Pokalbis apie laiko kapsules. Akram Zaatari paroda „Kompozicija dviem erdvėms“ ŠMC

2012 m. balandžio 10 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Valentinas Klimašauskas

Kaip apibūdintumėte sąvoką „koncepcija“ ar „idėja“ savo kūrybos kontekste? Ar šios sąvokos („koncepcija“ ir „idėja“) skiriasi, ir, jei skiriasi, kuri iš jų yra jums svarbesnė? Iš kur semiatės idėjų/koncepcijų naujiems kūriniams ir parodoms?

Idėjos suformuojamos žymiai anksčiau, nei išvystoma koncepcija. Tačiau tai pernelyg abstraktu. Idėja – tai kažkas panašaus į paprasčiausią mintį, kuri nebūtinai turi įtakos tolesniam darbo procesui. Idėja gali atsirasti ir vėliau būti atmesta, o koncepcija yra tai, ką išrandi remdamasis savo stebėjimais ir savo įdėtu darbu, kuo patiki ir ką stengiesi vystyti toliau. Be to, ji padeda sprendžiant, kokia tavo kūryba turėtų būti ateityje, nes tau pačiam ji suteikia galimybę suprasti savo kūrybos esmę. Idėjos laikas trumpesnis nei koncepcijos, idėjos gali atsirasti ir būti atmestos dar iki susiformuojant koncepcijai.

Savo kūriniais tikrai nesiekiu iliustruoti koncepcijų. Tikiu, kad dirbdamas kuriu visatą, kurioje gali egzistuoti idėjos ir koncepcijos. Koncepcija čia yra tai, kas susieja sporadiškas idėjas ir modelius, kurie vis atsikartoja kūrybos procese, ir suteikia jiems prasmę. Norėčiau tikėti spontaniškumu ir intuityviai gimstančiomis idėjomis. Koncepcijos gimsta tam, kad atsirastų prasmė.

Vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad „idėja“ ar „koncepcija“ yra tai, iš ko kyla kūrinys. Mano nuomone, tai labai pedagogiškas požiūris. Kūrinys gimsta iš daugybes parametrų, tarp kurių gali būti ir koncepcijų, bet nebūtinai.

Ar matėte 2010 m. vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo 3D dokumentinį filmą „Pamirštų sapnų urvas“ apie Šove grotus, kuriuos Herzogas pavadino laiko kapsule?

Jei Šove grotuose rasta labiausiai laike nuo mūsų nutolusi mums žinoma urvinė tapyba, tai kosminių tyrimų zondas „Voyager 1“ yra labiausiai nuo Žemės erdvėje nutolęs žmogaus pagamintas objektas. Zondas gabena auksinę plokštelę su audiovizualiniais įrašais, skirtais galimai erdvėlaivį aptiksiančioms protingoms būtybėms iš kitų planetų sistemų. Dabar, 2012-ais, ši kosminė stotis artėja prie heliosferos pakraščio ir, pasak NASA, tikriausiai taps pirmuoju kosminių tyrimų zondu, palikusiu Saulės sistemą. Auksuota plokštelė vadinama „Auksiniu Voyager įrašu“ („Voyager Golden Record“), joje įrašyta 116 vaizdų ir gamtos garsų rinkinys – bangomūšos, vėjo, griaustinio garsai ir gyvūnų balsai, tame tarpe ir paukščių, banginių, ir t.t. Kadangi šio zondo susitikimas su svetima civilizacija yra nelabai tikėtinas, šiuos įrašus reikėtų laikyti laiko kapsule ar simboliniu gestu, o ne rimtu bandymu užmegzti kontaktą su nežemiškos kilmės civilizacijomis.

Ar sutiktumėte, kad šios dvi laiko kapsulės, nors labai tolimos ne tik laiko ir erdvės prasme, bet ir konceptualiai, išreiškia fundamentalų žmogaus poreikį kurti veidrodinius savo atspindžius laike?

Būti pirmuoju, kuris įžengia į seniai niekieno nelankytą vietą ar pirmuoju, kurį pasiekia iš tolimos praeities siunčiama informacija, yra privilegija. Tikriausiai taip jaučiasi archeologai, kai kasinėdami aptinka ir pirmąkart liečia kitų erų artefaktus. Tai situacijos, kupinos magijos. Tikriausiai taip jautėsi ir Šove grotų tyrinėtojai. Netvirtinčiau, kad grotai buvo skirti tapti laiko kapsule, bet situacija susiklostė taip, kad jie tokia kapsule tapo. Kita vertus, „Voyager 1“ gabena laiko kapsulę, skirtą komunikacijai su visata. Tad šiame geste tikrai būta išsaugojimo idėjos. Nebūtume taip smarkiai rūpinęsi kurti savo atspindžius, jei galėtume save ir tuos, kuriuos mylime, ir visas vietas ir dalykus, kuriuos mylime, įamžinti kitaip. Nojaus arka tam tikra prasme taip pat buvo laiko kapsulė, turėjusi išsaugoti žmoniją gresiant tvanui. Todėl ji tapo laivu. Tad iš tiesų kalbame apie savęs ir savo idėjų reprezentaciją laiko tėkmėje.

Amerikiečių menininkas Josephas Grigely, kuris prarado klausą būdamas dešimties, kalbėdamasis su Hansu Ulrichu Obristu paminėjo aklą britų rašytoją vardu Johnas M. Hullas. Hullas, kuris apako įžengęs į ketvirtą dešimtį, yra rašęs, kad jo didžiausia baimė – pamiršti, kaip jis atrodo. Kadangi tiek atmintis, ties tapatumas labai nestabilūs, norėčiau paklausti jūsų, kas jums, kaip kolekcininkui ir kaip menininkui, yra svarbiau – jau egzistuojanti atmintis (arba artefaktas) ar atmintis, kuri dar tik bus sukurta ir dar tik atras vietą istorijoje?

Galbūt jau esu jums minėjęs, kad prisibijau žodžio „atmintis“. Visų pirma todėl, kad visame pasaulyje ją aproprijavo valdančioji klasė/galia. Atmintis yra konstrukcija, ir ji išties nėra stabili, ir aš mieliau tapatinuosi su ja kaip su procesu. Todėl objektų ieškojimas – taip pat ir kalbant iš žiūrovo perspektyvos – yra akstinas tokio proceso pradžiai.

Daiktų ieškojimas man, kaip menininkui, yra labai turiningas procesas, panašus į prisiminimą. Baimė prarasti atmintį (kaip, pavyzdžiui, aklojo baimė pamiršti savo atvaizdą) yra visiškai pateisinama baimė, skatinanti atminties procesą ar „atminties“ išsaugojimą.

Nei pats prisiminimas, nei artefaktas nėra svarbūs. Žymiai svarbiau tai, koks jūsų santykis su šiais dalykais – gal jie grąžina seniai išblėsusį prisiminimą, o gal banalus objektas, su kuriuo visi lengvai tapatinasi, rodomas visiškai kitame kontekste tampa akstinu naujam procesui, visiškai kitokiam pasakojimui.

Pastaruoju metu man įdomu „apversti“ kai kurios dalykus, kuriuos ne kartą kartojau ankstesnėje savo kūryboje. Tarkime, man visuomet buvo įdomu kažką atverti, o jei norėčiau kažką slėpti? Lyg paslaptį, kurią reikėtų palaidoti. Su Nabihu Awada sukūriau laišką, adresuotą buvusiam Izraelio kaliniui, ir nusprendžiau, kad jis niekuomet nebus atplėštas.

Be to, Arabų vaizdų fondui pasiūliau pabandyti grąžinti prieš trylika metų surinktos savo kolekcijos nuotraukas tikriesiems jų savininkams. Esu tikras, kad jas grąžindami daug sužinosime: aš kaip menininkas, o fondas – kaip institucija. Svarsčiau galimybę įsteigti judėjimą už kolekcijų grąžinimą.

Pristatant jūsų kūrybą dažnai rašoma, kad, kaip vienas iš „Beiruto Arabų vaizdo fondo (AVF)“ įkūrėjų, jūs „renkate, archyvuojate ir analizuojate netolygios Vidurio Rytų modernybės vizualinę istoriją“. Turint omenyje bendrą mikronaratyvų asinchroniją („ateitis jau čia, tik ji nėra tolygiai paskirstyta“, 1993 m. rašė Williamas Gibsonas), ar mąstote apie skirtingus laikus, susitinkančius jūsų kūriniuose? Ar esate sąmoningai kūręs ką nors kaip „laišką butelyje“, kas taip pat yra laiko kapsulė, ateities auditorijai?

Prieš dešimtį metų būčiau atsakęs, kad kuriu Laikui, kitaip tariant, nekuriu konkrečiai auditorijai, ir nekuriu dabarčiai. Tačiau kartą kažkas man pasakė: „O iš kur žinai, kad tavo kūriniai egzistuos pakankamai ilgai, kad pasiektų ateitį? “. Tad dabar taip nebesakau. Realybės atspindėjimas – įdomus būdas tai įvardinti.

Na, o nepaisant to, 2008 m. sukūriau darbą, panašų į laiko kapsulę. Laiškas Samirui – tai Nabiho Awada’os laiškas Izraeilyje kalėjusiam libaniečiui. Laiškas adresuotas Samirui al-Quintarui, kuris taip pat kalėjo Izraelyje, jo išėjimo į laisvę po 30-ies kalėjimo metų proga. Numanoma, kad šiame laiške Awada išdėsto al-Qintarui viską, ko šiuo metu negali jam papasakoti. Tad kūrinys yra laiškas, kurio turinio mes nežinome. Jis adresuotas dabarčiai, tačiau jo skaitymas atidėtas iki kito laiko ateityje.

Tikiu, kad dirbant konfliktų paženklintame geopolitiniame kontekste daugybė temų gali būti pernelyg provokuojančios, net destruktyvios. Dirbti su jomis, bet atidėti jų iškėlimą ateičiai, kai apie jas jau bus įmanoma kalbėti, yra būdas liudyti konfliktų padarinius.

Kita vertus, darant laiko kapsulę svarbiau ne tai, kas joje, o kokias žinias panaudoji ją gamindamas. Tad liudijimas turi du lygmenis; pirmasis – tai laiškas (pranešimas?), „ką sakome“, antrasis – tai kodas, kalba, technologija, „ką mes žinome“. Laiškas Samirui sukurtas taip, kad atrodytų lyg kapsulė, kurią perduodami kaliniai turi ją nuryti. Ji tvirtai susukta į ploną plastiką, dailiai sudaigstyta. Šis kūrinys iš dalies yra apie kapsulės gamybos metodo panaudojamą kitame kontekste (paprastai jos daromos tam, kad jų neužfiksuotų kalėjime naudojami sensoriai), o tai atskleidžia konteinerio, keliaujančio per kalinių kūnus, poetiką.

Galbūt ir veidrodis galėtų būti laikomas savotiška laiko kapsule?

Ne. Nepamirškime, kad veidrodis iš principo jau yra artefaktas, tačiau veidrodinis atspindys yra koncepcija. Norėčiau, kad kada nors būtų atrastas šį pasaulį atspindintis veidrodis. Teoriškai mūsų veidrodis yra mūsų kultūros produkcija, tiek žemos, tiek aukštos jos formos, jos literatūrinės, mokslinės ir politinės manifestacijos.

Pagal optinį principą, artefaktas atspindi viską, kas atsiranda prieš jį. Kokio nors reiškinio laikymas laiko kapsule, mano nuomone, turi atsitraukimo, pašalinimo elementą. Toks reiškinys turėtų būti perkeltas kitur, padarytas neprieinamu, saugomas ateičiai ar tuo, kas galėtų išreikšti nepasiekiama su tikslu būti išsiųstam į ateitį.

Neseniai pokalbyje su Alessandro Rabottini (Mousse Nr. 31, 2011 m.) aiškindamas Arabų vaizdo fondo misiją aptarėte skirtumą tarp archyvo ir kolekcijos. Sakėte, kad „sąvoka „archyvas“ turi daug konotacijų, ji išreiškia totalinę neveiklią visumą, o tuo tarpu kolekcija žymi ir lėtą atrankos, rinkimo procesą, kuris geriau apibūdina tai, kas yra AFV“. Turint omenyje anksčiau mano užduotus klausimus, kaip jūs renkatės artefaktus, kurių rinkinys padėtų „modernybei tapti tolydžia Vidurio Rytuose“? Jūsų atrankoje yra tam tikrų panašumų ir atsikartojančios logikos, nors artefaktai varijuoja nuo politinių iki tokių, kuriuose dokumentuojamas kasdieninio gyvenimo jouissance. Kitaip tariant, kaip jie padeda „modernybei tapti tolydžia Vidurio Rytuose“?

Šį klausimą galima kelti kiekvienam menininkui, besidominčiam gyvenimu. Kodėl įdomiau filmuoti vieną, o ne kitą personažą? Kodėl renkiesi filmuoti naktį, o ne ankstyvą rytą? Turiu omenyje, vaizdų rinkimas kolekcijai yra susijęs su rašymu, naratyvų kūrimu. Jei nusprendi, kad taip turėtų būti. Mano kūryboje vaizdų rinkimas ir siejimas yra susiję su per juos perteikiamais naratyvais. Vaizdai čia nėra paskiri dokumentai, liudijantys galimą modernybę; jie yra medžiaga, audinys, siejantis vienus dokumentus ir istorijas su kitais, kurie visi drauge liudija dabartį ir, kartais, mūsų troškimą pamatyti, sukurti ar perrašyti netolimą praeitį, modernius laikus arba tuos laikus, kuomet fotografija jau buvo gana išplitusi.

Neseniai atsitiko toks juokingas dalykas. Dalyvavau kūrybinėse dirbtuvėse drauge su daugybe archyvarų, atstovaujančių tiek privačioms, tiek viešoms kolekcijoms, ir vieno laikraščio archyvarė prie manęs priėjusi pasakė: „Man buvo labai įdomu išgirsti jūsų pasakojimą apie Archyvą. Aš dirbu žiniasklaidoje, kur „archyvu“ vadinama tai, kas nebėra tinkama naudojimui. Kitaip tariant“, ji paaiškino, „archyvine medžiaga vadiname tas nuotraukas, kurios nebėra naudingos laikraščiui, nebėra aktualios“. Man šis jos pastebėjimas atskleidė svarbius niuansus, nes menininkas nenaudoja to, kas jam yra neįdomu, o tai kinta, yra asmeniška ir subjektyvu.

Nekuriu tam, kad tolygiau pasiskirstytų modernybė. Tai tikriausiai nesusipratimas. Netolygiai pasiskirsčiusios modernybės samprata tikriausiai skirta kalbėjimui apie tokią modernybę, kuri pamažu skverbiasi į visuomenę ir dalijasi erdve su iki-moderniomis vertybėmis ir nuostatomis, o tai, mano supratimu, yra labai vertingas sambūvis, jei tik jis sąmoningai apmąstomas. Vienas iš mano kūrybos aspektų iš tiesų yra jouissance, kaip jūs tai pavadinote, dokumentavimas ar net iškėlimas. Tačiau šis aspektas nėra pagrindinis, nes aš esu įsitikinęs, kad mano darbas su nuotraukomis yra fotografijos kaip įrankio, padedančio žmonėms vienaip ar kitaip save įsivaizduoti, studija. Darau tai atskleisdamas kodus, nuostatas, estetiką ir situacijas, kurios mane palietė ir pažymėjo modernybės vaizduote. Galbūt norėtumėte įterpti, kad aš tą vaizduotę pats ir išradinėju, tačiau tai jau kita istorija.

 

Akram Zaatari paroda „Kompozicija dviem erdvėm“  Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje, atveriama balandžio 20 d.

Iliustracija: Akram Zaatari, Laiškas Samirui, 2008, spalvota fotografija, 156 x 126 cm

 

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *