Pora klausimų ir daug atsakymų Pasaulinės paukščių bei juokų ir melagių dienos proga

2020 m. balandžio 1 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Valentinas Klimašauskas

Pokalbis su karantinuotais parodos „Galva su daug minčių“ Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) dalyviais

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS: Nedaug kas ginčysis, ypač šiandieną, kad mūsų prisiminimai – ką ir kaip atsimename bei kaip juos pasakojame – yra susiję su kūryba. Mano pirmas klausimas susijęs tiek su prisiminimais, tiek su kūryba siauresne prasme. Koks buvo pirmasis jūsų susidūrimas su šiuolaikiniu menu?

VITALIJ STRIGUNKOV: Kada iš tikrųjų pirmą kartą galėjau susidurti su šiuolaikiniu menu? Paprasčiausias atsakymas turėtų būti toks: tada, kai pirmą kartą apsilankiau Vilniaus Šiuolaikinio meno centre, o tai įvyko 2004–2005 m., kai buvo eksponuojama paroda „Olandų biuras“. Tačiau nenorėčiau nei meno, nei šiuolaikybės būtinai sieti su meno centru.

Įdomiau būtų pagalvoti apie meną kaip apie melą, kaip apie sugebėjimą kurti menamą tikrovę, kaip apie gebėjimą meluoti, sakyti netiesą. Pasak edukologų, vaikai pradeda meluoti apie trečiuosius gyvenimo metus. Pradžioje jų kuriama abstrakti tikrovė yra lengvai perkandama. Tačiau vaikai greitai tobulėja ir jau po kelerių metų pakankamai tvariai transformuoja „tiesą“. Ir, kad ir kaip būtų keista, dailės pagrindai čia niekuo dėti. Žinai, mano susidūrimas su menu turėjo įvykti apie 1993 metus. Beveik tuo pačiu metu Vilniuje buvo įsteigtas Šiuolaikinio meno centras, beveik tuo pačiu metu aš pradėjau meluoti.

MARTA FRĖJUTĖ: Su šiuolaikiniu menu pirmą kartą susidūriau vaikystėje, tėvui pasakojant apie Jurgio Mačiūno „paslapčių dėžutes“. Kai pirmą kartą jas pamačiau „Fluxus“ kabinete ŠMC, buvau vienuolikos. Kadangi nei įkišti pirštų, nei paimti į rankas tų dėžučių negalėjau, tai labai nusivyliau. Žiūrėjau į meno kūrinio lavoną po stiklu. Turbūt panašiai jaučiasi į Lenino mauzoliejų Maskvoje nuvykęs komunistas. Tačiau labai patiko istorijos apie Mačiūną, ypač apie duris, į kurias jis, stengdamasis apsisaugoti nuo kreditorių, susmaigstė peilius. Arba apie dantų šepetėliais (ar krapštukais?) valomą šaligatvį Niujorke.

Ankstyvoje paauglystėje pati darydavau savotiškas akcijas, jei taip jas galima pavadinti. Tarkime, karštą vasaros dieną apsimuturiavusios šalikais, apsivilkusios kailinius ir užsidėjusios kailines kepures su drauge išeidavome į kiemą pasivaikščioti ir kalbindavome močiutes. Man labai patiko viskas, kas atkreipdavo žmonių dėmesį ar kaip nors keistai juos įtraukdavo į veiksmą. Tėvai šiek tiek nerimavo, galvojo, ar man viskas gerai, nes nuo ankstyvo amžiaus mėgau kurti spektaklius, ypač per saugų atstumą – kad spėčiau pabėgti, jei kartais mano pasirodymas būtų atsibodęs ir būtų nuspręsta mane pagauti. Todėl ir „Fluxus“ turbūt įsiminė labiausiai, tame gyvenimo laikotarpyje pasirodė artimas.

Du piešiniai, prieš ir po susidūrimo su šiuolaikiniu menu

GRETA EIMULYTĖ: Pirma atmintyje užsilikusi paroda primena maloniai miglotą sapną. Mėginant ten grįžti, iš atminties iškyla tik pavieniai spalvoti kadrai, kuriems trūksta tarpusavio jungčių.

