Pokalbis su Alexandra Pirici apie kolektyvinės atminties ir paminklų reikšmės permąstymą

2020 m. spalio 1 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Valentinas Klimašauskas

Valentinas Klimašauskas kalbasi su Alexandra Pirici belaukiant „Pulso“. „Pulsas“ – tai 2020 m. spalio 3–4 dienomis vyksiantis menininkės režisuojamas choreografinis projektas, skirtas Kauno devinto forto paminklo „įgyvinimui“.

Valentinas Klimašauskas: Norėčiau pradėti nuo, atrodytų, paprasto klausimo – iš kur kyla mintis atgaivinti paminklus, papildyti juos vadinamaisiais skulptūriniais priedais?

Alexandra Pirici: Tiesą sakant, tai pirmas kartas, kai kalbėdama apie paminklą vartoju žodį „įgyvinimas“, nes šis paminklas ar ryšys, kurį norėčiau su juo užmegzti, kitoks. Visuose ankstesniuose kūriniuose, kurie apibūdinami kaip „skulptūriniai priedai“ ar intervencijos į viešus paminklus, egzistuoja tam tikra kritiška pozicija dėl paminklo veikimo srities. Žinoma, vieni iš šių paminklų buvo problemiškesni už kitus, kai kurių jų paskirtys akivaizdesnės, kitų dviprasmiškesnės, bet apskritai į visus paminklus žvelgiau gana kritiškai. Neatsižvelgiant į jų skirtumus ir įtampą tarp dydžio ir „medžiagų“ (žmonių kūnai / žmogiškas mastelis ir akmuo ar bronza / milžiniškas, monumentalus), kuriuos man įdomu nustatyti, visi kiti paminklai, su kuriais dirbau, turėjo kitą paskirtį: arba nekritiškai šlovinti konkrečius asmenis ar politines sistemas, pavyzdžiui, monarchijas ar imperinę valdžią, arba problemiškai bei supaprastintai pateikti istoriją. „Skulptūrinis priedas“ yra skulptūrinis gestas, kurio tikslas paminklo prasmėje, reikšmėje ir svarboje sukelti „diversiją“, kažką pakeisti pridedant.

Aš esu sukūrusi kūrinių, kuriuose nėra nuorodų į jau esamus paminklus, bet jie patys tampa nemonumentaliais paminklais. Jiems nereikia užpildyti pjedestalo ar kažką ant jo aukštai užkelti. Jie bando atlikti paminklo sąvokos pasisavinimą (kaip „Paminklas darbui“ (angl. Monument to Work), kuris yra performatyvus paminklas, sukurtas iš judesio, žmonių kūnų ir tiesioginio buvimo, arba „Pasvirusi arka“ (angl. Tilted Arc) – viešos Richardo Serros skulptūros transformacija į čia ir dabar esančią arką, atsiveriančią ir užsiveriančią, besiderančią dėl galimybės būti viešoje vietoje su praeiviais).

Žinoma, kalbant apie Kaune esantį paminklą nacizmo aukoms atminti, mano požiūris į jį stipriai skyrėsi nei į kitus paminklus. Aš nesiekiau išreikšti kritikos paminklo atžvilgiu, veikiau norėjau patvirtinti jo buvimo tikslą, be abejo, tuo pat metu pripažinti – vėl pasitelkus žmogaus mastelį ir kūną sąsajoje su paminklo masteliu ir betonu, – kad galbūt įmanomos kitos kolektyvinės atminties ir įamžinimo formos, kurios nebūtinai turi būti nepajudinamos. Tad noriu išreikšti palaikymą šiam paminklui, ir šį kartą žodis „įgyvinimas“ pasirodė tinkamesnis apibūdinti veiksmui, kuris vyks su juo ir aplink jį (kalbėdama apie kitus paminklus šios sąvokos nesu vartojusi). Pats žodis taip pat yra Andreaso Weberio knygos „Įgyvinimas: antropoceno poetikos link“ (angl. Enlivenment: Toward a Poetics for the Anthropocene) pavadinimo dalis. Knygoje teigiama, kad norėdami pakeisti mūsų politiką, ekonomiką ir mąstymą privalome pakeisti vyraujančias iš Apšvietos epochos paveldėtas nuostatas apie materijos prigimtį ir tikrovę. Tai žodis, kuris grąžina mus į tuos laikus, kai viskas buvo suprantama pagal tam tikrą „modernybę“, kurią turime permąstyti ir iš naujo įsivaizduoti. Būtų neblogai to laikytis atliekant skulptūrinį performatyvų kūrinį, kurį, tikiuosi, pavyks įgyvendinti bendradarbiaujant su Alfonso Ambraziūno betoniniu paminklu.

Skulptorius Alfonsas Vincentas Ambraziūnas Užupio bažnyčioje priskirtose dirbtuvėse prie Kauno IX-ojo forto

V.K.: Nuo pat pirmos akimirkos, kai tik sužinojau apie jūsų projektus, svajojau jus pakviesti į Baltijos šalis, kadangi mes turime ypač probleminį santykį su viešais paminklais, ir jūs, kaip žmogus, kilęs iš to paties (post)sovietinio bloko, puikiai suprastumėte anksčiau minėtas problemas. Tačiau visai netrukus paaiškėjo – ypač su „Juodaodžių gyvybės svarbios“ (angl. Black Lives Matter, BLM) ir kitais judėjimais, kad vadinamasis Vakarų pasaulis taip pat turi tų pačių problemų ir nežino, kaip elgtis su kai kuriais prieštaringai vertinamais istoriniais paminklais, kurie yra susiję su nacionalizmu, kolonializmu, rasizmu ir apskritai traumuojančia istorija. Kadangi kuriate projektus tarptautiniu mastu, gal galėtumėte pakomentuoti, ar toks skirstymas šiame kontekste vis dar pagrįstas? Ar mums reikia iš naujo peržiūrėti pasaulio istoriją ir vėlgi atitinkamai permąstyti tai, kaip statome, patiriame ir „įgyviname“ paminklus?

A.P.: Sakyčiau, kad toks skirstymas vis dar galimas, bet ne dėl supaprastintų priežasčių, kuriomis daugelis žmonių norėjo tikėti ar įtikinti kitus. Viskas yra kur kas sudėtingiau ir painiau, deja, nemanau, kad dabar turime laiko nagrinėti šią temą. Švelniai tariant, sovietinio bloko ir kitų su juo susijusių erdvių istorijoje taip pat yra daug progresyvumo ir siekių (kurie reiškėsi labai gražiomis ir tvirtomis monumentaliomis formomis), juos sunaikino ir iš istorijos ištrynė vadinamoji pažangi ar pergalinga kapitalistinė vaizduotė. Pastaroji, rodos, tik dabar demaskuojama kaip išnaudojanti, žudikiška, rasistinė ir kai kuriuose Vakarų kontekstuose kelianti traumą po traumos, nors, žinoma, tai nėra naujiena daugelyje kitų vietų ir masei žmonių.

Jei atvirai, nuo šiol tikiuosi, kad ateityje mums nereikės tiesiog „įgyvinti“ paminklų ar kurti jiems priedų, kad ir kokie jie būtų įdomūs ir rūpestingai atlikti. Manau, kad tiesiog turime permąstyti, kaip suvokiame kolektyvinę atmintį ir paminklus žmogaus gyvenimo kontekste. Nematau prasmės ir toliau ant pjedestalo statyti tvirtų, nepajudinamų objektų, nepaisant jų turinio politikos. Mane domina dinamikos ir medžiagų politika bei ekonomika, kurią įgalina paminklai. Norint iš tikrųjų pakeisti menininkų ir politikų požiūrį į monumentalumą, reikėtų kuo mažiau paviršutiniškų ir daugiau gilesnių pastangų. Neužtenka pakeisti turinį, bet drauge išlaikyti tą pačią formą, mastelį ar dinamiką. Ir dabar jaučiu, kad mąstymas apie atmintį, paminklus ir istoriją drauge su gyvu buvimu ir žmonėmis įneša įdomesnių ir tikrų politinių pokyčių į patį atminties, istorijos ir kitokios ekonominės sistemos kūrimo procesą.

V.K.: Vienas iš man asmeniškai įdomiausių A. Ambraziūno paminklo bruožų yra jo gebėjimas transcenduoti tam tikrą solidarumą. Tikrai masyvūs, 32 metrus siekiantys, dekonstruoti betono milžinai vis dar sugeba sujungti tai, kas žmogiška (veidus, figūras, konstrukciją ir kt.), ir tai, kas yra už žmogiškumo ribų (žiaurumus, į kuriuos nurodo, dydį, medžiagas ir kt.). Be to, jūsų „įgyvinimo“ pasiūlyme yra dviprasmybė tarp žmogiško ir nežmogiško, tyrinėjamas skulptūrinio objekto ir subjekto santykis. Klausimas skamba paradoksaliai, tačiau šis paradoksas labai įdomus: kaip (jeigu) įmanoma transcenduoti tai, kas žmogiška, pasitelkiant žmonių kūnus? Galbūt tai nėra tikroji užduotis. Galbūt užduotis yra transcenduoti solidarumą tarp to, kas gali būti laikoma žmogiška, ir to, kas laikoma nežmogiška?

A.P.: Aš nesu tikra, kad žodis „transcendencija“ čia tinkamas, jis man labiau primena Johnnyʼio Deppo filmą, kur pagrindinis veikėjas yra „įkeliamas“ į kompiuterį (nors iš tikrųjų „Transcendencija“ veikiausiai yra vienas pirmųjų didelių ir brangiai atsiėjusių kultūros industrijų produktų, propaguojančių šią gana supaprastintą transhumanistinę idėją apie sąmonės perkėlimą į USB atmintinę). Nemanau, kad mums reikia peržengti žmogiškumą. Transcendencijos terminas taip pat yra labiau suprantamas kaip dualistinis, jis vis tik kreipia į skirtį tarp „pranašesnės“, „dvasinės“ ir menkesnės, materialiosios tvarkos, taip pat tarp proto ir kūno, tarp senesnio idealizmo ir materializmo. Mano manymu, visų paveldėtų prielaidų apie tikrovės ir pasaulio prigimtį turėtume atsisakyti. Manau, žodis „įgyvinimas“ nurodo į neišvengiamą žmogaus ryšį su pasaulio ir materijos gyvumu, todėl žmogiškumo siejimas su tuo, kas nežmogiška, neturėtų būti suprantamas kaip žmogaus apleidimas (manau, kad posthumanizmas dažnai neteisingai suprantamas būtent tokiu būdu, ir galbūt tai nėra geriausias žodis išreikšti viso to, ką jis reprezentuoja, sudėtingumui). Žmogus taip pat yra tęstinis projektas, jis nėra apibrėžtas objektas ar subjektas, todėl negalima nustoti jo kvestionuoti, taip pat nereikėtų ir transcenduoti – priešingai, jis reikalauja gana pagrįsto permąstymo atsižvelgiant į visa kita, nes mes visada esame esminis komponentas viso to, ką gaminame ar esame pagaminę, palietę, kame ir iš ko gyvenę, įkvėpę, išplėtoję erdvėje ir laike, sukonstravę kaip abstrakciją ar „mentalinį modelį“, suprojektavę ar automatizavę. Mes jau esame ir visada būsime įsipainioję į viską, galime tik rinktis nepripažinti, nesuprasti ar neatsekti tų ryšių. Taigi mūsų jau yra daugybė, net fiziniuose mūsų kūnuose. Su nežmogumi galime sugyventi tik plėsdami žmogiškąjį jautrumą ir (nuovokų) protą, nes taip pat esame neišvengiamai įkūnyti kaip tokie, ir mūsų pratęsimus visada lemsime mes patys. Todėl iš tikrųjų nematau čia paradokso… Bet galbūt jūs būtent tai ir turėjote omenyje?

Kauno IX forto muziejaus teritorijoje statomas memorialinio komplekso-monumento nacizmo aukoms atminti

V.K.: Galbūt (šypsosi). Pabandysiu savo klausimą suformuluoti kitaip. Kai sakau „transcenduoti“, turiu omenyje paprastą, ne metafizinę šio žodžio reikšmę – „ribų peržengimą“. Šokyje ar performanse mane žavi tai, kaip profesionaliai treniruoti ar paruošti kūnai geba išreikšti tai, ko nesugeba netreniruoti kūnai; kaip jie tampa komunikacijos priemone kažkam kitam. Taigi kalbėdamas apie paminklą, manau, kad galiu pamatyti, kaip žmogaus kūnai, jų atvaizdavimai transcenduoja save tapdami dekonstruotais betono milžinais, tuo pat metu įkūnydami solidarumą tarp to, ką reiškia būti žmogumi (paminklas buvo pastatytas 1984 m., spėju, kad tuomet nežmogiškumas šioje šalyje egzistavo kaip moralinė kategorija nacizmui apibrėžti) ir nežmogumi (betonas, medinių lentų atspaudai, kurie buvo naudojami skulptūrai formuoti, samanos ir kt.). Tačiau ši solidarumo sąvoka vis dar yra labai žmogiška, todėl man minėta žmogiškumo ir nežmogiškumo perskyra vis dar egzistuoja ir būtent iš čia kyla minėtasis paradoksas: kai kurie dalykai vienu metu ir yra, ir nėra tokie, kokie atrodo. O galbūt tai tik kalbos problema, kurią dabar taip pat vartoja ir formuoja ne žmonės, o dirbtinis intelektas. Anglų nėra mano gimtoji kalba, todėl mane dažnai taiso dirbtinio intelekto redaktoriai.

Kalbant apie tai, jaučiu, kad dabar turiu galimybę paklausti jūsų kai ko, ko visada norėjau, ir tai susiję su kalba. 2017 m. parodoje „Skulptur Projekte Münster“ pristatėte savo kūrinį „Nutekančios teritorijos“ (angl. Leaking Territories). Vienoje jo dalyje performanso dalyviai elgiasi kaip žmogiškoji paieškos sistema ir atsako į lankytojų suformuluotus atsitiktinius klausimus. Norėčiau jūsų paklausti, kaip tai padarėte, bet galbūt verčiau paklausiu, ar tai, visų pirma, buvo apie žinojimą, kaip sukurti kalbos šokį, kaip suformuluoti sakinį, kuris atrodytų kaip atsakymas, ar…?

A.P.: Atlikėjai turi daug laisvės „Nutekančių teritorijų“ žmogiškosios „Google“ paieškos sistemos dalyje, todėl jie improvizuoja su tam tikromis taisyklėmis, užuot vadovavęsi tikslia choreografija, nors choreografinė kalba tikrai yra svarbi kūrinio dalis. Tačiau toje kūrinio dalyje, nors mes ir turime konkrečius „paieškos rezultatų“ formulavimo būdus, o, be to, egzistuoja instrukcijos bei gairės, aiškinančios, kaip mąstyti apie atsakymus, įskaitant tai, kaip profiliuoti auditoriją ir pasiūlyti pritaikytą informaciją arba kaip pateikti asmeninius atsiminimus atsižvelgiant į paieškas, jų indėlis yra labai svarbus.

V.K.: Grįžkime prie to, ką jūs kalbėjote apie gyvo buvimo svarbą, kad tai gali atverti dar daugiau politinių sluoksnių. Kitas mano klausimas yra apie gyvo buvimo svarbą, galbūt net apie buvimą drauge šiuolaikinio meno projektuose. Kaip manote, kokios yra šio konkretaus poreikio priežastys mūsų radikaliai pažengusių technologijų ir pasaulinių neramumų laikais?

A.P.: Jei kalbėsime apie gyvą buvimą vaizduojamuosiuose menuose, antrasis performanso posūkis, kaip, jei neklystu, įvardijo Claire Bishop, jau seniai juose egzistavo. Nemanau, kad taip yra būtent dėl to, jog žmonės džiaugiasi matydami vieni kitus apskritai, bet galbūt tai taip pat suteikia parodai ar jos erdvei (kur įprastai nesitikėtum rasti tokios terpės) naujų formų, dinamikos ir laikiškumo. Susidomėjimas gyvu buvimu turi ir daugiau priežasčių. Kai kurios geresnės, kitos blogesnės, ir nors aš sutinku, kad išgyvename didžiulio ir klastingo susvetimėjimo laiką (nors net susvetimėjimas yra daug sudėtingesnis žodis…), nemanau, kad gyvas buvimas turėtų būti švenčiamas bet kokiame kontekste. Vien todėl, kad jis gali kažką duoti ar įgalinti, nereiškia, kad būtinai tai ir sukuria; nevisuomet yra naudojamas pažangiems tikslams. Todėl visada svarbu, kaip, kodėl, kokiomis sąlygomis ir kokiais tikslais. Ir apskritai manau, kad gyvo buvimo poreikis gali būti labiau susijęs ne tiek su pačiu gyvu buvimu, kiek su susitikimų kokybe ir erdvėmis, prie kurių turime prieigą, ir kurios yra sukurtos mums. Gyvas buvimas menuose gali būti labiau susijęs su poetine susitikimo erdve, buvimu su savimi ir kitais, ko nerasime niekur kitur.

Taip pat, manau, labai svarbu pabrėžti, kad atlikimo terpė ir gyvas buvimas gali kalbėti apie kažką kitą, o ne vien apie save ir apie buvimo gyvam ypatybę. Tiek daug skirtingų kūrinių daro skirtingus dalykus ir kartais jaučiu, kad vis dar sunku pasakyti kažką apie konkrečius kūrinius, išskyrus tai, kad jie yra „gyvi“. Galų gale visa tai yra vaizduotės ir politikos, kad ir kokia ji būtų matoma ar nematoma, reikalas, taip pat terpės puoselėjimas, kad tai nebūtų priimama (vis dar) kaip naujovė. Manau, kad tik tada galėsime daugiau dėmesio skirti kiekvieno kūrinio ypatumams ir daugeliui kitokių dalykų, kuriuos daro skirtingi „gyvo buvimo“ kūriniai.

Alexandra Pirici yra šokio ir choreografijos srities menininkė, nesilaikanti konkrečios disciplinos ir dirbanti skirtingose terpėse. Jos kūriniai 2017 m. buvo eksponuojami kas dešimtmetį rengiamoje meno parodoje „Skulptur Projekte Münster“, 55-osios Venecijos bienalės Rumunijos paviljone, galerijoje „Tate Modern“ Londone, „New Museum“ Niujorke, meno mugėje „Art Basel“, 9-ojoje Berlyno bienalėje, „Manifesta 10“, Žoržo Pompidu centre (Centre Georges Pompidou) Paryžiuje, Liudviko muziejus (Museum Ludwig) Kelne, Van Abės muziejuje (Van Abbemuseum) Eindhovene, Rusų muziejuje Sankt Peterburge, Berlyno meno savaitėje (Neuer Berliner Kunstverein), HAU teatre Berlyne, Varšuvos modernaus meno muziejuje, Čikagos architektūros bienalėje ir kt.

Alexandra Pirici savo darbus pristato muziejų, teatrų ir viešosiose erdvėse. Ji atlieka ilgalaikių akcijų, performatyvių paminklų ir aplinkų choreografiją, kurioje laisvai sujungiamas šokis, skulptūra, sakytinio žodžio menas ir muzika. Jos kūriniai nagrinėja monumentalumo, tam tikrų vietų ar institucijų istorijas bei tokiu būdu žaismingai perkuria egzistuojančias hierarchijas. Jie taip pat reflektuoja istoriją ir gestų funkciją mene bei populiariojoje kultūroje arba klausimus apie kūną, jo buvimą, trūkumą ar atvaizdą bei fiksavimo politiką. Jos performatyvūs veiksmai, gyvos akcijos, dažnai tampa privačių ir viešų kolekcijų dalimis.

Valentinas Klimašauskas yra kuratorius ir rašytojas. Drauge su Joao Laia jis kuruoja 14-ąją Baltijos trienalę ŠMC Vilniuje (2021 m.). 2019-ųjų metų Venecijos bienalėje, Latvijos paviljone, drauge su Inga Lāce kuravo „Saules Suns“ – personalinę Daigos Grantinos parodą. 2017–2018 m. dirbo programų direktoriumi Kim? Šiuolaikinio meno centre Rygoje, 2003–2013 m. buvo Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratoriumi. Naujausi kuruoti projektai: „Ola ir sodas“ (angl. The Cave & the Garden) šiuolaikinio meno centre „Futura“ Prahoje, „Feljetonistai“ projektų erdvėje „Editorial“ Vilniuje (2019 m.), „Kažkur per vidurį: šiuolaikinio meno scenos Europoje“ (angl. Somewhere in Between. Contemporary Art Scenes in Europe) meno centre BOZAR Briuselyje (2018 m.), „Portalai arba vietos žvalgyba Kaune“ (angl. Portals or Location Scouting in Kaunas) pristatyta „Spike Art Quarterly“ (2017 m.). Jis yra knygų „Oh, my darling & other rants“ (The Baltic Notebooks of Anthony Blunt, 2018), „Polygon“ (Six Chairs Books, 2018) ir „B“ (Torpedo Press, 2014) autorius.

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Kauno devinto forto paminklas, Luko Mykolaičio nuotrauka

Menininkė Alexandra Pirici

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *