Šiuolaikinio meno politinė ekologija miesto erdvėje. Pokalbis su Egle Grėbliauskaite ir Agne Gintalaite

2021 m. lapkričio 28 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Rindzevičiūtė

2021 lapkričio 10–12 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė ruošė kasdienybės spektaklį-performansą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, kurio scenografijos dalis buvo ir paminklas Petrui Cvirkai. Apdengtas dirbtinėmis samanomis, paminklas kvietė reflektuoti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę, galbūt užrašant savo mintis ant greta paminklo pastatytos skelbimų lentos ar perskaitant lentoje paskelbtą pjesę, o gal tiesiog būnant aikštėje. Tačiau pagrindiniu spektaklio veikėju tapo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri prasidėjus renginiui, savo pačios išduotą leidimą paskelbė negaliojančiu ir ėmėsi kitų nekonvencinių veiksmų, siekdama apsamanojusį paminklą paslėpti nuo visuomenės, bet kokia kaina.

Eglė Rindzevičiūtė (E. R.): Norėčiau pradėti ne nuo pradžios, bet nuo pabaigos. Ar performanso „Nepamirškime nebeprisiminti“ atomazga atitiko jūsų lūkesčius?

Eglė Grėbliauskaite (E. G.): Jei atvirai, tai kūrinio eiga tikrai buvo netikėta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia todėl, kad viską iki detalių buvome suderinę su savivaldybe (dar išvakarėse aptarėme galimą visuomenės susidomėjimą pradėjus konstruoti pastolius, pranešimą spaudai savivaldybė gavo prieš prasidedant darbams), renginių skyrius džiaugėsi kūrinio idėja – rodos, padarėme viską, kad ši pusė būtų partnerio, ne oponento vaidmenyje. Antra, dėl iki šiol nežinomų tikrųjų priežasčių savivaldybei nusprendus stabdyti renginį jam jau prasidėjus, netikėta buvo pasirinkta stabdymo strategija. Sunkiai paaiškinama, kodėl buvo pasirinktas ne civilizuotas kelias – atsiprašyti ir prisiimti atsakomybę. Visiškai neįtikėtinas buvo atviras pareigūnų melas visuomenei ir net vieni kitiems. Stebino blaškymasis tarp skirtingų priežasčių – tai nežinojo apie samanas, tai apie renginio datas, tai iš viso nebuvo informuoti, tai buvo ir neva prieštaravo. Tarp priežasčių buvo minimas ir jau renginiui prasidėjus priimtas sprendimas dėl skulptūros nukėlimo datos renginio metu, kuris vėliau buvo dvigubai sutrumpintas. Savivaldybė pati susipainiojo savo tvarkose, popieriuose ir meluose. Neįtikėtina tai, kad stabdymo jėga buvo tokia didelė, jog savivaldybės klerkai buvo priversti elgtis nelogiškai, neadekvačiai, kenkdami savivaldybės įvaizdžiui. Akivaizdu buvo ir tai, kad nurodymas buvo neginčijamas ir net patiems savivaldybės atstovams nebuvo žinomos jo priežastys. Jie tiesiog buvo palikti be logiškų ir pagrįstų argumentų. Renginių organizavimas yra aiškiai reglamentuotas, todėl civilizuotą pagrindą juos stabdyti buvo tikrai sudėtinga rasti. Labiausiai pritrenkė tai, kad nei viešumas, nei teisinis reglamentavimas galios pozicijai buvo nė motais.

Agnė Gintalaitė (A. G.): Stengiuosi neturėti išankstinių lūkesčių, tačiau turėjome tikslą, kurį aprašėme kūrinio koncepcijoje-pranešime spaudai. O įvykiams pakrypus nenumatyta linkme, lūkesčių netikėtai atsirado. Aš tikėjausi, kad akistatoje su savivaldybės veiksmais, pažeidžiančiais elementarią logiką ir jų pačių teisinę reglamentaciją, meno bendruomenė pasinaudos proga susivienyti ir iškelti meno cenzūros klausimą. Jis galėjo būti keliamas ir bendresniu požiūriu, galbūt net atsiejant nuo Petro Cvirkos paminklo, atsiejant nuo skirtingų kūrėjų individualių to paminklo interpretacijos galimybių vizijų. Tikėjausi platesnės diskusijos apie laisvo meno poziciją. Viena vertus, gavome daug palaikymo iš akademinės bendruomenės, žurnalistai iš LRT ir pagrindinių interneto žiniasklaidos portalų labai profesionaliai bendradarbiavo siekdami nušviesti situaciją objektyviai, išgirdo ne tik oficialią politinės jėgos poziciją, bet domėjosi ir mūsų pateikiama faktine informacija. Tačiau pasigedau gilesnės diskusijos apie miesto administracijos, kultūros politikos ir meninės raiškos galimybes.

E. G.: Sulaukėme didelio akademinės bendruomenės palaikymo ir už tai esame dėkingos, solidarumas yra labai svarus bendruomenės veikimui. Dalis kultūros lauko veikėjų nereagavo niekaip, lyg savivaldybės cenzūros veiksmas neegzistuotų. Socialinės teorijos teigia, kad galios pozicijai prieštaraujantį naratyvą palaiko arba labiausiai įsitvirtinę lauko veikėjai, arba tie, kurie neturi ko prarasti. Tai kiekvieno asmeniškas pasirinkimas. Vis dėlto baimė buvo juntama: baimė reaguoti – iš vienos pusės, paaiškinti sprendimus – iš kitos. Jautėsi baimė ir iš pačios savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus darbuotojų pusės, kada oficialus pareigūnas net negalėjo ištarti, kieno nurodymu veikia, kas ir kokiu pagrindu priėmė sprendimą uždrausti, ir tik nebyliu rankos mostu parodė į to asmens pusę, o šis nusisuko ir nuėjo lyg kalbėtų telefonu. Ironiška situacija, kada patys cenzoriai bijo kalbėti. Galbūt ši baimė yra simptomas, parodantis, kokiais metodais dirba valdymo sistema? Vis bandau suprasti, kokiai politinei santvarkai priskirti tokį elgesio modelį. Juk esame Vilniuje 2021 metais, esant liberalia save vadinančios administracijos vadovavimo kadencijai. Tai rodo, kiek dar turime išmokti.

A. G.: Tai ir buvo keista, nes jeigu savivaldybės atstovai būtų tikri savo teisumu, ko jiems bijoti? Jie galėjo pripažinti savo klaidą ir atlyginti nuostolius, ką procedūriškai valstybinė institucija ir privalo daryti. Precedentų tam yra: galima prisiminti Nidoje pastatytus namus pagal leidimą. Supratus, kad leidimas buvo išduotas per klaidą, savivaldybė atsiprašė ir padengė nuostolius, patirtus dėl klaidingo sprendimo. Tačiau Cvirkos aikštėje chaotiškas, nesustyguotas valdininkų elgesys parodė, kad patys valdininkai susidūrė su jiems nesuprantama situacija. Iš keisto, prieštaringo elgesio atrodė, kad patys nesuprato, kodėl staiga privalėjo stabdyti mūsų renginį, ir neturėjo tam legitimių būdų, lyg tas sprendimas būtų nuleistas iš aukščiau, o patys neturėjo aiškios nuomonės apie tai, kas vyksta.

E. G.: Tuo labiau, kad spektaklis „Nepamirškime nebeprisiminti“ atitiko reglamento nustatytas taisykles, o P. Cvirkos skveras išskirtas kaip vieta, kurioje „gatvės artistai turi teisę be pranešimo ir leidimo atlikti meninius pasirodymus“.[1] Spektaklis – laikinas renginys, ne nuolatinė instaliacija.

Įdomu ir tai, kad stabdant renginį jam jau vykstant, po raštiško leidimo jį vykdyti, priežastis galiausiai buvo suformuluota taip: „Komisija, atsižvelgiant į vietos unikalumą ir istorinę reikšmę, priėmė sprendimą nepritarti Jūsų renginio organizavimui nurodytoje vietoje, todėl apgailestaujame, bet renginio organizuoti negalite“.

Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021. Audriaus Tuleikio nuotr.

E. R.: Prasidėjus taisyklių ekvilibristikai, mane labiausiai sukrėtė savivaldybės politikų reagavimo maniera. Apsamanojęs paminklas, net nenuėmus pastolių, atrodė estetiškai ir įdomiai. Normalu, kad kai kuriems politikams savivaldybėje projektas buvo naujiena: didelėje administracijoje nerealistiška tikėtis, kad visi darbuotojai ir vadovai būtų nuolat detaliai informuoti apie priimtus sprendimus. Bet tai galima išsiaiškinti ramiai ir civilizuotai, galų gale galima pasidomėti, kas tai per meninė akcija. Tačiau vietoj smalsumo buvo trenkta kumščiu į stalą.

Deja, visa administracinė situacija man pasirodė absoliučiai identiška tam, kad vyksta Putino Rusijoje. Mano redaguotame specialiame žurnalo leidime, skirtame rytų Europos kultūros politikai, rusų kultūros tyrėjas Ilja Kukulinas analizavo panašias situacijas Maskvoje ir Sankt Peterburge, kur populiarios muzikos rengėjai nuolat susiduria su leidimų rengti koncertus neišdavimu, nors pagal valdininkų taisykles, kaip ir jūsų atvejų, leidimų dažnai net neprivaloma prašyti. Taip pat jau išduoti leidimai koncertams viešose erdvėse atšaukiami motyvuojant saugumu ir viešosios tvarkos taisyklėmis. Ir svarbiausia, kad ši cenzūra ir kontrolė yra praktikuojama vietos savivaldybės lygmeniu, ji net nėra nuleidžiama iš Kremliaus.[2]

Todėl šitas precedentas yra tikrai pavojingas, kadangi atskleidė, kiek nedaug Vilniaus savivaldybė yra nutolusi nuo to, kas vyksta Putino Rusijoje.

E. G.: Šitie kafkiniai procedūriniai manevrai buvo ir dėmesio nukreipimas nuo „Nepamirškime nebeprisiminti“. Staiga buvo ištrauktas mūsų anksčiau teiktas instaliacijos projektas (siūlėme apauginti paminklą gyvomis samanomis). Jis buvo svarstytas komisijoje – jos nariai projektą svarstymo metu gyrė, bet sprendimą atsiųsti delsė, o kadangi nuspręsta paminklą demontuoti, buvo akivaizdu, kad gali įvykti tik laikinas kūrinys. Savivaldybės darbuotojai patarė kreiptis per renginių skyrių – laikiną renginį derinti paprasčiau. Todėl parengėme kitą – kasdienybės spektaklio projektą, kurio scenografija – dirbtinių samanų sluoksniu padengta skulptūra, praėjusio laiko simbolio nustumta į valingą užmarštį, portretiškumas išnyksta nusinešdamas kartu ideologiją, lieka kasdienybė, miesto gyventojai, apmąstoma laiko ir istorijos kaita.

A. G.: Pati idėja, anot miesto istorinės atminties komisijos, buvo puiki. Tačiau vėliau savivaldybė perrašė istoriją ir teigė, kad tas projektas buvo atmestas dėl turinio, o ne dėl logistinių sunkumų. Taigi, idėja iš puikios į beveik nusikalstamą pavirto kažkur savivaldybės koridoriuose ir slaptuose balsavimuose. Pradėjus vykdyti performansą, kuris dar mažiau invazinis negu gyvų samanų auginimas ant Cvirkos, be to, ribotos trukmės, staiga imta kritikuoti turinį, ir renginys buvo uždraustas. Ironiška, kad draudime savivaldybė apeliavo į tvarkymo ir švaros taisykles kaip teisinį pagrindą kontroliuoti meno kūrinio turinį – tai pranašiškai atspindi kūrinio koncepcija, kuri kalba apie objektų išstūmimą iš visuomenės struktūrų simboliškai juos išpurvinant.

Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021. Audriaus Tuleikio nuotr.

E. R.: Taip, ši ironija atveria ištisus istorijos klodus. Istorikė Mariana Valverde yra parodžiusi, kaip „policijos“, kaip visuomenės kontroliavimo, principas išsivystė paraleliai su modernaus miesto infrastruktūros kūrimu. Žmonių ir idėjų judėjimas miesto erdvėje instituciškai buvo deleguotas vietiniam savivaldos lygmeniui, kuris nebuvo akivaizdžiai politizuojamas, bet, be abejo, turėjo stiprų politinį efektą kaip tylioji politika. Miesto urbanistinio kūno statymas, švarinimas, ir visuomenės normų formavimas buvo kaip dvi to paties medalio pusės. Tai detaliai aprašyta tokių istorikų kaip Michel Foucault, Patrick Joyce, Mary Poovie, o Lietuvoje tai jau tiriama naujosios kartos architektūros ir urbanistikos istorikų, pavyzdžiui, Marijos Drėmaitės.

Autoritariniai režimai mėgsta riboti kritinę meno veiklą „tvarkos ir švarinimo taisyklėmis“, neva jos esančios nepolitinės, objektyvios. Jos taikomos sporadiškai, siekiant sukelti baimę ir nepasitikėjimą individualiomis žmogaus teisėmis. Galima prisiminti, kaip Putino vyriausybė buvo uždariusi Sankt Peterburgo Europos Universitetą, pasitelkusi priežastį, kad universitetas neatitiko priešgaisrinės saugos taisyklių. Tokie administraciniai išpuoliai, kaip teigė Masha Gessen, sistemiškai naudojami siekiant įbauginti pilietinę visuomenę, parodyti, kieno rankose yra tikroji valdžia.

Tad Vilniaus savivaldybės veiksmai „Nepamirškime nebeprisiminti“ atžvilgiu turi kelti rimtą susirūpinimą dėl teisinio valdžios organų savivaliavimo, dėl kritinio diskurso trapumo ir kultūros ekspertizės statuso, kuris, kaip parodė savivaldybės veiksmai, nelaikomas vertingu.

A. G.: Savivaldybė taip pat pasitelkė diskursyvines praktikas mus marginalizuoti, pavyzdžiui, teigdama, kad tai ne menas, o cirkas.

E. R.: Tuo tarpu cirkas irgi yra svarbi kultūros rūšis, visiškai legali veikla viešose erdvėse pagal savivaldybės taisykles.

A. G.: Vyksta kultūros srities autoriteto erozija. Tai prasidėjo nuo Žaliojo tilto skulptūrų demontavimo proceso 2015. Profesionalūs kultūros ekspertai yra nuvertinami, kai jų nuomonės nėra patogios, jie teisiškai atsiejami nuo politinių sprendimų. Tai labai pavojinga tendencija.

E. G.: Tolerancija tokiam teisiniam lankstumui byloja apie visuomenės atvirumo idėjų įvairovei trūkumą. Panašu, kad dar nesame brandūs pakelti nepridengtos istorijos, negalėjome sau leisti prabangos padengti istoriją tikromis samanomis, net dirbtinės samanos pasirodė nepakeliamos. Buldozeriu diskusija išvalyta, uždrausta.

E. R.: Norėčiau pakreipti mūsų pokalbį šiek tiek kitą linkme. Nuo Covid pandemijos pradžios jau beveik dvejus metus daugeliui iš mūsų kasdienė kultūros patirtis buvo medijuojama skaitmeninių technologijų. Cvirkos scenografijos dėka spektaklis virto tikru medijų įvykiu: vaizdai, veiksmai ir istorijos transliuotos per socialines medijas ir tradicinius žiniasklaidos kanalus. Jau daugiau negu savaitę viešoji erdvė sklidina diskusijų apie Cvirką ir jūsų projektą. Tai tam tikra sėkmė, nors jos kaina ir labai didelė (aš neturiu omenyje administracinių baudų). Kita vertus, kodėl jums buvo svarbu surengti fizinį performansą, užuot pasirinkus projektinę alternatyvą, kaip ankstesniuose renginiuose, pvz., parodoje, kuruotoje Paulinos Pukytės, kuri, beje, irgi susilaukė cenzūros, nes projekto paskelbimas „Septyniose meno dienose“ buvo išimtas iš leidinio gavus grasinimus?

A. G.: Fizinis projektas paliečia daugiau ir įvairesnių žmonių. Mums buvo svarbu kalbėtis ne tik su kolegomis ir bendraminčiais. Be to, vizualizacijos yra žaidimas, dirbdama glamūrinių žurnalų ir reklamos sferoje, atsikandau vizualizacijų ir siekiu tikrumo visomis įmanomomis formomis.

E. G.: Skirtį tarp teorinio ar projektinio kalbėjimo ir įvykdymo realiu laiku nutariau kirsti vykdydama „Naujų gerų grindų „Titanikui“ projektą 2016 m.

Vilniaus Dailės Akademijos „Titaniko“ galerija yra įsikūrusi buvusioje sovietinėje „Tiesos“ spaustuvėje, esančioje Maironio gatvėje. Pastatui atitekus VDA, parengtas renovacijos planas, kurį įgyvendinus, originalios betono grindys buvo padengtos ochros spalvos plytelėmis. Tuo metu VDA studijavau tapybą, dar spėjau pamatyti keletą parodų nerenovuotame pastate. Patyrusi euroremontą, galerija buvo jau nebe ta. Kolegos iš parodų nuotraukų šalindavo tas plyteles Photoshopu. Tuo metu buvo daug kalbų apie renovaciją. Akademijos koridoriai sutartinai kartojo: „Aš tuomet sakiau, kad taip negalima, gerai, kad bent sienas baltas paliko“. Atrodė keista – renovacija buvo VDA rankose, o plytelės kažkaip mįslingai atsirado. Nepagarba parodinei erdvei tam tikra prasme rodo ir nepagarbą kūrėjams bei visam akademijos bendruomenei. Susiradusi renovacijos aprašą, radau tik vieną sakinį apie grindis. Jis teigė: “Vidaus apdailoje numatytos geros grindys.“ Tada ir kilo mintis įrengti kitas „geras“ grindis – atstatyti betono dangą, kiek galima fotošopinti… Mano siūlymas buvo ilgai diskutuojamas, susitarti su VDA truko beveik metus. Žinoma, pati turėjau rasti finansuotojus ir įgyvendinti projektą. Naujos „geros“ grindys buvo įrengtos 2016 m. Kalbėjimo ir projektinio meno darymo riba buvo peržengta, ir tapo iki skausmo aišku, kodėl daugybė kūrinių lieka projekto stadijoje. Kur projektas baigiasi, fizinė forma tik prasideda. Būtent tuomet ir atsiskleidžia politiniai, finansiniai, administraciniai ir fizinės materijos mazgai bei uždaviniai. Juos visus reikia išspręsti. Materija neperkalbama.

Eglė Grėbliauskaitė „Naujos geros grindys ‘Titanikui’“, 2016. Menininkės archyvo nuotr.

 E. R.: Kodėl jums toks svarbus fizinis medžiagiškumas?

E. G.: Tik fiziškai vykdant spektaklį „Nepamirškime nebeprisiminti“, galėjo būti apnuoginta tai, ką pamatėme, tik fiziškai keičiant grindis, galima apčiuopti institucijos konsteliacijas. Fizinė forma tėra to, apie ką pasakoja kūrinys, artefaktas, istorijos liekana. Fizinės formos gamybos kontekstas ir procesas yra neatsiejama kūrinio dalis. Fizinė forma yra būtina sąlyga tam tikram turiniui atsiskleisti.

Ne mažiau svarbus aspektas yra tai, kad fizinė forma suvokiama kitaip nei intelektinė ar jutiminė. Tai, ko negalime pamatyti ir apčiuopti, toleruojame kitaip. Jei kieme dega šiukšlių dėžė, pulsime jos gesinti, bet jei degs žmogaus širdis, dažniausiai nieko nedarysime. Įmedžiaginimas svarbus suvokimui. Fizinės formos suteikimas neapčiuopiamai materijai atskleidžia kitaip nematomas įtampas. Medžiagiškumo strategija remiasi ir 2018 m. projektas, skirtas istorinei Salomėjos Nėries figūrai „Į šaltą mūrą atsitrenkus / Iš savo sapno nubudau“. Su akmenine Petro Cvirkos figūra flirtuoja poetės portreto-šviesdėžės žvilgsnis ir Salomėjos Nėries gimnazijos prieigose įrengta garso instaliacija – Nelės Savičenko įskaitytų poetės eilių popuri. Būtent garsas aktyvavo sąlyginai nebepastebimą paminklą ir pažįstamą, bet primirštą kūrybą. Projektas kvietė permąstyti ir patirti Nėries istorinį bei kūrybinį palikimą bei kiekvieno sprendimo kompleksiškumą, tačiau iš tiesų – per santykį su kitu pažinti save. Tai lyg pasitikrinimas, ar jau esame pasirengę ne slėpti, naikinti istorijos liekanas arba jas skanauti selektyviai, o pasidėjus faktus ant stalo, juos tiesiog priimti kaip faktus, net jei jie nemalonūs. Kada būsime pasirengę kiekvienas išmokti istorijos pamoką ir pagaliau eiti pirmyn – nepamiršę, stebėdami patys save?

Eglė Grėbliauskaitė „Į šaltą mūrą atsitrenkus / Iš savo sapno nubudau“, 2018. Menininkės archyvo nuotr.

E. R.: Bet mes gyvename faktų ir vaizdinių pertekusioje visuomenėje. Kuo skiriasi pamatymas fizinėje erdvėje nuo pamatymo skaitmeninėje formoje?

A. G.: Fiziniai objektai prisideda prie miesto, kaip istorinės atminties, sluoksnių rinkinio. Apie tai kalbu ir savo ankstesniais nekonvenciniam paveldui skirtais kūriniais – ,,Beauty Remains“ ir ,,Be perspektyvos“. Miesto, kaip kultūrinės struktūros, prasmė atsiskleidžia skirtingai. Apie miestą galima kalbėti, bet jame galima ir būti. Galima matyti miesto vaizdinius socialiniuose tinkluose, bet visai kita patirtis vaikščioti po jį. „Nepamirškime nebeprisiminti“ siekė prisidėti prie miesto sluoksnių dauginimo, kvestionuoti jų naikinimą. Kuo tų sluoksnių daugiau, tuo miestas yra vertingesnis, jis tampa gyvu muziejumi miesto svečiams ir jaukesniu, labiau savu miestiečiams.

Kalbant apie miesto objektus vien žodžiais, jie konceptualizuojami, išskiriamos prasmės, pavyzdžiui, paminklas tampa „Cvirka rašytoju“, arba kyla asociacijų su buvusia okupacine ideologija, Cvirka vertinamas kaip kolaborantas. Bet einant pro šalį, patiriant erdvę juslėmis, atsiranda kitos reikšmės. Paminklas kasdienybėje veikia kaip geotagas, vieta, kur žmonės susitinka. Kai miestiečiai tariasi susitikti, tarkim, eidami į polikliniką, jie neaptaria Cvirkos kaip kolaboranto ar rašytojo. Tai tik konkreti vietą – cvirka, o ne P. Cvirkos paminklas. Ir tos konkrečių vietų reikšmės neturi būti išmetamos iš naratyvo, jos yra individualių mikro-istorijų dalis. Samanos realybėje primena ir apie mikronaratyvus. Mums buvo labai įdomu, kaip jos veiktų kasdieniame žmonių praėjimo, prasilenkimo, jutimiškumo kontekste. Į kultūros karus, reprezentacijų mūšius pasinėrusi miesto politika persikėlė į socialinius tinklus, bet ten ji eliminuoja kasdienybę ir patį žmogų. Telieka „laikai“ ir poliarizuotos nuomonės, besireiškiančios didžiųjų naratyvų ribose. Politikai neklausia, ko nori miestietis, kas jam patogu. Ko nori praeiviai, gal būtų atsiskleidę palikus apsamanojusį paminklą viešoje erdvėje.

E. G.: Šis kūrinys atitiko diskusijos registrą: realioje vietoje realus paminklas, realus ir spektaklis, jo net aktoriai realūs – kiekvienas užsukęs suvaidina savo vaidmenį. Antraip skulptūrą ir nukelti buvo galima socialiniuose tinkluose, teoriškai. Kodėl politikams neužteko vizualizacijos? Galėjo juk paminklus sėkmingai nukelti photoshopu. Tai fizinis miesto klausimas. Daugelis tų, kurie diskutavo apie paminklą socialiniuose tinkluose, gal net nėra prie jo nuėję, bet skaitmeninėje erdvėje jis jiems akis bado. Yra nuomonių, kad meną reikia atskirti nuo politikos. Tai būdinga posovietinėse visuomenėse, čia vengiama socialiai aktyvių, politinių temų. Visuomenė serga baime, tarsi galiotų protokolas neliesti „uždegiminių“ klausimų. Bet estetika ir yra politika. Kaip retorika beprasmė be turinio, estetika yra autonomiška pozicija, tai santykio su supančiu pasauliu išraiška. Jacques Rancieras aprašo socialinę struktūrą išskirdamas „galvos“ žmones, „rankų“ žmones ir tuos, kurie įveda sąmyšį į nusistovėjusias tvarkas. Nors filosofas neapkrauna meno jokiomis prievolėmis, pastarajai grupei jis priskiria būtent menininkus – tuos, kurie formą naudoja turiniui reprezentuoti.

Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021. Audriaus Tuleikio nuotr.

E. R.: Rancière taip pat teigia, kad estetika yra fundamentaliai demokratiškos rezistencijos forma, kad socialinės grupės, kurios nėra įvaldžiusios elito kalbos ir retorikos, gali efektyviai įsijungti į politiką ir save išreikšti per audiovizualios estetikos formas.

A. G.: Meno pareiga – kelti klausimus, kas visuomenei jautru, ir kalbėti skirtingais būdais.

E. G.: Manyčiau, kad tai vis tik individualaus apsisprendimo klausimas. Jeigu menininkas ir turi pareigą, tai išlikti autonomiškas. Menininko kūrybinis impulsas yra laisvas. Meno registras yra labai platus, ir menininkas disponuoja juo visu. Tai esminis meno vertės centras. Negali aiškinti žmogui, ką įsimylėti, jis negali net pats to nuspręsti.

Neretai šio principo nesilaiko ir meno institucijos, tuo silpnindamos savo pozicijas. Ką bekalbėti apie valdžios struktūras. Šios neretai, deja, nemato laisvo meno vertės ir indėlio į brandžios visuomenės plėtrą.

Savivaldybė irgi yra meno laukui svarbi institucija. Ji skelbia konkursus meno kūrėjams, formuoja reikalavimus ir apsprendžia sprendimus priimančių komisijų sudėtį. Spektaklio „Nepamirškime nebeprisiminti“ atveju ši įstaiga nusprendė nebesivadovauti savo pačių taisyklėmis, galbūt kažkam padiktavus politinį sprendimą. Panašiai įvyko ir su Labašausko projektu Lukiškių aikštėje. Absurdiški reikalavimai nėra naujiena. Žaliojo tilto skulptūrų konkurso metu 2018 metais pateikiau dar 2016 m. siūlytą projektą nuleisti skulptūrų kopijas į vandenį. Sprendimas turėjo įvaizdinti diskusiją – norintieji jas palikti galėjo, siųsdami sms, jas išsikviesti, o norintieji jas panaikinti – tuo pat būdu panardinti į vandenį (nusiųsti į užmaršties upę Letę). Į konkursą pasiūlymas nebuvo įtrauktas argumentuojant, kad skulptūros projekte nesiliečia su tiltu, o konkursas apima tik tiltą. Tuomet koregavau projektą, siūlydama skulptūras tvirtinti prie tilto apačios, taip simboliškai vizualiai jas perpozicionuojant – pasitelkus sms, galima būtų aktyvuoti jų nusileidimą į vertikalią poziciją.[3] Tačiau panašu, kad nurodyta pirmojo varianto atmetimo priežastis buvo politiškai angažuota. Išgirdau savivaldybės komentarą, kad projektas puikus, bet nenorima triukšmo visuomenėje. Savivaldybė net ne iš karto sutiko pagal pačių nuostatas publikuoti pasiūlymą internetinėje erdvėje.

A. G.: Kalbant apie autonomiškumą, laikausi deterministinės pozicijos, manau, kad visi esame biocheminiai algoritmai ir laisva valia plačiausia to žodžio prasme neegzistuoja. Kalbėdama apie pareigą, apeliuoju į menininko, kaip piliečio, sąmoningumą. Sunku nepastebėti ir psichosocialinės šios žmonių grupės ypatingumo – menininkai yra individualistai, jiems sunku dirbti komandoje, siekti bendrų tikslų. Tam, kad galėtum dirbti kartu, reikia stipriai tikėti idėja. Grupė ir bendrumas yra svarbus resursas meno laukui viešojoje erdvėje, ir norėčiau, kad mes visi dėl savo interesų pamėgintume susivienyti, palaikyti vieniems kitus. Perfrazuojant Rancière, gal estetika ir demokratiška, bet ji reikalauja daug organizacinių pastangų.

E. G.: Įgyvendindami projektą „Nepamiršime nebeprisiminti“, dirbome komandoje. Vienam menininkui suvaldyti tokį projektą yra fiziškai sudėtinga. Neišpildžius visų elementų, kūrinys nukenčia. Meno institucijos neišnaudoja meno poveikio potencijos rinkoje. Menininkai, neturintys meno kūrinio valdymo infrastruktūros (komunikacijos, techninio palaikymo, finansavimo, teisinio atstovavimo), neretai ne tik neišpildo kūrinio sumanymo kokybiškai, bet tai tampa priežastimi likti projekto stadijoje. Ne mažiau svarbu paminėti ir institucinį palaikymą, ginantį meno saviraiškos laisvę. Stebint Labašausko, Liškevičiaus atvejus, meno institucijų įsitraukimo į viešą diskursą potencija nėra išnaudota. Kad ir šio projekto rėmuose – kultūros ministras Simonas Kairys išreiškė susirūpinimą, kad po šio atvejo lengvesnio renginių derinimo tvarka gali būti paveikta, lyg menininkės būtų ją kaip nors pagadinusios, tačiau ministro susirūpinimo dėl to, kad bet kuris kūrėjas, gavęs raštišką savivaldybės patvirtinimą ir pradėjęs vykdyti renginį, gali sulaukti jo sustabdymo atgaline data ir nuobaudų, kol kas dar laukiame.

Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021. Audriaus Tuleikio nuotr.

E. R.: Tai man primena Nomedos ir Gedimino Urbonų suorganizuotą meno akciją „Pro-testo laboratorija“ prie kino teatro Lietuva 2005 metais. Pagrindine veikėja ten vėlgi buvo savivaldybė, kuri buvo numačiusi tą vietą daugiabučių statymui. Urbonų dėka šis procesas buvo sustabdytas, bet menininkai irgi turėjo problemų –šaukimų į teismą ir grasinimų baudomis. Žvelgiant atgal, kai toje vietoje jau stovi Daniel Libeskind suprojektuotas MO muziejus, akivaizdu, kiek viešojo gėrio buvo sukurta dėl to, kad pora menininkų išdrįso netylėti.[4] Bet norėčiau pratęsti ekologijos mintį. Papasakokite apie dirbtines samanas: koks buvo jų kelias į spektaklį, nes tokį kiekį samanų nėra paprasta gauti. Kokia jų globali ekologija, iš ko ir kur jos pagamintos ir koks jų tolesnis vaidmuo?

E. G.: Pirminė mintis apie samanas kilo reflektuojant šiuolaikinę visuomenę, tai savotiškas „Į šaltą mūrą atsitrenkus / Iš savo sapno nubudau“ projekto apie S. Nėrį tęsinys. 2018 m. Nėries portretas iš balkono žvelgė į Cvirką. Dabar atėjo ir Cvirkos eilė.

Kaip nepamiršti istorijos, tačiau atsiminti negarbinant? Kaip išsaugoti atmintį ir, geriau supratus istoriją, iš jos pasimokyti. Kaip suvokti, kad praeitis yra ateities pamatas. Kaip tiesiog priimti ir kurti priimančią visuomenę.

Samanų idėja atėjo kaip praėjusio laiko simbolis. Laikas gydo sukurdamas erdvę refleksijai. Norėjome uždengti paminklą laiko sluoksniu – apčiuopiama laiko materijos forma. Samanos neutralizuoja paminklo simbolinę galią. Samanos panaikina portretiškumą, savotiškai nuima garą. Tam tikra prasme jos paverčia skulptūrą anti-monumentu. Nebesuteikia Cvirkos figūrai garbės būti atpažintai ir prisimintai, bet ir nesuteikia prabangos tyliai pasitraukti. Istorija nepakanti klaidoms, jų kaina didelė, istorija pasiveja ir neleidžia būti pamirštam. Iš to kilo pavadinimas „Nepamiršime nebeprisiminti“.

Metodas padengti Cvirką tikromis samanomis kilo iš buitinės problemos sprendimo namuose. Kieme turiu betono sieną, kuri atrodo gana brutaliai. Galvojau, kaip tai išspręsti, nes ten niekas neauga.

Paskui galvojau apie Liškevičiaus siūlymą Cvirką nuleisti žemyn, kadangi panašią mintį siūliau Žaliojo tilto skulptūroms, pamėginau įsivaizduoti, kaip ji veiktų Cvirkos atveju. Nuleidimas ir pakėlimas neišpildo gijimo programos, jis tik iliustruoja dichotomijas sunaikinkim/atstatykim, juoda/balta, yra/nėra. Norėjosi sukurti nenaikinant, nesutraukant laiko gijų. Samanos išsprendžia šią problemą.

Nors pradžioje norėjome auginti gyvas samanas, pritrūkus laiko ir miesto administracijos paramos, perėjome prie dirbtinių samanų versijos. Oro sąlygos ir – svarbiausia sąlyga – skulptūros saugumas tapo papildomais uždaviniais. Galiausiai, atradus metodą, taip ir neteko jo įgyvendinti iki galo, žiūrovas nepamatė tokios scenografijos, kokia buvo suplanuota. Teko tenkintis tarpiniu rezultatu.

E. R.: O iš kur atkeliavo samanos?

A. G.: Radome samanų ir Australijoje, ir Lenkijoje.

E. G.: Tinkamą medžiagą užtikau „Shi Shi“ gėlių sandėliuose Vilniuje. Tai dirbtinis pluoštas, turintis sudėtyje natūralių durpių sluoksnį.

Klausiate, ar projektas ekologiškas? Jų pirkimas sukuria rinkos poreikį ir prisideda prie tolesnės „samanų“ gamybos. Tačiau eiti į mišką ir lupti samanas, kad uždengtume paminklą, atrodė dar labiau neetiška. Dirbtinių samanų ekologinę etiką prasminga apsvarstyti ir platesnės meno sistemos kontekste, juk, pavyzdžiui, ir knygų gamyba reikalauja CO2, ir skaitmeninės technologijos eikvoja energiją, ką bekalbėti apie joms palaikyti reikalingų serverių gamybą ir aptarnavimą. Todėl tenka pripažinti, kad CO2 ir sintetinė medžiaga yra šios viešos diskusijos kaina. Panašiai kaip ir patirtys, gaunamos per knygą, ar įspūdžiai iš virtualios erdvės.

A. G.: Samanos nuimtos „Grindos“ darbuotojų, jos gali būti panaudotos tolesnėje meno praktikoje.

E. G.: Samanos tėra nuosėdos, daiktinis artefaktas. Kūrinio sudėtis yra platesnė: priešistorė, visuomenė, kas įvyko tuo metu ir kas vyksta po. Samanų ryšulys iki šiol važinėjasi mano mašinos bagažinėje, bet tai nėra kūrinio visuma. Kūrinys yra nevaldomos kasdienybės procesas. Jeigu būčiau iš anksto pamačiusi pjesę, nebūčiau ja patikėjusi, nes charakteriai buvo pernelyg vienareikšmiai ir nenatūralūs. Realybė perlenkė lazdą ir tai, kas būtų atrodę nenatūralu, pasirodė tikra.

E. R.: Jūsų projektas daugialypis: žaidėte dirbtinumo/natūralumo, atminties ir užmaršumo kategorijomis. Pats kūrinys buvo įvardintas kaip spektaklis.

 E. G.: „Spektaklio“ kategorija įgalino projektą, nes renginys yra talpesnė administracinė kategorija nei instaliacija. Savivaldybės derinimo forma siūlė galimus pasirinkimus: koncertą, varžybas, šventę, minėjimą, reklaminę akciją.

A. G.: Mes šią kategoriją pasirinkome su humoru ir ironija. Simboliška, kad kūrinio visumos dalis buvo ir pjesė, kurią parašėme iš anksto. Ilgai diskutavome, kokia tinkamiausia tekstine forma kalbėti apie spektaklį. Pasirinkome pjesės formatą, nes jis leidžia sutalpinti skirtingus socialinius ir intelektualinius sluoksnius panaudojant Mary Douglas švarinimo konceptą. Pjesė turėjo kaboti lentoje, forma pasirinkta imituojanti modernias, bet jau klasika tapusias pjeses, kalbančias apie jautrius visuomenei dalykus, siekėme, kad tonas būtų metaforiškas, bet ir humoristiškas, absurdiškas. Tokią kalbėjimo formą šifruoti žmonės mokomi jau mokykloje, tam nereikia specialių menotyrinių ar akademinių žinių. Svarbiausia buvo sujungti kuo skirtingesnius naratyvus ir iš jų padaryti esenciją bei savotiškai įprasminti spektaklio terminą. „Spektaklis“ juk telkia daug prasmių: tai kas rodoma teatre, tai kas vyksta afekto būdu žmonių susitikimo metu. Performansas gal yra pernelyg techninis menotyrinis terminas, spektaklis gal labiau komplikuotas, tačiau talpesnis.

E. G.: Tikrai, jei situacija nebūtų tokia liūdna, ji vienareikšmiškai primintų komediją. Beje, minėtas Salomėjos Nėries projektas formintas kaip minėjimas. Kaip ir su Cvirka, iš pradžių teikiau instaliacijos projektą, o savivaldybės atstovė klausė, kas bus meno kūrinys. Sakiau, kad tai bus garsas, bet paaiškėjo, kad garsas savivaldybės nepripažįstamas kaip instaliacija – tai negali būti meno kūriniu, reikėjo apčiuopiamo daikto. Pasiūliau registruoti garso kolonėles, bet administratorė pasiūlymą atmetė argumentuodama, kad kolonėlės tikrai nėra meno kūrinys, bet tuoj pat pasiūlė išeitį: „Kolonėlės yra koncerto dalis, gal darykite „koncertą?“ Galiausiai, kadangi artinosi Nėries gimtadienis, buvo pasirinktas minėjimas. Ši administracijos logika atrodo absurdiška, bet jos pritaikymo galimybės suteikia naujų aspektų meninei praktikai. Net, pasikeitus scenarijui, negali sakyti, kad spektaklis nevyko. Tam tikra prasme jis tęsėsi iki Cvirkos paminklo demontavimo, o gal vyks iki pat planuotos gruodžio 13-osios? Žanras pasikeitė, tačiau poveikis liko.

Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė „Nepamirškime nebeprisiminti“, 2021. Audriaus Tuleikio nuotr.

[1] Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Sprendimas Dėl tvarkymo ir švaros taisyklių tvirtinimo. Galiojanti suvestinė redakcija (nuo 2021-10-30), https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/SAV.506405/asr

[2] Ilya Kukulin. “The culture of ban: pop culture, social media and securitization of youth politics in today’s Russia.” International Journal of Cultural Policy, Volume 27, Issue 2 (2021): 177-190

[3] https://vilnius.lt/lt/2018/09/27/pamatyk-kaip-sausi-atsinaujins-zaliasis-tiltas/

[4] https://www.thedrouth.org/the-pro-test-lab-by-nomeda-gediminas-urbonas/

Straipsnio autorius:
Eglė Rindzevičiūtė yra kultūros studijų mokslų daktarė ir sociologijos dėstytoja Kingstono universitete, Londone. 2008 metais Linköping University Press išleido Eglės knygą „Sovietinės kultūros politikos konstravimas: kibernetika ir valdžia Lietuvoje po Antrojo Pasaulinio Karo“ („Constructing Soviet Cultural Policy: Cybernetics and Governance in Lithuania after World War II“.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *