Gal iš pradžių galėtum apibūdinti Marselį? Kaip ten jautiesi kaip menininkas, miesto dalis?
Marselyje jaučiuosi puikiai. Myliu tą vietą. Bet nesu tikras, kad to iš manęs nori. Verčiau nekalbėkime apie tai, ką jaučiu Marseliui.
Manau, svarbu kalbėti apie vietą, nes kai pradedame pasakoti, kokius jausmus mums kelia koks nors dalykas, mes susitapatiname su tuo, kur esame, kas mums ten patinka arba nepatinka.
Esmė ne ta, kas man patinka ar nepatinka. Veikiau – kas mane stulbina labiau už kitus dalykus. Marselis yra išties nepaprastai korumpuotas miestas. Tai reiškia, kad esi paliktas vienas. Na, tiesą sakant, gal ir ne – visi yra vieni už kitus. Tarkim, izoliacija daugeliui marseliečių buvo labai labai sunki patirtis, sukėlė jiems kančių. Tad nemažai miesto gyventojų verčiasi iš vienadienių darbų – atsikeli ryte ir vienintelis tavo dienos tikslas yra užsidirbti tai dienai. Karantino metu kai kurios šeimos staiga du mėnesius negavo jokių pajamų. O kadangi Marselis yra labai korumpuotas, niekas iš miesto savivaldybės jiems nepadėjo. Staiga supranti, kad egzistuoja stiprus ir galingas kultūrinių asociacijų tinklas, jos ėmėsi padėti žmonėms. Taip Marselis ir funkcionuoja.
Kaip šios asociacijos susiformavo? Ar jos egzistavo ir dirbo jau kurį laiką, formuodamos tokį pagalbos tinklą?
Kai kurios yra naujos, kai kurios – senos. Negaliu tiksliai nupasakoti jų istorijos. Bet jei pažvelgtum, ką miestas gali pasiūlyti kultūrai, tai praktiškai visiškas niekis. Galima sakyti, yra La Friche, Mucem (Europos ir Viduržemio civilizacijų muziejus) ir tai viskas vizualinių menų srity. To užtenka, kad miestas sakytų, jog kažką daro, tačiau tai stipri monopolija. Menui sunku egzistuoti, jei nepriklauso šioms institucijoms. Vis dėlto kultūrinis gyvenimas Marselyje labai intensyvus. Taip yra dėl seno asociacijų tinklo, kuris kuria savo atskirą ekonomiją. Daugelis negali išgyventi iš veiklos, kuria užsiima asociacijose, tačiau sistema sukurta taip, kad galėtum gyventi nuo projekto iki projekto. Ir ji veikia. Ji taip pat kuria jausmą, kad miestas priklauso miestiečiams – kas yra tiesa. Tai turbūt didžiausias skirtumas tarp Marselio ir Paryžiaus. Čia miestą kuria vietiniai žmonės – ir tai puiku. Marselyje netrūksta smurto ir problemų, tačiau mes taip pat turime bendruomenių, kurios gyvena savarankiškai ir padeda vienos kitoms. Nes tai būtina, kad išgyventum.
Pernai paeiliui keliavau į dvi vietas, pirma į Marselį, o tada į Naujajį Orleaną. Pastebėjau daugybę panašumų – abu miestai yra uostai su nuostabiomis labai organizuotomis bendruomenėmis, abu yra nepaprastai korumpuoti, gyventojai pripratę patys pasirūpinti savimi, o savivaldybės yra uždaros ir atitolusios. Pastebėjau, kad abu miestai yra labai gyvybingi, turi stiprų savitą charakterį, menas ten gyvybiškai svarbus.
Šias vietas formuoja jų patirtys, tačiau nenorėčiau jų romantizuoti. Norėčiau kalbėti apie struktūrinius dalykus.
Savo straipsnyje pabrėžei gentrifikacijos problemas. Šiuos procesus šiuo metu patiria daugybė vietų, tarp jų ir Marselis.
Negaliu kažko daug pasakyti, nes tai vyksta šiuo metu. Marselį pažįstu tik ketverius metus, tad neturiu patirties, koks jis buvo prieš man atvykstant. Bet atpažįstu šiuos procesus. Matau juos. Patyriau juos Paryžiuje, kur mane išspyrė iš rajono, kuriame užaugau, nes nebeišgalėjau ten gyventi. Tačiau Marseliui yra vilties, tikėtina, kad šį miestą ne taip paprasta gentrifikuoti. Pirmiausia todėl, kad marseliečiai yra politiški žmonės ir tam stipriai priešinasi. Jie džiaugiasi ir didžiuojasi savo tapatybe, siekia ją išsaugoti. Be to, miestas toks korumpuotas, kad pusę lėšų, skirtų gentrifikacijai, praryja mafijozai. Tai kažkokiu būdu pristabdo gentrifikaciją.
Pakalbėkime apie Manifesta bienalę, šiemet Marselyje vyksta jau 13-oji.
Manau, Manifesta pasimokė iš ankstesnių savo klaidų. Atvykę į Marselį jie pirmiausia suvokė, kad nenori dirbti La Friche rėmuose. Jie pamatė, kad pagrindinis kultūrinis gyvenimas vyksta mažose asociacijose, ir iškart nusprendė – pirmiausia dirbsime su šiais žmonėmis. Programa, kurioje jūs dalyvaujate, „Les Parallèles du Sud“ (Pietų paralelės), yra sugalvota tam, kad būtų galima užmegzti partnerystes su nedidelėmis Marselio kultūros asociacijomis.
Kai mieste vyksta Manifesta ar panašūs renginiai ir, žinoma, pasimato įvairios struktūrinės problemos, kaip jas reikėtų traktuoti? Renginys ateina, kažką padaro ir išvyksta – o kas lieka? Tokie renginiai priklauso struktūrai pavadinimu „šiuolaikinis menas“, kurioje gyvename ir veikiame. Norime, kad įvyktų pokytis, bet nežinome, ką ir kaip keisti.
Manau, gana aišku, ką daryti – rasti alternatyvą kapitalizmui arba alternatyvą kapitalizmo viduje. Ši skirtis svarbi, nors sunkiai pagaunama. Kiekvienas turėtume užduoti sau klausimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip mesti iššūkį savo viduje. Tai susiję su tapatybės klausimu. Kas tu esi? Ką darai? Kokią galią reprezentuoji kažkam kitam? Ypač kai esi baltaodis prancūzas vyras.
Kai įsivaizduoji, kad į tavo vietą ateina nepažįstamas žmogus – tai tavo vietai atneša kažko naujo, bet kartu kažką ir išneša. Jei, tarkime, Manifesta yra kaip tik toks nepažįstamasis, ką gero jis atneša vietai?
Manifesta nėra nepažįstamasis. Ji yra kapitalizmo dalis, mes žinome, kas ji yra ir kaip veikia. Dalis vadinamojo „šiuolaikinio meno“. Klausimas veikiau būtų – kaip koegzistuoti? Tai niekur nedings. O mes nenustosime rytoj gyventi kapitalistiniame pasaulyje. O aš negaliu paneigti fakto, kad esu kapitalizmo produktas, baltaodis vyras, gimęs ir augęs Paryžiuje devintajame dešimtmetyje. Ir todėl mes kartais (aš) esame žiaurūs kitiems žmonėms. Esmė – kaip tą priimti ir koegzistuoti. Turiu koegzistuoti su Manifesta. Net jei bandau to išvengti, esu to dalis ir būsiu dalis parodos „Sur pierres brulantes“ (Ant degančių akmenų), kuri pristatys miesto studijose reziduojančių menininkų darbus La Friche centre, o ši paroda yra „Les Parallèles du Sud“ dalis. Manau, turėtų būti naujos durys, vedančios į kokią nors alternatyvą. Jei negaliu ištrūkti iš to, kas esu ir kur esu, vis vien galiu bandyti kažką padaryti iš tos pozicijos. Apsupu save žmonėmis, su kuriais dalinamės darbo metodais, bei projektais, kurie man atrodo kultūriškai ir politiškai įdomūs.
Mes su kolegomis esame iš Baltijos šalių ir ryšį su pietų Prancūzija bandome rasti projektu „Roots to Routes“, kurį kuruojame, ir dažnai galvojame, kad esame toli vieni nuo kitų, nors teritoriškai ne taip ir toli, jei pažvelgtume į Europą. Tačiau kultūriniai skirtumai, tai, ką jaučiame, ir tai, ką žinome vieni apie kitus, būtent ir sukuria tą tolimumą. Kodėl, tavo manymu, taip sunku pažvelgti toliau už savo vietą?
Kartais tai tiesiog neįmanoma. Turime skirtumų, kurie ir neturi sutapti. Stiprių skirtumų. Bet yra vieta, kurioje galime bendradarbiauti tam tikru lygmeniu, ir šis bendradarbiavimas svarbus – jis sukurs hibridinę situaciją. Tačiau pirmiausia turime rasti bendrą tašką, rasti sutarimą.
Jei apie Marselį galvotume ne kaip apie erdvę su konkrečiomis sienomis, bet kaip apie išplėstą erdvę, kas tai būtų?
Tai šimto tūkstančių dolerių klausimas! Į galvą ateina tik gana asmeniškas atsakymas. Jis susijęs su mano šeima. Marselis yra vartai į Viduržemio jūrą. Man tas jausmas – tai Viduržemio jūra. Aš iš čia kilęs. Mano mama yra iš Korsikos, o tėvas – pusiau ispanas, pusiau turkas ir žydas. Iš esmės mano šaknys – visoje Šiaurės Afrikoje. Šeima iš mamos pusės 25 metus gyveno Marselyje, tad mes tampriai susiję su šiuo miestu. Man tai ir yra šaknys į kelius. Jaučiu tai savo kūne. Jaučiu klimate – karštyje, saulėje, atmosferoje, šviesoje. Mano kūnas tiksliai žino, kokį jausmą sukelia tokia intensyvi saulė. Atpažinčiau jį iš bet kur. Žinau, kad tai mano klimatas. Žinau, kad jis iš ten, iš kur aš kilęs. Taip pat jaučiu teritoriją. Žinau, kad esu iš tos vietos, net jei augau ir gimiau Paryžiuje. Ten jaučiu, kad esu namuose.
Arthuras Eskenazi 2012 m. baigė Paryžiaus nacionalinę dailės aukštąją mokyklą (École nationale supérieure des Beaux-Arts), o 2015 m. šokio ir performanso ex.e.r.ce magistro programą Monpeljė nacionaliniame choreografijos centre (Centre Chorégraphique National de Montpellier). Jis yra vizualinio meno kūrėjas, atlikėjas ir vertėjas, o jo darbai skleidžiasi tarsi tinklas įvairiose medijose – tiek vizualiniuose, tiek scenos menuose. Jis dažnai prisideda prie teatro ar šiuolaikinio šokio spektaklių kaip dramaturgas ar scenografas, kuria alternatyvias tyrimų programas, o jo darbai buvo pristatyti keliose grupinėse parodose Prancūzijoje, Vokietijoje ir Japonijoje bei ne viename šokiui ir performansui skirtame festivalyje. Arthuras Eskenazi iki 2021 m. reziduoja Marselio miesto studijoje.
Maijos Rudovskos veiklą formuoja nepriklausomas kuravimas, tyrimai, meno kritika ir rašymas. Ji turi Latvijos dailės akademijos menotyros magistro laipsnį (2009) ir baigė kuravimo studijas Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetinio koledžo Curatorlab (2009/2010). Ji daug dirbo Baltijos ir Šiaurės šalių regione, kuravo tarptautines parodas ir projektus Futura galerijoje (Čekija), Foundation Ricard (Prancūzija), Bozar dailės centre (Belgija), Kim? šiuolaikinio meno centre (Latvija), Moderna Museet (Švedija), Šiuolaikinio meno centre (Lietuva), Gyvo meno muziejuje (Islandija), Augusta galerijoje (Suomija), ARS projektų erdvėje (Estija) ir kitur. Nuo 2011 ji kuruoja tinklinę platformą „Blind Carbon Copy“, kuri dirba su tinklais, alternatyviu švietimu ir kuratorių, menininkų bei kitų praktikų darbo strategijomis.
Pokalbis parengtas 2020 m. liepos 30 d.
Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas
