„Aš ir tie kiti“. Pokalbis su projekto „Experiencing lives“ dalyviais

Ar galime pajausti ir kalbėti apie tuos kitus? Kiek to kito yra mumyse? Kaip projektams turi įtakos įvairūs bendradarbiavimai – tiek su vadinamaisiais žmogiškaisiais, tiek su nežmogiškaisiais kitais (nonhuman)? Kiek mes galime pasitikėti savo juslėmis?

Šis pokalbis – tai festivalio „Ars Electronica“ metu įvykusio pokalbio „Experiencing lives“ bei po jo vykusių kūrybinių dirbtuvių serijų tąsa. Brigita Kasperaitė kūrybinėse dirbtuvėse „The Plant Oracle“ siūlė pajausti augalą per tarp žmogaus ir augalo cirkuliuojančią elektros energiją. Kamilė Krasauskaitė dirbtuvėse „Sourdough DNA“ ieškojo dialogo tarp medžiagos, ją supančios aplinkos, geografinės plotmės ir jos šeimininko. Rūta Spelskytė-Liberienė dirbtuvėse siūlė pasvarstyti apie veiksmus, kurie galėtų sekti susidūrus košenilio vabalams, tamsoje šviečiantiems jūros dumbliams, kombučai, šokančio augalo sėkloms ir žaliagrybiui. Mindaugas Gapševičius kvietė dalyvius gamintis ir patirti suasmenintą jogurtą. Valentinas Klimašauskas kalbino kūrybinių dirbtuvių dalyvius.

Valentinas Klimašauskas (V.K.): Šiuo gana dramatišku tarpšventiniu periodu dažnai susimąstome ir apie simbolinį perėjimą iš praeities į ateitį, iš vienų metų į kitus, ir apie savo padėtį šiame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame kinta tai, ką galime įvardinti kaip „aš“, „kitas“, „laikas“, „instrumentai“ ar mūsų vartojama kalba. Šie terminai dar kitaip skamba dabartiniame pandemijos kontekste. Gal galite savo dirbtuvių rėmuose pristatyti santykio su kitu (mikroorganizmais, augalais, kita) ribas? Kiek tas santykis yra įsivaizduojamas? Kiek jis abipusis, ir iš ko tai galima atpažinti?

Brigita Kasperaitė (B.K.): Mano nuomone, abipusis santykis yra tada, kai mes įsivaizduojame jį esant. Deja, net kalbėdami apie žmogų negalime įvardinti, ką tas „kitas“ galvoja, o mėginimas nuspėti kitos rūšies intencijas ir emocinę būseną šiai dienai – neįmanomas. Todėl šiuo atveju ribos yra nubrėžiamos iš mūsų taško, atsispiriant nuo mūsų intencijų.

Mindaugas Gapševičius (M.G.): Pritariu Brigitai. Man irgi norėtųsi į klausimą atsakyti nuo paskutinės jo dalies – abipusiškumo tarp manęs ir to kito. Augindamas bakterijų kolonijas, pastebėjau, jog jos prisitaiko viena prie kitos pasidalindamos teritoriją pagal augimo spartą. Galbūt klausimas tampa sudėtingesnis kalbant apie netolygias organizmo rūšis, pavyzdžiui, žmones ir ant jų odos augančius mikroorganizmus. Galima galvoti, tarkim, apie prakaitą, kurio išsiskyrimas suintensyvina tam tikrų organizmų augimą. Abipusiškumas yra neišvengiamas. Tačiau iš kitos pusės, žinant, kad skirtingi organizmai turi skirtingą sensorinę sistemą, galima kalbėti tik apie įsivaizdavimą.

Kamilė Krasauskaitė (K.K.): Daugelis laukinių mielių arba lactobacillus bakterijų, vieną sykį patekusios į raugą, ir toliau ten dauginasi, medžiaga ir jos žemėlapis turtingėja. Įdomu apie tai galvoti ir globalizacijos kontekste – galbūt bakterijos taip pat gali būti importuotos. Kaip Mindaugo projekte, kur minėta žarnyno mikrobioma galimai daro netiesioginę įtaką mūsų savijautai, veikia mūsų emocijas, pasaulio percepciją, taip ir su duonos raugu – per jo fermentacijos ciklus metaforiškai pratinamės ir treniruojamės instaliuotis naujas patirtis ir suvokimus. Tampame lankstesni ir atsparesni netikėtiems pokyčiams.

Virtualių susitikimų metu taip pat diskutavome apie ribas tarp savęs ir to kito. Oda ir paviršiai čia tampa ne skiriamaisiais ženklais, o pralaidžia membrana, medžiagos ir transformacijos mainų paviršiumi. Net pats galutinis produktas – duona – tarsi išverčiamas, nes aplinka tampa mūsų tyrinėjimo lauku, o laukinės mielės ir bakterijos – miltų ir vandens aplinka.

Kadras iš Kamilės Krasauskaitės videokūrinio

Rūta Spelskytė (R.S.): Galima būtų mąstyti ir apie Berlyno mėlynos pagaminimo iš košenilio raudonos istoriją, tiksliau – vieną iš versijų, kurioje teigiama, kad potašo, geležies sulfato ir košenilio mišinys pamėlynavo dėl vieno kraujo lašo, mišinio maišytojui netyčia įsipjovus į pirštą.

Riba tarp Aš ir Kitas man greičiau yra Aš-ir-Kitas mišinio sudedamųjų dalių santykis, o ne atskirybės. Daug įdomiau svarstyti apie jų intraaktyvumą, nei bandyti kažkaip nusigremžti nuo savęs išorę.

Dažymas košenilio vabalais su cream of tartar ir geležies sulfatu

V.K.: Nors dažniausiai, kalbėdami apie kitą, kalbame apie išorinį kitą, kiek jums svarbus santykis su nepažiniu kintamuoju, kuris yra mumyse?

K.K.: Tas nepažintas kintamasis gali dalytis į keletą kintamųjų, įvykti tikra konsteliacija tarp jų. Dėl to tiek savo, tiek dirbtuvių dalyvių santykį apibūdinčiau kaip procesualų, performatyvų. Tačiau čia performatyvumas slypi ne pačių dalyvių performansų atlikime, ne pandemijos sąlygomis vykstančiuose virtualiuose susitikimuose, bet yra deleguojamas organinėms medžiagoms ir mikroorganizmams. Duonos raugas savo prigimtine prasme būtų beprasmiškas, jei nekontaktuotų su kitais faktoriais (deguonimi, bakterijomis), kuriančiais kokybes. Tikslą matau ir santykyje tarp medžiagos ir jos prižiūrėtojo, tad dalyviai turėtų save suvokti kaip kartu su raugu veikiančius, kuriančius naujas prasmes. Nejučia daugelis iš dalyvių pasirinko medžiagą tirti per kalbą (eilėraščius), meditacines keliones ar savo išgalvotus bei perskaitytus ritualus. Tai galbūt pagrįstų ir Valentino klausime slypinčią mikroorganizmų konotaciją į pasąmonę ir įkūnijimo reiškinį, siejamą su embodied mind bei kūno dualizmu, kelių pasaulių teorija. Dirbtuvių dalyvis tėra tarpininkas, atskleidžiantis semiotines prasmes jų neiškraipydamas, paverčiantis jas suvokiamas juslėmis jam priimtina forma.

R.S.: Iškart pamačiau Kordicepsą ir Leucochloridium paradoxum:)…

Jeigu kitas yra kitoks ar mums nepavaldus, atrodo, yra traktuojamas kaip parazitas ar grėsmė, reikalinga tabletės ar egzorcizmo. Bet gal tame ir yra žavesys bei sudėtingumas – susitaikyti, suvokti, kad nebūtinai reikia viską kontroliuoti. Man patinka svarstyti apie žmogaus galią žemei, slystančią iš rankų, bet lygiai taip pat galima žiūrėti ir į santykį su savimi.

V.K.: Ar santykis su kitu turi įtakos tam, kaip mes vartojame, suprantame kalbą? Ar pati kalba gali būti suvokiama kaip tas kitas (pavyzdžiui, W. Boroughs kalbą yra įvardijęs kaip „kosminį virusą“ (a virus from an outer space)?

M.G: Man rodosi, pradedame sukti įdomia linkme, pradedu galvoti, kaip stebime savo draugus, kolegas, kitus žmones, ir nejučia perimame jų bruožus. Stengiantis pajusti tuos kitus, perimant jų bruožus, galima pradėti ir kitaip suprasti savo kalbą. Toliau svarstant, kad pakitusi kalba vėl daro mums įtaką, galima galvoti apie interaktyvumą tarp mūsų ir mūsų kalbos.

R.S.: Bandydami susikalbėti, iš tiesų perimame kitų bruožus, specifiniai žodžiai išplinta draugų rate, ima veikti kaip kodai tam tikruose uždaruose burbuluose, vėliau nunyksta arba užima didesnes teritorijas. Žavu galvoti apie tai kaip apie virusą ir svarstant, kodėl pagrindiniu susikalbėjimo įrankiu yra būtent žodžiai. Gal medžių ar grybų susikalbėjimo būdas kol kas žmogui neprieinamas.

V.K.: Kokią įtaką jūsų projektui daro kiti, žmogiškieji dirbtuvių dalyviai?

M.G.: „Darytojų kultūroje“ (angl. Maker culture) socialinė terpė yra ypač svarbi, nes būtent joje gimsta ir išsivysto idėjos. Apie tai kalba ir Kamilė. Šio šimtmečio menininkui norėtųsi suteikti tarpininko rolę, žmogaus, kuris galėtų perduoti ar interpretuoti kitų patirtį, ją padėtų permąstyti. Tuo pačiu menininkas, kaip tarpininkas, perima kitų dalyvių mintis, jas interpretuoja ir įprasmina savuose darbuose.

B.K.: Meno kūrinio panaudojimas kūrybinėse dirbtuvėse yra atspirties taškas kiekvienam praplėsti savo matymo lauką, kiekvienam, kuris nėra apie tai pagalvojęs. Manau, vien mąstymas apie energijos apsikeitimą, o vėliau ir intencija gali paveikti tiek, jog pradėsime galvoti apie tarpusavio komunikaciją, o ne vien ėmimą to, kas mums naudinga. Kiekvienas dalyvis, atėjęs su savo patirtimis ir požiūriu, įneša naujo suvokimo. Ir mūsų spekuliacija ateities scenarijais yra svarbi, mes keičiamės informacija, žiniomis, idėjomis. Tarp mūsų ir tarp kitų rūšių.

R.S.: Pritarčiau išsakytoms mintims, kad dalyvių vaidmuo yra labai svarbus. Išdalinusi gyvus organizmus, instrumentus ir pradines instrukcijas, neturėjau supratimo, su kokiomis mintimis jie ateis į kitą susitikimą, kur pasisuks eiga, ar diskusija vyks du mėnesius. O dabar planuose atsirado net pavasarinis žygis.

V.K.: Kokie klausimai jums svarbūs, įdomūs ar tinkami šiame kontekste?

B.K.: Paraleliai savo dirbtuvių metu stengiausi vystyti „Pleasure Industry“ kontekstą, malonumo klausimą ir kaip tai gali atsispindėti mūsų kasdienybėje. Mano įvardintas ir dirbtuvėse keltas klausimas apie „Plant Trafficking“ (nuo Human Trafficking) kalba apie augalus mūsų aplinkoje, kaip jie atsiranda, augalus kaip trofėjus, taip pat kolonializmą. Tai didelė ekonomikos dalis, kaip mes įdarbiname kitas rūšis savo asmeniniam malonumui. Tolygiai svarbu žmogaus ir gamtos atskirtis, apie kurią dažnai kalbama socialiniuose kontekstuose. Keista. Juk mes ir esame gamta.

V.K.: Vienas pagrindinių man kylančių klausimų – kaip atrasti naujas struktūras veikti ir būti kartu. Jei prisiminsiu dialogo svarbą, kaip Brigita sakė, ne tik tarp mūsų, tačiau ir kitų rūšių, galima pastebėti, jog dialogai čia mezgasi keliais sluoksniais. Tyrinėjama per prisilietimą, nematomas membranas tarp mūsų, atpažįstant ribas ir jas apgaubiant rūpesčiu. Galbūt tai paaiškina ir mano interesą projekte „Experiencing Lives“, kur bendrai patiriama medžiaga ir tema kuria tiek mikroorganizmų, tiek virtualią diskusijų ir bendrų interesų bendruomenę.

R.S.: Žiūrėdama į už vienos dalyvės nugaros vėjyje svyruojančias žoles (prie kūrybinių dirbtuvių ji jungėsi iš žvyro karjero), iškėliau klausimą apie nesugebėjimą tylėti nuotolinio pokalbio metu. Gana daug informacijos perduodame vienas kitam ją jausdami, kartais, atrodo, kone mistiniu būdu. Kaip žinoti, ar tai, ką galvojame, kad jaučiame, yra tikra. Gal tai – nesąmonė? Kiek pasitikėti savo juslėmis?

M.G.: Šalia galimos organizmų įtakos mums ir mūsų įtakos organizmams svarbus yra ir klausimas, kaip organizmų padedami galėtume išjausti meno kūrinį. O jį išjautę, daryti įtaką savo kasdienybei. Beje, ar savo kūrybinėmis dirbtuvėmis ir pokalbių ciklais pastūmėjome mūsų tarprūšinį supratimą į kurią nors pusę?

R.S.: Tavo atveju, kai meno kūrinys jogurto pavidalu yra suvalgomas, prisijungia nauja eilė išjautimo galimybių. Kūne menas ima veikti, net jei esi jam abejingas. Tokiu atveju dirbtuvės ir pokalbiai galėtų pasitarnauti pastabumui, galimybei pamatyti tai, kas mus supa ir veikia, kartais netgi tiesiogiai, bet mes nežinome, kur ar kaip žiūrėti.

Jogurto suasmeninimo dirbtuvės. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

V.K.: Kokių dar buvo sukurta naujų žodžių (neologizmų), o gal įsitvirtinę terminai įgavo naujų reikšmių?

K.K.: „Tarpininkaujanti atmosfera“. Supratimas, kad „environment“ arba „surrounds“ yra galingi veiksniai, kuriantys ir palaikantys gyvenimą. Rankos, oras, paviršius, kaimynai turi naujų gyvybių ir istorijų kūrimo galių. Apie šiuos mainus nemažai kalba James Lovelock ir kiti Gaia Žemės teorijos šalininkai.

„Įtraukiantys sensoriai“. Bendradarbiaudami su duonos raugu, turime bendradarbiauti horizontaliu organizmo su organizmo lygmeniu, „galvojame“ ir bendraujame visais savo jutikliais, kvapas identifikuoja medžiagos būklę, spalvos, su mumis kalba garsai, mūsų rankos tampa bendravimo įrankiu, jaučiame pasipriešinimą ir lėtai atgal judančią tešlą, atsakančią mums opoziciniu mūsų rankų judesiams veiksmu. Santykis su pasauliu čia nebėra vien racionalus faktų suvokimas, labiau procesų išgyvenimas. Su visa archetipine atmintimi ir spekuliatyvia ateitimi.

M.G.: Šių renginių ciklo metu daug galvojau apie prisitaikymą prie tų kitų ir apie kuo mažesnį kišimąsi ne į savo „atmosferą“. Labai įdomu stebėti, kaip mano akyse byra antropocentrinė piramidė ir kaip horizontalumas įgauna vis daugiau prasmės. Vis daugiau prasmės įgauna ir tavo, Valentinai, naujadaras „probiotikų estetika“. Ar ne per daug galvojame apie žmogišką estetiką ir ar nereikėtų dalies laurų atiduoti tų kitų estetikoms?

R.S.: Mano atveju greičiau susvyravo esami apibūdinimai. Net dirbtuvėms pateiktas Pyrocystis lunula, kurį pristačiau kaip šviečiančius jūros dumblius, į pokalbį įsijungus jūrų biologui, pavirto į tarpinį organizmą tarp fitoplanktono ir zooplanktono. Būtent šis nutikimas pastūmėjo tyrinėti tarpinius organizmus, pavyzdžiui, jūrų anemoniją, kuri atrodo kaip augalas, bet elgiasi kaip gyvūnas, arba tunikatus, kurie pirmąjį gyvenimo etapą plaukioja lervos pavidalu, o vėliau, suvalgę savo smegenis, visam laikui prisitvirtina prie dugno ir auga lyg augalai. 

Košenilio vabalai. Nuotrauka: Rūta Spelskytė

Medžiaga dalyviams. Nuotrauka: Rūta Spelskytė

Becky Lyon sukurtas įrankių rinkinys Plant Oracle Circuit Ceremony

Virtualus pokalbis su menininkais ir kūrybinių dirbtuvių organizatoriais vyko 2020 m. gruodžio 28 d., jame dalyvavo Mindaugas Gapševičius, Brigita Kasperaitė, Kamilė Krasauskaitė, Rūta Spelskytė-Liberienė, pokalbį moderavo Valentinas Klimašauskas.

Renginio nuoroda www.facebook.com/events/2811567265753647

Daugiau informacijos svetainėse www.o-o.lt, www.howto-things.com

Organizatorius – Institutio media.