Author Archives: Justė Kostikovaitė

Ta pati gatvė, kitos durys

Kelios minutės po trijų, šeštadienis, rugsėjis. Paskutinė diena Marselyje. Miestas nutviekstas auksinės, o gal oranžinės šviesos, visiškai tokios pačios, kaip ją aprašo Johny Pitts savo knygoje „Afropean“. Šiandien mūsų galerijoje, įsikūrusioje Rue de la Republique gatvėje, vyks renginys – antrasis atidarymas. Mūsų kuratorių komanda nusprendė prisitaikyti prie bienalės „Manifesta13“ ritmo ir parodas pristatyti tam tikrais skyriais: vietoje vieno „grand gesture“ meno programa pristatoma palaipsniui.

Gatvėje Rue de la Republique, kurioje ir yra mūsų galerija, dar visai neseniai šurmuliavo vietiniai smulkieji prekybinininkai. Dabar čia, nekilnojamojo turto vystytojams išstūmus ankstesnius nuomininkus, siekiama kurti prospekto su gausybe patrauklių ir stilingų parduotuvių modelį. Tačiau neatrodo, kad nekilnojamojo turto vystytojams tie procesai itin sektųsi: šioje gatvėje dar daug neužimtų, niekam nereikalingų prekybos plotų. Taip čia susikūrė terpė parodoms, tarp jų – ir mūsiškei, kurioje pristatome Antoine Nessi ir Evitos Vasiljevos parodą „Ta pati gatvė, kitos durys“ (angl. Same Street Different Door). Parodos kūriniuose atsiskleidžia aiškios nuorodos į urbanistinės situacijos Marselyje sudėtingumą, bet kartu ir į tai, kas labai traukia turistus. Evita Vasiljeva atkuria modernistinių Marselio gatvės šviestuvų formas, pasitelkdama saulėlydžio spalvomis raibuliuojantį marselietišką muilą. Antoine Nessi skulptūros primena šaligatvio žymeklius, ribojančius eismą, bet įgaunančius antropomorfinius pavidalus. Marselio centre eismą ribojantys ženklai gyvena naują gyvenimą – stulpeliai tampa gatvės gėlių vazonų žyma ar netgi atrama, aplink kurią priberiama žemės ir stiebiasi augalai. Rankų darbas sukuria savuosius „aistros takelius“ ir savaip perbraižo miesto arterijas.

Evitos Vasiljevos ir Antoine Nessi paroda „Ta pati gatvė, kitos durys“. © Nuotrauka Aurélien Meimaris

Iš tiesų, miesto centre jausmas kiek primena Vilnių 90-aisiais. Viskas verda, zuja, keičiasi: motoroleriai, važiuojantys šaligatvio zona,, ten pat ir parkuojasi, butelių šukės, grafičiai, smėlio kalnai, dengiantys perraustas ir be atvangos remontuojamas gatves. Jau kelis dešimtmečius miesto gyventojai jaučiasi tarsi tampomi už virvučių valdžios, kuomet gentrifikacijos procesai lėtai, bet užtikrintai transformuoja jų teritorijas.

Šiandien šį nacionalinės svarbos projektą – Marselio perstatymą – bando įgyvendinti 1995-aisiais įsteigta viešoji įstaiga „Euroméditerranée Planning“ (EPAEM). Jo tikslas yra „subalansuotai atgaivinti miesto centrą“. Šeštajame dešimtmetyje Marselyje prasidėjęs gentrifikacijos procesas yra socialinių ir ekonominių pokyčių, įvykusių miesto centre, rezultatas. Neturtingieji užleidžia vietą labiau pasiturintiems.

Nors gentrifikacija ir natūralios miesto gyvenimo tėkmės suardymu galima būtų apkaltinti ir Europinę keliaujančią bienalę „Manifesta13“, 2020 metais vykstančią Marselyje, tačiau menininkai nėra tai, kas miestui tvariai vystytis trukdo labiausiai. Anot kuratoriaus Cedriq Fauq, svarbiau šiuo metu yra įsisąmoninti neįvardintą rasizmą bei kolonialistinių Prancūzijos meno ir kultūros institucijų struktūras. Tai ypatingai svarbu ir Marselyje, kurio meno scenos dalyvių gretos vis dar neatspindi miesto gyventojų įvairovės. Valentino Klimašausko poemoje protagonistas deepdreamin’a (liet. giliai sapnuoja) apie prašaliečius ir keistuolius, o skaitmeniniai algoritmai pateikia passilgtą veidų įvairovę, kuriuos norisi scrollinti nesustojant. Eglė Rindzevičiūtė pasitelkia mamuto įvaizdį, per kurį sujungia Baltijos ir Viduržemio jūros baseino problematiką siejančius mokslinius tyrinėjimus. Jie savo „prožektorius“ dėl įvairių politinės savivokos konjunktūrų ir identiteto kūrimo ima kreipti ne tik į „nacionalinius“ augalus ir gyvūnus, bet ir išnykusių rūšių fosilijas.

Menininkė ir rašytoja Natasha Marie-Llorens mus perkelia į už pusvalandžio kelio nuo Marselio esančią Il’ du Frioul salą, kurioje ji atranda istorinio karantino ženklą – lazaretą ir nubrėžia paraleles tarp dabartinės sveikatos situacijos ir to, kas vyko prieš 300 metų, . Tai sąsaja tarp politinio miesto subjektyvumo ir aistros krypties:

„Kasmet, kai esu Marselyje, aš visuomet grįžtu į salas, išgeriu rausvojo vyno ant uolų ir susitinku su jūra. Išplaukiu toli toli nuo kranto, dabar jau plaukiu su pasitikėjimu, kurio išmokau iš buvusios meilužės. Skaičiuoju jūreivių ir komunarų vaiduoklius. Kasmet jų atsiranda vis daugiau. Tarsi jie būtų išstumti agresyvaus miesto centro, La Plaine ir La Joliette rajonų, paverstų į „prancūziškesnį“ viduriniosios klasės miestą. Ką tik baigtas statyti keturių žvaigždučių viešbutis darbininkų klasės ir Šiaurės Afrikos imigrantų gyvenamame Noaille rajonėlyje, esančiame mažiau nei pusė kilometro nuo tų pastatų, kurie rue d’Aubagne gatvėje dėl savivaldybės aplaidumo tragiškai sugriuvo 2018 metais , nusinešdami aštuonių žmonių gyvybes. Taip mes kartu su vaiduokliais vaidenamės salose, kur niekas nebegali nieko statyti ir nėra ką veikti, tik laukti naujos infekcijos.”

Marselio gatvės, 2020

2020 m. rugpjūčio 28 d. Marselyje prasidėjo Europos meno bienalė „Manifesta 13“, kurios paralelinių renginių programoje „Paralelles du Sud“ vyksta Baltijos šalių meno projektas „Roots to Routes“. Jį sudaro dvejos grupinės parodos, trys performansai, trys įvietinti pasivaikščiojimai, kūrybinės dirbtuvės, videofilmų peržiūros. Dalyviai Anastasia Sosunova, Anne-Sophie Turion, Antoine Nessi, Daria Melnikova, Dovydas Strimaitis, Eglė Budvytytė, Emilija Škarnulytė, Evita Vasiļjeva, Flo Kasearu, Ieva Epnere, Ieva Kotryna Skirmantaitė, Ingel Vaikla, Katrīna Neiburga, Kristina Norman, Lina Lapelytė, Maarja Tõnisson, Monika Lipšic, Ndayé Kouagou, Sara Bédard-Goulet.

„Manifesta 13“ siekia aktualizuoti Europos regioninį, socialinį ir politinį kontekstą, aktyvinti kultūrines topografijas, todėl dažnai renkasi miestus, nutolusius nuo pagrindinių kultūros centrų. Dėl pandemijos bienalė Marselyje buvo nukelta keliems mėnesiams, bet vis tiek įvyko. Parodos apima daugumą miesto muziejų – nuo VIlle charite prieglaudos/hospiso iki Musee Cantini, kur eksponuojami siurrealistų, per Antrąjį pasaulinį karą besislapsčiusių Air Bel viloje, darbai. „Roots to routes“ programą, kalbančią apie ryšį tarp „šaknų“, „kelių“ , „keliavimo“ ir identiteto kuruoja Merilin Talumaa (Estija), Maija Rudowska (Latvija) ir Justė Kostikovaitė (Lietuva).

„Roots to Routes“ projektas tęsis iki spalio 25 d., su papildomu Flo Kasearu ir Saros B. Goulet performansu “(DIS) Covering … Mountains” kuris vyks Marselyje, La Barasse parke 2020 m. lapkričio 21 d.

Daugiau informacijos:

rubimoss.com/projects/roots-to-routes

www.facebook.com/rootstoroutesmarseille

www.instagram.com/roots.to.routes

Iliustracija viršuje: Anastasia Sosunova, Agents, 2020. Kadras iš filmo

„Džiaugiuosi matydamas tiek daug žmonių besistengiančių iš esmės dekolonizuoti meną“. Interviu su Cédric Fauq, Paryžiaus Palais de Tokyo centro kuratoriumi

Labas, Cédric, ar galėtum prisistatyti mūsų skaitytojams ir šiek tiek papasakoti, kokiais vingiais tave nuvedė tavo kuratorystės veikla?

Cédric : Esu kuratorius, Karibų ir bretonų kilmės prancūzas, queer, jau kelerius metus dirbantis tam tikrose institucijose. Iškart po magistro studijų Londono karališkame menų koledže, kurio nebaigiau dėl finansinių priežasčių, pradėjau dirbti Notingemo šiuolaikinio meno centre, o visai neseniai buvau paskirtas kuratoriumi Paryžiaus Palais de Tokyo. Tad, galima sakyti, stoviu ant tam tikro slenksčio: išvykau iš Jungtinės Karalystės, bet vis dar esu su ja glaudžiai susijęs, nes palikau ten vieną nebaigtą projektą, tad kol kas neturėjau galimybės deramai su ja atsisveikinti. Išvykus apėmė keistas jausmas, lyg turėčiau ten nebaigtų reikalų. Čia irgi atsidūriau keistokomis aplinkybėmis, be to – pavėluotai; tai privertė susimąstyti, ką reiškia iš kur nors išvykti, ar kur nors atvykti. Taip pat ir kur nors sugrįžti. Prieš vykstant Jungtinę Karalystę, kur praleidau penkerius metus, prieš tai penkerius gyvenau Paryžiuje.

Gal galėtum plačiau papasakoti apie tas „keistokas atvykimo aplinkybes“?

Cédric: Tiesiog kol kas atrodo, tarsi tie penkeri metai skendi rūke, man vis dar reik šiek tiek laiko, kad nuo viso to atitolčiau. Man rodos, kad labiausiai tai susiję su mano praktika, ar, tiksliau, su klausimais, kuriuos ja keliu. Mane domina kvestionuoti vertės sistemas meno pasaulyje. Viena iš esminių mano liečiamų temų – juodaodžių kultūra ir jos reprezentavimas. Čia viskas sukasi apie tai, kaip vystėsi parodos formatas – paraleliai su kolonialistine santvarka – ir kaip parodos formatas kaip toks prisidėjo prie rasistinių ideologijų formavimo – per kolonialistines parodas, universalias parodas ir taip toliau – net ir tos pačios vadinamosios „smalsuolių spintos“, kurios yra labai dažnai romantizuojamos ir depolitizuojamos. Taigi, savo praktika mėginu panaikinti tą ryšį tarp tapatybės ir parodos, kuri dažnai paremta regimybe. Neretai tai veda prie demokratijos pamatų kvestionavimo, ar tiksliau prie to, ar jos apskritai šiomis dienomis laikomasi. Paskutiniu metu kylant antirasistiniams judėjimams, buvau dažnai prašomas išsakyti savo nuomonę šiais klausimais. Mano požiūriui nemenką įtaką turėjo Jungtinėje Karalystėje praleistas laikas, kur šias temas plėtodavau pasitelkęs tam tikrą kalbą ir diskursą institucijose, o štai Prancūzijoje dar tikrai yra prie ko padirbėti, nors per penkerius metus kol nebuvau Prancūzijoje, daug kas ir pasikeitė. Džiaugiuosi matydamas tiek daug žmonių besistengiančių iš esmės dekolonizuoti meną (visų pirmiausia noriu paminėti meninį kolektyvą – Décoloniser les Arts).

Ta proga norėčiau paskaityti ištrauką iš Karinos Piser 2019 metais dienraštyje „The Atlantic“ publikuoto straipsnio :

„Prancūzija mėgsta apsimesti daltoniška. Ji ir toliau išlieka ištikima griežto universalizmo mitui, kuriuo remiantis tikimasi, kad jos piliečiai pirmenybę teiks tautinei, o ne etninei ar religinei tapatybei. Šio modelio gynėjai laiko multikultūriškumą ir daugialypes tapatybes komunitaristiniais – tai menkinantis terminas, naudojamas įvardinti tapatybių politiką, ir trukdantis kurti socialinius ryšius. Valdžiai neleidžiama rinkti statistikos apie piliečių rasę bei religiją, o praeitą vasarą Nacionalinė asamblėja kone vieningai nubalsavo už tai, kad pašalinti žodį „rasė“ iš Konstitucijos.“

Ar galėtum pasakyti, kas, tavo nuomone, paskutinio metu pasikeitė Prancūzijos meno pasaulyje ir kaip tai susiję su valstybės politika?

Ši ištrauka gana gerai apibendrina esamą situaciją. Viskas labai sudėtinga. Prancūzijoje iš tiesų tie skirtumai naikinami remiantis asimiliacijos idėja – tai universalizmo filosofijos palikimas, kurio problematika siejama su tam tikru „Prancūzijos ir Europos filosofijos aukso amžiumi“. Prancūzijoje mėgstama save tapatinti su tuo didingu istorijos momentu, kai vyko 1789 metų revoliucija. Kai kurie istorikai teigia, kad šis poslinkis susijęs su tuo, ką skelbė Švietimo filosofai – t.y. lygybę bei progresą visiems. Tačiau būtų įdomu prisikasti iki šių filosofinių teorijų šaknų, kurios kaži kaip sugebėjo neapimti – žvelgiant iš ontologinio ir politinio požiūrio taško – tam tikrų žmonių kategorijų: kalbu apie varguomenę, moteris ir „spalvotus“ žmones. Taigi, visas tas palikimas, su kuriuo tapatinamės, iš tiesų yra labai netikslus. Būtų įdomu atlikti kritinį tyrimą šiuo klausimu, kad, geriau suvoktume, pavyzdžiui, Haičio revoliucijos vaidmenį Prancūzijos politikoje, arba tai, kaip revoliucija padarė įtaką proto-feminizmo judėjimui. Akademikai jau tai daro, bet kol kas tai nėra plačiai žinoma. Privalome išgryninti tai, kad universalizmo principas nėra taikomas visiems, o tik tam turinčiai ekonominę galią žmonių grupei.

Ilgą laiką man taip pat buvo šeriama Prancūzijos respublikos idėja ir “liberté, egalité, fraternité.” Tai tau yra kartojama ir skiepijama nuo mažų dienų, todėl tuo ir tiki – tai tampa tam tikru neliečiamu ir nekintamu principu. Kita vertus, mus menkai moko apie vergovę ir tai, jog Prancūzija turėjo nemažą vaidmenį kolonialistinėje sistemoje bei rasistinių struktūrų kūrime (jie turėjo sugalvoti ištisą rasistinę ideologiją, kad pateisintų vergovę). Bet, žinoma, kovoti su tuo sunku. Matote, struktūrinio rasizmo idėją labai sunku suvokti, nes žmonės įsivaizduoja, kad rasizmas – tai kažkas, kas pasireiškia asmeniniame lygmenyje – bendraujant. Daugeliui vis dar sunku suprasti, kad daugybė mūsų institucijų ir valdžios organų yra rasistiniai, klasiniai, netoleruojantys neįgalumo ir mizoginiški. Mūsų institucijų pamatai buvo padėti rasistiniame, klasiniame, neįgalumo netoleruojančiame, ir mizoginistiškame kontekste. Aš nemanau, jog dar gebame suvokti, kad graži universalizmo idėja yra rasistinė.

Anaiptol nesakau, kad universalizmas yra niekam tikęs principas. Daugeliui šis principas yra kovos už socialinę lygybę pagrindas. Tačiau Prancūzijoje mes linkę manyti, kad skirtumų įvardinimas nedera su universalizmu. Bet argi universalizmas prilygsta lygybei ir teisingumui? Turime vystyti tokį universalizmą, kuris pripažįsta skirtumus ir yra gerokai sąžiningesnis, kas liečia kolonialistines ir smurtines universalizmo šaknis, nes šis buvo išgalvotas ir suklastotas. Taigi, manau, kad Prancūzijoje iš tiesų yra apie ką pašnekėti, kas liečia kolonialistinę praeitį ir tai, ką daugelis vadina gyvenimu po vergove – kaip kolonialistinė sistema ir jos metu vykdytas smurtas paveikė ir tebeveikia mūsų dabartį. Ir todėl, manau, paskutiniu metu kyla daug diskusijų apie viešose erdvėse stovinčius paminklus – prancūzai prie jų be galo prisirišę.

Ar tikrai Prancūzijoje vyksta daug diskusijų apie paminklus? Nes tarptautinėje spaudoje apie tai nieko nerasi. Žinome apie paminklą Leopoldui II-am Belgijoje, apie tai, kaip Jungtinėje Karalystėje yra skandinami žmonių susijusių su vergove paminklai, žinome apie JAV…
Taip, visa tai jau vyksta. Tam reikalui žmonės imasi įvairiausių priemonių.

Galbūt Prancūzijoje viskas vyksta ramiau?

Taip, čia iš tiesų viskas vyksta ramiau. Dažniau žmonės paminklus tik aprengia arba aprašinėja. Panašu, kad nuimti paminklą Prancūzijoje nėra jau taip lengva! Bet, manau, tai susiję ir su tuo, kad šis reikalas taip visus labai stipriai erzina. Siūlyčiau visus tuos paminklus patalpinti į „Kolonialistinės gėdos muziejų“. Būtų įdomu konceptualizuoti „gėdos“ sąvoką, ir ką ji reiškia valstybiniame lygmenyje. Net nežinau, ar būtų verta kuo nors juos keisti. Man asmeniškai bet kokio paminklo idėja šiaip ar taip siejasi su kolonializmu, net ir tuo atveju, kai pagerbiami pavieniai asmenys. Viešas paminklas – tai patriarchalinis konstruktas, tam jis ir pasitarnauja.

Šiemet Marselyje vyks nomadiška bienalė „Manifesta“, dažnai rengiama paribiniuose reginonuose ar vietose su sudėtinga istorija, kaip, pavyzdžiui, Limburgas – buvęs angliakasybos miestelis Belgijoje, ar Palermas Sicilijoje. Šiemet bienalė vyksta Marselyje – viename svarbiausių prekybos vergais uostų: XVIII a. miestas liudijo per 100 su vergų prekyba susijusių ekspedicijų. Taigi, nors, kaip minėjai, kalba, kuria būtų galima naudoti kalbant apie nelygybę universalizmo kontekste kol kas dar nėra išrasta, ar Marselyje esama kokios nors pasipriešinimo kalbos apraiškų, juo labiau dabar? Ar ši kalba girdisi ir šiuolaikiniame mene, ar greičiau jau repo muzikoje?

Taip. Marselyje pradėjau lankytis visai neseniai, todėl tebeturiu egzotišką idėją apie tai, koks iš tiesų yra Marselis ir kaip jis veikia. Tad negaliu išreikšti visiškai ar bent dalinai teisingų pastebėjimų apie tai. Tačiau šiuo metu skaitau knygą pavadinimu „Romantika Marselyje“, tarpukariu parašyta juodaodžio (kai kurie net pasakytų queer) autoriaus Claude McCay. Įdomiausia čia – jo pasakojimas apie tai, kad Marselis buvo lopšys „ribiniams“ žmonėms, ypatingai senojo uosto teritorijoje; daugybė kitataučių, apsigyvenusių mieste, ir jų kuriamas santykis. Man tai automatiškai įtraukia Marselį į sąrašą vietovių, susijusių su naujoviškumu ir pasipriešinimu. Turiu omenyje tai, kad jei atsigręži į šio miesto istoriją, iškart pajunti, kad jis savyje sukaupęs nemažai migracijos problemų, su kuriomis Prancūzija jau ilgą laiką kovoja.

Kalbant apie dekolonizaciją – sekančioje Venecijos meno bienalėje 2022 metais Prancūziją atstovaus menininkė iš Alžyro. Galbūt tai vienas svarbiausių žingsnių, kokį Prancūzijai kada nors teko žengti Venecijoje?

Taip, tai nepaprastai svarbus žingsnis. Nežinau, kas sudarė komisiją, priėmusią šį sprendimą , bet tai tikrai įdomu. Kita vertus, tebėra ir tokių, kurie priešiškai žiūri į tai, kad Zineb Sedirba atstovaus Prancūziją.

Marseliui atėjo nauji laikai – po 25-is metus trukusio dešiniųjų valdymo naujai išrinkta kairioji „žaliųjų“ merė Michele Rubirola turi ypač ambicingų planų. Bet ar nemanai, kad po to, kai Marselis tapo Europos kultūros sostine 2013 m., jis buvo gentrifikuotas? Šiai dienai jis tapęs svarbia menininkų traukos vieta, juo labiau dėl „Manifestos“. Meno scena nebūtinai diktuojama vietinių menininkų, o dažniau srauto menininkų iš Paryžiaus ar dar toliau.

Taip, tiesą sakant, lab įdomu stebėti tą žmonių antplūdį. Manau, kad meno mugė „Art-O-Rama“ ir galerijos, išsidėsčiusios Chevalier Roze gatvėje neabejotinai prie to prisidėjo. Be to, yra ir “Triangle” rezidencijų kompleksas, į kurį atvyksta kūrėjai iš viso pasaulio. Pernai metais buvau jų taryboje. Neįtikėtina, kiek žmonių į ją pateikia paraiškas, tai visiška beprotystė. Nežinau, ar verta šnekėti apie gentrifikaciją, gal verčiau paanalizuoti, kaip tai reiškiasi Marselyje. Pasikartosiu, aš nesu pats tinkamiausias žmogus apie tai kalbėti. Tačiau puikiai atsimenu diskusijas, kilusias po to, kai nugriuvo pora gyvenamųjų pastatų Marselyje d’Aubagno gatvėje 2018 m. Socialinės problemos čia gana apčiuopiamos. Vis dėlto nematau, kad šiuolaikinis menas kažkaip neigiamai veiktų vietinę aplinką per savo sklaidą ar pasitarnautų politikų diktuojamiems projektams. Pažiūrėkime, kaip bus su „Manifesta 13“ – bus iš tiesų įdomu, nes šios bienalės modelis iš esmės kolonialistinis. Žinau tik tiek, kad vietiniai menininkai ir organizacijos nebuvo patenkintos, kaip viskas klostosi su „Manifesta“ Marselyje.

Grįžkime prie mūsų projekto, susijusio su Baltijos šalių menininkais, keliaujančiais į Marselį. Juokinga – dėl viruso Marselyje buvau tik vienąkart, praeitą rugsėjį, o kitos kuratorės – Merilin Talumaa ir Maija Rudovska – du. Negalėjau ten vykti iki kol fiziškai pradėjome instaliuoti parodas ir ruoštis performansams. Laimei, mūsų projektas šiai keistai keliones ribojančiai situacijai yra savotiškai palankus, nes sukasi apie „svetimo“ ar “prašaliečio” sąvoką. Mūsų idėja remiasi Georgo Simmelio straipsniu „Svetimas“ (1908): tas, kuris prisijungia prie bendruomenės ir sudėtingoje jos sąveikoje vienu metu išgyvenamo artumo ir atstumo sūkuryje įneša savybių, kurios toje grupelėje žmonių negali savaime atsirasti.“ Svetimas jaučiasi tolimas, nors kartu trokšta įsijungti ir bendrauti. Taigi, aš, kaip visiškai „svetima“ kuratorė iš nelabai Marselyje žinomų Baltijos šalių, atvežu tenykščius menininkus susipažindinti su Marselio institucijomis, menininkais, kuratoriais, vietomis, kampeliais, turgeliais, jūra.

Ryšium su tuo, man įdomu, kaip Baltijos šalyse jauteisi tu – besimokantis Jungtinėje Karalystėje, atvykęs iš Prancūzijos – juk buvai pakviestas prisijungti prie “Baltic Triennial XIII” kuratorių komandos?

Man tai buvo unikali patirtis, nes tai buvo pirmas kartas, kai teko dirbti prie šitokio mastelio projekto, kupino diplomatinių subtilybių – juk viskas vyko per tris vadinamąsias „Baltijos“ šalis. Sakau „vadinamąsias“, nes mėgindamas suvokti šių šalių istoriją ir situaciją, sužinojau apie fikcinę šios etiketės aspektą – kaip šios valstybės buvo įkurtos ir kaip jų atmintis glaudžiai siejama su tuo, kad jos privalo būti neišskiriamos. Iš esmės Baltijos trienalėje tai ir buvo kvestionuojama, ar tikrai jos yra neginčijamai susiję, nes pastebėjome, kad visos trys šalys vienaip ar kitaip pačios vis dar ieško atsakymo į šį klausimą.

Ar toks “baltiškumo” traktavimas primena į identiteto krizę?

Taip, būtent. Taip yra todėl, kad jos buvo kolonizuotos, ir man buvo labai įdomu apie tai sužinoti: ne kartą keitėsi šalies ribos, kalbinės problemos. Ir štai po sienos griuvimo jiems teko siekti visai ko kito, nei prieš tai, bet kartu ir statyti naują ateitį ant praeities pamatų – kartu žvelgiant Vakarų Europos pusėn. Nors kai kurie žmonės ir dabar nenuleidžia akių nuo to, kas vyksta Rusijoje. Tad buvo iš tiesų įdomu visa tai liudyti ir susipažinti su vietiniais kūrėjais.

Taigi, kaip suprantu, tau tai buvo artima?

Tikrai taip. Atradau itin įdomų ryšį tame, kad galėjome šnekėtis apie tai, kaip buvome auginami ir nesijautėme kažkam priklausantys, bet ir nekėlėme klausimų apie tai, ką reiškia kažkam priklausyti – tai ir buvo visa projekto esmė. O kadangi dirbome per tris šalis, tai įgavo dar daugiau prasmės. Taigi, visame tame esama išties nemažai subtilybių. Jei žiūri į tai iš šio požiūrio taško, tai tikrai nieko neįprasto, kad Baltijos šalių menininkai bus eksponuojami Marselyje. Visada galima tiesti tiltus.

Gal tai tik dar vienas įrodymas, kad egzistuoja periferija, ir kad meno pasauliui tai net ir netrukdo, nes periferija yra savotiškas centras, kuriame kaupiasi dar neišeikvota ir „nenuvalkiota“ energija. Šalia daugelio kitų renginių atvešime Linos Lapelytės performansą „Pirouette“ – jis bus atliktas vietinių atlikėjų Valentina Pace ir Emmanuel Rechtas, be to, tikimės užmegzti panašų dialogą ir kitais atvejais – dirbant su vietiniais Marselyje gimusiais ir gyvenančiais menininkais Antoine Nessi bei Anne Sophie-Turion, Marseilio nacionaliniame balete dirbančiu lietuviu Dovydu Strimaičiu ir tokiomis institucijomis kaip CABANON vertical, Salon du Salon, Bureau des Gides, Kolektiv318.

Tačiau noriu trumpam sugrįžti į pradžią ir paklausinėti tavęs apie tavo praktiką. Minėjai, kad šiuo metu tavo tyrimo laukas yra „judančios ekspozicijos kūrimas per juodąją kultūrą“. Ar galėtum mums šiek tiek apie tai papasakoti?

Žinoma, taigi, prieš tai šnekėjau apie kolonializmo ir rasizmo istoriją parodų rengimo kontekste. Tai turi tiesioginius padarinius tam, kaip juodoji kultūra pristatoma per parodas. Mėginu savo praktikos negrįsti vaizdavimu, ar bent jau griauti bei kvestionuoti jos mechanizmus. Parodose, kuriose mėginau eksperimentuoti su šiomis problemomis, niekad nepamatysite juodo kūno ar juodos odos. Mano keliamas klausimas – kaip panaikinti parodos formatą, kad juodoji kultūra taptų labiau apčiuopiama, vietoje to, kad būtų regima. Iš to plaukia „judančios ekspozicijos“. Pirmasis mano projektas, kuris buvo net ne apie juodąją kultūrą iš esmės, vadinosi „La Poursuite“, kas verčiasi į „Persekiojimą“. Ja mėginau pastatyti parodą į nuolatinę bėgimo būseną – paroda bėgo pati nuo savęs. Siekiau, kad žmonės mėgintų parodą pamatyti – tarsi ją persekiotų ir medžiotų. Šia paroda mėginau pasakyti: „Tai paroda, vykstanti per juodąją kultūrą, o ne apie juodąją kultūrą“ bei tai pabrėžti. Tai ir yra pirmasis žingsnis link „judančios ekspozicijos“, nes jis niekad nebūna akivaizdus. Apskritai, man visada įdomu pamatyti baltųjų žmonių reakciją į mano parodas – jie būna šiek tiek sutrikę, nes jose nebūna jokio vizualaus turinio, padedančio susivokti, jog tai – paroda apie juodąją kultūrą, nes joje nėra jokių juodaodžių kūnų. Tai kūrėjai gvildena jau kurį laiką, ypač JAV, mėgindami suvokti, kokį vaidmenį atlieka abstrakcija ir muzika, ir kaip ši medija gali sunaikinti juodaodžio kūno reprezentavimą. Tačiau kuratorystės praktikoje tai nėra labai įprasta.

Ir tai vadini „patobulintu konceptualizmu“, tiesa? Man labai patiko Imos-Abasi Okon paroda Chisenhale galerijoje, o tavo tekstas pateikia jos kūrybą netikėtoje šviesoje.

Neturiu tam vieningo pavadinimo, tai veikiau strategija. Paskutiniame savo straipsnyje „Mousse“ žurnale aš gilinuosi į keturių menininkų praktiką – mano nuomone, jie neturėtų būti eksponuojami taip, kaip būna eksponuojami. Manau, turime rasti naujų būdų, sukurti naujus laikus ir vietas. Mėginu suprasti idėją atsisakyti eksponuoti(s?). Ir tai nereiškia vien nesirodyti ar neturėti parodų. Visa tai telpa į parodos formatą. Kaip kovoti prieš normas ir kaip apskritai atsisakyti eksponuoti(s?) Tai neabejotinai susiję su Imos -Abasi Okon, Camerono Rowlando, taip pat Abbas Zahedi kūryba, be to, labai sąmoningai. Apibendrinus, šiuo metu mėginu vystyti kaži kokį nihilistišką juodą/juodaodišką priėjimą prie parodų rengimo.

Ar galėtum papasakoti mums apie menininką, su kuriuo dirbi, ir projektą, kuris bus paralelinės „Manifestos“ programos dalimi?

A, taip, Wilfridas Almendra. Iš tiesų įdomu, nes jis nėra menininkas, kuris iš pirmo žvilgsnio akivaizdžiai sietųsi su mano, kaip kuratoriaus praktika. Pagal išsilavinimą jis skulptorius, bet jo kūryba siekia gerokai toliau. Literatūra ir komunikacinės sistemos – svarbi jo minties/mąstymo dalis. Projektas paremtas refleksija apie jardins ouvriers – atvirais sodais ar sklypais, skirtais juos dirbantiems žmonėms.

Lietuvoje mes juos vadiname kolektyviniais ar bendruomenių sodais.

Būtent, mes svarstome apie juos ir su jais susijusius vaizdinius bei siejame su idėja „atsiimti pasaulį“. Mane domina politika, slypinti už šių sodų įkūrimo, nes šie sodai man atrodo sietini su neoliberalizmu bei darbo ir laisvalaikiu vienu metu idėją, nes visa tai veikė išvien. Ir dar, kaip tos sodų vietos buvo gentrifikuotos. Dabar tuos kolektyvinių sodų sklypus turi tik tam tikra kategorija žmonių.

Turi omenyje tai, kad jie tapo madingi?

Taip. Bet tam vis dar šen bei ten priešinamasi.

Bet ar yra tokių sklypų Marselyje?

Taip, tikrai yra! Apskritai šis projektas turėjo būti įgyvendinamas per keletą vietų, viena jų ir turėjo būti vienas toks sklypas, bet tai tapo nebeįmanoma dėl covid-19 krizės. Man teko matyti porą Wilfrido skulptūrų, ir, drįsčiau teigti, jo kūryboje įvyko nemenkas posūkis – per paskutiniuosius metus apturėjome ne vieną įdomų pokalbį, tai vienas tų menininkų, su kuriuo susipažinęs iškart supratau, kad privalome dirbti kartu, tad labai džiaugiuosi galėdamas dirbti prie šio projekto paraleliai vykstant ir „Manifesta 13“ biennale.

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė.

Pokalbis su Lina Lapelyte

Lina Lapelyte14

Labas Lina. Papasakok apie „Candy Shop“ performanso atsiradimo istoriją ir apie ką jis yra. Ar tai politinis bandymas dekonstruoti repo muziką?

Ne politinis. Meninis. Candy Shop yra apie kasdienybę, lėtumą, jautrumą, gilumą, moteriškumą, vyriškumą, šiuolaikiškumą, naivumą, buvimą kartu bei kolektyvinę sąmonę. Kūrinys atsirado pamažu – kartas nuo karto darydavau pasirodymus, kurių metu hiphop’o  tekstai virsdavo į mano pačios  garsines ir vaizdines reinterpretacijas.

Vėliau pakviečiau prisijungti menininkes Angharad Davies (ji yra gan gerai žinoma smuikininkė improvizacinės muzikos scenoje), Anat Ben David (viena iš Chicks on Speed narių), Sharon Gal bei Rebecca la Horrox; dar vėliau, viešos perklausos arba kūrinio ‘Casting’ metu, prisijungė Heidi Heidelberg bei nuostabioji Nouria Bah. Dirbant visoms kartu atsirado ir Candy Shop opera, kurios vienas iš svarbesnių pasirodymų įvyko Queen Elizabeth Hall, Londone, o šio darbo video versija neseniai buvo nufilmuota David Roberts Arts Foundation surengtos parodos ‘Everything I Do, I Do It Big’ metu.

Ką repo muzika reiškia tau? Kiek repo dainoje yra melo, o kiek kinematografinio bandymo sukurti gyvenimo filmą?

Nėra tai mano paauglystės muzika, nėra ir dabarties muzika, arba yra tiek pat, kiek visa kita, kas egzistuoja mūsų aplinkoje. Aš žiūriu į repą, kaip vieną iš kultūrinių reiškinių, kuris man įdomus.

Repo muzikos prasmingumas akivaizdžiai pakitęs nuo tada, kai jis ėmė veikti: jame vis mažiau maišto, bet kristalizuojasi seksizmas bei mačo kultas. Tame nieko blogo – atsiranda kiti išraiškos būdai protestui.

…Gal ne melo, o fantazijos yra daug repo muzikoje. Fantazijos, kuri transliuojama fantazuojančių  – transliuojama tiems, kurie toje fantazijoje taip pat norėtų gyventi: pinigai, gražios moterys, nepažeidžiami herojai.

Kaip tu manai, ar nėra taip, kad repas, būdamas populiariosios kultūros dalis, ne tik įtakoja tai, kaip masto dvylikametis, tačiau yra specialiai jam ir skirtas, taigi, visos seksualinių pergalių ir moters pažeminimo leksikonas yra labiau camp tipo performansas prieš kitus reperius, prieš broliją? Ar nėra taip, kad repas yra ne tike hetero, bet atvirkščiai – homoerotiškas, kai repavimas, apsirengimas ir kalių užkariavimai yra tik papuošimai, kuriais atlikėjas puikuojasi prieš savo sceną – draugus vyrukus. Juk klipuose tai dažniausiai grupė jaunų vyrukų, kartu leidžiančių laiką, o visa kita – tik scena jų saviraiškai, tik priemonės išsiskirti grupėje, tačiau ir jai priklausyti.

Na taip – populiarioji muzika yra puiki priemonė valdyti visuomenę. Pradedama nuo mažų dienų – pagavus ritmas padeda įsiminti tam tikrus tekstus, kurie tampa mantromis. Šių mantrų kartojimas formuoja pasąmonę.  Norėdamos padaryti kažkokias konkretesnes  įžvalgas, turėtume kalbėti apie tam tikrus pavyzdžius. Mano atmintyje išlikę vaizdo klipai, kuriuose veikia vienas herojus (nebūtinai vyras) užkariautojas, o visi kiti , nesvarbu ar tai vyrai, ar moterys, pagal nutylėjimą žaidžia ‘o jūs vaikai taip darykit kaip Jurgelis daro’…

Tiesą sakant, aš visada, kai žiūrių klipus, ar skaitau repo dainų tekstus, išsižioju, negalėdama patikėti tuo, ką matau ir skaitau. Tada nusprendžiu, kad visa tai yra labai kandi ironija.

Tačiau stebėdama aplinką suprantu, kad ta ironija, atsiradusi kasdienybėje, jau nebekelia šypsenos – ji destruktyvi.

Kas tau yra šiuolaikinis menas?

Mane labiau domina aplinkybės, paskatinusios menui atsirasti. Baigtinė ar nebaigtinė forma, kurią vadiname menu – dažnai tėra tų aplinkybių pasekmė – tai yra įdomu.  Aplinkybės gali būti labai įvairios: užsakymas, karas, pinigų poreikis, užduotis meno mokykloje, kova prieš sistemą, antgamtinių reiškinių tyrimas, gyvenimas miške, nuobodulys – visa tai įgauna meno pavidalą, kuris savu ruožtu taip pat palaipsniui tampa aplinkybe.

Ką manai apie diskusijas apie tai, kad kūrėjai turi turėti savo kūrybinę autonomiją, ir kaip ta diskusija siejasi su tuo, kad visa kūryba yra meniniame lauke, kuriame kopijavimas arba referavimas į kitus kūrinius yra norma?

Būsiu praleidusi šias diskusijas. Nežinau kas yra kūrybinė autonomija. Apskritai autonomija yra utopinis terminas, mūsų pasąmonės vaizduotė. Ar ji kūrybinė ar nekūrybinė – autonomija neegzistuoja – nėra jos. Veikiame sukomponuotose aplinkybėse, kurių negalime rinktis, tad kūrybinis rezultatas, norime to, ar nenorime, tėra tų aplinkybių išdava, tad nematau skirtumo tarp tiesiogiai transliuojamos neautonomijos ir tos, kuri yra užmaskuota.

Kas yra tavo performansų publika?

Labai įvairi – priklausomai nuo konteksto, kuriame pristatomas darbas.

Kai mūsų su Vaiva Grainyte ir Rugile Barzdžiukaite bendrą darbą ‘Geros dienos!’ transliavo Lietuvos Radijas – publika tapo ir vyresniosios kartos atstovai. Ši publika nėra lengvai pasiekiama.

Labiausiai džiugina netikslinė publika, tokia publika, kurią darbai pasiekia atsitiktinai – apsaugos darbuotojai, elektrikai, kaimynai.

Kuo skiriasi meno galerijų publika, tarkime, nuo publikos, kuri renkasi žiūrėti tavo ‘Geros Dienos!’ operos?

Publikos reakcijos dažnai gali būti nuspėjamos viename ar kitame kontekste – įdomu su tuo eksperimentuoti. Dažnai mano darbai atsiduria tarpinėje grandyje tarp meno, muzikos ir teatro: lyg ir muzika, bet nepakankamai rimta ar nepakankamai nerimta, lyg ir menas bet per mažai vizualus, lyg ir teatras, bet nevyksta jokia drama. Kita vertus, žmonės yra atviri, ir, jeigu darbas pavykęs, tuomet kontekstas tampa nebesvarbus.

Ar manai, kad tam tikra publika gali būti pavadinta anti-publika? Anti-publika, tai žmonės, kurie yra tinklo dalis, tai tarsi anti-podas general audience, general public. Kaip manai, ar šiuolaikinio meno srityje tas uždarumas pasiteisina,  ar jis vis tik suteikia tiesiog ‘kokybiškesnę‘, tačiau siauresnę publiką tavo performansams, jei jie atliekami meno galerijose?

Galbūt meno galerijų publika ir yra viena iš atviriausių –  tačiau kokybiškesnė!? Publikos kokybė nėra apsprendžiama konteksto – atviros, imlios ir nesustabarėjusios publikos galime rasti įvairiuose kontekstuose, ir ne tik meno galerijų rėmuose. Manau, kad darbų priskyrimas vienam ar kitam kontekstui yra pats savaime problematiškas reiškinys ir vis nustembu šio reiškinio gajumu.

Yra daug darbų ir jų kūrėjų, kurie galėtų egzistuoti įvairiose platformose.

Kokia menininko atsakomybė būtų šiuo atveju?

Nemanau, kad menininkas turi turėti kažkokių atsakomybių, tačiau jis labiau negu kas kitas turi galimybę užduoti tam tikrus klausimus, laužyti kažkam patogius normatyvus. Svarbu bėgant nuo tam tikrų stereotipų nepakliūti į savo paties kuriamus.

Kokį tavo nuomone ryšį turi kūnas su daina?  Kaip daina įtakoja kūną ir kūnas – dainą? Kaip ritmas keičia ar apgauna semiotinį lauką, kurį skleidžia daina?

Muzika ir jos išgavimas yra labai kūniškas reiškinys. Daina  – taip pat. Man asmeniškai daug įdomiau stebėti garsus skleidžiantį kūną, negu klausytis garsų. Taip pat įdomu stebėti garsų paveiktą kūną.

Tekstas taip pat dažnai tėra tik muzika. Mes žinome tam tikrų žodžių prasmę ir reikšmę, bet dainoje neretai jie teatlieka dekoracijos funkciją. Kitoks santykis su dainų tekstais , kuomet jie skaitomi – aš tik tuomet esu įgali juos vizualizuoti ir suprasti jų reikšmę.

*Skype interviu dalis*

Esi man sakiusi, kad nematai reikalo vadinti tai, ką darai, performance art , tau yra įdomiau apie meną kalbėti kaip apie Art in General. Gal gali pratęsti šią mintį…

Man apskritai apie meną nelabai patinka kalbėti.

O taip – meno skirstymas į kategorijas mane glumina. Nesuprantu, kodėl vienoms meno sritims skirtos juodos erdvės, kitoms – baltos, dar kitoms amfiteatrai, o kitos išstumiamos į lauką.

Ar gali būti, kad vieno dalyko nuoseklios studijos neturi transformacinio poveikio meninei praktikai? Kuo tuomet tau padėjo skulptūros studijos Royal College of Art (RCA)?

Nežinau, nes niekada nuosekliai nestudijavau vieno dalyko. Galbūt ilgiausiai tęsėsi klasikinio smuiko studijos, kurias pradėjau dar būdama maža mergaitė. Gali būti, kad jeigu būčiau ir toliau jas tęsusi mano kūryboje nebūtų įvykę tiek man svarbių transformacijų. Atsidūriau Karališkajame Menų Koledže, Londone (Royal College of Art, RCA), nes buvo svarbu į meninę praktiką žvegti kiek platesniu kampu. Tačiau studijuodamas meno mokykloje tarsi pripažįsti, kad sistema yra reikalinga norint nuveikti šį bei tą, ir norint įgyti šiek tiek matomumo. Nežinau, ar ko išmokau RCA, apart to, kad sutikau puikių žmonių. Kita vertus, tai buvo puiki vieta akiračio praplėtimui ir savireflekcijai.

Ar tau neatrodo labai tradicinis RCA meno skirstymas į tapybą ir skulptūrą?

Taip! Į tapybą nebūčiau drįsusi stoti, o ir skulptūra savo darbų negalėčiau vadinti. Galbūt Karališkojo Meno Koledžo pavadinime esantis žodis Karališkasis (Angl. – Royal), kuris pats savaime skamba labai patetiškai, kalba apie bandymą išlaikyti tam tikras tradicijas, net jeigu jos ir praradę savo aktualumą.

Tai gal tuomet galime sakyti, kad įdomiausią ir kritinį diskursą vystanti meno mokykla Londone vis tik yra Goldsmiths, University of London?

Taip, girdėjau , kad Goldsmiths besimokydami žmonės išmoksta nedaryti, po to išsiilgę darymo jie ateina į RCA. Įdomus ir visko kvestionavimas, ir tradicinis priėjimas, o mokykliniai štampai erzina, tad sveikintinos praktikos, kurios jiems atsispiria.

Tavo praktikoje, ritme, energijoje, transe, nėra daug natų, jos užsisuka labiau į gamtinį garsą, labiau negu žmogišką. Urbanistiniuose ir labai stipriai kultūrine prasme išsivysčiusiuose kontekstuose tarsi oazė.

Intuityviai norisi truputį viską sulėtinti, tarsi nesąmoningai kovojant su greičio kultu, vyraujančiu dideliame mieste. Kartais pagalvoju, kad pristatau palyginus nedaug darbų – šiuolaikiniai menininkai čia, Londone, labai daug gamina. Urbanistinis greitumas yra šių dienų simptomas, tad įsivaizduoju, kad mano lėtumas – tai tam tikra pasipriešinimo forma, o galbūt – tai tik būdas save pateisinti (juokiasi).

Tai išeina, kad viską sudėjus Londone tu gyveni kokius dešimt metų.

Aštuonis, o galbūt ir dar mažiau, jeigu atmestume ilgas vasaras miškuose. Šiame mieste būti yra taip pat svarbu kaip ir jame nebūti – labai reikalingas sveikas balansas ir atstumas, kad galėtum išnaudoti šio miesto suteikiamus privalumus.

Man kirba toks tradicinis klausimas… O kas iš aktualių kultūrinių produktų, sukurtų per paskutinius metus, tau paliko stiprų įspūdį?

Čia sudėtingas klausimas – neturiu savo favoritų, ar žmonių kuriais sekčiau. Įdomu ir tas, ir anas, įdomu, kaip žmonės dirba, pats procesas; įdomu tam tikruose darbuose atpažinti save pačią. Patiko Chris Kraus knyga ‘I Love Dick’ – seniai beskaičiau tekstą, kuriam norėtųsi ne fragmentiškai  atsiduoti, o suvartoti kiekvieną tekste esantį žodį.

Man panašiai buvo su Leos Caraxo ‘Holy Motors’. Man net buvo atšipę jausmai kinui, kurie anksčiau buvo tokie aštrūs, net pradėjau galvoti, kad kinas jau yra miręs. O, beje, ar tu žinai, kad tai, kas yra ‘I Love Dick’ knygoje, yra tikra? Tai yra, tie Chris Kraus tekstai yra jos, kaip žmonos laiškai vyrui Sylvere Lotringer apie tikrą (ar įsivaizduojamą) meilužį, tai buvo tikri laiškai tikruose santykiuose su tikrais jausmais, kurie tik vėliau tapo knyga.

Tikrai? Ne, nežinojau. Skaitydama esu pagalvojusi, kad tai galėtų būti tikra istorija, tačiau net jeigu tai ir būtų tik jos pasąmonės vaizdiniai – tai būtų taip pat tikra. Aš šiek tiek bendravau su Chris Kraus, bet nežinojau, ką jai pasakyti. Kartais galvoju, kad daugybę kartų esu susidūrusi su meno kūriniais, kurie gudriai sukonstruoti, tačiau tas konstruktas ir tėra tik tai, ką matai. Mene mane domina magija, plotmė, kuriai atsivėrus dingsta noras analizuoti.

 

Šiais metais Linos Lapelytės darbus galite pamatyti:

17 gegužės – Maskvos Muziejų Naktis, Galerija Solyanka, Maskva

29 gegužės – 4 birželio – parodoje Art As Game, Schleifmühlgasse 12-14, Viena

13- 15 birželio – performansai ir video parodoje Voice and the Lense, Rich Mix ir Whitechapel Gallery, Londonas

Birželis- liepa – WHAT THINKS ME, Taiga Art Space, Peterburgas

29 Rugpjūčio – Naujas darbas, sukurtas Pavillion Nights užsakymu, Serpentine Galerija, Londonas

15 rugsėjo – keliaujančioje parodoje LISTENING, Hayward Galerija, Didžioji Britanija

Lapkritį – opera Geros Dienos!, Belgijoje ir Prancūzijoje

Lapkritį ir gruodį – rezidencija ir paroda  Oddweb institucijoje, Buchareštas, Rumunija

Iliustracija viršuje: Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas 2013, RCA. Nuotrauka: Delmar Mavignier.

Lina  Lapelyte1

Lina  Lapelytė, Candy Shop – the Dance Class, 2013, HD kadras iš video. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte2

Lina  Lapelytė, Candy Shop – the Opera, 2014, performansas. Queen Elizabeth Hall, Londonas. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirk. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte4

Lina  Lapelytė, Candy Shop, 2013, instaliacijos vaizdas, RCA 2013. Menininkės nuosavybė

Lina  Lapelyte5

Lina  Lapelytė, Men On a Wire, Women On a Bench, performansas Art Licks savaitgaliui, 2013. Stop, Look Listen! Nuotrauka: Limner Studio © Art Licks

Lina  Lapelyte6

Lina  Lapelytė, Men On a Wire, Women On a Bench, performansas Art Licks savaitgaliui, 2013. Stop, Look Listen! Nuotrauka: Limner Studio © Art Licks

Lina  Lapelyte7

Lina  Lapelytė, Money Right, 2012, performansas, Spor, Aarhus

Lina Lapelyte9

Lina Lapelytė ir Angharad Davies, performansas 2014, cafe Oto. Nuotrauka: Rūta Balsevičiūtė

Lina Lapeltye8

Lina Lapeltyė, Everything I Do, I Do It Big, užrašas ant sienos, 2014, David Roberts Arts Foundation. Menininkės nuosavybė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Lina Lapelytė, Stories of A Candy Shop, performansas, 2013, Duve, Berlin. Nuotrauka: Roman Liska. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte11

Lina Lapelytė, Candy Shop – Office series, performanso dokumentacija, 2013. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Lina Lapelyte12

Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas, 2013, Glazgas. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Lina Lapelyte13

Lina Lapelytė, Candy Shop, performansas, 2013, Iron Monger Row Baths. Nuotrauka: Federcio Strate Pezdirc

Candy Shop – the Opera from th e s hop on Vimeo.

Lina Lapelyte15

Lina Lapelytė, Candy Shop, The Opera (CCA Glasgow), 2013, vinilinė plokštelė, David Roberts Arts foundation, instaliacijos vaizdas. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte16

Lina Lapelytė, Candy Shop, The Opera (CCA Glasgow), 2013, vinilinė plokštelė, David Roberts Arts foundation, instaliacijos vaizdas. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte18

Lina Lapelytė, Turn Around, performatyvi instaliacija su garsu, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Nissa Nishikawa, Margarita Zafrilla Olayo, Andrea Puerta and Maria Sideri. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte19

Lina Lapelytė, Where Are You?, performansas, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Sharon Gal, PA Skantze, Viviene Griffits, Kate Lowry, Lina Lapelytė. Menininkės nuosavybė

Lina Lapelyte20

Lina Lapelytė, Where Are You?, performansas, 2014, David Roberts Arts Foundation. Dalyvės: Sharon Gal, PA Skantze, Viviene Griffits, Kate Lowry, Lina Lapelytė. Menininkės nuosavybė

Vaiva Grainyte20

Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Have a Good Day!, repeticija Prototype erdvėje, Niujorkas, 2014. Nuotrauka: Mantas Petraitis