Kelios minutės po trijų, šeštadienis, rugsėjis. Paskutinė diena Marselyje. Miestas nutviekstas auksinės, o gal oranžinės šviesos, visiškai tokios pačios, kaip ją aprašo Johny Pitts savo knygoje „Afropean“. Šiandien mūsų galerijoje, įsikūrusioje Rue de la Republique gatvėje, vyks renginys – antrasis atidarymas. Mūsų kuratorių komanda nusprendė prisitaikyti prie bienalės „Manifesta13“ ritmo ir parodas pristatyti tam tikrais skyriais: vietoje vieno „grand gesture“ meno programa pristatoma palaipsniui.
Gatvėje Rue de la Republique, kurioje ir yra mūsų galerija, dar visai neseniai šurmuliavo vietiniai smulkieji prekybinininkai. Dabar čia, nekilnojamojo turto vystytojams išstūmus ankstesnius nuomininkus, siekiama kurti prospekto su gausybe patrauklių ir stilingų parduotuvių modelį. Tačiau neatrodo, kad nekilnojamojo turto vystytojams tie procesai itin sektųsi: šioje gatvėje dar daug neužimtų, niekam nereikalingų prekybos plotų. Taip čia susikūrė terpė parodoms, tarp jų – ir mūsiškei, kurioje pristatome Antoine Nessi ir Evitos Vasiljevos parodą „Ta pati gatvė, kitos durys“ (angl. Same Street Different Door). Parodos kūriniuose atsiskleidžia aiškios nuorodos į urbanistinės situacijos Marselyje sudėtingumą, bet kartu ir į tai, kas labai traukia turistus. Evita Vasiljeva atkuria modernistinių Marselio gatvės šviestuvų formas, pasitelkdama saulėlydžio spalvomis raibuliuojantį marselietišką muilą. Antoine Nessi skulptūros primena šaligatvio žymeklius, ribojančius eismą, bet įgaunančius antropomorfinius pavidalus. Marselio centre eismą ribojantys ženklai gyvena naują gyvenimą – stulpeliai tampa gatvės gėlių vazonų žyma ar netgi atrama, aplink kurią priberiama žemės ir stiebiasi augalai. Rankų darbas sukuria savuosius „aistros takelius“ ir savaip perbraižo miesto arterijas.
Evitos Vasiljevos ir Antoine Nessi paroda „Ta pati gatvė, kitos durys“. © Nuotrauka Aurélien Meimaris
Iš tiesų, miesto centre jausmas kiek primena Vilnių 90-aisiais. Viskas verda, zuja, keičiasi: motoroleriai, važiuojantys šaligatvio zona,, ten pat ir parkuojasi, butelių šukės, grafičiai, smėlio kalnai, dengiantys perraustas ir be atvangos remontuojamas gatves. Jau kelis dešimtmečius miesto gyventojai jaučiasi tarsi tampomi už virvučių valdžios, kuomet gentrifikacijos procesai lėtai, bet užtikrintai transformuoja jų teritorijas.
Šiandien šį nacionalinės svarbos projektą – Marselio perstatymą – bando įgyvendinti 1995-aisiais įsteigta viešoji įstaiga „Euroméditerranée Planning“ (EPAEM). Jo tikslas yra „subalansuotai atgaivinti miesto centrą“. Šeštajame dešimtmetyje Marselyje prasidėjęs gentrifikacijos procesas yra socialinių ir ekonominių pokyčių, įvykusių miesto centre, rezultatas. Neturtingieji užleidžia vietą labiau pasiturintiems.
Nors gentrifikacija ir natūralios miesto gyvenimo tėkmės suardymu galima būtų apkaltinti ir Europinę keliaujančią bienalę „Manifesta13“, 2020 metais vykstančią Marselyje, tačiau menininkai nėra tai, kas miestui tvariai vystytis trukdo labiausiai. Anot kuratoriaus Cedriq Fauq, svarbiau šiuo metu yra įsisąmoninti neįvardintą rasizmą bei kolonialistinių Prancūzijos meno ir kultūros institucijų struktūras. Tai ypatingai svarbu ir Marselyje, kurio meno scenos dalyvių gretos vis dar neatspindi miesto gyventojų įvairovės. Valentino Klimašausko poemoje protagonistas deepdreamin’a (liet. giliai sapnuoja) apie prašaliečius ir keistuolius, o skaitmeniniai algoritmai pateikia passilgtą veidų įvairovę, kuriuos norisi scrollinti nesustojant. Eglė Rindzevičiūtė pasitelkia mamuto įvaizdį, per kurį sujungia Baltijos ir Viduržemio jūros baseino problematiką siejančius mokslinius tyrinėjimus. Jie savo „prožektorius“ dėl įvairių politinės savivokos konjunktūrų ir identiteto kūrimo ima kreipti ne tik į „nacionalinius“ augalus ir gyvūnus, bet ir išnykusių rūšių fosilijas.
Menininkė ir rašytoja Natasha Marie-Llorens mus perkelia į už pusvalandžio kelio nuo Marselio esančią Il’ du Frioul salą, kurioje ji atranda istorinio karantino ženklą – lazaretą ir nubrėžia paraleles tarp dabartinės sveikatos situacijos ir to, kas vyko prieš 300 metų, . Tai sąsaja tarp politinio miesto subjektyvumo ir aistros krypties:
„Kasmet, kai esu Marselyje, aš visuomet grįžtu į salas, išgeriu rausvojo vyno ant uolų ir susitinku su jūra. Išplaukiu toli toli nuo kranto, dabar jau plaukiu su pasitikėjimu, kurio išmokau iš buvusios meilužės. Skaičiuoju jūreivių ir komunarų vaiduoklius. Kasmet jų atsiranda vis daugiau. Tarsi jie būtų išstumti agresyvaus miesto centro, La Plaine ir La Joliette rajonų, paverstų į „prancūziškesnį“ viduriniosios klasės miestą. Ką tik baigtas statyti keturių žvaigždučių viešbutis darbininkų klasės ir Šiaurės Afrikos imigrantų gyvenamame Noaille rajonėlyje, esančiame mažiau nei pusė kilometro nuo tų pastatų, kurie rue d’Aubagne gatvėje dėl savivaldybės aplaidumo tragiškai sugriuvo 2018 metais , nusinešdami aštuonių žmonių gyvybes. Taip mes kartu su vaiduokliais vaidenamės salose, kur niekas nebegali nieko statyti ir nėra ką veikti, tik laukti naujos infekcijos.”
Marselio gatvės, 2020
2020 m. rugpjūčio 28 d. Marselyje prasidėjo Europos meno bienalė „Manifesta 13“, kurios paralelinių renginių programoje „Paralelles du Sud“ vyksta Baltijos šalių meno projektas „Roots to Routes“. Jį sudaro dvejos grupinės parodos, trys performansai, trys įvietinti pasivaikščiojimai, kūrybinės dirbtuvės, videofilmų peržiūros. Dalyviai Anastasia Sosunova, Anne-Sophie Turion, Antoine Nessi, Daria Melnikova, Dovydas Strimaitis, Eglė Budvytytė, Emilija Škarnulytė, Evita Vasiļjeva, Flo Kasearu, Ieva Epnere, Ieva Kotryna Skirmantaitė, Ingel Vaikla, Katrīna Neiburga, Kristina Norman, Lina Lapelytė, Maarja Tõnisson, Monika Lipšic, Ndayé Kouagou, Sara Bédard-Goulet.
„Manifesta 13“ siekia aktualizuoti Europos regioninį, socialinį ir politinį kontekstą, aktyvinti kultūrines topografijas, todėl dažnai renkasi miestus, nutolusius nuo pagrindinių kultūros centrų. Dėl pandemijos bienalė Marselyje buvo nukelta keliems mėnesiams, bet vis tiek įvyko. Parodos apima daugumą miesto muziejų – nuo VIlle charite prieglaudos/hospiso iki Musee Cantini, kur eksponuojami siurrealistų, per Antrąjį pasaulinį karą besislapsčiusių Air Bel viloje, darbai. „Roots to routes“ programą, kalbančią apie ryšį tarp „šaknų“, „kelių“ , „keliavimo“ ir identiteto kuruoja Merilin Talumaa (Estija), Maija Rudowska (Latvija) ir Justė Kostikovaitė (Lietuva).
„Roots to Routes“ projektas tęsis iki spalio 25 d., su papildomu Flo Kasearu ir Saros B. Goulet performansu “(DIS) Covering … Mountains” kuris vyks Marselyje, La Barasse parke 2020 m. lapkričio 21 d.
Daugiau informacijos:
rubimoss.com/projects/roots-to-routes
www.facebook.com/rootstoroutesmarseille
www.instagram.com/roots.to.routes
Iliustracija viršuje: Anastasia Sosunova, Agents, 2020. Kadras iš filmo
