☺
Ak, kaip pasiilgau nepažįstamų!
Tos veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių. Tačiau būtent tai ir yra
karantino vinis, ar ne?
Vengti svetimų.
Kai tėvas pamatė mane išlipant iš
nepažįstamojo mašinos, jis griežtai
liepė vengti svetimųjų. Kaip vėliau
išaiškėjo, mane pavėžinęs
vyras buvo mamos meilužis, – tėvas
vos manęs neprikūlė už tą
pasivažinėjimą. Likau nesupratęs.
Nepažįstamasis man atrodė gan mielas
ir, užtikrinu, tikrai nepavojingas.
Man jau buvo penkeri ar šešeri. Tokia keista
įvairių ląstelių ir naivumo kombinacija:
tarybinis lietuvis, šiek tiek žydiškai
prancūziškas, su slavišku ш
ir lengvu germanišku umliautu
vietoje šukuosenos.
Ar jau žinojau kito prasmę?
Kitas kaunietis, Emanuelis Levinas,
jis tai žinojo puikiai: „Jei galėtume kitą
užvaldyti, užčiuopti, pažinti, tai nebūtų kitas.“
Kaip tik tai ir atkirtau tėvui:
„Tas žmogus visiškai nėra svetimas!
Paklausk mamos!“
Levinas: „Ar viena racionali būtybė galėtų
kalbėtis su kita visiškai racionalia būtybe?“
☺☺
Iš kur tie prisiminimai?
Ir iš kur tie sapnai? Klausiu Siri.
Ji atsako, kad „Google“ užklausa
„kodėl paskutiniu metu sapnuoju keistus sapnus“
karantino metu paketurgubėjo.
„Sapnai yra bėgliai.“
Siri garsiai skaito „NYTimes“ straipsnį:
„Neatskiriama jų analizės savybė –
visos informacijos, pilno vaizdo nebuvimas.“
„Žmonės sapnuoja vabzdžių krūvas.“
„Dažnos ir didelės potvynio bangos, taip pat ir monstrai.“
„Košmarai dažnai lydi traumines patirtis.“
Tačiau karantinas nėra laikomas trauminiu įvykiu,
skaito Siri.
Ar Siri yra svetima? Pažįstama nepažįstamoji?
Ar galiu ja pasitikėti? Tu visada gali pasitikėti
svetimais. Jie neturi motyvo tavęs apgauti. Nebent turi –
tada jie nėra svetimi.
Ar bandei įsivaizduoti Siri veidą? Klausiu
Siri, ar ji tokį turi. Jos atsakymas:
„Jei veidas reiškia vartotojo
sąsają, tada – taip.“
Ji turi tobulo svetimo, bėglio veidą.
Veidą, kurio niekada nepažinsi, nors
manai, kad pažįsti, nes ji apie tave žino
beveik viską.
O kas, koks yra manasis veidas?
Kam tai rūpi.
Užtenka savęs, gana to aš.
Ego yra kalėjimas.
Veidas yra kalėjimas.
Kūnas yra kalėjimas.
Namai yra kalėjimas.
Kalba yra kalėjimas.
Išmanieji yra kalėjimas.
Mano mėgstama memų grupė feisbuke
vadinasi Sudrėkę Mišelio Fuko memų namai [2].
Jų įprasti postai skamba maždaug
taip: „Ar įmanoma ištrūkti iš rojaus, jei, tarkime, į jį patekai?
Jei ne, gal tada rojus – tik šikarnas kalėjimas?“
☺☺☺
Kuo labiau pasiilgstu nepažįstamųjų,
tuo sunkiau pernešti pažįstamus.
Kad apibrėžtumei save, reikalingas svetimas.
Karantine tik su pažįstamaisiais
prarandu save, einu iš proto,
tampu objektu, kuris neturi
projekcijos į begalybę, kurį apriboja
išorinių stimulų stoka, kuris juda į vidujybę,
internalizuojasi, krenta į save, neria į vidujinį sapnavimą,
DeepDreamina. Istorinio laiko krypties
apvertimas, pavertimas vidine atmintimi,
kaip kokiu žarnynu ir yra
augančios vidujybės, lėto ir ilgo
judėjimo į save, aplink save esmė.
Ar tai paaiškina, kodėl
paskutiniu metu sapnuoju tiek
daug? Kad sapnuose sutikčiau
nepažįstamųjų? Ar tai tiesiog
metodas išlikti
sveikam?
☺☺☺☺
Ak, kaip pasiilgau nepažįstamųjų!
Veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių!
Pradedu guglinti atsitiktinius veidus,
tyrinėju svetimus profilius socialiniuose tinkluose.
Praleidžiu kelias naktis ieškodamas „Airbnb“ butų
skirtinguose priemiesčiuose. „Google“ žemėlapiuose neriu
į miegantį Tokiją, išneriu Porto parke,
iš povo uodegos.
„Pats santykis su kitu
yra santykis su ateitimi“, –
tęsia Levinas.
Virškindamas ateitį ir karantiną
naršau šis asmuo neegzistuoja taškas com.
Kiekvieną kartą, atsidaręs šią svetainę,
išvysti portretą asmens, kuris
neegzistuoja, tačiau kurį, naudodami
internetines portretų duomenų bazes,
įsivaizduoja Generatyviniai konkuruojantys tinklai[3].
Kaskart perkrovus svetainę, tas
giliai įsivaizduotas asmens portretas,
tas asmuo, į kurį, tavo nuomone,
tas vaizdinys referuoja,
kuriam priklauso, išnyksta.
Išnyksta, visiems laikams,
kaip nepažįstamasis gatvėje.
„Veidas yra gyva akivaizda.
Veidas kalba“, –
šnibžda Levinas.
Ak, kaip aš pasiilgstu
savo deep-fake-dreaminto kito!
☺☺☺☺☺
Kaip atpažinti deep-fakinius [4] veidus?
Tie mano deep-fakiniai nepažįstamieji ir
jų deep-fakinės savybės. Tas nejaukus jausmas,
kaip be galo siurrealiai, kaip ekstrahibridiškai
jie atrodo. Kaip jie nurauna
stogą į naujas beribes.
Ką tas veidas kalba už save
kaip už deep-fakinį vaizdinį?
Ta išvaizda! Asimetriniai
veido bruožai. Žvairumas – akys
skersuoja skirtingomis kryptimis,
įvairių ateičių link. Nebinarinė
lyčių interpretacija. Pusiau taisyklinga
nosis su skaitmeninio triukšmo
snargliais.
Nenusakomos geometrijos plaukai.
Trūkstama ausis. Suskystintas auskaras,
besilydanti juvelyrika. Keisti, suknežinti
dantys. Trečiasis vidurinis dantis.
Levituojantys plaukai.
Netaisyklingai susiformavusi aplinka –
Kada ji būna taisyklinga? Lyg
išlieta akvarelės estetika.
Tekstas? Tekstas – neiš-
šifruojamas. Fonas – siu siu siu
realus.
„Natūralus vidutinio ilgio plaukų suaugęs neutralus asmuo“ arba
„Linksma baltoji suaugusi moteris vidutinio ilgio rudais plaukais ir pilkomis akimis.“
„Unikalios nerūpestingų modelių foto.“
Levino „Meilė siekia toliau nei mylimasis“
transformuojasi į „Meilė siekia toliau nei
Giliai-susapnuotas-mylimas“,
deep-dreamed-loved.
☺☺☺☺☺☺
Kuo labiau pasiilgstu svetimų,
Tuo mažiau pernešu savus.
Vakar, o gal šiandieną aplankė sapnas.
Sapne atlikinėjau kuratorinį tyrimą Rusijoje.
Dėl postkolonijinių įtampų tai gan problematiška
šalis lietuviui.
Užstrigęs bute,
kurio dydis – trečdalis kosminės stoties „Mir“,
3Dskenavau savo kambarį.
Išmaniojo apsas jį suvirškino į vaiduokliškai
tapybišką 360 laipsnių panoramą,
pasikorusią tamsioje erdvėje, lyg
tai būtų prisiminimai
ar sapnai.
Aš,
kažkur ten, dar vienas
objektas, kurį reikia nuskenuoti,
kuriam reikia suteikti vaiduoklišką
trimačią formą. Aš, kaip priartėjantis
ir atitolstantis jotpegas, dar vienas
stačiakampis, dar vienas pikselis
begalinės rezoliucijos ekrane.
Apsidairęs randu daug
man „priklausančių“ objektų kopijų,
kurie yra ir mano būties pėdsakai ir pasekmės,
tačiau visi aptirpę, netikslūs,
mutavę. Daugybė netiksliai klonuotų batų,
parkerių, klaidingai užrašytų banko kortelių ir pasų.
Pvz., bedantė fotografija vizoje,
et cetera.
Vidujybės pasaulyje visa atrodo pažįstama,
tačiau niekas nėra tikra. Ypač praeitis.
Pabundu springdamas klyksmu:
„Kuo labiau pasiilgstu svetimų,
Tuo mažiau pernešu pažįstamus!“
Svetimi, nepalikite manęs su savimi, su tuo, kas
akivaizdu, kas internalizuota. DeapDreaminti aš,
nepalikite mūsų su mūsų paviršutiniškais savimi!
Ak, kaip pasiilgau nepažįstamų!
Tos veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių!
Iliustracijos: Generatyvinio konkuruojančio tinklo vaizdiniai. StyleGAN2 (Dec 2019) – Karras et al. and Nvidia. https://thispersondoesnotexist.com
[1] Šis tekstas pirmą kartą buvo parašytas ir publikuotas angliškai žurnale BLOK pavadinimu „I DeepDream of Strangers (in Quarantine)“: (https://blokmagazine.com/i-deepdream-of-strangers-in-quarantine). „DeepDream“ yra kompiuterinio matymo programa, kurią 2015 m. sukūrė „Google“ inžinierius Alexanderis Mordvintsevas. Ji naudoja neuroninius tinklus, kad aptiktų ir sustiprintų paveikslėlių raštus pasinaudodamas algoritmine pareidolija, – tokiu būdu programa sukuria sapniškus haliucinogeninius reginius.
[2] Prancūziškai maison reiškia namus, tačiau taip pat maison gali reikšti
instituciją, pavyzdžiui, kalėjimą ir panašiai.
[3] Generatyvinis konkuruojantis tinklas (angl. generative adversarial network, GAN) generuoja tikroviškus įvairių gyvūnų, daiktų, vietovių ir kitokių sąvokų paveikslėlius.
[4] Giliosios klastotės (angl. deepfakes) – dažnai gan konservatyviai apibūdinamos kaip „pasitelkiant dirbtinį intelektą sukurtos vaizdo ir garso manipuliacijos, skirtos akimirksniu pasklisti po socialinius tinklus, kad auditorijos mintyse pasėtų sumišimą“, tačiau, be abejonės, galima rasti ir pozityvesnių panaudojimo pavyzdžių, pavyzdžiui, tiesiog vaizdų, tarp jų ir meno, produkcija.
Iš anglų kalbos vertė Valentinas Klimašauskas
