Modernaus mokslo susidomėjimą genealogija – kilmės šaknimis ir vystymosi keliais –sąlygoja evoliucinis požiūris į gamtos ir žmonijos istorijos logiką. Genami didžiojo XIX a. troškimo atskleisti gamtos paslaptis, tikėdami pasaulietine žmogaus kilme, didieji tyrinėtojai ėmėsi sudėtingos užduoties lokalizuoti pačius skirtingiausius visatos elementus – akmenis, augalus, gyvūnus ir etnines grupes – konkrečioje vietoje ir laike. Tiksli lokalizacija erdvėje ir laike tapo svarbiu principu ne tik mokslinėje metodologijoje, bet visuomenėje. Modernėjant visuomenėms, gebėjimas identifikuoti savo kilmę tapo politiškai vertingas. Nacionalizmo ir sparčiai besiplečiančio kolonializmo amžiuje teisė į nuosavybę ir asmeninę laisvę pasidarė neatskiriama nuo geografiškai lokalizuotos kilmės. Bešaknės alternatyvos buvo niūrios. Kaip knygoje „Praeitys už atminties ribų“ parodė britų sociologas Tony Bennett, idėja, kad egzistuoja terra nullius būsena – kai manoma, jog bendruomenės ar individai nėra geologiškai pririšti prie konkrečios teritorijos – įgalino britų kolonialistus legalizuoti Australijos užgrobimą, atimant aborigenų bendruomenių teises į jų teritoriją.[1] Kolonializmo ir nacionalizmo akivaizdoje tapo aišku: bešaknė egzistencija yra kelias į pražūtį.
Siekdamos išvengti tokios pražūties, moderniosios Europos tautos pasitelkė mokslą sutvirtinti savo tapatybę ir egzistencijos teisėtumą: nacionalizmas buvo plėtojamas ir moksliniu pagrindu. Ne vien politikai manipuliavo mokslu, bet ir daugelis mokslininkų rėmė nacionalistines pastangas pagrįsti valstybių politines tapatybes ir teritorinį teisėtumą. Tačiau rezultatai buvo nevienareikšmiai. Modernaus mokslo pasaulėvaizdis nuo Niutoniško, mechaniško supratimo krypo link efemeriškos, nereguliarios ir kintančios tikrovės sampratos. XIX a. susiformavo naujas moksliškumo standartas, pagal kurį takios, kintančios tikrovės paaiškinimai negali būti laikomi moksliškais, jeigu jie ignoruoja reiškinius formavusių įvykių eigą. Kitaip tariant, neužtenka sužinoti pradinio išeities taško. Svarbu suvokti visą evoliucijos eigą ir jos etapus. Šios koncepcijos variklis buvo Čarlzo Darvino „Rūšių atsiradimas“ (1859 m.). Darvinas ne tik nustatė natūralios atrankos principą kaip biologinės istorijos variklį, bet ir parodė, kad šis atrankos principas gali turėti skirtingą poveikį, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių. Be to, Darvinas teigė, kad visos žmonių etninės grupės yra glaudžiai susijusios tarpusavyje bei kitomis, ne humanoidinėmis rūšimis. Grupių skirtumai yra jų individualaus istorinio kelio į dabartį produktas. Įdomus pastebėjimas, kad forma ir funkcija dažnai apgaulingos. Skirtingos išvaizdos rūšys gali turėti bendrą kilmę, o panašius funkcinius atributus gali nulemti skirtingi evoliucijos takai. Darvinas pasiūlė radikalų gamtos istorizavimą, kur Biblijos dieviškosios kūrybos betarpišką ir staigų steigiamajį veiksmą (šaknys) pakeitė evoliucinė, medijuota istorija (keliai). Evoliucinis kelias į dabartį vis dar buvo pasakojamas kaip istorija apie šaknis, tačiau šioje istorijos scenoje vykstančios dramos ir aktorių prigimtis galėjo keistis, o žiūrovams šią kaitos esmę suvokti padėjo mokslininkai.
Ši mokslinė evoliucinės sekuliarizacijos epistemologija tapo reikšmingu socialinės tapatybės kūrimo resursu. Pasitelkus Darvino teoriją žmonės, akmenys, augalai ir gyvūnai įgijo ilgas biografijas, kuriose socialiniai, biologiniai ir geologiniai aspektai buvo įtraukiami į etninių ar „rasinių“ trajektorijų sąvoką. XIX a. archeologai ir etnografai tyrė tautų kultūros istorijas pasitelkdami įvairias gamtos formas, akmenis, augalus ir gyvūnus kaip liudininkus ir įrodymus. Archeologinės ir etnografinės vizijos savo paieškų prožektorius kreipė į vis tolesnę praeitį. Buvo mobilizuoti ne tik gyvi padarai, pvz., „nacionaliniai“ augalai ir gyvūnai, bet ir išnykusių rūšių fosilijos. Niekas nebuvo per sena, niekas nebuvo per daug mirę: fosilijos buvo įdarbintos naujam politiniam subjektyvumui kurti. Šioje esė aptarsiu vieno politiškai įtakingo fosilijos tipo – mamuto – vaidmenį Europos ir Baltijos jūros civilizacijos ištakų apmąstyme. Šio gyvūno fosilijos pažymėjo ryšį tarp Holoceno, žmonijos istorijos arenos, ir Pleistoceno, taip pat tarp Šiaurės Europos ir Viduržemio jūros.[2]
Šaltiniai byloja, kad nuo senų laikų Europos civilizacija žavėjosi fosilijomis, ypač mamutais. Jų relikvijos buvo įaustos į senovinį folklorą. Pavyzdžiui, senovės graikai manė, kad dramblių kaulų radiniai yra mitinių ciklopų reliktai.[3] Viduramžiais mamuto fosilijos buvo laikomos dieviškais ženklais.[4] Ypatingas mamutų fosilijų statusas nestebino: milžiniškų fosilijų radiniai Vakarų Europos teritorijose buvo retenybė. Fosilijų radiniai Vakarų Europoje tapo dažnesni moderniaisiais laikais, ypač po Antrojo pasaulinio karo (nes pokario pastatams ir infrastruktūrai reikėjo vis gilesnių pamatų). Įrodymų apie priešistorinius gyvūnus rasta Prancūzijos Rufinjako ir Lasko urvų piešiniuose, taip pat archeologinių kasinėjimų metu. Tačiau didžioji dalis gigantiškų fosilijų randama Rytų Europoje. Šie radiniai, kaip matysime, taps svarbiomis jungtimis tarp Rytų ir Vakarų, kai ledynmečio archeologija taps Šaltojo karo konkurencijos ir diplomatijos arena.[5]
Rufinjako urvo piešinys (Wikimedia nuotrauka)
Tačiau grįžkime į XIX a., nacionalizmo amžių, kai keistos, retos ir brangios Šiaurės Rytų, Vakarų ir Pietų Europos fosilijos tapo politiniais aktantais, tarpininkais tarp praeities ir ateities. Mamuto reliktai ir atvaizdai, įausti į mitus ir padavimus, naudoti kaip istorinio lokališkumo įrodymas ir galams dabartinėje Prancūzijos teritorijoje, ir Sibiro tautoms, ir tariamiems baltams.[6] Kolonizatoriai naudojo fosilijas siekdami sustiprinti savo didybės įvaizdį; kolonizuotos tautos naudojo fosilijas siekdamos nustatyti ir apginti gilią etninę praeitį bei savastį, pareikšti savo teisę į teritoriją ir kovoti su kolonizacija.
Tačiau senovės graikams keistos buvo ne fosilijos: jas jie laikė akivaizdžiu savo mitų ir legendų įrodymu. Keista buvo Šiaurė, atvykusi barbarų pavidalu. Kaip rašė George Simmel savo esė apie keistus nepažįstamuosius (strangers), barbaro įvaizdis, nors ir neabejotinai žmogiškas, senovės Graikijoje buvo siejamas su svetimojo žmogaus samprata. Skirtingai nuo mitinių ciklopų, kurie buvo integrali graikų sociumo dalis, šiauriečiams barbarams nebuvo prieinamas joks prasmingas socialinis ryšys su viduržemio jūros civilizacija. Jie buvo prašaliečiai. Simmelis keisto nepažįstamojo prasmę apibrėžia kaip tai, kas „ateina šiandien, bet lieka rytoj“.[7] Barbariškame šiuolaikinės Šiaurės pasaulyje mamuto fosilijos gali atrodyti svetimos ir tikrai keistos: mamutų reliktai yra atkeliavę iš itin tolimos praeities ir likę tarp mūsų neapibrėžtai ateičiai. Šios keistos fosilijos tapo dabarties šaknų ir kelių į nacionalinius ateities planus dalimi. Keistosios fosilijos absorbuoja naujus mitus ir emocijas. Keistosios fosilijos tokios tylios, susitraukusios, išdūlėjusios nuo laiko, ir tuo pačiu įkūnijančios praeities ir ateities sąjungą.
Pasak suomių istoriko Peter Stadius, žvelgiant iš Viduržemio jūros perspektyvos, tokiuose tekstuose kaip Tacito „Germania“ (98 m.) Šiaurė buvo apibūdinama kaip „necivilizuotas“, „pasitikintis savimi“ ir „pavojingas“ regionas. Iš tiesų kai kurie šios priešiško šiaurietiško nepažįstamojo vizijos aspektai kultūriškai sutapatinti su „barbariškumu“, civilizuotumo trūkumo fosilijomis (smurtas, girtuokliavimas ir estetinio supratimo stoka). Tačiau ilgainiui Šiaurė pasidalijo į turtingas protestantiškas Šiaurės Europos šalis bei katalikišką ir stačiatikių Rytų Europą. Kai kurie stereotipiniai „šiaurietiški“ atributai – darbštumas, turtas ir visuomeninė dvasia –mitologizuoti kaip „civilizuoti“.[8] Šios skirtingos religinės, ekonominės ir politinės sistemos kristalizavosi į imperinius pasaulius su centrais Baltijos ir Viduržemio jūros regionuose, kaip rodo novatoriški Kirkby ir Braudel tyrimai.[9]
Baltijos pasaulis driekėsi toliau nei teritorinės trijų Baltijos jūros valstybių ribos. Baltijos regionas iki XIX ir XX a. laikytas Šiaurės Europos dalimi, o paties „Baltijos“ termino istorija yra labai sudėtinga.[10] „Mare Balticum“ pavadinimas atsirado XII a., o „der baltische landerstaat“ buvo vadinama Livonijos Baltijos Vokietijos teritorija. Terminas „baltai“, susijęs su etnopolitine grupe, atsirado dėl to, kad vokiečių kalbininkai XIX a. pabaigoje identifikavo baltų-slavų kalbų šeimą ir vykdė archeologinius tyrimus, kuriuose panaudojo šį terminą siekdami atrasti „senuosius baltus“. Šios kalbinės, archeologinės ir geologinės šaknys buvo chronologiškai ir erdviškai supintos į „Baltijos valstybių“ sampratą – epistemologinę asemblėją, kuri sudarė pagrindą pasipriešinti pavojingajam terra nullius statusui. Baltijos tautos ir valstybės buvo lokalizuotos kaip giliai įsišaknijusios geokultūrinės bendruomenės, kurių praeitis ir genealogija galėjo būti įrodomos pasitelkus fosilijas. Geologiniai sluoksniai buvo kultūriniai ir politiniai teritorinės nuosavybės liudininkai, pasitelkti tiesti kelią į ateitį. Tokios geokultūrinės evoliucinės strategijos pavyzdys yra gintaras. Gintaras, randamas Lietuvoje, vadinamas „Lietuvos auksu“, žyminčiu Lietuvos nacionalinį savitumą.[11] Ne tik gintaras, bet ir fosilijos buvo naudojamos siekiant sutvirtinti Baltijos šalių, kaip įsišaknijusių bendruomenių, sampratą bei užkirsti kelią imperinei kolonizacijai. Šiame kontekste nesunku suprasti lietuvių etnografo ir archeologo Eduardo Volterio, 1922 m. rašiusio apie „Lietuvos mamutų“ radinius, entuziazmą: kuklūs iškastiniai kaulai jam buvo langas į giliąją „Lietuvos praeitį“.[12] Dvidešimtojo amžiaus ketvirtajame ir šeštajame dešimtmečiais Lietuvoje vykusiuose archeologiniuose kasinėjimuose atrasti mamuto iltis ir dantys, radioaktyviojo anglies izotopo būdu datuoti paskutiniojo (Weichselian) ledynmečio viduriui. Panašios iškasenos rastos ir Latvijoje. Atrodo, kad „estų“ mamutai buvo bene vėlyviausi rezidentai regione, išgyvenę iki pat perėjimo iš Pleistoceno į Holoceną.[13]
Tačiau būtų klaidinga susižavėjimą mamuto fosilijomis priskirti tik etnografinei vaizduotei. Geras pavyzdys – Baltijos mitologija ir literatūra, kurioms ne svetimi milžinai ir fosilijos. Su milžinu kovojo garsi latvių mitinė figūra Lāčplēsis (epas parašytas 1872–1887 m.) ir estų didvyris Kalevipoegu (epas išleistas 1853 m.). Vėliau mamutas pasitelktas reaguojant į modernybės disfunkcijas, ypač absurdišką sovietinę biurokratiją ir žalingus mega-industrializacijos projektus. Pavyzdžiui, populiarioje lietuvių rašytojo Kazio Sajos dramoje „Mamutų medžioklė“ (1968 m.) kritikuojamas sovietinio subjekto fosiliškas pasyvumas ir paklusnumas. Lietuvių poetas Sigitas Geda pristatė mamuto, kaip sovietinėje miesto visuomenėje susiformavusio keisto svetimšalio, figūrą leidinyje „Mamutų tėvynė“ (1985 m.). Nors knyga buvo smarkiai cenzūruota, Geda naudojo mitologinius fosilijų tropus sovietinės modernizacijos riboms tyrinėti. Elektros linijų tinklai ir asfaltuoti keliai negalėjo nuslopinti archajiškos mamuto dvasios ar ištrinti gilių šaknų. [14]
Vaizdas iš parodos „Vilniaus mamuto pėdsakais“ VU Geologijos muziejuje. Muziejaus nuotr.
Mamutas keistojo nepažįstamojo, fosilijos reikšmę įgavo Šaltojo karo modernybės eroje, kurioje didžiosios technologinės sistemos perkėlė žmonijos civilizaciją į naują galios ir materialumo lygį. Nacionaliniai ir tarptautiniai elektros tinklai, branduolinė energija ir branduoliniai ginklai, asfaltuotų greitkelių tinklai ir betoninės užtvankos, įkalinusios laukines upes gali būti vertinami kaip būsimos dvidešimto amžiaus fosilijos. Nenuostabu, kad būtent šaltojo karo metu mamuto fosilijos, kaip teigia etnografas Dmitrijus Arzyutovas, ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį kaip susitikimų platforma, peržengianti geležinę uždangą. Keistosios fosilijos tapo faktoriumi, skatinančiu susitikimus tarp mokslo tyrėjų, etninių bendruomenių atokiose Rusijos dalyse ir valstybinio socializmo valdomų Rytų ir liberalių kapitalistinių Vakarų. Mokslininkų rašomos milžino mamuto ir žmonijos, didžiausios Žemės geogalios, istorijos mažino atotrūkį tarp šaltojo karo nepažįstamųjų, apeliavo į universalumą, o ne lokalizuotą išskirtinumą. XX a. antroje pusėje keistosios fosilijos tarpo universalizuojančio pokalbio dalimi.[15] Bendros žmonijos šaknys, išryškėjusios fosilijų geologinėse liekanose, liudijo apie bendrą evoliucinį kelią, geochemines trajektorijas kurios charakterizavo visuomenes abiejose šaltojo karo pusėse, karo, kuris per technomokslą transformavo Žemę ir jos klimatą. Žinoma, tai nebuvo nauja: idėją, kad žmones veikia jų gamtinė aplinka, iškėlė Aristotelis. XVIII ir XIX a. gamtinės aplinkos poveikis visuomenei plėtotas Monteskjė ir Gėtė filosofijose, siejančiose klimatą ir civilizacijas.[16] Buvo manoma, kad gamtinė aplinka nulemia meno ir kultūros formas: taip istorikas Hippolyte Taine susiejo meninius stilius su vietos klimato sąlygomis, iškalbingai apibūdindamas senovės graikų kultūrą kaip sąlygotą žydrų platybių ir apelsinų, krintančių nuo šakų tiesiai į skaidrias Viduržemio jūros bangas. XIX a. pabaigoje tapo aišku, kad klimatas nėra lokalizuotas geografinėse zonose, tai – globalus, planetinis fenomenas. Gamtinės aplinkos kaita buvo suvokiama kaip chaotiška, negailestinga ir destruktyvi. Žmogui gamta buvo ne tik resursas, bet ir pavojaus šaltinis. Darwino ir kitų gamtos tyrėjų dėka žmonija pradėjo įgyti naujos rūšies biografiją – kaip globali rūšis, kuri vystėsi kartu su Žeme. Tarp žymiausių autorių, plėtojusių šį teiginį, yra Alexandero von Humboldto (XIX a.) ekologinės sistemos idėja, Vladimiro Vernadskio (XIX–XX a.) ir Nikitos Moisejevo (1970–2000 m.) noosferos ir žemės bei žmogaus ko-evoliucijos idėja, taip pat Paul Crutzen (XXI a.) antropoceno konceptas.
Į kokią ateitį ves ši fosilijų ir evoliucijos trajektorija? Ar galime manyti, kad žmonija yra būsimoji keistoji fosilija? Mamutas yra svetimas būtent dėl to, kad jis tėra fosilija, rūšis, neišgyvenusi perėjimo iš Pleistoceno į Holoceną. Ar žmonija išgyvens perėjimą į Antropoceną? Kokias šaknis ateities gyventojai ras mūsų reliktuose? Visuomenė yra panaši į mamutus, migravusius ir palikusius pėdsakus Viduržemio, Baltijos ir Arkties jūrų teritorijose. Mes, XX a. „pre-fosilijos“, šią erdvę padengėme elektros tinklais, keliais ir teršalais. Pakeitėme milžinų ir didvyrių folkloro mitologijas XX a. megastruktūrų ir herojų išradėjų mitologijomis. Mūsų vėlyvosios, antropoceninės modernybės šaknys yra laboratorijose, o istorija rodoma karo, mokslo ir technikos muziejuose. Vis auganti Europos infrastruktūra yra ir techno-gamtinė aplinka, ir žinutė ateičiai: Europos ekonominės bendrijos (EEB) projektas sukūrė naują materialinę ir socialinę tikrovę, siekdamas susieti nacionalizmo suskaldytas ir karo traumos padalintas pokario bendruomenes. Infrastruktūra buvo solidarumo išraiška. Ją kuriant, išryškėjo nauji aljansai, galios asimetrijos ir nauji pažeidžiamumo tipai. Europos sistemų kūrėjai, kaip parodė Per Högselius ir kiti, pasitelkę infrastruktūrą, siekė integruoti Vakarus su Rytais ir Šiaurę su Pietumis.[17] Naujoji, suvienyta Europa buvo formuojama elektros srovės tiekimo linijomis ir aplinkos tyrimų tinklais. Nuo XX a. vidurio vyksta visuotinis žemės, oro ir vandenų surašymas, siekiant suvaldyti augančią tarpvalstybinę taršą: rūgštinius lietus, į vandens telkinius išleidžiamus teršalus ir radioaktyvias dulkes.[18] Šios teršiančios ir taršą ribojančios infrastruktūros kaip ir mamuto fosilijos niekada nepasirodo visu ūgiu: jos atsiskleidžia stebėtojui tik dalimis, pasirodydamos, kai tam tikri komponentai sudrumsčia kasdienybę.
Žvelgiant iš XXI a. perspektyvos, nėra visiškai aišku, ką turėtume daryti su karinio-pramoninio komplekso paveldu (šaknimis) ir trajektorija (keliais). Aišku viena: paliekame keistą iškaseną ateičiai. Kaip pavyzdys galėtų būti žmogaus sukurti radioaktyvūs izotopai, kurie išliks aktyvūs dešimtis tūkstančių metų. Radioaktyvios fosilijos bus mūsų branduolinių jūrinių civilizacijų ženklai, randami Baltojoje, Baltijos ir Viduržemio jūrose.[19] Pagal Kirkby ir Braudel, jūra padėjo vienytis ir integruotis, atverti kranto bendruomenes pasauliniams tyrinėjimams ir mainams. Tačiau radioaktyvių atliekų dislokacijos kontekste Viduržemio ir Baltijos pasauliai išryškėja kaip apribotos erdvės, suskaldytos kolonizacijos, ar tai būtų sovietinė kolonizacija Šiaurės Rytų Europoje, ar Vakarų Europos kolonizacija Šiaurės Afrikoje.
Ši paradoksali politinės fragmentacijos ir integracijos, trumparegiškumo ir ilgalaikių pasekmių situacija būdinga atomiškumui. Pasak Gregoire Mallard, „branduolinis neskaidrumas pasireiškia, kai tiesa atskleidžiama tik dalinai“. Minėtas neskaidrumas kyla iš „sunkumų klasifikuojant“, kas priklauso karinei, o kas vadinamajai taikiai branduolinei energijai. Neskaidrumas, dalinė tiesa apsaugo institucijas nuo atsakomybės prisiėmimo. Jis taip pat pasitelkiamas nuraminti visuomenę, įtikinant kad atominis kompleksas yra saugus ir kontroliuojamas.[20] Atominis kompleksas yra it mamutas, fosilija – keistasis nepažįstamasis, kuris tikrai niekur nesiruošia išeiti, su kuriuo galima susipažinti tik fragmentiškai ir netiesiogiai, pasitelkus ekspertus bei techniką. Branduolinis neskaidrumas taip pat maskuoja kolonijinį paveldą ir ateities kolonizacijos trajektorijas. Kaip parodė Mallard, Europos branduolinės agentūros Euratom įsteigimas (1957 m.) buvo Vakarų Europos atominio federalizmo dalis. Šis procesas įgalino prancūzų vyriausybę, remiant Italijai ir Vakarų Vokietijai, pradėti branduolinių ginklų testavimo programą Afrikoje.[21] Sovietų Sąjungos Šaltojo karo atominės imperijos šešėlyje buvusią Šiaurės Europą drebino atominis testavimas Naujosios žemės salyne. 1960 metais prancūzai išbandė pirmąją atominę bombą Alžyre ir tęsė bandymų programą po Alžyro nepriklausomybės paskelbimo, iki 1966 metų.
Šeštajame dešimtmetyje Šaltojo karo jūrų civilizacijos pradėjo protestuoti prieš branduolinius barbarus. Viduržemio jūros regione kilo antibranduoliniai protestai, daugiausia nukreipti prieš branduolinius bandymus ir ginklus, saugomus Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Turkijoje.[22] Aštuntajame dešimtmetyje ispanai, prancūzai ir italai protestavo prieš atominių elektrinių statybą.[23] Devintajame dešimtmetyje kilęs lietuvių protestas prieš trečiojo Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus statybą žymėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir desovietizacijos pradžią. Černobylio radioaktyvūs debesys užteršė ir Baltijos, ir Viduržemio jūras, nors nelaimės metu Prancūzijos elektros energijos korporacija EDF teigė, kad Prancūzijos teritorijos užterštumas branduolinių bandymų laikotarpiu septintajame dešimtmetyje buvo didesnis.[24] Tačiau radionuklidai toliau sklido iš Juodosios jūros, kuri nukentėjo labiausiai, į Viduržemio jūrą per Bosforo sąsiaurį.[25] Šiuo metu Europos branduolinė ateitis tebėra neaiški. Visiškai neabejotina, kad „branduolinis renesansas“ mažai tikėtinas: Europos visuomenė atsisako gyventi su papildoma branduoline rizika, kurią keltų naujos atominės elektrinės. Bendruomenės atsisako savo teritorijoje priimti branduolinių atliekų saugojimo aikšteles. Radioaktyvios branduolinės fosilijos yra nepageidaujami svetimieji, atvykę nekviesti į atokius regionus ir pasiliekantys amžinybei.
Ką turėtume daryti su šiuo Europos anglies, akmens anglių, plieno ir branduoliniu mamutu? Ar jis bus įdarbintas tarnauti nacionalistiniams ir populistiniams tikslams, siekiant sukurti naują mitologiją? Ar mes jį įamžinsime kaip pamoką ateičiai? Kaip išsaugosime ir eksponuosime mūsų karbo-kuro civilizaciją aprūpinusias infrastruktūras? Jeigu karo industrinės pramonės paveldas yra autentiškiausias XX a. Europos reliktas, ar turėtume pripažinti ir priimti nedailias, nepatrauklias, gremėzdiškas būsimas fosilijas, industrines pramonės architektūrą ir peizažus? Galbūt industrinės fosilijos galėtų būti su-keistintos, atitrauktos nuo jų originalaus konteksto kaip senieji mamutai, idant taptų susitikimų platformomis, nuo kurių galėtume formuoti ne-karbo, ne-eurocentristinę ateitį? Galbūt mums gali padėti keistosios fosilijos figūra, skatinanti suvokti takų laikinumą, evoliucinius ir besikeičiančius gyvenimo aspektus, kad taptume, kaip rašė Julia Kristeva, keistais ir sau, ir kitiems.
Vilniaus savivaldybė, „Paskui mamutą“ (2019)
[1] Tony Bennett, Pasts Beyond Memory: Evolution, Museums, Colonialism (London: Routledge, 2004).
[2] Dmitry Arzyutov, „Environmental Encounters: Woolly Mammoth, Indigenous Communities and Metropolitan Scientists in the Soviet Arctic“, Polar Record 55 (2019), 142–153; Nikos Poulakakis et al, „Ancient DNA forces reconsideration of evolutionary history of Mediterranean pygmy elephantids“, Biol Lett. 2, 3 (2006): 451–454.
[3] Adrienne Mayor, The First Fossil Hunters: Dinosaurs, Mammoths, and Myth in Greek and Roman Times (Princeton: Princeton University Press, 2000), 7.
[4] Claudine Cohen, The Fate of the Mammoth: Fossils, Myth, and History (Chicago: The University of Chicago Press, 2002), 24–26.
[5] Cohen, The Fate of the Mammoth, 7.
[6] Cohen, The Fate of the Mammoth, 9, 10.
[7] Georg Simmel, „The Stranger“, in Kurt Wolff (Trans.) The Sociology of Georg
Simmel. New York: Free Press, 1950, pp. 402–408.
[8] Peter Stadius, Southern Perspectives on the North: Legends, Stereotypes, Images and Models, Working papers of The Baltic Sea Area Studies: Northern Dimension of Europe, Vol. 3 (2001).
[9] Andrejs Plakans, Review of David Kirby, The Baltic World, 1772–1993 (New York: Longman, 1995), American Historical Review 101, 4 (1996), 1230–1231.
[10] Michael Confino, “Re-inventing the Enlightenment: Western Images of Eastern Realities in the Eighteenth Century,” Canadian Slavonic Papers 36, 3-4 (1994), 505-22. Taip pat žr. Egle Rindzeviciute, “The Art [and Craft] of Meaning: Eastern Europe,” Code Share: 5 Continents, 10 Biennales, 20 Artists (Vilnius, CAC, 2010), 66-77.
[11] Egle Rindzeviciute, “The Geopolitics of Distinction: Negotiating Regional Spaces in the Baltic Museums,” in Peter Aronsson and Lizette Graden, Performing Nordic Heritage: Everyday Practices and Institutional Culture (Aldershot: Ashgate, 2013), 221-246.
[12] Reda Griskaite, “Eduardas Volteris ir Carlo von Schmitho Necrolithuanica (1863),” Archivum Lituanicum 12 (2010), 183-240.
[13] Linas Daugnora, “Mamutai Lietuvoje,” Lietuvos archeologija 25 (2004), 9-16.
[14] Jonas Zdanys, “The Poets of Druskininkai,” World Literature Today 72, 2 (1998), 241-252.
[15] Arzyutov, “Environmental Encounters.” Žr. Dmitrijaus Arzyutovo Karališkajame technologijų institute (Švedija), atliekamą darbą.
[16] Stadius. Southern Perspectives on the North.
[17] Per Högselius, Red Gas: Russia and the Origins of European Energy Dependence (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2013); Per Högselius, Arne Kaijser and Erik van der Vleuten, Europe’s Infrastructure Transition: Economy, War, Nature (Basingstoke and New York: Palgrave Macmillan, 2016).
[18] Egle Rindzeviciute, The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World (Ithaca: Cornell University Press, 2016).
[19] Kate Brown, Manuals for Survival (New York: Penguin, 2019).
[20] Gregoire Mallard, Fallout: Nuclear Diplomacy in an Age of Global Fracture (Chicago: The University of Chicago Press, 2014), 118–119.
[21] Mallard, Fallout, 157.
[22] Eirini Karamouzi and Dionysius Chourchoulis, „Troublemaker or peacemaker? Andreas
Papandreou, the Euromissile Crisis, and the policy of peace, 1981–86“, Cold War History (2019), DOI: 10.1080/14682745.2018.1497014.
[23] Luis Sanchez-Vazquez, Alfredo Mene´ndez-Navarro, „Nuclear Energy in the Public Sphere: Anti-Nuclear Movements vs. Industrial Lobbies in Spain (1962–1979)“, Minerva 53 (2015), 69–88.
[24] Karena Kalmbach, Meanings of a Disaster: The Contested ‘Truth’ about Chernobyl. British and French Chernobyl Debates and the Transnationality of Arguments and Actors. A PhD Dissertation, European University Institute, 2014.
[25] Sergey Gulin et al, „General trends in radioactive contamination of the marine environment from
the Black Sea to Antarctic Ocean“, in Elena B. Burlakova and Valeria I. Naydich, eds., The Lessons of Chernobyl: 25 Years Later (Nova Science, 2012), 281–299.
Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova.
