ne mazochistus (tai buvo strategija, tinkama viduramžiams ir Sovietinei sistemai), o narcizus ir darboholikus, kurie darbštumu nepatenkina savo poreikių, todėl sunkių fizinių darbų tiesiog nedirba.

Agnė Gintalaitė, Sodas ir kosmosas

E.R.: Tikrai, darbas yra psichologinio ir socialinio kosmoso dalis. O koks šio kosmoso vaidmuo tavo projekte apie sodą?

A.G.: Pirma, tai metafora. Kosmosas yra chaoso antonimas. Kosmoso tvarka nėra iki galo pažini, todėl tyrėjui ne visuomet pavyksta atskirti, kur chaosas, o kur – kosmosas. Siekdama sutvarkyti mamos sodo ir minčių chaosą ir paversti jį tvarka – kosmosu pagal save, atrandu ir išbandau kitokius dėsnius, pastebiu, kad mėginu sutvarkyti tai, kas jau yra sutvarkyta kitaip. Tai, ką maniau esant chaosu, mamai yra jos kosmosas.

Antra, kosmoso prasmė yra tiesioginė užuomina į mamos kūrybą, į temas, kurios ją domino kaip menininkę. Kalbėdama apie soda, mama ir dabar rodo į dangų, debesis, mėnulį, lyg ir juos būtų pasodinusi. Jos grafikos kūryboje yra daug kosminės erdvės, kosminių objektų. Jų erdvė – juoda, o objektai primena dangaus kūnus.

Trečia – mano fotomontažų objektai tvyro toje pačioje iš mamos grafikos darbų pasiskolintoje juodoje kosminėje erdvėje. Ryšius tarp objektų kuria pats suvokėjas, žiūrovas. Jis žiūri į objektus ir pastebi savyje kylančias asociacijas, jausmus. Apstulbau pamačiusi, kad mano sesuo, kurią taip pat pakviečiau dalyvauti mamos darbą sode reflektuojančioje parodoje, sukūrė objektą, kuris lygiai taip pat tvyro juodoje erdvėje lyg kosmose. Ant kieto ąžuolo (jį raižyti nepaprastai sunku, procesas reikalauja be galo daug kruopštumo ir darbštumo) Birutė išraižė milžinišką gėlės našlaitės žiedą.

Kosmoso tyrėjai visų pirma tiria ryšius tarp kosminių objektų, fizikinius parametrus, kurie nėra visai tokie, kokie yra tarp objektų žemės planetoje. Tarkim, svoris kosmose yra kitoks. Taip pat – laikas.

Savo fotomontažuose surūšiavau sodo objektus – žiedus, lapus, pagaliukus – į kolekcijas. Pirmos kolekcijos — logiški ir struktūruoti herbariumai su lotyniškais pavadinimais. Tai logiškas rūšiavimas, kuriantis aiškius prasminius ryšius tarp objektų. Vėliau imu žaisti, ir ryšiai tampa psichologizuoti, juos interpretuodamas kuria pats žiūrovas, suprasdamas kai ką svarbaus apie mano mamą, mane ir save patį.

E.R.: Kokia tavo mamos sodo ateitis?

A.G.:Ir jis turi būti sutvarkytas…

[1] Ramutė Rachlevičiūtė, „Alfredos Venslovaitės-Gintalienės lunapoliai“, Acta academiae artium vilnensis 62 (2011), 135–158.

[2] Anna Zawadzka, „Retraining in the Condition of East-West Emigration: Notes from the Front of Work“, Katjet Journal (11.08.2020), http://kajetjournal.com/2020/08/11/retraining-in-the-condition-of-east-west-emigration/

Straipsnio autorius:
Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų mokslų daktarė ir sociologijos dėstytoja Kingstono universitete, Londone. 2008 metais Linköping University Press išleido Eglės knygą „Sovietinės kultūros politikos konstravimas: kibernetika ir valdžia Lietuvoje po Antrojo Pasaulinio Karo“ („Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *