Author Archives: Valentinas Klimašauskas

„Aš ir tie kiti“. Pokalbis su projekto „Experiencing lives“ dalyviais

Ar galime pajausti ir kalbėti apie tuos kitus? Kiek to kito yra mumyse? Kaip projektams turi įtakos įvairūs bendradarbiavimai – tiek su vadinamaisiais žmogiškaisiais, tiek su nežmogiškaisiais kitais (nonhuman)? Kiek mes galime pasitikėti savo juslėmis?

Šis pokalbis – tai festivalio „Ars Electronica“ metu įvykusio pokalbio „Experiencing lives“ bei po jo vykusių kūrybinių dirbtuvių serijų tąsa. Brigita Kasperaitė kūrybinėse dirbtuvėse „The Plant Oracle“ siūlė pajausti augalą per tarp žmogaus ir augalo cirkuliuojančią elektros energiją. Kamilė Krasauskaitė dirbtuvėse „Sourdough DNA“ ieškojo dialogo tarp medžiagos, ją supančios aplinkos, geografinės plotmės ir jos šeimininko. Rūta Spelskytė-Liberienė dirbtuvėse siūlė pasvarstyti apie veiksmus, kurie galėtų sekti susidūrus košenilio vabalams, tamsoje šviečiantiems jūros dumbliams, kombučai, šokančio augalo sėkloms ir žaliagrybiui. Mindaugas Gapševičius kvietė dalyvius gamintis ir patirti suasmenintą jogurtą. Valentinas Klimašauskas kalbino kūrybinių dirbtuvių dalyvius.

Valentinas Klimašauskas (V.K.): Šiuo gana dramatišku tarpšventiniu periodu dažnai susimąstome ir apie simbolinį perėjimą iš praeities į ateitį, iš vienų metų į kitus, ir apie savo padėtį šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame kinta tai, ką galime įvardinti kaip „aš“, „kitas“, „laikas“, „instrumentai“ ar mūsų vartojama kalba. Šie terminai dar kitaip skamba dabartiniame pandemijos kontekste. Gal galite savo dirbtuvių rėmuose pristatyti santykio su kitu (mikroorganizmais, augalais, kita) ribas? Kiek tas santykis yra įsivaizduojamas? Kiek jis abipusis, ir iš ko tai galima atpažinti?

Brigita Kasperaitė (B.K.): Mano nuomone, abipusis santykis yra tada, kai mes įsivaizduojame jį esant. Deja, net kalbėdami apie žmogų negalime įvardinti, ką tas „kitas“ galvoja, o mėginimas nuspėti kitos rūšies intencijas ir emocinę būseną šiai dienai – neįmanomas. Todėl šiuo atveju ribos yra nubrėžiamos iš mūsų taško, atsispiriant nuo mūsų intencijų.

Mindaugas Gapševičius (M.G.): Pritariu Brigitai. Man irgi norėtųsi į klausimą atsakyti nuo paskutinės jo dalies – abipusiškumo tarp manęs ir to kito. Augindamas bakterijų kolonijas, pastebėjau, jog jos prisitaiko viena prie kitos pasidalindamos teritoriją pagal augimo spartą. Galbūt klausimas tampa sudėtingesnis kalbant apie netolygias organizmo rūšis, pavyzdžiui, žmones ir ant jų odos augančius mikroorganizmus. Galima galvoti, tarkim, apie prakaitą, kurio išsiskyrimas suintensyvina tam tikrų organizmų augimą. Abipusiškumas yra neišvengiamas. Tačiau iš kitos pusės, žinant, kad skirtingi organizmai turi skirtingą sensorinę sistemą, galima kalbėti tik apie įsivaizdavimą.

Kamilė Krasauskaitė (K.K.): Daugelis laukinių mielių arba lactobacillus bakterijų, vieną sykį patekusios į raugą, ir toliau ten dauginasi, medžiaga ir jos žemėlapis turtingėja. Įdomu apie tai galvoti ir globalizacijos kontekste – galbūt bakterijos taip pat gali būti importuotos. Kaip Mindaugo projekte, kur minėta žarnyno mikrobioma galimai daro netiesioginę įtaką mūsų savijautai, veikia mūsų emocijas, pasaulio percepciją, taip ir su duonos raugu – per jo fermentacijos ciklus metaforiškai pratinamės ir treniruojamės instaliuotis naujas patirtis ir suvokimus. Tampame lankstesni ir atsparesni netikėtiems pokyčiams.

Virtualių susitikimų metu taip pat diskutavome apie ribas tarp savęs ir to kito. Oda ir paviršiai čia tampa ne skiriamaisiais ženklais, o pralaidžia membrana, medžiagos ir transformacijos mainų paviršiumi. Net pats galutinis produktas – duona – tarsi išverčiamas, nes aplinka tampa mūsų tyrinėjimo lauku, o laukinės mielės ir bakterijos – miltų ir vandens aplinka.

Kadras iš Kamilės Krasauskaitės videokūrinio

Rūta Spelskytė (R.S.): Galima būtų mąstyti ir apie Berlyno mėlynos pagaminimo iš košenilio raudonos istoriją, tiksliau – vieną iš versijų, kurioje teigiama, kad potašo, geležies sulfato ir košenilio mišinys pamėlynavo dėl vieno kraujo lašo, mišinio maišytojui netyčia įsipjovus į pirštą.

Riba tarp Aš ir Kitas man greičiau yra Aš-ir-Kitas mišinio sudedamųjų dalių santykis, o ne atskirybės. Daug įdomiau svarstyti apie jų intraaktyvumą, nei bandyti kažkaip nusigremžti nuo savęs išorę.

Dažymas košenilio vabalais su cream of tartar ir geležies sulfatu

V.K.: Nors dažniausiai, kalbėdami apie kitą, kalbame apie išorinį kitą, kiek jums svarbus santykis su nepažiniu kintamuoju, kuris yra mumyse?

K.K.: Tas nepažintas kintamasis gali dalytis į keletą kintamųjų, įvykti tikra konsteliacija tarp jų. Dėl to tiek savo, tiek dirbtuvių dalyvių santykį apibūdinčiau kaip procesualų, performatyvų. Tačiau čia performatyvumas slypi ne pačių dalyvių performansų atlikime, ne pandemijos sąlygomis vykstančiuose virtualiuose susitikimuose, bet yra deleguojamas organinėms medžiagoms ir mikroorganizmams. Duonos raugas savo prigimtine prasme būtų beprasmiškas, jei nekontaktuotų su kitais faktoriais (deguonimi, bakterijomis), kuriančiais kokybes. Tikslą matau ir santykyje tarp medžiagos ir jos prižiūrėtojo, tad dalyviai turėtų save suvokti kaip kartu su raugu veikiančius, kuriančius naujas prasmes. Nejučia daugelis iš dalyvių pasirinko medžiagą tirti per kalbą (eilėraščius), meditacines keliones ar savo išgalvotus bei perskaitytus ritualus. Tai galbūt pagrįstų ir Valentino klausime slypinčią mikroorganizmų konotaciją į pasąmonę ir įkūnijimo reiškinį, siejamą su embodied mind bei kūno dualizmu, kelių pasaulių teorija. Dirbtuvių dalyvis tėra tarpininkas, atskleidžiantis semiotines prasmes jų neiškraipydamas, paverčiantis jas suvokiamas juslėmis jam priimtina forma.

R.S.: Iškart pamačiau Kordicepsą ir Leucochloridium paradoxum:)…

Jeigu kitas yra kitoks ar mums nepavaldus, atrodo, yra traktuojamas kaip parazitas ar grėsmė, reikalinga tabletės ar egzorcizmo. Bet gal tame ir yra žavesys bei sudėtingumas – susitaikyti, suvokti, kad nebūtinai reikia viską kontroliuoti. Man patinka svarstyti apie žmogaus galią žemei, slystančią iš rankų, bet lygiai taip pat galima žiūrėti ir į santykį su savimi.

V.K.: Ar santykis su kitu turi įtakos tam, kaip mes vartojame, suprantame kalbą? Ar pati kalba gali būti suvokiama kaip tas kitas (pavyzdžiui, W. Boroughs kalbą yra įvardijęs kaip „kosminį virusą“ (a virus from an outer space)?

M.G: Man rodosi, pradedame sukti įdomia linkme, pradedu galvoti, kaip stebime savo draugus, kolegas, kitus žmones, ir nejučia perimame jų bruožus. Stengiantis pajusti tuos kitus, perimant jų bruožus, galima pradėti ir kitaip suprasti savo kalbą. Toliau svarstant, kad pakitusi kalba vėl daro mums įtaką, galima galvoti apie interaktyvumą tarp mūsų ir mūsų kalbos.

R.S.: Bandydami susikalbėti, iš tiesų perimame kitų bruožus, specifiniai žodžiai išplinta draugų rate, ima veikti kaip kodai tam tikruose uždaruose burbuluose, vėliau nunyksta arba užima didesnes teritorijas. Žavu galvoti apie tai kaip apie virusą ir svarstant, kodėl pagrindiniu susikalbėjimo įrankiu yra būtent žodžiai. Gal medžių ar grybų susikalbėjimo būdas kol kas žmogui neprieinamas.

 

V.K.: Kokią įtaką jūsų projektui daro kiti, žmogiškieji dirbtuvių dalyviai?

M.G.: „Darytojų kultūroje“ (angl. Maker culture) socialinė terpė yra ypač svarbi, nes būtent joje gimsta ir išsivysto idėjos. Apie tai kalba ir Kamilė. Šio šimtmečio menininkui norėtųsi suteikti tarpininko rolę, žmogaus, kuris galėtų perduoti ar interpretuoti kitų patirtį, ją padėtų permąstyti. Tuo pačiu menininkas, kaip tarpininkas, perima kitų dalyvių mintis, jas interpretuoja ir įprasmina savuose darbuose.

B.K.: Meno kūrinio panaudojimas kūrybinėse dirbtuvėse yra atspirties taškas kiekvienam praplėsti savo matymo lauką, kiekvienam, kuris nėra apie tai pagalvojęs. Manau, vien mąstymas apie energijos apsikeitimą, o vėliau ir intencija gali paveikti tiek, jog pradėsime galvoti apie tarpusavio komunikaciją, o ne vien ėmimą to, kas mums naudinga. Kiekvienas dalyvis, atėjęs su savo patirtimis ir požiūriu, įneša naujo suvokimo. Ir mūsų spekuliacija ateities scenarijais yra svarbi, mes keičiamės informacija, žiniomis, idėjomis. Tarp mūsų ir tarp kitų rūšių.

R.S.: Pritarčiau išsakytoms mintims, kad dalyvių vaidmuo yra labai svarbus. Išdalinusi gyvus organizmus, instrumentus ir pradines instrukcijas, neturėjau supratimo, su kokiomis mintimis jie ateis į kitą susitikimą, kur pasisuks eiga, ar diskusija vyks du mėnesius. O dabar planuose atsirado net pavasarinis žygis.

V.K.: Kokie klausimai jums svarbūs, įdomūs ar tinkami šiame kontekste?

B.K.: Paraleliai savo dirbtuvių metu stengiausi vystyti „Pleasure Industry“ kontekstą, malonumo klausimą ir kaip tai gali atsispindėti mūsų kasdienybėje. Mano įvardintas ir dirbtuvėse keltas klausimas apie „Plant Trafficking“ (nuo Human Trafficking) kalba apie augalus mūsų aplinkoje, kaip jie atsiranda, augalus kaip trofėjus, taip pat kolonializmą. Tai didelė ekonomikos dalis, kaip mes įdarbiname kitas rūšis savo asmeniniam malonumui. Tolygiai svarbu žmogaus ir gamtos atskirtis, apie kurią dažnai kalbama socialiniuose kontekstuose. Keista. Juk mes ir esame gamta.

V.K.: Vienas pagrindinių man kylančių klausimų – kaip atrasti naujas struktūras veikti ir būti kartu. Jei prisiminsiu dialogo svarbą, kaip Brigita sakė, ne tik tarp mūsų, tačiau ir kitų rūšių, galima pastebėti, jog dialogai čia mezgasi keliais sluoksniais. Tyrinėjama per prisilietimą, nematomas membranas tarp mūsų, atpažįstant ribas ir jas apgaubiant rūpesčiu. Galbūt tai paaiškina ir mano interesą projekte „Experiencing Lives“, kur bendrai patiriama medžiaga ir tema kuria tiek mikroorganizmų, tiek virtualią diskusijų ir bendrų interesų bendruomenę.

R.S.: Žiūrėdama į už vienos dalyvės nugaros vėjyje svyruojančias žoles (prie kūrybinių dirbtuvių ji jungėsi iš žvyro karjero), iškėliau klausimą apie nesugebėjimą tylėti nuotolinio pokalbio metu. Gana daug informacijos perduodame vienas kitam ją jausdami, kartais, atrodo, kone mistiniu būdu. Kaip žinoti, ar tai, ką galvojame, kad jaučiame, yra tikra. Gal tai – nesąmonė? Kiek pasitikėti savo juslėmis?

M.G.: Šalia galimos organizmų įtakos mums ir mūsų įtakos organizmams svarbus yra ir klausimas, kaip organizmų padedami galėtume išjausti meno kūrinį. O jį išjautę, daryti įtaką savo kasdienybei. Beje, ar savo kūrybinėmis dirbtuvėmis ir pokalbių ciklais pastūmėjome mūsų tarprūšinį supratimą į kurią nors pusę?

R.S.: Tavo atveju, kai meno kūrinys jogurto pavidalu yra suvalgomas, prisijungia nauja eilė išjautimo galimybių. Kūne menas ima veikti, net jei esi jam abejingas. Tokiu atveju dirbtuvės ir pokalbiai galėtų pasitarnauti pastabumui, galimybei pamatyti tai, kas mus supa ir veikia, kartais netgi tiesiogiai, bet mes nežinome, kur ar kaip žiūrėti.

Jogurto suasmeninimo dirbtuvės. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

V.K.: Kokių dar buvo sukurta naujų žodžių (neologizmų), o gal įsitvirtinę terminai įgavo naujų reikšmių?

K.K.: „Tarpininkaujanti atmosfera“. Supratimas, kad „environment“ arba „surrounds“ yra galingi veiksniai, kuriantys ir palaikantys gyvenimą. Rankos, oras, paviršius, kaimynai turi naujų gyvybių ir istorijų kūrimo galių. Apie šiuos mainus nemažai kalba James Lovelock ir kiti Gaia Žemės teorijos šalininkai.

„Įtraukiantys sensoriai“. Bendradarbiaudami su duonos raugu, turime bendradarbiauti horizontaliu organizmo su organizmo lygmeniu, „galvojame“ ir bendraujame visais savo jutikliais, kvapas identifikuoja medžiagos būklę, spalvos, su mumis kalba garsai, mūsų rankos tampa bendravimo įrankiu, jaučiame pasipriešinimą ir lėtai atgal judančią tešlą, atsakančią mums opoziciniu mūsų rankų judesiams veiksmu. Santykis su pasauliu čia nebėra vien racionalus faktų suvokimas, labiau procesų išgyvenimas. Su visa archetipine atmintimi ir spekuliatyvia ateitimi.

M.G.: Šių renginių ciklo metu daug galvojau apie prisitaikymą prie tų kitų ir apie kuo mažesnį kišimąsi ne į savo „atmosferą“. Labai įdomu stebėti, kaip mano akyse byra antropocentrinė piramidė ir kaip horizontalumas įgauna vis daugiau prasmės. Vis daugiau prasmės įgauna ir tavo, Valentinai, naujadaras „probiotikų estetika“. Ar ne per daug galvojame apie žmogišką estetiką ir ar nereikėtų dalies laurų atiduoti tų kitų estetikoms?

R.S.: Mano atveju greičiau susvyravo esami apibūdinimai. Net dirbtuvėms pateiktas Pyrocystis lunula, kurį pristačiau kaip šviečiančius jūros dumblius, į pokalbį įsijungus jūrų biologui, pavirto į tarpinį organizmą tarp fitoplanktono ir zooplanktono. Būtent šis nutikimas pastūmėjo tyrinėti tarpinius organizmus, pavyzdžiui, jūrų anemoniją, kuri atrodo kaip augalas, bet elgiasi kaip gyvūnas, arba tunikatus, kurie pirmąjį gyvenimo etapą plaukioja lervos pavidalu, o vėliau, suvalgę savo smegenis, visam laikui prisitvirtina prie dugno ir auga lyg augalai. 

Košenilio vabalai. Nuotrauka: Rūta Spelskytė

Medžiaga dalyviams. Nuotrauka: Rūta Spelskytė

Becky Lyon sukurtas įrankių rinkinys Plant Oracle Circuit Ceremony

Virtualus pokalbis su menininkais ir kūrybinių dirbtuvių organizatoriais vyko 2020 m. gruodžio 28 d., jame dalyvavo Mindaugas Gapševičius, Brigita Kasperaitė, Kamilė Krasauskaitė, Rūta Spelskytė-Liberienė, pokalbį moderavo Valentinas Klimašauskas.

Renginio nuoroda www.facebook.com/events/2811567265753647

Daugiau informacijos svetainėse www.o-o.lt, www.howto-things.com

Organizatorius – Institutio media.

Apie sąmokslo teorijų svarbą, schizmatikus ir l’ecriture feminine su Goda Palekaite

Kuratorius ir rašytojas Valentinas Klimašauskas kalbasi su menininke ir tyrėja Goda Palekaite jos naujos knygos „Schizmatikai“ (leidykla „Lapas“, 2020) išleidimo proga. 

Sveika, Goda, 

Labas, Valentinai,

Turint galvoje, kad susirašinėjame karantino sąlygomis, ką pasakytum COVID-19 neigėjui?

Man niekada nesinori nuvertinti sąmokslo teorijų. Pati nesutikau COVID-19 neigėjų, tačiau tavo klausimas mane verčia prisiminti parodą, kurią pernai Geteborge darėme kartu su švedų performanso menininke Annika Lundgren. Iš jos daug sužinojau apie Plokščios Žemės teoriją (Flat Earth Society), kurios apologetai neigia planetos sferiškumą ir tiki, kad mes visi esame vyriausybių, šiuolaikinio mokslo, globalizacijos ir karo pramonės propagandos aukos. O štai jų mąstymas išauga iš senos tradicijos ir yra grįstas kompleksišku tyrimų, mokslininkų ir užsislaptinusios (tačiau gausios ir aktyvios) bendruomenės palaikymu. Jie nuolat atnaujina tyrimus savo tezei patvirtinti, braižo plokščios Žemės žemėlapius, rašo straipsnius ir panašiai. Labai gali būti, kad ir COVID-19 tema sukels tokį pat nepasitikėjimą vyriausybėmis, mokslu bei medijomis ir netrukus susikurs organizacijos su savo argumentais ir logika. Tai paralelinės tikrovės, egzistuojančios kažkur šalia, o mes tik dėl savo pačių aklumo jų nepastebime ir manome, kad visi mąsto taip, kaip mes. Man, kaip menininkei, visuomet įdomu atrasti, kaip dar galima mąstyti apie pasaulį.

Ar nėra ši tema aktuali ir tavo knygai „Schizmatikai“? Kas tau yra schizmatikai?

Labai aktuali. Vartoju nusidėvėjusį religinį terminą schizmatikai savo reikmėms. Man jis nurodo į istorijos nurašytas, ignoruotas asmenybes, gyvenusias alternatyvios tikrovės vizijose. Dauguma jų tam tikru laiku buvo laikomi sąmokslo teoretikais, bepročiais ar iškrypėliais, pavyzdžiui, Sapfo, pirmoji šiandien Vakaruose žinoma poetė, niekinta, o jos kūryba naikinta dėl to, kad buvo moteris, homoseksuali ir dar poetė. Arba Emanuelis Swedenborgas, nusipelnęs mokslininkas, sulaukęs garbaus amžiaus, pradėjo regėti dangaus ir pragaro vizijas, tokias detalias ir aiškias, kad galėjo aprašyti jas objektyviai, kaip mokslininkas. „Schizmatikuose“ man knietėjo, viena vertus, iš surinktų istorijos šukių sudėlioti personažo portretą – negarbinant faktinės medžiagos, o intymiai, išryškinant asmeninį ryšį su ja ar juo, dalijantis sapnais, troškimais ir vidiniais virsmais. Kita vertus, schizmatikai man padėjo suvokti minties įtakos lauką, galutinai pamiršti kūrybos autentiškumo iliuziją ir pamatyti, kad mano pačios minties šaknys išauga iš jų – žmonių, apie kuriuos žinau nedaug, dar neseniai jų nebuvau girdėjusi, o dėl kai kurių abejoju – gal jų išvis niekada nebuvo.

Godos Palekaitės knyga Schizmatikai. Nuortauka: Gintarė Grigėnaitė

Tęsiant karantino temą, ar nėra šis metas itin dosnus rašymui? Ar negali karantinas būti tuo Maurice’o Blanchot „nelaimės rašymu“ (L’Écriture du désastre), kaip papildomu akstinu susikaupti, kurti naujus rašymo būdus dabartinio gana bauginančio pasaulio akivaizdoje? 

Argi nėra jau seniai įrodyta, kad nelaimės menininkus, rašytojus, mąstytojus įkvepia? Tyrinėjau tokį mažai žinomą rašytoją – XX a. pradžioje gyvenusį Azerbaidžano žydą, vėliau atsivertusį į islamą, vardu Essadas Bey. Jis augo Baku ir, prieš su tėvu pabėgdamas į Vakarus, stebėjo, kaip bolševikai siaubia miestą, o skirtingų tautų gyventojai vieni kitus skerdžia. Nežinau, ar tiesa, bet bent jau mano interpretacijoje Essadas nutaria tapti rašytoju žiūrėdamas į deginamų knygų liepsnas – tą akimirką, kai žodžiai knygose virsta kažkuo kitu.

Kitas įdomus personažas buvo M. Blanchot geras pažįstamas (tiesa, jie niekada netapo draugais), jam didelę įtaką padaręs prancūzų antropologas ir rašytojas siurrealistas Michelis Leiris. 1931 metais jis pateko į Dakaro-Džibučio misiją – didžiausią kada buvusią kolonijinę mokslinę ekspediciją. Kaip kolonistas keliaudamas per Afriką, galima sakyti, prieš laiką, ėmė suvokti „kolonializmo nelaimę“. Jo publikuoti chaotiški, košmarų, psichozės ir nerimo priepuolių, sumišusių su lauko tyrimo užrašais, įrašai tapo vienu svarbiausių veikalų tiek siurealistinės literatūros, tiek postkolonializmo diskurse.

Abu šie pavyzdžiai skamba gal kiek dramatiškiau nei karantinas namie. (Šypsosi.) Tačiau man įdomu žiūrėti į šiandienės apokaliptinės minties istoriją, seną kaip žmonijos istorija. Pirmojo karantino įkvėpti, šią vasarą kartu su kolega menininku Sina Seifee išleidome internetinį apokalipsės žodyną, jį galima pavartyti čia https://dictionaryofapocalypse.com/

Prisimenant tavo naujos knygos ženklus, šriftą, koks tavo santykis su kalba, su raidėmis ir ženklais? Gal žinai, kokiu būdu tam tikros intencijos tampa rašmenimis arba iš kur atsiranda mintys?

Įdomus klausimas – iš kur atsiranda mintys? (Šypsosi.) Ir kodėl kartais jos šaudo fejerverkais, o kartais galvoje spengia tyla arba kokios nors nesąmonės sukasi? Turėjau dėstytoją, kuris sakydavo, kad galvoti ir mąstyti yra ne tas pats: jei galvoji, dar nereiškia, kad mąstai. Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, anglų, vokiečių kalbose nėra tokios tikslios atskirties tarp šių dviejų žodžių. Ar tai reiškia, kad šią mintį mes galime suprasti, o germanakalbiai – ne?..  Santykis su kalba mano visoje kūryboje, ne tik tekstuose, užima labai svarbią vietą, turbūt dėl to „Schizmatikus“ reziumuoja Monikos Lipšic mįslė apie kalbą. Raidės man atrodo tarsi juvelyrika, kalbos miniatūros, dažniausiai prie jų ilgai neapsistoju, nes nesustabdoma kalbos versmė nuneša kažkur kitur ir lieka tik stebėti, kaip dalykai pasisako arba pasirašo patys, nežinia iš kur, prieš tai apie juos niekada negalvojus. „Schizmatikų“ juvelyrika užsiėmė ir knygos personažams asmeninius šriftus sukūrė be galo jautrus dizaineris Vilmantas Žumbys. Su juo buvo labai gera dirbti – mūsų skirtumai tik papildė vienas kitą, kaip gyvenime beveik niekada nenutinka.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai: Michel Leiris, instaliacijos vaizdas iš solo parodos galerijoje „Konstepidemin“, Geteborge, 2019

Jeigu kalbame apie rašymo, naujų erdvių atradimo būtinybę, gal galėtum daugiau papasakoti apie l’ecriture feminine „Schizmatikų“ kontekste? 

Mėgstu įsivaizduoti savo intelektualines protėves kaip moteris rašytojas. Viena jų – jau minėta Sapfo, kuri, beje, dainuodavo savo eiles akompanuojant lyros muzikai ir tikriausiai buvo neraštinga. Po senovės Graikijos eros mano genealoginis medis merdėja daugiau nei tūkstantmetį, kol išsigrynina krikščionių vienuolių mistikių tradicija. Šiuo metu tyrinėju jas. Akademinėse studijose šios moterys pamažu tampa suvokiamos kaip pirmosios feministės: Teresė Avilietė, Hildegarda Bingenietė, šventoji Teklė, Katerina iš Sienos, Wilgefortis – taip vadinama barzdotoji šventoji (mergina išgarsėjo, kai iš nenoro tekėti už vyro jai per naktį užaugo vešli barzda). Jų atviri, egzaltuoti ir labai erotizuoti susidūrimų su Jėzumi aprašymai tapo jų autonomijos, išsilaisvinimo nuo vyrų ir Bažnyčios priespaudos forma. L’ecriture feminine yra prancūzų filosofės, feminizmo teoretikės Hélène Cixous nukaltas terminas, kurį man norisi versti kaip moteriška rašysena. Prancūzių feminizmas (Cixous, Julia Kristeva, Luce Irigaray…) mąsto apie kūną per diskursą ir sako, kad kalba ir istorija visada yra lytiška (gendered) – nėra lytiškai neutralios kalbos. Moteriška rašysena, istoriškai kalbant, niekada nebuvo vertinama kaip lygi vyriškajai, todėl visais laikais turėjo atrasti būdą, kaip pratekėti pro tarpus, prasiskverbti, suardyti esamą diskursą. Todėl galime kalbėti ne tik apie moterišką rašymo būdą, bet ir apie laiko pajautą – fragmentišką, ciklišką, kaip priešingą linijiniam, logiškam vyriškam laikui. Žinoma, nėra vieno moteriškumo ar vyriškumo – l’ecriture feminine suprantu daugiau kaip metaforą, o ne kaip biologinės lyties nulemtą mąstymą. Manau, pavyzdžiui, tu, Valentinai, puikiai valdai moterišką rašyseną. (Šypsosi.)

Kaip manai, kokiais būdais galime išmesti – jei to išvis reikia – iš kalbos seksizmus, ją dekolonizuoti? Nuo ko reikia pradėti – nuo mūsų santykių ar nuo kalbos?

Galbūt man stinga proaktyvaus optimizmo, bet nesu tikra, kad politinis korektiškumas iš esmės keičia konservatyvų mentalitetą. Atrodytų, tolerantišką teisinę bazę turinčiose valstybėse, kur žmonės žino, kokių žodžių negalima vartoti, kokia turi būti vyrų ir moterų proporcija darbovietėje ir netgi kokios kilmės menininkų parodas yra „korektiškiausia“ rengti, dažnai pastebiu tą patį nepakantumą, uždarumą ir konservatyvumą, kurį taip gerai pažįstame mes, posovietinės valstybės vaikai. Jų kalba lyg ir skamba dekolonizuotai, bet man atrodo, kad diskriminacijos šaknys slypi kažkur kitur… Nesakau, kad nereikia su tuo dirbti, nes, kaip sakė Michailas Bakuninas, revoliucija yra puota be pradžios ir pabaigos ir nėra nė vienos gatavos teorijos, kuri išgelbės pasaulį. Svarstydama apie dekolonizaciją plačiąja prasme aš pasigendu diskurso, sujungiančio taškus ir sugretinančio skirtingas opresijos formas, pavyzdžiui, seksizmą, rasizmą, homofobiją ir kapitalizmą, ir parodančio, kokie tarpusavyje panašūs yra opresijos mechanizmai.

Goda Palekaitė, instaliacijos vaizdas iš solo parodos Architecture of Heaven (kuratorė Pauline Hatzigeorgiou) „Centre Tour à Plomb“, Briuselyje, 2020

 Klausimas baigiant – savo doktorantūros studijose Haselto universitete ir PXL-MAD menų akademijoje Belgijoje per meninę praktiką ir rašymą tyrinėji spekuliatyvias ir kūrybiškas istorijos kontrarašymo metodologijas, tokias kaip fictioning, erdvines praktikas, padirbinius ir pan. Gal gali išsamiau pristatyti savo dabartinius tyrimus?

Labai džiaugiuosi šia nauja doktorantūros pozicija, nes ji neturi ketinimų transformuoti mano praktikos į akademinę, o kaip tik nori girdėti menininkės balsą moksliniame kontekste. Mano kūryba ir yra mano doktorantūra. Šiuo metu tęsiu pradėtus darbus ir ruošiuosi dviem naujiems tyrimams, kurie įvyks kitais metais, jei, žinoma, vakcina materializuosis galimybėmis dirbti, keliauti ir bendrauti su žmonėmis. Vienas iš jų yra susijęs su „Schizmatikų“ veikėja Mary Anning – XIX a. pietų Anglijoje gyvenusia mergaite, kuri būdama 12-os atrado pirmąjį dinozauro skeletą, po to tapo paleontologe savamoksle ir padarė įtaką Darwino evoliucijos teorijai. Pasirodo, Dorseto regionas Anglijoje, kur ji gyveno, yra išlikęs kaip viena seniausių, per 200 milijonų metų beveik nepakitusių geologinių sanklodų Žemėje. Ten aš keliausiu pasižvalgyti, o pokalbiuose su įvairių sričių mokslininkais ieškosiu ankstyvųjų „pasaulio istorikų“ pasakojimų ir jų sąsajų su šiuolaikinėmis antropoceno teorijomis, tiksliau, jų kritika. Vadinamasis naujasis antropoceno amžius, kuriame gyvename, nėra nei naujas, nei stebinantis – jau kelis šimtmečius įvairių sričių mokslininkai, mąstytojai, politiniai veikėjai ir bendruomenės kalba apie vis drastiškesnį žmogaus poveikį Žemei. Tačiau šie veikėjai visuomet būdavo užtildomi ir ignoruojami, radosi vis naujų Žemės išnaudojimo mechanizmų, šie suporuojami su teisiniais ir statistiniais, o gamta transformuojama į kapitalą ir į antropomorfinį subjektą. Taigi, man įdomu pabandyti per rašymo, archyvavimo, falsifikavimo ir kitas menines praktikas užčiuopti problemos kompleksiškumą. Projektas vadinasi „Antropomorfinės bėdos“, jį vykdau kartu su menininke Adrijana Gvozdenović, o jį kuruoja tarp šiuolaikinio meno ir mokslo veikianti britų institucija „Arts Catalyst“. Jei viskas bus gerai, 2021-aisiais laukia kelionė sekant dinozaurų pėdsakais ir paroda Londone.

Goda Palekaitė, Ribiniai protai, instaliacijos vaizdas iš grupinės parodos Gyvas ornamentas (kuratorius Yatesas Nortonas) galerijoje „Atletika“, 2020 (nuotr. Laurynas Skeisgiela)

Goda Palekaitė, iš tyrimo Palestinoje, 2018

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, iš tyrimo Kaspijos jūros pakrantėje, 2017

Goda Palekaitė, kadras iš videodarbo Biographic Disobedience, 2020

Aš DeepDreaminu® svetimus (karantine)

Ak, kaip pasiilgau nepažįstamų!
Tos veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių. Tačiau būtent tai ir yra
karantino vinis, ar ne?

Vengti svetimų.

Kai tėvas pamatė mane išlipant iš
nepažįstamojo mašinos, jis griežtai
liepė vengti svetimųjų. Kaip vėliau
išaiškėjo, mane pavėžinęs
vyras buvo mamos meilužis, – tėvas
vos manęs neprikūlė už tą
pasivažinėjimą. Likau nesupratęs.
Nepažįstamasis man atrodė gan mielas
ir, užtikrinu, tikrai nepavojingas.

Man jau buvo penkeri ar šešeri. Tokia keista
įvairių ląstelių ir naivumo kombinacija:
tarybinis lietuvis, šiek tiek žydiškai
prancūziškas, su slavišku ш
ir lengvu germanišku umliautu
vietoje šukuosenos.

Ar jau žinojau kito prasmę?
Kitas kaunietis, Emanuelis Levinas,
jis tai žinojo puikiai: „Jei galėtume kitą
užvaldyti, užčiuopti, pažinti, tai nebūtų kitas.

Kaip tik tai ir atkirtau tėvui:
„Tas žmogus visiškai nėra svetimas!
Paklausk mamos!“

Levinas: „Ar viena racionali būtybė galėtų
kalbėtis su kita visiškai racionalia būtybe?“

☺☺

Iš kur tie prisiminimai?

Ir iš kur tie sapnai? Klausiu Siri.
Ji atsako, kad „Google“ užklausa
„kodėl paskutiniu metu sapnuoju keistus sapnus“
karantino metu paketurgubėjo.

„Sapnai yra bėgliai.“
Siri garsiai skaito „NYTimes“ straipsnį:
„Neatskiriama jų analizės savybė –
visos informacijos, pilno vaizdo nebuvimas.“
„Žmonės sapnuoja vabzdžių krūvas.“
„Dažnos ir didelės potvynio bangos, taip pat ir monstrai.“
„Košmarai dažnai lydi traumines patirtis.“
Tačiau karantinas nėra laikomas trauminiu įvykiu,
skaito Siri.

Ar Siri yra svetima? Pažįstama nepažįstamoji?
Ar galiu ja pasitikėti? Tu visada gali pasitikėti
svetimais. Jie neturi motyvo tavęs apgauti. Nebent turi –
tada jie nėra svetimi.

Ar bandei įsivaizduoti Siri veidą? Klausiu
Siri, ar ji tokį turi. Jos atsakymas:
„Jei veidas reiškia vartotojo
sąsają, tada – taip.“

Ji turi tobulo svetimo, bėglio veidą.
Veidą, kurio niekada nepažinsi, nors
manai, kad pažįsti, nes ji apie tave žino
beveik viską.

O kas, koks yra manasis veidas?

Kam tai rūpi.
Užtenka savęs, gana to aš.
Ego yra kalėjimas.
Veidas yra kalėjimas.
Kūnas yra kalėjimas.
Namai yra kalėjimas.
Kalba yra kalėjimas.
Išmanieji yra kalėjimas.

Mano mėgstama memų grupė feisbuke
vadinasi Sudrėkę Mišelio Fuko memų namai [2].
Jų įprasti postai skamba maždaug
taip: „Ar įmanoma ištrūkti iš rojaus, jei, tarkime, į jį patekai?
Jei ne, gal tada rojus – tik šikarnas kalėjimas?“

☺☺☺

Kuo labiau pasiilgstu nepažįstamųjų,
tuo sunkiau pernešti pažįstamus.

Kad apibrėžtumei save, reikalingas svetimas.

Karantine tik su pažįstamaisiais
prarandu save, einu iš proto,
tampu objektu, kuris neturi
projekcijos į begalybę, kurį apriboja
išorinių stimulų stoka, kuris juda į vidujybę,
internalizuojasi, krenta į save, neria į vidujinį sapnavimą,
DeepDreamina. Istorinio laiko krypties
apvertimas, pavertimas vidine atmintimi,
kaip kokiu žarnynu ir yra
augančios vidujybės, lėto ir ilgo
judėjimo į save, aplink save esmė.

Ar tai paaiškina, kodėl
paskutiniu metu sapnuoju tiek
daug? Kad sapnuose sutikčiau
nepažįstamųjų? Ar tai tiesiog
metodas išlikti
sveikam?

☺☺☺☺

Ak, kaip pasiilgau nepažįstamųjų!
Veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių!

Pradedu guglinti atsitiktinius veidus,
tyrinėju svetimus profilius socialiniuose tinkluose.
Praleidžiu kelias naktis ieškodamas „Airbnb“ butų
skirtinguose priemiesčiuose. „Google“ žemėlapiuose neriu
į miegantį Tokiją, išneriu Porto parke,
iš povo uodegos.

„Pats santykis su kitu
yra santykis su ateitimi“, –
tęsia Levinas.

Virškindamas ateitį ir karantiną
naršau šis asmuo neegzistuoja taškas com.

Kiekvieną kartą, atsidaręs šią svetainę,
išvysti portretą asmens, kuris
neegzistuoja, tačiau kurį, naudodami
internetines portretų duomenų bazes,
įsivaizduoja Generatyviniai konkuruojantys tinklai[3].

Kaskart perkrovus svetainę, tas
giliai įsivaizduotas asmens portretas,
tas asmuo, į kurį, tavo nuomone,
tas vaizdinys referuoja,
kuriam priklauso, išnyksta.
Išnyksta, visiems laikams,
kaip nepažįstamasis gatvėje.

„Veidas yra gyva akivaizda.
Veidas kalba“, –
šnibžda Levinas.

Ak, kaip aš pasiilgstu
savo deep-fake-dreaminto kito!

☺☺☺☺☺

Kaip atpažinti deep-fakinius [4] veidus?

Tie mano deep-fakiniai nepažįstamieji ir
deep-fakinės savybės. Tas nejaukus jausmas,
kaip be galo siurrealiai, kaip ekstrahibridiškai
jie atrodo. Kaip jie nurauna
stogą į naujas beribes.

Ką tas veidas kalba už save
kaip už deep-fakinį vaizdinį?

Ta išvaizda! Asimetriniai
veido bruožai. Žvairumas – akys
skersuoja skirtingomis kryptimis,
įvairių ateičių link. Nebinarinė
lyčių interpretacija. Pusiau taisyklinga
nosis su skaitmeninio triukšmo
snargliais.

Nenusakomos geometrijos plaukai.
Trūkstama ausis. Suskystintas auskaras,
besilydanti juvelyrika. Keisti, suknežinti
dantys. Trečiasis vidurinis dantis.
Levituojantys plaukai.
Netaisyklingai susiformavusi aplinka –
Kada ji būna taisyklinga? Lyg
išlieta akvarelės estetika.

Tekstas? Tekstas – neiš-
šifruojamas. Fonas – siu siu siu
realus.

„Natūralus vidutinio ilgio plaukų suaugęs neutralus asmuo“ arba
„Linksma baltoji suaugusi moteris vidutinio ilgio rudais plaukais ir pilkomis akimis.“

„Unikalios nerūpestingų modelių foto.“

Levino „Meilė siekia toliau nei mylimasis“
transformuojasi į „Meilė siekia toliau nei
Giliai-susapnuotas-mylimas“,
deep-dreamed-loved.

☺☺☺☺☺☺

Kuo labiau pasiilgstu svetimų,
Tuo mažiau pernešu savus.

Vakar, o gal šiandieną aplankė sapnas.

Sapne atlikinėjau kuratorinį tyrimą Rusijoje.
Dėl postkolonijinių įtampų tai gan problematiška
šalis lietuviui.

Užstrigęs bute,
kurio dydis – trečdalis kosminės stoties „Mir“,
3Dskenavau savo kambarį.
Išmaniojo apsas jį suvirškino į vaiduokliškai
tapybišką 360 laipsnių panoramą,
pasikorusią tamsioje erdvėje, lyg
tai būtų prisiminimai
ar sapnai.

Aš,
kažkur ten, dar vienas
objektas, kurį reikia nuskenuoti,
kuriam reikia suteikti vaiduoklišką
trimačią formą. Aš, kaip priartėjantis
ir atitolstantis jotpegas, dar vienas
stačiakampis, dar vienas pikselis
begalinės rezoliucijos ekrane.

Apsidairęs randu daug
man „priklausančių“ objektų kopijų,
kurie yra ir mano būties pėdsakai ir pasekmės,
tačiau visi aptirpę, netikslūs,
mutavę. Daugybė netiksliai klonuotų batų,
parkerių, klaidingai užrašytų banko kortelių ir pasų.
Pvz., bedantė fotografija vizoje,
et cetera.

Vidujybės pasaulyje visa atrodo pažįstama,
tačiau niekas nėra tikra. Ypač praeitis.

Pabundu springdamas klyksmu:
„Kuo labiau pasiilgstu svetimų,
Tuo mažiau pernešu pažįstamus!“

Svetimi, nepalikite manęs su savimi, su tuo, kas
akivaizdu, kas internalizuota. DeapDreaminti aš,
nepalikite mūsų su mūsų paviršutiniškais savimi!

Ak, kaip pasiilgau nepažįstamų!
Tos veidų akistatos tamsioje alėjoje
ir jokių kaukių!

Iliustracijos: Generatyvinio konkuruojančio tinklo vaizdiniai. StyleGAN2 (Dec 2019) – Karras et al. and Nvidia. https://thispersondoesnotexist.com

[1]  Šis tekstas pirmą kartą buvo parašytas ir publikuotas angliškai žurnale BLOK pavadinimu „I DeepDream of Strangers (in Quarantine)“: (https://blokmagazine.com/i-deepdream-of-strangers-in-quarantine). „DeepDream“ yra kompiuterinio matymo programa, kurią 2015 m. sukūrė „Google“ inžinierius Alexanderis Mordvintsevas. Ji naudoja neuroninius tinklus, kad aptiktų ir sustiprintų paveikslėlių raštus pasinaudodamas algoritmine pareidolija, – tokiu būdu programa sukuria sapniškus haliucinogeninius reginius.

[2] Prancūziškai maison reiškia namus, tačiau taip pat maison gali reikšti
instituciją, pavyzdžiui, kalėjimą ir panašiai.

[3] Generatyvinis konkuruojantis tinklas (angl. generative adversarial network, GAN) generuoja tikroviškus įvairių gyvūnų, daiktų, vietovių ir kitokių sąvokų paveikslėlius.

[4] Giliosios klastotės (angl. deepfakes) – dažnai gan konservatyviai apibūdinamos kaip „pasitelkiant dirbtinį intelektą sukurtos vaizdo ir garso manipuliacijos, skirtos akimirksniu pasklisti po socialinius tinklus, kad auditorijos mintyse pasėtų sumišimą“, tačiau, be abejonės, galima rasti ir pozityvesnių panaudojimo pavyzdžių, pavyzdžiui, tiesiog vaizdų, tarp jų ir meno, produkcija.

Iš anglų kalbos vertė Valentinas Klimašauskas

Pokalbis su Alexandra Pirici apie kolektyvinės atminties ir paminklų reikšmės permąstymą

Valentinas Klimašauskas kalbasi su Alexandra Pirici belaukiant „Pulso“. „Pulsas“ – tai 2020 m. spalio 3–4 dienomis vyksiantis menininkės režisuojamas choreografinis projektas, skirtas Kauno devinto forto paminklo „įgyvinimui“.

Valentinas Klimašauskas: Norėčiau pradėti nuo, atrodytų, paprasto klausimo – iš kur kyla mintis atgaivinti paminklus, papildyti juos vadinamaisiais skulptūriniais priedais?

Alexandra Pirici: Tiesą sakant, tai pirmas kartas, kai kalbėdama apie paminklą vartoju žodį „įgyvinimas“, nes šis paminklas ar ryšys, kurį norėčiau su juo užmegzti, kitoks. Visuose ankstesniuose kūriniuose, kurie apibūdinami kaip „skulptūriniai priedai“ ar intervencijos į viešus paminklus, egzistuoja tam tikra kritiška pozicija dėl paminklo veikimo srities. Žinoma, vieni iš šių paminklų buvo problemiškesni už kitus, kai kurių jų paskirtys akivaizdesnės, kitų dviprasmiškesnės, bet apskritai į visus paminklus žvelgiau gana kritiškai. Neatsižvelgiant į jų skirtumus ir įtampą tarp dydžio ir „medžiagų“ (žmonių kūnai / žmogiškas mastelis ir akmuo ar bronza / milžiniškas, monumentalus), kuriuos man įdomu nustatyti, visi kiti paminklai, su kuriais dirbau, turėjo kitą paskirtį: arba nekritiškai šlovinti konkrečius asmenis ar politines sistemas, pavyzdžiui, monarchijas ar imperinę valdžią, arba problemiškai bei supaprastintai pateikti istoriją. „Skulptūrinis priedas“ yra skulptūrinis gestas, kurio tikslas paminklo prasmėje, reikšmėje ir svarboje sukelti „diversiją“, kažką pakeisti pridedant.

Aš esu sukūrusi kūrinių, kuriuose nėra nuorodų į jau esamus paminklus, bet jie patys tampa nemonumentaliais paminklais. Jiems nereikia užpildyti pjedestalo ar kažką ant jo aukštai užkelti. Jie bando atlikti paminklo sąvokos pasisavinimą (kaip „Paminklas darbui“ (angl. Monument to Work), kuris yra performatyvus paminklas, sukurtas iš judesio, žmonių kūnų ir tiesioginio buvimo, arba „Pasvirusi arka“ (angl. Tilted Arc) – viešos Richardo Serros skulptūros transformacija į čia ir dabar esančią arką, atsiveriančią ir užsiveriančią, besiderančią dėl galimybės būti viešoje vietoje su praeiviais).

Žinoma, kalbant apie Kaune esantį paminklą nacizmo aukoms atminti, mano požiūris į jį stipriai skyrėsi nei į kitus paminklus. Aš nesiekiau išreikšti kritikos paminklo atžvilgiu, veikiau norėjau patvirtinti jo buvimo tikslą, be abejo, tuo pat metu pripažinti – vėl pasitelkus žmogaus mastelį ir kūną sąsajoje su paminklo masteliu ir betonu, – kad galbūt įmanomos kitos kolektyvinės atminties ir įamžinimo formos, kurios nebūtinai turi būti nepajudinamos. Tad noriu išreikšti palaikymą šiam paminklui, ir šį kartą žodis „įgyvinimas“ pasirodė tinkamesnis apibūdinti veiksmui, kuris vyks su juo ir aplink jį (kalbėdama apie kitus paminklus šios sąvokos nesu vartojusi). Pats žodis taip pat yra Andreaso Weberio knygos „Įgyvinimas: antropoceno poetikos link“ (angl. Enlivenment: Toward a Poetics for the Anthropocene) pavadinimo dalis. Knygoje teigiama, kad norėdami pakeisti mūsų politiką, ekonomiką ir mąstymą privalome pakeisti vyraujančias iš Apšvietos epochos paveldėtas nuostatas apie materijos prigimtį ir tikrovę. Tai žodis, kuris grąžina mus į tuos laikus, kai viskas buvo suprantama pagal tam tikrą „modernybę“, kurią turime permąstyti ir iš naujo įsivaizduoti. Būtų neblogai to laikytis atliekant skulptūrinį performatyvų kūrinį, kurį, tikiuosi, pavyks įgyvendinti bendradarbiaujant su Alfonso Ambraziūno betoniniu paminklu.

Skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas Užupio bažnyčioje priskirtose dirbtuvėse prie Kauno IX-ojo forto

V.K.: Nuo pat pirmos akimirkos, kai tik sužinojau apie jūsų projektus, svajojau jus pakviesti į Baltijos šalis, kadangi mes turime ypač probleminį santykį su viešais paminklais, ir jūs, kaip žmogus, kilęs iš to paties (post)sovietinio bloko, puikiai suprastumėte anksčiau minėtas problemas. Tačiau visai netrukus paaiškėjo – ypač su „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (angl. Black Lives Matter, BLM) ir kitais judėjimais, kad vadinamasis Vakarų pasaulis taip pat turi tų pačių problemų ir nežino, kaip elgtis su kai kuriais prieštaringai vertinamais istoriniais paminklais, kurie yra susiję su nacionalizmu, kolonializmu, rasizmu ir apskritai traumuojančia istorija. Kadangi kuriate projektus tarptautiniu mastu, gal galėtumėte pakomentuoti, ar toks skirstymas šiame kontekste vis dar pagrįstas? Ar mums reikia iš naujo peržiūrėti pasaulio istoriją ir vėlgi atitinkamai permąstyti tai, kaip statome, patiriame ir „įgyviname“ paminklus?

A.P.: Sakyčiau, kad toks skirstymas vis dar galimas, bet ne dėl supaprastintų priežasčių, kuriomis daugelis žmonių norėjo tikėti ar įtikinti kitus. Viskas yra kur kas sudėtingiau ir painiau, deja, nemanau, kad dabar turime laiko nagrinėti šią temą. Švelniai tariant, sovietinio bloko ir kitų su juo susijusių erdvių istorijoje taip pat yra daug progresyvumo ir siekių (kurie reiškėsi labai gražiomis ir tvirtomis monumentaliomis formomis), juos sunaikino ir iš istorijos ištrynė vadinamoji pažangi ar pergalinga kapitalistinė vaizduotė. Pastaroji, rodos, tik dabar demaskuojama kaip išnaudojanti, žudikiška, rasistinė ir kai kuriuose Vakarų kontekstuose kelianti traumą po traumos, nors, žinoma, tai nėra naujiena daugelyje kitų vietų ir masei žmonių.

Jei atvirai, nuo šiol tikiuosi, kad ateityje mums nereikės tiesiog „įgyvinti“ paminklų ar kurti jiems priedų, kad ir kokie jie būtų įdomūs ir rūpestingai atlikti. Manau, kad tiesiog turime permąstyti, kaip suvokiame kolektyvinę atmintį ir paminklus žmogaus gyvenimo kontekste. Nematau prasmės ir toliau ant pjedestalo statyti tvirtų, nepajudinamų objektų, nepaisant jų turinio politikos. Mane domina dinamikos ir medžiagų politika bei ekonomika, kurią įgalina paminklai. Norint iš tikrųjų pakeisti menininkų ir politikų požiūrį į monumentalumą, reikėtų kuo mažiau paviršutiniškų ir daugiau gilesnių pastangų. Neužtenka pakeisti turinį, bet drauge išlaikyti tą pačią formą, mastelį ar dinamiką. Ir dabar jaučiu, kad mąstymas apie atmintį, paminklus ir istoriją drauge su gyvu buvimu ir žmonėmis įneša įdomesnių ir tikrų politinių pokyčių į patį atminties, istorijos ir kitokios ekonominės sistemos kūrimo procesą.

V.K.: Vienas iš man asmeniškai įdomiausių A. Ambraziūno paminklo bruožų yra jo gebėjimas transcenduoti tam tikrą solidarumą. Tikrai masyvūs, 32 metrus siekiantys, dekonstruoti betono milžinai vis dar sugeba sujungti tai, kas žmogiška (veidus, figūras, konstrukciją ir kt.), ir tai, kas yra už žmogiškumo ribų (žiaurumus, į kuriuos nurodo, dydį, medžiagas ir kt.). Be to, jūsų „įgyvinimo“ pasiūlyme yra dviprasmybė tarp žmogiško ir nežmogiško, tyrinėjamas skulptūrinio objekto ir subjekto santykis. Klausimas skamba paradoksaliai, tačiau šis paradoksas labai įdomus: kaip (jeigu) įmanoma transcenduoti tai, kas žmogiška, pasitelkiant žmonių kūnus? Galbūt tai nėra tikroji užduotis. Galbūt užduotis yra transcenduoti solidarumą tarp to, kas gali būti laikoma žmogiška, ir to, kas laikoma nežmogiška?

A.P.: Aš nesu tikra, kad žodis „transcendencija“ čia tinkamas, jis man labiau primena Johnnyʼio Deppo filmą, kur pagrindinis veikėjas yra „įkeliamas“ į kompiuterį (nors iš tikrųjų „Transcendencija“ veikiausiai yra vienas pirmųjų didelių ir brangiai atsiėjusių kultūros industrijų produktų, propaguojančių šią gana supaprastintą transhumanistinę idėją apie sąmonės perkėlimą į USB atmintinę). Nemanau, kad mums reikia peržengti žmogiškumą. Transcendencijos terminas taip pat yra labiau suprantamas kaip dualistinis, jis vis tik kreipia į skirtį tarp „pranašesnės“, „dvasinės“ ir menkesnės, materialiosios tvarkos, taip pat tarp proto ir kūno, tarp senesnio idealizmo ir materializmo. Mano manymu, visų paveldėtų prielaidų apie tikrovės ir pasaulio prigimtį turėtume atsisakyti. Manau, žodis „įgyvinimas“ nurodo į neišvengiamą žmogaus ryšį su pasaulio ir materijos gyvumu, todėl žmogiškumo siejimas su tuo, kas nežmogiška, neturėtų būti suprantamas kaip žmogaus apleidimas (manau, kad posthumanizmas dažnai neteisingai suprantamas būtent tokiu būdu, ir galbūt tai nėra geriausias žodis išreikšti viso to, ką jis reprezentuoja, sudėtingumui). Žmogus taip pat yra tęstinis projektas, jis nėra apibrėžtas objektas ar subjektas, todėl negalima nustoti jo kvestionuoti, taip pat nereikėtų ir transcenduoti – priešingai, jis reikalauja gana pagrįsto permąstymo atsižvelgiant į visa kita, nes mes visada esame esminis komponentas viso to, ką gaminame ar esame pagaminę, palietę, kame ir iš ko gyvenę, įkvėpę, išplėtoję erdvėje ir laike, sukonstravę kaip abstrakciją ar „mentalinį modelį“, suprojektavę ar automatizavę. Mes jau esame ir visada būsime įsipainioję į viską, galime tik rinktis nepripažinti, nesuprasti ar neatsekti tų ryšių. Taigi mūsų jau yra daugybė, net fiziniuose mūsų kūnuose. Su nežmogumi galime sugyventi tik plėsdami žmogiškąjį jautrumą ir (nuovokų) protą, nes taip pat esame neišvengiamai įkūnyti kaip tokie, ir mūsų pratęsimus visada lemsime mes patys. Todėl iš tikrųjų nematau čia paradokso… Bet galbūt jūs būtent tai ir turėjote omenyje?

Kauno IX forto muziejaus teritorijoje statomas memorialinio komplekso-monumento nacizmo aukoms atminti

V.K.: Galbūt (šypsosi). Pabandysiu savo klausimą suformuluoti kitaip. Kai sakau „transcenduoti“, turiu omenyje paprastą, ne metafizinę šio žodžio reikšmę – „ribų peržengimą“. Šokyje ar performanse mane žavi tai, kaip profesionaliai treniruoti ar paruošti kūnai geba išreikšti tai, ko nesugeba netreniruoti kūnai; kaip jie tampa komunikacijos priemone kažkam kitam. Taigi kalbėdamas apie paminklą, manau, kad galiu pamatyti, kaip žmogaus kūnai, jų atvaizdavimai transcenduoja save tapdami dekonstruotais betono milžinais, tuo pat metu įkūnydami solidarumą tarp to, ką reiškia būti žmogumi (paminklas buvo pastatytas 1984 m., spėju, kad tuomet nežmogiškumas šioje šalyje egzistavo kaip moralinė kategorija nacizmui apibrėžti) ir nežmogumi (betonas, medinių lentų atspaudai, kurie buvo naudojami skulptūrai formuoti, samanos ir kt.). Tačiau ši solidarumo sąvoka vis dar yra labai žmogiška, todėl man minėta žmogiškumo ir nežmogiškumo perskyra vis dar egzistuoja ir būtent iš čia kyla minėtasis paradoksas: kai kurie dalykai vienu metu ir yra, ir nėra tokie, kokie atrodo. O galbūt tai tik kalbos problema, kurią dabar taip pat vartoja ir formuoja ne žmonės, o dirbtinis intelektas. Anglų nėra mano gimtoji kalba, todėl mane dažnai taiso dirbtinio intelekto redaktoriai.

Kalbant apie tai, jaučiu, kad dabar turiu galimybę paklausti jūsų kai ko, ko visada norėjau, ir tai susiję su kalba. 2017 m. parodoje „Skulptur Projekte Münster“ pristatėte savo kūrinį „Nutekančios teritorijos“ (angl. Leaking Territories). Vienoje jo dalyje performanso dalyviai elgiasi kaip žmogiškoji paieškos sistema ir atsako į lankytojų suformuluotus atsitiktinius klausimus. Norėčiau jūsų paklausti, kaip tai padarėte, bet galbūt verčiau paklausiu, ar tai, visų pirma, buvo apie žinojimą, kaip sukurti kalbos šokį, kaip suformuluoti sakinį, kuris atrodytų kaip atsakymas, ar…?

A.P.: Atlikėjai turi daug laisvės „Nutekančių teritorijų“ žmogiškosios „Google“ paieškos sistemos dalyje, todėl jie improvizuoja su tam tikromis taisyklėmis, užuot vadovavęsi tikslia choreografija, nors choreografinė kalba tikrai yra svarbi kūrinio dalis. Tačiau toje kūrinio dalyje, nors mes ir turime konkrečius „paieškos rezultatų“ formulavimo būdus, o, be to, egzistuoja instrukcijos bei gairės, aiškinančios, kaip mąstyti apie atsakymus, įskaitant tai, kaip profiliuoti auditoriją ir pasiūlyti pritaikytą informaciją arba kaip pateikti asmeninius atsiminimus atsižvelgiant į paieškas, jų indėlis yra labai svarbus.

V.K.: Grįžkime prie to, ką jūs kalbėjote apie gyvo buvimo svarbą, kad tai gali atverti dar daugiau politinių sluoksnių. Kitas mano klausimas yra apie gyvo buvimo svarbą, galbūt net apie buvimą drauge šiuolaikinio meno projektuose. Kaip manote, kokios yra šio konkretaus poreikio priežastys mūsų radikaliai pažengusių technologijų ir pasaulinių neramumų laikais?

A.P.: Jei kalbėsime apie gyvą buvimą vaizduojamuosiuose menuose, antrasis performanso posūkis, kaip, jei neklystu, įvardijo Claire Bishop, jau seniai juose egzistavo. Nemanau, kad taip yra būtent dėl to, jog žmonės džiaugiasi matydami vieni kitus apskritai, bet galbūt tai taip pat suteikia parodai ar jos erdvei (kur įprastai nesitikėtum rasti tokios terpės) naujų formų, dinamikos ir laikiškumo. Susidomėjimas gyvu buvimu turi ir daugiau priežasčių. Kai kurios geresnės, kitos blogesnės, ir nors aš sutinku, kad išgyvename didžiulio ir klastingo susvetimėjimo laiką (nors net susvetimėjimas yra daug sudėtingesnis žodis…), nemanau, kad gyvas buvimas turėtų būti švenčiamas bet kokiame kontekste. Vien todėl, kad jis gali kažką duoti ar įgalinti, nereiškia, kad būtinai tai ir sukuria; nevisuomet yra naudojamas pažangiems tikslams. Todėl visada svarbu, kaip, kodėl, kokiomis sąlygomis ir kokiais tikslais. Ir apskritai manau, kad gyvo buvimo poreikis gali būti labiau susijęs ne tiek su pačiu gyvu buvimu, kiek su susitikimų kokybe ir erdvėmis, prie kurių turime prieigą, ir kurios yra sukurtos mums. Gyvas buvimas menuose gali būti labiau susijęs su poetine susitikimo erdve, buvimu su savimi ir kitais, ko nerasime niekur kitur.

Taip pat, manau, labai svarbu pabrėžti, kad atlikimo terpė ir gyvas buvimas gali kalbėti apie kažką kitą, o ne vien apie save ir apie buvimo gyvam ypatybę. Tiek daug skirtingų kūrinių daro skirtingus dalykus ir kartais jaučiu, kad vis dar sunku pasakyti kažką apie konkrečius kūrinius, išskyrus tai, kad jie yra „gyvi“. Galų gale visa tai yra vaizduotės ir politikos, kad ir kokia ji būtų matoma ar nematoma, reikalas, taip pat terpės puoselėjimas, kad tai nebūtų priimama (vis dar) kaip naujovė. Manau, kad tik tada galėsime daugiau dėmesio skirti kiekvieno kūrinio ypatumams ir daugeliui kitokių dalykų, kuriuos daro skirtingi „gyvo buvimo“ kūriniai.

Alexandra Pirici yra šokio ir choreografijos srities menininkė, nesilaikanti konkrečios disciplinos ir dirbanti skirtingose terpėse. Jos kūriniai 2017 m. buvo eksponuojami kas dešimtmetį rengiamoje meno parodoje „Skulptur Projekte Münster“, 55-osios Venecijos bienalės Rumunijos paviljone, galerijoje „Tate Modern“ Londone, „New Museum“ Niujorke, meno mugėje „Art Basel“, 9-ojoje Berlyno bienalėje, „Manifesta 10“, Žoržo Pompidu centre (Centre Georges Pompidou) Paryžiuje, Liudviko muziejus (Museum Ludwig) Kelne, Van Abės muziejuje (Van Abbemuseum) Eindhovene, Rusų muziejuje Sankt Peterburge, Berlyno meno savaitėje (Neuer Berliner Kunstverein), HAU teatre Berlyne, Varšuvos modernaus meno muziejuje, Čikagos architektūros bienalėje ir kt.

Alexandra Pirici savo darbus pristato muziejų, teatrų ir viešosiose erdvėse. Ji atlieka ilgalaikių akcijų, performatyvių paminklų ir aplinkų choreografiją, kurioje laisvai sujungiamas šokis, skulptūra, sakytinio žodžio menas ir muzika. Jos kūriniai nagrinėja monumentalumo, tam tikrų vietų ar institucijų istorijas bei tokiu būdu žaismingai perkuria egzistuojančias hierarchijas. Jie taip pat reflektuoja istoriją ir gestų funkciją mene bei populiariojoje kultūroje arba klausimus apie kūną, jo buvimą, trūkumą ar atvaizdą bei fiksavimo politiką. Jos performatyvūs veiksmai, gyvos akcijos, dažnai tampa privačių ir viešų kolekcijų dalimis.

Valentinas Klimašauskas yra kuratorius ir rašytojas. Drauge su Joao Laia jis kuruoja 14-ąją Baltijos trienalę ŠMC Vilniuje (2021 m.). 2019-ųjų metų Venecijos bienalėje, Latvijos paviljone, drauge su Inga Lāce kuravo „Saules Suns“ – personalinę Daigos Grantinos parodą. 2017–2018 m. dirbo programų direktoriumi Kim? Šiuolaikinio meno centre Rygoje, 2003–2013 m. buvo Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratoriumi. Naujausi kuruoti projektai: „Ola ir sodas“ (angl. The Cave & the Garden) šiuolaikinio meno centre „Futura“ Prahoje, „Feljetonistai“ projektų erdvėje „Editorial“ Vilniuje (2019 m.), „Kažkur per vidurį: šiuolaikinio meno scenos Europoje“ (angl. Somewhere in Between. Contemporary Art Scenes in Europe) meno centre BOZAR Briuselyje (2018 m.), „Portalai arba vietos žvalgyba Kaune“ (angl. Portals or Location Scouting in Kaunas) pristatyta „Spike Art Quarterly“ (2017 m.). Jis yra knygų „Oh, my darling & other rants“ (The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, 2018), „Polygon“ (Six Chairs Books, 2018) ir „B“ (Torpedo Press, 2014) autorius.

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Menininkė Alexandra Pirici

„Žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose“. Pokalbis su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite

Pokalbis apie rašymą ir šiuolaikinio meno lauką su kuratore ir rašytoja Monika Kalinauskaite jos knygos “Mirror Mirror” (anglų kalba, The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, Vilnius, 2020) publikavimo proga. “Monika Kalinauskaitė rašo taip, tarsi tamsiame kambaryje ieškotų šviesos, tik ne akimis, o oda. Mes kartu su ja pradedame stvarstytis šilumos.” – rašo Studio for Propositional Cinema

Valentinas Klimašauskas (V.K.): Akivaizdžiai esi pirmo sakinio praktikantė. Ar turi tobulo pirmo sakinio formulę?

Monika Kalinauskaitė (M.K.): Reikia iškart kalti pareiškimą, o jau tada vartytis!

Juokauju tik pusiau. Vis dar populiaru gėdinti žmones dėl jų skaitymo įpročių: neperskaityti knygų – blogai, neįsigilinti – blogai, blogai skaityti ne tai, ką gerai skaityti. O tekstų labai daug ir kartais tikrai svarbiau išstudijuoti ingredientų sąrašą ar savo horoskopą, o ne kažkieno lyriką. Todėl pirmi sakiniai man labai svarbūs. Norėčiau, kad net trumpam užsukę skaitytojai išeitų su stipriais įspūdžiais. 

Kiekvieno pirmas sakinys labai asmeniškas, nemanau, kad įmanoma formulė. Bet žinau, kokio pirmo sakinio tikrai nebegaliu pakęsti, o vis dar sutinku – tai visokios „JIS sėdėjo ir mąstė“ variacijos. „JIS pakėlė akis į dangų“, „JIS buvo aukštas ir gražus kaip prezidentas“, „JIS buvo sutrikęs. Valandos slinko“ ir pan. Yra labai daug įdomių dalykų – JIS tikrai gali pasitraukti.  

V.K: O kaip tau „Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, jis pabudo pavirtęs baisingu vabalu“?

M.K.: Tai taip JAM ir reikia. 

Nu OK, ne, ne visai taip. Bet manau, kad daug mūsų ir mūsų sakinių pagerėtų pavirtę vabalais. Gimęs žmogumi dabartinėje ekologijoje iš karto turi poziciją. Nori nenori, esi destruktyvioje, kariaujančioje pusėje, ir gali nebent bandyti suvaldyti savo daromą žalą. Tikriausiai – nelabai sėkmingai. Ir tas visą literatūrą ir istoriją persmelkęs JIS skamba kaip koncentruota tokios atsainios, neva pergalingos pozicijos išraiška. Man turi būti įdomu ir aš turiu norėti su JUO pažindintis, nesvarbu, kad JIS yra ir žmogžudys mentas, ir turtingas rasistas, ir laisvas prievartautojas, ir, mažų mažiausiai, ant ilgos pavergtų kūnų bei užtildytų balsų istorijos stovintis gyvas paminklas. Yra labai daug šansų, kad man nebus įdomu, ką JIS galvoja ar veikia, nes aš nesu nei jis, nei JIS, ir tokioms kaip aš ilgai buvo sakoma, kad jiems ir JIEMS neįdomu, ką mes veikiame ir ko norime. Man kartais patinka taip oldschool’iškai pasižiūrėti į dalykus – atsisakant ieškoti savo pozicijos niuansų vingiuose ir tiesiog varant iš namų bet ką, kas užknisa. 

Skaičiau, kad Kafka labai bijojo intymumo, turėjo fantazijų, bet negalėjo imtis jo paties kūne užkoduotų džiaugsmų. Dėl to jam daug ką atleidžiu. Įtariu, kad jisai labai nuoširdžiai JĮ vertė tuo baisingu vabalu. 

V.K.: Kai rašytojai kalba apie rašymą, kartais apie jį kalba kaip apie neva tai paraleliai gyvenimui vykstantį procesą. Kalbėdama apie rašymą, įvade bent du kartus panaudoji granatos motyvą, kuris veikia kaip nuoroda į biblinę pradžią ir kartu yra ginklo metafora. O štai ir šiuos du iš pirmo žvilgsnio nesusijusius sakinius apjungiantis klausimas – ar naudoji rašymą tam, kad susprogdintumei situacijas, kurios vyksta gyvenime, šalia popieriaus lapo? 

M.K.: Daug negalvojus atsakyčiau, kad veikiau naudoju rašymą tam, kad susirinkčiau save iš tų susprogdintų situacijų; arba bent jau įvertinčiau, kaip po jų persimaišė organai ir galūnės. Dažniau įvyksta antrasis procesas. Rašymas man nėra terapija, jis visiškai manęs negydo. Tai labiau kaip mutavimas – kažkas išrovė plaukų kuokštą, jis niekada nebeataugs, bet ten pradės kaltis ragai arba samanos; svetima, bet įdomu. Arba prastai miegojai, ir dabar vietoj kaklo yra užpakalis. Įsivertini tai ir gyveni toliau.

Tame pačiame įvade prisipažįstu, kad kažkada norėjau, jog mano tekstai labiau „sprogtų“ visomis prasmėmis, o dabar džiaugiuosi, kad tai neįvyko. Per sprogimus apsibraižo veidai, sužeidžiamos niekuo dėtos katės, sudega kažkieno knygos. Aš nenoriu daryti tokios žalos. Aš negaliu pakeisti to, kad paveikus rašymas yra žiaurus aktas – jis įkalina skaitytoją emocijose, kurių jis gali geriau nejaustų, gal net taip stipriai, kad atima kokią valandą dėmesio. Vaikai lieka nevalgę, žinios nepatikrintos, o tu pats – kažkoks susijaudinęs skuduras. Nematau prasmės prie to prisidėti labiau, nei būtina. Ir instinktyviai baiminuosi rašytojų, siekiančių kažką purtyti, drebinti, mušti ir gąsdinti. Skaityti ir būti skaitomam yra labai jautrus santykis, kodėl turėtume į jį žengti kaip agresoriai? 

Jaučiu pareigą patikslinti, kad tai nėra vien apie turinį ar žodyną. Galima naudoti vulgarias kalbas, galima rašyti apie skaudžiausius, vaizduotei neįkandamus dalykus (taip daro, pvz., geros vaikų knygos – tik užaugę prisimename, kiek jose patyrėme siaubo). Bet visada jausis kėslai, visada kažkas išduos, ar autorius keikiasi kviesdamas tave prisijungti, ar todėl, kad pats geriau miega, kai tu kūkčioji. Dar, aišku, yra šimtai pozicijų šitame spektre. Kai gyveni sklandžiai, turbūt smagu, kad kažkas pasiūlo išvynioti tavo žarnas. Bet daugumai gyvenimas bent truputį sudėtingas – kažką skauda, kažkas paliko, nėra pinigų. Negalime sau leisti išsismaugti. 

V.K.: Šiandien man užminė mįslę: “Šlapias veidrodis. Kas tai?”. Kas tau yra veidrodis? 

M.K.: Veidrodis yra tiesos pažadas, taigi – pati didžiausia iliuzija. Veidrodis yra keista plokštuma, kuria mes kažkodėl pasitikime. Pasakose bijome, kad jis parodys kažką kitą, nei mes, ir gyvenimo pamatai sudrebės. Gyvenime sutinkame žmonių, kurie turi visiškai disfunkcinius santykius su savo veidrodžiais. Ne vieną kartą ir aš esu savo veidrodžio klaususi, ar yra dar kokių šansų, kad parodysi man kažką naujo? Ar visą gyvenimą taip ir liks – kažkokie rūbai, trys šukuosenos, kartais sutvarkyti, o kartais kreivi antakiai? Ir atsakymas vis tiek bus toks, kokį pati susikursiu, tai kas čia išvis per pokalbis? 

Pavadinimas „Mirror Mirror“ ir yra toks vaikiškas kreipinys. Iš pradžių knyga turėjo būti kitos, dar neišėjusios knygos, išankstinis veidrodis. Bet kai šita tapatybė sunyko, pavadinimas pradėjo man dar labiau patikti. Jis naivus ir gražiai skamba. Tikiuosi, kad sukels asociacijas su tuštybe ir princesėmis. O be to, veidrodis, pastatytas priešais veidrodį, tampa tuneliu. Panašiu tuneliu leidausi ir į šią knygą. Visiškai niekur, bet vis tiek gilyn.

 V.K.: „Šlapias veidrodis“ galėtų būti „ežeras“ įsivaizduojama latvių kalba. Ar savo tekstus įsivaizduoji kaip pokalbį? Jei taip, pokalbį su kuo?

M.K.: Taip ir maniau, kad bus kažkas apie vandenį. Labai gražu, nors ir truputį nesąmonė. Ne, mano tekstai nėra pokalbiai. Jie atsiranda ten, kur nebegali būti pokalbio – nes yra per gražu, per rimta, per liūdna. Pvz., „Armen“ ir „Feast“ – tekstai, atitinkamai, Andriaus Arutiunian ir Anastasijos Sosunovos projektams – yra apie genocidą ir benamystę. Tai temos atminčiai ir veiksmui, o ne pokalbiams. „All Dreams of Biennials“, skirtas mylimai draugei Viltei Bražiūnaitei, yra apie sapnus. Apie juos niekas iš tikrųjų nenori kalbėtis. „Visitor“, rašytas Lauros Kaminskaitės knygai „Ghost Bag“, yra apie neiškalbamą gėdą. Ji taip įsisenėjo, kad įgavo žmogišką, netgi visai subtilų, būvį. Apie visa tai gali vykti ir pokalbis, bet jis bus visai kitoks, negu būtų tekstas. 

Dažniausiai toks pokalbis ir būna, bet dar gerokai prieš viską – su formalumais, juokais, daiktų čiupinėjimais. It aš pradedu rašyti tik tada, kai pasakyt nebėra ką. 

V.K.: „Mirror Mirror“ yra ir asmeninė lietuviškos meno scenos istorija – skaitant tekstus man kaip skaitytojui vizualizuojasi iškylos į parodas, nuotykiai menininkų studijose, dialogai su šiuolaikinio meno lauko veikėjais. Kaip apibrėžtumei šių tekstų santykį su šiuolaikinio meno lauku – ar tau svarbi kritika, interpretacija, ar, tarkime, tau šiuolaikinis menas yra tavo natūrali aplinka, kurioje gimsta ir vystosi, sakykime, tavo draugystės?

M.K.: Šiuolaikinio meno laukas ir žmonės man suteikė galimybę rašyti taip, kaip aš labiausiai norėjau. Ne tik skambesio, bet ir gyvensenos prasme: nebandant įsitrinti į autoritetų ratelius, nesiplūkiant su tradicijomis (kaip čia dabar geriau – ar tęsti, ar laužyti?..), per daug neprisirišant prie kritiko pareigos. Taip atsirado įvairių būdų skaityti ir būti skaitomai, o su jais – ir įvairių būdų draugauti. 

Tai viena pusė. Man taip pat atrodo, kad šiuolaikiniame mene šiandien koncentruojasi labai daug perspektyvų, kurias kitaip tektų gaudyti po vieną skirtingose ir tolimose disciplinose – arba išvis būtų sunku sutikti gyvenime. O čia gali labai greitai pereiti per įvairiausius registrus: protestas, rezignacija, elegancija, queerness, mąslumas, balsas, valia, negalia; ir tai tik pradžia. Tai labai tiršta terpė, iš kurios galima daug semtis. Ir aš nesigėdydama semiuosi. Kažkuriuo metu, kai pradėjau apie tai pasakoti anekdotus, supratau, kad šiuolaikinis menas tikrai yra mano natūrali aplinka. 

V.K.: Daug perspektyvų galima aptikti ir tavo rašyme. Ta proga gal būtų įdomu pakalbėti apie rašymą šiuolaikinėmis viršnacionalinėmis sąlygomis? Globalizmo sąlygomis šiandien nėra sunku skaityti kitoje pasaulio pusėje ar kitos disciplinos tribūnose triukšmaujančius autorius. Koks yra tavo santykis su rašymo lauku, jei dar tas žodis tinka, kitais autoriais, autorėmis? 

M.K.: Mano skaitymas labai chaotiškas. Daug knygų susirandu knygynuose iš antrų rankų, bet ne dėl romantinių priežasčių. Jos ten būna pigios, o pasirinkimas ribotas, tad neištinka informacinė katastrofa. Todėl mano šiuolaikinio literatūros lauko suvokimas irgi labai nevientisas, nes tokie autoriai retai atsiduria tarp apleistų leidinių.

Bet keletą mėgstamiausių turiu. Ilgai negalvojus – Anne Carson, Anne Boyer, Eileen Myles, jų kietumas, jautrumas ir protas. Dar keli kitokie – intriguojančių istorijų pasakotojas Johnas Fowles’as ir neseniai iš vieno tokio antrų rankų knygyno išgelbėtas A. E. Coppardas, empatiškas keistų epizodų meistras. Na, ir Rilke, nors beveik gėda prisipažinti. 

Taip pat labai gėdijuosi, kad menkai pažįstu ne vakarų pasaulio, ne baltaodžius autorius ir tekstų tradicijas. Stengiuosi šitą spragą užtaisyti. Pastaruoju metu skaičiau Mahaswetos Devi trumpus apsakymus ir Layli Long Soldier poeziją. Autorės nesulyginamos, bet abiejų balsai labai turtingi. 

O šiaip aš dievinu gerą vaikų literatūrą, siaubo žanrą, kvailus anekdotus, patarimų skyrelius, entuziastų forumus internete. Labai daug įtakos man yra padarę žurnalai apie kompiuterinius žaidimus, kuriuos skaitydavau vaikystėje – ten chebra rašydavo taip nuoširdžiai, su tiek aistros, kiek mokyklinė programa nesugebėjo įkvėpti. 

V.K.: Tavo tekstai itin poetiški. Kas tau būtų tavoji Ars Poetica?

M.K.: Labai džiaugiuosi keliais susidūrimais su poetu CAConrad, kuriuos patyriau dirbdama ŠMC Skaitykloje. Kelis kartus dalyvavau CA kūrybinėse dirbtuvėse, kurios iš tikro neturėjo nieko bendra su šituo nuvargintu terminu. Tai buvo panašiau į galimybę praleisti savaitgalį veikiant tik tai, ką nori – keliant netvarką, žaidžiant su kristalais, darant pertraukas skaniam maistui, buriantis iš keistų kortų. Nors tai skamba banaliai, bet šie susidūrimai pakeitė labai daug. Iki susipažindama su CA aš galvodavau apie savo tekstus, jų priešistores ir argumentus. Buvau perkaitusi, baili ir truputį frustruota. Man buvo neįtikėtina pamatyti poetą, legitimizuojantį save ne pareiškimais ar pauzėmis, o išieškotomis nesąmonėmis ir blaiviu nuoširdumu. Jaučiausi, lyg nuo kūrybos būtų nukritusi ta nepakeliama svarba, kuri neleidžia jai būti jautriai ir reikalingai. Gavau patarimų, kurie neturėjo nieko bendra su tekstų forma, ir nustojau galvoti. Ir, mano pačios nuostabai, žodžių santykiai pasidarė organiškesni. 

O šiaip tai man labai patinka, kaip skamba kalba, kokias kvailystes su ja galima daryti. Tai didžiulė dovana: emocijų dirgiklis, supratimo kanalas, nuvertintas afrodiziakas. Patys mažiausi dalykai keičia labai daug. Man rodos, ta tėkmė, kurią galima pavadinti poetiška, atsiranda iš bandymo išlaikyti vientisumą pasaulyje, kuris tave verčia mutuoti ir kartais išdaužo gabalais. Ir nieko čia išskirtinio – visi vienokiais ar kitokiais būdais tai daro. Bet man geri poetai, geri rašytojai atrodo ypatingai rezignavę, pasidavę kalbai su visomis jos pretenzijomis ir ištvirkimais, suvokę savo bejėgystę prieš kiekvieną kablelį. Tada būna labai gražu: jie tyli, o žodžiai skamba. 

V.K.: Kol kalbėjomės, daug ko nutiko, daug ko ir vyksta. Kažkur prasidėjo, kažkur baigėsi karantinas. Po George Floyd nužudymo, beveik visame pasaulyje vyksta protestai. Kažkur šiuo metu aušta dar visai šviežia nauja diena. Šis klausimas apie sociopolitinius pokyčius ir rašymą. Ar tiki, kad kalba, tekstai turi galią perkurti pasaulį? Koks tavo santykis su lietuvių kalba ir jos revoliuciniu potencialu (šypsosi)? 

M.K.: Man atrodo, kad lietuvių kalbą dabar valdo per daug norminančių institucijų ir mechanizmų, kad ji galėtų aprėpti platų pokytį. Tų institucijų skola piliečiams yra milžiniška. Jos mus palieka su visokiais vielabraukiais, o ne tuo, apie ką galime verkti, pistis ar skųstis. Gerai, kad daug ką galime pasidaryti savarankiškai. Bet ta kalba, kuri nuteka į mokyklas ir komunikacijos kanalus, vis tiek lemiama ne mums ir mums rūpintiesiems palankių mechanizmų. Aš ir pati skystablauzdė, bet galėtume mes pikčiau, dar įžūliau suvokti kalbą kaip savo išteklių ir teisę, reikalauti jai daugiau savivaldos taip pat, kaip su Molotovo kokteiliais gali būti reikalaujama mažesnių nuomos kainų. 

Aš labai džiaugiuosi dėl to, kokiais žodžiais su manimi buvo kalbama vaikystėje – užaugau tikėdama, kad įmanoma gyventi begėdišką gyvenimą. Negalvoti, kad tavo norai per dideli ar ambicijos per mažos, kad jausmams yra ribos, kad bausmė – būtina. Nesinervinti, gerai maitintis, garsiai verkti per filmus, eiti parėkti gatvėje ar miške. Tada žodžiai patys veržiasi prie tavęs, bando nusakyti, kaip tai yra. Kaip yra, kai, pvz., po ilgos nakties pabundi sunkia galva ir krūtine ir gali nurimti tik vonioje dainuodama liaudies dainas. Arba kai saulė apšviečia kažką, ką tu labai mėgsti, ir gali tris dienas nevalgyti paskendusi vien tame dėmesyje. Kaip yra, kai kažkas užmušamas, pagimdomas, atimamas. Be žodžių mes vieni šitose nesąmonėse. Man rodos, galime netgi paveldėti juos iš savo prarastųjų, tik ne visada tokius, kokius pažinojome prieš tai. Dėl to gedėdami galime būti ir bebaimiai, ir bekalbiai vienu metu. Tuo tarpu žodžiai suka lizdus mūsų žaizdose. 

 

Pora klausimų ir daug atsakymų Pasaulinės paukščių bei juokų ir melagių dienos proga

Pokalbis su karantinuotais parodos „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) dalyviais

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS: Nedaug kas ginčysis, ypač šiandieną, kad mūsų prisiminimai – ką ir kaip atsimename bei kaip juos pasakojame – yra susiję su kūryba. Mano pirmas klausimas susijęs tiek su prisiminimais, tiek su kūryba siauresne prasme. Koks buvo pirmasis jūsų susidūrimas su šiuolaikiniu menu?

VITALIJ STRIGUNKOV: Kada iš tikrųjų pirmą kartą galėjau susidurti su šiuolaikiniu menu? Paprasčiausias atsakymas turėtų būti toks: tada, kai pirmą kartą apsilankiau Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, o tai įvyko 2004–2005 m., kai buvo eksponuojama paroda „Olandų biuras“. Tačiau nenorėčiau nei meno, nei šiuolaikybės būtinai sieti su meno centru.

Įdomiau būtų pagalvoti apie meną kaip apie melą, kaip apie sugebėjimą kurti menamą tikrovę, kaip apie gebėjimą meluoti, sakyti netiesą. Pasak edukologų, vaikai pradeda meluoti apie trečiuosius gyvenimo metus. Pradžioje jų kuriama abstrakti tikrovė yra lengvai perkandama. Tačiau vaikai greitai tobulėja ir jau po kelerių metų pakankamai tvariai transformuoja „tiesą“. Ir, kad ir kaip būtų keista, dailės pagrindai čia niekuo dėti. Žinai, mano susidūrimas su menu turėjo įvykti apie 1993 metus. Beveik tuo pačiu metu Vilniuje buvo įsteigtas Šiuolaikinio meno centras, beveik tuo pačiu metu aš pradėjau meluoti.

MARTA FRĖJUTĖ: Su šiuolaikiniu menu pirmą kartą susidūriau vaikystėje, tėvui pasakojant apie Jurgio Mačiūno „paslapčių dėžutes“. Kai pirmą kartą jas pamačiau „Fluxus“ kabinete ŠMC, buvau vienuolikos. Kadangi nei įkišti pirštų, nei paimti į rankas tų dėžučių negalėjau, tai labai nusivyliau. Žiūrėjau į meno kūrinio lavoną po stiklu. Turbūt panašiai jaučiasi į Lenino mauzoliejų Maskvoje nuvykęs komunistas. Tačiau labai patiko istorijos apie Mačiūną, ypač apie duris, į kurias jis, stengdamasis apsisaugoti nuo kreditorių, susmaigstė peilius. Arba apie dantų šepetėliais (ar krapštukais?) valomą šaligatvį Niujorke.

Ankstyvoje paauglystėje pati darydavau savotiškas akcijas, jei taip jas galima pavadinti. Tarkime, karštą vasaros dieną apsimuturiavusios šalikais, apsivilkusios kailinius ir užsidėjusios kailines kepures su drauge išeidavome į kiemą pasivaikščioti ir kalbindavome močiutes. Man labai patiko viskas, kas atkreipdavo žmonių dėmesį ar kaip nors keistai juos įtraukdavo į veiksmą. Tėvai šiek tiek nerimavo, galvojo, ar man viskas gerai, nes nuo ankstyvo amžiaus mėgau kurti spektaklius, ypač per saugų atstumą – kad spėčiau pabėgti, jei kartais mano pasirodymas būtų atsibodęs ir būtų nuspręsta mane pagauti. Todėl ir „Fluxus“ turbūt įsiminė labiausiai, tame gyvenimo laikotarpyje pasirodė artimas.

Du piešiniai, prieš ir po susidūrimo su šiuolaikiniu menu

GRETA EIMULYTĖ: Pirma atmintyje užsilikusi paroda primena maloniai miglotą sapną. Mėginant ten grįžti, iš atminties iškyla tik pavieniai spalvoti kadrai, kuriems trūksta tarpusavio jungčių.

Drungnas vasaros vakaras. Greičiausiai birželis ar liepa. Vilniaus centras pilnas žmonių. Manau, vyksta „Tebūnie naktis!“ Tėvai atsiveda į kažkokį dar nepažįstamą vėsų pastatą ir vedasi terrazzo laiptais aukštyn.

Kitas kadras: baltos sienos, baltas kubas su įstiklintu kiemeliu daugmaž vidury ir mėlynas per patalpą išsiraizgęs tinklas – per grindis, sienas, gal net lubas. Ar gali būti, jog tas tinklas – žaislinių traukinių bėgiai? Jau nebesugebu atsekti, ar renginio proga sugužėję lankytojai iš tiesų išspardo mėlynas linijas, ar aš tiesiog labai bijau, jog taip gali nutikti.

Dar kitas kadras: tamsi patalpa, ant sienos – eilė šviesdėžių su kažkokiais dailiais ištemptais ateivių veidais.

Kitas kadras: keistas kvapas geltonoje erdvėje. Turbūt gumos ir nuo didžiulio skaičiaus į vidų lendančių žiūrėtojų. Geltona, geltona, geltona, vien veidrodžiai ir juodi taškeliai. Stoviu nustebusi, sustingusi, kol tėvai ištraukia už rankos ir einame žiūrėti kitų kūrinių.

Žiūrinėjant ŠMC archyvus keista aptikti 2009 metais vykusią parodą „Big in Japan“. Atsidarau nuotraukas. Atpažįstu visus kūrinius, tačiau išsigandusi išjungiu, kad nauja informacija neišvaikytų ryškių vaikiškų prisiminimų. Šypsausi. Suskaičiuoju, kad tuomet buvau tik ką baigusi trečią klasę ir įsivaizdavau esanti rimta menininkė, nes lankiau dailės mokyklą, o ir draugai sakė, jog gražiai piešiu.

ONA JUCIŪTĖ: Labai sunku atsakyti, koks buvo pirmas mano susidūrimas su būtent šiuolaikiniu menu. Niekaip negaliu prisiminti, kas tapo slenksčiu iš nešiuolaikinio į šiuolaikinį. Tikriausiai taip yra ne tik dėl atminties labirintų, bet ir dėl to, jog pati nesu visai tikra, kur tą brūkšnį brėžčiau. Keista, bet mano pirmas sąmoningas prisiminimas, kuriame galiu atsekti minties logiką, o ne tik prisiminti matytą daiktą ar veiksmą, iš dalies yra susijęs su kūryba. Gan keistai gerai prisimenu, kaip pabudau savo ketvirtojo gimtadienio rytą su mintimi, kad šiandien dėl savo greito užaugimo privalėsiu mokėti gerai piešti; atsimenu ir tai, kad turėjau tikslą atvaizduoti vieno iš savo žaislų kojos sukimosi mechanizmą, kad tam buvo naudojamas ochros spalvos pieštukas ir kad, tuometiniais vertinimo standartais, bandymas buvo labai nevykęs, gimtadienis sugadintas. Man net atrodo, kad prisimenu ir pamoką iš mamos apie tai, kaip veikia įgūdžiai. O gal mano atmintis ją sukūrė po to. Dabar jau sunku atsekti siūlo galą.

41 dydžio Pelenės sesers koja su krištoline kurpaite (Disnėjaus studija) ir negyvais apsimetantys oposumas bei gyvatė.

NERINGA BUMBLIENĖ: Pirmas?! Negaliu prisiminti. Atsimenu tik tautodailininkų parodą Šiaulių dailės galerijoje, į kurią nusivedė mama. Ji buvo ypač gausi iš vytelių pintų eksponatų. Daugiausia dideli šiaudiniai objektai be paskirties. Keistų formų, dekoruoti chaotiškais, persiklojančiais ir nutrūkstančiais ornamentais. Šieno kvapas, minios šurmulys ir tie tylūs, bet savaip įkyrūs daiktai visur, kur tik pažvelgsi, net ore.
Man atrodo, sapnuodavau juos naktimis ir ilgą laiką maniau, kad toks ir yra tas menas. Ką gi, gal iš dalies toks ir yra.

MINDAUGAS VEGYS: Įsimintinesnė pažintis su šiuolaikiniu menu įvyko vėlai – 18–20 gyvenimo metais, studijuojant meno istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Šių studijų metu atsirado mintis, kad ir aš galėčiau kažką sukurti, ypač susidarius įspūdžiui, kad modernusis menas yra prieinamas tokiems kaip aš – neturintiems nei techninių įgūdžių, nei amato išmanymo. Kad  modernųjį, šiuolaikinį – tada ir kartais dabar šias sąvokas vartojau, vartoju kaip tapačias – meną yra lengviau kurti. Kita vertus, vėliau teko pripažinti, kad šie įspūdžiai bent jau iš dalies buvo klaidingi, o jei kalbėtume pokalbio temos kontekste, tada galima pavartoti ir žodį „apgaulingi“. Taigi, šie patyrimai iš pradžių buvo panašūs į visuomenėje paplitusį požiūrį į šiuolaikinį meną. Juk dažnai tenka išgirsti sakant ,,ir aš taip galėčiau“, ,,mano šešiametis vaikas taip galėtų“ ar pan. Tačiau meno istorijos studijos leido padaryti išvadą, kad, nepaisant fakto, kad iš tiesų taip galėtų padaryti daug kas, visa esmė yra laiko elementas – kas pirmas tai padarė, kas pirmas tai išdrįso padaryti (pavyzdžiui, M. Duchampʾas išdrįso pisuarą paversti meno kūriniu ir pan.). Taigi, kūrybinis procesas yra savotiškos varžybos – drąsūs, kūrybingi… Ir mane pagavo azartas… Tuo metu įsiminė menininkai, kurių kūriniai ne tiek patiko, kiek aš jiems PAVYDĖJAU, kad jie taip paprastai PIRMIEJI sukūrė tai, ko nebuvo, pavyzdžiui, J. Pollock, K. Malevičius, kiti. Deja, kadangi jie tai jau padarė, man belieka žiūrėti ir pavydėti. Iš lietuvių autorių įsiminė Ž. Kempino kūryba, ypač ventiliatorių vėjo plaikstomų juostelių abstrakcijos.

VIKTORIJA DAMERELL: Pirmą kartą su juo susidūriau projekte, kurį Vytautas Viržbickas organizavo Panevėžyje. Buvo 2010-ieji, o aš buvau moksleivė. Devynioms dienoms kartu su dar keliolika mokinių ir meno bei filosofijos studentais apsigyvenau buvusiame mėsos kombinate. Visi miegojome miegmaišiuose didžiulėje salėje ir rytais pabusdavome nuo masės tai pačiai valandai užstatytų žadintuvų. Studentai skaitė paskaitas ir siūlė patiems kurti ir patirti meną. Neatsimenu jokių konkrečių meno kūrinių, tik tą jausmą, kad esu savo vietoje. Turbūt tai buvo visai vykusi šiuolaikinio meno reklama.

ARŪNAS GUDAITIS: Pirmieji susidūrimai įvyko 1990-aisiais. Pamenu, su videonuomos paslaugomis atkeliavusias VHS juostas – nuo „Sigue Sigue Sputnik“ ir „The Residents“ performatyvių koncertų iki „Fluxus“ performansų.

Sąmoningos šiuolaikinio meno patirtys formavosi studijuojant lankytose parodose ŠMC ir „Jutempus“. Ko gero, stipriausi prisiminimai išlikę iš 1997 metais ŠMC vykusios parodos „Funny versus Bizarre“. Labai gerai atmintin įsirėžė Peterio Lando ir Kai Kaljo performansai bei Magnuso Wallino videodarbas „Go PUKKO Go“.

LIUCIJA KVAŠYTĖ: Manau, tai buvo Sauliaus Vaitiekūno „Requiem Orkestrui“, apie 2008 metus, kai dar mokiausi mokykloje. Su drauge ruošėmės stojamiesiems į akademiją, todėl kiekvieną šeštadienį kultūrinomės vaikščiodamos po parodas. Jei gerai pamenu, instaliacija buvo įrengta „Vartų“ galerijoje.

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ: Neprisimenu pirmųjų, bet keletas pirmų stipriai įsiminusių vis sukasi galvoje. Atrodo, kai kurie buvo tyčia tam ir padaryti, tai savo atminties per daug nesureikšminu. 1995-aisiais ar 1996-aisiais Šiaulių dailės galerijos galiniame kambaryje buvo instaliacija su spindinčiu ramaus ežero paviršiaus vaizdu ir ambientiniu garso takeliu „pam, pam, pam… pam, pam, pam…“ Labai patiko dar ir jos pavadinimas – „Tirpstančios dimensijos“ ar „Tirpstanti dimensija“, ir jau vėliau, mokantis Dailės akademijoje, pasinėrus į kokį seną tapybos darbą, vis išlįsdavo tas maloniai šildantis garso takelis „pam, pam, pam…“ Tai buvo grupės DAMOI (Dariaus Gerasimavičiaus ir Modesto Ežerskio) instaliacija. Panašų džiaugsmą vėliau jaučiau skaitydama apie parodos atidarymą be meno kūrinių ar tokius projektus kaip „Šventas melas“, lyg kažkas būtų tą muziką paleidę dar garsiau. Tai negalėjo būti pirmas matytas kūrinys nei apskritai, nei net toje parodoje.

Virginijus Kinčinaitis, vadovavęs galerijai, mums dėstė meno istoriją popietinėje dailės mokykloje, parodų atidarymai buvo šventė, Šiaulių dramos teatras klestėjo, į spektaklius buvo galima eiti po porą kartų – kažkokiu būdu pamačiau Oskaro Koršunovo „Ten būti čia“ ir „Senė 2“, biblioteka turėjo Charmso rinktinę rusų kalba, mokykloje mokė poezijos, parodos vis keitėsi, ir paaiškėjo, kad norint studijuoti meną nereikia rinktis tarp tekstilės ir keramikos. Pam, pam, pam…

Autorės fotografija

SIMONA ŽEMAITYTĖ: Neprisimenu pirmos matytos šiuolaikinio meno parodos, bet kokioje septintoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja mane nusivedė į susitikimą su Jonu Meku. Nelabai supratau, kas jis toks ir t. t., bet žinojau, kad tas susitikimas buvo kažkokia išskirtinė proga, o būti ten – didelis įvertinimas. Susitikimo metu, jei gerai pamenu, Mekas skaitė savo eiles. Vėliau su juo susitikau dar kelis kartus – Londone, Vilniuje ir t. t. Visada apimdavo jausmas, kad keičiuosi ir senstu tik aš… Mekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai buvau septintoje klasėje.

J. Mekas 2018 m. balandžio 10 d. Londone, kur pasakojo ir apie šuns nuotykius Niujorko metro, muziejuose bei apie mažų meno kūrinių reikšmę

ŪLA TORNAU: Vieni pirmųjų mano susidūrimų su meno erdvėmis vaikystėje asocijuojasi su tiesiog nepakeliamu nuoboduliu, kai išėjus pasivaikščioti su tėvais, tada atrodė, ištisą amžinybę tekdavo jų laukti parodose. Iš to amžinybės laiko mintyse iškyla žėrinčios sienos, dengtos tuo metu visuomeniniams pastatams būdingu žėručio tinko dekoru, į kurį sutelkdavau dėmesį tomis išilgėjusiomis minutėmis. Ne taip seniai supratau, kad tokios sienos buvo ir dabartiniame ŠMC pastate, tad kažkada ir jos buvo vienos iš tų mano tyrinėtų.

Dar prisimenu superįdomias, gaivias ir neformalias šiuolaikinio meno ir kultūrinės spaudos apžvalgas, pokalbius, vykusius kiekvieną šeštadienį su dailėtyrininke Elona Lubyte Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės studijoje. Tai buvo gal 1994 metais. Dabar pagalvojau, kad tai tikrai geras pokalbių apie šiuolaikinį meną formatas, būtų smagu surengti kažką panašaus!

Požiūrį į Vilnių ir gyvenimą apskritai pakeitė 1995 metais Algio Lankelio kuruota paroda „Kasdienybės kalba“, kuri vedė po visiškai nepažinias miesto ir pasąmonės patirtis. Atsimenu namą vaiduoklį Totorių gatvėje, šalia Krašto apsaugos ministerijos rėmusį Gedimino Akstino kūrinį ir kelionę laiku ieškoti parodos kūrinių į tuo metu neseniai kariuomenės apleistą Šiaurės miestelį. Buvo pilka ir darganota diena, Šiaurės miestelis atrodė kažkur pasaulio pakrašty, tame visiškai tuščiame kvartale su keliomis šarvojimo reikmenų iškabomis telkšojo milžiniška bala, per kurią aukštai taškydamas vandenį į šonus be sustojimo ratus suko automobilis, vairuojamas vaiko.

KAROLINA JAŠINSKAITĖ: Paties pirmojo susidūrimo su menu neprisiminsiu todėl, kad su juo susidurdavau nuo labai ankstyvos, nesąmoningos vaikystės, nes tiek mano mama, tiek brolis yra menininkai. Tekdavo lankytis parodose, mados šou, leisti laiką mamos studijoje, kur jausdavosi intensyvus aliejinių dažų kvapas, būdavo pilna teptukų, drobių, knygų ir visokių smulkmenų.

Galėčiau pamėginti nupasakoti pirmą didžiausią įspūdį susidūrus su šiuolaikiniu menu. Tai buvo mano brolio mados dizainerio (Juliano Fedo) avangardinės drabužių kolekcijos „Akvalogija“ pristatymas 2000 metais Mados savaitėje, kuri vyko Vilniaus rotušėje. Kolekcija buvo eksperimentinė – neskirta nešioti ir nepanaši į nešiojamus rūbus. Modeliai ir jų judėjimas podiumu priminė keistus švytinčius povandeninio pasaulio organizmus. Audiniai, iš kurių pasiūti kostiumai, buvo modifikuoti. Pamenu, kaip sintetines medžiagas brolis laikė virš dujinės viryklės ir žvakių, kad jos įgautų tam tikras formas. Pasirodymas priminė spektaklį ar performansą elektroninės muzikos fone. Tuo metu daugiausia pažinojau klasikinį meną, to žinojimo kontekste ši kolekcija apvertė mano primityvų suvokimą. Jaučiau tarsi palengvėjimą, kad nėra tikslių meno rėmų, kad kūrybiškumo horizontas – neaprėpiamas. Vaizduotėje pradėjo kurtis abstraktūs ir neapibrėžti pavidalai, kas dar gali būti vadinama šiuolaikiniu menu. Man tuo metu buvo apie devynerius metus.

Kolekcijos autorius Julianas Fedo, nuotraukų autorius Modestas Ežerskis.

JULIJA FOMINA: Mano pirmas susidūrimas su šiuolaikiniu menu buvo gana netipinis, bet iki šiol jį gerai atsimenu. Mokiausi mokykloje, paskutinėse klasėse. Gyvenau su tėvais pačiame Kauno centre, vadinamojoje chruščiovkėje, tipiniame dviejų kambarių bute. Kieme buvo vien tokie namai: plytiniai penkiaaukščiai, juose taip pat tipiniai butai, tiesa, kai kurie – vieno ar netgi trijų kambarių. Dažnai grįždavau namo būtent per kiemą ir kažkuriuo metu vieno namo lange pradėjau pastebėti kažkokius keistus padarus. Jie sėdėdavo arba stovėdavo pirmo aukšto buto lange, ant palangės, buvo įvairių dydžių. Kartais, kai buvo atitrauktos užuolaidos (nepamenu tiksliau, ar ten išvis buvo užuolaidos), matydavau tokias pat didžiules ant lentynų sėdinčias figūras, panašias į beždžiones. Ekspozicija nuolat keisdavosi ir aš nebegalėdavau ramiai praeiti pro tuos langus – turėdavau pasižiūrėti, ar tie gyviai vis dar ten, ar tie patys, ar jau kitokie. Tokia besikeičianti ekspozicija, kurią matydavau pro langą. Paklausiau mamos (ji tame kieme visus pažinojo), kas ten gyvena. Atsakė, kad tokia Aldona su savo vyru, jie lyg abu menininkai. Kai pradėjau studijuoti menotyrą Kaune, VDU, išsiaiškinau, kad ten gyveno Duonis (Donatas Jankauskas). Ir aš pro langą matydavau jo beždžionžmogius. Gaila, kad ilgainiui iš ten išsikraustė, tačiau viskas išėjo į gera – tapau kuratore ir prieš daugiau nei dešimtmetį kartu su šiuo menininku pakvietėme visus norinčius pasisvečiuoti Duonio studijoje Savičiūnuose, kur buvo galima pamatyti ir beždžionių, ir kitų gyvūnų.

VYTAUTAS GEČAS: Negaliu atkurti būtent pirmosios parodos ar vaizduojamojo meno kūrinio. Pirmieji prisiminimai būtų ŠMC lankomos parodos kartu su Stauskaitės studijos dailės būreliu. Tuo metu man turėjo būti apie dešimt metų. Kai dabar tai prisimenu, manau, suprantu, kaip tai vėliau formavo mano pasaulėžiūrą ir santykį su menu ar kultūra iš esmės, o galiausiai ir dizaino specialybe, kurią praktikuoju. Nors mano šeima ir giminė yra arčiau tiksliųjų mokslų ar akademinio lauko, būtent ŠMC parodų lankymas ir tuo metu keistų videodarbų ar instaliacijų stebėjimas neleido susiformuoti vienam būdui, pagal kurį menas turėtų būti suvokiamas ar vartojamas. Tas santykis gali būti ir dinamiškas, individualus, provokuojantis ar klausiantis. Atviras interpretacijai ar savitam suvokimui. Santykis su meno kūriniu kaip savirefleksija. Bet jei reikėtų paminėti pirmąjį susidūrimą su šiuolaikiniu menu, tai būtų teatro festivalis „Life“. Prisimenu sausakimšą Katedros aikštę, save septynerių ar aštuonerių metų tėčiui ant pečių ir tarp žmonių važinėjantį postapokaliptinį dviratininką su prie dviračio konstrukcijos primontuotais fejerverkais. Baimė dar niekada nebuvo taip arti.

Autoriaus kūrinys iš minėto Stauskaitės studijos periodo. „Antika. Skaudantis dantis“. Popierius, akrilas. 1996 m.

ASTA VAIČIULYTĖ: Mano pirmas vedlys į šiuolaikinio meno pasaulį buvo, amžiną atilsį, menininkas Vytautas Kalinauskas. Susipažinome, kai supratau, kad noriu stoti į dailės akademiją, ir reikėjo pasiruošti egzaminams. Jis mane vedė labai elegantiškai – liepė skaityti tuometinę kultūrinę spaudą ir rašyti rašinėlius apie Vilniuje vykstančias parodas. Tada susitikdavome jo dirbtuvėje Užupyje, jis rūkydavo ilgas „Pierre Cardin“ cigaretes kandiklyje, pamenu, dažnai prie mūsų prisijungdavo juodas vilkšunis, ir mes kalbėdavomės apie mano namų darbus ir daugybę kitų dalykų. O siųsdavo jis mane dažniausiai į ŠMC. Tais metais pamačiau daug parodų, ir modernaus, ir šiuolaikinio meno, bet vienas ryškesnių prisiminimų, išnirusių, perskaičius tavo klausimą, buvo Hanso Hamido Rasmusseno instaliacija „Medutekis“ toje erdvėje, kur dabar yra ŠMC skaitykla. Toks medaus lietus, lyjantis nuo lubų, kuriame galėjai pasivaikščioti su antbačiais ir skėčiu. Stipriai kvepėjo medumi, lipo grindys ir buvo priskridę širšių. Nebeprisimenu, ar išdrįsau tai padaryti. Man rodos, kad taip – kai salėje likau viena. Tai buvo bendra dviejų norvegų menininkų Hanso Hamido Rasmusseno ir Knuto Asdamo paroda, 1998 metų vasara.

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS: Antras klausimas. Kaip žinoma, balandžio pirmoji yra ta diena, kai meluoti nėra neetiška. Dar sakoma, kad tai vienintelė diena metuose, kai žmonės kritiškai reaguoja į aplinką, skaito naujienas. Ar turite balandžio pirmosios istorijų, kuriomis norėtumėte pasidalyti?

ONA JUCIŪTĖ: Vienais metais balandžio pirmoji sutapo su Velykomis ir mano senelis į įprastą margučių pintinę įmaišė medinį kiaušinį. Jis išsitraukė jį ir sutrynė į miltus anūkų margučius. Jam buvo taip smagu, kad pradėjo kiekvienais metais daryti tą patį. Per Velykas, žinoma. Mes taip niekada ir nesupratom, nežinau, ar dėl to, kad tai vyko ne per Melagių dieną. Šitą istoriją nusprendžiau papasakoti dėl to, kad man įdomu galvoti apie melavimą ne žodžiais, bet, pavyzdžiui, daiktais arba judesiais. Melagingas šokis, meluojanti šypsena, klastotė ir panašūs melagiai. Jei atvirai, kaip tikra melagė nesu Melagių dienos gerbėja. Jei kas matė mane besijuokiančią iš Melagių dienos melo, labai gali būti, kad prigavo meluojančią.

IGNĖ NARBUTAITĖ: Sunku atskirti, kas kada įvyko, tad nieko tokio, jei kai ką „pameluosiu“. Visgi kūryboje „melas“ nėra svetimas: dažnai viskas, ką matome, girdime, klausome, yra sugalvoti, realybėje neegzistuojantys dalykai.

Balandžio pirmosios istorijos, kai būčiau ką nors gerai išdūrusi ar atvirkščiai – neturiu. Kad ir kaip ten būtų, vaikystėje tikėjau beveik viskuo, kas skambėjo žavingai ir paslaptingai. Pamenu vaikystėje praleistas dienas savo tėvo Vytauto Kazimiero Narbuto ir Gedimino Akstino (beje, jie klasiokai) dirbtuvėse. Akstino lentynėlių gausa ir įvairovė, kaip ir tuomet tėvo žiedžiami puodai, kėlė didį susidomėjimą. Klaidžiojant po drėgną ir vėsią dirbtuvę kildavo daug klausimų: kodėl ta virvė ten kabo, kas šioje nuotraukoje, o kas čia, o kas ten? Tėvas visuomet buvo linkęs papasakoti, kaip kas veikia. O štai Akstinas sekdavo vienus geriausių melų. Iki šios dienos nuoširdžiai tikiu, kad jis gali nulupti du skirtingus obuolius nenutraukdamas juos jungiančios obuolio žievelės arba kad ilgai ant nugaros paliktos medicininės taurės gali susiurbti žmogų. Ir tai tik labai maža dalis istorijų, sakau – istorijų, nes visos jos toje aplinkoje nebuvo melas. Ne melas ir dabar.

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ: Prieš kelerius metus kaip tik tokiu metu su Dariumi Žiūra spaudai siuntėme vieną jo tekstą. Jame – dvi istorijos: nuostabi istorija apie Dariaus skulptūros „Lydinys“ atsiradimą, monus ir meistrą Filibertą bei istorija apie melą, kurią galima rasti čia: SWIM.

Dariaus Žiūros „Lydinys“ (1998 m.), G. Trimako fotografija.

VYTAUTAS GEČAS: Niekada per daug nesureikšminau šios dienos ir jos ypatybių, tačiau, jei neklystu, Austrijoje teko susipažinti su žmogumi, kuris balandžio pirmosios proga prisistatė išgalvotu Timtomo vardu, kuris galiausiai tapo ir liko jo vardu likusioms metų dienoms.

LIUCIJA KVAŠYTĖ: Mane ši diena erzina, nes niekuo nepasitikiu, bijodama patikėti melu arba nereaguoti į rimtus dalykus, todėl tądien sąmoningai vengiu viešumos.

IEVA TAREJEVA: Į galvą įlekia skambi frazė „all is nature“. „All is nature.“ Skamba kaip vienas iš tų sakinių, kurio reikšmės akivaizdumas primena „Opus“ dainos „Life is life“ žodžius: „Life is life, nanaaa naa na na.“ Prisiminiau, kaip vieną paprastą dieną beklaidžiodama Lietuvos miškuose aptikau paukštę. Žodžiu, einu einu, jau beveik pasiklydau – tai dažnai būna pagrindinis tikslas, nulemiantis atradimus, – ir žiūriu: tupi ant išverstų buitinių atliekų krūvos neregėto grožio spalvotas paukštelis. Puoliau fotografuot ir guglint, kas tai ir ką jis veikia, toks dar nė karto nepastebėtas! Štai ką radau: „Ikonorėja [profusio alvi icon] priklauso gyvūnų [animalium] karalystei, tipas – isterinis [hystericus], klasė – paukščių [avium], šeima – vaizduriuotojų [imagini proluo]. Paplitimas yra. Nuolat perskrenda iš vienos vietos į kitą, žeme nevaikšto. Plačiai domestikuojami. Dauginasi sparčiai kaip triušiai ir jauniklius veda žinduoliams būdingais principais, tačiau 99,9 procento palikuonių neišgyvena ilgiau drugelio amžiaus.“ Norit, tikėkit, norit – ne, bet išėję į gamtą ir pasiklydę – gal ir nebūtinai – tikrai sutiksite ir apstulbsite. Prisiminus šią gamtos dovaną man atrodo, kad balandžio pirmoji, turint mintyje šventines privilegijas, daugumai žmonių [hominum] vyksta kiekvieną mielą dieną.

NERINGA BUMBLIENĖ: Esu gimusi balandžio pabaigoje, tai pirmoji šio mėnesio diena man ilgai buvo tarsi geras artėjančios šventės pranašas. O visos melagystės – sudėtinė jos dalis. Po žiemos šalčio, niūrumo ir rimties – tik juokas ir linksmybės. O dėl istorijų – bijojau vabalų, tai atsimenu, kaip namiškiai, staiga išsproginę akis, rodydavo į man ant kūno neva ropojantį milžinišką nariuotakojį. Iki širdies gelmių persmelkiantis siaubas. Po tokių vaikystės patirčių vėliau visi kiti balandžio pirmosios pokštai nebedarė didelio įspūdžio.

Autorės piešiniai „Tuščia Venecija naktį“, „Hair in the time of crisis“, „Tuščias Vilnius naktį“, „Pressure (female)“.

TOMO ŽIDONIO atsakymai buvo nusiųsti Panevėžio miesto socialinėms tarnyboms, nes jie galimai referuoja į smurtą artimoje aplinkoje.

Iliustracija viršuje: „D.Liškevičiaus performansas „Vėjarodis“ parodoje „Ženklas Kaunui“ (1996 m.), kurio metu menininkas stovėjo ant Kauno pilies bokšto ir rodė judėjimo kryptį į vakarus. Tikriausiai tai buvo mano pirmas matytas performansas. Pamenu savo sumišimą. Kodėl jis tai atlieka gyvai? Ar tai, ką jis daro, yra saugu? Kūrinys gana trumpas, ypač palyginus su skulptūrų gyvenimais – ar tikrai jis išnyks autoriui nulipus nuo stogo? Performanso dokumentacija ant „Nemuno“ žurnalo viršelio – vienintelė išlikusi performanso nuotrauka.“

„Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?“, arba Ekologinės meno praktikos ir jų atpažinimo problema Lietuvos šiuolaikiniame mene

Ekologija bei su ja susijusios temos ir potemės yra gyvas, itin kompleksiškas ir politizuotas diskursas. Šiuo esė siekiu aptarti terminologijos, temų ir potemių problematiką, pristatyti trumpą ekologijos temų Lietuvos šiuolaikiniame mene chronologiją ir išreikšti viltį, kad netrukus atsiras daugiau ir detalesnių skirtingų autorių kūrybai ar ekopotemėms skirtų tyrimų.

Tarp „Kodėl ekologija?“ ir „Milijardas skirtingų antropocenų“

Žvelgiant į pasaulį krečiančius ir vis didesnį pagreitį įgaunančius klimatinius bei sociopolitinius pokyčius, akivaizdu, kad ekologija ir su ekologija susijusios temos, tokios kaip gamtos ir žmogaus, gamtos ir kultūros bei technologijų santykiai, gyvūninis posūkis (animal turn), šeštasis išnykimas, antropocenas, kapitalocenas (kairiosios pakraipos sociologas Jasonas W. Mooreʼas teigia, kad šis terminas geriau atspindi šiandieninę pasaulio sąrangą nei antropocenas) bei chtulucenas (termino Chthulucene autorė Donna Haraway teigia, kad naujoje geologinėje epochoje pasaulis bendrai priklausys po artėjančios ekologinės katastrofos išlikusiems žmogiškiesiems ir nežmogiškiesiems (nonhuman) gyventojams[2]), globalinis atšilimas ir klimato kaita, gilusis laikas (deep time) ir gilioji ekologija (deep ecology), naujasis materializmas, spekuliatyvusis realizmas, į objektą orientuota ontologija (OOO), hiperobjekto teorija, geologinis kolonializmas ir juodasis antropocenas (pastarieji terminai kritikuoja antropoceną ir geologiją kaip objektyvų mokslą iš kritinių rasės ir postkolonijinių studijų perspektyvos; čia galime prisiminti Kathryn Yusoff išvystytą geologijos objektyvumo kritiką – primindama vergovę kasyklose ji teigia, kad yra „ne vienas, o milijardas juodų antropocenų“[3]), klimato pokyčių sukelta priverstinė migracija, kuri, įvairiais paskaičiavimais, gresia bent milijardui žmonių, atnaujinta Gajos teorija[4] ir taip toliau yra ir liks tarp aktualiausių tiek akademinėje visuomenėje, tiek populiarioje vaizduotėje bei, savaime suprantama, bus vienas labiausiai mūsų kasdienybę veikiančių faktorių.

Artūras Raila, Upė (projektas Žemės galia), 2006

Todėl apie ekologines problemas nederėtų galvoti kaip apie madingą ar laikinai šalia mūsų atsidūrusį reiškinį. Nors vos prieš dešimtmetį ekologinės krizė, klimato kaita ir jų priežastys buvo marginalizuojamos kaip kažkur kitur (Okeanijoje, Arktyje ir pan.) vykstantys procesai[5], prieš porą mėnesių žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Lietuva yra labiausiai nuo klimato kaitos nukentėjusi Europos šalis[6]. Šiandien nieko nebestebina ir gana dramatiška retorika kalbant apie ekologines problemas. Kol pasaulio (sociopolitinis) klimatas kaista perkeltine ir tiesiogine prasme[7], tarptautiniu mastu vyksta debatai, simuliuojami ateities prognozių modeliai, o vyriausybės derasi ir nesutaria dėl išskiriamo anglies dvideginio – pagrindinio klimato kaitos faktoriaus. Jungtinių tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija oficialiai skelbia[8], kad dėl žmogaus veiklos tarp 2035 ir 2050 m. pasaulinės temperatūros pakils 1,5 °C ar 2 °C. Tai turėtų neatpažįstamai pakeisti planetos ir, neabejotinai, globalaus šiuolaikinio meno veidą.

Ekologijos terminų problemiškumas

Susikalbėjimą ekologijos ir klimato kaitos temomis apsunkina minėtas sąvokų pliuralizmas.

Visų pirma, gana problemiškas yra pats ekologijos terminas. Siaurąja prasme ekologija (sen. gr. οἶκος – namas, aplinka) dažnai tapatinama su aplinkosauga, aplinkos švarinimo ir tvarumo problemomis. Jasonas W. Mooreʼas naudoja οἶκeiος terminą, kuris yra veikiau būdvardis, ne daiktavardis, ir juo įvardija kūrybinius, istorinius ir dialektinius santykius tarp žmonių ir viršžmogiškų būtybių.[9]

Antra, ekologija ir aplinka yra apibūdinama kaip tinkliška – jungianti įvairius tinklus bei sistemas, todėl vis dažniau suvokiama ir kaip lokali, ir kaip globali – pasaulinė ar net kosminė – trunkanti gilųjį laiką, kuris tęsiasi nuo Didžiojo sprogimo iki toli už mūsų galaktikos ribų „tekančių“ erdvėlaikių. Dėl šių priežasčių mūsų globaliame amžiuje ekologija negali būti patiriama ir suvokiama vieno individo – mes turime pasikliauti įvairiais, dažnai vienas kitam prieštaraujančiais tyrimais, žiniasklaida, politikais ir t. t., o tai apsunkina komunikaciją.

Trečia, ekologija yra ir politinės savimonės bei politinių, ekonominių ir intelektualinių kovų laukas. Pavyzdžiui, kairiųjų pažiūrų sociologai ir kritinės teorijos autoriai Jasonas W. Mooreʼas ar McKenzie Wark teigia, kad vienintelis būdas sustabdyti šeštąjį rūšių išnykimą yra visuotinis ekonominės ir politinės pasaulio santvarkos pertvarkymas, o tai nacionalinių interesų ir globalaus kapitalizmo sąlygomis neatrodo kaip lengvai įgyvendinama užduotis.

Vitalij Červiakov, Quicksilver Jet, Nida, 2017

Vienas iš probleminių situacijų pavyzdžių galėtų būti antropoceno termino, itin mėgiamo menininkų, vartojimas. Šiuolaikinio meno praktikoje ir teorijoje jis itin populiarus, tačiau Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga iki šiol nėra patvirtinusi jo kaip geologinio laiko subdivizijos. Tarptautinė iš geologų, klimatologų, archeologų ir kitų specialistų sudaryta Antropoceno darbo grupė[10] įtraukti antropoceną į geologinę laiko periodizaciją rekomendavo dar 2016 metais. Tačiau kol nėra patvirtinta šios geologinės epochos pradžia (skirtingi pasiūlymai yra tokie įvairūs kaip paskutinio ledynmečio pabaiga, žemdirbystės atsiradimas Mesopotamijoje, vidaus degimo variklio išradimas ar pirmos atominės bombos susprogdinimas)[11] ir padėtis geologinio laiko hierarchijoje. Sutariama tik dėl viena, kad antropocenas žymi neabejotiną žmogaus veiklos įtaką aplinkai visoje planetoje. Taigi, nors ir mėgstamas bei vartojamas, šis terminas turi metodinių trūkumų ir gali tekti nusivilti, jeigu Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga nuspręstų kiek pailginti ar patrumpinti šios geologinės epochos trukmę.

Ekologija ir šiuolaikinis menas Lietuvoje

Žalias lapas, Angakoko sugrįžimas, Nida, 1990

Jau patys pirmieji su vakarietišku šiuolaikiniu menu siejami devintajame dešimtmetyje inicijuoti lietuviški meno judėjimai „Žalias lapas“ (1988–1992) ir „Post Ars“ (1989–2009) turėjo gana ryškų ekologinį pradą. Šių grupių performatyvios akcijos buvo vykdomos už „baltojo kubo“ ribų, kūriniuose aplinka nebuvo siejama vien su siaura ir seklia ekologijos kaip aplinkosaugos samprata, bet suvokiama kaip eksponavimo ir veiksmo erdvė, o akcijų ir performansų metu buvo trinama riba tarp gamtos ir kultūros, autorių ir žiūrovų. Ekologinė savimonė, Černobylio avarijos padariniai (Michailo Gorbačiovo nuomone, šis veiksnys buvo lemiama TSRS griūties priežastis), ekologiniai žygiai ir protestai prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą[12], pasipriešinimas dėl galimo naftos telkinio D-16 eksploatacijos Baltijos jūroje, bendros industrinės taršos ir t. t. buvo itin svarbi įvairių devintojo dešimtmečio pabaigoje kilusių nepriklausomybės judėjimų dalis[13].

Pagal tai, kiek ekologinė tematika meno projektuose suvokiama kaip kūrinio ar net visos menininkų grupės steigimosi inspiracija, tema ar teorinis kontekstas, būtų galima išskirti kelis santykinius ekologinio Lietuvos šiuolaikinio meno etapus. Pirmasis būtų XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga – dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai menininkai sąmoningai kūrė su ekologija ar aplinkosauginiu aktyvizmu susijusius šiuolaikinio meno projektus, dažniausiai viešosiose erdvėse. Antrasis būtų laikotarpis nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio, kai ekologinis mąstymas liko veikiau retrospektyviai įžiūrimu atsitiktiniu faktoriumi, o ne taisykle, nes tuo metu Lietuvos ir pasaulio parodų salėse dominavo su kitais diskursais susiję kūriniai. Trečiasis etapas būtų maždaug jau dešimtmetį vykstantis aktyvus šiuolaikinio meno atsakas į įvairias ekologinės minties kryptis, sampratas ir judėjimus – nuo naujojo materializmo ir gyvūnijos posūkio iki hibridizacijos, hiperobjekto ir t. t.

Pirmasis, ekologinio aktyvizmo, etapas

Akcija Neringai – nacionalinio parko statusą, Nida, 1989 m. rugsėjo 4 d. Fotografavo Vytautas Daraškevičius

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kaip teigia šį periodą tyrinėjusi Jūratė Kavaliauskaitė, po sėkmingo planuotos naftos platformos (naftos telkinys D-16 Baltijos jūroje) statybos darbų sustabdymo 1986 m. kilo didžioji ekologinių akcijų banga, kuri „leido besikuriančiam Sąjūdžiui sovietinės modernizacijos padarinių kritiką susieti su nacionalinio savarankiškumo idėja ir mobilizuoti masinę visuomenės paramą“[14]. Todėl itin svarbu prisiminti šiuo laikotarpiu susikūrusių ir aktyviai veikusių dviejų menininkų grupių – „Žalio lapo“ (1988–1992) ir „Post Ars“ (1989–2009) – veiklą bei motyvaciją.

„Žalią lapą“ 1988 m. subūrė Valstybinio dailės instituto (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademijos) studentai Gediminas Urbonas, Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Arvydas Vadopalas, Džiugas Katinas, Artūras Makštutis ir kompozitorius Gintaras Sodeika.[15] Grupė „Post Ars“ susibūrė 1989 m. Kaune. Jos nariai buvo tapytojas Aleksas Andriuškevičius, skulptorius Robertas Antinis, muzikas Česlovas Lukenskas ir fotomenininkas Gintaras Zinkevičius. Abi grupės kūrė performansus, akcijas, žemės meno kūrinius, darė savo veiklos meninę dokumentaciją. Grupes siejo ir tai, kad kiekvienos jų nariai buvo iš įvairių disciplinų. Nepaisant abiem grupėms bendro tuo metu inovatyvaus tarpdisciplininio ir ekologinio požiūrio į kūrybą, jos organizavimą ir eksponavimo būdus, jų ekologijos sampratos skyrėsi.

Pradėkime nuo „Žalio lapo“. Anot Gedimino Urbono, „Žalio lapo“ pavadinimas ir pirmųjų „atsitikimų“ problematika buvo susiję su Černobylio avarija, invazija į Afganistaną ir gresiančia „moraline ekologine katastrofa“[16]. Ši grupė atliko įvairias viešas ir privačias akcijas. Pavyzdžiui, „Angakoko sugrįžimas“ (1990 m. liepos 23 d., Nidos didžioji kopa) buvo neviešas performansas, kurio metu „polietileninė vamzdžio imitacija, industrinė žarna ir tuščiavidurė antropomorfinė iš vielos nupinta žmogaus figūra“ savo reikšmėmis siejosi su 1986 m. protestais prieš naftos gamybą šalia trapios Kuršių Nerijos ekosistemos.[17] Kitaip tariant, tokio tipo akcijos buvo įkvėptos tiek aplinkosauginių (ekologijos siaurąja prasme, arba sekliosios ekologijos (shallow ecology), kaip giliosios ekologijos priešpriešos), tiek aktyvistinių motyvų. Labiau žinoma „Žalio lapo“ akcija „Kelias“ (iniciatoriai Gediminas Urbonas ir Džiugas Katinas) buvo surengta per Tarptautinę žmogaus teisių dieną, 1990 m. gruodžio 10 d., pačiame Vilniaus centre – Rotušės aikštėje. Tai buvo pirmas tokio masto projektas viešojoje erdvėje, kuris į kūrybinį procesą įtraukė ir miesto praeivius bei vairuotojus – šie mindžiojo ar automobiliais pervažiuodavo antropomorfines figūras, suformuotas ant gatvės grindinio iš anglies ir kreidos miltelių. Tai buvo ir pirmas meno projektas, apie kurį viešai skelbta kad jis turįs aktyvistinį ir pilietinį pradą.[18]

Kiek kitokia meninė programa ir sykiu ekologijos samprata buvo formuluojama šiek tiek vyresnės menininkų kartos grupėje „Post Ars“. Šios grupės dalyviai nurodo visai kitus savo veiklos įkvėpimo šaltinius. Tekste „Taip viskas prasidėjo“ vienas iš grupės dalyvių Gintaras Zinkevičius vardija grupės menines inspiracijas: „… buvo patikrinti Vilniaus ir Panevėžio apylinkių peizažai, įstabusis Jonavos „Azoto“ sąvartynas, o Leningrado ir Maskvos geležinkelių raizgalynai sukeldavo didžiulį susižavėjimą ir pavydą.“[19]

Post Ars, Zatyšiai, Zatyšių žvyro karjeras, Jonavos raj., 1990. Nuotrauka: Gintaras Zinkevičius

„Post Ars“ meno ir ekologijos sampratą siejo su patirtimi, o toks mąstymas būdingesnis akcionistinei Fluxus ar Allano Kaprow hepeningų filosofijai. „Gyvenimas ir menas – visiškai tas pats“, – teigia Zinkevičius. „Visatos muzika skamba visada“. „Debesų susidūrimai kartais atsitinka. Bet tada ir atsiranda tokia nesąmonė, kad reikalingas Menininkas. O greitojo traukinio Vilnius–Kaunas ratai bilda vis tuo pačiu ritmu; post-post, post-post, post-post.“[20]

Česlovas Lukenskas irgi išskiria šiukšlynų, kuriais jie su Zinkevičiumi gėrėdavosi keliaudami autostopu po anuometinę Tarybų Sąjungą nuo 1979 m., įtaką jų grupės estetikos sampratai.

„Šiukšlynai Panevėžyje, Jonavoje, Vilniuje, Peterburge, Rygoje, Maskvoje… ir griuvėsiai, ir pelėsiai, ir rūūdėsiai, ir puuuvėsiai,.. o dar – dūlančių tikrovių kvapas… Senos ir apleistos kaimų sodybos su palėpėse paslėptomis „smetoninėmis“ knygomis, niekieno sandėliai, gausiai priversti neaiškios paskirties gaminių, metalo sąvartynai prie kolūkių dirbtuvių, antrinio perdirbimo įmonės – tai buvo mano „muziejai“ ir „galerijos“.“[21]

Šiukšlyno simboliką ir reikšmę grupės meninei veiklai galime interpretuoti įvairiai: šiukšlynas kaip postindustrinė erdvė gali talpinti ir perprodukcijos ar net postprodukcijos, tarpdisciplininio koliažo bei asambliažo prasmes, su kuriomis „Post Ars“ siejo save ir kurdami patys, ir kalbėdami apie (jiems žinomą) pasaulinę meno istoriją. Vardydamas kūrybinių pasirinkimų intelektualines ir menines inspiracijas, Lukenskas išskyrė intelektualinius korifėjus, tarp kurių nerasime akivaizdžių ekologijos propaguotojų, tačiau tiek „rastų daiktų“ filosofija, tiek fovizmui, performatyvumui, asambliažiniam ar net hibridiniam mąstymui palankūs kūrėjai galėtų būti interpretuojami ir per šią prizmę, ypač jei žvelgsime į juos performatyvių, išlaisvinančių, postindustrinių akcijų kontekste.

Antrasis, tyliosios ekologijos, etapas

Donatas Jankauskas-Duonis, Mamutas spąstuose (projektas Sau ir kitiems), Vilnius, 1993. Nuotrauka: Gintautas Trimakas

Vienas įdomiausių periodų (nes, paradoksalu, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiausiai susijęs su ekologiniu diskursu) analizuoti ekologines meno praktikas Lietuvos šiuolaikiniame mene yra antrasis etapas – dešimtojo dešimtmečio antra pusė ir pirmas XXI a. dešimtmetis, kai išblėsus pasipriešinimo nuotaikoms bei išnykus pirminei buvusių Rytų ir Vakarų pasaulių priešpriešai, Lietuvos ir pasaulio šiuolaikinio meno erdvėse pradėjo vyrauti biopolitikos, reliacinės estetikos (Nicolas Bourriaud), lingvistinio posūkio ir kiti vizualinės kultūros kritikos diskursai.

Visgi retrospektyviai žvelgiant į to laikmečio lietuvišką šiuolaikinį meną pastebime nemažai kūrinių, kuriuos šiandieną galėtume nagrinėti ekologijos kontekste, nors tuo metu jie nebuvo tiesmukai siejami su ekologinėmis temomis. Tarp tokių galėtų būti Mindaugo Navako kūrinių serija iš sunkvežimio tentų ar iš Suomijos akmenų masyvų išskulptuoti granito kūriniai, pavyzdžiui, „Ši vieta“ (1995). Nereikėtų užmiršti ir iš šiferio pagaminto (taigi, greičiausiai turinčio nuodingo asbesto) objekto „Nepavadintas“, kuris buvo eksponuotas ir 1999 m. nacionaliniame Lietuvos paviljone 48-ojoje Venecijos bienalėje. Kai kurie kiti kūriniai, kurie savo laiku buvo interpretuojami iš biopolitikos perspektyvos, kaip kad Eglės Rakauskaitės „Meduje“ (1996, 30 min. trukmės video), galėtų būti analizuojami ir ekologijos kontekste, akcentuojant žmogaus ir gyvūnų (šiuo atveju – bičių) simbiotinius santykius. Vienas akivaizdžiausiai su ekologiniu diskursu susijusių šio etapo projektų yra Nomedos ir Gedimino Urbonų „Družba“ (nuo 2003 m.), kuris, anot menininkų, turėtų būti interpretuojamas kaip „naftotiekio psichogeografijos skaitymo prietaisas“[22]. Projektas buvo neseniai reanimuotas ir eksponuojamas 2019 m. Kauno bienalėje.

Gana išskirtinis savo nuoseklumu yra nuo 1990 m. parodose dalyvaujantis skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis, kuris savo įvairialypėje kūryboje (nuo skulptūrų ir instaliacijų, piešinių ir videofilmų iki kaukių teatrui) naudoja ledynmečio, ikiistorinės eros, žmogbeždžionės motyvus. Prisiminkime, pavyzdžiui, jo skulptūrą „Mamutas“ (1994) ar solo parodą „Retrospektyva“ (ŠMC, 1999)[23]. Viena labiausiai išplėtotų Duonio kūrybos linijų yra M. K. Čiurlionio kūrybos interpretacija – šio metafiziniuose peizažuose jis įžvelgia pasislėpusias žmogbeždžiones (pavyzdžiui, knyga Marčiurlionis, 1999).

Trečiasis, ekologinės temos sprogimo, etapas

Zooetika, 2014–2018. Fotografija: Urbonas Studio

Trečiąjį – pastarąjį dešimtmetį prasidėjusį – etapą galime pavadinti savotišku „pliuralistiniu ekologiniu sprogimu“ Lietuvos šiuolaikiniame mene. Nuo jo neatsiejama ir tai, kad sąmoningai ir kryptingai su skirtingomis ekologijos sampratomis ir aspektais dirbančioms lietuvių menininkėms 2019 m. buvo suteikti pasaulinio garso apdovanojimai. Emilijos Škarnulytės instaliacija „Veidrodinė materija“ (2018) buvo apdovanota „Future Generation Art Prize 2019“ (Pinčiuko meno centras, Kijevas). Scenografės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, scenaristės Vaivos Gainytės, kompozitorės ir vizualaus meno kūrėjos Linos Lapelytės operos „Saulė ir jūra“ adaptacija „Sun & Sea: Marina“ Lietuvos nacionaliniame paviljone 58-oje Venecijos meno bienalėje (2019, kuratorė Lucia Petroiusti), buvo apdovanota Auksiniu liūtu. Menininkų kolektyvo „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) kūriniai, nagrinėjantys naujojo materializmo, hibridinių būtybių ir peizažų temas, itin sėkmingai eksponuojami įvairiose pasaulinės reikšmės šiuolaikinio meno institucijose ir bienalėse.

Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), Underbelly, solo paroda, MdbK Leipcigas, Vokietija, 2019. Nuotrauka: PUNCTUM/Alexander Schmidt

Kadangi šiuolaikinis Lietuvos menas (kaip ir ekologija bei su ja susijusios teorijos) yra gerokai platesnis fenomenas nei Lietuva, nes šiuo metu kuriantys menininkai studijuoja, dirba, organizuoja projektus ir parodas globaliu mastu, o jų bendradarbiai yra įvairių šalių mokslininkai, menininkai ar kuratoriai, kalbant ekologijos tema nereikėtų apsiriboti lokaliu kontekstu. Pavyzdžiui, menininkė Emilija Škarnulytė kelis metus nuosekliai bendradarbiavo su įtakingu filosofu Timothy Mortonu parodose, vykusiose Vilniaus ŠMC ir šiuolaikinio meno erdvėje „Ballroom“ Marfoje, Teksase[24]. Menininkai, pedagogai ir kuratoriai Nomeda ir Gediminas Urbonai beveik dešimtmetį bendradarbiauja su Masačiusetso technologijų universitetu (MIT) JAV, Kauno technologijos universitetu ir kitais universitetais, kuriuose užsiima edukacine ir kuratorine veikla, rengia simpoziumus bei konferencijas.

Emilija Škarnulytė, Mirror Matter,  2017. Paroda Kunstlerhaus Bethanien, Berlynas, 2017. Nuotrauka: David Brandt

Kiti nagrinėtini ir analizuotini menininkai ir kūriniai: anksčiau neminėti turbūt nuosekliausiai įvairiomis ekologijos temomis dirbančių Urbonų ir jų bendradarbių projektai „Zooetika“ (2014–2018), „Pelkių paviljonas“ (Urbonų kuruotas Lietuvos paviljonas 16-oje Venecijos architektūros bienalėje 2018 m.) ir jo tęsiniai; bendra Baltijos šalių paroda „Baltijos paviljonas“ 15-oje Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. [25], Lauros Garbštienės instaliacija-akcija-eksperimentas „Laikino meno fondas“ (Vartų galerija, 2012) – menininkės pasiūlytos naujos meno strategijos menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje; į Žemaitijos kaimą gyventi išvykusio Juozo Laivio projektai; Aurelijos Maknytės tyrimas „Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas“ (nuo 2013 m.) apie bebrų keičiamą kraštovaizdį; įvairūs medijų ekologiją ir simbiotinius ryšius tyrinėjantys Mindaugo Gapševičiaus bei kitų autorių kūriniai.

Aurelija Maknytė, Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas, nuo 2013

Laura Garbštienė, Laikino meno fondas. Galerija „Vartai“, Vilnius, 2012. Nuotrauka: Arturas Valiauga

Pabaigai

Ekologinis aspektas buvo tarp svarbiausių Lietuvos meno sceną inspiravusių ir transformavusių veiksnių dar XX. a. devintajame dešimtmetyje. Su pirmais šiuolaikinio meno žingsniais Lietuvoje siejamos menininkų grupės „Žalias lapas“ ir „Post Ars“ į savo programą buvo įtraukusios ekologijos sampratas – tiesa, gana skirtingas. „Žalio lapo“ veikloje ekologija sieta su ekoaktyvizmu, o „Post Ars“ ekologijos samprata buvo veikiau gilioji – jos nariai vienodai žavėjosi ir magistralių brutalizmu, ir „antiekologiškais“ savartynais. Tačiau dalyti Lietuvos šiuolaikinio meno sceną į du polius pagal ekologinio aktyvizmo kiekį būtų pernelyg supaprastinantis požiūris. Kaip galima pastebėti aptarus tris, nors ir gana sąlyginius, ekologinio meno laikotarpius, šios temos Lietuvoje interpretuojamos gana pliuralistiškai – dažnai ekologijos tema tėra viena iš daugelio kūrinio prasmių registre.

Kartu su vis akivaizdesne klimato kaita pastarajame dešimtmetyje regimas ir ekologinės minties sužydėjimas. Vadinamojoje antropoceno epochoje tai labiausiai sietina su gamtos dekolonizavimu ir antropocentrizmo atmetimu. Nuo šiol žmogus nebelaikomas pasaulio centru, o gamta – resursų šaltiniu, kurį galima eksploatuoti iki begalybės. Šis radikalus lūžis tyrinėjamas iš įvairių perspektyvų, tarp jų – spekuliatyviojo realizmo, naujojo materializmo, ekosofinio aktyvizmo, į objektą orientuotos ontologijos (OOO), posthumanizmo ir kitų. Visi šie požiūriai siūlo skirtingas inovatyvias postantropocentrines analizės metodologijas. Todėl šis judėjimas yra įvairus ir pliuralistinis, dažnai ir prieštaringas, tačiau aktualus ir produktyvus.

Su ekologinės minties suvešėjimu galima sieti ir šiųmetę lietuviškos meno scenos sėkmę. Kadangi ekologinis mąstymas buvo vienas iš faktorių, modernizavusių Lietuvos meno padangę dar XX a. devintajame dešimtmetyje, o pastarajame – atnešęs tarptautinį pripažinimą, ekologiją, kaip temą, reikėtų pripažinti svarbiu ir tirtinu Lietuvos meno scenos tapatybės ir jos įvertinimo aspektu.

Rūgštus miškas, filmo kadras, 2018, 63 min. Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, prodiuseris ir bendrakūrėjas Dovydas Korba

Augustas Serapinas, February 13th (sniego senis iš Vilniaus Vingio parko), galerija „Emalin“, Londonas, 2019. Fotografija ir sutikimas: galerija „Emalin“

eeKūlgrinda, Kartena, 2017. Nuotraukoje: Venjamin Kaznačenko. Nuotrauka: Robertas Narkus

Iš Meno kūrinių kapinių archyvo (Donato Jankausko-Duonio skulptūros laidojimas), Narvaišiai, 2019. Nuotrauka: Juozas Laivys

River Runs, Oksfordas, 2012. Malonumo konstrukcija upei. Išrūšiuoti plastikiniai buteliai, dėžės, vamzdžiai, neoprenas, matmenys kintantys. Urbonas Studio: menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, rašytoja ir kuratorė Tracey Warr, architektas Giacomo Castagnola. Fotografavo James Hudson

Iliustracija viršuje: Donatas Jankauskas–Duonis, Nerimas, Šiauliai, 2018. Nuotrauka: Virginijus Kinčinaitis

[1] Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ (1859) yra viena pirmųjų vientisą ekosistemą aprašančių poemų, parašytų lietuvių kalba. Jau pirmos poemos eilutės parodo poemos artimumą ir šiandieninėms aktualijoms – ekosąmoningumui plačiausia prasme bei kartu pasisako prieš miškų kirtimą, kuris pastaraisiais metais paskatino įvairius judėjimus (pvz., „Apginkime Lietuvos miškus!“, „Gyvas miškas“) ir visuomenės susiskaldymą.

[2] Donna J. Haraway, 2016: Staying with trouble: making Kin in the Chtulucene, Duke University Press.

[3] Kathryn Yusoff, 2018: A Billion Black Anthropocenes or None, University of Minnesota Press.

[4] Bruno Latour, 2017: Facing Gaia: Eight Lectures on the New Climatic Regime, Polity Press.

[5] Telešienė, Audronė, 2009: „Klimato kaitos diskursas Lietuvoje: reikšmių konstravimas dienraščiuose“, in: Filosofija. Sociologija, t. 20, Nr. 4, p. 250–258.

[6] Žr. https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2019/04/07/lietuva–labiausiai-klimato-pokyciu-paveikta-europos-salis, [žiūrėta 2019 06 11].

[7] Baigiant rengti šį tekstą, termometras už lango rodė aukščiausią istorijoje užfiksuotą lapkričio temperatūrą Lietuvoje.

[8] Žr. https://www.ipcc.ch/sr15/chapter/summary-for-policy-makers/, [žiūrėta 2019 06 11].

[9] Jason W. Moore, 2015: Capitalism in the Web of Life. Ecology and the Accumulation of Capital, Verso, p. 35.

[10] Žr. https://theanthropocene.org/topics/anthropocene-working-group/, [žiūrėta 2019 06 11].

[11] Erle C. Ellis, 2018: Anthropocene: A Very Short Introduction, Oxford University Press.

[12] Žr. https://www.iae.lt/apie-imone/istorija/60, [žiūrėta 2019 06 11].

[13] Kavaliauskaitė, Jūratė, 2012: „Tarp prigimties ir tautos: žaliųjų pirmeiviai sovietmečio Lietuvoje“, in: Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia (kolektyvinė monografija), Baltos lankos, p. 226.

[14] Jūratė Kavaliauskaitė, 2012, p. 226.

[15] Erika Grigoravičienė, „Žalias lapas“, http://www.mmcentras.lt/zalias-lapas/7000, [žiūrėta 2019 06 11].

[16] Justinos Žukauskaitės interviu su Gediminu Urbonu, „Gedimino Sapnas arba triukšmas dėl noiseʼo“, in: Kultūros barai, 2013, Nr. 7–8, p. 76.

[17] Giedrius Gulbinas, 2018: Socialinės kritikos kaita Lietuvos šiuolaikiniame mene XX–XXI a. sandūroje: ideologinės ir epistemologinės implikacijos (daktaro disertacija), Vilniaus dailės akademija, p. 37.

[18] Giedrius Gulbinas, 2018, p. 37.

[19] Gintaras Zinkevičius, 2017: „Taip viskas prasidėjo“, in: Agnė Narušytė et al., Post Ars partitūra, M puslapiai, p. 8.

[20] Ten pat, p. 8.

[21] Česlovas Lukenskas, „1979–1984 m. šiukšlynai“, in: Agnė Narušytė et al., Post Ars partitūra, M puslapiai, p. 10.

[22] Žr. http://nugu.lt/dossier/index.php?lng=LT, [žiūrėta 2019 06 11].

[23] Žr. https://www.vle.lt/Straipsnis/Donatas-Jankauskas-(Duonis)-33916; http://www.cac.lt/lt/exhibitions/past/99/1696, [žiūrėta 2019 06 11].

[24] Žr. https://terremoto.mx/hyperobjects-group-show-at-ballroom-marfa-texas-usa/, [žiūrėta 2019 06 11].

[25] Žr. https://balticpavilion.eu/, [žiūrėta 2019 06 11].

Spalvų teorija

1. Jasmine Picot-Chapman

Miesto vartų spalva

Pradžios dinamika – kas jai turi įtakos? – vėliau transformuojasi į kažką kitą, nebūtinai pavykusio, svarbaus ar aiškiai suvokiamo. Pavyzdžiui, mažo šaltinio virsmas Nemunu arba plastikiniu gazuoto mineralinio buteliu parduotuvės lentynoje – negi toks ir buvo pradinis šaltinio sumanymas?

Atsiskleidimas, būtinybė, impulsas, geismai, kelionė, ketinimai, kirtis, kritika, nuotykio paieškos, pasirodymas, poreikiai, prisiminimas, produkcija, reakcija, tripas, vaisiai – įėjimai turi tūkstančius vardų.

Persidengiančių laikmečių spalva

Ta, kuri lieka nukėlus paminklą. Nulupus memorialinę lentą. Uždažius graffiti. Ypač tada, kai spalva šviežia, dar neįsirėžusi į atmintį, netapusi prisiminimų spalva ar kasdienybės dalimi, kuri tekėtų skystuose ekranuose, kišenėje ar ant rankos, sunktųsi take away maisto padažuose, švytėtų neonais, atsispindėtų languose, būtų nešiojama ant moksleivių kuprinių, bėgikų fluorescencinės aprangos reflektoriuose. Jau matosi?

Kai William Gibson[1]  sako, kad ateitis jau yra atėjusi, tik netolygiai paskirstyta, jis kalba ir apie Vilnių, kuriame, kaip ir daugelyje provincijos miestų, persisluoksniuodami konkuruoja daug laikmečių. Su sąlyga, kad prisiminsime, jog ateitis nėra tokia, kokia buvo anksčiau[2]. Ta proga prisiminkime ir rusišką patarlę – ateitis yra aiški, praeitis yra tai, kas yra nenuspėjama.

Viršuje skraidžiojančio drono keliamo zyzimo galvoje spalva

Ar žinote, kas yra „braižo ataka“ (angl. signature strike)?

Pradžioje išsiaiškinkime kontekstą.

Gregoire Chamayou knygoje „Drone theory“ (2015) cituoja The New York Times ir teigia, kad kartą per savaitę susirenka daugiau nei 100 JAV nacionalinio saugumo aparato darbuotojų, kurie video telekonferencijos ryšiu aptaria įtariamų teroristų biografijas ir rekomenduoja JAV prezidentui, kuris teroristas mirs sekantis.

„Kai sudaromas nominacijų sąrašas, jis yra siunčiamas į Baltuosius rūmus, kuriuose prezidentas balsu patvirtina kiekvieną vardą. Kai šis mirtininkų sąrašas yra patvirtinamas, dronai užbaigia tai, kas liko.“

Chamayou tęsia:

„Be šių „asmeninių atakų“ (angl. personal strike) egzistuoja ir „braižo atakos“, kurios reiškia, kad atakas autorizuoja žymės, indikacijos ar tam tikros charakteristikos. Tokios atakos nukreiptos į asmenis, kurių tapatybė lieka nežinoma, tačiau jų vaidmuo sugestijuoja, signalizuoja ar nurodo narystę „teroristinėje organizacijoje“.

Tokiais atvejais ataka yra atliekama be tikslaus asmens, į kurį taikomasi, tapatybės nustatymo. Atranka priklauso nuo elgesio, kuris, stebint iš dangaus, atrodo „atitinkąs tam tikrą veiksmų, JAV priskiriamų karinės veiklos apibrėžimui, braižą“. Šiandien tokios atakos prieš nežinomus asmenis sudaro didžiąją atvejų dalį.“[3]

Vėliau Chamayou aiškina, kad „asmens gyvenimo raštų analizė gali būti tiksliau apibrėžiama kaip „geoerdvės ir sąsajų analizių susiliejimas.“ Kad būtų aiškiau, apie ką čia kalbama, įsivaizduokite, kad į vieną žemėlapį susilieja Facebook, Google Maps ir Outlook kalendorius. Gauname socialinių, erdvinių, laikinių duomenų susiliejimą; mišrią socius, locus ir tempus sferų kartografiją. Kitaip tariant, trijų dimensijų kombinaciją, kuri, ne vien savo reguliarumais, bet ir neatitikimais apibūdina žmogiškąjį gyvenimą.“ [4]

O dabar galime iškelti klausimą. Nors, žinoma, virš mūsų galvų neskraidžioja medžiojantys dronai, bent jau pačia griežčiausia šio sakinio prasme, kokių dimensijų, trajektorijų, gyvenimo reguliarumų ir neatitikimų kombinacijos, duomenų susiliejimai apibūdina mūsų lietuviškus gyvenimus, generuoja asmeninius braižus?

Pavyzdžiui, jei skaitote šį tekstą internete, tikriausiai kažką paspaudėte, o paspaudimų ekonomikoje tai jau yra informacija, kurianti jūsų braižą, autoportretą, kuriuo naudojasi paieškos sistemos, jus identifikuoja, suteikia spėjamą lytį, ir, greičiausiai, jūsų galimybės nebus tos pačios, jei priskirs moterišką lytį. [5]

Nutrupėjusios sienos po kitomis nutrupėjusiomis sienomis spalva

Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių tikriausiai atvykau šia gatve.

Tai viena tų skirtingų epochų vėjų gairomų gatvių, o gal būtų tiksliau – kryžkelių, kuriomis eidamas pastebi, kaip šia gatve praslinkusios ideologijos bando parduoti save kaip šiuolaikybę, su mutavusiomis antikinių ir kitokių mitų herojų galvomis. Dėvėtais drabužiais, šveplais akcentais.

Arba iš naujo. Tai viena tų gatvių, kuriose mutavę įvairių laikų ir ideologijų mitai tampa apčiuopiama gatvės audinio, ne to, iš kurio siuvami vėjo pamušalai, bet gyvo kūno audinio dalimi.

Skubėdamas šia gatve, nes kažkodėl ją norisi praeiti greičiau, gali pradėti klausti, pavyzdžiui, kokie santykiai tarp apgriuvusio Zavelio Germaizės kloizo[6] ir kylančių daugiaaukščių stiklainių kitame upės krante; kodėl viešuoju transportu naudojasi tik mažas pajamas turintis sluoksnis, o pilvoti taksistai, kaip vikšrai rikiuoja taksi į tingiai judančias mašinų voras. Žiūrėdamas į gatvių dangčius skirtingomis istorijos kalbomis ir į plyšius sienose, už kurių yra dar kitos sienos, o už jų – tikriausiai dar ir dar, gali pradėti klausinėti, kaip čia gaunasi, kad šioje jaunoje demokratijoje iki šiol nerimsta aistros ir vis dar vartomos bylos dėl Antrojo pasaulinio karo bei vėliau vykusių politinių bylų, trėmimų, genocido, okupacijos, KGB susidorojimų, TV bokšto ėmimo sausio 13-ąją, tačiau jau nepriklausomoje šalyje. Neseniai, prieš dešimt metų, visai šalia pro miesto vartus iš VNO oro uosto pareigūnų netikrinami ir žiniasklaidai snaudžiant į slaptas CŽV patalpas, kurias tam tikri vieši šaltiniai įvardijo kaip slaptus tardymo, to laikmečio sąlygomis greičiausiai reiškė ir kankinimo kalėjimus. Lietuviškasis Antaviliuose buvo vadinamas kodiniu pavadinimu Violetinis ir funkcionavo 2004–2005 metais. Čia važiuodavo CŽV visureigiai, greičiausiai nelegaliai gabenę įtariamuosius terorizmu iš oro uoste nusileidusių lėktuvų, kurių skrydžių išklotinės brėžė geometrines figūras tarp iki šiol karštų taškų Afganistane, Irake, Gvantanamo Bay ir kitur. [7]

2. Jasmine Picot-Chapman

Žmogaus teisių vėliavos spalvos

Kai istorikai A. Bumblauskas ir E. Gudavičius knygoje „Būtovės slėpiniai“ (2014) diskutuoja apie sėkmingiausiąjį Lietuvos istorijos periodą, jie pažymi, kad tokia, be abejonės, yra paskutinių kelių dešimtmečių Respublika. Nes pradėta laikytis žmogaus teisių, veikia demokratija, eilinis pilietis gali kreiptis į teismą. Jei ne į mūsų, tai į Europos žmogaus teisių. Mes tik kartą esame papuolę į pasaulines masinių informavimo priemonių kronikas – čia A. Bumblauskas sutaria su E. Gudavičiumi dėl sausio 13-osios svarbos.

O mums būtina pridėti ir vis dar tebesitęsiančią Violetinio CŽV kalėjimo dramą.[8] Nes kas visuomenei yra menas ir menininkas, o menininkui kūryba, jei visuomenė nesilaiko elementarių žmogaus teisių[9], kai ji, nors ir mažėjanti[10] bei itin skurdi, ignoruoja socialinį teisingumą, viešai deklaruoja homofobiją, motyvuodama, kad dar nėra pribrendusi permainoms; kankina savo piliečius įkalinimo įstaigose, laikydama juos sąlygų neatitinkančiose patalpose; yra atvira nacionalistė ir rasistė pabėgėlių klausimu[11], ignoruojanti tautines mažumas dėl jų pavardžių rašybos gimtąja kalba asmens dokumentuose, atimanti pilietybę iš kitur išvykusių bei naują pilietybę gavusių savo šalies piliečių ir t. t.?

Ar tokia visuomenė tikrai yra pribendusi menui, gali jį atpažinti, vertinti? Jei taip, tai kokį meną tada ji atpažįsta kaip meną?

Dangaus spalva arba kodėl Airijos pacifistai tapo lėktuvų stebėtojais

Lėktuvų stebėjimo (angl. plane-spotting) hobis nėra toks romantiškai eskapistinis užsiėmimas kaip jis gali pasirodyti skeptikams – lėktuvų stebėjimas buvo itin svarbus instrumentas išviešinant JAV CŽV vykdytos Ypatingųjų perdavimų[12] (angl. extraordinary rendition) programos skandalus. Stebėtojams būdinga savybė kruopščiai vesti žurnalus, kuriuose registruojami lėktuvų numeriai. Jų padarytos fotografijos buvo svarūs dokumentai, leidę žiniasklaidai ir žmogaus teisių gynimo tarnyboms reikalauti daugiau informacijos iš į skandalą įsivėlusių šalių vyriausybių ir prašyti įvairių šalių oro uostų pateikti skrydžių registrus.

Štai vienas tokių pavyzdžių: pamanęs, kad į Maljorkos oro uostą atvyko JAV milijonierius, ispanas lėktuvų stebėtojas Josep Manchado nufotografavo Boeing 737 su uodegos numeriu N313P, publikavo fotografiją airliners.net ir apie tai pamiršo.[13] Po kelių dienų Manchado pradėjo sulaukti laiškų iš aktyvistų ir žurnalistų, kurie domėjosi YP programa. Vienas vyras už nemažą sumą pasiūlė nupirkti visas turimas fotografijas, tačiau taip ir negavęs Manchado namų adreso, pradingo. Dar po kelių mėnesių jis sulaukė skambučio iš Vokietijos ZDF televizijos. Kaip išaiškėjo, Manchado nufotografavo lėktuvą, kuriuo tą dieną galimai buvo gabentas Makedonijoje pagrobtas Vokietijos pilietis Khaled El-Masri.

El-Masri atvejis yra tik viena iš tūkstančio pagrobimo ir ypatingo perdavimo programoje ne savo noru sudalyvavusių asmenų istorija. Dėl jo pavardės panašumo į kito Al Qaeda įtariamojo pavardę, 2003 metų gruodžio 31 dieną vykdamas autobusu iš savo namų Vokietijoje į Skopję, Khaled El-Masri sustabdomas prie Makedonijos sienos bei suimamas saugumo pareigūnų. Tada jis nugabenamas į Skopjės viešbutį, kuriame yra saugomas ištisas 23 paras dieną bei naktį besikeičiančios sargybos, neturi jokio kontakto su išoriniu pasauliu, advokatu, šeimos nariais ar Vokietijos konsulato atstovais, nuolat kvočiamas ir verčiamas prisipažinti, kad yra Al Qaeda narys.

Po kelių savaičių jis surakinamas viešbutyje ir užrištomis akimis nuvežamas į Skopjės oro uostą. Pagrobtajam pasakoma, kad bus atlikta medicininė patikra. Vietoje jos yra iš visų pusių apkumščiuojamas ir apdaužomas kažkuo panašiu į lazdą. Jo drabužiai nukerpami ar supjaustomi – jis lieka tik su apatiniais. Vėliau liepiama nusimauti ir šiuos. Kai jis atsisako, dar kartą yra sumušamas ir per prievartą išrengiamas nuogai. Jis išgirsta fotografavimo garsą. Kaip vėliau išaiškėja – fotografuoti nuogus įtariamuosius yra tipiška šios CŽV programos praktika. Tada jis koja priremiamas prie grindų ir į analinę angą yra įkišamas kietas objektas.

Kai kažkuriuo metu nuo akių nuimamas raištis, vyrą trumpam apakina prožektorius, tačiau vėliau jis įžiūri septynis ar aštuonis juodai apsirengusius vyrus su juodomis slidinėjimo kaukėmis. Vienas vyrų jam užmauna sauskelnes. Tada yra apvelkamas kostiumu trumpomis rankovėmis, kojos ir rankos grandinėmis prirakinamos prie jį juosiančio diržo, vėl apakinamas, ausys užkemšamos.

Grandinėms rėžiant kulkšnis El-Masri yra palydimas iki lėktuvo, kurio viduje yra metamas veidu į grindis, kojos ir rankos išskečiamos, prirakinamos prie skirtingų lėktuvo pusių. Pajutęs injekciją į petį, jis apsvaigsta. Tada gauna antrą injekciją, po kurios balansuoja ant sąmonės netekimo ribos.

Juodai apsirengę vyrai slidinėjimo kaukėmis yra CŽV „juodųjų perdavimų“ komanda, veikianti pagal jau minėtą JAV Ypatingųjų perdavimų programą. Lėktuvas nugabena El-Masri į slaptą CŽV kalėjimą Afganistane, vadinamą „Druskos pelke“ (angl. Salt Pit), kur yra laikomas nehumaniškomis sąlygomis. Čia prieš jį smurtaujama: trankoma į sienas, spardoma, o šiam paskelbus 27 dienų bado streiką, maitinama per prievartą. Čia vyras laikomas keturis mėnesius. Kaltinimai taip ir nepareiškiami, jis nesusitinka su teisėju, neturi galimybės susisiekti su šeima, Vokietijos konsulato atstovais ar bet kuo kitu už kalėjimo ribų, nesulaukia medicininės pagalbos. Sulaikymo periodu praranda trisdešimt kilogramų.

Gegužės 28 dieną jam grąžinami daiktai ir pasas, CŽV priklausančiu čarteriniu Gulfstream lėktuvu, kurio numeris N982RK, nuskraidinamas į Albanijos karinę bazę. Tada vežamas kelias valandas automobiliu ir paleidžiamas be jokio paaiškinimo ar atsiprašymo. Iškart po to areštuojamas Albanijos pareigūnų ir nuvežamas į Motinos Teresės oro uostą šalia Tiranos, kur išsiunčiamas įprastomis oro linijomis į Frankfurtą. Grįžęs namo sužino, kad jo žmona ir vaikai, jau kelis mėnesius negavę jokių žinių, persikėlė gyventi į Libaną.

Tačiau grįžkime į Maljorką Ispanijoje. Iš Josep Manchado gavę N313P fotografiją, ZDF televizija įtikina Skopjės skrydžių kontrolę paviešinti skrydžių planus. Paaiškėjo, kad N313P priklausė JAV korporacijai Premier Executive Transportation Services, Inc., kurio operatore buvo kita JAV korporacija – Aero Contractors Limited, ir skrido iš Los Palma į Skopję, iš ten į Bagdadą ir į Kabulą. Kaip vėliau paaiškėjo, tas pats lėktuvas dalyvavo ir kituose Ypatingųjų perdavimų programos pagrobimuose, o Manchado fotografijos prisidėjo prie įkalčių Europos žmogaus teisių teisme.

Gavę El-Masri skundą, birželio mėnesį Miuncheno prokuratūra pradeda tyrimą. Liudytojai teigia, kad El-Masri tikrai keliavo į Makedoniją, tai patvirtino ir štampai pase. Atlikti moksliniai jo plaukų tyrimai įrodo, kad vyras išties nemažai laiko praleido Pietų Azijos krašte ir, kad pakankamai ilgą laiko periodą nebuvo maitinamas.

2005 metų gruodžio 6 dieną spaudos konferencijoje, šalia stovint tuometinei JAV Valstybės sekretorei Condoleezza Rice, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškia, jog Jungtinės Valstijos pripažįsta El-Masri atveju padarytą klaidą. Tačiau kartu su Rice keliavę aukštas pareigas užimantys JAV pareigūnai vėliau prieštarauja tokiai Merkel interpretacijai.

2012 metų gruodžio 13 dieną El-Masri byloje prieš Makedoniją Europos žmogaus teisių teismas nusprendžia, kad ši valstybė pažeidė vyro teises, kurias jam suteikia Europos žmogaus teisių konvencija, ir elgesį Skopjės oro uoste prilygina kankinimui.[14]

El-Masri byla tiriama ir CŽV vyriausiojo inspektoriaus tarnybos. Nors vyriausiasis inspektorius ir konstatuoja, kad „nebuvo jokio legalaus el-Masri perdavimo pateisinimo“, jis dėl atliktų pažeidimų apkaltina už operaciją atsakingą CŽV analitiką bei teisininką, kuris vėliau paaukštinamas, o teisininkas tik įspėjamas.[15]

3. Anastasia Sosunova

Žiūrovo nuomonės spalva

Neseniai vienos netolimos planetos vardu pasivadinusiame Vilniaus bare priėjęs draugo draugas nudžiugo, kad „esame iš meno pasaulio“ ir, sugadindamas vakarą sau ir kitiems, išdidžiai pranešė, kad turi idėją. Jis pasiūlė iš MMC surinkti gerų tapytojų kūrinių kolektyvą ir juos vežioti po pasaulyje žymias institucijas, muges ir panašiai.

Idėjos autorius buvo nustebęs, kai sužinojo, kad lietuvių menininkai, nekalbant apie tapytojus, nėra nežinomi nei žymioms pasaulio institucijoms, nei mugėse ir panašiai.

Jei tai tiesa, tada kodėl aš nežinau apie jokį pasaulinę šlovę pelniusį lietuvių menininką, atsakė jis.

Drumsto stiklo

Laikas Vilniuje įeina pro kavinės duris, deklamuoja J. Brodskis, nelietuviškai.
Darbas yra geriančios klasės prakeiksmas, sako O.Wilde, šiek tiek į temą.
Kavinė dažnai būna tikroji Vilniaus menininkų studija. Būtent jose vyksta įdomiausios spontaniškos diskusijos, sakiniai virsta recenzijomis, retrospektyvomis, simpoziumais, parodomis. Kaip kirtis stagnuojančioms institucijoms, iniciatyvų „iš apačios“ trūkumui, o gal ir pakitusios estetikos bruožas.[16]

Skirtingų laikrodžių ciferblato spalva senoje laikrodinėje

Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių atvykau tikriausiai šia gatve.

Kartu su tuo metu yrančia TSRS, atmintyje trupa ir juodai balti namų fasadai. Drėgnos palangės, į etnolietuves ant saldainių dėžučių nepanašios moterys, nešiojančios storo plastiko krepšius su užrašu „Vilnius“. „Atlaiko iki 25 kg“. Vis dar iš centro ateitį geriau numačiusių nekilnojamo turto vystytojų neišstumtos, vaikais apsikrovusios čigonų, kaip tada vadinome Lietuvos romus[17], šeimos. Atsainiai rymančios narkokiborginės („geriau būsiu kiborgas nei karalienė“ – Donna Haraway) prostitucijos figūros.

Dvi stotys, šalia oro uostas, dar arčiau turgus. Viskas suprekinta, likvidūs objektai, mainų magistralės.

Tuo metu gatvėse buvo daugiau laiko, gal konkrečiai to laikmečio laiko: batų ir laikrodžių taisyklos, mažos parduotuvėlės, pirmos dėvėtų drabužių parduotuvės – galbūt tai jau dešimto dešimtmečio pabaiga.

Tada jau žinojau, kuo metonimija skiriasi nuo propagandos. Ir tai, kad čia važiuosiu dažnai. Matote, Kaune nejaučiau tikrovės jausmo – buvo apėmusi „smegenų vatoje“[18] iliuzija. Netikras devintojo dešimtmečio komunizmas, neįmantrus padirbtų prekės ženklų ir idėjų greit-pralobk-kapitalizmas, VDU menotyros studijos, kuriose šiuolaikiškiausia dėstoma meno figūra buvo Andy Warholas. Panašiai snaudžiantys kursiokai. Itin daug raminamųjų suvartojantys gyventojai.[19] Pastebėjote?

Arba praktiškai pritaikytas postmodernizmas, kaip vėliau jau VDA dėstė Arūnas Sverdiolas.

Trispalvė

Atvykėliai iš stipriųjų Vakarų pasaulio ekonomikų paprastai laikomi pasaulio piliečiais[20], ekspatriantais (angl. expat), o iš taip vadinamojo buvusių antrojo ir trečiojo pasaulių – imigrantais.[21]

Tokiu laikau ir save. Tokiu buvau dar visai neseniai ir vėl juo tapsiu dar nepasibaigus šiai parodai.

Dešimto dešimtmečio Londonas man ir mano draugams, visų pirma, buvo kompensacija už Kauną. Proga pagaliau susitikti su pasauliniu laiku. Tas kiek dulkėtas ir sausas nubrozdintos tikrovės skonis džiūstančioje burnoje. Niekur nespėjantis žingsnis. Nemokamų bilietų paieškos. Klubai, parodos, kino peržiūros, kitataučiai draugai, pasaulio virtuvė, mados, ekologinis ir antikorporacinis judėjimai, didžiausios britų istorijoje demonstracijos prieš būsimą karą Irake, milžiniškas visų nusivylimas dėl visgi pradėto karo, „vienos pirmaujančiųjų vartotojiškų visuomenių“ kritika, padirbti dokumentai kaip būdas legitimuotis ir kovoti su sistema, kuri pati ir skatino nelegalumo ekonomiką, kerštas korporacinėms institucijoms, gyvenimas kaip Jean Cocteau „Les Enfants Terribles“ ir Naomi Klein „No Logo: Taking Aim at the Brand Bullies“ miksas – tokiomis aplinkybėmis etinės ir istorinės tiesos sampratos keičiasi itin greitai.

Panašiu metu tranzavau į Venecijos bienalę susipažinti su Deimanto Narkevičiaus, tada sulaukusio itin gerų vertinimų, paviljonu. Panašiu metu stebėjau, kaip Eglė Rakauskaitė plaukioja meduje[22] arba dar kitą šios menininkės vieną ankstyviausių lietuviškojo skaitmeninio meno pavyzdžių – „Veidai“, kuriame veidus dabar atpažįstu žymiai geriau nei tada, kai mačiau pirmą kartą.[23]

Londono Barbican meno centre pirmą kartą mačiau iki šiol Lietuvoje video filmo formate nerodytą Artūro Railos „Po vėliava“ (1999–2000). Tiek pat simptomiškai, kiek ir orakuliškai, provincialūs šiaulių neonaciukai komentuoja Vienos gatvių praeivių video įrašą[24]. Tai nebuvo priežastis, tačiau būtent tada nusprendžiau įstoti į VDA dailėtyros magistro studijas, o į minimą Vilniaus gatvę atsikrausčiau jau Lietuvai įstojus į ES.

4. Anastasia Sosunova

Sodų g. spalva

Kai pirmą kartą su drauge ėjome apžiūrėti naujo buto šioje gatvėje, buvo vasaros vakaras[25]. Butas buvo vieno iš kiemų pabaigoje, o tarpuvartė žiūrėjo į mažą paminklų turgelį, kurio šaligatvyje dažnai stovėjo merginos ir jų paimti sustojantys automobiliai, nors čia taip niekas mašinų nevadina.

Mums priartėjus staiga sustojo mikroautobusas. Iš jo „kapojo“ muzika. Jo gale atsidarė durys, pro jas išbėgo baltais arabiškais drabužiais apsirengę jaunuoliai. Gatvėje stovėjusios merginos pradėjo klykti ir bėgti į visas puses.

Tai gatvė, kaip ir kelios aplinkinės, kuri man buvo svetima, kitokia, ta, su kuria neįmanoma tapatintis, nes ji gerokai turtingesnė, platesnė, įvairesnė savo istorija ir siūlomomis patirtimis nei galėjau įsivaizduoti gyvenimą ar miestą, ar horizontą, ar kas už jo. Ji baugino tiek pasiūla, tiek skurdumu, tiek praeitimi, tiek naujai pakvipusiomis galimybėmis.

Tokia buvo mano pirma pažintis su šios gatvės kaimynyste.

Vilniaus kaip perrengtų sienų miesto spalva

Turėčiau pasiaiškinti, nors visa tai jums puikiai pažįstama. Vis tik pasikartokime.

Vilnius, kaip ir Kaunas, tik po Antrojo pasaulinio karo tapo etniniais lietuvių miestais. Pagal 1897 metų cenzą Vilniuje gyveno tik 2 proc. lietuvių, 30 proc. lenkų, 40 proc. žydų.
2012 metais Vilniuje gyveno 63.2 proc. lietuvių, 16.5 proc. lenkų, žydų beveik neliko.

Šie nauji gyventojai dažniausiai atvyko iš dar gūdesnės Lietuvos provincijos ir užėmė likusius tuščius ar naujai pastatytus namus, tačiau svetimą miestą apsivilkti nėra taip paprasta.

Kiek kartų XX a. Vilniuje keitėsi valdžia? Virš dešimties. Kiek kartų keitėsi herbai, vėliavos, antspaudai, pagarbos atidavimo būdai? Kiek kartų reikėjo keisti pasipriešinimo taktikas? Kaip kito žingsniavimo, cigaretės prašymo, flirto, knygų grąžinimo į biblioteką ar muštynių taisyklės?

Ta būsena, kai gyventojai nenutuokia savo miesto nešiojimo kodo, sukelia tą spengiantį šveplą tuščių gatvių garsą, kurį dažnai kavinėse nustelbia pagarsinta muzika.

Galbūt todėl miestui tinka dėvėtų drabužių parduotuvių gausa – kaip neįsisavintas monumentas praeičiai, įvairovei, kitam. Galbūt todėl žmonės dėvėtais drabužiais čia atrodo elegantiškai, tarsi tikri miesto gyventojai.

Mūsų veido spalva

Jei kas nors jums sakys, kad Vilnius – provincialus, tai dar nereikš, kad čia gyvenantieji atleidžiami nuo pasaulio piliečių atsakomybės.

Kaip vartotojai, nesvarbu už kokią partiją balsuojame, mes jau seniai esame pasaulio piliečiai. Nes kur gaminamos mūsų prekės, programinė įranga. Kur tai sukurta. Kur kasami gamybos ištekliai. Kur nukeliauja už prekes išleisti pinigai. Kur vėliau atsidurs šiukšlės. Gramatinės, politinės klaidos.

Mums, kaip meno kūrėjams ar žiūrovams tai turėtų rūpėti dar labiau. Kultūra visada tinkliška bei tarptautinė ir kuriama labiau skirtumų nei panašumų, kurie greitai virsta stiliumu, tada šis vienodėja, sensta, stabarėja, tampa kiču.[26]

6. Anastasia Sosunova

Vizitinės kortelės spalva

Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių tikriausiai atvykau šia gatve.

Tuo metu jau porą metų dirbau ŠMC muziejininku, nors ant vizitinės kortelės buvo užrašyta „kuratorius“.

Įžengus į šį amžių Vilniaus meno pasaulis buvo pasidalinęs į kelias dalis. ŠMC ir Soroso ŠMC save laikė, arba kai kurių buvo matomas iš šalies, kaip valstybės meno scenos ir bendrai kultūros akceleracijos generatoriais, kosmopolitiniu svetimu, globaliu liberalistiniu kitu nacionalistines meno tradicijas ginančiame vietiniame kontekste, idėjų oro uostu su Valdo Ozarinsko suteiktais fojė sparnais. Kaip ir dabar Vilnius buvo kupinas nepriklausomų meninių iniciatyvų, festivalių, skirtingais periodais veikė kelios šiuolaikinio meno galerijos. „Vartai“ tada tokia buvo tik itin retais kartais, Londono „Ibid projects“ galerija atidarė savo filialą šalimais esančioje Stepono gatvėje, kurioje kątik buvo prasidėję gentrifikacijos žaidimai, kelios kitos jaunųjų menininkų ir laikinai veikusios erdvės. Vietoje to, kad nukreiptų savo galią nuo tarybinių laikų paveldėtą įtaką ir nekilnojamą turtą (galerijų, kavinių, dirbtuvių ir kurortinių namų pavidalu) parodomis, Dailininkų sąjunga organizuodavo viešus ŠMC teismus konferencijų forma.

Prieš maždaug dešimt metų Lietuvos meno padangė negrįžtamai suaižėjo ir decentralizavosi. Paminėsiu tik kelias įvairios kilmės iniciatyvas: Jono Meko vizualiųjų menų centras, vilma.cc, balsas.cc, „Už Lietuvą be kabučių“, Kult-flux kultūros platforma, „Flash bar“, Nidos meno kolonija, „Tulips and Roses“, „The Gardens“ bei užsienio menininkus Vilniuje apgyvendinanti „Ruperto“ rezidencijų programa, Malonioji 6, kitos gausios, grįžusių iš studijų užsienyje, vietinių menininkų iniciatyvos, laikini renginiai.

Meno lauko situacija šiuo metu visai kitokia nei buvo prasidedant šiam amžiui. Be profesionalėjančių naujų institucijų, atsirado tikrai didelis būrys įvairiai kuriančių menininkų, kuratorių, dizainerių, architektų, rašytojų, redaktorių, kurie aktyviai dalyvauja vietinėje scenoje bei daugiau ar mažiau tapo žinomais taip vadinamoje tarptautinėje arenoje, o kas dar svarbiau – patys pradėjo pažinti ir atpažinti. Tais metais pasaulyje per sales, katalogus, portalus, svetaines ir žurnalus nuvilnijo ne vienas naujų tendencijų ešelonas. Įvairiausi posūkiai (dokumentinis, lingvistinis, fikcijų, etc.), New Aesthetics, Xenofeminism, PostInternet Art, Post-digital, New Realism, Occupy judėjimas, OOO trijulė, komputacinio / generatyvinio meno teorija yra tik keli paskutinį dešimtmetį transformavę, daugiau ar mažiau sugyvenantys, meno judėjimai.

Įvairovė nebėra tikslas, tačiau ko vis dar trūksta, ir kas, tikriausiai, yra kokybinio vietinio meno scenos augimo kliūtis, tai yra meno pasaulio skaidrumo poreikis – siekime jo.[27] Visų pirma, tai reiškia adekvatų lėšų paskirstymą kūrėjams, demokratiškas institucijas, svarbių postų kaitą, tikros švietimo reformos svarbą.

Jautrumo vėliava

Bruno Latour pateiktas naujasis estetikos apibrėžimas – „tapimas jautresniu“.

Kokio tipo jautrumo mus moko Vilniaus galerijose instaliuoti kūriniai?[28]

Korupcijos spalva

Prieštaraudami sau ir kitiems nepabijokime būti Apšvietos periodo parko žmonės ir pasakyti, kad viskas prasideda nuo edukacijos. Mes sunkiai galime keisti aplinką, nes įstatymus teikia ir keičia Seimo nariai, vyriausybė, prezidentė arba, kitaip tariant, valdžia. Kad mūsų įstatymai būtų tobulesni ir šalyje būtų daugiau teisingumo, valdymas būtų skaidresnis ir efektyvesnis, mes privalome turėti labiau išsilavinusius valdžios atstovus. Tačiau, kad visuomenė tokius išrinktų, kad būtų juos iš ko rinkti, ji irgi turi būti išsilavinusi.

Kita vertus, žmonės, o ypač menininkai, nėra objektyvių aplinkybių produktai.

Diplomo spalva

Akademija kaip paradoksas. Kad ir kokia būtų neadekvati ir korumpuota (su garbingomis išimtimis kai kuriems dėstytojams, nors ir kaip sunku juos vadinti sistemos įkaitais), nes nėra nuolatinės kadrų kaitos, gerai parengtos vizituojančių dėstytojų, menininkų, kuratorių iš užsienio programos, nuolatinių tiriamųjų daugumos studentų vizitų į svarbias parodas, šiuolaikinės dailės kritika balansuoja ant pseudo-mokslo ribos, neskatinamas kritiškas mąstymas, kas lemia tai, kad didžioji studentų dalis ne itin supranta, kas yra šiuolaikinis menas, o ne tas, kuris buvo šiuolaikiniu menu paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai aktyviai studijavo ar kūrė jų dėstytojai; akivaizdžiai pernelyg didelis studentų kiekis, ypač palyginus su Skandinavijos šalių akademijomis. Taigi, kad ir kokia būtų neadekvati ir korumpuota, iš jos išeina pakankamai nemažai sėkmingų jaunų menininkų. Tačiau ar tikrai – ar tikrai baigia nemažai sėkmingų jaunų menininkų?

Tikriausiai vienpusiško atsakymo nėra – meno pasaulyje beveik nebūna didelių laimėtojų galim dar kartą prisiminti, kad žmonės, o ypač menininkai, nėra objektyvių aplinkybių produktai.

5. Anastasia Sosunova

Po ne savo spalva

Jūs tikriausiai norite daugiau veidų, pavardžių, tikslesnių įvardijimų. Tačiau nerikiuokime vardų – mes visi bent kartą esame stovėję po ne savo vėliava.

Auksinė įvairovės spalva

Įvairovės prasme šiuo metu Lietuvos menas gyvena aukso amžiuje. Kad ir kaip sunkiai gyventų menininkai, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, dar niekada Lietuvos meno scenai negalėtų būti priskiriama tokia menininkų įvairovė, o ir skaičius. Nuo vis dar gyvų baltųjų vyrų tapytojų ir konceptualistų iki iš Niujorko bei Sirijos atvykusių menininkų, nuo tarpusavyje kovojančių skirtingų feminizmo bangų iki įvairių kartų kuratorių, studijuojančių ar dirbančių įvairiose pasaulio šalyse.

Skurdo vėliava

Skurdas nėra naujų BMW ir naujausių Apple produktų trūkumas gatvėse. Skurdas yra tada, kai viešuoju transportu keliauja tik mažiausiai uždirbantys, kai visuomenė negali apsispręsti dėl naujų paminklų statymo, tačiau yra greita nugriauti senus, kai vienintelė abstrakcija, kurią supranta potencialus žiūrovas yra susijusi su puošmenomis ir medžiagų kaina, o ne su kultūrine verte.

Skurdas kaip iliuzija, kad nėra pasirinkimo, ateities pasirinkimo galimybių.

Piktojo komentatoriaus veido spalva

Nacionalizmą išrado spauda, o ką išrado internetas? Piktąjį anoniminį komentatorių? Kiek mūsų, ypatingai turinčių skirtingas nuomones, kalba ir susikalba, ieško kompromisų, gali kartu kurti meno teoriją ir istoriją?
Pasirinkimų sankryžos vėliava

Menininkų, ypač jaunesnės kartos menininkų, pasirinkimo problemos. Studijuoti Lietuvoje ar užsienyje, aplikuoti dėl grantų, važinėti po rezidencijas, kurti šeimą, likti su šeima, gyventi didmiestyje ar meniškai ūkininkauti provincijoje?

Ieškoti savo išskirtinumo, autentiškumo ar bendradarbiauti su kitais didesniuose projektuose? Tęsti vietines tradicijas, būti vietiniu avantgardu, nors ir nesi tikras, ką reiškia nei viena, nei kita, net pačia abstrakčiausia prasme; ar kurti pasauliniams centrams, kuriuose į parodas galbūt pakvies tavo pažįstami menininkai, kuratoriai, kurie vertina (pavyzdžiui, spaudžia like ar prašo atsiųsti kūrinių grupinėms parodoms) ir kviečia dalyvauti jų projektuose?

Tapyti (ne tik todėl, kad perka ar galimai pirktų, bet ir todėl, kad taposi) ar kurti, tarkime, biotechnologijomis paremtą šiuolaikinę globalią problematiką atspindinčius projektus? Ar prieštaravimas tarp tradicinių ir naujų medijų nėra dirbtinis?

Susitaikyti, kad naujoje decentralizuotoje meno scenoje visada bus daugiau nežinomų vardų, kad sėkmę, ypač komercinę, pelno menininkai, kurių dauguma kitų menininkų viešai nekenčia?

„Rašytojas, turiu galvoje ne meno funkcijos atlikėją ar tarną, bet šios praktikos subjektą, privalo turėti stebėtojo, kuris stovi visų kitų diskursų sankryžose, kantrybę (trivialumas yra trijų kelių sankryžoje laukiančios prostitutės etimologinis bruožas)“, kaip rašė Roland Barthes knygoje „Leçon“, tačiau reikėtų prisiminti, kad šis bruožas greičiausiai būdingas ir bet kuriam menininkui, skaitytojui ar žiūrovui, savaime suprantama, turiu galvoje šios praktikos subjektą, o ne tarną.

8. Anastasia Sosunova

Imigrantų vėliava Kaselyje, kuriame dar nekvepėjo „Dokumenta“

4.

Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,
ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.

Kassely mus pasitiko purvas,
balti medžio barakai, ir ruduo.
Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti
lietaus ir vėjo,
mes lopėme kiauras barakų sienas,
rinkome išlytas alksnio malkas,
kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,
ir besiartinančią žiemą.

Greit po to,
rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,
atėjo sniegas.

Tačiau praėjo ir žiema,
ir vasara, ir dar ir kitą rudenį
ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,
stovinėjome šalia tramvajaus,
ar su mažyčiu maisto krepšeliu
mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,
prie pieno ar daržovių,
tampėme prikrautus anglių ratukus,
ar alksnio malkas.

Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,
taškydamies po purviną ir juodą vandenį.
Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,
porelėm ir būriais, susikabinę rankom,
ar pagal maistinę, girdėdami
viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,
Sipos ir Tonio balsą,
senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.

Sekmadieniais išklysdavome į laukus,
ar stovinėjome žemai aikštelėje,
žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,
karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –
ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,
žiūrėdami pigių komedijų, ir tada
pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu
užtvenkdami pakalnę,

kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje
grojo armonika, ir šoko. Iš laukų
sklido varlių ūkimas, ir daržuos,
tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo
vieniši ir įsisvajoję žmonės,
žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias
Kasselio šviesas, klausydamiesi
prabėgančių traukinių bildėjimo, –

kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.
Atsisveikindami ir bučiuodamies,
ilgų kelionių, metų, vieno kambario,
vienos dalios draugai,
nešini savo varganais daiktais,
savo mažom relikvijom,
mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami
iš po brezento į pasiliekančius draugus,
žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,
keletą veidų, ir atitolstančius,
sustojusius prie aikštės žmones, –

paskutinį kart klausydamies
stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,
į kelio dulkes, debesį užklojantį
ir pasiliekantį – klojantį metus,
draugus ir praeitį, prisiminimus –
žiūrėdami, iš po brezento,
tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.

Mekas, Jonas. Reminiscensijos: Eilėraščiai. – New York: Fluxus, 1972.

Miesto vartų vėliava

Visuomenė galėtų būti vertinama ir pagal tai, kaip priima savo svečius.

Violetiniame buvo kalinami aštuoni.

9. Valentinas Klimasauskas

Fotografijos: Jasmine Picot-Chapman, Anastasia Sosunova ir Valentinas Klimašauskas.

2016 metų vasarį su Ruperto edukacinės programos dalyviais lankėmės Vilniaus Kirtimų, Liepkalnio ir Antavilių rajonuose. Dalyviai tyrinėjo lokacijas, susijusias su nelegaliu CŽV kalėjimu Antaviliuose, dar žinomu Violet centro pavadinimu, kuris buvo įkurtas visai netoli dabartinio Ruperto pastato. Kirtimų ir Liepkalnio vietoves lankėme dėl to, kad jos populiarios tarp lėktuvų stebėtojų, kurie vaidino ypatingai svarbią rolę atskleidžiant ypatingųjų perdavimų programą ir CŽV centrą Antaviliuose.

Daugiau informacijos: http://www.rupert.lt/lt/past/trip-to-liepkalnis-and-antaviliai-cia-site-with-valentinas-klimasauskas/.

[1] William Gibson (g. 1948) yra Šiaurės Amerikos spekuliatyvios fikcijos rašytojas. Pirmai pažinčiai rekomenduočiau šį interviu: http://www.theparisreview.org/interviews/6089/the-art-of-fiction-no-211-william-gibson.

[2] Daugiau informacijos tiems, kam įdomi šios frazės kilmė: http://quoteinvestigator.com/2012/12/06/future-not-used/.

[3] Gregoire Chamayou Drone theory, Penguin. P. 46–47.

[4] Ibid. P. 48.

[5] Daugiau apie tai: https://www.technologyreview.com/s/539021/probing-the-dark-side-of-googles-ad-targeting-system/.

[6] Diskusija apie Sodų g. rajoną nėra nauja. Jei dar neskaitėte, rekomenduočiau Agnės Narušytės ir Tado Šarūno tekstus: http://www.7md.lt/tarp_disciplinu-2016-03-25-Atgimstantys, taip pat https://artnews.lt/naujamiescio-pamatu-duobes-ir-sodu-gatves-naujakuriai-kas-ir-ka-pasakoja-apie-vilniaus-gentrifikacija-34681.

[7] Daugiau informacijos apie tai rasite Žmogaus teisių stebėjimo instituto svetainėje: www.hrmi.lt/temos/kita/czv-slaptuju-sulaikymu-ir-ypatinguju-perdavimu-programa.

[8] 2016 m. gegužės 24 d. ši tema vėl grįžo į Lietuvos naujienų portalus ir, neabejoju, kad tai tikrai nėra istorijos pabaiga: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/czv-kalejimo-byla-vilniaus-teismo-prasoma-gvantanamo-kalini-pripazinti-nukentejusiuoju.d?id=71352916.

[9] Daugiau informacijos apie tai rasite: http://pasidomek.lt.

[10] Statistikos departamento duomenimis per praėjusius metus Lietuva neteko beveik 33 tūkstančių gyventojų. O tai maždaug tiek pat, kiek gyvena Mažeikiuose. Beje, paskutiniais duomenimis Vilnius yra vienintelė auganti Baltijos šalių sostinė.

[11] Daugiau apie tai: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-telesiene-didziausias-imigrantu-srautas-griztantys-lietuviai.d?id=69304764.

[12] Daugiau apie tai: http://pasidomek.lt/lt/iv-lietuvos-vaidmuo-jav-czv-slaptu-sulaikymu-ir-ypatinguju-perdavimu-programoje.

[13] Daugiau apie tai: http://www.theguardian.com/uk/2005/dec/10/usa.terrorism1.

[14] Daugiau apie tai: https://www.opensocietyfoundations.org/litigation/el-masri-v-macedonia.

[15] Globalizing torture: CIA Secret detention and extraordinary rendition. Open society justice initiative. New York, 2013. P. 47–48.

[16] Populiariausiu meno pasaulio svaigalu vis dar išlieka alkoholis, rašo Ingo Niermann žurnale „Spike“: „ART & DRUGS. The Art World’s Favorite Mind-Altering Substances: A Sociological Study“. Daugiau apie tai: http://www.spikeartmagazine.com/en/articles/art-drugs.

[17] Daugiau apie tai: http://sociologai.lt/2014/v-petrusauskaite-%E2%80%9Edazniausiai-kriminalineje-sviesoje-vaizduojama-gyvenviete-is-tikruju-yra-vaiku-gyvenama-vieta/.

[18] Daugiau apie tai: http://www.iep.utm.edu/brainvat/.

[19] Daugiau apie tai: http://www.veidas.lt/kas-desimto-lietuvio-draugas-%E2%80%93-antidepresantas.

[20] Daugiau apie tai: http://www.globescan.com/news-and-analysis/press-releases/press-releases-2016/383-global-citizenship-a-growing-sentiment-among-citizens-of-emerging-economies-global-poll.html.

[21] Daugiau apie tai: http://www.theguardian.com/global-development-professionals-network/2015/mar/13/white-people-expats-immigrants-migration.

[22] „Meduje“, 1996. Video: https://www.youtube.com/watch?v=63xO1BI7Qhs.

[23] „Veidai“, (1998-1999). Video: https://www.youtube.com/watch?v=FKblbGONWG0.

[24] Visai neseniai pasibaigusiuose Austrijos prezidento rinkimuose ulradešinysis kandidatas surinko kiek mažiau nei 50 proc. balsų ir tik per plauką nelaimėjo prezidento posto.

[25] Nuo to vakaro šioje gatvėje gyvenau aštuonerius metus, dėkoju menininkams Ignui Krunglevičiui ir Siri Harr Steinvik už šią ilgiausiai trukusią mano gyvenime kuratoriaus rezidenciją.

[26] Todėl kiek stebina tam tikruose Vilniaus sluoksniuose išsakoma mintis ar kaltinimai apie tai, kad „kažkas save išreklamavo Vakaruose“, „pakuravo į visas įmanomas parodas“, pasidavė Vakarų neoliberalizmo gundymams, o dar labiau stebina progresyviais laikomi autoriai, kurie jaunus menininkus gąsdina, o gal ir gėdina tarptautinės meno konjunktūros pavojais, kaip neseniai nutiko išleistoje Skaidros Trilupaitytės knygoje „Kūrybiškumo galia. Neoliberalistinės politikos kultūros kritika“ (p.122.), tarytum jaunieji menininkai dar galėtų žvalgytis ne į pasaulinę meno sceną ir istoriją, o kur nors kitur. Beje, kur kitur? Į nacionalinį Tylųjį modernizmą? Seminonkomformizmą? Pusiau nenugriebto modernistinio kičo meną, kurio visais laikais buvo pilnos miesto galerijos, kurių, jei nežinojote, Vilniuje yra apie penkiasdešimt. Šaltinis – http://www.artbaltica.com/lit/vilgal.php, taip pat pridėkite į šį sąrašą nepatekusias, laikinas, neoficialias erdves, etc.

[27] Ką rodo ir įsisenėję bei nauji įvykiai vietinėje politikos scenoje – kalbu apie Liberalų sąjūdžio korupcijos skandalą.

[28] Man, beje, mažiausiai trukdo esantys; man labiausiai trūksta tų nesukurtų, neinstaliuotų, kurių niekas neprodiusavo, neatrinko, kurie nepataikė koja kojon su laiko madom, kurių kūrimui skirtas laikas eikvotas dirbant kitus darbus, kurie liko popieriuje, nors tai jau irgi kūrinys.

Pokalbis apie laiko kapsules. Akram Zaatari paroda „Kompozicija dviem erdvėms“ ŠMC

Kaip apibūdintumėte sąvoką „koncepcija“ ar „idėja“ savo kūrybos kontekste? Ar šios sąvokos („koncepcija“ ir „idėja“) skiriasi, ir, jei skiriasi, kuri iš jų yra jums svarbesnė? Iš kur semiatės idėjų/koncepcijų naujiems kūriniams ir parodoms?

Idėjos suformuojamos žymiai anksčiau, nei išvystoma koncepcija. Tačiau tai pernelyg abstraktu. Idėja – tai kažkas panašaus į paprasčiausią mintį, kuri nebūtinai turi įtakos tolesniam darbo procesui. Idėja gali atsirasti ir vėliau būti atmesta, o koncepcija yra tai, ką išrandi remdamasis savo stebėjimais ir savo įdėtu darbu, kuo patiki ir ką stengiesi vystyti toliau. Be to, ji padeda sprendžiant, kokia tavo kūryba turėtų būti ateityje, nes tau pačiam ji suteikia galimybę suprasti savo kūrybos esmę. Idėjos laikas trumpesnis nei koncepcijos, idėjos gali atsirasti ir būti atmestos dar iki susiformuojant koncepcijai.

Savo kūriniais tikrai nesiekiu iliustruoti koncepcijų. Tikiu, kad dirbdamas kuriu visatą, kurioje gali egzistuoti idėjos ir koncepcijos. Koncepcija čia yra tai, kas susieja sporadiškas idėjas ir modelius, kurie vis atsikartoja kūrybos procese, ir suteikia jiems prasmę. Norėčiau tikėti spontaniškumu ir intuityviai gimstančiomis idėjomis. Koncepcijos gimsta tam, kad atsirastų prasmė.

Vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad „idėja“ ar „koncepcija“ yra tai, iš ko kyla kūrinys. Mano nuomone, tai labai pedagogiškas požiūris. Kūrinys gimsta iš daugybes parametrų, tarp kurių gali būti ir koncepcijų, bet nebūtinai.

Ar matėte 2010 m. vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo 3D dokumentinį filmą „Pamirštų sapnų urvas“ apie Šove grotus, kuriuos Herzogas pavadino laiko kapsule?

Jei Šove grotuose rasta labiausiai laike nuo mūsų nutolusi mums žinoma urvinė tapyba, tai kosminių tyrimų zondas „Voyager 1“ yra labiausiai nuo Žemės erdvėje nutolęs žmogaus pagamintas objektas. Zondas gabena auksinę plokštelę su audiovizualiniais įrašais, skirtais galimai erdvėlaivį aptiksiančioms protingoms būtybėms iš kitų planetų sistemų. Dabar, 2012-ais, ši kosminė stotis artėja prie heliosferos pakraščio ir, pasak NASA, tikriausiai taps pirmuoju kosminių tyrimų zondu, palikusiu Saulės sistemą. Auksuota plokštelė vadinama „Auksiniu Voyager įrašu“ („Voyager Golden Record“), joje įrašyta 116 vaizdų ir gamtos garsų rinkinys – bangomūšos, vėjo, griaustinio garsai ir gyvūnų balsai, tame tarpe ir paukščių, banginių, ir t.t. Kadangi šio zondo susitikimas su svetima civilizacija yra nelabai tikėtinas, šiuos įrašus reikėtų laikyti laiko kapsule ar simboliniu gestu, o ne rimtu bandymu užmegzti kontaktą su nežemiškos kilmės civilizacijomis.

Ar sutiktumėte, kad šios dvi laiko kapsulės, nors labai tolimos ne tik laiko ir erdvės prasme, bet ir konceptualiai, išreiškia fundamentalų žmogaus poreikį kurti veidrodinius savo atspindžius laike?

Būti pirmuoju, kuris įžengia į seniai niekieno nelankytą vietą ar pirmuoju, kurį pasiekia iš tolimos praeities siunčiama informacija, yra privilegija. Tikriausiai taip jaučiasi archeologai, kai kasinėdami aptinka ir pirmąkart liečia kitų erų artefaktus. Tai situacijos, kupinos magijos. Tikriausiai taip jautėsi ir Šove grotų tyrinėtojai. Netvirtinčiau, kad grotai buvo skirti tapti laiko kapsule, bet situacija susiklostė taip, kad jie tokia kapsule tapo. Kita vertus, „Voyager 1“ gabena laiko kapsulę, skirtą komunikacijai su visata. Tad šiame geste tikrai būta išsaugojimo idėjos. Nebūtume taip smarkiai rūpinęsi kurti savo atspindžius, jei galėtume save ir tuos, kuriuos mylime, ir visas vietas ir dalykus, kuriuos mylime, įamžinti kitaip. Nojaus arka tam tikra prasme taip pat buvo laiko kapsulė, turėjusi išsaugoti žmoniją gresiant tvanui. Todėl ji tapo laivu. Tad iš tiesų kalbame apie savęs ir savo idėjų reprezentaciją laiko tėkmėje.

Amerikiečių menininkas Josephas Grigely, kuris prarado klausą būdamas dešimties, kalbėdamasis su Hansu Ulrichu Obristu paminėjo aklą britų rašytoją vardu Johnas M. Hullas. Hullas, kuris apako įžengęs į ketvirtą dešimtį, yra rašęs, kad jo didžiausia baimė – pamiršti, kaip jis atrodo. Kadangi tiek atmintis, ties tapatumas labai nestabilūs, norėčiau paklausti jūsų, kas jums, kaip kolekcininkui ir kaip menininkui, yra svarbiau – jau egzistuojanti atmintis (arba artefaktas) ar atmintis, kuri dar tik bus sukurta ir dar tik atras vietą istorijoje?

Galbūt jau esu jums minėjęs, kad prisibijau žodžio „atmintis“. Visų pirma todėl, kad visame pasaulyje ją aproprijavo valdančioji klasė/galia. Atmintis yra konstrukcija, ir ji išties nėra stabili, ir aš mieliau tapatinuosi su ja kaip su procesu. Todėl objektų ieškojimas – taip pat ir kalbant iš žiūrovo perspektyvos – yra akstinas tokio proceso pradžiai.

Daiktų ieškojimas man, kaip menininkui, yra labai turiningas procesas, panašus į prisiminimą. Baimė prarasti atmintį (kaip, pavyzdžiui, aklojo baimė pamiršti savo atvaizdą) yra visiškai pateisinama baimė, skatinanti atminties procesą ar „atminties“ išsaugojimą.

Nei pats prisiminimas, nei artefaktas nėra svarbūs. Žymiai svarbiau tai, koks jūsų santykis su šiais dalykais – gal jie grąžina seniai išblėsusį prisiminimą, o gal banalus objektas, su kuriuo visi lengvai tapatinasi, rodomas visiškai kitame kontekste tampa akstinu naujam procesui, visiškai kitokiam pasakojimui.

Pastaruoju metu man įdomu „apversti“ kai kurios dalykus, kuriuos ne kartą kartojau ankstesnėje savo kūryboje. Tarkime, man visuomet buvo įdomu kažką atverti, o jei norėčiau kažką slėpti? Lyg paslaptį, kurią reikėtų palaidoti. Su Nabihu Awada sukūriau laišką, adresuotą buvusiam Izraelio kaliniui, ir nusprendžiau, kad jis niekuomet nebus atplėštas.

Be to, Arabų vaizdų fondui pasiūliau pabandyti grąžinti prieš trylika metų surinktos savo kolekcijos nuotraukas tikriesiems jų savininkams. Esu tikras, kad jas grąžindami daug sužinosime: aš kaip menininkas, o fondas – kaip institucija. Svarsčiau galimybę įsteigti judėjimą už kolekcijų grąžinimą.

Pristatant jūsų kūrybą dažnai rašoma, kad, kaip vienas iš „Beiruto Arabų vaizdo fondo (AVF)“ įkūrėjų, jūs „renkate, archyvuojate ir analizuojate netolygios Vidurio Rytų modernybės vizualinę istoriją“. Turint omenyje bendrą mikronaratyvų asinchroniją („ateitis jau čia, tik ji nėra tolygiai paskirstyta“, 1993 m. rašė Williamas Gibsonas), ar mąstote apie skirtingus laikus, susitinkančius jūsų kūriniuose? Ar esate sąmoningai kūręs ką nors kaip „laišką butelyje“, kas taip pat yra laiko kapsulė, ateities auditorijai?

Prieš dešimtį metų būčiau atsakęs, kad kuriu Laikui, kitaip tariant, nekuriu konkrečiai auditorijai, ir nekuriu dabarčiai. Tačiau kartą kažkas man pasakė: „O iš kur žinai, kad tavo kūriniai egzistuos pakankamai ilgai, kad pasiektų ateitį? “. Tad dabar taip nebesakau. Realybės atspindėjimas – įdomus būdas tai įvardinti.

Na, o nepaisant to, 2008 m. sukūriau darbą, panašų į laiko kapsulę. Laiškas Samirui – tai Nabiho Awada’os laiškas Izraeilyje kalėjusiam libaniečiui. Laiškas adresuotas Samirui al-Quintarui, kuris taip pat kalėjo Izraelyje, jo išėjimo į laisvę po 30-ies kalėjimo metų proga. Numanoma, kad šiame laiške Awada išdėsto al-Qintarui viską, ko šiuo metu negali jam papasakoti. Tad kūrinys yra laiškas, kurio turinio mes nežinome. Jis adresuotas dabarčiai, tačiau jo skaitymas atidėtas iki kito laiko ateityje.

Tikiu, kad dirbant konfliktų paženklintame geopolitiniame kontekste daugybė temų gali būti pernelyg provokuojančios, net destruktyvios. Dirbti su jomis, bet atidėti jų iškėlimą ateičiai, kai apie jas jau bus įmanoma kalbėti, yra būdas liudyti konfliktų padarinius.

Kita vertus, darant laiko kapsulę svarbiau ne tai, kas joje, o kokias žinias panaudoji ją gamindamas. Tad liudijimas turi du lygmenis; pirmasis – tai laiškas (pranešimas?), „ką sakome“, antrasis – tai kodas, kalba, technologija, „ką mes žinome“. Laiškas Samirui sukurtas taip, kad atrodytų lyg kapsulė, kurią perduodami kaliniai turi ją nuryti. Ji tvirtai susukta į ploną plastiką, dailiai sudaigstyta. Šis kūrinys iš dalies yra apie kapsulės gamybos metodo panaudojamą kitame kontekste (paprastai jos daromos tam, kad jų neužfiksuotų kalėjime naudojami sensoriai), o tai atskleidžia konteinerio, keliaujančio per kalinių kūnus, poetiką.

Galbūt ir veidrodis galėtų būti laikomas savotiška laiko kapsule?

Ne. Nepamirškime, kad veidrodis iš principo jau yra artefaktas, tačiau veidrodinis atspindys yra koncepcija. Norėčiau, kad kada nors būtų atrastas šį pasaulį atspindintis veidrodis. Teoriškai mūsų veidrodis yra mūsų kultūros produkcija, tiek žemos, tiek aukštos jos formos, jos literatūrinės, mokslinės ir politinės manifestacijos.

Pagal optinį principą, artefaktas atspindi viską, kas atsiranda prieš jį. Kokio nors reiškinio laikymas laiko kapsule, mano nuomone, turi atsitraukimo, pašalinimo elementą. Toks reiškinys turėtų būti perkeltas kitur, padarytas neprieinamu, saugomas ateičiai ar tuo, kas galėtų išreikšti nepasiekiama su tikslu būti išsiųstam į ateitį.

Neseniai pokalbyje su Alessandro Rabottini (Mousse Nr. 31, 2011 m.) aiškindamas Arabų vaizdo fondo misiją aptarėte skirtumą tarp archyvo ir kolekcijos. Sakėte, kad „sąvoka „archyvas“ turi daug konotacijų, ji išreiškia totalinę neveiklią visumą, o tuo tarpu kolekcija žymi ir lėtą atrankos, rinkimo procesą, kuris geriau apibūdina tai, kas yra AFV“. Turint omenyje anksčiau mano užduotus klausimus, kaip jūs renkatės artefaktus, kurių rinkinys padėtų „modernybei tapti tolydžia Vidurio Rytuose“? Jūsų atrankoje yra tam tikrų panašumų ir atsikartojančios logikos, nors artefaktai varijuoja nuo politinių iki tokių, kuriuose dokumentuojamas kasdieninio gyvenimo jouissance. Kitaip tariant, kaip jie padeda „modernybei tapti tolydžia Vidurio Rytuose“?

Šį klausimą galima kelti kiekvienam menininkui, besidominčiam gyvenimu. Kodėl įdomiau filmuoti vieną, o ne kitą personažą? Kodėl renkiesi filmuoti naktį, o ne ankstyvą rytą? Turiu omenyje, vaizdų rinkimas kolekcijai yra susijęs su rašymu, naratyvų kūrimu. Jei nusprendi, kad taip turėtų būti. Mano kūryboje vaizdų rinkimas ir siejimas yra susiję su per juos perteikiamais naratyvais. Vaizdai čia nėra paskiri dokumentai, liudijantys galimą modernybę; jie yra medžiaga, audinys, siejantis vienus dokumentus ir istorijas su kitais, kurie visi drauge liudija dabartį ir, kartais, mūsų troškimą pamatyti, sukurti ar perrašyti netolimą praeitį, modernius laikus arba tuos laikus, kuomet fotografija jau buvo gana išplitusi.

Neseniai atsitiko toks juokingas dalykas. Dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse drauge su daugybe archyvarų, atstovaujančių tiek privačioms, tiek viešoms kolekcijoms, ir vieno laikraščio archyvarė prie manęs priėjusi pasakė: „Man buvo labai įdomu išgirsti jūsų pasakojimą apie Archyvą. Aš dirbu žiniasklaidoje, kur „archyvu“ vadinama tai, kas nebėra tinkama naudojimui. Kitaip tariant“, ji paaiškino, „archyvine medžiaga vadiname tas nuotraukas, kurios nebėra naudingos laikraščiui, nebėra aktualios“. Man šis jos pastebėjimas atskleidė svarbius niuansus, nes menininkas nenaudoja to, kas jam yra neįdomu, o tai kinta, yra asmeniška ir subjektyvu.

Nekuriu tam, kad tolygiau pasiskirstytų modernybė. Tai tikriausiai nesusipratimas. Netolygiai pasiskirsčiusios modernybės samprata tikriausiai skirta kalbėjimui apie tokią modernybę, kuri pamažu skverbiasi į visuomenę ir dalijasi erdve su iki-moderniomis vertybėmis ir nuostatomis, o tai, mano supratimu, yra labai vertingas sambūvis, jei tik jis sąmoningai apmąstomas. Vienas iš mano kūrybos aspektų iš tiesų yra jouissance, kaip jūs tai pavadinote, dokumentavimas ar net iškėlimas. Tačiau šis aspektas nėra pagrindinis, nes aš esu įsitikinęs, kad mano darbas su nuotraukomis yra fotografijos kaip įrankio, padedančio žmonėms vienaip ar kitaip save įsivaizduoti, studija. Darau tai atskleisdamas kodus, nuostatas, estetiką ir situacijas, kurios mane palietė ir pažymėjo modernybės vaizduote. Galbūt norėtumėte įterpti, kad aš tą vaizduotę pats ir išradinėju, tačiau tai jau kita istorija.

 

Akram Zaatari paroda „Kompozicija dviem erdvėm“  Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, atveriama balandžio 20 d.

Iliustracija: Akram Zaatari, Laiškas Samirui, 2008, spalvota fotografija, 156 x 126 cm