Menas, patikslintas. Pokalbis su Jaakko Pallasvuo ir Avocado Ibuprofen

Valentinas Klimašauskas kalbasi su Jaakko Pallasvuo ir Avocado Ibuprofen apie tai, ką reiškia apsikeisti vietomis su odontologu, kaip automatizuoti žiūrovų ir socialinių tinklų sąveiką bei kitus įdomius dalykus

– Pirmiausia, su kuo turiu malonumą kalbėtis – su Jaakko Pallasvuo (JP) ar Avocado Ibuprofen (AI)?

– Mes čia abu. Ieškome dr. Klimašausko kabineto – mums reikia ištraukti protinius dantis.

– Tuomet pataikėte į tinkamą vietą. Sėdėdamas odontologo kėdėje, su nejautra, plačiai išsižiojęs po ryškiomis lempomis, kai kažkieno rankos ir instrumentai dirba mano burnoje, gavau naudingų įžvalgų savo daktaro disertacijai. Kaip jaučiatės paciento kėdėje? Ar tai padeda eiti į priekį jūsų kūrybinėje praktikoje?

– Anksčiau lankydavausi pas odontologę, kuri turėjo nepaprastai draugišką ir padrąsinantį būdą bendrauti su pacientais. Dėl to gydymo patirtis tapdavo mažiau bauginanti ir atstumianti. Įsitaisydavau ant kėdės, man uždėdavo tuos juokingus apsauginius akinius, ir tada pro ryškias šviesas, nukreiptas į mano burną, aš pamatydavau tai. Ant gydymo kambario lubų odontologė buvo pakabinusi labai intensyvų tapybos darbą, ir aš neturėdavau kito pasirinkimo, kaip tik jį žiūrėti visą vizito laiką. Atsimenu, kad drobėje plūduriavo atitrūkusios siurrealistinės akys, o ant tekstilės buvo priklijuotos aštrios, dygios spalvoto stiklo dalelės. Žiūrėdamas į paveikslą, svarstydavau, koks jausmas būtų kramtyti stiklą, stipriai jį sukąsti dantimis.

Ilgą laiką galvojau apie meno kūrinį, galbūt labiau apie performansą, kuris galėtų vykti teatro festivalyje. Jame būtų pastatyta odontologinė kėdė, o scenoje stovėtų burnos higienistas, pasiruošęs nuvalyti dantų akmenis. Savanoris iš auditorijos gautų šią procedūrą nemokamai, o likusieji galėtų stebėti. Galbūt burnos vidus būtų projektuojamas dideliuose ekranuose, kad visi galėtų detaliai matyti, kas vyksta. Šis meno kūrinys atspindėtų „rūpesčio“ sąvoką, kuri šiuo metu yra svarbi meno pasaulyje, ir taip pat būtų dalinis atsakas į tai, kaip sunku šiuo metu Helsinkyje gauti valstybės finansuojamą odontologijos paslaugą. Šis kūrinys niekada nebuvo įgyvendintas, vietoj to parašiau monologą Teo Ala-Ruona (https://teoalaruona.net/) apie odontologą, kuris persikelia į naują miestą tikėdamasis tapti menininku.

– Kodėl odontologas norėtų tapti menininku? Vienas mano draugas padarė atvirkštinį žingsnį – iš aktorystės perėjo į odontologiją. Be to, ar perėjimas iš odontologijos į meno lauką nėra tarsi perėjimas į kitą pasaulį, todėl nereikia net keisti miestų? Noriu sužinoti daugiau apie šį scenarijų.

– Monologo pradžios taškas susijęs su tuo, kaip mane užvaldė fantazijos apie naują pradžią. Esu profesionalus menininkas jau daugiau nei dešimtmetį, ir kasmet (dažniausiai pavasarį) ilgai ir nuodugniai svarstau savo pasirinkimus ir galimas pasitraukimo strategijas. Bet vis dar esu čia ir atsakinėju į šį klausimą kaip menininkas.

Kartą šeimos draugė, praktikuojanti odontologė, ėmė kamantinėti, kodėl pasirinkau tai, ką darau dabar. Galbūt tuo metu mano kūrybinė veikla jai atrodė ypač neapibrėžta ir nepagrįstai privilegijuota. Paaiškinau, kad mano požiūris į tai, ką darau, yra tarsi realaus laiko strateginis žaidimas. Menas man buvo žaidimas. Tuo metu buvau grįžęs į Helsinkį iš Londono per Ciurichą. Ji man pasakė, kad turėčiau įsidarbinti gamykloje ir pamatyti, kas yra tikrasis gyvenimas.

Ji pradėjo girti savo profesiją, teigdama, kad sveikatos priežiūra yra itin prasminga, labai reikalinga – pagerina žmonių gyvenimo kokybę ir prailgina jų gyvenimą. Pokalbis baigėsi įdomiu akligatviu, kai kažkas pastebėjo, jog visuomenė, kurioje visi dirbtų sveikatos priežiūros srityje, nebūtų nei gyvybinga, nei pageidautina. Po daugelio metų matau, kaip Suomija galėtų tokia tapti. Tai šalis, pilna senstančių pacientų ir jų globėjų, o greta jų – nedidelė elitinė technologijų ir verslo darbuotojų klasė, kuri uždirba pinigus, kad šie gimimo, gydymo, kančios ir mirties procesai galėtų tęstis. Galbūt kuratoriams ir menininkams teks pasirinkti – tapti globėjais ar pacientais.

– Paminėjote keletą problemiškų meno lauko aspektų, susijusių su vadinamąja meno laisve ar autonomija bei meno poveikiu visuomenei. Jai tampant vis labiau automatizuota ar net algoritmine, tam tikri automatikos elementai prasiskverbia ir į sritį, kuri anksčiau buvo laikoma iš esmės kūrybine – šiuolaikinį meną. Ar galėčiau paklausti, kokios jūsų mintys apie šią specifinę automatikos ir kūrybiškumo sąsają, ypač atsižvelgiant į tai, kaip komunikuojate apie savo veiklą socialiniuose tinkluose?

– Ir taip gyvenimas tampa nieko vertas. Įpročiai praryja darbą, drabužius, baldus, žmoną ir karo baimę. „Jei daugelio žmonių sudėtingi gyvenimai vyksta nesąmoningai, tai tokie gyvenimai yra tarsi niekada neegzistavę.“¹ Menas egzistuoja tam, kad žmogus atgautų gyvenimo pojūtį; jis egzistuoja tam, kad padėtų pajusti dalykus, kad akmuo vėl taptų akmeniu. 

Automatizacija atrodo labiau susijusi su tuo, kaip suvokiame pasaulį ir kaip kartojame veiksmus jame, o ne būtinai su meno kūrinių kūrimu. Jaučiu, kad turime daugybę įdomios medžiagos, tačiau mūsų gebėjimas ją tinkamai pamatyti ar į ją reaguoti yra labai ribotas.

Žmonės atrodo pavargę – palaipsniui išsekinti nuolatinių ekologinių, ekonominių ir politinių krizių bei pažinimo darbo krūvio, kuris dažnai apima ir neapmokamą savęs reprezentavimą socialinėse medijose. Vis sunkiau prašyti žmonių, kad jie savanoriškai leistųsi į iššūkius ar būtų sutrikdyti sudėtingo meno, kai nėra tvirto pagrindo, nuo kurio galėtų atsispirti ir apmąstyti vaizdą.

Manau, kad šis bendras nuovargio ir nekantraus, įpročių valdomo suvokimo jausmas paskatino meno pasaulį keisti tikslus ir skatinti menininkus vis labiau tematiškai apibrėžti, aiškinti ir pagrįsti savo darbus. Tačiau, nors ir kaip stengiamasi, menas niekada negali būti pakankamai aiškus. Šią problemą dar labiau apsunkina itin nesaugi administracinė klasė – laisvai samdomi kuratoriai, kurie, deja, aktyviai prisideda prie spaudimo, kad menas save įvardytų, apibrėžtų, būtų svariai įtvirtintas menininko autobiografijoje ir „pozicijoje“, kurią jis privalo užimti tam tikru neginčijamu būdu. Vaizdai ištirpsta ore, ir tik nuoroda į išgyventą patirtį gali juos vėl sutvirtinti, kad jie taptų pagrindu dar vienai radikaliai, pasaulį keičiančiai bienalei.

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie vaizdų ir tekstų kūrimo automatizavimą naudojant DI įrankius. Tačiau mane labiau domina galimybė automatizuoti žiūrovą – tą, kuris atsakingas už visų šių kūrinių vertinimą. Dėmesys yra tikroji vertybė, kurios trūksta. Dažnai svajoju apie angelišką, dangišką būtybę arba mašininį intelektą (gal skirtumas ir nesvarbus?), kuris galėtų suvokti mano kūrybą giliau ir pilniau, nutolęs nuo profesinio „meno pasaulio“ pragmatiško, paviršutiniško ir dažnai nuviliančio horizonto bei kiekybiškai vertinamų internetinių sąveikų. Tai gali atrodyti spekuliatyvu ir šiek tiek juokinga, kol neprisimename, kad tūkstantmečius meno objektai buvo kuriami siekiant užmegzti ryšį su dangumi. 

– Pakalbėkime apie „žiūrovo automatizavimą“ šiame vadinamajame dėmesio ekonomikos kontekste. Ar galėtumėte plačiau tai paaiškinti? Ar manote, kad įmanoma suvokti meno kūrinį kaip nepriklausantį meno pasauliui, tarsi jis būtų už jo ribų?

– Mano veiklą labiau motyvuoja noras tęsti tam tikras veiklas – stebėjimą, rašymą ir piešimą, nei siekis gauti galutinius rezultatus ar tai, kad tie rezultatai būtų pripažinti meno kūriniais. Jaučiu artumą daugeliui kitų žmonių, ne tik šiuolaikiniams menininkams – galvoju apie iliustratorius, žurnalistus, komikus, memų puslapių administratorius, poetus, kino kūrėjus ir dizainerius. Veikimo impulsas atrodo panašus, tad ar neatrodo šiek tiek neapibrėžta, kas galiausiai įvardijama kaip menas, o kas kaip kažkas kita? Galbūt tai yra mano suvokimo ribotumas – kad nebeįžvelgiu reikšmingos ribos tarp meno kūrinio ir kitų dalykų.

Daugelis dalykų, kuriuos kuriu ir talpinu internete (aš dalinuosi vaizdais internete daug ilgiau nei esu profesionalus menininkas), dažnai nėra suvokiami kaip meno kūriniai. Tačiau jie vis tiek priimami kaip tam tikras signalas. Daugelis mano darbų, kurie patenka į meno pasaulio kontekstą, neatrodo suvokiami, mylimi, kritikuojami ar kolekcionuojami, net jei jie teisingai identifikuojami kaip meno kūriniai. Šie materialūs meno kūriniai išnyksta per daug apšviestose nepakankamai finansuojamų projektų erdvėse. Manau, didžioji dalis menininkų sukuriamų darbų neturi vietos meno pasaulyje. Jie kaupiasi studijų kampuose, rūsių sandėliuose ir galiausiai atsiduria sąvartynuose, nesulaukę tokios priežiūros ir dėmesio, kokio sulaukia tik saujelė meno kūrinių.

Kartais, kai lankausi studentų studijose, jaučiu, kad tvyro klausimai, kuriuos jie nori užduoti, bet nedrįsta: „Ar esu pakankamai talentingas? Ar šis kūrinys bus suprastas?“. Tai klausimai, į kuriuos sunku atsakyti. Galbūt jie tvyro ir mano paties per daug intelektualizuotų abejonių rūke. Ne aš vienas pasąmoningai svajoju, kad išorinis automatizuoto žiūrovo žvilgsnis galėtų galutinai į juos atsakyti.

– Ar teisingai suprantu, kad automatizuotas ar algoritmines platformas, tokias kaip socialiniai tinklai, matote kaip atviresnes savo darbų platinimui, lyginant su meno pasauliu, kuriame gausu įvairių saugiklių ir apribojimų, pavyzdžiui, „baltųjų kubų“ galerijose?

– Nemanau, kad būtina rinktis tarp dviejų priešingų variantų – (1) socialinių tinklų platformų ir (2) meno pasaulio. Meno sistemos veikimas giliai susipynęs su tuo, kaip rekomendacijų algoritmai valdo mūsų dėmesį. Tai matyti tiek politinių protestų ir skandalų blyksniuose bienalėse, tiek kolekcionuojamų modeliško stiliaus tapytojų darbuose, kuriuose vaizduojamos vizualiai patrauklios scenos iš jų siekiamos socialinės aplinkos.

Šis susipynimas taip pat matomas kamerai patraukliuose performansuose, kurie išnaudoja algoritmų pirmenybę žmogaus veidams ir pasinaudoja tuo, kaip įgudusiai dokumentuojame save ir kitus. Pavyzdžiui, „Young Boy Dancing Group“ atveju, jų performansai virsta gyvomis memetinėmis sekomis, o žiūrovai – mazgais reklaminiame tinkle, kuris priima, įrašo ir transliuoja vaizdus, kai jie vyksta. Tai gana žavu.

Apžvelgdamas savo situaciją, negaliu teigti, kad socialinių tinklų platformos yra atviresnės ar mažiau varžančios, tačiau man atrodo, kad lengviau suvokti jų ribas, nes jos yra labiau mechaninės ir aiškesnės nei neformalūs, šešėliniai meno sistemos veikimo būdai. Nesu didelis socialinių tinklų veikimo būdo gerbėjas, ypač matydamas, kaip didžiosios platformos nuolat prastėja, tačiau negalėčiau teigti, kad esu visiškai abejingas pripažinimui ir pagyrimams, kuriuos gaunu per instagramą (palyginus su kiek išblėsusiu ir apkartusiu savo santykiu su meno pasauliu).

Pagrindinė mano sąveikos su meno institucijomis forma yra dešimtys atmetimų, kuriuos kasmet gaunu teikdamas paraiškas į rezidencijas, parodas bei viešą ar privatų finansavimą (ypač ši problema ryški Šiaurės šalyse, kur atviros kvietimų programos naudojamos kaip universali priemonė viskam spręsti). Neturiu galerijos ir mano darbai nėra aktyviai kolekcionuojami. Paskutiniai susitikimai su kuratoriais baigėsi abipusiu nesupratimu ir nusivylimu, nes man sunku paaiškinti, ką darau, o kitiems sunku tai suvokti ar įžvelgti vertę.

Žinoma, būna ir gerų susitikimų bei kvietimų, už kuriuos turėčiau būti dėkingas, tačiau nuo pandemijos pradžios atrodo, kad neigiama meno pasaulio pusė vis labiau ima viršų, o teigiami aspektai blėsta ar net dingsta. Tuo tarpu mano instagramo paskyra sulaukė didelio dėmesio. Galbūt tai nėra sąmoningas sprendimas, labiau panašu į dreifavimą link šiltesnių srovių – tarsi būčiau socialiniuose tinkluose todėl, kad vartotojai nori, jog ten būčiau.

Pokytį galbūt būtų galima apibūdinti materialiau, atsižvelgiant į infliaciją ir augančias nekilnojamojo turto kainas, kurios sutapo su ilgalaikiu investicijų į kultūrą ir meną trūkumu per taupymo politikos laikotarpį. Tuo pat metu informacinės technologijos ir virtuali erdvė tapo pigesnės ir labiau prieinamos nei bet kada anksčiau.

Socialiniai tinklai daugeliu atvejų neapmoka darbo (arba vartotojai yra priversti patys ieškotis būdų, kaip užsidirbti), ir tikrai kvaila dirbti instagramui nemokamai, kad Meta gautų pelną. Tačiau bent jau skaitmeninių vaizdų ir tekstų kūrimo įrankiai, saugojimas bei platinimas yra lengvai prieinami: gana padorus nešiojamasis kompiuteris gali kainuoti tiek pat, kiek vieno mėnesio studijos nuoma, arba netgi mažiau nei paveikslo siuntimo išlaidos. Tai situacija, kuri prieš dvidešimt metų būtų buvusi neįsivaizduojama.

– Kaip „Avocado Ibuprofen“ pristatytų Jaakko Pallasvuo mūsų skaitytojams?

– Signalas nebūtinai reiškia, kad sieki būti surastas ar apibūdintas. Jis gali reikšti norą būti žinomam kaip neaptinkamam ar pasislėpusiam. Šis prieštaravimas gali paskatinti lyrinį „aš“ eilėraštyje imtis technikų, kurios prieštarauja įprastoms pasakojimo kryptims apie drąsą, discipliną, užkariavimą ir šlovę.²

Jaakko Pallasvuo – suomių menininkas, žinomas dėl savo tarpdisciplininio požiūrio, apimančio piešimą, tapybą, video ir performansą. Jo kūryba nagrinėja tapatybės, skaitmeninės kultūros ir meno pasaulio dinamikos temas, dažnai pasitelkiant humorą ir ironiją. Pallasvuo savo darbus eksponuoja tarptautiniu mastu, pabrėždamas globalų temų aktualumą. Jis taip pat žinomas dėl bendradarbiavimo projektų su kitais menininkais įvairiose srityse. Be to, Pallasvuo aktyviai dalyvauja internetinėse platformose, tokiose kaip „Tumblr“ ir instagramas, kur dalijasi savo kūriniais ir bendrauja su plačia auditorija, taip didindamas savo kūrybos prieinamumą ir poveikį.³

Valentinas Klimašauskas (yra kuratorius ir rašytojas. Jo naujausia kuruota paroda – Lietuvos nacionalinis paviljonas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (kartu su João Laia, menininkai: Pakui Hardware ir Marija Teresė Rožanskaitė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024 m.). Naujausia išleista knyga – „Telebodies. Bleeding Subtitles for Postrobotic Scenes“ (Mousse Publishing), kuri yra dalis jo meno doktorantūros disertacijos VDA.

Daugiau jo tekstų rasite: selectedletters.lt

1. „Menas kaip technika“ (1917 m.) Viktoras Šklovskis. ↩︎
2. Fanny Howe, „Naktinė filosofija“, 98 puslapis. ↩︎
3. ChatGPT, gavęs užduotį pateikti 100 žodžių atsakymą į klausimą „Kas yra Jaakko Pallasvuo?“. ↩︎