Ekologija bei su ja susijusios temos ir potemės yra gyvas, itin kompleksiškas ir politizuotas diskursas. Šiuo esė siekiu aptarti terminologijos, temų ir potemių problematiką, pristatyti trumpą ekologijos temų Lietuvos šiuolaikiniame mene chronologiją ir išreikšti viltį, kad netrukus atsiras daugiau ir detalesnių skirtingų autorių kūrybai ar ekopotemėms skirtų tyrimų.
Tarp „Kodėl ekologija?“ ir „Milijardas skirtingų antropocenų“
Žvelgiant į pasaulį krečiančius ir vis didesnį pagreitį įgaunančius klimatinius bei sociopolitinius pokyčius, akivaizdu, kad ekologija ir su ekologija susijusios temos, tokios kaip gamtos ir žmogaus, gamtos ir kultūros bei technologijų santykiai, gyvūninis posūkis (animal turn), šeštasis išnykimas, antropocenas, kapitalocenas (kairiosios pakraipos sociologas Jasonas W. Mooreʼas teigia, kad šis terminas geriau atspindi šiandieninę pasaulio sąrangą nei antropocenas) bei chtulucenas (termino Chthulucene autorė Donna Haraway teigia, kad naujoje geologinėje epochoje pasaulis bendrai priklausys po artėjančios ekologinės katastrofos išlikusiems žmogiškiesiems ir nežmogiškiesiems (nonhuman) gyventojams[2]), globalinis atšilimas ir klimato kaita, gilusis laikas (deep time) ir gilioji ekologija (deep ecology), naujasis materializmas, spekuliatyvusis realizmas, į objektą orientuota ontologija (OOO), hiperobjekto teorija, geologinis kolonializmas ir juodasis antropocenas (pastarieji terminai kritikuoja antropoceną ir geologiją kaip objektyvų mokslą iš kritinių rasės ir postkolonijinių studijų perspektyvos; čia galime prisiminti Kathryn Yusoff išvystytą geologijos objektyvumo kritiką – primindama vergovę kasyklose ji teigia, kad yra „ne vienas, o milijardas juodų antropocenų“[3]), klimato pokyčių sukelta priverstinė migracija, kuri, įvairiais paskaičiavimais, gresia bent milijardui žmonių, atnaujinta Gajos teorija[4] ir taip toliau yra ir liks tarp aktualiausių tiek akademinėje visuomenėje, tiek populiarioje vaizduotėje bei, savaime suprantama, bus vienas labiausiai mūsų kasdienybę veikiančių faktorių.
Artūras Raila, Upė (projektas Žemės galia), 2006
Todėl apie ekologines problemas nederėtų galvoti kaip apie madingą ar laikinai šalia mūsų atsidūrusį reiškinį. Nors vos prieš dešimtmetį ekologinės krizė, klimato kaita ir jų priežastys buvo marginalizuojamos kaip kažkur kitur (Okeanijoje, Arktyje ir pan.) vykstantys procesai[5], prieš porą mėnesių žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Lietuva yra labiausiai nuo klimato kaitos nukentėjusi Europos šalis[6]. Šiandien nieko nebestebina ir gana dramatiška retorika kalbant apie ekologines problemas. Kol pasaulio (sociopolitinis) klimatas kaista perkeltine ir tiesiogine prasme[7], tarptautiniu mastu vyksta debatai, simuliuojami ateities prognozių modeliai, o vyriausybės derasi ir nesutaria dėl išskiriamo anglies dvideginio – pagrindinio klimato kaitos faktoriaus. Jungtinių tautų Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija oficialiai skelbia[8], kad dėl žmogaus veiklos tarp 2035 ir 2050 m. pasaulinės temperatūros pakils 1,5 °C ar 2 °C. Tai turėtų neatpažįstamai pakeisti planetos ir, neabejotinai, globalaus šiuolaikinio meno veidą.
Ekologijos terminų problemiškumas
Susikalbėjimą ekologijos ir klimato kaitos temomis apsunkina minėtas sąvokų pliuralizmas.
Visų pirma, gana problemiškas yra pats ekologijos terminas. Siaurąja prasme ekologija (sen. gr. οἶκος – namas, aplinka) dažnai tapatinama su aplinkosauga, aplinkos švarinimo ir tvarumo problemomis. Jasonas W. Mooreʼas naudoja οἶκeiος terminą, kuris yra veikiau būdvardis, ne daiktavardis, ir juo įvardija kūrybinius, istorinius ir dialektinius santykius tarp žmonių ir viršžmogiškų būtybių.[9]
Antra, ekologija ir aplinka yra apibūdinama kaip tinkliška – jungianti įvairius tinklus bei sistemas, todėl vis dažniau suvokiama ir kaip lokali, ir kaip globali – pasaulinė ar net kosminė – trunkanti gilųjį laiką, kuris tęsiasi nuo Didžiojo sprogimo iki toli už mūsų galaktikos ribų „tekančių“ erdvėlaikių. Dėl šių priežasčių mūsų globaliame amžiuje ekologija negali būti patiriama ir suvokiama vieno individo – mes turime pasikliauti įvairiais, dažnai vienas kitam prieštaraujančiais tyrimais, žiniasklaida, politikais ir t. t., o tai apsunkina komunikaciją.
Trečia, ekologija yra ir politinės savimonės bei politinių, ekonominių ir intelektualinių kovų laukas. Pavyzdžiui, kairiųjų pažiūrų sociologai ir kritinės teorijos autoriai Jasonas W. Mooreʼas ar McKenzie Wark teigia, kad vienintelis būdas sustabdyti šeštąjį rūšių išnykimą yra visuotinis ekonominės ir politinės pasaulio santvarkos pertvarkymas, o tai nacionalinių interesų ir globalaus kapitalizmo sąlygomis neatrodo kaip lengvai įgyvendinama užduotis.
Vitalij Červiakov, Quicksilver Jet, Nida, 2017
Vienas iš probleminių situacijų pavyzdžių galėtų būti antropoceno termino, itin mėgiamo menininkų, vartojimas. Šiuolaikinio meno praktikoje ir teorijoje jis itin populiarus, tačiau Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga iki šiol nėra patvirtinusi jo kaip geologinio laiko subdivizijos. Tarptautinė iš geologų, klimatologų, archeologų ir kitų specialistų sudaryta Antropoceno darbo grupė[10] įtraukti antropoceną į geologinę laiko periodizaciją rekomendavo dar 2016 metais. Tačiau kol nėra patvirtinta šios geologinės epochos pradžia (skirtingi pasiūlymai yra tokie įvairūs kaip paskutinio ledynmečio pabaiga, žemdirbystės atsiradimas Mesopotamijoje, vidaus degimo variklio išradimas ar pirmos atominės bombos susprogdinimas)[11] ir padėtis geologinio laiko hierarchijoje. Sutariama tik dėl viena, kad antropocenas žymi neabejotiną žmogaus veiklos įtaką aplinkai visoje planetoje. Taigi, nors ir mėgstamas bei vartojamas, šis terminas turi metodinių trūkumų ir gali tekti nusivilti, jeigu Tarptautinė geologijos mokslų sąjunga nuspręstų kiek pailginti ar patrumpinti šios geologinės epochos trukmę.
Ekologija ir šiuolaikinis menas Lietuvoje
Žalias lapas, Angakoko sugrįžimas, Nida, 1990
Jau patys pirmieji su vakarietišku šiuolaikiniu menu siejami devintajame dešimtmetyje inicijuoti lietuviški meno judėjimai „Žalias lapas“ (1988–1992) ir „Post Ars“ (1989–2009) turėjo gana ryškų ekologinį pradą. Šių grupių performatyvios akcijos buvo vykdomos už „baltojo kubo“ ribų, kūriniuose aplinka nebuvo siejama vien su siaura ir seklia ekologijos kaip aplinkosaugos samprata, bet suvokiama kaip eksponavimo ir veiksmo erdvė, o akcijų ir performansų metu buvo trinama riba tarp gamtos ir kultūros, autorių ir žiūrovų. Ekologinė savimonė, Černobylio avarijos padariniai (Michailo Gorbačiovo nuomone, šis veiksnys buvo lemiama TSRS griūties priežastis), ekologiniai žygiai ir protestai prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą[12], pasipriešinimas dėl galimo naftos telkinio D-16 eksploatacijos Baltijos jūroje, bendros industrinės taršos ir t. t. buvo itin svarbi įvairių devintojo dešimtmečio pabaigoje kilusių nepriklausomybės judėjimų dalis[13].
Pagal tai, kiek ekologinė tematika meno projektuose suvokiama kaip kūrinio ar net visos menininkų grupės steigimosi inspiracija, tema ar teorinis kontekstas, būtų galima išskirti kelis santykinius ekologinio Lietuvos šiuolaikinio meno etapus. Pirmasis būtų XX a. devintojo dešimtmečio pabaiga – dešimtojo dešimtmečio pradžia, kai menininkai sąmoningai kūrė su ekologija ar aplinkosauginiu aktyvizmu susijusius šiuolaikinio meno projektus, dažniausiai viešosiose erdvėse. Antrasis būtų laikotarpis nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio vidurio iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio, kai ekologinis mąstymas liko veikiau retrospektyviai įžiūrimu atsitiktiniu faktoriumi, o ne taisykle, nes tuo metu Lietuvos ir pasaulio parodų salėse dominavo su kitais diskursais susiję kūriniai. Trečiasis etapas būtų maždaug jau dešimtmetį vykstantis aktyvus šiuolaikinio meno atsakas į įvairias ekologinės minties kryptis, sampratas ir judėjimus – nuo naujojo materializmo ir gyvūnijos posūkio iki hibridizacijos, hiperobjekto ir t. t.
Pirmasis, ekologinio aktyvizmo, etapas
Akcija Neringai – nacionalinio parko statusą, Nida, 1989 m. rugsėjo 4 d. Fotografavo Vytautas Daraškevičius
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kaip teigia šį periodą tyrinėjusi Jūratė Kavaliauskaitė, po sėkmingo planuotos naftos platformos (naftos telkinys D-16 Baltijos jūroje) statybos darbų sustabdymo 1986 m. kilo didžioji ekologinių akcijų banga, kuri „leido besikuriančiam Sąjūdžiui sovietinės modernizacijos padarinių kritiką susieti su nacionalinio savarankiškumo idėja ir mobilizuoti masinę visuomenės paramą“[14]. Todėl itin svarbu prisiminti šiuo laikotarpiu susikūrusių ir aktyviai veikusių dviejų menininkų grupių – „Žalio lapo“ (1988–1992) ir „Post Ars“ (1989–2009) – veiklą bei motyvaciją.
„Žalią lapą“ 1988 m. subūrė Valstybinio dailės instituto (nuo 1990 m. – Vilniaus dailės akademijos) studentai Gediminas Urbonas, Aidas Bareikis, Julius Ludavičius, Arvydas Vadopalas, Džiugas Katinas, Artūras Makštutis ir kompozitorius Gintaras Sodeika.[15] Grupė „Post Ars“ susibūrė 1989 m. Kaune. Jos nariai buvo tapytojas Aleksas Andriuškevičius, skulptorius Robertas Antinis, muzikas Česlovas Lukenskas ir fotomenininkas Gintaras Zinkevičius. Abi grupės kūrė performansus, akcijas, žemės meno kūrinius, darė savo veiklos meninę dokumentaciją. Grupes siejo ir tai, kad kiekvienos jų nariai buvo iš įvairių disciplinų. Nepaisant abiem grupėms bendro tuo metu inovatyvaus tarpdisciplininio ir ekologinio požiūrio į kūrybą, jos organizavimą ir eksponavimo būdus, jų ekologijos sampratos skyrėsi.
Pradėkime nuo „Žalio lapo“. Anot Gedimino Urbono, „Žalio lapo“ pavadinimas ir pirmųjų „atsitikimų“ problematika buvo susiję su Černobylio avarija, invazija į Afganistaną ir gresiančia „moraline ekologine katastrofa“[16]. Ši grupė atliko įvairias viešas ir privačias akcijas. Pavyzdžiui, „Angakoko sugrįžimas“ (1990 m. liepos 23 d., Nidos didžioji kopa) buvo neviešas performansas, kurio metu „polietileninė vamzdžio imitacija, industrinė žarna ir tuščiavidurė antropomorfinė iš vielos nupinta žmogaus figūra“ savo reikšmėmis siejosi su 1986 m. protestais prieš naftos gamybą šalia trapios Kuršių Nerijos ekosistemos.[17] Kitaip tariant, tokio tipo akcijos buvo įkvėptos tiek aplinkosauginių (ekologijos siaurąja prasme, arba sekliosios ekologijos (shallow ecology), kaip giliosios ekologijos priešpriešos), tiek aktyvistinių motyvų. Labiau žinoma „Žalio lapo“ akcija „Kelias“ (iniciatoriai Gediminas Urbonas ir Džiugas Katinas) buvo surengta per Tarptautinę žmogaus teisių dieną, 1990 m. gruodžio 10 d., pačiame Vilniaus centre – Rotušės aikštėje. Tai buvo pirmas tokio masto projektas viešojoje erdvėje, kuris į kūrybinį procesą įtraukė ir miesto praeivius bei vairuotojus – šie mindžiojo ar automobiliais pervažiuodavo antropomorfines figūras, suformuotas ant gatvės grindinio iš anglies ir kreidos miltelių. Tai buvo ir pirmas meno projektas, apie kurį viešai skelbta kad jis turįs aktyvistinį ir pilietinį pradą.[18]
Kiek kitokia meninė programa ir sykiu ekologijos samprata buvo formuluojama šiek tiek vyresnės menininkų kartos grupėje „Post Ars“. Šios grupės dalyviai nurodo visai kitus savo veiklos įkvėpimo šaltinius. Tekste „Taip viskas prasidėjo“ vienas iš grupės dalyvių Gintaras Zinkevičius vardija grupės menines inspiracijas: „… buvo patikrinti Vilniaus ir Panevėžio apylinkių peizažai, įstabusis Jonavos „Azoto“ sąvartynas, o Leningrado ir Maskvos geležinkelių raizgalynai sukeldavo didžiulį susižavėjimą ir pavydą.“[19]
Post Ars, Zatyšiai, Zatyšių žvyro karjeras, Jonavos raj., 1990. Nuotrauka: Gintaras Zinkevičius
„Post Ars“ meno ir ekologijos sampratą siejo su patirtimi, o toks mąstymas būdingesnis akcionistinei Fluxus ar Allano Kaprow hepeningų filosofijai. „Gyvenimas ir menas – visiškai tas pats“, – teigia Zinkevičius. „Visatos muzika skamba visada“. „Debesų susidūrimai kartais atsitinka. Bet tada ir atsiranda tokia nesąmonė, kad reikalingas Menininkas. O greitojo traukinio Vilnius–Kaunas ratai bilda vis tuo pačiu ritmu; post-post, post-post, post-post.“[20]
Česlovas Lukenskas irgi išskiria šiukšlynų, kuriais jie su Zinkevičiumi gėrėdavosi keliaudami autostopu po anuometinę Tarybų Sąjungą nuo 1979 m., įtaką jų grupės estetikos sampratai.
„Šiukšlynai Panevėžyje, Jonavoje, Vilniuje, Peterburge, Rygoje, Maskvoje… ir griuvėsiai, ir pelėsiai, ir rūūdėsiai, ir puuuvėsiai,.. o dar – dūlančių tikrovių kvapas… Senos ir apleistos kaimų sodybos su palėpėse paslėptomis „smetoninėmis“ knygomis, niekieno sandėliai, gausiai priversti neaiškios paskirties gaminių, metalo sąvartynai prie kolūkių dirbtuvių, antrinio perdirbimo įmonės – tai buvo mano „muziejai“ ir „galerijos“.“[21]
Šiukšlyno simboliką ir reikšmę grupės meninei veiklai galime interpretuoti įvairiai: šiukšlynas kaip postindustrinė erdvė gali talpinti ir perprodukcijos ar net postprodukcijos, tarpdisciplininio koliažo bei asambliažo prasmes, su kuriomis „Post Ars“ siejo save ir kurdami patys, ir kalbėdami apie (jiems žinomą) pasaulinę meno istoriją. Vardydamas kūrybinių pasirinkimų intelektualines ir menines inspiracijas, Lukenskas išskyrė intelektualinius korifėjus, tarp kurių nerasime akivaizdžių ekologijos propaguotojų, tačiau tiek „rastų daiktų“ filosofija, tiek fovizmui, performatyvumui, asambliažiniam ar net hibridiniam mąstymui palankūs kūrėjai galėtų būti interpretuojami ir per šią prizmę, ypač jei žvelgsime į juos performatyvių, išlaisvinančių, postindustrinių akcijų kontekste.
Antrasis, tyliosios ekologijos, etapas
Donatas Jankauskas-Duonis, Mamutas spąstuose (projektas Sau ir kitiems), Vilnius, 1993. Nuotrauka: Gintautas Trimakas
Vienas įdomiausių periodų (nes, paradoksalu, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažiausiai susijęs su ekologiniu diskursu) analizuoti ekologines meno praktikas Lietuvos šiuolaikiniame mene yra antrasis etapas – dešimtojo dešimtmečio antra pusė ir pirmas XXI a. dešimtmetis, kai išblėsus pasipriešinimo nuotaikoms bei išnykus pirminei buvusių Rytų ir Vakarų pasaulių priešpriešai, Lietuvos ir pasaulio šiuolaikinio meno erdvėse pradėjo vyrauti biopolitikos, reliacinės estetikos (Nicolas Bourriaud), lingvistinio posūkio ir kiti vizualinės kultūros kritikos diskursai.
Visgi retrospektyviai žvelgiant į to laikmečio lietuvišką šiuolaikinį meną pastebime nemažai kūrinių, kuriuos šiandieną galėtume nagrinėti ekologijos kontekste, nors tuo metu jie nebuvo tiesmukai siejami su ekologinėmis temomis. Tarp tokių galėtų būti Mindaugo Navako kūrinių serija iš sunkvežimio tentų ar iš Suomijos akmenų masyvų išskulptuoti granito kūriniai, pavyzdžiui, „Ši vieta“ (1995). Nereikėtų užmiršti ir iš šiferio pagaminto (taigi, greičiausiai turinčio nuodingo asbesto) objekto „Nepavadintas“, kuris buvo eksponuotas ir 1999 m. nacionaliniame Lietuvos paviljone 48-ojoje Venecijos bienalėje. Kai kurie kiti kūriniai, kurie savo laiku buvo interpretuojami iš biopolitikos perspektyvos, kaip kad Eglės Rakauskaitės „Meduje“ (1996, 30 min. trukmės video), galėtų būti analizuojami ir ekologijos kontekste, akcentuojant žmogaus ir gyvūnų (šiuo atveju – bičių) simbiotinius santykius. Vienas akivaizdžiausiai su ekologiniu diskursu susijusių šio etapo projektų yra Nomedos ir Gedimino Urbonų „Družba“ (nuo 2003 m.), kuris, anot menininkų, turėtų būti interpretuojamas kaip „naftotiekio psichogeografijos skaitymo prietaisas“[22]. Projektas buvo neseniai reanimuotas ir eksponuojamas 2019 m. Kauno bienalėje.
Gana išskirtinis savo nuoseklumu yra nuo 1990 m. parodose dalyvaujantis skulptorius Donatas Jankauskas-Duonis, kuris savo įvairialypėje kūryboje (nuo skulptūrų ir instaliacijų, piešinių ir videofilmų iki kaukių teatrui) naudoja ledynmečio, ikiistorinės eros, žmogbeždžionės motyvus. Prisiminkime, pavyzdžiui, jo skulptūrą „Mamutas“ (1994) ar solo parodą „Retrospektyva“ (ŠMC, 1999)[23]. Viena labiausiai išplėtotų Duonio kūrybos linijų yra M. K. Čiurlionio kūrybos interpretacija – šio metafiziniuose peizažuose jis įžvelgia pasislėpusias žmogbeždžiones (pavyzdžiui, knyga Marčiurlionis, 1999).
Trečiasis, ekologinės temos sprogimo, etapas
Zooetika, 2014–2018. Fotografija: Urbonas Studio
Trečiąjį – pastarąjį dešimtmetį prasidėjusį – etapą galime pavadinti savotišku „pliuralistiniu ekologiniu sprogimu“ Lietuvos šiuolaikiniame mene. Nuo jo neatsiejama ir tai, kad sąmoningai ir kryptingai su skirtingomis ekologijos sampratomis ir aspektais dirbančioms lietuvių menininkėms 2019 m. buvo suteikti pasaulinio garso apdovanojimai. Emilijos Škarnulytės instaliacija „Veidrodinė materija“ (2018) buvo apdovanota „Future Generation Art Prize 2019“ (Pinčiuko meno centras, Kijevas). Scenografės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, scenaristės Vaivos Gainytės, kompozitorės ir vizualaus meno kūrėjos Linos Lapelytės operos „Saulė ir jūra“ adaptacija „Sun & Sea: Marina“ Lietuvos nacionaliniame paviljone 58-oje Venecijos meno bienalėje (2019, kuratorė Lucia Petroiusti), buvo apdovanota Auksiniu liūtu. Menininkų kolektyvo „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) kūriniai, nagrinėjantys naujojo materializmo, hibridinių būtybių ir peizažų temas, itin sėkmingai eksponuojami įvairiose pasaulinės reikšmės šiuolaikinio meno institucijose ir bienalėse.
Pakui Hardware (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda), Underbelly, solo paroda, MdbK Leipcigas, Vokietija, 2019. Nuotrauka: PUNCTUM/Alexander Schmidt
Kadangi šiuolaikinis Lietuvos menas (kaip ir ekologija bei su ja susijusios teorijos) yra gerokai platesnis fenomenas nei Lietuva, nes šiuo metu kuriantys menininkai studijuoja, dirba, organizuoja projektus ir parodas globaliu mastu, o jų bendradarbiai yra įvairių šalių mokslininkai, menininkai ar kuratoriai, kalbant ekologijos tema nereikėtų apsiriboti lokaliu kontekstu. Pavyzdžiui, menininkė Emilija Škarnulytė kelis metus nuosekliai bendradarbiavo su įtakingu filosofu Timothy Mortonu parodose, vykusiose Vilniaus ŠMC ir šiuolaikinio meno erdvėje „Ballroom“ Marfoje, Teksase[24]. Menininkai, pedagogai ir kuratoriai Nomeda ir Gediminas Urbonai beveik dešimtmetį bendradarbiauja su Masačiusetso technologijų universitetu (MIT) JAV, Kauno technologijos universitetu ir kitais universitetais, kuriuose užsiima edukacine ir kuratorine veikla, rengia simpoziumus bei konferencijas.
Emilija Škarnulytė, Mirror Matter, 2017. Paroda Kunstlerhaus Bethanien, Berlynas, 2017. Nuotrauka: David Brandt
Kiti nagrinėtini ir analizuotini menininkai ir kūriniai: anksčiau neminėti turbūt nuosekliausiai įvairiomis ekologijos temomis dirbančių Urbonų ir jų bendradarbių projektai „Zooetika“ (2014–2018), „Pelkių paviljonas“ (Urbonų kuruotas Lietuvos paviljonas 16-oje Venecijos architektūros bienalėje 2018 m.) ir jo tęsiniai; bendra Baltijos šalių paroda „Baltijos paviljonas“ 15-oje Venecijos architektūros bienalėje 2016 m. [25], Lauros Garbštienės instaliacija-akcija-eksperimentas „Laikino meno fondas“ (Vartų galerija, 2012) – menininkės pasiūlytos naujos meno strategijos menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje; į Žemaitijos kaimą gyventi išvykusio Juozo Laivio projektai; Aurelijos Maknytės tyrimas „Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas“ (nuo 2013 m.) apie bebrų keičiamą kraštovaizdį; įvairūs medijų ekologiją ir simbiotinius ryšius tyrinėjantys Mindaugo Gapševičiaus bei kitų autorių kūriniai.
Aurelija Maknytė, Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas, nuo 2013
Laura Garbštienė, Laikino meno fondas. Galerija „Vartai“, Vilnius, 2012. Nuotrauka: Arturas Valiauga
Pabaigai
Ekologinis aspektas buvo tarp svarbiausių Lietuvos meno sceną inspiravusių ir transformavusių veiksnių dar XX. a. devintajame dešimtmetyje. Su pirmais šiuolaikinio meno žingsniais Lietuvoje siejamos menininkų grupės „Žalias lapas“ ir „Post Ars“ į savo programą buvo įtraukusios ekologijos sampratas – tiesa, gana skirtingas. „Žalio lapo“ veikloje ekologija sieta su ekoaktyvizmu, o „Post Ars“ ekologijos samprata buvo veikiau gilioji – jos nariai vienodai žavėjosi ir magistralių brutalizmu, ir „antiekologiškais“ savartynais. Tačiau dalyti Lietuvos šiuolaikinio meno sceną į du polius pagal ekologinio aktyvizmo kiekį būtų pernelyg supaprastinantis požiūris. Kaip galima pastebėti aptarus tris, nors ir gana sąlyginius, ekologinio meno laikotarpius, šios temos Lietuvoje interpretuojamos gana pliuralistiškai – dažnai ekologijos tema tėra viena iš daugelio kūrinio prasmių registre.
Kartu su vis akivaizdesne klimato kaita pastarajame dešimtmetyje regimas ir ekologinės minties sužydėjimas. Vadinamojoje antropoceno epochoje tai labiausiai sietina su gamtos dekolonizavimu ir antropocentrizmo atmetimu. Nuo šiol žmogus nebelaikomas pasaulio centru, o gamta – resursų šaltiniu, kurį galima eksploatuoti iki begalybės. Šis radikalus lūžis tyrinėjamas iš įvairių perspektyvų, tarp jų – spekuliatyviojo realizmo, naujojo materializmo, ekosofinio aktyvizmo, į objektą orientuotos ontologijos (OOO), posthumanizmo ir kitų. Visi šie požiūriai siūlo skirtingas inovatyvias postantropocentrines analizės metodologijas. Todėl šis judėjimas yra įvairus ir pliuralistinis, dažnai ir prieštaringas, tačiau aktualus ir produktyvus.
Su ekologinės minties suvešėjimu galima sieti ir šiųmetę lietuviškos meno scenos sėkmę. Kadangi ekologinis mąstymas buvo vienas iš faktorių, modernizavusių Lietuvos meno padangę dar XX a. devintajame dešimtmetyje, o pastarajame – atnešęs tarptautinį pripažinimą, ekologiją, kaip temą, reikėtų pripažinti svarbiu ir tirtinu Lietuvos meno scenos tapatybės ir jos įvertinimo aspektu.
Rūgštus miškas, filmo kadras, 2018, 63 min. Režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, prodiuseris ir bendrakūrėjas Dovydas Korba
Augustas Serapinas, February 13th (sniego senis iš Vilniaus Vingio parko), galerija „Emalin“, Londonas, 2019. Fotografija ir sutikimas: galerija „Emalin“
eeKūlgrinda, Kartena, 2017. Nuotraukoje: Venjamin Kaznačenko. Nuotrauka: Robertas Narkus
Iš Meno kūrinių kapinių archyvo (Donato Jankausko-Duonio skulptūros laidojimas), Narvaišiai, 2019. Nuotrauka: Juozas Laivys
River Runs, Oksfordas, 2012. Malonumo konstrukcija upei. Išrūšiuoti plastikiniai buteliai, dėžės, vamzdžiai, neoprenas, matmenys kintantys. Urbonas Studio: menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, rašytoja ir kuratorė Tracey Warr, architektas Giacomo Castagnola. Fotografavo James Hudson
Iliustracija viršuje: Donatas Jankauskas–Duonis, Nerimas, Šiauliai, 2018. Nuotrauka: Virginijus Kinčinaitis
[1] Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ (1859) yra viena pirmųjų vientisą ekosistemą aprašančių poemų, parašytų lietuvių kalba. Jau pirmos poemos eilutės parodo poemos artimumą ir šiandieninėms aktualijoms – ekosąmoningumui plačiausia prasme bei kartu pasisako prieš miškų kirtimą, kuris pastaraisiais metais paskatino įvairius judėjimus (pvz., „Apginkime Lietuvos miškus!“, „Gyvas miškas“) ir visuomenės susiskaldymą.
[2] Donna J. Haraway, 2016: Staying with trouble: making Kin in the Chtulucene, Duke University Press.
[3] Kathryn Yusoff, 2018: A Billion Black Anthropocenes or None, University of Minnesota Press.
[4] Bruno Latour, 2017: Facing Gaia: Eight Lectures on the New Climatic Regime, Polity Press.
[5] Telešienė, Audronė, 2009: „Klimato kaitos diskursas Lietuvoje: reikšmių konstravimas dienraščiuose“, in: Filosofija. Sociologija, t. 20, Nr. 4, p. 250–258.
[6] Žr. https://www.vz.lt/verslo-aplinka/2019/04/07/lietuva–labiausiai-klimato-pokyciu-paveikta-europos-salis, [žiūrėta 2019 06 11].
[7] Baigiant rengti šį tekstą, termometras už lango rodė aukščiausią istorijoje užfiksuotą lapkričio temperatūrą Lietuvoje.
[8] Žr. https://www.ipcc.ch/sr15/chapter/summary-for-policy-makers/, [žiūrėta 2019 06 11].
[9] Jason W. Moore, 2015: Capitalism in the Web of Life. Ecology and the Accumulation of Capital, Verso, p. 35.
[10] Žr. https://theanthropocene.org/topics/anthropocene-working-group/, [žiūrėta 2019 06 11].
[11] Erle C. Ellis, 2018: Anthropocene: A Very Short Introduction, Oxford University Press.
[12] Žr. https://www.iae.lt/apie-imone/istorija/60, [žiūrėta 2019 06 11].
[13] Kavaliauskaitė, Jūratė, 2012: „Tarp prigimties ir tautos: žaliųjų pirmeiviai sovietmečio Lietuvoje“, in: Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia (kolektyvinė monografija), Baltos lankos, p. 226.
[14] Jūratė Kavaliauskaitė, 2012, p. 226.
[15] Erika Grigoravičienė, „Žalias lapas“, http://www.mmcentras.lt/zalias-lapas/7000, [žiūrėta 2019 06 11].
[16] Justinos Žukauskaitės interviu su Gediminu Urbonu, „Gedimino Sapnas arba triukšmas dėl noiseʼo“, in: Kultūros barai, 2013, Nr. 7–8, p. 76.
[17] Giedrius Gulbinas, 2018: Socialinės kritikos kaita Lietuvos šiuolaikiniame mene XX–XXI a. sandūroje: ideologinės ir epistemologinės implikacijos (daktaro disertacija), Vilniaus dailės akademija, p. 37.
[18] Giedrius Gulbinas, 2018, p. 37.
[19] Gintaras Zinkevičius, 2017: „Taip viskas prasidėjo“, in: Agnė Narušytė et al., Post Ars partitūra, M puslapiai, p. 8.
[20] Ten pat, p. 8.
[21] Česlovas Lukenskas, „1979–1984 m. šiukšlynai“, in: Agnė Narušytė et al., Post Ars partitūra, M puslapiai, p. 10.
[22] Žr. http://nugu.lt/dossier/index.php?lng=LT, [žiūrėta 2019 06 11].
[23] Žr. https://www.vle.lt/Straipsnis/Donatas-Jankauskas-(Duonis)-33916; http://www.cac.lt/lt/exhibitions/past/99/1696, [žiūrėta 2019 06 11].
[24] Žr. https://terremoto.mx/hyperobjects-group-show-at-ballroom-marfa-texas-usa/, [žiūrėta 2019 06 11].
[25] Žr. https://balticpavilion.eu/, [žiūrėta 2019 06 11].
