Miesto vartų spalva
Pradžios dinamika – kas jai turi įtakos? – vėliau transformuojasi į kažką kitą, nebūtinai pavykusio, svarbaus ar aiškiai suvokiamo. Pavyzdžiui, mažo šaltinio virsmas Nemunu arba plastikiniu gazuoto mineralinio buteliu parduotuvės lentynoje – negi toks ir buvo pradinis šaltinio sumanymas?
Atsiskleidimas, būtinybė, impulsas, geismai, kelionė, ketinimai, kirtis, kritika, nuotykio paieškos, pasirodymas, poreikiai, prisiminimas, produkcija, reakcija, tripas, vaisiai – įėjimai turi tūkstančius vardų.
Persidengiančių laikmečių spalva
Ta, kuri lieka nukėlus paminklą. Nulupus memorialinę lentą. Uždažius graffiti. Ypač tada, kai spalva šviežia, dar neįsirėžusi į atmintį, netapusi prisiminimų spalva ar kasdienybės dalimi, kuri tekėtų skystuose ekranuose, kišenėje ar ant rankos, sunktųsi take away maisto padažuose, švytėtų neonais, atsispindėtų languose, būtų nešiojama ant moksleivių kuprinių, bėgikų fluorescencinės aprangos reflektoriuose. Jau matosi?
Kai William Gibson[1] sako, kad ateitis jau yra atėjusi, tik netolygiai paskirstyta, jis kalba ir apie Vilnių, kuriame, kaip ir daugelyje provincijos miestų, persisluoksniuodami konkuruoja daug laikmečių. Su sąlyga, kad prisiminsime, jog ateitis nėra tokia, kokia buvo anksčiau[2]. Ta proga prisiminkime ir rusišką patarlę – ateitis yra aiški, praeitis yra tai, kas yra nenuspėjama.
Viršuje skraidžiojančio drono keliamo zyzimo galvoje spalva
Ar žinote, kas yra „braižo ataka“ (angl. signature strike)?
Pradžioje išsiaiškinkime kontekstą.
Gregoire Chamayou knygoje „Drone theory“ (2015) cituoja The New York Times ir teigia, kad kartą per savaitę susirenka daugiau nei 100 JAV nacionalinio saugumo aparato darbuotojų, kurie video telekonferencijos ryšiu aptaria įtariamų teroristų biografijas ir rekomenduoja JAV prezidentui, kuris teroristas mirs sekantis.
„Kai sudaromas nominacijų sąrašas, jis yra siunčiamas į Baltuosius rūmus, kuriuose prezidentas balsu patvirtina kiekvieną vardą. Kai šis mirtininkų sąrašas yra patvirtinamas, dronai užbaigia tai, kas liko.“
Chamayou tęsia:
„Be šių „asmeninių atakų“ (angl. personal strike) egzistuoja ir „braižo atakos“, kurios reiškia, kad atakas autorizuoja žymės, indikacijos ar tam tikros charakteristikos. Tokios atakos nukreiptos į asmenis, kurių tapatybė lieka nežinoma, tačiau jų vaidmuo sugestijuoja, signalizuoja ar nurodo narystę „teroristinėje organizacijoje“.
Tokiais atvejais ataka yra atliekama be tikslaus asmens, į kurį taikomasi, tapatybės nustatymo. Atranka priklauso nuo elgesio, kuris, stebint iš dangaus, atrodo „atitinkąs tam tikrą veiksmų, JAV priskiriamų karinės veiklos apibrėžimui, braižą“. Šiandien tokios atakos prieš nežinomus asmenis sudaro didžiąją atvejų dalį.“[3]
Vėliau Chamayou aiškina, kad „asmens gyvenimo raštų analizė gali būti tiksliau apibrėžiama kaip „geoerdvės ir sąsajų analizių susiliejimas.“ Kad būtų aiškiau, apie ką čia kalbama, įsivaizduokite, kad į vieną žemėlapį susilieja Facebook, Google Maps ir Outlook kalendorius. Gauname socialinių, erdvinių, laikinių duomenų susiliejimą; mišrią socius, locus ir tempus sferų kartografiją. Kitaip tariant, trijų dimensijų kombinaciją, kuri, ne vien savo reguliarumais, bet ir neatitikimais apibūdina žmogiškąjį gyvenimą.“ [4]
O dabar galime iškelti klausimą. Nors, žinoma, virš mūsų galvų neskraidžioja medžiojantys dronai, bent jau pačia griežčiausia šio sakinio prasme, kokių dimensijų, trajektorijų, gyvenimo reguliarumų ir neatitikimų kombinacijos, duomenų susiliejimai apibūdina mūsų lietuviškus gyvenimus, generuoja asmeninius braižus?
Pavyzdžiui, jei skaitote šį tekstą internete, tikriausiai kažką paspaudėte, o paspaudimų ekonomikoje tai jau yra informacija, kurianti jūsų braižą, autoportretą, kuriuo naudojasi paieškos sistemos, jus identifikuoja, suteikia spėjamą lytį, ir, greičiausiai, jūsų galimybės nebus tos pačios, jei priskirs moterišką lytį. [5]
Nutrupėjusios sienos po kitomis nutrupėjusiomis sienomis spalva
Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių tikriausiai atvykau šia gatve.
Tai viena tų skirtingų epochų vėjų gairomų gatvių, o gal būtų tiksliau – kryžkelių, kuriomis eidamas pastebi, kaip šia gatve praslinkusios ideologijos bando parduoti save kaip šiuolaikybę, su mutavusiomis antikinių ir kitokių mitų herojų galvomis. Dėvėtais drabužiais, šveplais akcentais.
Arba iš naujo. Tai viena tų gatvių, kuriose mutavę įvairių laikų ir ideologijų mitai tampa apčiuopiama gatvės audinio, ne to, iš kurio siuvami vėjo pamušalai, bet gyvo kūno audinio dalimi.
Skubėdamas šia gatve, nes kažkodėl ją norisi praeiti greičiau, gali pradėti klausti, pavyzdžiui, kokie santykiai tarp apgriuvusio Zavelio Germaizės kloizo[6] ir kylančių daugiaaukščių stiklainių kitame upės krante; kodėl viešuoju transportu naudojasi tik mažas pajamas turintis sluoksnis, o pilvoti taksistai, kaip vikšrai rikiuoja taksi į tingiai judančias mašinų voras. Žiūrėdamas į gatvių dangčius skirtingomis istorijos kalbomis ir į plyšius sienose, už kurių yra dar kitos sienos, o už jų – tikriausiai dar ir dar, gali pradėti klausinėti, kaip čia gaunasi, kad šioje jaunoje demokratijoje iki šiol nerimsta aistros ir vis dar vartomos bylos dėl Antrojo pasaulinio karo bei vėliau vykusių politinių bylų, trėmimų, genocido, okupacijos, KGB susidorojimų, TV bokšto ėmimo sausio 13-ąją, tačiau jau nepriklausomoje šalyje. Neseniai, prieš dešimt metų, visai šalia pro miesto vartus iš VNO oro uosto pareigūnų netikrinami ir žiniasklaidai snaudžiant į slaptas CŽV patalpas, kurias tam tikri vieši šaltiniai įvardijo kaip slaptus tardymo, to laikmečio sąlygomis greičiausiai reiškė ir kankinimo kalėjimus. Lietuviškasis Antaviliuose buvo vadinamas kodiniu pavadinimu Violetinis ir funkcionavo 2004–2005 metais. Čia važiuodavo CŽV visureigiai, greičiausiai nelegaliai gabenę įtariamuosius terorizmu iš oro uoste nusileidusių lėktuvų, kurių skrydžių išklotinės brėžė geometrines figūras tarp iki šiol karštų taškų Afganistane, Irake, Gvantanamo Bay ir kitur. [7]
Žmogaus teisių vėliavos spalvos
Kai istorikai A. Bumblauskas ir E. Gudavičius knygoje „Būtovės slėpiniai“ (2014) diskutuoja apie sėkmingiausiąjį Lietuvos istorijos periodą, jie pažymi, kad tokia, be abejonės, yra paskutinių kelių dešimtmečių Respublika. Nes pradėta laikytis žmogaus teisių, veikia demokratija, eilinis pilietis gali kreiptis į teismą. Jei ne į mūsų, tai į Europos žmogaus teisių. Mes tik kartą esame papuolę į pasaulines masinių informavimo priemonių kronikas – čia A. Bumblauskas sutaria su E. Gudavičiumi dėl sausio 13-osios svarbos.
O mums būtina pridėti ir vis dar tebesitęsiančią Violetinio CŽV kalėjimo dramą.[8] Nes kas visuomenei yra menas ir menininkas, o menininkui kūryba, jei visuomenė nesilaiko elementarių žmogaus teisių[9], kai ji, nors ir mažėjanti[10] bei itin skurdi, ignoruoja socialinį teisingumą, viešai deklaruoja homofobiją, motyvuodama, kad dar nėra pribrendusi permainoms; kankina savo piliečius įkalinimo įstaigose, laikydama juos sąlygų neatitinkančiose patalpose; yra atvira nacionalistė ir rasistė pabėgėlių klausimu[11], ignoruojanti tautines mažumas dėl jų pavardžių rašybos gimtąja kalba asmens dokumentuose, atimanti pilietybę iš kitur išvykusių bei naują pilietybę gavusių savo šalies piliečių ir t. t.?
Ar tokia visuomenė tikrai yra pribendusi menui, gali jį atpažinti, vertinti? Jei taip, tai kokį meną tada ji atpažįsta kaip meną?
Dangaus spalva arba kodėl Airijos pacifistai tapo lėktuvų stebėtojais
Lėktuvų stebėjimo (angl. plane-spotting) hobis nėra toks romantiškai eskapistinis užsiėmimas kaip jis gali pasirodyti skeptikams – lėktuvų stebėjimas buvo itin svarbus instrumentas išviešinant JAV CŽV vykdytos Ypatingųjų perdavimų[12] (angl. extraordinary rendition) programos skandalus. Stebėtojams būdinga savybė kruopščiai vesti žurnalus, kuriuose registruojami lėktuvų numeriai. Jų padarytos fotografijos buvo svarūs dokumentai, leidę žiniasklaidai ir žmogaus teisių gynimo tarnyboms reikalauti daugiau informacijos iš į skandalą įsivėlusių šalių vyriausybių ir prašyti įvairių šalių oro uostų pateikti skrydžių registrus.
Štai vienas tokių pavyzdžių: pamanęs, kad į Maljorkos oro uostą atvyko JAV milijonierius, ispanas lėktuvų stebėtojas Josep Manchado nufotografavo Boeing 737 su uodegos numeriu N313P, publikavo fotografiją airliners.net ir apie tai pamiršo.[13] Po kelių dienų Manchado pradėjo sulaukti laiškų iš aktyvistų ir žurnalistų, kurie domėjosi YP programa. Vienas vyras už nemažą sumą pasiūlė nupirkti visas turimas fotografijas, tačiau taip ir negavęs Manchado namų adreso, pradingo. Dar po kelių mėnesių jis sulaukė skambučio iš Vokietijos ZDF televizijos. Kaip išaiškėjo, Manchado nufotografavo lėktuvą, kuriuo tą dieną galimai buvo gabentas Makedonijoje pagrobtas Vokietijos pilietis Khaled El-Masri.
El-Masri atvejis yra tik viena iš tūkstančio pagrobimo ir ypatingo perdavimo programoje ne savo noru sudalyvavusių asmenų istorija. Dėl jo pavardės panašumo į kito Al Qaeda įtariamojo pavardę, 2003 metų gruodžio 31 dieną vykdamas autobusu iš savo namų Vokietijoje į Skopję, Khaled El-Masri sustabdomas prie Makedonijos sienos bei suimamas saugumo pareigūnų. Tada jis nugabenamas į Skopjės viešbutį, kuriame yra saugomas ištisas 23 paras dieną bei naktį besikeičiančios sargybos, neturi jokio kontakto su išoriniu pasauliu, advokatu, šeimos nariais ar Vokietijos konsulato atstovais, nuolat kvočiamas ir verčiamas prisipažinti, kad yra Al Qaeda narys.