Drungnas vasaros vakaras. Greičiausiai birželis ar liepa. Vilniaus centras pilnas žmonių. Manau, vyksta „Tebūnie naktis!“ Tėvai atsiveda į kažkokį dar nepažįstamą vėsų pastatą ir vedasi terrazzo laiptais aukštyn.

Kitas kadras: baltos sienos, baltas kubas su įstiklintu kiemeliu daugmaž vidury ir mėlynas per patalpą išsiraizgęs tinklas – per grindis, sienas, gal net lubas. Ar gali būti, jog tas tinklas – žaislinių traukinių bėgiai? Jau nebesugebu atsekti, ar renginio proga sugužėję lankytojai iš tiesų išspardo mėlynas linijas, ar aš tiesiog labai bijau, jog taip gali nutikti.

Dar kitas kadras: tamsi patalpa, ant sienos – eilė šviesdėžių su kažkokiais dailiais ištemptais ateivių veidais.

Kitas kadras: keistas kvapas geltonoje erdvėje. Turbūt gumos ir nuo didžiulio skaičiaus į vidų lendančių žiūrėtojų. Geltona, geltona, geltona, vien veidrodžiai ir juodi taškeliai. Stoviu nustebusi, sustingusi, kol tėvai ištraukia už rankos ir einame žiūrėti kitų kūrinių.

Žiūrinėjant ŠMC archyvus keista aptikti 2009 metais vykusią parodą „Big in Japan“. Atsidarau nuotraukas. Atpažįstu visus kūrinius, tačiau išsigandusi išjungiu, kad nauja informacija neišvaikytų ryškių vaikiškų prisiminimų. Šypsausi. Suskaičiuoju, kad tuomet buvau tik ką baigusi trečią klasę ir įsivaizdavau esanti rimta menininkė, nes lankiau dailės mokyklą, o ir draugai sakė, jog gražiai piešiu.

ONA JUCIŪTĖ: Labai sunku atsakyti, koks buvo pirmas mano susidūrimas su būtent šiuolaikiniu menu. Niekaip negaliu prisiminti, kas tapo slenksčiu iš nešiuolaikinio į šiuolaikinį. Tikriausiai taip yra ne tik dėl atminties labirintų, bet ir dėl to, jog pati nesu visai tikra, kur tą brūkšnį brėžčiau. Keista, bet mano pirmas sąmoningas prisiminimas, kuriame galiu atsekti minties logiką, o ne tik prisiminti matytą daiktą ar veiksmą, iš dalies yra susijęs su kūryba. Gan keistai gerai prisimenu, kaip pabudau savo ketvirtojo gimtadienio rytą su mintimi, kad šiandien dėl savo greito užaugimo privalėsiu mokėti gerai piešti; atsimenu ir tai, kad turėjau tikslą atvaizduoti vieno iš savo žaislų kojos sukimosi mechanizmą, kad tam buvo naudojamas ochros spalvos pieštukas ir kad, tuometiniais vertinimo standartais, bandymas buvo labai nevykęs, gimtadienis sugadintas. Man net atrodo, kad prisimenu ir pamoką iš mamos apie tai, kaip veikia įgūdžiai. O gal mano atmintis ją sukūrė po to. Dabar jau sunku atsekti siūlo galą.

41 dydžio Pelenės sesers koja su krištoline kurpaite (Disnėjaus studija) ir negyvais apsimetantys oposumas bei gyvatė.

NERINGA BUMBLIENĖ: Pirmas?! Negaliu prisiminti. Atsimenu tik tautodailininkų parodą Šiaulių dailės galerijoje, į kurią nusivedė mama. Ji buvo ypač gausi iš vytelių pintų eksponatų. Daugiausia dideli šiaudiniai objektai be paskirties. Keistų formų, dekoruoti chaotiškais, persiklojančiais ir nutrūkstančiais ornamentais. Šieno kvapas, minios šurmulys ir tie tylūs, bet savaip įkyrūs daiktai visur, kur tik pažvelgsi, net ore.
Man atrodo, sapnuodavau juos naktimis ir ilgą laiką maniau, kad toks ir yra tas menas. Ką gi, gal iš dalies toks ir yra.

