Vasara Marselyje ateina lėčiau, nei būtų galima įsivaizduoti. Miestą supanti jūra ilgai išlieka šalta ir jos vanduo stingdo kaulus iki pat gegužės pabaigos ar birželio pradžios. Plaukiant ne sezono metu gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme. Taip ji priverčia plaukikus pripažinti, kad jie lyg kažką peržengė. Šis šaltos jūros patyrimas – lyg fizinis priminimas, kad išliaupsintas Viduržemio jūros estetinis vaizdas Marselyje slepia susvetimėjimą tarp miesto ir to, kas slypi už jo krantų, sekinamo saulės, bet tik laikinai.
2015 metų vasarą buvau trumpai įsimylėjusi moterį, kuri mylėjo jūrą. Kai išplaukiau į gilesnį vandenį, supratau, kad dar nesu išmokusi nuplaukti į įlankas ar stebėti senstančių geležinių Antrojo pasaulinio karo gynybinių griuvėsių jūros užutėkio dugne prie Anse de Malmousque. Mokėjau plaukti ir pažinojau Viduržemio jūrą, bet tai buvau dariusi taip seniai, jog pamiršau, kaip toleruoti skirtumą tarp jos ir miesto. Stebėjau, kaip mano mylimoji su patyrusios plaukikės pasitikėjimu skrodžia mėlyną vandenį. Stebėjausi jos bebaimiškumu to miesto ir jūros skirtumo akivaizdoje.
Tą vasarą ji savanoriavo kasmet Marselyje vykstančiame eksperimentinės muzikos festivalyje „MIMI“. Daugelį metų festivalis vyko Frioulo salų senosios „Caroline“ ligoninės griuvėsiuose, karantinui skirtose patalpose. Dabar tie ligoninės likučiai – akmeninės sienos, pastatytos ant Viduržemio jūros salos uolėto kraštovaizdžio gūbrio. Nors šį pliką salyną jau tris dešimtmečius lankau bėgdama iš miesto, tai buvo pirmas kartas, kai patekau į griuvėsių vidų, nes ši ligoninės teritorija paprastai nėra atvira.
Festivalio savanoriams buvo ne tik leidžiama lankytis visuose koncertuose, bet ir suteikiamas apgyvendinimas, leidžiama nakvoti griuvėsiuose. Man, kaip romantiškai prielipai, šios naujos taisyklės taip pat buvo taikomos. Po paskutinio koncerto lipome į griuvėsius – į akmens ir dangaus atkarpą, kurioje mums buvo paskirtas čiužinys. Bekylant mano galvoje skambėjo paskutinių pašėlusių „Acid Mothers Temple“ ir „Cosmic Inferno“ koncertų aidai. Ranka braukdama akmeninę sieną, nebelaikančią jokio stogo, paklausiau, kam buvo skirta ligoninė. Anapus migloto jūrinio karantino jausmo mano mylimoji nežinojo atsakymo, ir tą vakarą tai buvo visai nesvarbu.
Marselis yra chaotiškas miestas, pažeidžiamas imigrantų bangų, kurios lūžta prie uolėtos pakrantės. Viena šio chaoso pasekmių yra ta, kad jį formuoja miesto struktūroje esantys nematomi užkampiai, lingvistinės ir bendruomeninės interjero zonos. Naujoką dažnai gali priblokšti Marselio atlaidumas ir tik po metų ar dvejų jam atsiskleidžia neskaidri miesto politinės valdžios prigimtis, jos galingo elito įtaka, kilusi iš kolonializmo naudos gavėjų. Tai miestas, kuris demonstruoja daugiakultūrį atvirumą, tuo pat metu atidžiai kontroliuodamas priėjimą prie savo pavyzdinių galios demonstravimo erdvių.
Ligoninė „Caroline“ yra viena iš tokių erdvių. Baigta statyti 1828 metais ir skirta vėdinamoje modernioje aplinkoje karantinuoti keliautojams, įtariamiems užsikrėtus geltonąja karštlige. Tačiau XIX a. jos kaip leprozoriumo – infekcinėms ligoms skirtos ligoninės – funkcija tapo nebeaktuali dėl epidemiologijos mokslo pažangos. Po kruopščios renovacijos 1850 m. pastatas buvo pertvarkytas į ligoninę, skirtą iš Prancūzijos kolonijinių karų Šiaurės Afrikoje grįžtantiems kariškiams ir sužeistiesiems iš Rytų kariuomenės, kuri daugiausia buvo dislokuota Kryme. Nuo 1928 m. iki 1940 m. pradžios pastatas buvo apleistas, panaudotas tik kartą, siekiant izoliuoti ligonius nuo 1941 m. Marselio kalėjimų sistemoje kilusio tifo protrūkio. 1942 m. Vokietijos karinis jūrų laivynas užėmė salyną. Jų buvimas čia baigėsi ligoninės subombardavimu ir sunaikinimu Sąjungininkų pajėgoms išlaisvinant miestą.[1]
Pagrindinius pastato istorijos etapus paveikė dėl komercinės prekybos ir su ja susijusios migracijos kilusios epidemijos ir karinės kolonizacijos intervencijos. Pastato istorijai ypač svarbūs Europos užkariavimai tų vietų ir žmonių, kuriuos ji laiko Kitais. Tiksliausias ligoninės „Caroline“ atmosferos apibūdinimas yra kapitalistinės ideologijos bangų sukeltas toksiškumas.
Tą 2015 metų vasaros naktį, atsargiai laikydama vienkartinį puodelį, pilną rausvo Provanso vyno, aš negalvojau apie 1941 metais kalėjime nuo tifo mirštančius įkalintus žmones, kurie staiga atsidūrė saloje, esančioje už pusvalandžio kelio keltu nuo Marselio Senojo uosto. Galvojau apie tai, kad salos yra už laiko ribų ir kad jos provokuoja ir palaiko savotišką atsiribojimą nuo realybės. Galvojau ir apie tai, kaip įnirtingai ieškojau tokio leidimo sustabdyti save laike ir erdvėje su kitu žmogumi. Būtent dėl šio priverstinio sustabdymo salos yra labai tinkamos tokiam festivaliui kaip „MIMI“ su per didelio garso lygiu ir emociškai neišbaigta išraiška. Šios salos yra tinkama vieta tiems, kurie šimtmečius plaukė jūra, kad būtų ramūs laukdami, o gal ir bijodami infekcijos.
Tądien anksti po pietų atvykau paplaukioti šaltame vandenyje, kuris susitinka su uolėtais salų pakraščiais. Prisimenu, kaip plaukdama atsigręžiau į salą ir lėtai akimis sekiau, kaip mylimoji nugara plaukia į jūrą. Vidurvasario karščio ir vandens švytėjimo sukeltoje haliucinacijoje akimirką pamačiau kūnus vyrų, sėdinčių ant šių uolų ir be tikslo nardančių nuo jų, skaičiuojant karantino dienas. Net ir dabar vaizdas toks pat skaidrus, kaip vanduo tą popietę. Tvirti, stangrūs Viduržemio jūros torsai, pasirodantys iš senamadiškų, ilgų dryžuotų maudymosi glaudžių. Vyras rankas laiko ant klubų, o jo vangus neskaidrios popietinės saulės nualintas žvilgsnis nukreiptas į vandenį. Aš įsivaizdavau prekybos laivo „Grand Saint Antoine“, atsakingo už buboninio maro, vadinamo Didžiuoju Marselio maru, protrūkį 1720–1723 metais, įgulos narius. Sala juos sulaikė būtent šioje vietoje, sustabdė juos prieš pasaulį ramybės klastoje.
„Grand Saint Antoine“ neturėjo būti Pomègues, pagrindinėje Frioulo saloje, jei būtų buvę laikomasi sanitarinių taisyklių, saugančių nuo maro. Jis turėjo vykti tiesiai į Jarre salą, kur kas mažesnį uolinį kyšulį netoli Calanques de Callelongue, tiesiai į pietus nuo Marseilleveyre kalno. Laikydamasis taisyklių kapitonas Jean-Christopheʼas Chataud tiesiog turėjo sudeginti laivą kartu su kroviniu, tačiau jis pasiprašė įprastinio karantino Frioulo salose. Jis žinojo, kad laivas neša marą. Iš penkiolikos keleivių, įlipusių į prekybos laivą Sirijos Tripolio mieste, vienas mirė jūroje. Per kelias artimiausias dienas 1720 m. balandžio pabaigoje mirė dar septyni jūreiviai. Kai 1720 m. gegužės 25 d. „Grand Saint Antoine“ pasiekė salas, marą nešančios blusos užplūdo jo krovinį. Kapitonas, nepranešęs apie maro grėsmę, pirmiausia leido įgulai triumo turinį perkelti į sandėlius žemyne, La Joliette apylinkėse, o paskui grįžti į Frioulo salas ir pradėti eilinį karantiną. Istorikas Christianas A. Devaux šaltai aprašo, kaip 1720 m. gegužės 29 d. į darbininkų klasės rajoną pateko „audiniai, užkrėsti blusomis, nešančiomis maro bacilą“, ir gyventojai marą greitai išplatino po visą miestą.[2]
Keltas į Frioulo salas, vasaros mėnesiais nuolatiniu grafiku išplaukiantis iš Senojo uosto, pakeliui dar sustoja stotelėje, kuri dabar yra pagrindinės salos pramoginis laivų uostas. „Chateau dʼIf“ iš tikrųjų nėra sala, nes ją beveik visą užima tvirtovė, kadaise buvusi kalėjimu. Marselio komunos – solidarumo judėjimo su revoliuciniu 1871 m. Paryžiaus komunos judėjimu – lyderiui Gastonui Crémieux 1871 m. čia buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Kapitonas Chataud buvo įkalintas ten už savo klaidingą sprendimą, kuris pražudė dešimtis tūkstančių žmonių ir įstūmė Marselį į nestabilumą, kuris truko daug metų. Mane visada šiurpina, kai turistai išlipa iš valties pasižiūrėti „Chateau dʼIf“, nenutuokdami apie jos žiaurius santykius su miesto žmonėmis.
1720 m. rugsėjo 26 d., praėjus keliems mėnesiams po maro įsigalėjimo Marselyje, „Grand Saint Antoine“ buvo galiausiai sudegintas prie Jarre salos. Laikina pertraukėlė nuo kapitalistinės iliuzijos. Jis būtų matomas nuo pėsčiųjų takų palei Marseilleveyre kalno uolas – įsivaizduok didžiulį prekybos laivą rudens dienos pabaigoje, liepsnoms pavojingai plakant vėjyje, grimzdantį į jūros bangas.
Kasmet, kai esu Marselyje, visuomet grįžtu į salas, išgeriu rausvojo vyno ant uolų ir susitinku su jūra. Išplaukiu toli toli nuo kranto, dabar plaukiu jau su pasitikėjimu, kurio išmokau iš buvusios mylimosios. Skaičiuoju jūreivių ir komunarų vaiduoklius. Kasmet atsiranda vis daugiau vaiduoklių. Tarsi jie būtų išstumti agresyvaus miesto centro, La Plaine ir La Joliette pavertimo į prancūziškesnį viduriniosios klasės miestą. Ką tik buvo baigtas statyti keturių žvaigždučių viešbutis darbininkų klasės ir daugiausia Šiaurės Afrikos imigrantų rajone Noaillese, esančiame mažiau nei 500 metrų nuo pastatų, kurie dėl savivaldybės aplaidumo tragiškai sugriuvo 2018 metais d’Aubagne gatvėje ir pražudė aštuonis žmones. Taip mes kartu su vaiduokliais vaidenamės salose, kur niekas nebegali statyti ir nėra ką veikti, tik laukti naujos infekcijos.
[1] Marselio mieste ir jo salose po „Caroline“ ligoninės pertvarkos ir toliau veikė karantino patalpos. „Tačiau Marselyje ir jo salose leprozoriumai (izoliatoriai) XX a. pradžioje vis dar buvo naudingi: iš 241 946 laivo keleivių, atplaukusių į Marselį 1901 m., 3 353 buvo sulaikyti dėl infekcinių ligų simptomų, įskaitant 29 maro atvejus, iš kurių mirė 8 žmonės.“ Christian A. Devaux „Mažos apžvalgos, lėmusios Didįjį Marselio marą (1720–1723): pamokos iš praeities“, „Infekcija, genetika ir evoliucija“, 14 (2013), p. 172. Šioje nuorodoje pateikiama išsami įvykių, dėl kurių Marselyje kilo 1720 m. maro protrūkis, apžvalga. Pagrindiniai istoriniai duomenys pateikiami savivaldybės archyvų interneto svetainėje https://dossiersinventaire.maregionsud.fr/gertrude-diffusion/dossier/hopital-caroline/64a4c586-628e-4bba-8f1f-9d92703dbd96. Apie pastato, kaip karantino vietos, funkciją žr. Jacques Chevallier „Maro karantinas Frioul leprozoriume 1901 m.“, „Histoire des sciences médicales“, 49, 2 leidimas (2015 m. spalio mėn.), p. 179–188.
[2] Devaux, „Pamokos iš praeities“, 172.
Iš anglų kalbos vertė Kristina Kudriašova.
