Pokalbis su Vilte Fuller

Kodėl tiek daug menininkų šiuo metu yra susižavėję senosiomis technologijomis? Analogais – magnetinėmis juostomis, fakso aparatais? O gal, kaip Londone gyvenanti lietuvė menininkė Viltė Fuller, jie mėgsta tapyti 90-ųjų „kvailus telefonus“?

Vienas iš galimų atsakymų – kūrėjai nori atspindėti technologinių paradigmų įvairovę, ir kūriniuose vaizduodami kažką pasenusio, šlovina bei įtvirtina poziciją, kad iš tiesų įmanoma kita realybė. Norint ją pasiekti, reikia rinktis senesnę versiją, atsijungti arba išvis ištrūkti iš technologinių gniaužtų. Kaip Emily Watlingon rašė žurnalui „Art in America“, tokie menininkai kaip Ryan Trecartin ar Hito Steyerl naudoja strategijas, panašias į tas, kurias naudoja jaunieji luditai. Įžengus į gilų skaitmeninį amžių, pasinėrimas į technologijas tampa vis patrauklesnis. Bet … ar jis tikrai veikia?

Susėdame pasikalbėti su daug sričių išmanančia dinamiška lietuvių menininke Vilte Fuller, kuri dabar gyvena Londone. Netrukus po mūsų pokalbio, lapkričio 30 d., buvo atidaryta jos solo paroda „Korporaciniai siaubai” („Corporate Horrors”) Brooke Bennington galerijoje Londone.

Kiekvieną kartą, kai išgirstu apie dar vieną man anksčiau buvusią nežinoma Lietuvoje gimusią menininkę, kuriančią užsienyje, patiriu nepaaiškinamą jaudulį ir beveik gentinį giminingumą. Tad pradedu nuo klausimo apie Viltės praeitį ir kelią, atvedusį į menininkės karjerą Londone.

Gimiau 1996-aisiais, per patį viduriuką tarp milenialsų ir Z kartos. Gimiau Klaipėdoje, užaugau Kente, visai šalia Londono, vėliau studijavau tapybą Glazgo meno mokykloje. Baigusi studijas, persikėliau į Londoną, nes žinojau, kad jei noriu siekti menininkės karjeros, turėsiu būti dalykų centre.

Kada ir kaip pradėjai tapyti?

Tapau beveik visą savo gyvenimą. Laimei, tėvai leido studijuoti tapybą, ir man labai pasisekė, jog pavyko ją paversti darbu, nors žinojau, kad lengva nebus.

Gyvendama Kente, nykumoje, kur nieko įdomaus nevyko, dažnai neturėdavau ką veikti, todėl valandų valandas žiūrėdavau ir mokydavausi iš tapybos pamokų Youtube kanale. Kai buvau vyresnė, supratau, jog nepakanka mokėti tapyti. Savo kūryba reikia kažką teigti.

Papasakok apie studijas Glazgo meno mokykloje, kur įgijai tapytojos išsilavinimą – juk ši mokykla laikoma viena geriausių meno mokyklų Jungtinėje Karalystėje.

Prisimindama studijas, galiu pasakyti tik tiek, kad studijų iš esmės nebuvo. Atrodė, jog tiesiog gavau erdvę tapybos studijai, ir beveik niekas nieko nemokė. Taip pat studijų metais visu etatu dirbau kepsninėje. Žinant, kiek šiais laikais kainuoja meno mokyklos, niekam nerekomenduočiau jose studijuoti, nebent norėtumėte susimokėti už teisę tūsintis trejus metus, kas galbūt nėra taip blogai.

Gal studijos legendinėje Glazgo meno mokykloje yra vertingos dėl ten dirbančių dėstytojų bei bendramokslių? Juk ją baigė tokie žymūs menininkai kaip Simon Starling, Charlotte Prodger ir kiti.

Man regis, jog kitiems studijos patiko labiau nei man. Glazge neužmezgiau jokių profesinių ryšių, bet galbūt taip nutiko dėl mano amžiaus, naivumo bei tuometinės mano kūrybos nebrandumo. Buvo daug lengviau įsitvirtinti Londone, nes miesto dydis leido išlaikyti šiek tiek anonimiškumo bei suteikė laisvės.

Tavo artėjanti paroda berods bus kitokia nei ankstesni paveikslai, pasakojantys apie Rytų Europą. Ji nagrinės technologijų paradigmas, o tai labai intriguojanti tema.

Visą laiką tapybai skiriu jau pusantrų metų, ir taip, ši paroda gana smarkiai skirsis nuo mano ankstesnės kūrybos bei struktūruoto kūrybinio darbo. Parodos kūriniais gilinuosi į korporatyvinį gyvenimo būdą. Visada žavėjausi moksline fantastika ir sumąsčiau, kas galėtų būti fantastiškiau už vietą, kurioje praleidžiame didžiąją dalį savo gyvenimų – darbovietę?

Žvelgiu į tavo paveikslus – jie gana žiaurūs, mistiški, tačiau tuo pačiu ir amorfiški.

Veikiausiai žiūri į mano senesnius darbus. JK ir JAV pasakos turi laimingas pabaigas, o lietuviškos pasakos dažnai baigiasi ciniškai ir „realistiškai“. Įkvėpimo sėmiausi iš tokių objektų kaip „Raganų kalnas“ Neringoje bei senos mano senelio darytos nuotraukos. Jis buvo inžinierius ir savo bute turėjo tamsų kambarėlį, kuriame ryškindavo spalvotas nuotraukas – jose užfiksuotas mūsų šeimos gyvenimas. Tad į šiuos dalykus žvelgiu kaip į atramos tašką, kuomet užstringu bandydama ką nors atvaizduoti.

Atrodo, jog tavo tapomos technologijos yra pasenusios. Pavyzdžiui, skaičiuotuvas ar biuro telefonas. Galbūt šis susižavėjimas pasenusiomis komunikacijos priemonėmis leidžia mums svajoti apie technologijas, kurios tikrai mums tarnaus, pakeisdamos esamą produktyvumo ir darbo diskursą?

100 proc. Nemažai šių objektų vos atsiradę buvo prabangos prekės, o dabar jie nieko verti. Turiu keistą hobį – kolekcionuoju finansų įmonių atributiką. Viskas prasidėjo nuo to, kai radau straipsnį apie tai, jog sena Lehman Brothers atributika ir biuro reikmenys pardavinėjami interneto aukcionuose už didžiules pinigų sumas. Vien dėl to, kad kažkoks daiktas turi Lehman Brothers etiketę, jį galima nesunkiai parduoti už 100 dolerių. Christie’s 2010 m. netgi surengė savo aukcioną, kuriame kartu su meno kolekcija pardavinėjo ir vardų lenteles, laikrodžius, cigarų dėžutes. Žinoma, meno kolekcija sulaukė daug pirkėjų dėmesio, bet tai, jog metalinės vardų lentelės buvo nupirktos už 42 000 svarų, vis dar kelia susižavėjimą. Norėčiau sužinoti, kur šiuo metu „gyvena“ tos vardų lentelės (ir ar kas nors jas paskolintų parodai!).

Kokios socialinės temos slepiasi objektuose, kurie, regis, iškyla iš fosilijomis virtusios materialinės kultūros, matomos tavo paveiksluose?

Norėjau pavaizduoti šiuos objektus, tarsi jie būtų glitūs ir prastos būklės. Jie pasakoja apie ekonominį pakilimą 1980–1990 m., kuomet buvo tikima, jog kol „daug dirbi“, gali kalti pinigus, bei klaidingą įsitikinimą, jog meritokratija iš tiesų egzistuoja. Mano karta augo girdėdama, jog pasaulis yra žlugęs, ir norint jį pataisyti, reikia daug stengtis ir aukotis, todėl atrodo, kad patys taip ir negalėjome pasimėgauti anais laikais, kuomet „viskas buvo įmanoma“.

Galbūt papasakotum, kas įkvepia ir kaip veikia tavo kūrybinis mąstymas? Ar esi „interneto gyventoja“, kaip ir daugelis mūsų?

Daug ką veikiu internete, jis svarbus mano kūrybos šaltinis. Įkvepia ir kasdienės gyvenimiškos patirtys. Man tolimas akademiškumas, todėl apie daug ką stengiuosi sužinoti per asmenines patirtis. Turiu nemažai draugų, dirbančių technologijų srityje, todėl nuolat sužinau naujų dalykų. Vis girdžiu kalbant apie korporatyvinę „kultūrą“, kuri mane labai juokina: biliardo stalai, darbo vietoje besisukiojančios baristos bei pilstomas alus jau tapo įprastais lūkesčiais, tačiau tiek pat įprastais tapo ir naktiniai telefono skambučiai darbiniais reikalais. Darbo ir gyvenimo balansas panašus į didelio būrio draugų menininkų, tai yra, jokio.

Mūsų pokalbio pradžioje minėjai, jog gana egzotiška būti „Rytų europiete“ (dabar Lietuva vadinama Šiaurės Europa, ir visi turėtų ją taip vadinti). Ar tai, jog esi lietuvė ar „Rytų europietė“, keičia tavo darbų vertę? Jei taip, kaip?

Gyvendama Glazge, turėjau vaikiną škotą, kuris buvo apsėstas Rytų Europos estetikos, ir savo aistrą aproprijuodavo iki tokio lygmens, jog jausdavausi nepatogiai. Nemanau, jog jis lankėsi šioje pasaulio dalyje. Po kelių metų pamąsčiau, kad jei kas nors ir turėtų aproprijuoti šiuos dalykus, tai tik aš pati. Žinoma, tai sakau kaip anekdotą. Vis dėlto šios patirtys paskatino pasidomėti savo paveldu bei kurti įkvėptai naratyvų, ateinančių iš per mažai reprezentuojamos pasaulio dalies.

Kokias temas šiuo metu nagrinėji savo paveiksluose, ir kurie kūrėjai dabar tau svarbūs?

Mano kūrybiniai tyrinėjimai šiuo metu susiję su darbo ir produktyvumo koncepcijomis.

Naujausia Brooke Benington kūryba į dėmesio centrą iškelia pastarąjį medijų susižavėjimą korporatyviniais naratyvais, kurie pasireiškia devintojo ir dešimtojo dešimtmečio „kūno siaubo“ estetika, būdinga David Cronenberg filmams bei rašytojų J. G. Ballard ir Brett Easton Ellis kūrybai.

Mane nepaprastai žavi Agatos Slowak paveikslai. Šiuolaikinė tapyba dažniausiai būna pernelyg sterili, tad sudėtingi Slowak paveikslai iššaukia reakciją. Taip pat seku Tishan Hsu kūrybą, kurioje nagrinėjami ryšiai tarp technologijų bei žmogaus kūno. Manau, geriausiai estetiškai juos apibūdintų Cronenberg „Videodromas“ – daug ekranų ir iškreiptų kūnų.