Author Archives: Maija Rudovska

Kur gyvena nepažaboti. Pokalbis tarp Marselio menininko Arthuro Eskenazi ir latvės kuratorės Maijos Rudovskos

Gal iš pradžių galėtum apibūdinti Marselį? Kaip ten jautiesi kaip menininkas, miesto dalis?

Marselyje jaučiuosi puikiai. Myliu tą vietą. Bet nesu tikras, kad to iš manęs nori. Verčiau nekalbėkime apie tai, ką jaučiu Marseliui.

Manau, svarbu kalbėti apie vietą, nes kai pradedame pasakoti, kokius jausmus mums kelia koks nors dalykas, mes susitapatiname su tuo, kur esame, kas mums ten patinka arba nepatinka.

Esmė ne ta, kas man patinka ar nepatinka. Veikiau – kas mane stulbina labiau už kitus dalykus. Marselis yra išties nepaprastai korumpuotas miestas. Tai reiškia, kad esi paliktas vienas. Na, tiesą sakant, gal ir ne – visi yra vieni už kitus. Tarkim, izoliacija daugeliui marseliečių buvo labai labai sunki patirtis, sukėlė jiems kančių. Tad nemažai miesto gyventojų verčiasi iš vienadienių darbų – atsikeli ryte ir vienintelis tavo dienos tikslas yra užsidirbti tai dienai. Karantino metu kai kurios šeimos staiga du mėnesius negavo jokių pajamų. O kadangi Marselis yra labai korumpuotas, niekas iš miesto savivaldybės jiems nepadėjo. Staiga supranti, kad egzistuoja stiprus ir galingas kultūrinių asociacijų tinklas, jos ėmėsi padėti žmonėms. Taip Marselis ir funkcionuoja.

Kaip šios asociacijos susiformavo? Ar jos egzistavo ir dirbo jau kurį laiką, formuodamos tokį pagalbos tinklą?

Kai kurios yra naujos, kai kurios – senos. Negaliu tiksliai nupasakoti jų istorijos. Bet jei pažvelgtum, ką miestas gali pasiūlyti kultūrai, tai praktiškai visiškas niekis. Galima sakyti, yra La Friche, Mucem (Europos ir Viduržemio civilizacijų muziejus) ir tai viskas vizualinių menų srity. To užtenka, kad miestas sakytų, jog kažką daro, tačiau tai stipri monopolija. Menui sunku egzistuoti, jei nepriklauso šioms institucijoms. Vis dėlto kultūrinis gyvenimas Marselyje labai intensyvus. Taip yra dėl seno asociacijų tinklo, kuris kuria savo atskirą ekonomiją. Daugelis negali išgyventi iš veiklos, kuria užsiima asociacijose, tačiau sistema sukurta taip, kad galėtum gyventi nuo projekto iki projekto. Ir ji veikia. Ji taip pat kuria jausmą, kad miestas priklauso miestiečiams – kas yra tiesa. Tai turbūt didžiausias skirtumas tarp Marselio ir Paryžiaus. Čia miestą kuria vietiniai žmonės – ir tai puiku. Marselyje netrūksta smurto ir problemų, tačiau mes taip pat turime bendruomenių, kurios gyvena savarankiškai ir padeda vienos kitoms. Nes tai būtina, kad išgyventum.

Pernai paeiliui keliavau į dvi vietas, pirma į Marselį, o tada į Naujajį Orleaną. Pastebėjau daugybę panašumų – abu miestai yra uostai su nuostabiomis labai organizuotomis bendruomenėmis, abu yra nepaprastai korumpuoti, gyventojai pripratę patys pasirūpinti savimi, o savivaldybės yra uždaros ir atitolusios. Pastebėjau, kad abu miestai yra labai gyvybingi, turi stiprų savitą charakterį, menas ten gyvybiškai svarbus.

Šias vietas formuoja jų patirtys, tačiau nenorėčiau jų romantizuoti. Norėčiau kalbėti apie struktūrinius dalykus.

Savo straipsnyje pabrėžei gentrifikacijos problemas. Šiuos procesus šiuo metu patiria daugybė vietų, tarp jų ir Marselis.

Negaliu kažko daug pasakyti, nes tai vyksta šiuo metu. Marselį pažįstu tik ketverius metus, tad neturiu patirties, koks jis buvo prieš man atvykstant. Bet atpažįstu šiuos procesus. Matau juos. Patyriau juos Paryžiuje, kur mane išspyrė iš rajono, kuriame užaugau, nes nebeišgalėjau ten gyventi. Tačiau Marseliui yra vilties, tikėtina, kad šį miestą ne taip paprasta gentrifikuoti. Pirmiausia todėl, kad marseliečiai yra politiški žmonės ir tam stipriai priešinasi. Jie džiaugiasi ir didžiuojasi savo tapatybe, siekia ją išsaugoti. Be to, miestas toks korumpuotas, kad pusę lėšų, skirtų gentrifikacijai, praryja mafijozai. Tai kažkokiu būdu pristabdo gentrifikaciją.

Pakalbėkime apie Manifesta bienalę, šiemet Marselyje vyksta jau 13-oji.

Manau, Manifesta pasimokė iš ankstesnių savo klaidų. Atvykę į Marselį jie pirmiausia suvokė, kad nenori dirbti La Friche rėmuose. Jie pamatė, kad pagrindinis kultūrinis gyvenimas vyksta mažose asociacijose, ir iškart nusprendė – pirmiausia dirbsime su šiais žmonėmis. Programa, kurioje jūs dalyvaujate, „Les Parallèles du Sud“ (Pietų paralelės), yra sugalvota tam, kad būtų galima užmegzti partnerystes su nedidelėmis Marselio kultūros asociacijomis.

Kai mieste vyksta Manifesta ar panašūs renginiai ir, žinoma, pasimato įvairios struktūrinės problemos, kaip jas reikėtų traktuoti? Renginys ateina, kažką padaro ir išvyksta – o kas lieka? Tokie renginiai priklauso struktūrai pavadinimu „šiuolaikinis menas“, kurioje gyvename ir veikiame. Norime, kad įvyktų pokytis, bet nežinome, ką ir kaip keisti.

Manau, gana aišku, ką daryti – rasti alternatyvą kapitalizmui arba alternatyvą kapitalizmo viduje. Ši skirtis svarbi, nors sunkiai pagaunama. Kiekvienas turėtume užduoti sau klausimą, kaip su tuo susitvarkyti, kaip mesti iššūkį savo viduje. Tai susiję su tapatybės klausimu. Kas tu esi? Ką darai? Kokią galią reprezentuoji kažkam kitam? Ypač kai esi baltaodis prancūzas vyras.

Kai įsivaizduoji, kad į tavo vietą ateina nepažįstamas žmogus – tai tavo vietai atneša kažko naujo, bet kartu kažką ir išneša. Jei, tarkime, Manifesta yra kaip tik toks nepažįstamasis, ką gero jis atneša vietai?

Manifesta nėra nepažįstamasis. Ji yra kapitalizmo dalis, mes žinome, kas ji yra ir kaip veikia. Dalis vadinamojo „šiuolaikinio meno“. Klausimas veikiau būtų – kaip koegzistuoti? Tai niekur nedings. O mes nenustosime rytoj gyventi kapitalistiniame pasaulyje. O aš negaliu paneigti fakto, kad esu kapitalizmo produktas, baltaodis vyras, gimęs ir augęs Paryžiuje devintajame dešimtmetyje. Ir todėl mes kartais (aš) esame žiaurūs kitiems žmonėms. Esmė – kaip tą priimti ir koegzistuoti. Turiu koegzistuoti su Manifesta. Net jei bandau to išvengti, esu to dalis ir būsiu dalis parodos „Sur pierres brulantes“ (Ant degančių akmenų), kuri pristatys miesto studijose reziduojančių menininkų darbus La Friche centre, o ši paroda yra „Les Parallèles du Sud“ dalis. Manau, turėtų būti naujos durys, vedančios į kokią nors alternatyvą. Jei negaliu ištrūkti iš to, kas esu ir kur esu, vis vien galiu bandyti kažką padaryti iš tos pozicijos. Apsupu save žmonėmis, su kuriais dalinamės darbo metodais, bei projektais, kurie man atrodo kultūriškai ir politiškai įdomūs.

Mes su kolegomis esame iš Baltijos šalių ir ryšį su pietų Prancūzija bandome rasti projektu „Roots to Routes“, kurį kuruojame, ir dažnai galvojame, kad esame toli vieni nuo kitų, nors teritoriškai ne taip ir toli, jei pažvelgtume į Europą. Tačiau kultūriniai skirtumai, tai, ką jaučiame, ir tai, ką žinome vieni apie kitus, būtent ir sukuria tą tolimumą. Kodėl, tavo manymu, taip sunku pažvelgti toliau už savo vietą?

Kartais tai tiesiog neįmanoma. Turime skirtumų, kurie ir neturi sutapti. Stiprių skirtumų. Bet yra vieta, kurioje galime bendradarbiauti tam tikru lygmeniu, ir šis bendradarbiavimas svarbus – jis sukurs hibridinę situaciją. Tačiau pirmiausia turime rasti bendrą tašką, rasti sutarimą.

Jei apie Marselį galvotume ne kaip apie erdvę su konkrečiomis sienomis, bet kaip apie išplėstą erdvę, kas tai būtų?

Tai šimto tūkstančių dolerių klausimas! Į galvą ateina tik gana asmeniškas atsakymas. Jis susijęs su mano šeima. Marselis yra vartai į Viduržemio jūrą. Man tas jausmas – tai Viduržemio jūra. Aš iš čia kilęs. Mano mama yra iš Korsikos, o tėvas – pusiau ispanas, pusiau turkas ir žydas. Iš esmės mano šaknys – visoje Šiaurės Afrikoje. Šeima iš mamos pusės 25 metus gyveno Marselyje, tad mes tampriai susiję su šiuo miestu. Man tai ir yra šaknys į kelius. Jaučiu tai savo kūne. Jaučiu klimate – karštyje, saulėje, atmosferoje, šviesoje. Mano kūnas tiksliai žino, kokį jausmą sukelia tokia intensyvi saulė. Atpažinčiau jį iš bet kur. Žinau, kad tai mano klimatas. Žinau, kad jis iš ten, iš kur aš kilęs. Taip pat jaučiu teritoriją. Žinau, kad esu iš tos vietos, net jei augau ir gimiau Paryžiuje. Ten jaučiu, kad esu namuose.

Arthuras Eskenazi 2012 m. baigė Paryžiaus nacionalinę dailės aukštąją mokyklą (École nationale supérieure des Beaux-Arts), o 2015 m. šokio ir performanso ex.e.r.ce magistro programą Monpeljė nacionaliniame choreografijos centre (Centre Chorégraphique National de Montpellier). Jis yra vizualinio meno kūrėjas, atlikėjas ir vertėjas, o jo darbai skleidžiasi tarsi tinklas įvairiose medijose – tiek vizualiniuose, tiek scenos menuose. Jis dažnai prisideda prie teatro ar šiuolaikinio šokio spektaklių kaip dramaturgas ar scenografas, kuria alternatyvias tyrimų programas, o jo darbai buvo pristatyti keliose grupinėse parodose Prancūzijoje, Vokietijoje ir Japonijoje bei ne viename šokiui ir performansui skirtame festivalyje. Arthuras Eskenazi iki 2021 m. reziduoja Marselio miesto studijoje.

Maijos Rudovskos veiklą formuoja nepriklausomas kuravimas, tyrimai, meno kritika ir rašymas. Ji turi Latvijos dailės akademijos menotyros magistro laipsnį (2009) ir baigė kuravimo studijas Stokholmo menų, amatų ir dizaino universitetinio koledžo Curatorlab (2009/2010). Ji daug dirbo Baltijos ir Šiaurės šalių regione, kuravo tarptautines parodas ir projektus Futura galerijoje (Čekija), Foundation Ricard (Prancūzija), Bozar dailės centre (Belgija), Kim? šiuolaikinio meno centre (Latvija), Moderna Museet (Švedija), Šiuolaikinio meno centre (Lietuva), Gyvo meno muziejuje (Islandija), Augusta galerijoje (Suomija), ARS projektų erdvėje (Estija) ir kitur. Nuo 2011 ji kuruoja tinklinę platformą „Blind Carbon Copy“, kuri dirba su tinklais, alternatyviu švietimu ir kuratorių, menininkų bei kitų praktikų darbo strategijomis.

Pokalbis parengtas 2020 m. liepos 30 d.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas

Paranojos ir nusivylimų amžiuje beieškant baltiškos meno koalicijos: melancholijos paplūdimio išgyvenimas ir ilsėjimosi po pagoniškais medžiais abstraktumas

Šiais mus dažnai skaudinančiais laikais kiekvienas mėginimas rasti kalbą ar kitokią išraiškos formą, su kuria galėtume susitapatinti ir pajausti nors menkiausią komforto ar prieglobsčio jausmą, tampa kone būtinu mūsų išlikimui. Žmonių vaizduotė gali puikiai nukeliauti 50 ar 100 metų pranašaujant mūsų planetos ateitį, tačiau mirčių skaičius Viduržemio regione, kančios ant JAV-Meksikos sienos ir kitos dabarties nelaimės mums pilnai atsiskleidžia jau dabar. Nepaisant nuolatinio nerimo, atsirandančio beskaitant pasaulio naujienas, tokie meno renginiai kaip Venecijos bienalė ir toliau pritraukia vis daugiau lankytojų – čia statomi nacionaliniai paviljonai, perkamos krūvos lėktuvo bilietų, nusidriekia begalinės eilės, o jose stovintys žmonės vartoja plastikinius puodelius nematydami jokio neigiamo poveikio aplinkai, nors šalia esanti instaliacija išsamiai pasakoja apie nenuginčijamą ekologinių katastrofų svarbą. Šiandien gyvename laikotarpyje, kai visas meno pasaulis mums rodo abu Jano veidus vienu metu – galime ir kritiškai stebėti mus supantį pasaulį, ir kaipmat transformuoti visas to pasaulio kančias į estetiškas istorijas. Žinoma, tai gali reikšti ir absoliutų meno įrankių išsieikvojimą.

Beveik neįmanoma neiškelti tokių klausimų rašant šį straipsnį apie Baltijos šalių dalyvavimą 58-oje Venecijos bienalėje, kurios tema buvo May You Live in Interesting Times (angl. „Kad gyventum įdomiais laikais“). Nors mažoms šalims kaip mes dalyvavimas tokio dydžio renginiuose yra išskirtinai reikšmingas (kad skleistume žodį apie save tarptautinėje meno scenoje ir taptume lygiais globalios meno bendruomenės nariais), kiekvienais metas jaučiami nacionalistiniai niuansai verčia paklausti – kaip įsivaizduojame save šiuolaikinio meno pasaulyje? Jau kurį laiką visiems žinoma, jog globaliu mastu geriau save pozicionuoti kaip tam tikro regiono dalį, tačiau kasmet bienalės dalyvės-valstybės vis nustebina kiek kitokiu požiūriu. Kiekviena Baltijos šalis menui skiria skirtingą finansavimą, ir šiemet labiau nei bet kada pasitvirtino faktas, jog parama bei ilgalaikė kokybės kontrolė (trunkanti net dešimtmečius) galiausiai tikrai atsiperka – Lietuvos paviljonas yra geriausias to įrodymas. Nors apdovanojimų svarba gali būti diskutuotina, bet tokio masto pripažinimas nepaliko abejingų – nė viena Baltijos šalis anksčiau nėra laimėjusi didžiojo prizo, o šio regiono menas tampa vis labiau gerbtinas tarptautiniuose vandenyse. Visgi yra keli faktoriai, kurie svariai prisideda prie tokių ir panašių „laimėjimų“ meno srityje, ir dažniausiai šie faktoriai gimsta iš visiškai su menu nesusijusių aplinkybių. Pavyzdžiui, kas vyksta, kai apdovanojimas jau įteiktas, kai visos rankos jau paspaustos, pagarbos žodžiai išmurmėti, o pergalės ekstazė ir jaudulys praeina? Ar menininkų gyvenimai pagerėja?

Lietuvos paviljonui operą-pasirodymą Sun & Sea: Marina (angl. „Saulė ir jūra (Marina)“) sukūrė moterų komanda: režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, rašytoja Vaiva Grainytė, menininkė bei kompozitorė Lina Lapelytė, joms talkino ir 20 dalyvių bei dainininkų (nors jų vardų man niekur nepavyko rasti!). Paviljoną kuravo Lucia Pietroiusti iš Serpentine galerijos Londone. Tai – tarpdisciplininis projektas, susitelkiantis į klimato kaitos bei ekologinių sunkumų temas, kartu išryškinantis ir globalią krizę, įskaitant ir šiuolaikinio meno scenos problemas. Nors Lietuvos paviljono sėkmė patvirtina įžvalgą, jog performansas tapo gerokai populiaresne meno šaka pastaraisiais metais, būtina paminėti, kad ši šaka yra ir žymiai brangesnė bei reikalaujanti daugiau laiko. O diskusijos apie buvimą kūrėju šiandieniniame ekonominiame klimate prasidėjo labai neseniai, pavyzdžiui, kaip pasiaukojimu paremtas darbas Venecijos bienalėje be atitinkamo užmokesčio atsipirks vėliau? Dauguma menininkų negali išgyventi vien iš savo kūrinių, o tik ką skelbta informacija apie bienalę teigia, jog didžiąją dalį rėmimo ten sudarė meno rinkos žaidėjai – valstybių paramos neužtenka solidiems paviljonams sukurti. Lietuvos atveju pats performansas buvo pasiekiamas lankytojams tik šeštadieniais, o vėliau lankymas buvo įmanomas ir trečiadieniais. Kuratorė Lucia Pietroiusti pastebi: „Prieš pat privatų atidarymą mes dar neturėjome pakankamai pinigų, kad jų užtektų visam bienalės laikotarpiui, netgi pasirodant tik kartą per savaitę“[i]. Tad ar avantiūrizmas tapo naująja norma? Kodėl tikimasi, jog kūrėjai kurs meno darbus, nors nėra finansinių galimybių kuratoriams juos eksponuoti? Šiųmetė Venecijos bienalė dar kartą pademonstravo, kad kuratoriams, menininkams, prodiuseriams bei kitiems profesionalams dažniausiai neužtenka skirtų lėšų, kartu jie jaučia ir milžinišką spaudimą kurti aukštos kokybės meną bei patirtis, kurios atspindėtų pramogų sferą ir būtų patrauklios šiuolaikiniam vartotojui, o visa ši vergijos grandinė yra nacionalinių ambicijų rezultatas.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Nuotrauka: Andrej Vasilenko

Iš to, ką esu girdėjusi ir skaičiusi, Lietuvos paviljonas visiems kelia susižavėjimą, kartu suteikdamas šių metų bienalei įdomų formatą. Pati performanso nemačiau, kadangi nebuvau ten šeštadienį. Galbūt todėl man atrodo prasminga mąstyti apie tai – ne tik pati nepatyriau pasirodymo, bet kartu ir nesu suvaržyta kitų žmonių pagyrimų šiam kūriniui, nes į pernelyg emocionalias liaupses dažniausiai reaguoju itin atsargiai. Tačiau bendras bienalės lygis šiais metais pasirodė labai žemas – galbūt tokio masto renginiai nebegali priimtinai ištransliuoti meno darbų vartotojui, kuris priprato vartoti meną naudodamas skaitmeninius įrenginius. Ryšys tarp fizinių (arba realių) patirčių ir jų atspindžio mūsų ekranuose nebegali nutrūkti – tai yra vieno ir to paties proceso dalis, ir galbūt dėl šių priežasčių tipinio teatrinio ar operinio vaidinimo/performanso poveikis žmonėms pasirodė toks stiprus – tuo puikiai pasinaudojo lietuvių komanda. Mane tai pat domina ir įvairios šio performanso problemos, su kuriomis susidūrė kūrėjai – kaip teatro kalba perteikti norimas idėjas, kai finansinė parama yra visiškai minimali norint išgyventi visą bienalės periodą? Ir kaipgi toks pasirodymas viso tarptautinio renginio kontekste sugebėjimo pritraukti tiek dėmesio ir įvertinimų, kai jį pamatyti buvo galima tik kartą ar du per savaitę? Aišku, įmanomas ir kitas variantas – galbūt lankytojų patirtys buvo tokios magiškos dėl to, jog vardan šių potyrių jiems reikėjo bent dvi valandas stovėti eilėje? Kitaip tariant, meno patirtys įgyja visai kitokias prasmes jei jų belaukiant buvo sąmoningai aukojamas asmeninis laikas. Panašus meno neprieinamumas kviečia mus persvarstyti bendrą meno darbų pasiekiamumą žmonėms šiais laikais – nors meno pasaulis narplioja temas, kuriuos aktualios kiekvienam iš mūsų, tačiau jų išraiškos formos tampa neprieinamos vis didesniam vartotojų skaičiui. Įmanomas ir kitas paaiškinimas – tos formos tampa kaip tik pernelyg prieinamos, todėl nebeatrodo įdomios ar stebinančios.

Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir Jūra (Marina)“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019. Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Latvių paviljonas Saules Suns („Saulės šuo“) tuo tarpu pasitelkė bendradarbiavimą tarp dviejų organizacijų – Latvijos Šiuolaikinio Meno Centro ir šiuolaikinio meno centro Kim?. Būtina paminėti, jog Daigos Grantinos, Paryžiuje gyvenančios latvių menininkės, kūrinys leido Latvijos paviljonui pagaliau atsiplėšti nuo vietinės scenos ir susilieti su tarptautine meno erdve. O tai yra pagirtina. Paviljoną kuravo Inga Lace ir Valentinas Klimašauskas, pristatydami lankytojams labai poetišką instaliaciją, kurioje įvairiomis santykinėmis ir proporcinėmis trajektorijomis po erdvę sklando objektai, metantys apjungiančią šviesą bei sukuriantys atspindžius ir asociacijas. Paviljono tekste Inga pamini architektūrą rašydama, jog J. G. Ballardo jutiminiai namai, prisitaikantys prie savo gyventojų, siejasi su šiuo Daigos kūriniu, o Valentinas tiria menininkės viziją per transformacijų prizmę, priskirdamas instaliacijai virsmo savybes[ii]. Kaip ir su dauguma poetiškų ir abstrakčių meno darbų, šią instaliaciją galimą interpretuoti daugeliu būdų, ir kiekvienas lankytojas čia gali rasti kažką sau tinkamo. Įdomus Daigos kūrybinis procesas, kuris buvo tyčia paaukotas vien tik poetinių ir estetinių išraiškų perteikimui, negalvojant apie kitų kūrinio elementų vaizdavimą. Tačiau kokie gi galėtų būti tie kiti elementai? Nejaugi socialiai politiškos ir ekologiškos temos? Daigos darbus galima būtų interpretuoti moterų kūrėjų kontekste (šiais metais visas Baltijos šalis reprezentuoja moterys menininkės), taip pat priskiriant jiems ir feminizmo aspektą. Instaliaciją naudinga panagrinėti ir abstraktaus meno tradicijų rėmuose, nors abejoju, kad su bent jau Latvijos meno istorija šis kūrinys turėtų labai daug bendro. Asmeniškai man įdomiausia apie autorės instaliaciją galvoti kaip apie tikslingą sprendimą turint omeny visą šiuolaikinio meno lauką: kai menininkų interesai pasisuka netikėta linkme, kai materialūs dalykai ir santykiai tampa pagrindine narpliojama tema bei motyvacija kūrybiškumui, nepriklausomai nuo, tarkime, medžiagų pasirinkimo, ar šios medžiagos nekenkia gamtai, sveikatai, ir kiek svarbios jos yra naujai kuriamam menui šiais perviršio, perprodukcijos laikais? Kokia yra abstraktaus meno kalbos reikšmė bendrame šiandieninio meno kontekste, ir ar tos kalbos užtenka paveikti šiuolaikinius vartotojus?

Daigos Grantinos instaliacija „Saulės“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, 2019

Mąstydama apie tris Baltijos paviljonus, nuolatos grįžtu prie šio klausimo – kaip galime žiūrėti giliau nei leidžia mus varžantys mūsų pačių susikurti stereotipai, ir kaip galėtume išvengti to sau prisimetamo egzotikos jausmo, vis dar pasireiškiančio kaip tendencija reprezentuojant Baltijos šalis? Pasirodydami kitoms šalims, visada turime nežmoniškai didelių vilčių, tačiau taip pat ir surakinančių baimių – o jei mūsų nesupras? O jei tarptautinei publikai pasirodysime per prasti? Tam tikra prasme Estijos paviljonas viso to išvengė pristatydamas Kris Lemsalu darbą Birth V („V gimimas“). Groteskiška, klouniška Lemsalu herojė išgyvena savo „antrojo aš“ tapimą menininkės prekės ženklu, primindama nesuprastą ar ištremtą veikėją, kuri, būdama kitokia, turi nuolatos pritaikyti savo performatyvumą prie lankytojų kiekvienąkart pasirodydama viešai. Šiais metais menininkė Venecijoje sukūrė keistą falo formos instaliaciją-fontaną, o paviljono atidarymo metu surengė performansą – dekadentiškai savitą pristatymą, primenantį Venecijos karnavalo tradicijas, bet tuo pačiu kažkiek atspindintį ir pagoniškas bei kitas ritualistines praktikas. Lemsalu kūrinys iššaukia skirtingus jausmus – iš vienos pusės darbas teatrališkas ir negalėtų egzistuoti be publikos, tačiau jis ir pakankamai intravertiškas, tarsi socialiai susidėvėjęs ir dėl to atskirtas nuo žmonių. Giudecca rajone (centrinės Venecijos pakraštyje) eksponuota skulptūra palieka gan absurdišką įspūdį – apipavidalinta vulvos formos keramikinėmis skulptūromis su sparnais, rankomis ir kojomis, kai kurios iš jų netgi laiko krepšinio kamuolį, ir taip toliau. Skulptūra labiau panaši į dekoraciją teatre nei į atskirą meno darbą, ir tikėtina, jog panašūs buvo ir šio paviljono komandos ketinimai – susitelkti į bienalės atidarymą, kai lankomumas (ypač meno profesionalų) didžiausias, ir pabrėžti performanso bei autorės buvimo svarbą, pačios meno parodos struktūrą paliekant antrame plane, turint omenyje, jog lankytojai galės gėrėtis skulptūra visos bienalės metu. Toks metodas tapo beveik visų naudojama praktika šiuolaikinio meno aplinkoje – „akcijinis“ performansas rodomas kelias dienas po atidarymo, kai lankosi rėmėjai, potencialūs finansuotojai ir kiti svarbūs žmonės, o vėliau ekspozicija tampa gana lėkšta, tarsi pasenęs plakatas, informuojantis mus apie jau įvykusį renginį, kurį praleidome. Neteigiu, jog Estijos paviljono ekspozicija yra neįdomi – ji tikrai įdomi, tačiau man lengviau ją perprasti, kadangi žvelgiu į ją iš platesnio konteksto, žinodama kitus Lemsalu darbus. „Tačiau kaip viską mato lankytojas, kuris pirmąsyk patiria autorės meną?“ – svarsčiau.

Michael Kleine, Roman Lemberg, Michiko Takahashi ir Carola Caggiano performansas Kris Lemsalu parodos „V gimimas“ Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje atidarymo metu. Nuotrauka: David Levene

Nors visi mėgstame ir vertiname metafizines meno patirtis bei kūrinių gebėjimą skatinti mus pamatyti kažką iš kito kampo, deja 58-oji Venecijos bienalė liudija tai, jog menui šiandien itin kenkia spaudimą keliančios struktūrinės problemos, taip pat kūrėjai priversti paklusti veidmainiškoms, netgi ciniškoms taisyklėms – tokie sunkumai meno pasaulį krečia jau kelis dešimtmečius, nors dabar to rezultatus jaučiame labiau nei bet kada. Nepaisant intriguojančio šūkio „kad gyventum įdomiais laikais“, kontraversiškų reakcijų sulaukė ne tik Cristopho Büchelio provokatyvus darbas – tikrasis „Barca Nostra“ laivas, ant kurio mirė 800 pabėgėlių. Pati bienalės struktūra taip pat katalizavo nemažai ginčų – pagrindinė ekspozicija priminė meno mugę be apjungiančios koncepcijos, ar bent jau be aktualių potemių, kone „sumetant“ menininkų darbus neapsvarsčius tarpusavio ryšių, tad netgi stipriausi kūriniai nublanko dėmesio mūšyje. Dėl supančio triukšmo tokių paviljonų kaip Lietuvos geografinis atstumas nuo pagrindinio bienalės veiksmo ir unikalios suteikiamos patirtys iškart išsiskyrė iš minios. Pravartu prisiminti, jog kritiškai svarbu atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu metu. Nekantrauju pamatyti kaip Lietuvos menininkės išnaudos gautą dėmesį ir pasinaudos naujomis galimybėmis kurdamos toliau.

[i] Elisabetta Povoledo Their Beach Opera Won at the Biennale. But They Can Hardly Afford It // The New York Times, May 31, 2019, https://www.nytimes.com/2019/05/31/arts/lithuanian-opera-venice-biennale.html

[ii] Daiga Grantina, Latvian Pavilion Saules Suns, La Biennale di Venezia 58th International Art Exhibition. – Riga, Mousse, 2019.

Iš anglų kalbos vertė Kipras Šumskas