Po kelių savaičių jis surakinamas viešbutyje ir užrištomis akimis nuvežamas į Skopjės oro uostą. Pagrobtajam pasakoma, kad bus atlikta medicininė patikra. Vietoje jos yra iš visų pusių apkumščiuojamas ir apdaužomas kažkuo panašiu į lazdą. Jo drabužiai nukerpami ar supjaustomi – jis lieka tik su apatiniais. Vėliau liepiama nusimauti ir šiuos. Kai jis atsisako, dar kartą yra sumušamas ir per prievartą išrengiamas nuogai. Jis išgirsta fotografavimo garsą. Kaip vėliau išaiškėja – fotografuoti nuogus įtariamuosius yra tipiška šios CŽV programos praktika. Tada jis koja priremiamas prie grindų ir į analinę angą yra įkišamas kietas objektas.
Kai kažkuriuo metu nuo akių nuimamas raištis, vyrą trumpam apakina prožektorius, tačiau vėliau jis įžiūri septynis ar aštuonis juodai apsirengusius vyrus su juodomis slidinėjimo kaukėmis. Vienas vyrų jam užmauna sauskelnes. Tada yra apvelkamas kostiumu trumpomis rankovėmis, kojos ir rankos grandinėmis prirakinamos prie jį juosiančio diržo, vėl apakinamas, ausys užkemšamos.
Grandinėms rėžiant kulkšnis El-Masri yra palydimas iki lėktuvo, kurio viduje yra metamas veidu į grindis, kojos ir rankos išskečiamos, prirakinamos prie skirtingų lėktuvo pusių. Pajutęs injekciją į petį, jis apsvaigsta. Tada gauna antrą injekciją, po kurios balansuoja ant sąmonės netekimo ribos.
Juodai apsirengę vyrai slidinėjimo kaukėmis yra CŽV „juodųjų perdavimų“ komanda, veikianti pagal jau minėtą JAV Ypatingųjų perdavimų programą. Lėktuvas nugabena El-Masri į slaptą CŽV kalėjimą Afganistane, vadinamą „Druskos pelke“ (angl. Salt Pit), kur yra laikomas nehumaniškomis sąlygomis. Čia prieš jį smurtaujama: trankoma į sienas, spardoma, o šiam paskelbus 27 dienų bado streiką, maitinama per prievartą. Čia vyras laikomas keturis mėnesius. Kaltinimai taip ir nepareiškiami, jis nesusitinka su teisėju, neturi galimybės susisiekti su šeima, Vokietijos konsulato atstovais ar bet kuo kitu už kalėjimo ribų, nesulaukia medicininės pagalbos. Sulaikymo periodu praranda trisdešimt kilogramų.
Gegužės 28 dieną jam grąžinami daiktai ir pasas, CŽV priklausančiu čarteriniu Gulfstream lėktuvu, kurio numeris N982RK, nuskraidinamas į Albanijos karinę bazę. Tada vežamas kelias valandas automobiliu ir paleidžiamas be jokio paaiškinimo ar atsiprašymo. Iškart po to areštuojamas Albanijos pareigūnų ir nuvežamas į Motinos Teresės oro uostą šalia Tiranos, kur išsiunčiamas įprastomis oro linijomis į Frankfurtą. Grįžęs namo sužino, kad jo žmona ir vaikai, jau kelis mėnesius negavę jokių žinių, persikėlė gyventi į Libaną.
Tačiau grįžkime į Maljorką Ispanijoje. Iš Josep Manchado gavę N313P fotografiją, ZDF televizija įtikina Skopjės skrydžių kontrolę paviešinti skrydžių planus. Paaiškėjo, kad N313P priklausė JAV korporacijai Premier Executive Transportation Services, Inc., kurio operatore buvo kita JAV korporacija – Aero Contractors Limited, ir skrido iš Los Palma į Skopję, iš ten į Bagdadą ir į Kabulą. Kaip vėliau paaiškėjo, tas pats lėktuvas dalyvavo ir kituose Ypatingųjų perdavimų programos pagrobimuose, o Manchado fotografijos prisidėjo prie įkalčių Europos žmogaus teisių teisme.
Gavę El-Masri skundą, birželio mėnesį Miuncheno prokuratūra pradeda tyrimą. Liudytojai teigia, kad El-Masri tikrai keliavo į Makedoniją, tai patvirtino ir štampai pase. Atlikti moksliniai jo plaukų tyrimai įrodo, kad vyras išties nemažai laiko praleido Pietų Azijos krašte ir, kad pakankamai ilgą laiko periodą nebuvo maitinamas.
2005 metų gruodžio 6 dieną spaudos konferencijoje, šalia stovint tuometinei JAV Valstybės sekretorei Condoleezza Rice, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškia, jog Jungtinės Valstijos pripažįsta El-Masri atveju padarytą klaidą. Tačiau kartu su Rice keliavę aukštas pareigas užimantys JAV pareigūnai vėliau prieštarauja tokiai Merkel interpretacijai.
2012 metų gruodžio 13 dieną El-Masri byloje prieš Makedoniją Europos žmogaus teisių teismas nusprendžia, kad ši valstybė pažeidė vyro teises, kurias jam suteikia Europos žmogaus teisių konvencija, ir elgesį Skopjės oro uoste prilygina kankinimui.[14]
El-Masri byla tiriama ir CŽV vyriausiojo inspektoriaus tarnybos. Nors vyriausiasis inspektorius ir konstatuoja, kad „nebuvo jokio legalaus el-Masri perdavimo pateisinimo“, jis dėl atliktų pažeidimų apkaltina už operaciją atsakingą CŽV analitiką bei teisininką, kuris vėliau paaukštinamas, o teisininkas tik įspėjamas.[15]
Žiūrovo nuomonės spalva
Neseniai vienos netolimos planetos vardu pasivadinusiame Vilniaus bare priėjęs draugo draugas nudžiugo, kad „esame iš meno pasaulio“ ir, sugadindamas vakarą sau ir kitiems, išdidžiai pranešė, kad turi idėją. Jis pasiūlė iš MMC surinkti gerų tapytojų kūrinių kolektyvą ir juos vežioti po pasaulyje žymias institucijas, muges ir panašiai.
Idėjos autorius buvo nustebęs, kai sužinojo, kad lietuvių menininkai, nekalbant apie tapytojus, nėra nežinomi nei žymioms pasaulio institucijoms, nei mugėse ir panašiai.
Jei tai tiesa, tada kodėl aš nežinau apie jokį pasaulinę šlovę pelniusį lietuvių menininką, atsakė jis.
Drumsto stiklo
Laikas Vilniuje įeina pro kavinės duris, deklamuoja J. Brodskis, nelietuviškai.
Darbas yra geriančios klasės prakeiksmas, sako O.Wilde, šiek tiek į temą.
Kavinė dažnai būna tikroji Vilniaus menininkų studija. Būtent jose vyksta įdomiausios spontaniškos diskusijos, sakiniai virsta recenzijomis, retrospektyvomis, simpoziumais, parodomis. Kaip kirtis stagnuojančioms institucijoms, iniciatyvų „iš apačios“ trūkumui, o gal ir pakitusios estetikos bruožas.[16]
Skirtingų laikrodžių ciferblato spalva senoje laikrodinėje
Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių atvykau tikriausiai šia gatve.
Kartu su tuo metu yrančia TSRS, atmintyje trupa ir juodai balti namų fasadai. Drėgnos palangės, į etnolietuves ant saldainių dėžučių nepanašios moterys, nešiojančios storo plastiko krepšius su užrašu „Vilnius“. „Atlaiko iki 25 kg“. Vis dar iš centro ateitį geriau numačiusių nekilnojamo turto vystytojų neišstumtos, vaikais apsikrovusios čigonų, kaip tada vadinome Lietuvos romus[17], šeimos. Atsainiai rymančios narkokiborginės („geriau būsiu kiborgas nei karalienė“ – Donna Haraway) prostitucijos figūros.
Dvi stotys, šalia oro uostas, dar arčiau turgus. Viskas suprekinta, likvidūs objektai, mainų magistralės.
Tuo metu gatvėse buvo daugiau laiko, gal konkrečiai to laikmečio laiko: batų ir laikrodžių taisyklos, mažos parduotuvėlės, pirmos dėvėtų drabužių parduotuvės – galbūt tai jau dešimto dešimtmečio pabaiga.
Tada jau žinojau, kuo metonimija skiriasi nuo propagandos. Ir tai, kad čia važiuosiu dažnai. Matote, Kaune nejaučiau tikrovės jausmo – buvo apėmusi „smegenų vatoje“[18] iliuzija. Netikras devintojo dešimtmečio komunizmas, neįmantrus padirbtų prekės ženklų ir idėjų greit-pralobk-kapitalizmas, VDU menotyros studijos, kuriose šiuolaikiškiausia dėstoma meno figūra buvo Andy Warholas. Panašiai snaudžiantys kursiokai. Itin daug raminamųjų suvartojantys gyventojai.[19] Pastebėjote?
Arba praktiškai pritaikytas postmodernizmas, kaip vėliau jau VDA dėstė Arūnas Sverdiolas.
Trispalvė
Atvykėliai iš stipriųjų Vakarų pasaulio ekonomikų paprastai laikomi pasaulio piliečiais[20], ekspatriantais (angl. expat), o iš taip vadinamojo buvusių antrojo ir trečiojo pasaulių – imigrantais.[21]
Tokiu laikau ir save. Tokiu buvau dar visai neseniai ir vėl juo tapsiu dar nepasibaigus šiai parodai.
Dešimto dešimtmečio Londonas man ir mano draugams, visų pirma, buvo kompensacija už Kauną. Proga pagaliau susitikti su pasauliniu laiku. Tas kiek dulkėtas ir sausas nubrozdintos tikrovės skonis džiūstančioje burnoje. Niekur nespėjantis žingsnis. Nemokamų bilietų paieškos. Klubai, parodos, kino peržiūros, kitataučiai draugai, pasaulio virtuvė, mados, ekologinis ir antikorporacinis judėjimai, didžiausios britų istorijoje demonstracijos prieš būsimą karą Irake, milžiniškas visų nusivylimas dėl visgi pradėto karo, „vienos pirmaujančiųjų vartotojiškų visuomenių“ kritika, padirbti dokumentai kaip būdas legitimuotis ir kovoti su sistema, kuri pati ir skatino nelegalumo ekonomiką, kerštas korporacinėms institucijoms, gyvenimas kaip Jean Cocteau „Les Enfants Terribles“ ir Naomi Klein „No Logo: Taking Aim at the Brand Bullies“ miksas – tokiomis aplinkybėmis etinės ir istorinės tiesos sampratos keičiasi itin greitai.
Panašiu metu tranzavau į Venecijos bienalę susipažinti su Deimanto Narkevičiaus, tada sulaukusio itin gerų vertinimų, paviljonu. Panašiu metu stebėjau, kaip Eglė Rakauskaitė plaukioja meduje[22] arba dar kitą šios menininkės vieną ankstyviausių lietuviškojo skaitmeninio meno pavyzdžių – „Veidai“, kuriame veidus dabar atpažįstu žymiai geriau nei tada, kai mačiau pirmą kartą.[23]
Londono Barbican meno centre pirmą kartą mačiau iki šiol Lietuvoje video filmo formate nerodytą Artūro Railos „Po vėliava“ (1999–2000). Tiek pat simptomiškai, kiek ir orakuliškai, provincialūs šiaulių neonaciukai komentuoja Vienos gatvių praeivių video įrašą[24]. Tai nebuvo priežastis, tačiau būtent tada nusprendžiau įstoti į VDA dailėtyros magistro studijas, o į minimą Vilniaus gatvę atsikrausčiau jau Lietuvai įstojus į ES.
Sodų g. spalva
Kai pirmą kartą su drauge ėjome apžiūrėti naujo buto šioje gatvėje, buvo vasaros vakaras[25]. Butas buvo vieno iš kiemų pabaigoje, o tarpuvartė žiūrėjo į mažą paminklų turgelį, kurio šaligatvyje dažnai stovėjo merginos ir jų paimti sustojantys automobiliai, nors čia taip niekas mašinų nevadina.
Mums priartėjus staiga sustojo mikroautobusas. Iš jo „kapojo“ muzika. Jo gale atsidarė durys, pro jas išbėgo baltais arabiškais drabužiais apsirengę jaunuoliai. Gatvėje stovėjusios merginos pradėjo klykti ir bėgti į visas puses.
Tai gatvė, kaip ir kelios aplinkinės, kuri man buvo svetima, kitokia, ta, su kuria neįmanoma tapatintis, nes ji gerokai turtingesnė, platesnė, įvairesnė savo istorija ir siūlomomis patirtimis nei galėjau įsivaizduoti gyvenimą ar miestą, ar horizontą, ar kas už jo. Ji baugino tiek pasiūla, tiek skurdumu, tiek praeitimi, tiek naujai pakvipusiomis galimybėmis.
Tokia buvo mano pirma pažintis su šios gatvės kaimynyste.
Vilniaus kaip perrengtų sienų miesto spalva
Turėčiau pasiaiškinti, nors visa tai jums puikiai pažįstama. Vis tik pasikartokime.
Vilnius, kaip ir Kaunas, tik po Antrojo pasaulinio karo tapo etniniais lietuvių miestais. Pagal 1897 metų cenzą Vilniuje gyveno tik 2 proc. lietuvių, 30 proc. lenkų, 40 proc. žydų.
2012 metais Vilniuje gyveno 63.2 proc. lietuvių, 16.5 proc. lenkų, žydų beveik neliko.
Šie nauji gyventojai dažniausiai atvyko iš dar gūdesnės Lietuvos provincijos ir užėmė likusius tuščius ar naujai pastatytus namus, tačiau svetimą miestą apsivilkti nėra taip paprasta.
Kiek kartų XX a. Vilniuje keitėsi valdžia? Virš dešimties. Kiek kartų keitėsi herbai, vėliavos, antspaudai, pagarbos atidavimo būdai? Kiek kartų reikėjo keisti pasipriešinimo taktikas? Kaip kito žingsniavimo, cigaretės prašymo, flirto, knygų grąžinimo į biblioteką ar muštynių taisyklės?
Ta būsena, kai gyventojai nenutuokia savo miesto nešiojimo kodo, sukelia tą spengiantį šveplą tuščių gatvių garsą, kurį dažnai kavinėse nustelbia pagarsinta muzika.
Galbūt todėl miestui tinka dėvėtų drabužių parduotuvių gausa – kaip neįsisavintas monumentas praeičiai, įvairovei, kitam. Galbūt todėl žmonės dėvėtais drabužiais čia atrodo elegantiškai, tarsi tikri miesto gyventojai.
Mūsų veido spalva
Jei kas nors jums sakys, kad Vilnius – provincialus, tai dar nereikš, kad čia gyvenantieji atleidžiami nuo pasaulio piliečių atsakomybės.
Kaip vartotojai, nesvarbu už kokią partiją balsuojame, mes jau seniai esame pasaulio piliečiai. Nes kur gaminamos mūsų prekės, programinė įranga. Kur tai sukurta. Kur kasami gamybos ištekliai. Kur nukeliauja už prekes išleisti pinigai. Kur vėliau atsidurs šiukšlės. Gramatinės, politinės klaidos.
Mums, kaip meno kūrėjams ar žiūrovams tai turėtų rūpėti dar labiau. Kultūra visada tinkliška bei tarptautinė ir kuriama labiau skirtumų nei panašumų, kurie greitai virsta stiliumu, tada šis vienodėja, sensta, stabarėja, tampa kiču.[26]
Vizitinės kortelės spalva
Kaip ir jūs, pirmą kartą į Vilnių tikriausiai atvykau šia gatve.
Tuo metu jau porą metų dirbau ŠMC muziejininku, nors ant vizitinės kortelės buvo užrašyta „kuratorius“.
Įžengus į šį amžių Vilniaus meno pasaulis buvo pasidalinęs į kelias dalis. ŠMC ir Soroso ŠMC save laikė, arba kai kurių buvo matomas iš šalies, kaip valstybės meno scenos ir bendrai kultūros akceleracijos generatoriais, kosmopolitiniu svetimu, globaliu liberalistiniu kitu nacionalistines meno tradicijas ginančiame vietiniame kontekste, idėjų oro uostu su Valdo Ozarinsko suteiktais fojė sparnais. Kaip ir dabar Vilnius buvo kupinas nepriklausomų meninių iniciatyvų, festivalių, skirtingais periodais veikė kelios šiuolaikinio meno galerijos. „Vartai“ tada tokia buvo tik itin retais kartais, Londono „Ibid projects“ galerija atidarė savo filialą šalimais esančioje Stepono gatvėje, kurioje kątik buvo prasidėję gentrifikacijos žaidimai, kelios kitos jaunųjų menininkų ir laikinai veikusios erdvės. Vietoje to, kad nukreiptų savo galią nuo tarybinių laikų paveldėtą įtaką ir nekilnojamą turtą (galerijų, kavinių, dirbtuvių ir kurortinių namų pavidalu) parodomis, Dailininkų sąjunga organizuodavo viešus ŠMC teismus konferencijų forma.
Prieš maždaug dešimt metų Lietuvos meno padangė negrįžtamai suaižėjo ir decentralizavosi. Paminėsiu tik kelias įvairios kilmės iniciatyvas: Jono Meko vizualiųjų menų centras, vilma.cc, balsas.cc, „Už Lietuvą be kabučių“, Kult-flux kultūros platforma, „Flash bar“, Nidos meno kolonija, „Tulips and Roses“, „The Gardens“ bei užsienio menininkus Vilniuje apgyvendinanti „Ruperto“ rezidencijų programa, Malonioji 6, kitos gausios, grįžusių iš studijų užsienyje, vietinių menininkų iniciatyvos, laikini renginiai.
Meno lauko situacija šiuo metu visai kitokia nei buvo prasidedant šiam amžiui. Be profesionalėjančių naujų institucijų, atsirado tikrai didelis būrys įvairiai kuriančių menininkų, kuratorių, dizainerių, architektų, rašytojų, redaktorių, kurie aktyviai dalyvauja vietinėje scenoje bei daugiau ar mažiau tapo žinomais taip vadinamoje tarptautinėje arenoje, o kas dar svarbiau – patys pradėjo pažinti ir atpažinti. Tais metais pasaulyje per sales, katalogus, portalus, svetaines ir žurnalus nuvilnijo ne vienas naujų tendencijų ešelonas. Įvairiausi posūkiai (dokumentinis, lingvistinis, fikcijų, etc.), New Aesthetics, Xenofeminism, PostInternet Art, Post-digital, New Realism, Occupy judėjimas, OOO trijulė, komputacinio / generatyvinio meno teorija yra tik keli paskutinį dešimtmetį transformavę, daugiau ar mažiau sugyvenantys, meno judėjimai.
Įvairovė nebėra tikslas, tačiau ko vis dar trūksta, ir kas, tikriausiai, yra kokybinio vietinio meno scenos augimo kliūtis, tai yra meno pasaulio skaidrumo poreikis – siekime jo.[27] Visų pirma, tai reiškia adekvatų lėšų paskirstymą kūrėjams, demokratiškas institucijas, svarbių postų kaitą, tikros švietimo reformos svarbą.
Jautrumo vėliava
Bruno Latour pateiktas naujasis estetikos apibrėžimas – „tapimas jautresniu“.
Kokio tipo jautrumo mus moko Vilniaus galerijose instaliuoti kūriniai?[28]
Korupcijos spalva
Prieštaraudami sau ir kitiems nepabijokime būti Apšvietos periodo parko žmonės ir pasakyti, kad viskas prasideda nuo edukacijos. Mes sunkiai galime keisti aplinką, nes įstatymus teikia ir keičia Seimo nariai, vyriausybė, prezidentė arba, kitaip tariant, valdžia. Kad mūsų įstatymai būtų tobulesni ir šalyje būtų daugiau teisingumo, valdymas būtų skaidresnis ir efektyvesnis, mes privalome turėti labiau išsilavinusius valdžios atstovus. Tačiau, kad visuomenė tokius išrinktų, kad būtų juos iš ko rinkti, ji irgi turi būti išsilavinusi.
Kita vertus, žmonės, o ypač menininkai, nėra objektyvių aplinkybių produktai.
Diplomo spalva
Akademija kaip paradoksas. Kad ir kokia būtų neadekvati ir korumpuota (su garbingomis išimtimis kai kuriems dėstytojams, nors ir kaip sunku juos vadinti sistemos įkaitais), nes nėra nuolatinės kadrų kaitos, gerai parengtos vizituojančių dėstytojų, menininkų, kuratorių iš užsienio programos, nuolatinių tiriamųjų daugumos studentų vizitų į svarbias parodas, šiuolaikinės dailės kritika balansuoja ant pseudo-mokslo ribos, neskatinamas kritiškas mąstymas, kas lemia tai, kad didžioji studentų dalis ne itin supranta, kas yra šiuolaikinis menas, o ne tas, kuris buvo šiuolaikiniu menu paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai aktyviai studijavo ar kūrė jų dėstytojai; akivaizdžiai pernelyg didelis studentų kiekis, ypač palyginus su Skandinavijos šalių akademijomis. Taigi, kad ir kokia būtų neadekvati ir korumpuota, iš jos išeina pakankamai nemažai sėkmingų jaunų menininkų. Tačiau ar tikrai – ar tikrai baigia nemažai sėkmingų jaunų menininkų?
Tikriausiai vienpusiško atsakymo nėra – meno pasaulyje beveik nebūna didelių laimėtojų galim dar kartą prisiminti, kad žmonės, o ypač menininkai, nėra objektyvių aplinkybių produktai.
Po ne savo spalva
Jūs tikriausiai norite daugiau veidų, pavardžių, tikslesnių įvardijimų. Tačiau nerikiuokime vardų – mes visi bent kartą esame stovėję po ne savo vėliava.
Auksinė įvairovės spalva
Įvairovės prasme šiuo metu Lietuvos menas gyvena aukso amžiuje. Kad ir kaip sunkiai gyventų menininkai, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, dar niekada Lietuvos meno scenai negalėtų būti priskiriama tokia menininkų įvairovė, o ir skaičius. Nuo vis dar gyvų baltųjų vyrų tapytojų ir konceptualistų iki iš Niujorko bei Sirijos atvykusių menininkų, nuo tarpusavyje kovojančių skirtingų feminizmo bangų iki įvairių kartų kuratorių, studijuojančių ar dirbančių įvairiose pasaulio šalyse.
Skurdo vėliava
Skurdas nėra naujų BMW ir naujausių Apple produktų trūkumas gatvėse. Skurdas yra tada, kai viešuoju transportu keliauja tik mažiausiai uždirbantys, kai visuomenė negali apsispręsti dėl naujų paminklų statymo, tačiau yra greita nugriauti senus, kai vienintelė abstrakcija, kurią supranta potencialus žiūrovas yra susijusi su puošmenomis ir medžiagų kaina, o ne su kultūrine verte.
Skurdas kaip iliuzija, kad nėra pasirinkimo, ateities pasirinkimo galimybių.
Piktojo komentatoriaus veido spalva
Nacionalizmą išrado spauda, o ką išrado internetas? Piktąjį anoniminį komentatorių? Kiek mūsų, ypatingai turinčių skirtingas nuomones, kalba ir susikalba, ieško kompromisų, gali kartu kurti meno teoriją ir istoriją?
Pasirinkimų sankryžos vėliava
Menininkų, ypač jaunesnės kartos menininkų, pasirinkimo problemos. Studijuoti Lietuvoje ar užsienyje, aplikuoti dėl grantų, važinėti po rezidencijas, kurti šeimą, likti su šeima, gyventi didmiestyje ar meniškai ūkininkauti provincijoje?
Ieškoti savo išskirtinumo, autentiškumo ar bendradarbiauti su kitais didesniuose projektuose? Tęsti vietines tradicijas, būti vietiniu avantgardu, nors ir nesi tikras, ką reiškia nei viena, nei kita, net pačia abstrakčiausia prasme; ar kurti pasauliniams centrams, kuriuose į parodas galbūt pakvies tavo pažįstami menininkai, kuratoriai, kurie vertina (pavyzdžiui, spaudžia like ar prašo atsiųsti kūrinių grupinėms parodoms) ir kviečia dalyvauti jų projektuose?
Tapyti (ne tik todėl, kad perka ar galimai pirktų, bet ir todėl, kad taposi) ar kurti, tarkime, biotechnologijomis paremtą šiuolaikinę globalią problematiką atspindinčius projektus? Ar prieštaravimas tarp tradicinių ir naujų medijų nėra dirbtinis?
Susitaikyti, kad naujoje decentralizuotoje meno scenoje visada bus daugiau nežinomų vardų, kad sėkmę, ypač komercinę, pelno menininkai, kurių dauguma kitų menininkų viešai nekenčia?
„Rašytojas, turiu galvoje ne meno funkcijos atlikėją ar tarną, bet šios praktikos subjektą, privalo turėti stebėtojo, kuris stovi visų kitų diskursų sankryžose, kantrybę (trivialumas yra trijų kelių sankryžoje laukiančios prostitutės etimologinis bruožas)“, kaip rašė Roland Barthes knygoje „Leçon“, tačiau reikėtų prisiminti, kad šis bruožas greičiausiai būdingas ir bet kuriam menininkui, skaitytojui ar žiūrovui, savaime suprantama, turiu galvoje šios praktikos subjektą, o ne tarną.
Imigrantų vėliava Kaselyje, kuriame dar nekvepėjo „Dokumenta“
4.
Tą rudenį, – jau buvo pats rugsėjis,
ir ėmė lyti, – mes palikom Wiesbadeną.
Kassely mus pasitiko purvas,
balti medžio barakai, ir ruduo.
Braidydami po šaltą vandenį, perpūsti
lietaus ir vėjo,
mes lopėme kiauras barakų sienas,
rinkome išlytas alksnio malkas,
kalbėdamiesi apie šaltį, purvą,
ir besiartinančią žiemą.
Greit po to,
rūkdamas ant Wilhelmshohe kalvų, ant miškų,
atėjo sniegas.
Tačiau praėjo ir žiema,
ir vasara, ir dar ir kitą rudenį
ir vasarą žiūrėjom į atokalnėse griūvančius miškus,
stovinėjome šalia tramvajaus,
ar su mažyčiu maisto krepšeliu
mes laukėme ilgoj eilėj prie duonos,
prie pieno ar daržovių,
tampėme prikrautus anglių ratukus,
ar alksnio malkas.
Aikštės tvenkinyje maudėsi ir klykavo vaikai,
taškydamies po purviną ir juodą vandenį.
Mes vaikštinėjome mokyklos keliuku,
porelėm ir būriais, susikabinę rankom,
ar pagal maistinę, girdėdami
viduj bežaidžiančio ping–pongo dūžius,
Sipos ir Tonio balsą,
senas plokšteles ir girgždantį akordeoną.
Sekmadieniais išklysdavome į laukus,
ar stovinėjome žemai aikštelėje,
žiūrėdami, kaip vyrai mėto krepšio sviedinį,
karščiuodamiesi dėl kiekvieno taško, –
ar sėdėjome žemoj barako kino salėj,
žiūrėdami pigių komedijų, ir tada
pasipildami laukan, ir šaukdami, visu būriu
užtvenkdami pakalnę,
kur žemai, apačioje, kur jugoslavų salėje
grojo armonika, ir šoko. Iš laukų
sklido varlių ūkimas, ir daržuos,
tarpe gyvatvorių ir krūmų, klajojo
vieniši ir įsisvajoję žmonės,
žiūrėdami į tolumoje degančias, liepsnojančias
Kasselio šviesas, klausydamiesi
prabėgančių traukinių bildėjimo, –
kol vienądien, pavasariop, pradėjo vežti.
Atsisveikindami ir bučiuodamies,
ilgų kelionių, metų, vieno kambario,
vienos dalios draugai,
nešini savo varganais daiktais,
savo mažom relikvijom,
mes lipom į sunkvežimius, žiūrėdami
iš po brezento į pasiliekančius draugus,
žiūrėdami į nedidelį draugų būrelį,
keletą veidų, ir atitolstančius,
sustojusius prie aikštės žmones, –
paskutinį kart klausydamies
stovyklos triukšmo, žiūrėdami į barakus,
į kelio dulkes, debesį užklojantį
ir pasiliekantį – klojantį metus,
draugus ir praeitį, prisiminimus –
žiūrėdami, iš po brezento,
tylinčiom, kely įsmeigtom, akim.
Mekas, Jonas. Reminiscensijos: Eilėraščiai. – New York: Fluxus, 1972.
Miesto vartų vėliava
Visuomenė galėtų būti vertinama ir pagal tai, kaip priima savo svečius.
Violetiniame buvo kalinami aštuoni.
Fotografijos: Jasmine Picot-Chapman, Anastasia Sosunova ir Valentinas Klimašauskas.
2016 metų vasarį su Ruperto edukacinės programos dalyviais lankėmės Vilniaus Kirtimų, Liepkalnio ir Antavilių rajonuose. Dalyviai tyrinėjo lokacijas, susijusias su nelegaliu CŽV kalėjimu Antaviliuose, dar žinomu Violet centro pavadinimu, kuris buvo įkurtas visai netoli dabartinio Ruperto pastato. Kirtimų ir Liepkalnio vietoves lankėme dėl to, kad jos populiarios tarp lėktuvų stebėtojų, kurie vaidino ypatingai svarbią rolę atskleidžiant ypatingųjų perdavimų programą ir CŽV centrą Antaviliuose.
Daugiau informacijos: http://www.rupert.lt/lt/past/trip-to-liepkalnis-and-antaviliai-cia-site-with-valentinas-klimasauskas/.
[1] William Gibson (g. 1948) yra Šiaurės Amerikos spekuliatyvios fikcijos rašytojas. Pirmai pažinčiai rekomenduočiau šį interviu: http://www.theparisreview.org/interviews/6089/the-art-of-fiction-no-211-william-gibson.
[2] Daugiau informacijos tiems, kam įdomi šios frazės kilmė: http://quoteinvestigator.com/2012/12/06/future-not-used/.
[3] Gregoire Chamayou Drone theory, Penguin. P. 46–47.
[4] Ibid. P. 48.
[5] Daugiau apie tai: https://www.technologyreview.com/s/539021/probing-the-dark-side-of-googles-ad-targeting-system/.
[6] Diskusija apie Sodų g. rajoną nėra nauja. Jei dar neskaitėte, rekomenduočiau Agnės Narušytės ir Tado Šarūno tekstus: http://www.7md.lt/tarp_disciplinu-2016-03-25-Atgimstantys, taip pat http://artnews.lt/naujamiescio-pamatu-duobes-ir-sodu-gatves-naujakuriai-kas-ir-ka-pasakoja-apie-vilniaus-gentrifikacija-34681.
[7] Daugiau informacijos apie tai rasite Žmogaus teisių stebėjimo instituto svetainėje: www.hrmi.lt/temos/kita/czv-slaptuju-sulaikymu-ir-ypatinguju-perdavimu-programa.
[8] 2016 m. gegužės 24 d. ši tema vėl grįžo į Lietuvos naujienų portalus ir, neabejoju, kad tai tikrai nėra istorijos pabaiga: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/czv-kalejimo-byla-vilniaus-teismo-prasoma-gvantanamo-kalini-pripazinti-nukentejusiuoju.d?id=71352916.
[9] Daugiau informacijos apie tai rasite: http://pasidomek.lt.
[10] Statistikos departamento duomenimis per praėjusius metus Lietuva neteko beveik 33 tūkstančių gyventojų. O tai maždaug tiek pat, kiek gyvena Mažeikiuose. Beje, paskutiniais duomenimis Vilnius yra vienintelė auganti Baltijos šalių sostinė.
[11] Daugiau apie tai: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-telesiene-didziausias-imigrantu-srautas-griztantys-lietuviai.d?id=69304764.
[12] Daugiau apie tai: http://pasidomek.lt/lt/iv-lietuvos-vaidmuo-jav-czv-slaptu-sulaikymu-ir-ypatinguju-perdavimu-programoje.
[13] Daugiau apie tai: http://www.theguardian.com/uk/2005/dec/10/usa.terrorism1.
[14] Daugiau apie tai: https://www.opensocietyfoundations.org/litigation/el-masri-v-macedonia.
[15] Globalizing torture: CIA Secret detention and extraordinary rendition. Open society justice initiative. New York, 2013. P. 47–48.
[16] Populiariausiu meno pasaulio svaigalu vis dar išlieka alkoholis, rašo Ingo Niermann žurnale „Spike“: „ART & DRUGS. The Art World’s Favorite Mind-Altering Substances: A Sociological Study“. Daugiau apie tai: http://www.spikeartmagazine.com/en/articles/art-drugs.
[17] Daugiau apie tai: http://sociologai.lt/2014/v-petrusauskaite-%E2%80%9Edazniausiai-kriminalineje-sviesoje-vaizduojama-gyvenviete-is-tikruju-yra-vaiku-gyvenama-vieta/.
[18] Daugiau apie tai: http://www.iep.utm.edu/brainvat/.
[19] Daugiau apie tai: http://www.veidas.lt/kas-desimto-lietuvio-draugas-%E2%80%93-antidepresantas.
[20] Daugiau apie tai: http://www.globescan.com/news-and-analysis/press-releases/press-releases-2016/383-global-citizenship-a-growing-sentiment-among-citizens-of-emerging-economies-global-poll.html.
[21] Daugiau apie tai: http://www.theguardian.com/global-development-professionals-network/2015/mar/13/white-people-expats-immigrants-migration.
[22] „Meduje“, 1996. Video: https://www.youtube.com/watch?v=63xO1BI7Qhs.
[23] „Veidai“, (1998-1999). Video: https://www.youtube.com/watch?v=FKblbGONWG0.
[24] Visai neseniai pasibaigusiuose Austrijos prezidento rinkimuose ulradešinysis kandidatas surinko kiek mažiau nei 50 proc. balsų ir tik per plauką nelaimėjo prezidento posto.
[25] Nuo to vakaro šioje gatvėje gyvenau aštuonerius metus, dėkoju menininkams Ignui Krunglevičiui ir Siri Harr Steinvik už šią ilgiausiai trukusią mano gyvenime kuratoriaus rezidenciją.
[26] Todėl kiek stebina tam tikruose Vilniaus sluoksniuose išsakoma mintis ar kaltinimai apie tai, kad „kažkas save išreklamavo Vakaruose“, „pakuravo į visas įmanomas parodas“, pasidavė Vakarų neoliberalizmo gundymams, o dar labiau stebina progresyviais laikomi autoriai, kurie jaunus menininkus gąsdina, o gal ir gėdina tarptautinės meno konjunktūros pavojais, kaip neseniai nutiko išleistoje Skaidros Trilupaitytės knygoje „Kūrybiškumo galia. Neoliberalistinės politikos kultūros kritika“ (p.122.), tarytum jaunieji menininkai dar galėtų žvalgytis ne į pasaulinę meno sceną ir istoriją, o kur nors kitur. Beje, kur kitur? Į nacionalinį Tylųjį modernizmą? Seminonkomformizmą? Pusiau nenugriebto modernistinio kičo meną, kurio visais laikais buvo pilnos miesto galerijos, kurių, jei nežinojote, Vilniuje yra apie penkiasdešimt. Šaltinis – http://www.artbaltica.com/lit/vilgal.php, taip pat pridėkite į šį sąrašą nepatekusias, laikinas, neoficialias erdves, etc.
[27] Ką rodo ir įsisenėję bei nauji įvykiai vietinėje politikos scenoje – kalbu apie Liberalų sąjūdžio korupcijos skandalą.
[28] Man, beje, mažiausiai trukdo esantys; man labiausiai trūksta tų nesukurtų, neinstaliuotų, kurių niekas neprodiusavo, neatrinko, kurie nepataikė koja kojon su laiko madom, kurių kūrimui skirtas laikas eikvotas dirbant kitus darbus, kurie liko popieriuje, nors tai jau irgi kūrinys.