MINDAUGAS VEGYS: Įsimintinesnė pažintis su šiuolaikiniu menu įvyko vėlai – 18–20 gyvenimo metais, studijuojant meno istoriją Vilniaus pedagoginiame universitete. Šių studijų metu atsirado mintis, kad ir aš galėčiau kažką sukurti, ypač susidarius įspūdžiui, kad modernusis menas yra prieinamas tokiems kaip aš – neturintiems nei techninių įgūdžių, nei amato išmanymo. Kad  modernųjį, šiuolaikinį – tada ir kartais dabar šias sąvokas vartojau, vartoju kaip tapačias – meną yra lengviau kurti. Kita vertus, vėliau teko pripažinti, kad šie įspūdžiai bent jau iš dalies buvo klaidingi, o jei kalbėtume pokalbio temos kontekste, tada galima pavartoti ir žodį „apgaulingi“. Taigi, šie patyrimai iš pradžių buvo panašūs į visuomenėje paplitusį požiūrį į šiuolaikinį meną. Juk dažnai tenka išgirsti sakant ,,ir aš taip galėčiau“, ,,mano šešiametis vaikas taip galėtų“ ar pan. Tačiau meno istorijos studijos leido padaryti išvadą, kad, nepaisant fakto, kad iš tiesų taip galėtų padaryti daug kas, visa esmė yra laiko elementas – kas pirmas tai padarė, kas pirmas tai išdrįso padaryti (pavyzdžiui, M. Duchampʾas išdrįso pisuarą paversti meno kūriniu ir pan.). Taigi, kūrybinis procesas yra savotiškos varžybos – drąsūs, kūrybingi… Ir mane pagavo azartas… Tuo metu įsiminė menininkai, kurių kūriniai ne tiek patiko, kiek aš jiems PAVYDĖJAU, kad jie taip paprastai PIRMIEJI sukūrė tai, ko nebuvo, pavyzdžiui, J. Pollock, K. Malevičius, kiti. Deja, kadangi jie tai jau padarė, man belieka žiūrėti ir pavydėti. Iš lietuvių autorių įsiminė Ž. Kempino kūryba, ypač ventiliatorių vėjo plaikstomų juostelių abstrakcijos.

VIKTORIJA DAMERELL: Pirmą kartą su juo susidūriau projekte, kurį Vytautas Viržbickas organizavo Panevėžyje. Buvo 2010-ieji, o aš buvau moksleivė. Devynioms dienoms kartu su dar keliolika mokinių ir meno bei filosofijos studentais apsigyvenau buvusiame mėsos kombinate. Visi miegojome miegmaišiuose didžiulėje salėje ir rytais pabusdavome nuo masės tai pačiai valandai užstatytų žadintuvų. Studentai skaitė paskaitas ir siūlė patiems kurti ir patirti meną. Neatsimenu jokių konkrečių meno kūrinių, tik tą jausmą, kad esu savo vietoje. Turbūt tai buvo visai vykusi šiuolaikinio meno reklama.

ARŪNAS GUDAITIS: Pirmieji susidūrimai įvyko 1990-aisiais. Pamenu, su videonuomos paslaugomis atkeliavusias VHS juostas – nuo „Sigue Sigue Sputnik“ ir „The Residents“ performatyvių koncertų iki „Fluxus“ performansų.

Sąmoningos šiuolaikinio meno patirtys formavosi studijuojant lankytose parodose ŠMC ir „Jutempus“. Ko gero, stipriausi prisiminimai išlikę iš 1997 metais ŠMC vykusios parodos „Funny versus Bizarre“. Labai gerai atmintin įsirėžė Peterio Lando ir Kai Kaljo performansai bei Magnuso Wallino videodarbas „Go PUKKO Go“.

LIUCIJA KVAŠYTĖ: Manau, tai buvo Sauliaus Vaitiekūno „Requiem Orkestrui“, apie 2008 metus, kai dar mokiausi mokykloje. Su drauge ruošėmės stojamiesiems į akademiją, todėl kiekvieną šeštadienį kultūrinomės vaikščiodamos po parodas. Jei gerai pamenu, instaliacija buvo įrengta „Vartų“ galerijoje.

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ: Neprisimenu pirmųjų, bet keletas pirmų stipriai įsiminusių vis sukasi galvoje. Atrodo, kai kurie buvo tyčia tam ir padaryti, tai savo atminties per daug nesureikšminu. 1995-aisiais ar 1996-aisiais Šiaulių dailės galerijos galiniame kambaryje buvo instaliacija su spindinčiu ramaus ežero paviršiaus vaizdu ir ambientiniu garso takeliu „pam, pam, pam… pam, pam, pam…“ Labai patiko dar ir jos pavadinimas – „Tirpstančios dimensijos“ ar „Tirpstanti dimensija“, ir jau vėliau, mokantis Dailės akademijoje, pasinėrus į kokį seną tapybos darbą, vis išlįsdavo tas maloniai šildantis garso takelis „pam, pam, pam…“ Tai buvo grupės DAMOI (Dariaus Gerasimavičiaus ir Modesto Ežerskio) instaliacija. Panašų džiaugsmą vėliau jaučiau skaitydama apie parodos atidarymą be meno kūrinių ar tokius projektus kaip „Šventas melas“, lyg kažkas būtų tą muziką paleidę dar garsiau. Tai negalėjo būti pirmas matytas kūrinys nei apskritai, nei net toje parodoje.

Virginijus Kinčinaitis, vadovavęs galerijai, mums dėstė meno istoriją popietinėje dailės mokykloje, parodų atidarymai buvo šventė, Šiaulių dramos teatras klestėjo, į spektaklius buvo galima eiti po porą kartų – kažkokiu būdu pamačiau Oskaro Koršunovo „Ten būti čia“ ir „Senė 2“, biblioteka turėjo Charmso rinktinę rusų kalba, mokykloje mokė poezijos, parodos vis keitėsi, ir paaiškėjo, kad norint studijuoti meną nereikia rinktis tarp tekstilės ir keramikos. Pam, pam, pam…

Autorės fotografija

SIMONA ŽEMAITYTĖ: Neprisimenu pirmos matytos šiuolaikinio meno parodos, bet kokioje septintoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja mane nusivedė į susitikimą su Jonu Meku. Nelabai supratau, kas jis toks ir t. t., bet žinojau, kad tas susitikimas buvo kažkokia išskirtinė proga, o būti ten – didelis įvertinimas. Susitikimo metu, jei gerai pamenu, Mekas skaitė savo eiles. Vėliau su juo susitikau dar kelis kartus – Londone, Vilniuje ir t. t. Visada apimdavo jausmas, kad keičiuosi ir senstu tik aš… Mekas nepasikeitė nuo tos dienos, kai buvau septintoje klasėje.

J. Mekas 2018 m. balandžio 10 d. Londone, kur pasakojo ir apie šuns nuotykius Niujorko metro, muziejuose bei apie mažų meno kūrinių reikšmę

ŪLA TORNAU: Vieni pirmųjų mano susidūrimų su meno erdvėmis vaikystėje asocijuojasi su tiesiog nepakeliamu nuoboduliu, kai išėjus pasivaikščioti su tėvais, tada atrodė, ištisą amžinybę tekdavo jų laukti parodose. Iš to amžinybės laiko mintyse iškyla žėrinčios sienos, dengtos tuo metu visuomeniniams pastatams būdingu žėručio tinko dekoru, į kurį sutelkdavau dėmesį tomis išilgėjusiomis minutėmis. Ne taip seniai supratau, kad tokios sienos buvo ir dabartiniame ŠMC pastate, tad kažkada ir jos buvo vienos iš tų mano tyrinėtų.

Dar prisimenu superįdomias, gaivias ir neformalias šiuolaikinio meno ir kultūrinės spaudos apžvalgas, pokalbius, vykusius kiekvieną šeštadienį su dailėtyrininke Elona Lubyte Jūratės Stauskaitės Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės studijoje. Tai buvo gal 1994 metais. Dabar pagalvojau, kad tai tikrai geras pokalbių apie šiuolaikinį meną formatas, būtų smagu surengti kažką panašaus!

Požiūrį į Vilnių ir gyvenimą apskritai pakeitė 1995 metais Algio Lankelio kuruota paroda „Kasdienybės kalba“, kuri vedė po visiškai nepažinias miesto ir pasąmonės patirtis. Atsimenu namą vaiduoklį Totorių gatvėje, šalia Krašto apsaugos ministerijos rėmusį Gedimino Akstino kūrinį ir kelionę laiku ieškoti parodos kūrinių į tuo metu neseniai kariuomenės apleistą Šiaurės miestelį. Buvo pilka ir darganota diena, Šiaurės miestelis atrodė kažkur pasaulio pakrašty, tame visiškai tuščiame kvartale su keliomis šarvojimo reikmenų iškabomis telkšojo milžiniška bala, per kurią aukštai taškydamas vandenį į šonus be sustojimo ratus suko automobilis, vairuojamas vaiko.

KAROLINA JAŠINSKAITĖ: Paties pirmojo susidūrimo su menu neprisiminsiu todėl, kad su juo susidurdavau nuo labai ankstyvos, nesąmoningos vaikystės, nes tiek mano mama, tiek brolis yra menininkai. Tekdavo lankytis parodose, mados šou, leisti laiką mamos studijoje, kur jausdavosi intensyvus aliejinių dažų kvapas, būdavo pilna teptukų, drobių, knygų ir visokių smulkmenų.

Galėčiau pamėginti nupasakoti pirmą didžiausią įspūdį susidūrus su šiuolaikiniu menu. Tai buvo mano brolio mados dizainerio (Juliano Fedo) avangardinės drabužių kolekcijos „Akvalogija“ pristatymas 2000 metais Mados savaitėje, kuri vyko Vilniaus rotušėje. Kolekcija buvo eksperimentinė – neskirta nešioti ir nepanaši į nešiojamus rūbus. Modeliai ir jų judėjimas podiumu priminė keistus švytinčius povandeninio pasaulio organizmus. Audiniai, iš kurių pasiūti kostiumai, buvo modifikuoti. Pamenu, kaip sintetines medžiagas brolis laikė virš dujinės viryklės ir žvakių, kad jos įgautų tam tikras formas. Pasirodymas priminė spektaklį ar performansą elektroninės muzikos fone. Tuo metu daugiausia pažinojau klasikinį meną, to žinojimo kontekste ši kolekcija apvertė mano primityvų suvokimą. Jaučiau tarsi palengvėjimą, kad nėra tikslių meno rėmų, kad kūrybiškumo horizontas – neaprėpiamas. Vaizduotėje pradėjo kurtis abstraktūs ir neapibrėžti pavidalai, kas dar gali būti vadinama šiuolaikiniu menu. Man tuo metu buvo apie devynerius metus.

Kolekcijos autorius Julianas Fedo, nuotraukų autorius Modestas Ežerskis.

JULIJA FOMINA: Mano pirmas susidūrimas su šiuolaikiniu menu buvo gana netipinis, bet iki šiol jį gerai atsimenu. Mokiausi mokykloje, paskutinėse klasėse. Gyvenau su tėvais pačiame Kauno centre, vadinamojoje chruščiovkėje, tipiniame dviejų kambarių bute. Kieme buvo vien tokie namai: plytiniai penkiaaukščiai, juose taip pat tipiniai butai, tiesa, kai kurie – vieno ar netgi trijų kambarių. Dažnai grįždavau namo būtent per kiemą ir kažkuriuo metu vieno namo lange pradėjau pastebėti kažkokius keistus padarus. Jie sėdėdavo arba stovėdavo pirmo aukšto buto lange, ant palangės, buvo įvairių dydžių. Kartais, kai buvo atitrauktos užuolaidos (nepamenu tiksliau, ar ten išvis buvo užuolaidos), matydavau tokias pat didžiules ant lentynų sėdinčias figūras, panašias į beždžiones. Ekspozicija nuolat keisdavosi ir aš nebegalėdavau ramiai praeiti pro tuos langus – turėdavau pasižiūrėti, ar tie gyviai vis dar ten, ar tie patys, ar jau kitokie. Tokia besikeičianti ekspozicija, kurią matydavau pro langą. Paklausiau mamos (ji tame kieme visus pažinojo), kas ten gyvena. Atsakė, kad tokia Aldona su savo vyru, jie lyg abu menininkai. Kai pradėjau studijuoti menotyrą Kaune, VDU, išsiaiškinau, kad ten gyveno Duonis (Donatas Jankauskas). Ir aš pro langą matydavau jo beždžionžmogius. Gaila, kad ilgainiui iš ten išsikraustė, tačiau viskas išėjo į gera – tapau kuratore ir prieš daugiau nei dešimtmetį kartu su šiuo menininku pakvietėme visus norinčius pasisvečiuoti Duonio studijoje Savičiūnuose, kur buvo galima pamatyti ir beždžionių, ir kitų gyvūnų.

VYTAUTAS GEČAS: Negaliu atkurti būtent pirmosios parodos ar vaizduojamojo meno kūrinio. Pirmieji prisiminimai būtų ŠMC lankomos parodos kartu su Stauskaitės studijos dailės būreliu. Tuo metu man turėjo būti apie dešimt metų. Kai dabar tai prisimenu, manau, suprantu, kaip tai vėliau formavo mano pasaulėžiūrą ir santykį su menu ar kultūra iš esmės, o galiausiai ir dizaino specialybe, kurią praktikuoju. Nors mano šeima ir giminė yra arčiau tiksliųjų mokslų ar akademinio lauko, būtent ŠMC parodų lankymas ir tuo metu keistų videodarbų ar instaliacijų stebėjimas neleido susiformuoti vienam būdui, pagal kurį menas turėtų būti suvokiamas ar vartojamas. Tas santykis gali būti ir dinamiškas, individualus, provokuojantis ar klausiantis. Atviras interpretacijai ar savitam suvokimui. Santykis su meno kūriniu kaip savirefleksija. Bet jei reikėtų paminėti pirmąjį susidūrimą su šiuolaikiniu menu, tai būtų teatro festivalis „Life“. Prisimenu sausakimšą Katedros aikštę, save septynerių ar aštuonerių metų tėčiui ant pečių ir tarp žmonių važinėjantį postapokaliptinį dviratininką su prie dviračio konstrukcijos primontuotais fejerverkais. Baimė dar niekada nebuvo taip arti.

Autoriaus kūrinys iš minėto Stauskaitės studijos periodo. „Antika. Skaudantis dantis“. Popierius, akrilas. 1996 m.

ASTA VAIČIULYTĖ: Mano pirmas vedlys į šiuolaikinio meno pasaulį buvo, amžiną atilsį, menininkas Vytautas Kalinauskas. Susipažinome, kai supratau, kad noriu stoti į dailės akademiją, ir reikėjo pasiruošti egzaminams. Jis mane vedė labai elegantiškai – liepė skaityti tuometinę kultūrinę spaudą ir rašyti rašinėlius apie Vilniuje vykstančias parodas. Tada susitikdavome jo dirbtuvėje Užupyje, jis rūkydavo ilgas „Pierre Cardin“ cigaretes kandiklyje, pamenu, dažnai prie mūsų prisijungdavo juodas vilkšunis, ir mes kalbėdavomės apie mano namų darbus ir daugybę kitų dalykų. O siųsdavo jis mane dažniausiai į ŠMC. Tais metais pamačiau daug parodų, ir modernaus, ir šiuolaikinio meno, bet vienas ryškesnių prisiminimų, išnirusių, perskaičius tavo klausimą, buvo Hanso Hamido Rasmusseno instaliacija „Medutekis“ toje erdvėje, kur dabar yra ŠMC skaitykla. Toks medaus lietus, lyjantis nuo lubų, kuriame galėjai pasivaikščioti su antbačiais ir skėčiu. Stipriai kvepėjo medumi, lipo grindys ir buvo priskridę širšių. Nebeprisimenu, ar išdrįsau tai padaryti. Man rodos, kad taip – kai salėje likau viena. Tai buvo bendra dviejų norvegų menininkų Hanso Hamido Rasmusseno ir Knuto Asdamo paroda, 1998 metų vasara.

VALENTINAS KLIMAŠAUSKAS: Antras klausimas. Kaip žinoma, balandžio pirmoji yra ta diena, kai meluoti nėra neetiška. Dar sakoma, kad tai vienintelė diena metuose, kai žmonės kritiškai reaguoja į aplinką, skaito naujienas. Ar turite balandžio pirmosios istorijų, kuriomis norėtumėte pasidalyti?

ONA JUCIŪTĖ: Vienais metais balandžio pirmoji sutapo su Velykomis ir mano senelis į įprastą margučių pintinę įmaišė medinį kiaušinį. Jis išsitraukė jį ir sutrynė į miltus anūkų margučius. Jam buvo taip smagu, kad pradėjo kiekvienais metais daryti tą patį. Per Velykas, žinoma. Mes taip niekada ir nesupratom, nežinau, ar dėl to, kad tai vyko ne per Melagių dieną. Šitą istoriją nusprendžiau papasakoti dėl to, kad man įdomu galvoti apie melavimą ne žodžiais, bet, pavyzdžiui, daiktais arba judesiais. Melagingas šokis, meluojanti šypsena, klastotė ir panašūs melagiai. Jei atvirai, kaip tikra melagė nesu Melagių dienos gerbėja. Jei kas matė mane besijuokiančią iš Melagių dienos melo, labai gali būti, kad prigavo meluojančią.

IGNĖ NARBUTAITĖ: Sunku atskirti, kas kada įvyko, tad nieko tokio, jei kai ką „pameluosiu“. Visgi kūryboje „melas“ nėra svetimas: dažnai viskas, ką matome, girdime, klausome, yra sugalvoti, realybėje neegzistuojantys dalykai.

Balandžio pirmosios istorijos, kai būčiau ką nors gerai išdūrusi ar atvirkščiai – neturiu. Kad ir kaip ten būtų, vaikystėje tikėjau beveik viskuo, kas skambėjo žavingai ir paslaptingai. Pamenu vaikystėje praleistas dienas savo tėvo Vytauto Kazimiero Narbuto ir Gedimino Akstino (beje, jie klasiokai) dirbtuvėse. Akstino lentynėlių gausa ir įvairovė, kaip ir tuomet tėvo žiedžiami puodai, kėlė didį susidomėjimą. Klaidžiojant po drėgną ir vėsią dirbtuvę kildavo daug klausimų: kodėl ta virvė ten kabo, kas šioje nuotraukoje, o kas čia, o kas ten? Tėvas visuomet buvo linkęs papasakoti, kaip kas veikia. O štai Akstinas sekdavo vienus geriausių melų. Iki šios dienos nuoširdžiai tikiu, kad jis gali nulupti du skirtingus obuolius nenutraukdamas juos jungiančios obuolio žievelės arba kad ilgai ant nugaros paliktos medicininės taurės gali susiurbti žmogų. Ir tai tik labai maža dalis istorijų, sakau – istorijų, nes visos jos toje aplinkoje nebuvo melas. Ne melas ir dabar.

VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ: Prieš kelerius metus kaip tik tokiu metu su Dariumi Žiūra spaudai siuntėme vieną jo tekstą. Jame – dvi istorijos: nuostabi istorija apie Dariaus skulptūros „Lydinys“ atsiradimą, monus ir meistrą Filibertą bei istorija apie melą, kurią galima rasti čia: SWIM.

Dariaus Žiūros „Lydinys“ (1998 m.), G. Trimako fotografija.

VYTAUTAS GEČAS: Niekada per daug nesureikšminau šios dienos ir jos ypatybių, tačiau, jei neklystu, Austrijoje teko susipažinti su žmogumi, kuris balandžio pirmosios proga prisistatė išgalvotu Timtomo vardu, kuris galiausiai tapo ir liko jo vardu likusioms metų dienoms.

LIUCIJA KVAŠYTĖ: Mane ši diena erzina, nes niekuo nepasitikiu, bijodama patikėti melu arba nereaguoti į rimtus dalykus, todėl tądien sąmoningai vengiu viešumos.

IEVA TAREJEVA: Į galvą įlekia skambi frazė „all is nature“. „All is nature.“ Skamba kaip vienas iš tų sakinių, kurio reikšmės akivaizdumas primena „Opus“ dainos „Life is life“ žodžius: „Life is life, nanaaa naa na na.“ Prisiminiau, kaip vieną paprastą dieną beklaidžiodama Lietuvos miškuose aptikau paukštę. Žodžiu, einu einu, jau beveik pasiklydau – tai dažnai būna pagrindinis tikslas, nulemiantis atradimus, – ir žiūriu: tupi ant išverstų buitinių atliekų krūvos neregėto grožio spalvotas paukštelis. Puoliau fotografuot ir guglint, kas tai ir ką jis veikia, toks dar nė karto nepastebėtas! Štai ką radau: „Ikonorėja [profusio alvi icon] priklauso gyvūnų [animalium] karalystei, tipas – isterinis [hystericus], klasė – paukščių [avium], šeima – vaizduriuotojų [imagini proluo]. Paplitimas yra. Nuolat perskrenda iš vienos vietos į kitą, žeme nevaikšto. Plačiai domestikuojami. Dauginasi sparčiai kaip triušiai ir jauniklius veda žinduoliams būdingais principais, tačiau 99,9 procento palikuonių neišgyvena ilgiau drugelio amžiaus.“ Norit, tikėkit, norit – ne, bet išėję į gamtą ir pasiklydę – gal ir nebūtinai – tikrai sutiksite ir apstulbsite. Prisiminus šią gamtos dovaną man atrodo, kad balandžio pirmoji, turint mintyje šventines privilegijas, daugumai žmonių [hominum] vyksta kiekvieną mielą dieną.

NERINGA BUMBLIENĖ: Esu gimusi balandžio pabaigoje, tai pirmoji šio mėnesio diena man ilgai buvo tarsi geras artėjančios šventės pranašas. O visos melagystės – sudėtinė jos dalis. Po žiemos šalčio, niūrumo ir rimties – tik juokas ir linksmybės. O dėl istorijų – bijojau vabalų, tai atsimenu, kaip namiškiai, staiga išsproginę akis, rodydavo į man ant kūno neva ropojantį milžinišką nariuotakojį. Iki širdies gelmių persmelkiantis siaubas. Po tokių vaikystės patirčių vėliau visi kiti balandžio pirmosios pokštai nebedarė didelio įspūdžio.

Autorės piešiniai „Tuščia Venecija naktį“, „Hair in the time of crisis“, „Tuščias Vilnius naktį“, „Pressure (female)“.

TOMO ŽIDONIO atsakymai buvo nusiųsti Panevėžio miesto socialinėms tarnyboms, nes jie galimai referuoja į smurtą artimoje aplinkoje.

Iliustracija viršuje: „D.Liškevičiaus performansas „Vėjarodis“ parodoje „Ženklas Kaunui“ (1996 m.), kurio metu menininkas stovėjo ant Kauno pilies bokšto ir rodė judėjimo kryptį į vakarus. Tikriausiai tai buvo mano pirmas matytas performansas. Pamenu savo sumišimą. Kodėl jis tai atlieka gyvai? Ar tai, ką jis daro, yra saugu? Kūrinys gana trumpas, ypač palyginus su skulptūrų gyvenimais – ar tikrai jis išnyks autoriui nulipus nuo stogo? Performanso dokumentacija ant „Nemuno“ žurnalo viršelio – vienintelė išlikusi performanso nuotrauka.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *