Meninių praktikų ekologija, arba Kvietimas padainuoti karaokė

2019 m. gruodžio 16 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Karolina Rybačiauskaitė

 

Ką ekologija turi bendra su menu? Jei ekologija vadinsime biologijos šaką, tiriančią organizmų sąveikas ir jų biofizikinę aplinką, o menu laikysime žmogaus veiklos rezultatus, kai, taikant įvairius kūrybinius, konceptualius ar techninius įgūdžius, kuriami tam tikrą juslinį poveikį turintys kelti objektai…? Pagal Vikipedijos sugeneruotus apibrėžimus, ryšys tarp ekologijos ir meno yra greičiau instrumentinis. Pavyzdžiui, Ursulos Damm kūrinyje „Karaokė vaisinėms muselėms“ (Drosophila Karaoke Bar, 2018)[1], pavasarį eksponuotame MO parodoje „Bendrabūvis“, meninės praktikos tampa įrankiu atkreipti dėmesį į įvairius organizmų elgesio ypatumus, galbūt nepastebimus naudojant mokslinio eksperimentavimo metodus. Šiame tyrime menininkė kartu su mokslininke Birgit Brüggemeier ieškojo būdų rasti su musėmis bendrą kalbą – stebėjo, kaip šios tarpusavyje bendrauja, šoka ir dainuoja, o vėliau – kaip reaguoja į kito mokslininko sukurtą žmogaus balso kodavimo sistemą musėms. Jei išmoktum musių kalbą ir skleistum musėms suprantamus garsus, ką joms pasakytum? Kaip tikslesnis bendravimas su musėmis pakeistų žmonių, o gal ir kitų organizmų bendrabūvį? Ką žinios apie jų skleidžiamus garsus ir judėjimą padėtų suvokti apie mūsų pačių komunikacines ir menines veiklas? Menininkė atveria galimybę užduoti tokius ir panašius klausimus, kurių mokslininkai paprastai nekelia.

Musių balso ir kūno judėjimas akivaizdžiai komplikuoja pradžioje pateiktus ekologijos ir meno apibrėžimus. Pamėginkime iš naujo, tik šįkart turėdami galvoje ir musių veiklą. Norėčiau pasiūlyti apversti instrumentinį ryšį tarp ekologijos ir meno ir, užuot pasitelkus meninius įrankius ekologijos problemoms spręsti, pasinaudoti ekologija, tyrinėjant meninių praktikų klausimus. Panašų konceptualinį judesį, analizuodama mokslo, dažniausiai fizikos ar chemijos, praktikas, neretai atlieka belgų filosofė Isabelle Stengers. Ji siūlo praktikų ekologijos koncepciją, kurioje politinis praktikų veikimo aspektas papildomas ekologine perspektyva. Stengers teigimu, ekologija yra transversali kategorija, padedanti apibrėžti reliacinį heterogeniškumą, t. y. tokias situacijas, kurios susieja heterogeniškus protagonistus. Jos manymu, taip yra dėl to, kad ekologijos praktikoje mokslininkai nelinkę atsieti praktikų ethos ir oikos. Tai reiškia, kad įvairių organizmų poreikiai, elgesys, įpročiai, rūpesčiai yra apibūdinami ne bendraisiais, bet itin specifiniais terminais, ir jie analizuojami atsižvelgiant į tų subjektų aplinką bei kitas juos supančias praktikas.[2]

Žvilgsnis iš ekologinės perspektyvos kviečia tikslinti meno autonomijos sampratą. Vertėtų kalbėti ne apie XX a. pradžioje įtvirtintą meno menui idėją, kai meno sfera imama suvokti kaip sau pakankama ir atsieta nuo kitų politinio ir socialinio gyvenimo sferų, bet apie menines praktikas, kurių autonomija įmanoma tik per prieštaringą „simbiotinį susitarimą“. Stengers pabrėžia, jog šis susitarimas – tai naujų imanentinių egzistencijos būdų kūrimas, o ne reikšmingesnių interesų pripažinimas nustelbiant kitų interesų įvairovę ar tokia daugybės interesų harmoningo suderinimo pasekmė, kad būtų galima peržengti juose slypintį savanaudiškumo aspektą.[3] Be to, praktikos skiriasi nuo idėjų. Kalbėdama apie šiuos skirtumus Stengers rašo: „Praktikos, kitaip nei gyvos būtybės, negali kreiptis į tylų pasaulį – paklusnų įsitikinimų ir interpretacijų pagrindą; jų egzistavimo būdas yra santykinis ir ribotas, o ne haliucinacinis ir vizionieriškas; jų avatarai nenurodo į autoritetingesnį šaltinį, kuriam jos tebūtų lokalus vertimas, bet tai, kad jos gamina čia ir dabar, paverčia jas įmanomomis.“[4] Taigi ekologinė perspektyva leidžia savotiškai įžeminti menines praktikas – kalbėti apie tai, kaip įvairių meno lauko veikėjų veiklos siejasi ir kuria viena kitą. Tarp skirtingų protagonistų minėtini menininkai, kuratoriai, kritikai, muziejininkai, meno institucijų direktoriai ir t. t. Ši perspektyva taip pat sudaro sąlygas kalbėti apie įvairių meno lauko dalyvių savarankišką gebėjimą kartu kurti ir gerbti tik jų praktikai būdingas taisykles. Stengers teigimu, būtent juntamas pažeminimas, gėda, cinizmas signalizuoja apie grėsmę autonomijai. Ją kurti reiškia ne tiesiog stengtis išgyventi esamomis sąlygomis, bet, apibrėžiant savo atsakomybes ir įsipareigojimus, kurti naujus imanentinius autonomiško gyvenimo būdus.[5]

Mąstant apie pažeminimą, gėdą ir cinizmą meno lauke, galima minėti ne vieną atvejį. Šiame tekste norėčiau paminėti tik keletą situacijų, kai nesutarimai kilo tarp skirtingų lauko dalyvių. Pavyzdžiui, tarptautinėje spaudoje neseniai buvo diskutuojama apie šių metų Venecijos bienalėje eksponuotą valtį, kurioje 2015 m. žuvo daugiau nei 700 pabėgėlių. Vienas į šią situaciją sureagavusių kuratorių Vincentas Honoré teigė nesuprantąs, kam reikėjo atvežti tą valtį į Venecijos bienalę ir paversti ją vakarietiško fetišizmo ir selfinimosi vieta. Honoré komentaras apie neapsakomą gėdą mėginant suprasti šį išnaudojimo atvejį ir gėdą būti meno pasaulio dalimi turėjo ne tik pasmerkti ar apriboti meninę veiklą, bet ir leisti pagalvoti, kokios „fetišizavimo“ formos mums, kaip privilegijuotiems meno lauko dalyviams ir jo kūrėjams, yra nepriimtinos. Jis taip pat parodo, jog menas neatsiranda tuščioje vietoje, bet yra darinys, veikiantis ir veikiamas kitų žmonių patirčių, todėl turėtų būti kuriamas jautriai ir atsakingai. Ką toks meninis įvykis galėjo reikšti daugybei žuvusių žmonių artimųjų?

Meninių praktikų autonomiškumui kyla kur kas didesnė grėsmė, kai tokioms diskusijoms vietos nebelieka. Pavyzdžiui, čekų meno bendruomenė neseniai kvietė pasirašyti peticiją prieš Adamo Burako atleidimą iš kuratoriaus pareigų Nacionalinėje dailės galerijoje Prahoje. Kuratorių atstatydino laikinai direktorės pareigas eiti paskirta kitos didelės šiuolaikinio meno galerijos „Rudolfinum“ direktoriaus žmona, ekonomistė Alena Anne-Marie Nedoma. Laikinąją direktorę rugsėjo pabaigoje paskyrė neseniai pareigas pradėjęs eiti kultūros ministras, anksčiau užsienio reikalų ministras Lubomíras Zaorálekas. Nedoma ne tik skubiai atleido vieną labiausiai nusipelniusių galerijos kuratorių, bet ir viešai paskelbė neaiškiais kaltinimais grįstas, žeminančias ir kuratoriaus reputaciją menkinančias poelgio priežastis. Pavyzdžiui, tai, kad kaip Nacionalinės dailės galerijos kuratorius jis per daug dėmesio skyrė šiuolaikiniam menui, per daug keliavo ir netgi leido sau mokėti honorarus menininkams, kurie tokioje prestižinėje galerijoje turėtų eksponuotis nemokamai.

Ši situacija man primena kitą, vietinį, bandymą pažeminti meno lauko veikėjus, tik šįkart – meno kritikus. Viena iš MO muziejaus įkūrėjų Danguolė Butkienė birželio pabaigoje kultūros dienraštyje 7md.lt paskelbė tekstą, kuriame pademonstravo nesugebėjimą priimti konstruktyvių įžvalgų ir apskritai norą užtildyti bet kokią kritiką. Straipsnyje atvirai tyčiojamasi iš Eglės Mikalajūnės pastabų, kritikės patirtį vertinant kaip juokingą ir neadekvačią. Pavyzdžiui, pastebėjimus, kad parodos „Gyvūnas-žmogus-robotas“ kataloge aiškiai nederėjo vadovėlinis didžiojo pasakojimo tonas su jame publikuotais kritiniais straipsniais, ar tai, jog parodai buvo pasirinktas jos turinio neatspindintis, tiesmukas ir temos sudėtingumą unifikuojantis pavadinimas. Ciniškai nuskamba įkūrėjos pasiūlymas vertintojams „nežiūrėti į viską per daug rimtai“, rezonuojantis su Stengers pastebėjimu, jog ten, kur juntamas pažeminimas ar cenzūra, neretai nemaloniai primenama būtinybė „išlikti blaivaus proto“, „vengti būti naivuoliu“.

Baigdama norėčiau pasiūlyti pasižiūrėti į visa tai šiek tiek rimčiau ir padainuoti karaokė, kur būtų vietos balsų įvairovei.

[1] Daugiau apie kūrinį žr. Ursula Damm, Drosophila Karaoke Bar, 2018. Prieiga internete: http://ursuladamm.de/drosophila-karaoke-bar-2018/, [žiūrėta 2019 12 08].

[2] Isabelle Stengers, Comparison as A Matter of Concern, in: Common Knowledge, 17(1), Duke University Press, 2011, p. 59.

[3] Isabelle Stengers, Cosmopolitics I. (trans. R. Bononno), University of Minnesota Press, 2010, p. 35.

[4] Ten pat, p. 40.

[5] Isabelle Stengers, Autonomy and the Intrusion of Gaia, in: The South Atlantic Quarterly, 116(2), Special Issue: Autonomia in the Anthropocene (eds. B. Braun, S. Nelson), Duke University Press, 2017, p. 392.

Iliustracijoje: Ursula Damm, Birgit Bruggemeier, Karaokės baras: dainuojame musių kalba, 2018. MO muziejus, Vilnius. Nuotraukos: Rytis Šeškaitis

Straipsnio autorius:
Karolina Rybačiauskaitė yra meno kritikė ir filosofijos doktorantė Vilniaus universitete, taip pat baigusi dailėtyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tyrinėja neapibrėžtumo principą ir žinojimo kūrimo politiką feministinėje naujųjų materializmų filosofijoje. Domisi alternatyviais meno istorijų pasakojimo būdais posocialistinėse Europos šalyse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *